Julius Panka. „Veišnorija“ – kas slypi Kremliaus strategų legendose?


Print
Julius Panka, šio komentaro autorius

Daugiau kaip pusę metų Lietuva intensyviai laukė Baltarusijos ir Rusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“. NATO aljansas stiprino gynybines pajėgas regione, siųsdamas papildomas karių, kovinės technikos ir lėktuvų pajėgas, organizuodamas tuo pat metu įvairias atsakomąsias pratybas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinės vadovybės jau seniai turi sukūrę gynybinius planus patiems netikėčiausiems scenarijams, nes, juk kaip sakoma, „Rusijos protu nesuprasi“, iš šio kaimyno galima tikėtis bet ko ir bet kada, ir ne tik karinių veiksmų, bet ir visapusiško, ciniško akivaizdžių agresijos faktų neigimo.

Jei, neduok Dieve, Rusija užpultų Baltijos šalis, jų atstovai tarptautinėse organizacijose susiriesdami aiškintų, kad tai netiesa, kad Rusijos karių regione nėra, kad tai melas ir provokacija. Dėl to, ar bus pradėti realūs kariniai veiksmai, politikai ir apžvalgininkai nesutaria, bet daugelis daro prielaidą, kad kai Rusija perkels nemažą arsenalą ir karinius dalinius į Baltarusijos teritoriją, mažų mažiausiai neskubės jų išvesti iš šalies, o gal įtakos staigų Baltarusijos valdžios pasikeitimą, paspartins šios jaunos valstybės integraciją į Rusijos federaciją, tuo labiau, kad yra sukaupta praktika iš Krymo aneksijos.

Tikėkimės, kad sveikas protas nugalės netgi tokioje šalyje kaip Rusija ir raudonoji linija peržengta nebus, nes karas tarp NATO ir Rusijos gali tapti lemtingas ne tik Aljansą sudarančioms valstybėms ir Rusijai, bet ir visai žmonijos civilizacijai. Vienai pusei panaudojus branduolinį ginklą, o kitai atsakius analogišku žingsniu procesai taptų nebevaldomi ir tikriausiai pranoktų pačių niūriausių apokaliptinių scenarijų kūrėjų šedevrus kine ir literatūroje.

Ne tik karo ekspertai, bet ir viso pasaulio, o ypač Baltijos šalių, žiniasklaida jau kurį laiką kasdien gaudo net menkiausius informacijos trupinius apie pratybas, apie jų scenarijų, apie karių ir įvairios ginkluotės kiekį.

Šviesios atminties filosofas ir istorinių, geopolitinių, etninių, socialinių procesų tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius teigė, kad rusų tauta yra jauna civilizacija, kad tai paaugliškai maištinga pagyvenusios lietuvių tautos dukra. Jis pateikė ne vieną pavyzdį ir iš senesnės, ir iš naujausios istorijos, parodančius slavų genčių, o ypač rusų valstybės nebrandžius, iššaukiančius poelgius, nukreiptus prieš lietuvius. 

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.

Juk Kremliaus strategai ir politikos technologai svarbiausia visą rusų tautą vienijančia švente pasirinko ne ką kitą, o Lietuvos didžiosios kunigaikštystės karinės įgulos išvarymą iš Kremliaus 1612 metais. Mums, baltams, jau daugiau kaip 5000 metų, mes esame pagyvenusi ir subrendusi civilizacija, slavams tik apie 1500 metų, o iš jų kilusiai rusų tautai dar ir tūkstančio metų nėra. Tačiau rusų tauta formavosi ant baltiško substrato. Kiekvienas rusas – tai baltų palikuonis, mus jungia bendros kultūros ir kalbos ištakos. Tik lietuviai išlaikė daugmaž autentišką kalbą ir kultūrą, o rusai šiek tiek „sulaukėjo“, ypač susidėję su mongolais totoriais, kurie, žvelgiant per Vakarų kultūros prizmę, buvo nepaliesti civilizacijos.

Kai Rusija leido sau praskleisti pratybų organizavimo užkulisius, visi sukluso, pagrindiniai žiniasklaidos, gynybos ekspertų ir politikos apžvalgininkų komentarai buvo apie karines pajėgas, kurios bus dislokuoti Baltarusijoje pratybų laikotarpiu.

Lyg tarp kitko buvo paminėta ir manevrų legenda, kuri pasirodė ypač keista ir net šiek tiek intriguojanti. Pasirodo, anot pratybų legendos, Baltarusijoje pasikartoja Ukrainos Donbaso regiono scenarijus, tik visai iš kitos pusės. Dalis Baltarusijos teritorijos, kuri ribojasi su Lietuva, nusprendžia nepaklusti Minsko valdžiai ir paskelbia apie nepriklausomos valstybės Veišnorijos susikūrimą. Šią nepripažintą sukilusią teritoriją neva palaiko nedraugiški kaimynai – Vesbarija ir Lubenija. Vesbarijos sienos beveik identiškos Lietuvos, o Lubenijos – Lenkijos teritorijoms. Taigi, anot legendos, kaimynai, naudodami hibridinio karo scenarijų, nori atplėšti dalį Baltarusijos, o Baltarusijos ir Rusijos kariniai daliniai turi neutralizuoti sukilėlius ir sugrąžinti Veišnorijos teritoriją į Baltarusijos valstybę.

Teorinės valstybės Veišnorijos ribos gali būti tapatinamos su įvairiais dalykais. Tiek Baltarusijos, tiek užsienio ekspertai pirmiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad Veišnorijoje ribos beveik idealiai sutampa su rajonais, kuriuose 1996 metų vykusiais paskutiniais sąlyginai laisvais prezidento rinkimais rinkėjai nepalaikė dabartinio diktatoriaus, o tada jauno ambicingo kovotojo prieš korupciją Aleksandro Lukašenkos kandidatūros ir balsavo už tuometinės valdžios kandidatą Zenoną Pozniaką.

Kai kuriems politologams gal tai pasirodė labai svarbu ir jie šio regiono atsiradimą karinių pratybų legendoje kildina būtent iš šio fakto. Tačiau reiktų pažvelgti daug giliau. Kiekvienam nors kiek suprantančiam istorinius procesus žmogui yra aišku, kad tie rinkimų rezultatai būtent tokie buvo ne šiaip sau, kad tai ne netyčinis sutapimas, tai ilgų, nuo senovės iki pat šių laikų besitęsiančių procesų išdava. Tų procesų supratimo raktas slypi baltų slavėjime, arba jei konkrečiau, lietuvių lenkėjime ir baltarusėjime.

Šis procesas vertas ne vieno straipsnio, o kelių dešimčių disertacijų, todėl šioje publikacijoje nesiekiama išsamiai atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl lietuviai didelėje dalyje dabartinių Baltarusijos ir Lenkijos valstybių teritorijų suslavėjo. Viena, gana nemaža jų dalis suslavėjo vėliausiai, jau po LDK padalijimų, XIX amžiuje, ir šios ribos rytuose daugmaž sutampa su Rusijos ir Baltarusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“ legendoje minimos sukilėlių valstybės Veišnorijos sienomis.

Taip pat ši teritorija iš dalies sutampa su 1920 metais pasiskelbusia nepripažinta valstybėle „Vidurio Lietuva“, kurią 1920 metų pabaigoje sukūrė neva sukilę prieš Pilsudskį generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės pulkai.

Baltarusiški papročiai. Belarus Press Foto

Ar šie Baltarusijos ir Rusijos nuogąstavimai gali turėti realų pagrindą? Ir taip, ir ne. Lietuvių liaudis turi labai gražų posakį „kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepą“, ir jis labai tinka Rusijos politiniams technologams. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Lietuva arba Lenkija siųstų „žaliuosius žmogelius“, ginkluotę ir lėšas į Baltarusijos dalį ir tokiu būdu paskatintų separatizmą, sukeldamos realią grėsmę Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Ir net ne todėl, kad šios šalys neturėtų teisėtų arba neteisėtų lūkesčių, susijusių su šia teritorija, o todėl, kad Vakarų civilizacija šiame amžiuje taip nesielgia. Todėl, jei mums Rusijos televizijos teigs, kad tai gynybinės pratybos, kuriose treniruojamasi kovai su realiomis grėsmėmis, galime tik nusijuokti dėl tokio primityvaus melo.

Tačiau apibendrinant norisi šiek tiek pažeisti vakarietišką politkorektiškumo principą ir atsargiai aptarti, kas iš tikrųjų turi istorines teises į šį rusų politinių strategų sukurtą Veišnorijos regioną, o kas kryptingai veikia investuodamas į šio krašto ateitį. Jei net ne istorijos ar filologijos mokslininkas, o paprastas, eilinis Lietuvos pilietis sugalvos pakeliauti po Veišnoriją, pirmas dalykas, kas jam kris į akis – tai lietuviški kaimų, upių ir ežerų pavadinimai bei lietuviška medinė kaimų architektūra. Lietuva neturėjo sienos su dabartine Vakarų Baltarusija iki pat XX amžiaus.  Ilgus amžius kaimai ir miestai bendravo tarpusavyje, žmonės laisvai važinėjo po kraštą ir tik maždaug 1920 metais imperialistinės Lenkijos užmačios atplėšė didelį plotą lietuviškų žemių. Buvo paskelbta vadinamoji Vidurio Lietuva, ji iš karto surengė rinkimus į savo parlamentą, kuris priėmė sprendimą besąlygiškai prisijungti prie Lenkijos. 

Vėliau, kai 1939 metais pagal SSRS ir Lietuvos susitarimą Vilnius grįžo Lietuvai, jo apylinkės mūsų šaliai nebuvo atiduotos. Ir tik 1940 metų rugpjūčio mėnesį po Lietuvos prijungimo prie SSRS buvo grąžinta dar keletas lietuviškų rytinių rajonų, didesniąją dalį paliekant Baltarusijai, kurios valdžia per paskutinius 50 metų jai likusioje dalyje lietuvybę beveik ištrynė su šaknimis. 

Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis

Lietuvos valdžiai tai nekelia problemų ir tik milžiniškomis pasiaukojančių visuomenininkų pastangomis yra išlaikomos dvi lietuviškos bendrojo lavinimo mokyklos ir keletas kitokių švietimo įstaigų Baltarusijoje. Panašu, kad 25 metus mus valdančio elito sukurtoje Lietuvos ateities strategijoje nėra vietos net svajonėms apie lietuvybės palaikymą ir stiprinimą etninėse žemėse. Taigi dabartinė Lietuva, nors istoriniu ir moraliniu požiūriu turi teisę, bet šiuo metu Baltarusijos teritoriniam vientisumui tikrai nekelia jokios grėsmės.

Visai kita situacija yra dėl Lenkijos. Ši šalis investuoja milžiniškas lėšas lenkiškumui vadinamuosiuose „kresuose“ išlaikymui ir plėtrai. Šiais klausimais Lenkijos politikai ir Katalikų Bažnyčia darbuojasi ranka rankon. Įdirbis toks milžiniškas, kad beveik pasiektas XIX amžiaus vietinių žmonių savimonės lygis – jei katalikas, vadinasi esi lenkas ir atvirkščiai. Vakarų Baltarusijos bažnyčiose absoliuti dauguma šv. Mišių aukojama lenkų kalba, nuolatos vyksta piligriminės kelionės į įvairias Lenkijos šventoves. Baltarusijoje dirba šimtai vienuolių iš Lenkijos, kurie ypatingą dėmesį skiria vaikų ir jaunimo sielovadai. Tikriausiai nereikia net abejoti, kad į jaunimo sielovadą įtraukiamas ir lenkiškos savimonės skiepijimas.

Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.

Kaip Ukrainoje ir Lietuvoje, taip ir čia sėkmingai dalijamos „lenko kortos“, kurios suteikia įvairių lengvatų Lenkijoje. Iš šių ir daugybės kitų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad Lenkijos strategai gali būti numatę galimybę kada nors grįžti prie sienų perbraižymo ir „kresų“ susigrąžinimo. O tokiu atveju atsirastų reali grėsmė Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Jeigu iki dvidešimto amžiaus teritoriniams valstybių pokyčiams esminę įtaką darydavo jų turima karinė galia, tai šiame amžiuje didžiausias ginklas – gyventojų tautinė ir pilietinė savimonė.

Nors agresyvus ir neslopinamas Lenkijos imperializmas kelia grėsmes tiek Lietuvai, tiek Ukrainai, tiek Baltarusijai, juk visi suprantame, kad šiuo metu didžiausia grėsmė yra iškilusi ne Baltarusijos teritoriniam vientisumui, o suverenitetui, nes bijodami mistinių Veišnorijos „sukilėlių“ Baltarusijos strategai gali vieną rytą atsibusti geriausiu atveju Rusijos federacijos Baltarusijos autonominėje srityje, o blogiausiu – Minsko gubernijoje.

Kol kas klausimas lieka neatsakytas, ką ir kam Kremlius norėjo pasakyti tokia daugiaprasmiška karinių pratybų „Zapad 2017“ legenda? Eilinį kartą paerzinti Lietuvą, kuriai jaučia sunkius psichologinius kompleksus ar įspėti Lenkiją, kad mato ir supranta jos toli siekiančią „kresų“ strategiją? O gal tiesiog paskatinti separatistines nuotaikas Baltarusijoje, kad galėtų „ateiti į pagalbą broliškai tautai“ kovoje su priešu ir tokiu būdu aneksuoti šią paskutine Europos diktatūra tituluojamą šalį?

2017.09.16; 06:00