Už parlamentarizmo idėjų puoselėjimą – A. Stulginskio žvaigždės apdovanojimas. Seimo kanceliarijos nuotr.
2022 metų Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę parlamentarai nutarė paskirti prezidentui Valdui Adamkui ir Jungtinių Amerikos Valstijų senatoriui Richardui Josephui Durbinui.
Už tai numatantį Seimo nutarimo projektą antradienį balsavo 113 Seimo narių, vienas parlamentaras susilaikė.
V. Adamkui ir R. Durbinui Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę planuojama įteikti šių metų gegužės 17 d.
Vienas didžiausių prezidento V. Adamkaus pasiekimų yra jo didžiulis indėlis į derybas dėl stojimo į svarbiausias Vakarų pasaulio bendrijos institucijas – NATO ir Europos Sąjungą.
Seimo Aleksandro Stulginskio žvaigždės skyrimo komisijos pirmininkas Antanas Vinkus, kalbėdamas apie V. Adamkų, pažymėjo jo aukštą politinę kultūrą. „Mes mokėmės iš Valdo Adamkaus valdymo meno“, – sakė jis.
R. J. Durbinas yra JAV senatorius, vienas įtakingiausių lietuvių kilmės amerikiečių JAV politikoje. Senatorius R. J. Durbinas tvirtai rėmė Lietuvą jai siekiant ir įtvirtinant valstybės nepriklausomybę, nuolat padėjo plėtojant Lietuvos ir JAV tarpvalstybinius ryšius, taip pat padėjo Lietuvai integruotis į pasaulio valstybių bendriją.
„Tai istorinė diena, kada pirmą kartą turime garbę ir galimybę Seimo apdovanojimą suteikti šioms iškilioms asmenybėms“, – sakė A. Vinkus.
Aukščiausiu Seimo apdovanojimu – Aleksandro Stulginskio žvaigžde – siekiama įvertinti Lietuvos ir užsienio fizinių ir juridinių asmenų laimėjimus ir indėlį, puoselėjant parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjas.
Seimo apdovanojimas – Aleksandro Stulginskio žvaigždė – įteikiamas gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną arba artimiausio Seimo posėdžio metu.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Apie valstybės vadovų rezidencijas kalbų netrūksta. Buvusio Prezidento našlė nori rezidencijos, bet jai neskirta, einantis pareigas Prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė, kad jam rezidencija nereikalinga, o Premjerė Ingrida Šimonytė patvirtino, kad į rezidenciją kraustysis. Lietuva sprendžia tuos pačius rezidencijų klausimus, kaip ir kitos šalys, niekuo neišsiskiriame.
Rezidencijos vietoj rūmų
Karalių ir monarchų laikais viskas buvo paprasta. Kur gyvena valdovas, ten yra sostinė, ten ir rezidencija, kuri faktiškai visada sutapdavo su rūmais. Valdovo rūmai būdavo kuo ištaigingesnis pastatų kompleksas, kuriame gyvendavo pats valdovas, kartu su pavaldiniais ir patarnautojais. Labai dažnai tuose pačiuose rūmuose reziduodavo ir vyriausybė arba valdovų artimiausių patikėtinių ratas, čia buvo priimami kitų šalių pasiuntiniai, ambasadoriai, buvo puotaujama ir pramogaujama.
Vienas žymiausių antikinių karališkų rūmų kompleksas yra Kleopatros rūmai Aleksandrijoje (Egipte), kuriuose klestėjimo laikais gyveno ir dirbo iki 5 tūkst. žmonių. Be centrinių rūmų, komplekse veikė daugybė šventyklų, garsioji Aleksandrijos biblioteka, o kelią rodė vienas iš 7 pasaulio stebuklų Aleksandrijos švyturys.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Monarchų rezidencijų buvo gausu ir viduramžių Europoje, viena iš jų yra Valdovų rūmai Vilniuje. Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metais XVI-XVII a. Valdovų rūmai buvo viena svarbiausių vietų, kur dažnai gyvendavo Didysis kunigaikštis su savo dvaru. Kitos Europinio lygio rezidencijos ATR buvo Vavelio pilis Krokuvoje ir Varšuvos karališkoji pilis.
Atkūrus valstybę 1918 m. buvo tikimasi, kad Prezidentas reziduos Vilniuje, todėl laikinai Kaune šalies vadovas įsikūrė buvusioje gubernatūroje. Sekant kitų šalių patirtimi, kai valstybės vadovas gyvena ir dirba tame pačiame pastate, pirmame aukšte buvo įrengtas privatus butas, kuriame gyveno visi trys Lietuvos Prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.
Šiandien dažniausiai valstybės vadovų rezidencijose yra ir privačios patalpos, kuriose galima gyventi. Viena didžiausių pasaulyje yra Vokietijos kanceliarija Berlyne, kurioje reziduoja valstybės kancleris. Komplekse yra įrengtas ir 200 kv. m privatus butas. Tiesa, dabartinė kanclerė Angela Merkel tame bute negyvena, skirtingai nei prieš tai pareigas ėjęs Gerhardas Šrioderis. A. Merkel teigia, kad jai patogu į darbą atvykti iš senamiestyje esančio šeimos buto, todėl ji nori taupyti valstybės pinigus. Visgi dauguma atvejų, kai vadovai gyvena ten pat, kur ir dirba.
Septyniskart mažesnė rezidencija, bet turbūt dar garsesnė yra Baltieji rūmai JAV. Jame gyveno visi Amerikos Prezidentai, išskyrus patį rūmų sumanytoją ir statytoją Džordžą Vašingtoną. Kita garsi rezidencija yra 10 Downing Street Londone. Joje dirba ir gyvena Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas. Privatiems apartamentams skirtas trečias namo aukštas, o esant didesnio ploto poreikiui šalia yra papildomos patalpos Name Nr. 11.
Rezidencija yra darbo vieta
Žiniasklaidoje dažniausiai minima, kad vadovai skatinami gyventi oficialioje rezidencijoje, nes taip patogiausia užtikrinti saugumą. Tas tiesa, bet dar svarbesnė rezidencijos misija yra derinti darbą ir gyvenimo patogumą. Politikai neturi darbo valandų. Vakarais neretai kviečiama dalyvauti televizijos laidose, priėmimuose, savaitgaliais susitikti su rinkėjais, dalyvauti šventėse ir t.t. Politiniai susitikimai ir pasitarimai neretai vyksta ne 8-17 val. metu, o kur tai daryti? Privačiame būste gyvena šeima, vaikai, augintiniai, gali nebūti tinkamų patalpų susirinkimams, trūkti el. darbo priemonių. Vykti į darbovietę? Bet tai reikštų apsunkinti kitus aptarnaujančius darbuotojus – vairuotojus, sargus, apsaugą ir kt. Geriausia vieta politiniams susitikimams būtent ir yra oficiali rezidencija, kurioje jau iš anksto atskirai suplanuotos oficiali ir privati dalys.
Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos Prezidentūroje 1995 m. viename fligelyje buvo numatyta įrengti Prezidento butą, kad šalies vadovas dirbtų ir gyventų tame pačiame pastate. Ilgą laiką butui įrengti nebuvo skiriama pinigų, kol Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad tokio buto apskritai nereikia ir įkūrė tose patalpose muziejų. Idėja skamba gražiai, demokratiškai, bet kasdienis valstybės vadovo vežiojimas po keliolika kilometrų į darbą ir atgal yra nelabai praktiškas ir net kiek savanaudiškas. Juk žinome, kad yra pirmenybė tokiam transportui, naudojami valstybės ištekliai kelionėms, o, svarbiausia, dėl to gali nukentėti tinkamas pareigų atlikimas. Verta būtų pasvarstyti, ar neapjungus kelių panašaus pobūdžio muziejų, ir negrįžti prie Prezidento buto projekto? JAV net nėra klausimo, nori Prezidentas gyventi oficialioje rezidencijoje ar nenori, – pareiginiam aprašyme gyvenimas rezidencijoje yra įpareigojantis.
Už parlamentarizmo idėjų puoselėjimą – A. Stulginskio žvaigždės apdovanojimas. Seimo kanceliarijos nuotr.
Seimas, minėdamas Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos paskelbimo 100-ąsias metines, įsteigė Aleksandro Stulginskio žvaigždės apdovanojimą.
Apdovanojimas, kuriuo siekiama pagerbti iškilią Steigiamojo Seimo pirmininko, ėjusio Respublikos prezidento pareigas, A. Stulginskio asmenybę, bus skiriamas už parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjų puoselėjimą.
Apdovanojimu galės būti apdovanojami Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys, taip pat asmenys be pilietybės. Tačiau jis negalės būti skiriamas pareigas einantiems Respublikos prezidentui, Seimo ir Vyriausybės nariams, taip pat negalės būti skiriamas po mirties ar likviduotam, reorganizuotam juridiniam asmeniui.
Pagal priimtą įstatymą, siūlyti kandidatus apdovanojimui turės teisę fiziniai ir juridiniai asmenys.
Apdovanojamą asmenį išrinks Seimo patvirtinta A. Stulginskio žvaigždės skyrimo komisija, sudaryta iš 9 narių. Kiekvienais kalendoriniais metais galės būti skiriami ne daugiau kaip du apdovanojimai.
Kandidatūros apdovanojimui gauti komisijai galės būti teikiamos kiekvienais metais nuo sausio 1 dienos iki vasario 20 dienos. Apdovanojimas Seimo nutarimu bus paskiriamas iki balandžio 15 dienos.
Apdovanojimas bus įteikiamas kiekvienais metais gegužės 15-ąją, t. y. dieną, kai 1920 m. Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė Lietuvos Respublika, arba artimiausią posėdžio dieną.
Už A. Stulginskio žvaigždės apdovanojimo įstatymą antradienį balsavo 109 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 2 parlamentarai.
Šiemet Lietuva švenčia Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos 100-metį. Prieš šimtą metų pirmuosiuose demokratiniuose Lietuvos Seimo rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas, vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, atkurtą Lietuvos valstybę paskelbė demokratine respublika.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.
Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.
Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.
Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“
Aleksandras Stulginskis su žmona
1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.
Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.
Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.
Aleksandro Stulginskio lagerio dienorastis
Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo… komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai.
Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų– 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“
Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.
Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį. Jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.
Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis siūlo įsteigti naują apdovanojimą – Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medalį už demokratijos plėtrą.
Tokią iniciatyvą jis pristatė antradienį vykusiame Seimo valdybos posėdyje.
„Šiuo metu Seime neturime tokio apdovanojimo, kokį, pavyzdžiui, turi Jungtinės Amerikos Valstijos – ten apskritai aukščiausias valstybės apdovanojimas yra Kongreso medalis. Manau, galėtume tokį turėti. Jis būtų tikslingas kaip įvertinimas tų žmonių, kurie nusipelno, ateities veiklai“, – sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis.
Jo teigimu, ne mažiau svarbu, kad šis apdovanojimas leistų garsinti Aleksandro Stulginskio – Steigiamojo Seimo pirmininko, Lietuvos Respublikos prezidento – vardą.
Apdovanojimas būtų steigiamas įvertinus, kad šiemet minimas Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos 100-metis. Praėjusią savaitę buvo priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo šimtmečio“, pabrėžiant įsipareigojimą saugoti ir puoselėti lietuviškąsias parlamentarizmo tradicijas bei jų raidos istorinį atminimą, pabrėžiant Steigiamojo Seimo reikšmę ir atkreipiant dėmesį į jame dirbusias asmenybes. Aleksandras Stulginskis
Numatoma, kad kandidatus apdovanoti Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medaliu vertintų Seimo pirmininkas. Apdovanojimas būtų skiriamas Seimo valdybos sprendimu.
Tas pats asmuo apdovanojimu galėtų būti pagerbtas tik vieną kartą.
Seimo valdyba, susipažinusi su Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medalio už demokratijos plėtrą nuostatais, dėl apdovanojimo spręs artimiausiame posėdyje.
Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejaus proga Adelaidės lietuvių bendruomenė Australijoje parengė Lietuvai išskirtinę dovaną.
Kaip rašoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, tai – bendruomenės išsaugotos, kaip manoma, Lietuvos prezidentams priklausiusios relikvijos – Prezidento Antano Smetonos rankraštis ir vaikščiojimo lazda bei Prezidento Aleksandro Stulginskio sidabrinis samtis ir barometras. Šie istoriniu požiūriu vertingi daiktai bus perduoti Lietuvai ir eksponuojami istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.
„Pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentų asmeniniai daiktai yra svarbūs ne tik vietos lietuviams. Jie reikšmingi visai Lietuvos valstybei, todėl visuomenė turi turėti galimybę su jais susipažinti. Nėra tinkamesnės progos nei šimtoji Vasario 16-oji įteikti Lietuvai šią dovaną“, – sakė Adelaidės bendruomenės pirmininkas Aleksas Talanskas.
„Tai – Lietuvos istorijos požiūriu unikali dovana, už kurią esame dėkingi Adelaidės lietuviams, kaip ir už jų aktyvų lietuvybės puoselėjimą ir buvimą neatsiejama globaliosios Lietuvos dalimi“, – teigė dovaną Lietuvos vardu priėmęs Lietuvos užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius.
Dovana Lietuvai įteikta šventiniame Vasario 16-osios minėjimo renginyje, kuriame dalyvavo Adelaidės lietuvių choras „Šypsena“, Irena Kalibatas, tautinių šokių grupė „Žilvinas“ ir lietuvių kalbos mokyklos grupė „Žiburėlis“. Susirinkusiems poeziją skaitė čia gyvenanti lietuvių poetė Lidija Šimkutė, kurios kūryba yra išversta į 16 užsienio kalbų.
Iki šiol daug kalbėta apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, kai, girdi, saujelė sąmokslininkų nuvertė demokratinę valdžią Lietuvoje ir įvedė tariamai fašistinį tautininko A.Smetonos režimą.
Panašiai taip dar daug kas galvoja ir šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje. Ir neatsitiktinai. Iki šio nebuvo rimtesnės studijos apie tą įvykį, kaip ir jo įtaką lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės raidai.
Tą spragą turėtų užpildyti neseniai knygynuose pasirodžiusi istoriko Dr. Algimanto Liekio beveik 900 psl. knyga „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940).Tai bene 40 – toji autoriaus knyga lietuvių Tautos istorijos klausimais. Atskira (128 p.) knygute išleista ir to veikalo santrauka.
Autorius, remdamasis gausiais archyviniais dokumentais, literatūriniais šaltiniais įrodo, kad po to perversmo, sugrąžinusio A.Smetoną į Respublikos Prezidento postą ir įvedusio prezidentinį valdymą, nebuvo nei demokratija sutrypta, nei pasukta fašistiniu keliu, o tik pirmą kartą istorijoje ji ėmė eiti tik savu, lietuvių Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą stiprinančiu – lietuviškuoju – tautiniu keliu.
