Iki šiol daug kalbėta apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, kai, girdi, saujelė sąmokslininkų nuvertė demokratinę valdžią Lietuvoje ir įvedė tariamai fašistinį tautininko A.Smetonos režimą.
Panašiai taip dar daug kas galvoja ir šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje. Ir neatsitiktinai. Iki šio nebuvo rimtesnės studijos apie tą įvykį, kaip ir jo įtaką lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės raidai.
Tą spragą turėtų užpildyti neseniai knygynuose pasirodžiusi istoriko Dr. Algimanto Liekio beveik 900 psl. knyga „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940). Tai bene 40 – toji autoriaus knyga lietuvių Tautos istorijos klausimais. Atskira (128 p.) knygute išleista ir to veikalo santrauka.
Autorius, remdamasis gausiais archyviniais dokumentais, literatūriniais šaltiniais įrodo, kad po to perversmo, sugrąžinusio A.Smetoną į Respublikos Prezidento postą ir įvedusio prezidentinį valdymą, nebuvo nei demokratija sutrypta, nei pasukta fašistiniu keliu, o tik pirmą kartą istorijoje ji ėmė eiti tik savu, lietuvių Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą stiprinančiu – lietuviškuoju – tautiniu keliu.
Tai buvo lietuvių Tautai atgaivos ir stiprybės kelias – po keletos šimtų metų trukusių lenkinimo, rusinimo metų pirmą kartą istorijoje buvo sudarytos visos sąlygos stiprėti lietuvių Tautai, išsiugdyti tautinę savimonę, kuri ir lemia Tautos ilgaamžiškumą, jos įnašą civilizacijos pažangai.
Beje, iš dalies „prezidentinis valdymas“ buvo ir A.Smetonos pirmojo prezidentavimo 1919 – 1920 metais. Tuo metu lietuviai savanoriai kovojo žūtbūtines kovas su įsiveržusiomis iš bolševikinės Rusijos, o netrukus ir su imperialistinės Lenkijos, bermontininkų ordomis, norėjusiomis pavergti, sunaikinti nepriklausomą Lietuvą.
Tad tais ypač Lietuvai sunkiais metais, daugeliu atveju sprendimus priimdavo tik Prezidentas A. Smetona. Tik kai 1920 m. pavasarį savo darbą pradėjo visos Lietuvos išrinktasis Steigiamasis Seimas, daugumą jame turėję krikščionys demokratai Prezidentu išsirinko savo partietį Aleksandrą Stulginskį.
Jis Prezidentu buvo dar išrinktas Antrojo seimo krikščionių demokratų daugumos. Bet Trečiajame Seimo rinkimus laimėjusios kairiosios partijos ir tautinės mažumos, Prezidentu išsirinko K.Grinių, kuris buvo paverstas kairiųjų, keletos buvusiųjų Seime tautinių mažumų atstovų valios vykdytoju.
Daug kas nesidžiaugė seimais ir dėl juose vykusių nesibaigiančių partinių rietenų. Baugino, kad nė vienai partijai seimuose neturint sprendžiamos daugumos, sprendimų priėmimas ar atmetimas priklausė nuo atsitiktinai sudarytos koalicinės „daugumos“, kuri lėmė ir tai, kas bus išrinktas ir Respublikos Prezidentu.
Tad praktiškai niekaip nesisekė pasiekti, kad valstybinė kalba būtų tikrai lietuvių, kad būtų įgyvendinta ir tautinė švietimo sistema, ugdoma pirmiausia nepriklausomos Lietuvos interesus tenkinanti ekonomika ir t.t.
Kiekvienas mėginimas paversti Lietuvą tikrai lietuvių valstybe, susilaukdavo ir Seime kaltinimų, kad tai antisemitizmas, fašizmas ir pan. Tad, esant tokiai padėčiai, ir jokių protestų nebuvo po Gruodžio 17 d. perversmo. Daug kam atrodė, kad taip ir turėjo būti, kad „Smetonėlė“ vėl atsisėstų Prezidento kėdėje. „Dabar mes Nepriklausomybės neparasime… “ – daug kas tada džiaugėsi.
A.Smetonos sugrįžimui daug kas pritarė ir dėl jo, dar prieš atkuriant Nepriklausomybę ir po jos, skelbtų minčių ir idėjų, ypač, kad politinės partijos, jų gausa dar nereiškia demokratijos, kaip ir negarantuoja jos tautinės valstybės sukūrimo.
Prezidento A. Smetonos nuomone, Tautai vienybę ir gerovę gali garantuoti tik visų gyventojų renkamos valsčių ir miestų tarybos, kurios išrenktų ypatinguosius rinkikus, o jie jau ir Prezidentą rinktų. Ir tai prezidentinėje Lietuvoje buvo įgyvendinta.
Bet demokratija – ne tik Seimo ar Prezidento rinkimai, o ir dalyvavimas ekonomikos valdyme. O tam Prezidentas ir visaip skatino kooperatyvinę ekonomikos valdymo sistemą, kaip labiausiai tinkančią „tautiniam ūkiui“. Ir .t.t.
Visos tos nuostatos prezidentinėje Lietuvoje buvo įgyvendintos. Ir SSRS okupacijos išvakarėse nepriklausoma Lietuva pagal daugelį rodiklių prilygo labiausiai išvystytoms Europos valstybėms, o svarbiausia lietuvis pasijuto Lietuviu, savo žemės, savos valstybės šeimininku, tvirtų tautinių nuostatų, kurių nepajėgė ištrinti ir beveik 50 metų trukusi SSRS, nacių Vokietijos ir vėl SSRS okupacijos, ir dėka tos Lietuvio tautinės savimonės, šiandieną turime Kovo 11 – osios Lietuvą, kuriai atrama irgi turėtų būti Vasario 16 – osios Lietuva.
Apskritai, manytume, naująjį istoriko Algimanto Lieko veikalą „Prezidentinė Lietuva…“ turėtų perskaityti ne tik besidomintys mūsų Tautos ir Valstybės praeitimi, bet ir kiekvienas politikas, kiekvienas, kuriam rūpi ir jo, vaikų ir vaikaičių, lietuvių Tautos ir jos Nepriklausomybės likimas ir ilgaamžiškumas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Dr. Algimantas Liekis, knygos „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940) autorius.
2013.04.07
