Romualdas Grigas. Apeiginių piliakalnių epocha: kultūros kontūrai ir mes (6)


Print
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai

Visi tikėjimai, visos religijos – lokalios ar vadinamos pasaulinėmis išreiškia visiems žmonėms giminingą jauseną. Toji jausena susijusi su žmogų supančios aplinkos, artimo ir tolimo pasaulio paslaptingumu, su Gamtos stichijomis ir jų nenuspėjamumu. Su paties žmogaus esatimi.

Tokią jauseną galima atsekti per pačių įvairiausių formų bei pobūdžio religinių pažiūrų praktikavimą. Nuo fetišizmo ar animalizmo (atskirų daiktų ar gyvūnų garbinimo) iki budizmo (Dievo esaties suvokimo savyje); nuo šamanizmo (įtikėjimo burtų ir apeigų galia) iki krikščionybės (teigiančios Dievo esatį Trejybėje); nuo sintoizmo (Gamtos garbinimo) iki islamo (akcentuojančio visur ir visada esantį, žmogaus protu nesuvokiamą Alachą…).

Visos šios religinės pažiūros yra grįstos supratimu apie egzistuojančią Dvasinę Substanciją ir jos įtakojamą Tvarką (senovės lietuvių vadintą Rėdos Ratu). Tik vienos iš jų visa tai suvokia savo kaimo ar genties ribose – primityvaus pasaulio ribose, o kitos – kartu su pasiektu civilizacijos lygiu, peržengia teritorines ir laiko ribas. Tampa valstybę ar ištisas jų grupes integruojančia, kryptingą moralumą puoselėjančia jėga.

Štai taip mąstant, pretenzijos, kurias reiškia viena kuri iš religijų (ypač vadinamų pasaulinėmis) būti vienintele ir teisinga, vargu ar pamatuotos. Panašiai kaip ir žmogaus (mokslo!) pastangos suvokti milijardais galaktikų išpintą Pasaulį. Jo begalybę, amžinybę ir prasmę…

Na, o šitokias laisvamaniškas mintis išsakau norėdamas patikinti skaitytoją, jog aš, rašydamas apie mūsų protėvių religines pažiūras bei papročius, nesiekiu kokio nors jų idealizavimo. Esu vedinas vien noro atkreipti dėmesį į tų pažiūrų esmę, į jų išskirtinumo bruožus. Man regis, kad atidžiau pasikapstę tuose bruožuose galėtume surasti pėdsakų iš visų aukščiau suminėtų religinių pažiūrų reiškimo formų. Įdomu susimąstyti: kokiais dvasinės kultūros rūbais būtų pasipuošęs protėvių pasaulis, jeigu jis tokiu ženkliu laipsniu nebūtų paveiktas rusifikuotos stačiatikybės ir polonizuotos katalikybės?.. Betgi istorija vadovaujasi savais, žmonėms beveik nepavaldžiais dėsniais.

Visai natūralu, kad kalbant apie apeiginius piliakalnius bei jų paplitimą tiesmukiškai susiduriame su bene svarbiausia, ašine problema – religinėmis pažiūromis. Jeigu ant piliakalnių vyko apeigos ir buvo aukojamos aukos, tai kam jos buvo adresuotos? Į tokį klausimą sunku atsakyti jau vien dėl tos priežasties, kad egzistuoja visuotinai paplitusi nuostata, jog mūsų protėviai, kaip ir daugelis ikikrikščioniškųjų religijų, priklausė politeistiniam (t. y. daugiadieviui) pasauliui. Ar tikrai taip? Ar šiame kategoriškame teiginyje nėra spragų? O gal imkime ir, į šalį nustūmę įsitvirtinusias dogmas, pasižvalgykime erdviau? Gaudykime istorijos spindulius, kuriais kibirkščiuoja atskiros detalės.

Taigi, kaip mūras įsitvirtinusioms pažiūroms galime priešpastatyti įrodymų, jog galėjo būti kitaip. Kad protėvių religinėms pažiūroms buvo būdingas dualizmas. Tai yra, kad bendrajame pasaulėvaizdyje taikiai sugyveno dvi pagrindinės kryptys. Kad šalia visais būdais išgarsinto politeizmo (daugelio dievų garbinimo) egzistavo (nesireklamuodamas) ir monoteizmas, t. y. vienos, aukščiausios dieviškosios substancijos suvokimas… Prisipažinsiu: apie tai ne kartą savo tekstuose buvau užsiminęs. Bet esmingiau neišskleisdamas pačios problemos, pasitenkindavau įvardinęs daugeliui žinomus ir suprantamus tokius teonimus (dievovardžius), kaip: Pirmapradis, Pradžiapatis, Žvaigždikis, Aukštėjas, Viešpats ir kt. Neužmiršdamas pridurti, kad visi šie teonimai reiškia Vieną ir Tą patį, ir kad jie liaudies kalboje ir atmintyje „užsiliko“ ne šiaip sau… 

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O štai šioje apybraižoje monizmo hipotezės įtvirtinimui skirsiu daugiau dėmesio. Intrigos vardan pateiksiu porą gana įdomių, informatyvių pavyzdžių.

Pirmaisiais po žemaičių krikšto metais (1418 m.) į Lietuvą pasižvalgyti buvo atvykęs popiežiaus atstovas kardinolas Petras d’Ailis. Garbingas vizitatorius atkreipė dėmesį į tai, kad Saulė buvo vadinama Satvara (Sutvėrėja – R. G.) ir kad ji priklausiusi pagrindinių dievybių grupei. Svečiui buvo paaiškinta, kad „pagonys“ Satvarą garbina kaip esybę, gaivinančią pasaulį, suteikiančią jam dvasią[1]. Įdomu pastebėti ir tai, kad garbusis kardinolas neaptiko šventyklų, kurios būtų skirtos garbinti Satvarą ar kurias kitas dievybes. Jį tas faktas tikrai turėjo nustebinti, nes pagonys graikai ir romėnai atskiroms dievybėms skirtas šventyklas turėjo ir ten joms aukodavo aukas. Taigi, Romos vizitatorius susidūrė su visai kita, jam nepažįstama „pagonybės“ atmaina. Gaila, kad išnašoje nurodytas mano cituojamas autorius, suradęs šaltinį, kuriame minimas šis faktas, neišskleidė kitų detalių, galėjusių būti minėto kardinolo ataskaitoje.

Antras atvejis mums rūpimu klausimu įdomesnis, turtingesnis. Tai mums, lietuviams, gerai pažįstamo lenkų keliautojo Jano Lasickio pasakojimas.

Mėgęs keliauti po Europą, šis asmuo užklydo ir į Žemaitiją (XVII a.). Po šios kelionės J. Lasickis savo veikale įvardino net 76 dievybes, kurias garbinę žemaičiai[2]. Jų neatkartosiu. Tai seniai padaryta kitų autorių (ir mano) tekstuose. Bet į dvi aplinkybes skaitytojo dėmesį atkreipsiu. Pirma, jisai apie dievybes ir jų gausą išgirdo ne iš bajorų, bet iš tuometinės modernios kultūros „paraštėse“ gyvenančių baudžiauninkų.

Svarbiausia yra antroji aplinkybė. J. Lasickis neatsargiai prasitarė, kad žemaičiai labai pagarbiai, šalia kitų dievybių, į jų panteoną yra įvedę ir „Auxtheią Vissagaistį“… Pritariu garbiojo lituanisto ir politiko A. Patacko nuomonei, kuris, kruopščiai sudėliojęs visus argumentus į vieną, siūlo Auxtheią Vissagaistį transkribuoti (kaip yra padaryta) ne į Aukštėją Visad-esantį, o į visur esančią, viską persmelkiančią, amžinai gyvuojančią Dieviškąją Substanciją. Taip teigdamas A. Patackas remiasi net pačiu J. Lasickiu, kurio frazę (su neaiškia pradžia) čia pridedu: „..šalia to, kuris yra jiems (= žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagaistis – visagalis ir aukščiausias Dievas – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“[3]. Šioje frazėje matome lyg ir besipainiojantį patį Janą Lasickį – lyg ir norintį pripažinti pas žemaičius-lietuvius egzistavusį monizmą, bet ir čia pat bandantį tai paneigti.

Šia proga dera pastebėti: krikščionybė, perėmusi iš judėjų religinės dogmatikos „estafetę“, Dievą ir jo apsireiškimą žmonių pasaulyje aiškino visai kitaip, nei tai buvo būdinga aisčiams-baltams. Jiems tas aiškinimas buvo svetimas, nesuprantamas. Ir – net nereikalingas…

Jeigu jau leidžiamės į teofilosofiją, tai nusileiskime žemiau ir susimąstykime: kodėl krikščionybė siūlo tokią daugybę šventųjų, kuriuos reikia garbinti? Ir tik dėl to, kad pagarbintume Aukščiausiąjį?.. Tai gal panašią teisę palikime ir seniesiems lietuviams, kurie turėjo savąjį šventųjų arba dievybių (garbintinų subjektų) panteoną…

Lietuvių tautos mitologijoje ir, aplamai, dvasinės kultūros atmintyje yra užsilikę detalių, kurios leidžia manyti, kad mūsų protėviai, jų pasaulėžiūrai, pasaulėjautai atstovavę žyniai, vaidilos, kriviai būtent štai taip suvokę Visatoje egzistuojančią Dieviškąją substanciją, atitinkamai ir elgėsi. Elgėsi nesiekdami kokiu nors būdu Ją „konkretizuoti“, išskyrus Gamtą ir su ja susijusių stichijų įvardijimą, išskirtinį vertinimą ir joms rodomą pagarbumą.

O gal kai ką, vaizdumo dėlei, imkime ir sukonkretinkime.

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas iš krikščionybės teiginių skelbia, jog Dievas – tai amžinasis meilės viskam, kas gyva ir negyva, šaltinis… Manau, kad šis teiginys, gal net didesniu įtaigumu, taikytinas ir anų laikų mūsų protėviams. Tikėtina, kad jie per Gamtos ir jos reiškinių pajautą betarpiškiau suvokdavo Meilę skleidžiantį šaltinį, kurį, priklausomai nuo teritorijos ar genties, vadino įvairiais vardais. Iš visų mums žinomų teonimų (Dievo vardų), ko gero, esmę geriausiai išreiškia jau suminėto Aukštėjo Visagaisčio vardas. Bene svarbiausia čia pabrėžti, kad šis, o taip pat ir kiti Dievo vardo „pagoniškieji“ analogai lietuvių liaudies atmintyje užsiliko net iki XVII–XVIII šimtmečių. Šis faktas lyg ir tiesiogiai liudija apie tai, kad apeigose, kurios vykdavo ant piliakalnių, buvo vartojamas Vienintelio visatą bei pačių žmonių gyvenimą Tvarkančiojo vardas.

Apeiginiai piliakalniai buvo pilami tam, kad sustiprintų papročių ir tradicijų pagrindus; praturtintų visą žmoniškųjų santykių sistemą. Suprantama – neišskiriant ir meilės. Čia nekalbėsime apie merginos ir jaunuolio jausmus. Nekalbėsime ir apie moters (žmonos) ir vyro santykius (tiesa, šiek tiek vėliau jie bus paliesti). Pabandysime į meilės jausmą pažvelgti plačiau.

Štai: amžių išbandymus atlaikiusios liaudies dainos. Jų gausa. Jų lyrika… Jos siūlo mums žymiai turtingesnį turinį nei mes šiandien išmanome (ir turime pajėgumų išmanyti) apie aną, tas dainas gimdžiusią epochą. Bet jaučiame: iš „pražilusių“ dainų alsuote alsuoja viską lydinti, viską perskrodžianti Meilės pajauta[4]. Ją supraskime kaip savotišką dialogo su supančiu pasauliu atmainą. Tikėtina: piliakalnių epochos laikais mūsų protėviai gerbė ir mylėjo be poilsio triūsiančią bitutę ir laukuose vilnijančius javus; jų pačių iškeptą, šventumu alsuojančią duoną ir iškilesnį akmenį, įžvelgdami jame subtiliosios energijos pradą. Jie gerbė, mylėjo eiklųjį kario žirgą ir palaukėje išsišakojusį ąžuolą, svyruoklį beržą ir jautriąją drebulę…

Platesnė ir didesnė Meilės pajauta žmogų daro tauresniu, o jo gyvenimą – prasmingesniu. Būtent apie visa tai galime surasti seniausiose liaudies dainose.

Taigi… Tikėtina, jog dėka apeiginių piliakalnių sumąstymo ir jų sklaidos, mūsų protėviai įgijo savasties įtvirtinimui papildomų bruožų. Įgavo galimybę stiprinti savo prigimtinius saitus ne tik su Gamta, bet ir su už jos egzistuojančia Viešpatija. Taip pat manytina, kad aisčiai-baltai minėtos reformos (piliakalnių sklaidos) laikais jau pažinojo krikščionybę. Žinojo, kad ji vadovavosi kanonine doktrina, jog tai, kas yra Žemėje, yra trapu ir laikina. Kad pasirengimas „amžinajam gyvenimui“, kaip buvo teigiama krikščionybės, negali būti saistomas su prisirišimu prie žemiškojo. Galbūt dėl tos priežasties krikščioniškajame pasaulyje žmogaus gimtinė, gamta, net pats kraštovaizdis nesulaukė nei deramo dėmesio, nei deramos pagarbos. Gamta nesulaukė įvertinimo bendrame etnokultūros (tautų) formavimosi bei socializacijos procese. Gamta buvo „išstumta“ ne tik iš tautos, bet ir iš Europos vystymosi platesnio suvokimo… Natūralu, kad tokia ideologija buvo principinis iššūkis tiems, kurie gyveno gamtojauta, kosmojauta; kurie kitais pagrindais tvarkė savąjį gyvenimą.

Taigi, baltų religinę reformą ir su ja susijusį apeiginių piliakalnių paplitimą dera vertinti dar ir kaip atsaką į savajai egzistencijai susiformavusią gana grėsmingą anų amžių geopolitinę, georeliginę situaciją. Dera pastebėti ir tą faktą, jog būtent su krikščionybės pagalba, tarsi naują kvėpavimą įgavusi Romos imperija toliau tęsė „savo darbą“. Iki aukščiau minėtos aisčių-baltų religinės reformos ji jau buvo „prarijusi“ ženklią dalį pietinių ir vakarinių žemių, kuriose nuo seno gyveno aisčių superetnosui priklausiusios gentys, tarp jų – ir istorijos šaltiniuose minimi geruliai. Jų žemės driekėsi į vakarus nuo dabartinio Berlyno (kai kas šio miesto vardą kildina būtent iš Gerulyno…).

Tuometė geopolitinė situacija buvo tokia, tarsi germanams ir slavams (būsimiems lenkams) veržtis į aisčių žemes vartai buvo atkelti savaime… Mąstant istorijos mastais, nuo Prahos pusės ryškesniais etnokultūriniais bruožais apsireiškusios (III–V a.) slavų padermės atmaina (būsimieji lenkai) slinko Oderio ir Vyslos tarpupiu, Vyslos baseinu link Baltijos jūros. Jie neturėjo aisčiams būdingų istorinių šaknų. Todėl jie buvo laisvesni ir, supratę Romos jėgą, apdairiai paskubėjo priimti krikščionybę. Nemažiau grėsminga banga, su aisčiams-baltams svetima religine pasaulėžiūra, slinko ir iš rytų, nuo Bizantijos pusės. Vėlgi su aiškiu slavų padermės, tik kito kvapo pavidalu. Ir vėlgi – lengviau prisiėmę (prisidengę) galingos imperijos religija.

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Ta proga drįstu išsakyti dar vieną šventvagišką mintį…

Šiandien krikščionybėje tebepasakojama istorija apie Adomą ir Ievą, jų išvarymą iš Rojaus (apie visiems laikams nubaustą žmoniją). Tebeakcentuojamas Dievo – Jėzaus Kristaus ir Jo motinos šv. Marijos kultas ir pan.

O gal būtent čia, tuose supermoderniam mąstymui sunkiau suprantamose istorijose, slypi viena iš pamatinių priežasčių, kodėl tradicinis krikščioniškasis pasaulis taip sparčiai laisvamanėja? Nebegelbsti išmintingų popiežių apaštalavimo pastangos.

Betgi… Mes savo akimis taip pat matome ir širdimis išgyvename kitą Mėnulio pusę – kaip yra griaunamos ilgus šimtmečius statytos ir prie tautų prigimtinės kultūros glaustos krikščioniškosios dvasinės kultūros konstrukcijos.

(Bus daugiau)

2017-09-16

[1] Bartninkas, Mindaugas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. – Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993.

[2]Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. – Vilnius, Mintis, 1969.

[3] Patackas, Algirdas. Litua. – Vilnius, Versmė, 2013.

[4] Aš ne kalbininkas. Bet man keistu ir nepaaiškinamu klausimu išlieka pati „meilės“ sąvoka. Yra tautų, kurios turi po keliolika ar net daugiau „meilės“ sąvokos atmainų priklausomai nuo to, su kuo žmogus pina savo dialogą…