Reikia dar vieno esto?


Print

Ne taip seniai Estijos susisiekimo ministras J. Partsas, piktindamasis Lietuvos politikų norais keisti žaidimo taisykles vidury žaidimo, pasakęs, jog Lietuvos Vyriausybėje esama kvailių. 

Lietuvos Vyriausybė, aišku, užsigavo. Premjeras net buvo pavedęs URM vadovui išsikviesti pasiaiškinti Estijos ambasadorių, tačiau netrukus minėtasis estų ministras atsiprašė.

Pagrįstai atsiprašė, nes sumelavo – mat kvailių esama ne tik Vyriausybėje. Ir nemažai.

Žiūrėjimas ponui į burną

Šis baudžiauninkiškas lietuvio įprotis ypač išryškėja, kai toks lietuvis prasibrauna į valdžią. Prisiminkim sulinkusių ministrų ar derybininkų elgesį užsieniuose. Prisiminkim, su kokiu sportiniu azartu seimūnai balsavo už ES konstituciją ne tik jos nesvarstę, bet netgi neskaitę. Norėjo būti pirmieji Europoje tai padarę. Liko pirmaisiais kvailiais Europoje, nes kitos šalys taip neskubėjo, kai kurios leido su ta konstitucija susipažinti visuomenei ir jos priėmimą spręsti referendumu. Konstitucija tąsyk taip ir nebuvo priimta. Prisiminkim, kaip drąsiai, tiesa, po karštų debatų, seimūnai  2008 m. balsavo už Kosovo nepriklausomybės pripažinimą, sudarę pretekstą Maskvos ir Varšuvos globojamiems lenkų autonomininkams vėl šantažuoti Lietuvą diskusijomis apie autonomijos (kuri de facto jau beveik įtvirtinta) galimybes. Ir dar prisiminkim, kokiomis sąlygomis vyko referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES.

Visuomenė nebuvo supažindinta su pačia sutartimi ir, aišku, nebuvo jokių diskusijų dėl atskirų įsipareigojimų, kurių kontroversija ėmė ryškėti vėliau. Dalyvavimas referedume buvo skatinamas alumi ir skalbikliais, o tai tikrai nepuošia paties referendumo (draudimas papirkinėti referendumo dalyvius atsirado įstatyme tik nuo 2008 m.). Neabejoju, kad į ES būtume įstoję ir be balsuotojų papirkinėjimo, be IAE aukos, o sutarties svarstymas visuomenėje būtų leidęs išsaugoti Lietuvai daugiau suvereniteto ir prisidėjęs prie visuomenės sutelkimo bei jos didesnės pilietinės brandos.

Dabartinė kai kurių teisininkų ir politikų isterija dėl būsimojo referendumo taip pat rodo atvirai deklaruojamą lietuvišką vasalitetą, teigiant ES įstatymų viršenybę prieš Lietuvos Konstituciją. Net SSRS sąlygomis estai 1988 m. turėjo drąsos deklaruoti Estijos TSR įstatymų viršenybę prieš SSRS įstatymus. Ir prisiminkim Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1988 m. lapkričio 18 d. posėdį, kuriame Sąjūdis tikėjosi, kad analogišką žingsnį žengs ir Lietuva, kartu palaikydama Estiją. Tačiau taip neįvyko – AT deputatai, pagraudenti J. Paleckio, tada irgi laikėsi vasališko mentaliteto. Tiesa, visuomenei nuraminti buvo grąžintas Lietuvos Respublikos himnas bei vėliava, kas visiškai tenkino Maskvą, nes jos įstatymų viršenybės išlaikymas ir Estijos izoliavimas tada jai buvo kur kas svarbesnis nei vasalo simbolikos kaita.

Dabar buvęs KT narys prof. V. Sinkevičius sako, jog tereikia 29 seimūnams skubiai kreiptis į šį teismą, kad tas referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams paskelbtų niekiniu. Tačiau kodėl tie 29 seimūnai niekada neraginami kreiptis į KT išsiaiškinti, ar Lenko kortelės turėtojai, prisiekę lojalumą kitai valstybei, gali eiti Lietuvos valstybės tarnautojo pareigas ir net dalyvauti Lietuvos Seimo rinkimuose? Kur Lietuvos pareigūnų atkirtis Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos aktyvistų nežabotam šalies šmeižimui tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek užsienio institucijose? Kur principinga Seimo koalicijos reakcija šalinti Lietuvos niekintojus iš koalicijos? Į kieno burną žiūrima?

Anekdotas „Lietuva – teisinė valstybė“

Kaip reikia laikytis įstatymų ir teismo sprendimų, visuomenei buvo pademonstruota 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje. Smurtas prieš beginklius žmones ir mergaitės išdraskymas iš globėjos namų čia „ne prie ko“ – svarbu, kad buvo įvykdytas teisingumas.

Tačiau Garliavos nelaimė yra tai, kad šis miestelis yra pakaunėj, o ne Vilniaus ar Šalčininkų rajone  – čia viskas būtų buvę kitaip. Mat šiuose rajonuose Lietuvos įstatymai ir teismo sprendimai negalioja. Čia net Lietuvos premjerą A. Butkevičių šokiruoja ne ilgametis teismo sprendimo nevykdymas, o… baudos dydis už nevykdymą. Jis ko gero būtų skyręs mažesnę baudą, o gal ir visai neskyręs. G. Kirkilas ta proga paantrino A. Butkevičiui, prisipažinęs, jog jam dabar gėda, kad jis lietuvis. Tiesą sakant, man irgi gėda, kad jis lietuvis. Ir kad būdamas Lietuvos pilietis, dar ir Seimo narys, taikstosi su Lietuvos įstatymų nesilaikymu Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, o tokiais savo pareiškimais netgi skatina jų nesilaikyti.

Man gėda, kad valdžios vyrai dėl savo neišprusimo tiki pasakomis apie lenkų autochtoniją Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose, nors tai yra paneigę net lenkų mokslininkai. Kad jie tiki, jog dar Lietuvos TSR 1989 m. priimtasis Tautinių mažumų įstatymas leido valstybiniame registre esančius oficialius gatvėvardžius bei vietovardžius rašyti ir nevalstybine kalba. Kad šio įstatymo kai kurių punktų nepaneigė vėliau priimti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarp jų ir 1995 m. priimtasis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas.

Man gėda, kad jie tiki, jog standartiniu būdu gamintas lenteles privačių namų savininkai pasigaminę patys ir savo iniciatyva prisikalę, o vietiniai seniūnai nebeturį teisės tų lentelių nukabinti. Gėda, kad istoriniu Lietuvos daugiakultūriškumu teisinama dabartinė lenkiškosios monokultūros bei lenkų kalbos agresyvi sklaida pietryčių Lietuvoje ir ne tik ten gyvenančių lietuvių, bet ir kitų tautinių bendruomenių lenkinimas. Pagaliau man gėda, kad valstybines pareigas einantiems ir Lietuvos įstatymų nesugebantiems laikytis Vilniaus bei Šalčininkų rajonų pareigūnams netaikomas įstatymas, kuriuo tokie darbe nesusitvarkantys pareigūnai atleidžiami iš darbo be teisės keletą metų gauti valstybinę tarnybą.

Šalis nėra teisiškai saugi, jei įtariamieji ar liudininkai čia gali „užspringti žolės lapu ar skrandžio turiniu“, „prigerti pargriuvę kniūbsti į balą“, „išvykti į užsienį“ ir negrįžtamai dingti jame, jei pareigūnai gali „šlapindamiesi iškristi pro langą“ ir užsimušti „be smurto žymių“, jei internautai gali būti nubausti už duotą atkirtį virtualioje erdvėje nebaudžiamai skleidžiamam lenkiškajam ar rusiškajam šovinizmui. Nesistebėkim ir nesipiktinkim, kad apdairesni bėga iš tokios šalies. Ir neapsigaudinėkim – bėga ne tik dėl mažų algų.

Istorijos trypimas

Jokioje kaimyninėje šalyje nėra menkinama jos istorija – net Latvijoje ar Estijoje, kurių valstybingumas skaičiuojamas tik nuo 1918 m. Jokioje kaimyninėje šalyje Nepriklausomybės dienos šventinės eitynės nevadinamos nacionalistų ar neonacių paradu. Net tokių lapkričio 11 d. eitynių riaušininkams Varšuvoje neklijuojamos šios sovietinių politrukų vartotos etiketės. 2013 m. lapkričio 18 d. Rygoje buvo paminėta itin masiškai ir pakiliai – eitynėse su deglais dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių, eitynių dalyvius Nepriklausomybės dienos proga prie Laisvės paminklo pasveikino Latvijos prezidentas A. Bėrzinis.

Lietuvoje viskas kitaip. Čia oficialioji Lietuvos istorija dažnai nurašinėjama nuo lenkiškų vadovėlių; jei ir mėginamas savarankiškiau interpretuoti koks istorinis įvykis, jo interpretuotė derinama prie lenkiškosios. Pasak prof. B. Genzelio, jau net kandidatai į istorijos doktorantūrą atrinkinėjami stalininiu principu, skirstant juos į patikimus, t.y. sisteminius, ir nepatikimus, t.y. tuos, apie kuriuos gauta „konfidenciali informacija“, kad kandidatas yra „su nacionalistiniu kvapu“. Tad ir pačius mūsų istorikus jau galima skirstyti į Lietuvos istorikus (su „nacionalistiniu kvapu“) ir istorikus Lietuvoje (su „nelietuvišku kvapu“).

Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios eitynes, kuriose dalyvauja ir tautiškai nusiteikusios šeimos su vaikais, ir bolševikiniam režimui priešinęsi senoliai, Lietuvos sisteminė žiniasklaida pateikia bolševikiniu stiliumi – kaip „nacionalistų ir neonacių“ išsišokimą. Vilniuje Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu jau antri metai oficialiai draudžiamos, todėl jų dalyviai pasijunta kaip sovietmečiu, kaip 1956 m. Vėlinių dieną spontaniški protestuotojai Vilniuje ir Kaune, 1972 m. gegužės mėn. kalantinių demonstrantai Kauno Laisvės alėjoje ar 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinguotojai prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Todėl jau visai sisteminis atrodo kad ir toks „Delfio“ internauto komentaras (kalba netaisyta):

Paskutinis lietuvis 2011 12 14 19:51

„As nekur nesikraustau, tiktai ramiai laukiu lietuvos sugrivimo ir galutines lietuvos kompromitacijos ir kasdien su dziaugsmu matau, kad tas arteja. Ramiai, be streso, isitikines kad lietuvos greitas zlugimas neisvengiamas, laukiu kaip cia ateis Lenki­jos valdzia. Baudziauninku valstybes nereikia uzkariauti, ji patys subyres“.

Kaip sakė žinomas patriarchas, „kas gali paneigti?“

Tad ar lauksim, kol dar vienas estas pasakys, jog Lietuvoje karalius yra nuogas? O gal palauksim, kol taip pasakys ir latvis?

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

2014.02.07; 12:05


Prisijunkite prie diskusijos