Prezidentinė Lietuva ( 1 )


Print

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Nemažai kas, kalbėdamas ar rašydamas apie tarpukario nepriklausomą Lietuvą, išskiria du periodus: demokratinį-seiminį ir tariamai diktatūrinį-prezidentinį, tarsi užmiršdami, kad ypač sunkiais nepriklausomai Lietuvai laikais,  karo su Sovietų Rusija ir Lenkija metu, pagal Lietuvos Respublikos  Valstybės Tarybos (LVT) priimtą Laikinąją konstituciją, 1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas LVT Pirmininkas Antanas Smetona.

Faktiškai jam buvo pavesta ir visa vykdomoji valdžia. Ir toks jo prezidentinis valdymas tęsėsi iki 1920 m. gegužės  vidurio Steigiamojo Seimo darbo pradžios, iki birželio 19 d., kai Prezidento pareigas perėmė naujai Seimo išrinktas Prezidentu ir Seimo Pirmininku Aleksandras Stulginskis.

Tačiau istorikų ir kitų tyrėjų darbuose  tas daugiau  metus  trukęs faktiškai prezidentinio valdymo periodas įplakamas irgi į parlamentinio atkuriamos Lietuvos valstybės  valdymo periodą kaip demokratinis  ir giriamas,  o antrąjį, po 1926 m. gruodžio mėnesio 17 d. perversmo, kai vėl  buvo įvestas prezidentinis valdymas, peikiamas, kaip peikiami ir tie Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, kurie 1918 m. vasarą buvo už Lietuvos paskelbimą karalyste.

Nors faktiškai  giriama ar peikiama dažniausiai vertinant ne turinį, o formą. Tad nemažai kas ir tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje linkę gero matyti tik seimų valdymo,  bet ne prezidentinio valdymo metais.

Seniai žinoma, kad nei valstybės skelbimasis demokratine, nei monarchija negarantuoja dar nei teisingumo, nei gerovės. Karalystėmis buvo ir yra tokios valstybės kaip Anglija, Danija, Norvegija ir daugelis kitų įvardijamų  demokratijos,  žmonių  gerovės šalimis.

Vien tai, kad žmonės turi teisę rinkti Seimo narius pagal  partijas, negarantuoja žmogui teisės būti savo šalies šeimininku, kaip ir socialinio teisingumo. Neretai ir partinius rinkimus laimi ne geriausi, galintys daugiausia nuveikti Tautos ir Valstybės labui, o tie, kurie sumaniausiai pasinaudojai rinkimų  technologijomis, gudriausi, turtingiausi.

Tai patvirtina ir šioje knygoje pateikiama tarpukario nepriklausomos Lietuvos raidos analizė. Bet knygos  uždavinys buvo ne tik ji, o ir panagrinėti, ar iš tikro seimų valdymo metais Lietuva buvo demokratinė, ką davė ir galėjo duoti lietuvių tautai ir jos nepriklausomai Lietuvai seiminis ir prezidentinis valdymas.

Visa tai ir šie apibendrinimai primenama šioje apžvalgoje – santraukoje, aprėpiančioje  knygoje išnagrinėtąją problematiką: lietuvių tautos valstybingumo praradimo ir jo atkūrimo bendrumai ir savitumai; nepriklausomos seiminės Lietuvos Respublikos sukūrimas; prezidentinė Lietuva, kiek ji išreiškė lietuvių tautos siekius ir kiek prezidentinis valdymas prisidėjo prie Lietuvos ūkio,  kultūros, ūkio pažangos, koks visuose su tuo susijusiuose procesuose ir įvykiuose buvo Respublikos Prezidento Antano Smetonos vaidmuo, dar ir šiandien prieštaringai vertinimo ir pan.  

Lietuvių Tauta – rinktoji. Daug kas sako, kad apie lietuvių tautą galima kalbėti nuo XIX a. antrosios pusės, kai lietuviai ėmė suvokti save, siekti dalyvauti valstybės valdyme. Tačiau jau daugiau kaip prieš 2000 metų sukurtame Šventame Rašte Dievas nuo Abraomo laikų jį ir būsimus jo palikuonis jau  tik  vadino „tauta“.  

Pagal Šventąjį Raštą „tauta“ – tai prigimtinė bendruomenė, susieta bendra kilme, kalba, bendru gyvenimu, bendru istoriniu likimu. Tad ir apie lietuvių tautą galima kalbėti nuo seniausiųjų laikų, nes ji niekuo nenusileido kitoms tautoms, tarp jų ir Šventojo  Rašto kūrėjai – žydų tautai, nors ji gyveno ir visai kitokiomis  gamtinėmis ir istorinėmis  sąlygomis.

Tai patvirtina ir pastarųjų metų Ispanijos, Italijos, Vokietijos ir kitų šalių mokslininkų tyrimai. Jais  įrodoma, kad lietuvių protėvių – baltų valstybė buvo viena galingiausia dar prieš Romos imperiją,  Šventojo Rašto kūrybos laikais. Ir pas lietuvių protėvius pasaulio samprata buvo, kaip ir pas šumerus ir babiloniečius – heliocentrinė, o ir pati Žemė – ne „lagamino“ formos, kaip pas „išrinktąją tautą“, o apvali.

Bet ta baltų valstybė, žlungant Romos imperijai ir į Europą ėmus plūsti iš Azijos karingoms klajoklių ordoms, pamažu žlugo, jos žemėse ėmus  įsitvirtinti dabartinių lenkų, rusų ir kitų dabartinių Europos  tautų protėviams. Tik nuo  XII a. lietuvių protėviai vėl ėmėsi atkurti savo valstybę. Tad ir išeitų, kad lietuvių tautą ir šiandienos politologų terminais galime laikyti ir viena seniausių politine tauta pasaulyje.

Kaip žinoma, net Lietuvos valstybę valdant karaliui Mindaugui, kaip ir  prieš jį, iš plačiausių apylinkių sušaukti  lietuviai rinkdavo savo vadus. Tik vėliau, po to, kai į Lietuvą buvo  įsileisti  lenkai  krikštytojai, o su jais įsigalėjo ir baudžiavinis ūkis, feodalai  kartu su bažnytiniais feodalais, sudarę atskirą luomą,  pasisavino tautos teises, pasiskelbė valstybės suverenu.

O dar norėdami pasirodyti, kad jie svarbesni ir garbingesni, išskirtiniai, ėmė ir tarpusavy kalbėti svetima – lenkų kalba. Tą lenkų kalbą naujieji ponai bruko ir savo pavaldiniams; bruko ją katalikų kunigai ir vienuoliai, mėgindami įrodyti,  kad lietuvių kalba, kaip ir kultūra, pagoniški ir katalikiškai Lietuvai netinkami.

Luominė sistema užkirsdavo daugeliui kad ir gabiausiųjų kitų luomų jaunuolių mokytis universitetuose, eiti  aukštesnes dvasininkų, kariškių ir kitas pareigas. Tik nuolankiai klausyti savo ponų,  dirbti jiems,  melstis – tai vienintelė galimybė, kurią turėjo didžioji dauguma lietuvių tautos, užsileidusi ant savo galvų savus ir lenkų ponus, bažnytinius feodalus.

 Prarastojo luomo išdavystė. Tik po baudžiavos panaikinimo, prasidėjus valstybėje demokratėjimo procesams,  lietuvių  valstiečių, nekilmingųjų vaikams atsirado galimybių baigti mokslus, eiti valdžioje pareigas, steigti  organizacijas, dalyvauti platesnėje veikloje. Bet kad pritraukus prie jos didžiąją tautos dalį, turėjo praeiti dar nemažai metų, kol buvo  įveiktas per keletą amžių diegtas nuolankumas saviems ir svetimiems ponams, kol buvo  pažadintas tautinis išdidumas, pasitikėjimas savo tauta ir savimi.

Lietuvių tauta ir jos valstybė žlugo ne dėl  Rusijos okupacijos XVIII a. pabaigoje, o kur kas anksčiau. Neatsitiktinai poetas Maironis XIX a. pabaigoje savo poemoje „Jaunoji Lietuva“ rašė:

„O laikas jau keltis, šalis Lietuvos,

Gana jau globėjų ant savo galvos,

Kurie tavo turtais dalinas!

O laikas, jau laikas iš miego pakilti;

Štai penketas amžių – naktis be aušros!

Prikelkim darbais Gedimino tėvynę

Prisiminkim Vytauto Didžiojo ribas!“

Vadinasi, Maironiui Lietuvos valstybės žlugimas –  nuo Liublino unijos (1569 m.), kai Lenkija pagrobė ne tik pusę Lietuvos valstybės – Ukrainą, bet ir teisę rinktis sau valdovus, o  Lietuva virto Lenkijos provincija. Tai, kad buvo pasirašyta niekingoji Liublino unija, buvo įmanoma tik todėl,  kad lietuvių tautos valdančiųjų luomas buvo praradęs lietuviškumą, dvasiškai degradavęs, netekęs tikėjimo savo lietuvių tauta, paniekinęs ją, o kartu praradęs ir savarankiškos Lietuvos valstybės išsaugojimo svarbos suvokimą,  patikėjęs lenkais ir sulenkėjusiais, kad Lietuvos  stiprybė,  pirmiausia jų pačių garantija viešpatavimo  tėra sąjunga su Lenkijos valdančiuoju luomu tik bendroje su juo valstybėje.

Ir tik kai žlugo ta valstybė – buvo pasidalyta kaimynų, kai ėmė silpti tas visą valdžią ir krašto gėrybes susigrobęs dvarininkų, bajorų, bažnytinių feodalų luomas, pradėjus griūti visai feodalinei sistemai, daugiausia iš lietuvybės nepraradusių lietuvių valstiečių kilę šviesuoliai vis drąsiau ėmė kalbėti ir  rašyti,  kad lietuvių tauta yra nemenkesnė už kitas, kad kadaise ji buvo sukūrusi vieną galingiausių Europoje Lietuvos imperiją nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Tarp pirmųjų  kėlusių tokias mintis buvo Simonas Daukantas (1793–1864 m.). Budinant užguitąją lietuvių tautą didelę reikšmę turėjo Teodoro Narbuto (1784–1864 m.) darbai, jo 9 tomų „Lietuvių tautos istorija“. Ir kt.

Prie lietuvių tautinės savimonės žadinimo daug prisidėjo ir kiti to meto šviesuoliai. Tai – Simonas Stanevičius, Kiprijonas Nezabitauskis, Jurgis Plateris, Motiejus Valančius, Dionizas Poška ir daugelis kitų. Praeities atminimas žadino ir norą veikti, atkurti bent dalelę to, kas buvo, kas turėta. Ypač tai vis labiau  ėmė reikštis tarp lietuvių po 1863 m. sukilimo, kad ir pralaimėto. Žmonės, ypač Žemaitijoje, pajuto savo jėgą, gebėjimą ir be ponų nugalėti rusų kariuomenę. Tada stipriau ėmė pleventi ir viltis, kad lietuvių tauta turės savo valstybę, tvarkysis savo žemėje.

„Aušra“ Lietuvoje.Žadinant tautiškumą svarbią reikšmę turėjo dr. J. Basanavičiaus 1883 m. Prūsuose pradėtas leisti „Aušros“ žurnalas ir slapta  platintas po rusų okupuotą Didžiąją Lietuvą. Leidinys žadino lietuvyje Lietuvį, primindamas garbingąją jo protėvių istoriją, ragindamas vartoti tik lietuvių kalbą, imti į savo rankas krašto ir ūkinį jo gyvenimą.

Žinoma, šiandienos požiūriu daug tų rašinių turi įvairių trūkumų, bet tais Tautos prisikėlimo metais jie atliko didesnį vaidmenį, negu būtų atlikę stambiausi mokslo traktatai.

Pasakojimai apie praeitį, apie laikus, kada Tauta buvo laisva ir turėjo savo valstybę, dažnam kėlė ir klausimų, kodėl dabar taip nėra, kodėl Tauta negalėtų būti tokia, kokia ji buvo senaisiais laikais?

Kaip bibliniai žydai privalėję visur laikytis Viešpaties įsakymų, savo kalbos ir papročių, taip ir aušrininkai skelbė  lietuvių kalbą svarbiausiu Tautos prisikėlimo veiksniu.

Pirmajame „Aušros“ numeryje išspausdintas Vieversio (M. Davainio – Silvestraičio) eilėraštis „Genties giesmė“: „Kalba leista mums nuo Dievo,

                         Reik ją palaikyti,

                          Eina tie prieš mus ir Dievą,

                          Kur ją nor varyti…“

Lietuviškuose leidiniuose, pradedant „Aušra“, girti tie kunigai, bajorai, dvarininkai, kurie leisdavo lietuviškai kalbėti savo pavaldiniams, ir peikti sulenkėję ar surusėję, kurie ne tik patys nekalbėjo lietuviškai, bet ir draudė pavaldiniams.

„Aušroje“ smarkiai kritikuoti kunigai, kurie  parapijiečius versdavo lenkiškai melstis.

„Aušra“ tautiškumą pažadino  ir nepriklausomos Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ autoriui Vincui  Kudirkai. Tai suvokęs, jis toje lietuvių himnu tapusioje giesmėje parašė:

„Iš praeities tavo sūnus te stiprybės semias…“

Lietuviai kovą dėl savo spaudos laimėjo ir caras buvo priverstas 1904 m. gegužės 7 d. panaikinti spaudos draudimą.

Didysis lietuvių Seimas Vilniuje. Lietuvių Tautos subrendimas pademonstruotas 1905 m. gruodžio 4–6 d. Didžiajame lietuvių seime Vilniuje, kuriame dalyvavo per 2000 atstovų, atvykusių ne tik iš „lietuviškų gubernijų“, bet ir iš Rusijos, užsienio.

Į Seimo prezidiumą buvo išrinkti: dr. J. Basanavičius – nuo nepartinių, A. Smetona – lietuvių demokratų, S. Kairys – socialdemokratų,  Bučys – krikščionių demokratų, J. Stankūnas – ūkininkų ir kiti.

Seimo nutarimai rėmėsi mintimis, gvildentomis „Aušroje“, „Varpe“, „Vaire“ ir kituose leidiniuose. Pirmiausia, kad lietuvių tautos kadaise sukurta LDK jau istorinė praeitis ir anksčiau ar vėliau ir gudai, ir ukrainiečiai imsis kurti savas valstybes; unijos atnaujinimas su Lenkija būtų pražūtingas tautai ir jos valstybingumui pirmiausia dėl keleto šimtų metų trukusio lenkinimo; tik nepriklausomai gyvenanti tauta gali išugdyti visas savo kūrybines galias ir daugiausiai prisidėti prie žmonijos pažangos.

Tačiau to nenorėjo suprasti lenkai ir sulenkėję bajorai, daugelis dvarininkų, Katalikų Bažnyčios kunigų, vienuolių, vadinusių kovotojus dėl lietuvybės  litvomanais ar net rusų šnipais. Tų  pražūtingos lietuviams  Liublino unijos šalininkų istorinė atmintis dažniausiai ir tesiekė tik bendrą su lenkais istoriją.  Jie netikėjo, kad viena lietuvių tauta be lenkų galėtų išsilaisvinti ir atkurti savo valstybę ir ją valdyti.

Tad daugeliui „unijininkų“ buvo netikėtas lietuvių Seimas Vilniuje (1905m.) ir jo priimti nutarimai. Juose rašyta, kad dabartiniu metu didžiausiu lietuvių priešas yra carinės Rusijos valdžia ir tik ją nuvertus galima laimėti geresnį gyvenimą; lietuvių tauta teturi vieną išlikimo  ir klestėjimo  kelią – atkurti savo autonominį valstybingumą su demokratiškai išrinktu Seimu Vilniuje. Autonominė Lietuva turėtų būti atkuriama etnografinėse lietuvių žemėse, t. y. Kauno, Kuršo, Vilniaus, Gardino, Suvalkų ir kitose gubernijose ir t. t.

Seimas  reikalavo, kad visose savivaldybėse ir bažnyčiose būtų vartojama lietuvių kalba, ypač Rytų Lietuvoje, kurioje lietuviai engiami lenkų kunigų bei hierarchų; reikalauta, kad Vilniaus kunigų seminarijoje būtų mokoma lietuviškai, visur būtų steigiamos lietuviškos mokyklos ir t. t.

Po Seimo jo atstovai ir kiti ėmė rūpintis lietuviškų mokyklų steigimu ir tuo, kad jose mokytojai būtų lietuviai, kad lietuviams būtų leidžiama pirkti žemės, steigti įmones, kad lietuviai būtų priimami dirbti ir policininkais, kad būtų steigiamos lietuviškos savivaldybės.

Po Seimo daug kur imta nebeklausyti okupantų rusų ar lenkų valdininkų. Visa tai  išgąsdino  valdžią ir jos prašymu 1906 m. žiemą į daugelį Lietuvos miestų ir gyvenviečių buvo įvesti baudžiamieji rusų kariuomenės daliniai, kazokų šimtinės, grąžinta valsčiuose ir gyvenvietėse buvusi tvarka, buvę valdininkai, mokytojai,  policininkai.  Daug „pertvarkytojų“ – lietuvių revoliucionierių ir kitų buvo suimti, nuplakti, nuteisti kalėjimu ar tremtimi.

Lietuvių tauta pabudo. Nepaisant rusų valdžios pastangų, ji jau nebepajėgė susigrąžinti turėto vienvaldiškumo, uždrausti lietuvišk spaudą, mokyklas. Tuo labiau kad ir carą, ir jo valdžią bent iš dalies ėmė kontroliuoti nuo 1906 m. renkama Dūma.

Į partijas ir kitas  organizacijas vis daugiau jungėsi lietuvių. Viena pirmųjų legalių organizacijų buvo Vilniaus lietuvių šelpimo draugija, įsisteigusi 1904 m. kovo 14 d. Draugija kovojo su lenkintojais, reikalavo, kad Vilniaus  bažnyčiose lietuviškai būtų skaitoma evangelija ir sakomi pamokslai, kad visoje Lietuvoje  būtų steigiami lietuviški knygynai ir kt.

Tuo pat metu Vilniuje A. Smetona (pirmininkas), J. Vileišis, O. Pleirytė-Puidienė, J. Tumas-Vaižgantas, J. Bagdonas, D. Malinauskas įsteigė Vilniaus „Aušros“ draugiją, turėjusią tikslą rūpintis lietuvių švietimu Rytų Lietuvoje, steigti lietuviškas mokyklas, kursus, mokytojų seminarijas, knygynus, skaityklas ir kt.

Ryškius pėdsakus lietuvių tautos prisikėlime, jos švietimo, mokslo ir kultūros srityje paliko 1907 m. Vilniuje įsteigta Lietuvių mokslo draugija, turėjusi tikslą peraugti į Lietuvos mokslų akademiją. Jos iniciatoriai, steigėjai ir nariai buvo žinomiausi lietuvių veikėjai – dr. J. Basanavičius, J. Šliūpas, A. Smetona ir daugelis kitų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Draugija jau jungė apie 650 lietuvių šviesuolių. Tarp jų iš Rusijos, Vokietijos, JAV ir kitų kraštų. Draugija ėmė leisti pirmąjį lietuvišką mokslo žurnalą „Lietuvių tauta“, buvo užsimojusi pastatyti Vilniuje Tautos namus. Draugija buvo ir lietuviškų vadovėlių rengimo ir leidimo pradininkė. Jau iki karo ji parengė ir išleido beveik visus lietuvių kalba vadovėlius pradinėms mokykloms ir didžiąją dalį gimnazijoms.

Reikšmingą darbą atliko ir Suvalkijoje veikusi nuo 1905 m. (iki 1906 m. – nelegaliai) „Šviesos“ draugija. Jai priklausė ir būsimasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas dr. K. Grinius. Draugija rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, vadovėlių rengimu, skaityklų steigimu ir kt.

Kauno gubernijoje nuo 1906 m. veikė lietuvių katalikų „Saulės“ draugija, turėjusi tikslą taip pat rūpintis lietuviškomis mokyklomis, mokytojų rengimu ir iš savo lėšų išlaikė nemažai lietuviškų mokyklų, progimnazijų ir gimnazijų.

Ženklų darbą Sūduvoje atliko „Žiburio“ labdaros ir švietimo draugija (įsikūrusi 1907 m.), o Rytų Lietuvoje – „Ryto“ draugija (nuo 1913 m.) ir daug kitų.

Pastangos atlietuvinti dar rusų valdomą kraštą, savo jėgomis organizuoti švietimo, mokymo, net mokslo sistemas, perimti į savo rankas ir ekonomiką (žemės ūkio, amatininkų, kai kurių pramonės šakų bendrovių, draugijų steigimas), rodo, kad XX a. pradžioje lietuvių tauta jau buvo pasirengusi ir savarankiškam valstybiniam gyvenimui.

Tam buvo pasirengusi ir politinė prasme – nuo XIX a. pabaigos veikė Lietuvos socialdemokratų, vėliau įsikūrusios Lietuvių demokratų, krikščionių demokratų ir kitos partijos. Nepaisant visų jų kai kurių ideologinių skirtumų, didesnio ar mažesnio polinkio į „kairumą“ ar „dešinumą“, jas jungė   lietuvių tautos valstybingumo atkūrimo siekis. Tik skyrėsi jų požiūris į valstybingumą –  federacija su kitomis tautomis ar nepriklausomybė.

(Bus daugiau)

2013.04.12


Prisijunkite prie diskusijos