Prezidentinė Lietuva ( 14 )


Print

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Valstybės išlaidas ir pajamas ribojo  kasmetiniai biudžetai. Jo sudarymą kontroliavo Finansų ministerija ir Lietuvos bankas, o vykdymą ir lėšų panaudojimą – Valstybės kontrolės įstaigos. Per visą prezidentinės Lietuvos laiką valstybės išlaidos neviršydavo pajamų ir Lietuva buvo vienintelė Europoje beveik neturėjusi skolų kitoms valstybėms.

Prezidentas A. Smetona visą laiką domėjosi ir socialine padėtimi. Jis ragino, kad žmonės uždirbtų ne mažiau, kad vienas dirbantis galėtų išlaikyti keturių žmonių šeimą (tėvai ir du vaikai). Maistas Lietuvoje buvo vienas pigiausių pasaulyje. Tačiau palyginti  brangūs buvo pramonės gaminiai.

Lėtai gerėjo gyvenimas kaime. Ypač samdinių, nes esant pigiems žemės ūkio produktams, ūkininkų pajamos didėjo lėtai. Valstybė stengėsi visiems gyventojams garantuoti išlaikymą senatvės, ligos atvejais, buvo priimti įstatymai dėl pensijų ir pašalpų mokėjimo.

1929 m. Prezidento A. Smetonos iniciatyva priimtas įstatymas, dėl žemės ūkio darbininkų darbo sąlygų, atlygio, teisių. Panašūs įstatymai priimti ir dėl pramonės darbininkų, dėl viešųjų darbų ir kiti, įvestas  nelaimingų atsitikimų draudimas  žemės ūkyje ir pan.

Svarbus  įvykis buvo 1936 m. Kaune  Darbo rūmų įsteigimas – rūpintis darbininkų ir tarnautojų reikalais, jų kvalifikacija ir pan. klausimais.

Būdinga, kad Prezidentas A. Smetona, mėgo visus klausimus aptarti su specialistais ar pateikdavo juos apsvarstyti jų organizacijoms. Tarp tokių buvo Lietuvos inžinierių ir architektų sąjunga (veikusi nuo 1924 m.), Ekonominių studijų draugija (nuo 1929 m.), Ekonomistų draugija (nuo 1936 m.) ir kitos. Jis buvo ir tokių periodinių leidinių  kaip žurnalai „Tautos ūkis“ (leistas nuo 1937 m.), „Ekonomika“ (nuo 1935 m.) ir kitų skaitytojas. Ne kartą Prezidentas buvo pasikvietęs pasitarti VDU ekonomikos profesorius Petrą Šalčių (vienas žymiausių kooperacijos specialistų), Albiną Rimką (vienas iš žemės reformos teoretikų ir statistikos mokslų pradininkų Lietuvoje), Vladą Jurgutį (pinigų, bankų, kredito teoretiką ir praktiką), Žemės ūkio akademijos politinės ekonomijos prof. Fabijoną Kemėšį ir daugelį kitų.

Prezidento A. Smetonos iniciatyva 1938 m. pradžioje įkurta Tautos ūkio taryba, svarstyti Lietuvos ūkio, politikos klausimams. Tarybą sudarė 15 narių. Veikė prie Finansų ministerijos  pirmininkaujama jos ministro Juozo Tūbelio. Tarybos nariai buvo žinomi ekonomistai, valstybės veikėjai:  Jonas Sutkus, Jonas Paknys, Vaclovas Šliogeris ir  kiti.

Prezidentas A. Smetona, gerai suvokdamas savo žodžio svarbą valstybėje, stengėsi, kad jis būtų  pagrįstas. Jam visą gyvenimą didžiausios vertybės buvo lietuvių Tauta, tautiškumas, nepriklausoma Lietuva, dora, žmonių gerovė. Tačiau kito ir jo požiūris, atsižvelgiant į vidaus ir tarptautinės padėties pokyčius. Prieškario metais jis jau nebeprieštaravo  ir partinės Vyriausybės sudarymui, svarbu, kad tai būtų naudingiau Lietuvai. Tai jausta ir Lietuvių tautininkų sąjungoje.

Minėtasis jos pirmininkas dr. D. Cesevičius 1939 m. rašė: „[…] Čia galima dar suminėti mūsų valstybės apskritai palyginti mažą įsiskolinimą, galima pridėti, kad valstybės kreditas krašto kapitalizacijos nemažina, nes jis per valstybės iždą eina į investicijas ir tuo būdu prisideda prie mūsų ūkio sulietuvinimo“ (Vairas, 1939, Nr. 1, p. 13). Ekonomikos ugdymo klausimais minėtame LTS suvažiavime 1940 m. pradžioje  pabrėžta, kad Lietuvoje turi būti pasiektas „[…] lygesnis turto ir pajamų pasiskirstymas, kiek jis nekenkia ūkiniam stiprėjimui, kapitalo augimui ir gyvesnės ūkinės iniciatyvos pasireiškimui, yra vedamoji tautinės valstybės ekonominės ir socialinės politikos mintis“ (Lietuvos aidas. 1940  01 11, p. 3) Ir toliau: „[…] forsuota neišsivysčiusių tautų industrializacija yra blogiausia ekonomikos vystymo forma, nors ir greit išauga ekonominiai rodikliai, bet tų kraštų žmonės neturi ko valgyti ir kur gyventi.“

Prezidentinė Lietuva į „industrinę“ Lietuvą lipo nuo svarbiausios šakos – žemės ūkio išvystymo, į aukštesnę ir aukštesnę ekonomikos pakopą, priešingai, negu, sakysime, ėjo SSRS, iškėlusi į pirmą vietą sunkiosios pramonės – gamybos priemonių gamybos  plėtrą, todėl  visą laiką šalies žmonės badavo.

Prezidentinės tautinės Lietuvos politika  ūkyje  pasitvirtino: a) pusiausvyra tarp liberaliosios ir reguliuojamos ekonomikos, valstybės priežiūra ir parama prioritetinėms, žmonių gerovę lemiančiomis ūkio šakomis; b) pusiausvyra tarp individualaus ir kolektyvinio, kooperacinio ūkininkavimo, neleidžiant įsigalėti monopolijoms, o skatinant pirmiausia tenkinti vartotojų ir valstybės interesus; c) socialinės ekonomikos prioritetas; d) panaikinti bet kokius trukdymus lietuviams (tarp jų ir užsienio) dalyvauti valstybės ūkiniame gyvenime ir kt.

Prezidentas A. Smetona, tautininkai tolesnę tautinės Lietuvos raidą numatė kaip socialinės valstybės, visos Tautos, o ne kurios  jos dalies, kaip LDK laikais – luomo, valstybę.

Beje, reikia pasakyti, kad per  paskutinius ketverius  Nepriklausomybės metus  A. Smetonos, kaip ir Lietuvių tautininkų sąjungos, ypač jos jaunųjų veikėjų politinės, ideologinės nuostatos daugeliu požiūriu ėmė sutapti su vadinamųjų Jaunųjų katalikų sąjūdžio, neoficialios Lietuvos krikščionių demokratų partijos dalies nuostatomis. Tai  atspindėjo 1936 m. „Naujosios Romuvos“ žurnalo Nr. 8 paskelbtas 16 Jaunųjų  katalikų sąjūdžio veikėjų   intelektualų –  J. Keliuočio, A. Maceinos, P. Jako ir kitų deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“.

Prof. S. Šalkauskis tada (Naujoji Romuva, 1936,  Nr. 11, p. 24) apie tos  deklaracijos  autorius rašė: „Romuviečių deklaracijos“ autorius esu jau pavadinęs moraliai ir intelektualiai aukštai kvalifikuotais intelektualais: nei vienas iš jų nėra susikompromitavęs visuomeninio gyvenimo plotmėje; visi jie užima visuomenės hierarchijoje garbingas vietas ir visi dirba intelektualinio gyvenimo srityje (iš 16 žmonių 12 priklauso įvairiais titulais prie aukštųjų mokyklų mokomojo personalo; tarp pasirašiusių yra 4 redaktoriai).

Visi jie yra nepartyvūs (nepartiniai – A. L.) žmonės ne todėl, kad partijos yra panaikintos, bet todėl, kad jie savo didžiausioje daugumoje yra dvasiškai susiformavę anapus politinės akcijos, o tie, kurie, sudaro minimalias išimtis […], seniai jau yra atsipalaidavę nuo bet kurio priklausomumo prie partyvinės dvasios […]. Reikšmingiausia šiuo atveju gal yra tai, kad romuviečių deklaracija apreiškia principialumą ir nuoširdų įsitikinimą, laisvą nuo bet kurio suinteresuoto nusistatymo, arba savanaudiškumo. Jie nėra linkę neigti ar girti tą ar kitą visuomeninę ar valstybinę koncepciją todėl, kad juos verčia tai daryti pozicijos ar opozicijos padėtis […]. Tuo galima įsitikinti patyrus, kad deklaracija prieš suprastintą totalitarinės valstybės koncepciją pastato organiškosios valstybės idėją: prieš liberalistinį individualizmą – personalizmą, palenkiantį individą visuomenei, o visuomenę – asmeniui; prieš unitarinę valstybės lytį – pliuralizmą, pasireiškiantį organinga visuomene, kooperatyvine santvarka ir kultūrine autonomija; prieš formalinę demokratiją – organinę demokratiją, pagrįstą personalizmu ir pliuralizmu ir atremtą į objektyviai suprasto autoriteto principą […]“

Daugeliu atveju „Organiškos valstybės“ deklaracijos autoriai iš esmės atkartojo Prezidento A. Smetonos mintis, skelbtas dar „Viltyje“, „Varpe“ ir kituose tautiniuose leidiniuose,  taip pat Lietuvių tautininkų sąjungos nuostatas.

Pirmiausia tos deklaracijos autorių ir tautininkų požiūris į Tautą ir jos valstybę visiškai sutapo: Valstybė yra jėga, kuri jungia ir organizuoja tautą.  Per valstybę tauta įgyja organizacijos lytį ir autoritetinę galią. Tauta savoje valstybėje apreiškia savo valią. Valstybė yra išraiška tautos teisės gyventi. Ji yra tautybės saugotoja – gina tautos teritoriją, globoja jos gyventojus, remia tautinę kultūrą.

Tautinė valstybė turi būti pirmiausia lietuviška, o jos įstatymai nenukopijuoti iš svetimųjų, bet nuosekliai išaugę iš vidaus. Lietuvos valstybės lietuviškumas turi reikštis savos kultūros ugdymu, sava lietuviška ūkio politika, remiant tautai ir valstybei reikšmingas sritis, remiant savus verslus, savų specialistų ugdymą.

Sutapo „Organiškos valstybės“ autorių siūlymai su Prezidento ir tautininkų nuostatomis  ir dėl tautinės valstybės valdymo. Pirmiausia, kad visiškas liberalizmas valstybę veda anarchijon, skatina egoizmą, o valstybės tikslas – bendrasis gėris, tad ir visi valstybės daromi žygiai privalomi, jeigu jie daromi  bendrojo gėrio labui.

Bet tai įgyvendinti valstybėje, valdomoje partiniu principu išrinktų žmonių, sunku, nes partijos dažnai gina savo interesus ir nuo  jų valios, tikslų, kaip parodė ir „seiminis Lietuvos periodas“, priklauso valstybės likimas ir žmonių gerovė. Tad, anot deklaracijos autorių, pateisinamas ir „autoritetizmas“ –  kad būtų  įveiktas „liberalistinės demokratijos palaidumas“, tačiau jis turi būti kaip „pereinamoji lytis“. „Iš liberalinės demokratijos per autoritetizmą gali eiti kelias į organiškąją valstybę,“ – teigiama toliau deklaracijoje. Kitaip sakant, nors nepriklausomoje Lietuvos valstybėje taip ir įvyko, bet ne visai dar taip, nors ir buvo paskelbti rinkimai į Ketvirtąjį Seimą (1936 m.), vėliau patvirtinta ir nauja Konstitucija (1938 m.) ir t. t. Ir pirmiausia, kad nebuvo „organiškos vienybės“ tarp valstybės ir tautos.

Deklaracijoje rašyta: „Autoritetizmo autoritetas yra asmeninis. Tai vado asmens valia. Autoritetizme vado asmuo faktiškai veikia ir įsakinėja savo vardu […]. Todėl ir visuomeniniame gyvenime šitoks autoritetas dažniausiai yra tik priverčiamoji galia, paremta fizine ar moraline prievarta. Tuo tarpu organiškoje valstybėje autoritetas, remiamas aukštesniuoju pradu, nepažeidžia nei žmogiškojo asmens vertingumo, nei visuomeninės tvarkos.“ Siūlyta: kadangi valstybėje valdžia priklauso tautai, tai „pagal buvusią ir esamą valstybės konstituciją […] parlamentas – seimas […] turėtų būti renkamas visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu proporcine rinkimų sistema […].“ Tačiau  toliau nurodyta, kad Seimo veikla (teisės) turėtų būti gerokai susiaurinta, o „Valstybės Prezidento ir vykdomosios valdžios galios turėtų būti sustiprintos. Kartu ir vykdomosios valdžios galios sustiprinimu turėtų būti reformuotas administratyvinis valstybės aparatas. Jo tarnautojų teisinė padėtis turėtų būti sutvarkyta įstatymais, ir jo sąstatas turėtų nepareiti nuo dažnų vyriausybės ir ministerijų pasikeitimų. Jis, kaip toks, turėtų būti griežtai nepartinis ir išlaisvintas nuo pašalinių grupių įtakos ir kišimosi.“

Tačiau „Organiškos valstybės“ deklaracijos autoriai  ir Prezidentui, ir  Seimui rinkti teisę numatė korporacijoms (darbdavių ir darbininkų organizacijoms). Socialinėje ekonominėje srityje korporacijos būtų viešosios teisės institucijos, tarpininkaujančios  atskiriems individams, atskiroms  profesijoms  ir valstybei, siekiantiems profesinio ir bendrojo gėrio.

Besiorganizuojančioms korporacijoms valstybė laipsniškai perleistų daugelį jai sunkiai įveikiamų pareigų. Pati valstybė rūpintųsi daugiau bendraisiais reikalais, derintų, skatintų ir kontroliuotų korporacijų veikimą. Korporatyvinėje santvarkoje bendradarbiaujant luomams, susidarytų sąlygos geresniems socialiniams santykiams tarpti,  teisingiau  gėrybėms pasiskirstyti  ir kultūrinei pažangai skatinti.

„Ji remtųsi didžiomis atskirų profesijų, o per jas ir visos tautos auklėjimo idėjomis, kompetentiškumo principu. Visa korporatyvinės tvarkos sistema, kildama iš apačios į viršų, baigtųsi atskirų profesijų Korporacijos rūmais, atstovaujančiais pilnomis profesijomis – darbdaviams, darbininkams bei techniniam personalui ir jų sudaryta Vyriausiąja korporacijų Taryba“, – rašoma  deklaracijoje.

Prezidentinėje Lietuvoje  vis daugiau ir inteligentų ėmė pritarti A.Smetonos  dar  amžiaus pradžioje keltoms mintims, kad ideologinės politinės partijos (kaip krikščionių demokratų, socialdemokratų ir pan.) negali garantuoti   Tautai nei  vienybės, nei ilgalaikio nepriklausomos valstybės raidos garantijos; vadinamoji partinė demokratija tinka tik  trumpalaikiams ir paprastiems  uždaviniams spręsti, nes ir geriausiu atveju partijos išreiškia tik dalies tautos, dalies valstybės žmonių interesus.  A.Smetonos prezidentinėje Lietuvoje net jo, tautininkų partija nebuvo valstybinė, o tik  patariamoji, remiančioji.

Prezidentui A.Smetonai  demokratijos išraiška – tai visų krašto žmonių renkamos savivaldybių, apskričių ir miestų tarybos. Todėl jis prieštaravo  minėtos  „Organiškos valstybės“ deklaracijos autorių siūlymui – korporaciniam  valdymui, nes korporacijos, esant demokratijai  pjautųsi dėl valdžios ne mažiau kaip ir partijos. Jo siūlymu svarbiausiu  rinkimų organizatoriumi ir rinkėju jo sumanymu   turėtų likti minėtos savivaldybės ir apskričių, miestų tarybos, o Prezidento – ypatingieji  tautos atstovai, išrinkti tų tarybų  (taip A. Smetona perrinktas  Prezidentu  1931 ir 1938 m., o Ketvirtasis Seimas išrinktas 1936 m.). Kadangi savivaldybės ir apskričių miestų tarybos atstovavo visų sluoksnių gyventojams, viltasi, kad ir jų išrinktieji geriau, negu partijos ar korporacijos išreikš tautos valią.

O kaip tik to siekė ir deklaracijos autoriai, rašę: „Valstybė turėtų būti reformuojama ir organizuojama taip, kad ji patenkintų visos lietuvių tautos opiausius reikalus ir vyriausias siekimas, kad atitiktų mūsų tautos prigimtį ir jos gyvenimo sąlygas, kad neįpratintų lietuvių tautos būti tik iš viršaus diriguojama – valstybės nelaimių valandoje, tai patarnautų josios priešams, – bet kad ji pačią tautą, pačius mūsų krašto gyventojus darytų sąmoningesnius, aktingesnius, sumanesnius, sąžiningesnius, ne tik suprantančius, bet giliai jaučiančius nepriklausomos valstybės prasmę.“

Deklaracijoje pažymėta, kad „Laisvė iš esmės yra susijusi su teisingumu […]. Neigdami pagrindines kitų žmonių teises mes neigiame idealinį žmogaus vertingumą ir tuo pačiu neigiame patys save […]. Organiškoji valstybė į savo santvarkos pagrindus deda teisingumą […]. Valstybės vadovybė tiktai tada gali laiduoti savo piliečiams laisvę, ir tik tada ji pati gali būti autoritetinga, kai visuose savo darbuose ji vadovaujasi teisingumu […]. Be teisingumo valstybė, kaip jau šv. Augustinas yra aštriai pasakęs, tampa „plėšikų gauja“ […]“ Ir toliau nurodė, kad teisingumas įmanomas tik teisinėje valstybėje: „Teisinės valstybės veikimas yra saistomas ir apribojimas ne tik jėga, bet ir savo pačios išleistais ar pripažintais teisės nuostatais. Teisinė valstybė pirmoje eilėje pasireiškia teisiniu viešojo gyvenimo suorganizavimu ir savo veiksmų teisiniu pagrindimu.“

Tautininkai savo programiniuose dokumentuose irgi kėlė  teisingumo  svarbą. Bet ypač jo stygius buvo  pabrėžiamas  socialinėje ekonominėje srityje, skirstant gėrybes. Ir tik tvirta centralizuota valdžia gali teisingai jas paskirstyti. To trūkumas lėmė, kad ir po Kovo 11-osios Lietuvoje (po 1990 m.) saujelė gudriųjų pasiglemžė vos ne visą iki tol sukurtą Lietuvos turtą ir ėmė išnaudoti visus, kas ne su jais. Jeigu valstybė negeba garantuoti teisingo  gėrybių paskirstymo, apginti savo piliečių, visos kalbos apie patriotiškumą praranda prasmę, o neteisingumas socialiniame-ekonominiame gyvenime yra ta jėga, kuri anksčiau ar vėliau  įveiks  ir galingiausią valdžią,  neteisingumų skleidėjus.

Tačiau neretai, kaip sakyta, rinkimų demokratija dar negarantuoja tikros demokratijos, o tuo labiau teisingumo. Neteisingumo būta ir  prezidentinės Lietuvos metais. Tačiau žmonės tikėjo, kad reikia tik apie tai sužinoti „Smetonėlei“ ir visos problemos bus išspręstos.

Apskritai, kaip tik prezidentinės Lietuvos metais lietuvis pasijuto Lietuviu, savos žemės šeimininku. Ir to, tos jo tautinės savimonės nepajėgė nuslopinti beveik 50 metų nuožmiausia okupacija, jos  teismai ir kalėjimai. Lietuvis kovojo ir laimėjo, ėmė kurti naują, Kovo 11-osios Lietuvą.

Tačiau jei Vasario 16-osios Lietuvai reikėjo ginklu apginti savo teisę būti, turėti savo nepriklausomą valstybę, tai Kovo 11-osios –  nuo jėgų, besikėsinančių uždusinti tautiškumą, nuo plėšikiškojo kapitalo ir imperializmo,  dangstomo  „demokratijos“ ir „tolerancijos“, „vieningosios Europos“ ir panašiomis vėliavomis. Tad neprarado aktualumo pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos žodžiai: „Kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai ji apsnūsta.“

(Pabaiga)

2013.05.27


Prisijunkite prie diskusijos