Irano prezidentas Ebrahimas Raisis. EPA – ELTA foto

Šiandien skelbiame antrąją pasakojimų apie Iraną dalį. Kodėl ėmėmės šios temos? Iranas tampa vis labiau atgrasus, nes padeda Ukrainą užpuolusiai Rusijai. Kokia informacija portalui slaptai.lt pasirodė itin svarbi šiandien?

Kaip Iranas talkina Rusijai?

Didžiosios Britanijos žvalgybos analitikai tvirtina, kad Iranas į Rusiją tiesiogiai ir per tarpininkus tebesiunčia bepiločių orlaivių „Shahed“ bei šiems dronams specialiai pritaikytų balistinių raketų. Elektrą, šilumą, vandenį tiekiančius Ukrainos objektus rusai šiandien atakuoja būtent iranietiškais dronais. Todėl milijonai ukrainiečių priversti kęsti šaltį, gyventi be elektros, neturi vandens.

Britų žvalgyba teigia, kad Kremlius maldaute maldauja Irano, kad šis siųsti jai į pagalbą kuo daugiau bepiločių orlaivių su balistinėmis raketomis. Britų kariniai ekspertai įtaria, kad Iranas, nepaisant kai kurių pertraukų, didina karinę pagalbą Vladimiro Putino armijai. Jau galima drąsiai sakyti, kad Teherano valdžia tapo vienu iš svarbiausių ginkluotės tiekėjų Rusijai. Rusijos karinei vadovybei iranietiški dronai ir balistinės raketos reikalingi todėl, kad rusų generolai jau beveik išnaudojo nuosavas trumpojo nuotolio balistines raketas SS-26 „Iskander“, nešančias 500 kg sveriantį sprogmenį net 500 km atstumu. Tai reiškia, kad jei ne Irano ištiesta pagalbos ranka, Rusijos agresoriams dabar būtų žymiai sudėtingiau smogti Ukrainos elektrinėms, šiluminiams tinklams, vandentiekiams.

Irano žvalgybos ženklas

Kaip teigia leidinys „The Washington Post“, pastarosiomis dienomis Iranas sutiko perduoti Rusijai papildomus šešis tūkstančius dronų „Shahed“.  Remiantis aukšto rango Pentagono atstovu, Rusijai bus perduotos ir Irano kariniuose sandėliuose saugotos balistinės raketos. Taip pat į viešumą praslydo informacija, esą oficialusis Iranas pažadėjo Maskvai, kad padės jai Tatarstane pastatyti bepiločius orlaivius gaminančią gamyklą (tokios gamyklos Rusija neturi, nes iki agresijos prieš Ukrainą ne itin vertino šios rūšies ginklus).

JAV Karo tyrimų institutas (ISW) informavo, kad Rusija dronais „Shahed-136“ ir „Shahed-131“ Ukrainos nepuldinėjo nuo šių metų spalio 23 dienos iki šių metų gruodžio pradžios. Tikriausiai ji jau buvo išnaudojusi visą Irano pagalbą. Tačiau gruodžio pirmosiomis dienomis atakos iranietiškais dronais vėl atnaujintos. Tad ISW daro išvadą, jog į Rusiją atgabenta naujų iranietiškų dronų, apginkluotų balistinėmis raketomis, partija.

ISW taip pat įsitikinęs, jog Iranas bepiločius orlaivius Rusijai siunčia ne už dyką. Maskva greičiausiai Iranui atsidėkoja dovanodama branduolines technologijas, kurios reikalingos kuriant atominę bombą.

Kodėl Iranas talkina Armėnijai?

Dar verta prisiminti, jog Iranas kelią grėsmę taikai ne vien bičiuliaudamasis su Rusija. Iranas slapta bičiuliaujasi su Armėnija ir tuo pačiu grasina Azerbaidžanui. Jūs klausiate, kas bendro tarp musulmoniškojo Irano ir krikščioniškosios Armėnijos? 1988 – 1994-aisiais armėnų separatistai buvo atėmę iš azerbaidžaniečių Karabachą. Azerbaidžaniečiams šį regioną beveik visą pavyko susigrąžinti per 44 dienas trukusią karinę operaciją 2020-ųjų pabaigoje. O Iranas didžiulius plotus iš azerbaidžaniečių atėmė kur kas anksčiau. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis (sudaryta rusų – persų karo metu). Didelė dalis Azerbaidžano anuomet buvo prijungta prie Irano. Šiandien Irane gyvena apie 30 – 40 milijonų azerbaidžaniečių (pačiame Azerbaidžane – apie 10 milijonų).

Irano raketos. EPA-ELTA nuotr.
Iranas Persijos įlankoje pradėjo kasmetines pratybas. EPA-ELTA nuotr.

Taigi oficialusis Iranas paniškai bijo, kad oficialusis Baku, su Turkijos pagalba 2020-ųjų pabaigoje karine jėga susigrąžinęs Karabachą, nesumanytų dar susigrąžinti ir Pietų Azerbaidžano. Štai kodėl Teheranas bičiuliaujasi su Armėnija, kurstydamas ją prieš Azerbaidžaną (apie tai, kaip Iranas kadaise okupavo Azerbaidžano žemes, rašoma istoriko Algimanto Liekio knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016 metai, Mokslotyros institutas) bei publicisto Leono Juršos knygoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017 metai, Mokslotyros institutas).

Pastaruoju metu Iranas prie sienos su Azerbaidžanu rengia agresyvias karines pratybas, mokydamas savo karius veržtis į Azerbaidžaną, Armėnijai dovanoja 600 galingų raketų, kurios neva galinčios sunaikinti net amerikietiškus tankus „Abrams“. Pačiais įvairiausiais keliais į Armėniją permesdavo armėnų separatistams reikalingų ginklų, amunicijos. Pavyzdžiui, istorikas Patrikas Volšas mano, kad Armėnija šiandien tampa šalimi, per kurios žemes iranietiški ginklai keliauja į Rusiją.

Vienas iš paskutiniųjų Irano provokacijų – į Azerbaidžano dar iki galo nekontroliuojamą Karabacho sostinę Hankendį buvo permesta 14 iraniečių. Tai nutiko šių metų lapkričio 24-ąją. Iraniečius įleido vadinamieji „rusų taikdariai“ (jie ten laikinai dislokuoti pagal trišalį Azerbaidžano, Armėnijos ir Rusijos susitarimą, pasirašytą 2020-ųjų lapkričio 10 dieną). Oficialusis Baku mano, jog permesti iraniečiai – diversantai iš teroristinių organizacijų, kurių tikslas – rengti provokacijas prieš Azerbaidžaną.

Parengta remiantis ELTA, news.obozrevatel.com, „The Washington Post“, NBC News, Kavkaz.info, slaptai.lt informacija

(Bus daugiau)

2022.12.12; 08:00

Latvijos gynybos ministras Artis Pabriksas – Azerbaidžano televizijos laidoje

Youtube.com erdvėje teko matyti Azerbaidžano televizijos CBC.az laidą, kurioje Anastasija Lavrina kalbino Latvijos gynybos ministrą, Latvijos Vyriausybės vadovo pavaduotoją Artį Pabriksą.

Pasirodo, gegužės pradžioje šis aukšto rango Latvijos politikas ne tik dalyvavo svarbiuose susitikimuose su Azerbaidžano valdžia sostinėje Baku, bet ir aplankė keletą teritorijų, kurias 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą Azerbaidžanas sugebėjo išvaduoti iš Armėnijos okupacijos gniaužtų.

Remiantis šiuo videointerviu galima brėžti išvadą, kad Latvija labai principingai remia Azerbaidžaną, atkuriantį savo teritorinį vientisumą, palaiko su šia šalimi dalykiškus, pragmatiškus santykius, ieškodama bendrų ekonominių, finansinių projektų tiek energetikos, tiek transporto srityse, tiek atkuriant iš armėnų atkovotą Karabachą. Ponas A. Pabriksas aiškiai pabrėžė, jog Latvija vertianti ir branginanti draugystę su Azerbaidžanu, Azerbaidžaną laiko patikima, įtakinga valstybe.

Latvijos gynybos ministras A. Pabriksas neslėpė, jog Latvija palaiko draugiškus santykius ir su Turkija, su kuria taip pat bendradarbiauja pačiose įvairiausiose srityse, įskaitant karinę ginkluotę.

Klausydamasis šio beveik 25 minutes trukusio pokalbio svarsčiau, o kaip su Azerbaidžanu ir Turkija sekasi bendrauti Lietuvai? Pavyzdžiui, kiek aukšto rango Lietuvos politikų ir pareigūnų jau viešėje iš Armėnijos išvaduotoje Šušoje? O gal vis dar mūsų valdžia mano, jog Azerbaidžanas pasielgė netinkamai, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžinęs jam pagal visas tarptautines teises priklausantį Karabacho regioną? Gal vis dar gaila Armėnijos, kuri šiandien draskoma į dvi priešingas puses: vieni armėnai supranta, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl nusikalstama dėl jo kariauti su Baku; kiti rėkia, esą būtinas naujas karas su Azerbaidžanu dėl šio neva armėnams priklausančio regiono. Taigi dar nežinia, kas laimės Jerevane – sveikas protas ir pagarba tarptautinėms taisyklės ar barbariškumas, agresyvumas ir žiaurumas.

Žodžiu, Latvijos gynybos ministro vizitas į Baku svarbus dar ir dėl to, kad ši Baltijos šalis aiškiai demonstruoja savo poziciją: Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą (iš beveik tris dešimtmečius trukusių taikos derybų nebuvo jokios naudos), o armėnų pretenzijos į šias žemes – neteisėtos.

Beje, internetinėje erdvėje gausu armėnų blogerių, kurie nūnai atvirai pasakoja, kas dėjosi Karabache 1994- 2020 metais, kai šias žemes kontroliavo vadinamasis Karabacho klanas.

Štai – keletas ištraukų: „Kiek daug provokatorių šiandien šaukia, esą Šušą reikia armėnams susigrąžinti bet kokia kaina, nes šis miestas armėnams – šventas. Šie pareiškimai demagogiški, juokingi. Mes, armėnai, puikiai prisimename, kaip Karabacho klanas elgėsi Šušoje 1994-2020 metais.

Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų

Tiek armėnų generolai, tiek armėnų bažnyčios tarnai, tiek armėnų politikai pirmiausia puolė dalinti azerbaidžaniečių namus ir butus. Ne už dyką, o už pinigus. Pardavinėjo svetimą turtą tarsi savąjį. Butą ar nedidelį namuką Šušoje buvo galima įsigyti tik už 2 tūkst. JAV dolerių. Nė vieno buto dykai nedavė net armėnų pabėgėliams iš Šaumiano rajono. Vienas garsus armėnų šventikas Šušoje į kairę ir dešinę taip sėkmingai pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kad tapo milijonieriumi ir šiandien sočiai gyvena JAV.

Armėnai šaukia, kad jiems Šuša labai brangi, vertinga. Tačiau per 26-erius metus į šį miestą atsikėlė gyventi tik 2965 armėnai. Pasaulyje – net 11 milijonų armėnų, bet Šušoje per paskutiniuosius tris dešimtmečius apsigyventi panoro mažiau nei trys tūkstančiai armėnų. Argi tai nėra iškalbingi skaičiai?

Per 26 metus Šušoje nebvo įkurta nė vieno restorano. Tiesiog gėda – nebuvo kur normaliau papietauti. Nebuvo nė vieno baseino, kur galėtum paplaukioti.  Niekas niekad čia nerengė nemokamų, labdaringų koncertų.  Nesugebėta organizuoti viešojo transporto, jungiančio Šušą su Karabacho sostine, nors abu miestus teskyrė vos 8 kilometrai.  Čia nepastatyta nė vienos naujos gamyklos, neįrengta nė vienos vaikų žaidimo aikštelės.

Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai

Užtat čia veikė prabangus viešnamis, kuriame linksminosi ne tik Karabacho klano bosai, bet ir žinomi Armėnijos politikai. Užtat Šušoje veikė kalėjimas, kuriame kalinti niekuo nenusidėję kariai ir niekuo neprasikaltę verslininkai. Jie ten buvo kankinami tol, kol už juos būdavo sumokama išpirka arba šie sutikdavo perleisti savo verslą.

Tiesa, Karabacho klano atstovų dėka į Šušą buvo perkelta Kultūros ministerija. Daug šiam projektui skirtų pinigėlių atsidūrė ne tose piniginėse ir kišenėse, kur jie turėjo atsidurti. Be to, klano žmonės šioje įstaigoje įdarbino savo žmonas, vaikus, meilužes, seseris.

Šušos cerkvės tapo pinigų plovimo įstaigomis…“

Tokių komentarų viešojoje erdvėje – vis daugiau, vis gausiau. Baisieji Karabacho klano nusikaltimai, kuriuos Armėnijos valdžia kruopščiai slėpė, iškyla į paviršių. Tampa žinomi plačiąjai Armėnijos visuomenei.

Azerbaidžano Mokslų Akademija. Kalba istorikas Algimantas Liekis, knygos „Tautų kraustymai Kaukaze” autorius

Apie tai, kas iš tiesų dėjosi Karabache, kai jį valdė okupacinės Armėnijos pajėgos, derėtų rimčiau susidomėti ir Lietuvos politikams, diplomatams. Nes karts nuo karto Lietuvoje vis dar daromos grubios politinės klaidos bet kokia proga teisinant Armėniją ir nepagrįstai priekaištaujant Azerbaidžanui.

Sakykim, 2017-ųjų metų kovo 3 dieną Azerbaidžano Mokslų Akademijoje istorikas prof. Algimantas Liekis pristatė savo veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į šį renginį atvyko per penkiasdešimt žinomų Azerbaidžano politikų, istorikų, žurnalistų. Šiame renginyje nebuvo tik Azerbaidžane reziduojančių Lietuvos diplomatų. Nebuvo ne todė, kad jų neinformavo ar jie neturėjo laiko. Lietuvos diplomatai ignoravo renginį greičiausiai tik todėl, kad istorikas palaikė Azerbaidžano teisę į Karabachą. Tiksliau tariant, nebuvo palankus Armėnijai.

Tokių lietuviškų nesusipratimų, deja, vis dar gausu.

2022.05.11; 12:03

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Jei manęs paklaustumėte, ar ministras Gabrielius Landsbergis privalo atsistatydinti dėl dabartinės sumaišties užsienio politikoje, – sulauktumėte teigiamo atsakymo. Lietuvos užsienio reikalų ministerija grubiai nusižengė padorumo principams jau vien dėl to, kad vienašališkai sulaužė 1991-aisiais metais su Kinija pasirašytą sutartį, esą oficialusis Vilnius su Taivanu bendraus tik sulaukęs Pekino palaiminimo. Taip, bėgant metams tarptautiniai susitarimai keičiami, tačiau tik ne tokiu būdu, kokį pasirinko ponas G.Landsbergis, – slapta, neinformavęs antrosios pusės.

Antroji priežastis, kodėl dabartinis Lietuvos diplomatijos šefas vertas rimtų priekaištų, – jis nepajėgia numatyti visų pasekmių. Primityviai paskaičiavo, jog Lietuvos ir Kinijos prekyba nėra įspūdinga, tada nusprendė pamokyti per milijardą gyventojų turinčią šalį. O kad komunistinis Pekinas spaus Europos Sąjungą, jog ši liautųsi prekiavusi su „išsišokėle Lietuva“, ir Vakarų verslininkai išgirs Kinijos prašymus, – nepagalvojo. Klysti – žmoniška. Mes visi klystame. Tačiau už klaidas reikia atsakyti.

Situacija, į kurią patekome, – sudėtinga. Dar trupučiukas, ir tarptautinėje arenoje, man regis, atrodysime kaip didžiausi nevykėliai. Lietuvos prezidentas tvirtina, jog Taivano atstovybės atidarymo aplinkybės su juo nederintos, Lietuvos URM dievagojasi, kad su prezidentu Gitanu Nausėda viską derino, opozicijoje esantis Ramūnas Karbauskis garsiai šaukia, jog, sugrįžę valdžion, jie būtinai peržiūrėsią santykius su Taibėjimi ir Pekinu. Suprask, Taivano atstovybės Lietuvoje nebeliks.

M. Saakašvilio šalininkų protesto akcija Kijeve. EPA-ELTA nuotr.

Žiūrėk, dar imsime kivirčytis net su Taivaniu. Taibėjus šiandien jau turi moralinę teisę iš nuostabos gūžčioti pečiais – nespėjo prilipti prie sienos Taivano atstovybės užrašas Vilniuje, o Lietuvoje jau kalbama, jog „atstovybės atidarymas Taivano vardu buvo amžiaus klaida“. ES verslininkai mus taip pat įtrauks į „padidinto pavojingumo šalių registrą“, nes Lietuva su visais pykstasi, riejasi, visus moko, kaip šie privalo gyventi. Net Amerika, kuri mus kol kas visomis keturiomis remia ir kurios parama mums gyvybiškai reikalinga, vieną kartą nuo mūsų nusisuks. Nusisuks todėl, kad Lietuva – labai maža, o problemų kelia tiek, tarsi būtų viena iš svarbiausių figūrų Europos šachmatų lentoje.  

Šitaip priekaištaudamas Lietuvos užsienio politikos formuotojams jokiu būdu nepamirštu kiniškų nuodėmių. Engdama uigūrus ir tibetiečius Kinija elgiasi kiauliškai. Dėl uigūrų ir tibetiečių persekiojimo oficialusis Pekinas nusipelno griežčiausių priekaištų. Bet ar Lietuva pajėgi stot į dvikovą su kiniškuoju Drakonu net turėdama Vakaruose sąjungininkių?

Belieka prisipažinti: kuo toliau, tuo labiau nebesuprantu Lietuvos laikysenos tarptautinėje arenoje. Nebeatskiriu, kur mūsų žioplumo ir kur mūsų sąmoningos klaidos? Kaip dabar formuosime, pavyzdžiui, savo požiūrį dėl neramumų Kazachstane? Vėl dėmesį sukoncentruosime tik į žmogaus teises, korupciją, benzino kainas, ar vis tik analizuosime ir geopolitinius faktorius – kur link dreifuoja ši didelė, įtakinga, daug gamtinių iškelių turinti šalis? Jei po visų „spalvotųjų revoliucijų“ Kazachstanas atsidurs Vladimiro Putino glėbyje, – kokia tikroji permainų vertė? Štai kiek jėgų įdėjo Michailas Saakašvilis, reformuodamas Gruziją (Sakartvelą), bet jo mylima šalis vėl, vaizdžiai tariant, pavergta Kremliaus, neteko teritorijų, o pats reformatorius – kalinamas netoli Tbilisio. Dar nežinia, ar gyvas išeis iš kalėjimo, mat jo asmeniškai nekenčia ponas V.Putinas.

Demokratija, žmogaus teisės, laisvoji ekonomika – itin svarbūs argumentai. Bet pats metas imt analizuot priežastis, kodėl pažangiosios reformos taip sunkiai įsitvirtina kaimyninėse šalyse. Beje, mums svarbu narplioti ne gruzinų, ne ukrainiečių, ne kinų, ne kazachų padarytas klaidas. Narpliokime, ką mes, lietuviai, neteisingai darome, kur mes pražiopsojome, nenumatėme, neįžvelgėme. Suprantu, svetimus klystkelius analizuoti kur kas maloniau, nei savuosius. Bet tokia laikysena niekur neveda – nebent į akligatvį.

Istorikas Algimantas Liekis. Azerbaidžano Mokslų Akademija. 2017.03.15 diena

Šiandien noriu papasakoti apie vieną grubią mūsų diplomatijos klaidą, kurią regėjau savo akimis. Omenyje turiu 2017 metų kovo 15 dieną, kuomet Azerbaidžano Mokslų Akademijos Centrinėje mokslų bibliotekoje buvo iškilmingai pristatyta į rusų kalbą išversta Lietuvos istoriko Algimanto Liekio (1943-2019) knyga „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į Centrinę mokslų biblioteką išklausyti lietuvių istoriko A.Liekio paskaitos susirinko daug Azerbaidžano istorikų, mokslininkų, politikų, diplomatų, istoriją studijuojančių studentų. Diskusiją filmavo pagrindinės Azerbaidžano televizijos, į salę sugužėjo daug žurnalistų iš įtakingų azerbaidžanietiškų leidinių.

O dabar atspėkite, ko tame renginyje istorikas A.Liekis pasigedo? Jis buvo nustebęs, jog į pokalbį Azerbaidžano istorijos aktualijomis neatvyko nė vienas Lietuvos ambasados Azerbaidžane darbuotojas. Aš taip pat buvau apstulbęs. Juk apie tai, kad Baku mieste viešės lietuvių istorikas, parašęs veikalą apie Azerbaidžaną, tuometiniai Lietuvos ambasados vadovai buvo informuoti gerokai iki kovo 15-osios. O ir kitų, kur kas svarbesnių renginių, kaip vėliau paaiškėjo, Lietuvos ambasada Azerbaidžane neturėjo. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Azerbaidžane reziduojantys Lietuvos diplomatai net nesiteikė pakviesti A.Liekio į svečius bent jau kitą dieną. Juolab neprašė, kad šis jiems padovanotų bent vieną savo veikalo egzempliorių. Tiesa, istorikas A.Liekis vis vien viešėjo Lietuvos ambasadoje Azerbaidžane ir jos atstovams padovanojo keletą savo veikalo tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis egzempliorių. Bet tai buvo daugiau jo, o ne ambasados iniciatyva. Iš kur tai žinau? Pats dalyvavau tiek diskusijose Azerbaidžano Mokslų Akademijoje, tiek gurkšnojant kavą Lietuvos atstovybėje Baku.

Tad kokia maniškė versija, kodėl Lietuvos diplomatai ignoravo renginį Azerbaidžano Mokslų Akademijoje?

Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje” rusų kalba. Slaptai.lt foto

Dabar, prabėgus po to įvykio penkeriems metams, daugmaž viskas – kaip ant delno. Azerbaidžane reziduojantys mūsų diplomatai nepagerbė istoriko A.Liekio tik todėl, kad norėjo … įsitikeikti Armėnijai. Būtent – nenorėjo supykdyti oficialiojo Jerevano. Mat istorikas A.Liekis savo knygoje be užuolankų tvirtino, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, nenutylėjo aplinkybių, kaip prieš kelis šimtus metų armėnai buvo masiškai perkeliami į šiandieninio Azerbaidžano teritoriją, pasakojo apie teroristines „Dašnakcutiun“, ASALA, Krunk organizacijas, žudžiusias turkų diplomatus, vijusias azerbaidžaniečius iš Jerevano ir Kalnų Karabacho regionų.

Istorikas Algimantas Liekis. Interviu su Azerbaidžano žurnalistais. 2017.03.15 diena. Slaptai.lt nuotr.

Mano supratimu, tai – tikrieji šio ignoravimo motyvai. Oficialiai Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, teigia, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, o iš tiesų slapta talkina neteisėtai Kalnų Karabachą užgrobusiai Armėnijai. Vaizdžiai tariant, pataikauja agresorei, tegul ir ne tokiai milžiniškai kaip Rusija.

Tokio pobūdžio lietuviški gudravimai – ne tik nesuprantami, bet ir smerktini. Tiesos neieškanti Lietuva – bjauri Lietuva. Jei manome, kad mūsų akibrokšto 2017-ųjų kovo 15-ąją neperprato Azerbaidžanas, – kvailai elgiamės. Jei įsivaizduojame, kad apie 2017-ųjų kovo 15-osios dviveidystę  Azerbaidžanas neinformavo, sakykim, Turkijos, mūsų sąjungininkės NATO aljanse, – vadinasi, patys save apgaudinėjame.

Nebūkim naivūs – Pasaulis puikiai mato, kuomet elgiamės nenuoširdžiai, meluojame, taikome dvigubus standartus. O tai reiškia, kad matydamos mūsų nenuoseklumus kaimyninės šalys turi moralinę teisę mums atsakyti tuo pačiu – nesilaikyti duoto žodžio, išduoti, nepastebėti mūsų bėdų…   

2022.01.10; 08:00

Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skelbiame ištrauką iš istoriko Algimanto Liekio knygos „Prezidentinė Lietuva. 1919-1920, 1926-1940), primenančias, kaip gegužės 3-ioji „Emanuelio Zingerio ir jo kompanionų”  buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.

Tačiau lietuvių tauta nenori prisiminti praeities, mokytis iš jos arba, jeigu ją ir prisimena, tai neretai nori grįžti į ją pro svetimųjų specialiai  nuspalvintus, bet ne pro savo, savo Tautos ir Nepriklausomybės vartus.

Pavyzdys gali būti ir 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji Lenkijos konstitucija, iš tikrųjų „Valdymo įstatymas”, kuriame jau nebeminėta nei „lietuvių tauta”, nei „Lietuva”, tik „Lenkija ” ir „lenkų tauta”.

Šis dokumentas iš tikro reiškė galutinį Lietuvos, kaip Lenkijos provincijos, įteisinimą, lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinį žlugimą. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas, norėdamas įsiteikti Lenkijai, 2007 m. gegužės 2 d. organizavo tos vadinamosios konstitucijos paminėjimą ir priėmė nutarimą dėl „gegužės 3 d.” įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.

Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Posėdyje, kuriame dalyvavo svečių iš Lenkijos ir iš Briuselio, Seimo narys konservatorius E.Zingeris kalbėjo: „Jūsų ekscelencijos, didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3-iąja, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A.Mickevičiaus kūrybą, „Ir atlygimo jiems Dievas, nes tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras ir žmona – dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės”. Tai bylojo A.Mickevičius prieš 175 metus […] . Vokiškai rašęs Kafka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis […].”

Žodžiu, tautos šulai nužymėjo ateitį ne lietuviškoje Lietuvoje, bet naujame „tautų katile”, aiškino, kad pažangu rašyti ir kurti tik svetima kalba. Bet įdomu, kad atsisakyti „1918 m. identiteto”, jie siūlė tik Lietuvai, lietuvių tautai siūlė tapti internacionalistine, bet ne tokioms šalims kaip Vokietija, Anglija, Prancūzija – ES branduoliui. Beje, ir poeto A.Mickevičiaus pavyzdys toks niekada nebuvo net jo laikais bent nemažai žemaičių daliai: tuos, kurie negalėjo apsispręsti kuo būti – lietuviais ar lenkais, žemaičiai dažniausiai „vištgaidžiais” vadindavo.

Nemaloni lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje ir Prezidento V.Adamkaus kalba. Iš daugelio jo pagiriamųjų žodžių tai Gegužės 3-iosios konstitucijai atrodė, jog ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E.Zingeriui ir jo kompanionų kalboms.

Jis sakė: „Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutaria bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją kaip abiem tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą […]. Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjimu […]. Juk ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tautą, kaip modernią bendriją […]. Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkim demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį.”

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

„Neduok, Dieve, jei tos konstitucijos principais būtų vadovaujamasi šiandieniniame pasaulyje, jei tokie santykiai būtų tarp Europos Sąjungos tautų, kaip buvo tuometinėje Lenkijoje, nors teoriškai dar ir Lietuvos valstybėje!” – dūsavo po minėjimo tie, kurie žinojo istoriją, kuriems dar buvo svarbus lietuvių tautos likimas.

Daug kas stebėjosi, kaip ir šiandieną stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, paverčiant buvusią Lietuvos valstybę Lenkijos provincija, dokumentą?  Lenkai nuo seno šventė, tegu sau ir toliau džiaugiasi ta savo tariama Gegužės 3-iosios konstitucija, o mes, lietuviai, gegužės 3-iąją galėtume paskelbti nebent padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta, ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.

Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, bet dėl netikusių valdovų, dėl klusnumo imperialistinėms valstybėms, dėl to, kad Lietuvos valdančiajam elitui buvo svetimos tokios vertybės kaip lietuvių tauta, Lietuvos valstybė, jos Nepriklausomybė, lietuvių kalba ir pan.

Minėtame iškilmingame minėjime LR Seime dar buvo priimta ir tokia rezoliucija (vienų pavadinta „Zingerio ir Adamkaus kampanijos rezoliucija”): „Lietuvos Respublikos Seimas, iškilmingai minėdamas 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimto Valdymo įstatymo ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų  tautų tarpusavio įžado metines, reiškia pagarbą lietuviams ir lenkams, piliečių teises ir laisves, toleranciją, tikėjimo laisvę ir taiką įtvirtinančios, taip pat lygiateisiu dviejų Europos valstybių bendradarbiavimu pagrįstos Gegužės 3-osios Konstitucijos – Abiejų tautų Respublikos testamento – kūrėjams.[…]

Nieko neprikiši  rezoliucijos teiginiams apie šiandieninį pasaulį, apie laisvę, demokratiją. Tačiau tie, kuriais mėginta įvertinti praeitį, Gegužės 3-iosios konstituciją, yra kritikuotini ir kelia abejonių, ar Seimo rezoliucijos, kaip ir Prezidento kalbos, autoriai buvo matę tuos  1791 m. minėtus ir neminėtus dokumentus, žinojo LDK istoriją? O gal su tais autoriais kas ir pajuokavo, pakišdamas kokios nors kitos demokratinės šalies konstituciją?

Beje, dėl  rezoliucijoje minimo Sąjūdžio. Kadangi ir šių eilučių autoriui teko būti prie jo gimdymo, tai niekas niekada tais 1988-1990 m. neprisiminė, kad buvo tokia Gegužės 3-iosios konstitucija. Ji nebuvo pavyzdys ir Vasario 16-osios signatarams, kaip nerasime jos minint 1831 m., 1863 m. sukilimų dalyvių, nerasime minint Lietuvos valstybės atkūrėjų ir Laisvės gynėjų dokumentuose. Neteko aptikti duomenų, kad ta konstitucija būtų buvusi pavyzdys ir dėl savo Laisvės kovojusioms kitoms Europos tautoms.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors iškilmingame LR Seimo posėdyje kalbėjusieji teigė ir Seimo rezoliucijoje nurodoma, kad vos ne visų Lietuvos žmonių valia buvo priimta ta 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija, iš tikrųjų ji buvo beveik tik lenkų ponų priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H.Kolontajaus (Kolontaj) ir I.Potockio (Potocki).

Ir pati Seimo sesija, turėjusi priimti tą konstituciją, organizuota dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kad į posėdį neatvyktų iš Lietuvos tie, kurie jai galėjo nepritarti.

Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą Seimo posėdį vadino sąmokslininkų posėdžiu. Net lietuvių konfederacijos maršalka K. N.Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, pirmą kartą apie tą konstituciją išgirdo tik tada, kai ji buvo perskaityta Seimo posėdyje. Tad ir kalbos, kad prie tos konstitucijos rengimo triūsė vos ne visa to meto šviesuomenė, nepagrįstos istorinių šaltinių. […]

Pagal 1791 m. gegužės 3 d. „Valdymo įstatymą” visa įstatymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o karaliui – vykdomoji. Tad nepakeitus anksčiau Seimo priimto gegužės 3-osios įstatymo, neapribrėžus jame ir LDK valstybingumo (o Lietuvos vardo jame iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be „lenkų tautos” egzistuoja toje valstybėje ir „lietuvių tauta”, 1791 m. spalio 20 d. „Įsipareigojimai” iš tikrųjų buvo tik propagandinis lenkų ponų šovinistų muilo burbulas, kad būtų kiek apraminti gegužės 3-iosios įstatymo priešininkai Lietuvoje.[…]

Kita vertus, priešingai negu buvo teigiama minėtame iškilmingame LR Seimo posėdyje, negu kartojama istorikų globalistų TV laidose ir spaudoje, ta Gegužės 3-iosios konstitucija buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginti su daugiau kaip šimtmetis senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą būtų įtraukęs Lietuvos statuto priėmimo datas),  su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje lenkų Gegužės 3-iosios konstitucijoje ir ateityje buvo įteisinta luominė santvarka, bajorų dominavimas, tuo tarpu visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijoje paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo įgyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan. […]

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo „balsavomo mašinos” štampuoti argumentai, kad Gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip į tariamai buvusį labai pažangų. Tačiau kas tik atidžiau susipažįsta su tuo gegužės 3-iosios dokumentu, pamato, kad jis labiau patvirtina ne pažangą, bet tuometinį valstybės atsilikimą net valstybės valdymo sampratoje, žmonių beteisiškumą. Be to, dabar aukštinami tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu jau su Liublino unija (1569 m.) Lietuva prarado nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai.[…]

Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą, jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų įstatymus dėl „atmintinų dienų”, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kadaise kartu su jomis gyveno. Galingosios Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, savo kalbos ir kultūros negynimas, aklas lenkų ir kitų svetimtaučių toleravimas, pataikavimas jiems iš dalies ir lėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.

Tad ir gegužės 3-iosios įstatymą turėtume prisiminti tik todėl, kad išanalizuotume tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, bet ne skelbti jį švente, nes tai buvo lietuvių tautos ir jos valstybės žlugimo dokumentų įforminimo datos.

Tegul tos „atmintinos” dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandien naujoje sąjungoje – ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar ir vėliai- sulenkėdami, surusėdami, kad visur šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų, lietuvių tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų istorijos kūrėja, ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.

Ištrauka iš dr. istoriko Algimanto LIEKIO knygos „Prezidentinė Lietuva”.

2021.05.02

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.

Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.

Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.

Tautų kraustymai Kaukaze. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.

Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija

Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.

Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.

Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.

Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus  (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).

Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.

Kanadiečio filmas

Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.

Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…

Kokių akcentų pasigendu

Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas

Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?”).

Nuliūdino Edwardas Lucasas

Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.

Edwardas Lucasas – centre

E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.

Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.

Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?

Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną

Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).

Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?

Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.

Kas ką nukryžiavo?

Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas”. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…

Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…

Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?

Nenorima aiškiai pasakyti

Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?

LRT.lt publikacija – komentuoja politologė Margarita Šešelgytė (dešinėje)

Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.

O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.

Pabandykime  įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.

Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.

Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.

Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?

Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas

Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.

Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.

Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.

Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.

2020.11.23; 06:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius  „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.

Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…

Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.

Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…

Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.
Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.

Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.

Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.

Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?

Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.

Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.

Kai nebežinome, kas yra demokratija

Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo

Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.

Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…

Prancūziškas tendencingumas

Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.

Lietuviškas tendencingumas

Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.

Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.

Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?

Filipo Ekozjanco pozicija

Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”

Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Ar vien turkai kalti?

Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.

Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. 

Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.

2020.11.16; 08:00

Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.

Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.

Kas bijo viešumo?

Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.

Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.

Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?

Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.

Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.

Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.

Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?

Pietų Amerikos pavyzdys

Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?

Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).

Lietuviška laikysena

Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!

Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.

Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:

„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“

Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.

Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?

Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.

2020.02.03; 07:00

 

Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.

Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.

Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu armėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti, girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…

Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnensis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…

Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.

Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.

Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.

Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.

Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja.

Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną. 

Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?

O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.

Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.

2020.01.25; 05:00

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame parlamentaro Lauryno Kasčiūno komentarą.

(Bus daugiau)

2018.06.15; 13:45

Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.

Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.

Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.

Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.

Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.

Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.

Ir, atrodo, jis pavykęs.

O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?

Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:

Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…

G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.

Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.

…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).

Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos” dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?

Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.

Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…

Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.

Retos ir pamokomos.

Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.

Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai  žiauri“.

Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.

Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.

Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.

Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.

Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:

„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

2018.03.30; 08:31

Vilniaus Karininkų Ramovėje sausio pabaigoje buvo pristatytos trys knygos, narpliojančios dramatišką Azerbaidžano istoriją. Tai – istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, žurnalisto Gintaro Visocko straipsnių rinkinys „Juodojo Sodo tragedija“ bei publicisto Leono Juršos monografija „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Visi 2016-ųjų rudenį dienos šviesą išvydę darbai – apie sudėtingus Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Azerbaidžano praeitimi besidomintis A.Liekis į šią temą žvelgia istoriko profesionalo, G.Visockas ir L.Jurša – publicistų akimis.

Tiek istorikas A.Liekis, tiek žurnalistas G.Visockas susirinkusiems pasakojo, kas juos paskatino domėtis Pietų Kaukazo regionu, demaskavo apie Azerbaidžaną skleidžiamus tendencingus prasimanymus, pabrėžė, kad šiandieninis Azerbaidžanas siekia draugauti su Vakarų Europa ir kodėl ši musulmoniška šalis verta pagarbos.

Sausio 26-ąją Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje surengtoje vakaronėje taip pat buvo svarstyta, kodėl Lietuvai derėtų atidžiau nei iki šiol pažvelgti į azerbaidžaniečių – armėnų nesutarimų priežastis, kodėl mums turėtų rūpėti Kalnų Karabacho ateitis?

Deja, Lietuva ne visuomet sugeba atpažinti agresyviosios Rusijos intrigas Pietų Kaukaze, ne visuomet susigaudo, kuo šios rusiškos klastos pavojingos mums, lietuviams, kuo Kalnų Karabacho netektis, pavyzdžiui, panaši į tuos teritorinius praradimus, kuriuos kadaise patyrė Lietuva, Latvija ir Estija, dėl kurių šiandien kenčia Ukraina, Gruzija, Moldova.

Kai kurie lietuviai nežino net elementariausių faktų: dar XX amžiaus pradžioje Jerevane (Irevanėje) daugumą sudarė azerbaidžaniečiai; carinė Rusija nuo seniausių laikų į azerbaidžanietiškas teritorijas dirbtinai kėlė armėnų tautybės žmones, siekdama turėti ištikimą „penktąją koloną“; 1918-aisiais armėnai dėjosi su Azerbaidžano nepriklausomybę užgniaužusiais bolševikais; 1988-ųjų Sumgaito pogromus, kurių metu šiame mieste buvo persekiojami armėnai, kurstė armėnų teroristinės organizacijos; Kalnų Karabacho konflikte armėnų karinėms formuotėms talkino Rusijos kariniai daliniai; oficialusis Jerevanas šiandien rafinuočiausiais būdais persekioja armėnus, kurie drįsta viešai prabilti, esą Kalnų Karabacho okupacija – pati didžiausia Armėnijos klaida; Armėnijos valdžia ilgiems dešimtmečiams į savo šalį įsileidusi Rusijos karinę bazę…

Taigi šis videointerviu skirtas tiems, kurie nori sužinoti tikrąją, o ne armėnų propagandistų sukurptą Pietų Kaukazo istoriją.

video
play-sharp-fill

2017.01.30; 05:05

Slaptai.lt redakcija primena, kad Vilniaus Karininkų Ramovėje (Pamėnkalnio gatvė 13) sausio 26 dieną 18 valandą bus pristatomas istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei žurnalisto Gintaro Visocko publicistinis darbas „Juodojo Sodo tragedija“. 

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų skaitytojai jau žino, kad šiose knygose narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai ir svarstoma, ar oficialusis Vilnius visuomet atpažįsta Rusijos intrigas Pietų Kaukaze. 

Į renginį ketinančius atvykti svečius informuojame, kad dienos šviesą išvydo ir trečioji Rusijos intrigų Pietų Kaukaze temą lietuviškai gvildenanti knyga – „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“. Jos autorius – žurnalistas Leonas Jurša.

Štai ką pristatydamas L.Juršos darbą įžanginiame žodyje teigia istorikas A.Liekis.

Publicisto Leono Juršos darbui apibūdinti labiausiai tiktų posakis „Nė vienas žmogus teneišeina pro vartus savo namų“. Tiesa, šios sentencijos autorius – ne istorikas, ne politikas. Tokius žodžius ištarė vienas iš pagrindinių lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos istorinio romano „Joldijos jūra“ herojų.

Ir vis dėlto į šį perspėjimą nenumokime ranka, girdi, patarimus dalina tik romano, tegul ir istorinio, veikėjas. Šioje sentencijoje – daug karčios tiesos. Kas laukia tų, kurie kraustosi gyventi svetur? Patogus, sotus gyvenimas ar nuolatiniai pavojai ir nesutarimai su vietiniais?

Tenka sutikti, kad XXI amžiaus tautų maišymąsis – neišvengiamas. Vieni iš gimtųjų namų sprunka ieškodami sotesnės duonos, kiti – smalsumo genami, treti bėga kuo toliau nuo mirtį nešančių karų. Kai kurios tautos gausiai palieka gimtuosius namus, kitos – sėslesnės. Žmonija visais laikais buvo judri, keliaujanti. Ypač dabar.

Tačiau pripažindami, kad keliavimas yra neišvengiamas šių dienų palydovas, nepamirškime, kad kiekvienas gausus, skaitlingas gyvenamosios vietos keitimas, – pavojingas. Pavojingas ir tiems, kurie keliasi, ir tiems, pas kuriuos atvykstama. Juk ne visada skirtingos nacijos, tradicijos ir religijos sugyvena taikiai – nesipykdamos, nesimušdamos, nekariaudamos. Jei tautos kraustosi svetur natūralių priežasčių skatinamos, jei atvykėliai elgiasi padoriai, kukliai, – viena medalio pusė. Jei tautos stumdomos iš vienos vietos į kitą dirbtinai, siekiant ne humanistinių, o vien imperinių tikslų turėti „penktąją koloną“, – lauk didelės bėdos.

Žurnalisto Leono Juršos monografijoje kaip tik ir pasakojama apie vieną negražių tikslų turėjusį tautų kraustymą, prasidėjusį Pietų Kaukaze dar 17-ojo amžaus pradžioje. Kryptingas, skaitlingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas į azerbaidžaniečių gyventas žemes, labiausiai kurstytas bei organizuotas Rusijos imperijos, sukėlė daug abipusio nepasitenkinimo, išaugusio į atvirus nesutarimus ir kruvinus susidūrimus. Gaisras iki šiol liepsnoja. Armėnai nebenori prisiminti, kaip, kodėl ir kas juos atgabeno į Pietų Kaukazą. Jie jau nenori pripažinti net azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų. Taigi 1991- 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba okupavę Kalnų Karabachą, jie į svetimas teritorijas laikosi įsikibę iki šios dienos. Ir dar nežinia, kuo baigsis armėnų separatistų nenoras pripažinti savo klaidas…

O juk ši Lietuvai menkai žinoma istorija prasidėjo lyg ir taikiai. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis…

Kam mums derėtų ją įsiminti? Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

Taigi sausio 26-ąją dieną renginio svečiams pristatysime ir L.Juršos darbą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Slaptai.lt informacija.

2017.01.23; 06:54

Lietuvos Respublikos Seimas 2016-uosius paskelbė Prezidento Kazio Griniaus metais. Jau  gegužės 11 d. Seimo rūmuose buvo paminėtos 150-osios K. Griniaus gimimo metinės. 

Jonas Burokas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Parlamento galerijoje Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė atidarė nuotraukų ir dokumentų parodą „Demokratijos keliu: Kaziui Griniui – 150“. Renginyje dalyvavo ir prisiminimais pasidalijo Kazį Grinių pažinojęs Prezidentas Valdas Adamkus.

O gruodžio 15 d. Seimas iškilmingu minėjimu pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I–III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-asias gimimo metines. Liberaliosios demokratijos šalininkų skatinami minėjimo renginiai vyko bibliotekose, mokyklose.

Sukakties minėjimas, iškėlęs K.Grinių iki asmenybės garbinimo, o 2016 m. gruodžio 17 d. perversmas tuo pat metu pavardintas vos ne tautos tragedija, Prezidento Antano Smetonos valdymas įvardijamas kaip žiauri diktatūra, sukėlė Lietuvos patriotinių organizacijų pasipiktinimą. Šios organizacijos, kaip atsvarą palaidos demokratijos reiškinio garbinimui, 2016-12-21 LR Seimo Konstitucijos salėje organizavo konferenciją „Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo (1926-12-17) 90 metų sukaktis“, kurioje buvo įvertintas Pirmojo LR Prezidento Antano Smetonos prezidentinis valdymas 1919 m. balandžio –1920 m. gegužės mėn. ir 1926–1940 metais, iki SSRS okupacijos. 

Kai prieš 90 metų kūrėsi tikroji TAUTINĖ PREZIDENTINĖ LIETUVA, valstybėje buvo labai sunki ir sudėtinga politinė padėtis. Čia siautėjo bolševikinės Rusijos šnipai, propagandistai, įtakos agentai. O kaip dabar, kokia Lietuvos padėtis prabėgus 90 metų? Kremliaus propagandos ir dezinformacijos mašina, atvirai žvangindama ginklais, visa jėga dergia Lietuvą. Galvas pakėlė komunistų palikuonys Lietuvoje, kai kurių Lietuvos tautinių bendrijų atstovai ir net iš užsienių parvykę tautiečiai. Jie savo spaudoje, savo internetiniuose tinklapiuose skleidžia melą, o saugumas jų netramdo, nes, esą, bus pažeistos žmogaus teisės ir demokratija.

Kol neįvardinta ir nepasmerkta Lietuvos komunistų partija kaip nusikalstama represinė organizacija, kol kai kurios tautinės bendrijos, pasivadinusios tautinėmis mažumomis, ne be paramos iš išorės kėsinasi destruktyviai veikti mūsų valstybingumą, kol visuomenei iš po skverno arba jau ir viešai peršama nuomonė, kad „prie ruso buvo geriau“, o liberalioji demokratija keliama vos ne į valstybės altorių garbę, visuomeninės patriotinės organizacijos šiuo minėjimu ryžosi atkreipti visuomenės, kariuomenės, Valstybės vadovų ir Valstybės saugumo struktūrų dėmesį į Lietuvos padėtį, tarsi atsikartojančią, panašią į 1926-uosius metus. Ne vien nerimo sukėlimo dėlei, o persergėti, skatinti budėti ir veikti valstybingumo vardan. 

Lietuvos tautinių, patriotinių, visuomeninių organizacijų vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Konferenciją organizavo: Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyrius, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Vilniaus miesto vietinė rinktinė, Vilniaus zarasiečių klubas „Ežerėnai“, Mūsų Tautos atminties sąjunga, Sausio 13-osios brolija.

Konferencijoje buvo perskaityti pranešimai, išklausyti pasisakymai, vyko diskusijos, rezoliucijos svarstymas ir priėmimas.

Konferencijos pranešimuose ir diskusijose konstatuota:

Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių Tauta, kaip ir kitos Europos Tautos, kūrė parlamentinę valstybę. Seiminę valdymo formą pasirinkusi lietuvių Tauta greitai nusivylė dėl tuo metu Prezidento K. Griniaus ir Vyriausybės vangiai vykdomos ekonomikos, švietimo, kultūros ir gynybos sistemų kūrimo;

To meto prezidentūra ir Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl Tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių sprendimų, stiprinančių lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Patriotinėms jėgoms nerimą kėlė valstybėje įsigalintis abejingumas tautiškumui, pataikavimas svetimšaliams, betvarkė ir Lietuvai grėsminga tarptautinė padėtis. Tuo metu krašte stiprino savo įtaką ir veiklą probolševikinės bei prolenkiškos jėgos, o pagrindinė jėga, gynusi Lietuvos nepriklausomybę, buvo tik Lietuvos kariuomenė, kuri per nepriklausomybės kovas tapo pagrindine politine jėga;

Istorikas Algimantas Liekis konferencijoje, skirtoje paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90-ies metų sukaktį. Slaptai.lt nuotr.

A. Smetona nuo 1926 m. rugsėjo lietuvių patriotinių organizacijų buvo vertinamas kaip politikas, diplomatas ir Tautos vedlys, kuris gali garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei Nepriklausomybę;

Todėl po 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. kariuomenės paspaudimo atsistatydinus Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui, kairiųjų politinių jėgų pakraipos Seimas Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A. Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo atlikta griežtai vadovaujantis 1922 m. Konstitucija;

Prezidentinės Lietuvos metais atsisakius politinių partijų kišimosi, suteikus dideles teises visų žmonių renkamoms valsčių, apskričių taryboms, koncentravus valdžią Prezidento ir Premjero rankose, ženkliai paspartėjo visoje šalyje kultūros, ekonomikos raida ir greitai nepriklausomą Lietuvą imta vertinti kaip labiausiai sparčiai išsivysčiusią Europos valstybę. Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija.

Konferencijos delegatai ir dalyviai, įvertinę pranešimuose ir diskusijoje išsamiai išdėstytą 1926 – 1940 metų Prezidento A. Smetonos veiklą stiprinant Lietuvos valstybę,

NUTARIA:

– Be istorinės atminties didvyrių atminimo įamžinimo neliktų Tautinės valstybės;

– A. Smetonos grįžimas į Prezidento postą padėjo išvengti komunistinio perversmo ir atitolino SSRS okupaciją bei turėjo ypač didelę reikšmę lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo stiprinimui, Lietuvos virsmui išvystytos ekonomikos, aukštos kultūros valstybe; todėl Antano Smetonos nuopelnai yra neįkainojamai dideli;

– Prezidentas A. Smetona yra Tautinės nepriklausomos Lietuvos valstybės ideologas, Tautinės valstybės kūrėjas bei vadovas;

– Tik tautinė nepriklausoma Lietuva galėjo suvienyti lietuvių Tautą, kuri beveik 500 metų buvo lenkinama, rusinama, germanizuojama, engiama tautiškai ir ekonomiškai.

Konferencijos dalyviai nusprendžia:

Siūlyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai parengti ir nuo 2018 m. mokslo metų pradžios pradėti taikyti mokymo programas vidurinėse mokyklose ir gimnazijose apie A. Smetoną ir kitus tautinės Lietuvos kūrėjus, jų indėlį Tautiškumo ir Lietuvos nepriklausomybės stiprinimui, ir šio indėlio reikšmę ne tik praeityje, bet ir šiandienai;

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Prašyti LR Vyriausybę iki 2018 metų vasario 16-osios šimtmečio minėjimo įamžinti Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą, pastatant bendromis Vyriausybės, Vilniaus savivaldybės ir visuomenės lėšomis amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre – Odminių skvere – paminklą A. Smetonai; išleisti Pirmojo Prezidento raštus.

Rezoliucija išsiųsta Prezidentei, Seimo pirmininkui, Ministrui pirmininkui, Seimo nariams.

Rezoliucija priimta vienbalsiai minėtų organizacijų atstovų ir konferencijos dalyvių balsavimu.

Organizacijų vardu šį tekstą pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas.

2016.01.02; 04:37

Gruodžio 21 d. Vilniuje Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“. 

Dovilas Petkus, konferencijoje perskaitęs pranešimą „Generolas P.Plechavičius ir jo vaidmuo kuriant tautinę nepriklausomą Lietuvą”. Slaptai.lt nuotr.
Generolas Povilas Plechavičius

Joje paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiškai nusiteikę nepriklausomos Lietuvos karininkai (1926-ųjų gruodis) užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti šalį į Rusijai naudingą chaosą bei atvėrė galimybes kurti modernią, vakarietišką, bet tuo pačiu lietuvišką Lietuvą.

Įdomų, aktualų pranešimą konferencijoje perskaitė istorikas Algimantas Liekis („Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir to laikotarpio vaidmuo istorijoje”). Šio pranešimo video ištraukas jau esame paskelbę. 

Taip pat skelbėme įžanginį Seimo nario Lauryno Kasčiūno žodį. Artimiausiu metu bus paskelbta ištraukų iš LLKS vadovo Jono Buroko pranešimo.

Šiandien internetinio portalo Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš Dovilo Petkaus pranešimo „Generolas Povilas Plechavičius ir jo vaidmuo kuriant tautinę nepriklausomą Lietuvą“.

video
play-sharp-fill

2016.12.22; 13:52

Grįžkime prie Pirmojo Prezidento, prie jo vykdytų politinio, kultūrinio, ūkinio gyvenimo pertvarkymų. Prezidentas A.Smetona nuo jaunystės skeptiškai žiūrėjo į politines partijas, nes ir geriausios jų galėjo išreikšti tik grupės žmonių interesus. A. Smetona ieškojo tokių valdymo formų, kurios apjungtų visą Tautą, sujungtų ją su valstybe.

Istorikas Algimantas Liekis konferencijoje, skirtoje paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90-ies metų sukaktį. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentas skatino Tautininkus plėsti savo veiklą ne kaip valdžios partiją, o tik kaip sąjungą, kuri būtų branduoliu Tautai suburti, tautinei ideologijai skleisti. Prezidento nuomone, pražūtinga Tautai ir jos valstybei, kai kokia partija ar organizacija ima skelbtis vienintele tikrųjų patriotų organizacija.

Iš dalies ir dėl to Prezidentas nuolat „nusodindavo“ voldemarininkus, kurie mėgdavo skelbtis vieninteliais tikraisiais Lietuvos patriotais.

Nušalindamas nuo valdžios politines partijas ir organizacijas, A.Smetona vylėsi pasiekti Tautos vienybės ir klestėjimo, perdavus valdžią visų žmonių išrinktoms valsčių, apskričių, miestų taryboms ir jų atstovams.

1928 m. gegužės 15 d. Prezidentas ir Vyriausybė (Premjeru dar tebesant A.Voldemarui) paskelbė naują Konstituciją bandomajam 10 m. laikotarpiui, kuri turėjo įteisinti Lietuvos pavertimą tautine, prezidentine Respublika. Naujojoje Konstitucjoje pirmiausia vartotas terminas „lietuvių Tauta“, o ne „Lietuvos Tauta“ kaip 1922 m.

Konstitucijoje, pabrėžta, kad tik lietuvių Tauta yra Lietuvos valstybės suverenas ir tik jai priklauso visa valdžia valstybėje ir kad lietuviai tampa Lietuvos piliečiais gyvendami  jos teritorijoje, o svetimtaučiai – tik po 10 metų pragyvenimo, kad tik lietuvių kalba yra valstybinė, kad Lietuvos sostinė yra tik Vilnius. Aiškiai buvo atskirta įstatymų leidžiamoji valdžia – Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Vykdomoji – Vyriausybė, teismai. Tik Prezidentui buvo priskirtos abi valdžios. Visai nauja buvo, kad Prezidentą turėjo rinkti septyneriems metams ne kaip iki tol Seimo dauguma, o visos Tautos išrinkti ypatingieji rinkikai. Prezidentui buvo pripažintas sprendžiamas žodis vos ne visais valstybės valdymo klausimais. Seimo priimti įstatymai irgi galėjo įsigalioti tik patvirtinus juos Prezidentui.

Naujajai Konstitucijai pasiteisinus, 1938 m. gegužės 12 d. Prezidentas ir Vyriausybė paskelbė ją nuolatine su kai kuriomis pataisomis ir papildymais. Ypač iškeltas valstybės vaidmuo, 17  Konstitucijos straipsnyje nurodant, kad “Piliečio pareiga – būti ištikimam savo Valstybei“.

Konstitucijoje neabsoliutinta ir privatinė nuosavybė. 51 str. nurodyta, kad kiekvienas privalo ir savo turto naudojimą derinti su Valstybės interesais, o 56 str. – „Valstybė prižiūri ir rikiuoja ūkio ir atskirų įmonių veiklą“. Valstybė vadovavo ekonomkai daugiausiai kaip akcininkė.

Prezidentas A. Smetona, kaip beveik ir visi jo bendražygiai, griežtai pasisakė prieš liberalizmą kaip ypač pražūtingą nedidelės valstybės ekonomikai, socialiniam teisingumui. Liberalizmas gali tapti savotišku terorizmu, duobkasiu demokratijai, ypač kai jis savo interesams pajungia valstybę.

1934 m. birželio 10 d. savo darbą pradėjo IV Seimas, išrinktas  savivaldybių ir tarybų atstovų. Kadangi jo nariais buvo daugiausia, kaip sakoma, specialistai, o ne politinių partijų atstovai, tai posėdžiai vykdavo labai ramiai, dalykiškai.

1938 m. lapkričio 14 d. valsčių, miestų, apskričių savivaldybių tarybų išrinkti 120 „Tautos atstovų“, Lietuvos Respublikos Prezidentu 7 metų laikotarpiui vėl išrinko Antaną Smetoną. Jis tada jau daugeliui kam Lietuvoje asocijavosi su rūpestingu, geranorišku „Tautos tėvu“, su žmogumi, kuriam lietuvybė, Tautos švietimas ir mokslas buvo svarbiau už viską.

Ne taip kaip dabar. Štai kaip ir mūsų mokslo ir studijų įstatymai nuo 2000 m. iki šių dienų – tai atviras pasityčiojimas iš nepriklausomos Lietuvos. Nėra tuose įstatymuose net tokių sąvokų, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“. Mūsų studijų institucijos tarsi rengtų specialistus ne nepriklausomai Lietuvai, o bernus ir mergas eksportui, didžiosioms svetimšalių monopolijoms; aukštosios mokyklos yra priverstos rūpintis lėšomis, pelnu, lyg kokios bandelių kepyklėlės. Tad neatsitiktinai daugeliui jų Dievu yra Doleris, o sūnus – Euras, o ne lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva. Tai ypač akivaizdu ir dėl lietuvių kalbos.

Minėto Mokslo ir studijų įstatymo 55 straipsnyje nurodoma, kad studijų ir mokslo institucijose valstybinė kalba – lietuvių gali būti ir nevartojama, kai: „Numatomi studijų rezultatai siejami su užsienio kalbos mokėjimu; paskaitas skaito ar kitoms akademinėms veikloms vadovauja užsienio dėstytojai; studijų programoje studijuoja užsienio studentai; studijos vyksta pagal jungtines su užsienio valstybių aukštosiomis mokyklomis studijų programas“ ir t.t.

IŠSTUMIA lietuvių kalbą ir  reikalavimai skelbti darbus užsienio „duomenų bazėse“, o taip pat lenktyniavimas dėl didesnio paskaitų skaičiaus svetimomis kalbomis – vadinamųjų „tarptautiškumo“ ir kitų iš esmės politinių, bet pražūtingų lietuvybei rodiklių.

Vis nesibaigia Lietuvos lenkų reikalavimai pakeisti mūsų valstybinės kalbos abėcėlę, nors Konstitucijoje nurodyta, kad Lietuvoje valstybinė kalba tik lietuvių ir kad sprendžiamasis žodis visais klausimais priklauso lietuvių Tautai – Suverenui. Nei anglai, nei prancūzai, nei jokia kita tauta nekeičia savo kalbos ar jos alfabeto pagal atsikėlėlių – atėjūnų pageidavimus. Lietuva – nepriklausoma ir tik lietuvių Tautos sukurta valstybė.

Žmonės stebisi, ar Lietuvoje nebėra tokių mokslininkų – patriotų tinkančių, sakysime, ir į švietimo ir mokslo ministrus, kokiu buvo mūsų Nepriklausomybės pradžioje akad. Zigmas Zinkevičius? Argi nebėra žmonių ne tik išmanančių švietimo ir mokslo problemas, bet ir kad būtų patriotais, kovotojais dėl mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos amžinumo įtvirtinimo? Tik kūrybingos ir autoritetingos asmenybės, savo darbais įrodžiusios teisę kurti ir vadovauti ateities Lietuvai, galėtų būti skiriamos ministrais, rektoriais, direktoriais ir pan.

„Švietimas, studijos, mokslas, – sakė  Prezidentas A. Smetona, – ne mažiau svarbūs Tautai ir jos valstybei kaip ir kariuomenė.“

Jei prisikeltų Pirmasis Prezidentas, tikriausiai jis pasmerktų mūsų valdžią ir už tai, kad 2004 m. liepos 13 d. buvo priimtas Įstatymas, jog ES teisiniai aktai turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisinius aktus. Tačiau kas tie europarlamentarai Briuselyje, kokią teisę jie turi nurodyti vieninteliam Lietuvos valstybės Suverenui – lietuvių Tautai? Gal dar galima būtų su tuo sutikti, jei tie 11 mūsų  europarlamentarų iš Lietuvos vyktų į Briuselį su konkrečiomis Seimo užduotimis?

Dar liūdniau, kad kai kurie mūsų atstovai iš viso linkę paversti ES federacine valstybe. Ir šiuose mūsų Seimo rūmuose yra ES federalistų sąjunga, nors tai – grubus pasityčiojimas iš mūsų Konstitucijos, lietuvių Tautos kaip nepriklausomos Lietuvos valstybės Suvereno, iš Lietuvos, kaip nepriklausmos demokratinės valstybės.

Kai nuo darželių mokoma tik meilė technologijoms, toleruojami visokie iškrypėliai ir jų demonstracijos, bet neugdomi meilė ir pareiga savo tėvams, Tautai, Tėvynei, neugdoma tautinė savimonė, kai rinktieji atstovai lyg lenktyniaudami skuba vykdyti svetimųjų valią, nepaisant – naudinga Tautai ir Nepriklausomybei ar ne, kai demokratija – tik galimybė dalyvauti rinkimuose, daugelis darbščiųjų, kūrybingųjų, bet be turtų pasijunta nereikalingais ir vyksta svetur. Ir per visus tuos dabartinės mūsų Nepriklausomybės metus užsienin emigravo vos ne trečdalis kūrybingiausių lietuvių – kasmet emigruoja dabar daugiau, negu per visus 20-imt tarpukario Nepriklausomybės metus. Tad gal ir teisūs tie, kurie sako, kad lietuviuose vėl atgimė baudžiauninkų dvasia: užuot dirbus savame krašte ir kovojus dėl jo, lekiama kur geriau, kad ir vergauti svetimiems ponams.

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentinei Lietuvai, po okupacijų ir karų reikėjo viską pradėti nuo nulio. Bet dirbo, kūrė galvodami apie Tautos ir Lietuvos amžinybę, stengėsi, kad visi pageidaujantys lietuviai turėtų žemės, kito turto, ragino kurti tokią ekonomiką, kuri  garantuotų nepriklausomumą nuo iš užsienio investicijų, žaliavų ir specialistų. Ir tokiomis šakomis buvo žemės ūkio produktų perdirbimo, tekstilės, žemės ūkiui padargų, o taip pat statybinių medžiagų, net aviacijos ir kt. Tautinėje Lietuvoje valstybė teikė dideles dotacijas naujakuriams, norintiems statytis sodybas; vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo statomos mokyklos, kultūros centrai,  buvo parengtas ir kompleksinis projektas kaip iki 1960 m. visą Lietuvą paversti „mūrine“ ir visiškai elektrifikuotą.

Tiesa, esama tokių, kurie, kad žlugo ir prezidentinė Lietuva, kad ji pateko SSRS vergijon, kaltina Prezidentą Antaną Smetoną ir jo Vyriausybę, primenama paskutinė laisva naktis, birželio 14 d., kai prezidentūroje svarstyta priimti SSRS ultimatumą ar ne, priešintis įvedamai TSRS armijai ar ne. Tačiau kaip anksčiau minėta, Lietuva buvo vienų viena ir iš nieko negalėjo tikėtis jokios paramos. Vakarų šalys buvo susirūpinusios tik savų kraštų gynimu, Vokietija buvo geriausia SSRS draugė, o Lietuvos kariuomenė tada labiau tiko paradams, o ne, kaip atskleidė Lenkijos sutriuškinimas, kovoms su galingu priešu. Be to, ir pačioje Lietuvoje buvo net penkios SSRS karinės bazės su daugiau karių, negu buvo visoje Lietuvos kariuomenėje.

Realesniu žygiu būtų buvę, jei Lietuva, nekreipdama dėmesio į Anglijos, Prancūzijos, JAV patarimus, kai Vokietija pradėjo invaziją į Lenkiją, būtų nuo lenkų išsivadavusi Vilnių ir jo kraštą. Bet tada, žinoma, Antrojo pasaulinio karo metais, sąjungininkų ji būtų traktuota kaip nacių Vokietijos bendrininkė, tad ir būtų puolama, naikinama ne tik SSRS, bet ir Anglijos, JAV ir kitų  kariuomenių, jų aviacijos.

Ar geriau avinėliui sužinojus, jog jį suės ne meška, o sudraskys erelis ar liūtas?

Kita vertus, gal ir nebūtų buvę Molotovo – Ribentropo pakto, slaptųjų protokolų prie jo, jeigu ne Lenkijos Rytų Lietuvos okupacija ir sąmokslai, kad tik Lietuva nesudarytų karinių sutarčių su kitomis Baltijos ir Skandinavijos šalimis. Tuomet Baltijos valstybių bendroje kariuomenėje galėjo būti sutelkta arti milijono karių ir tiek Stalinas, tiek Hitleris jau būtų nesiryžę dalintis Baltijos šalių, kaip ir Lenkijos. 

Tačiau ir šiandieną svarstome ne tai, kas galėjo būti, o kas buvo, ir kalbame ne apie tai, kokia būtų buvusi Lietuva, jei tarpukarį ją būtų valdęs ne Prezidentas A. Smetona, o vadinamoji seimokratija?

Tačiau mes žinome, kokia ji buvo iki 1926 m gruodžio 17 d. ir kokia po jos.

Manyčiau, kad tie, kurie susipažįsta su Prezidento Antano Smetonos idėjomis ir jų įgyvendinimo rezultatais, su mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos konkrečiais darbais tais laikais, nepagailėtų ir savo lėšų, energijos, kad Vilniaus centre būtų pastatytas didingas paminklas Pirmajam mūsų Tautos ir Respublikos Prezidentui – Antanui Smetonai.

Baigti norėčiau paties Prezidento Antano Smetonos žodžiais:

“Kaip senovės mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę, nuolat žadindami Tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti Tautą, kai ji apsnūsta“.

2016.12.25; 05:36

1926 metų gruodžio 17 dieną Lietuvos Respublikoje buvo pakeista valdžia: vietoje vadintojo seimokratinio valdymo pradėtas įgyvendinti prezidentinis, vietoje politinių partijų, visos tautos atstovų – savivaldybių atstovų – tarybų renkama valdžia, o taip pat vietoje Seimo daugumos partijų, irgi visos Tautos, jos ypatingųjų atstovų renkamas Prezidentas.

Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po gruodžio 17 – osios imta kurti nauja rinkimų ir valdymo sistema daug kuo buvo panaši į dabartinę JAV, jos Prezidento bei kitos valdžios rinkimų sistemą.

Tačiau iki šiol apie šį įvykį neretai rašoma ir kalbama kaip apie juodžiausią Lietuvos istorijoje, aiškinant, kad Prezidentas A.Smetona buvęs diktatorius, padaręs krašte žmonių gyvenimą nepakeliamą, pasmaugęs iki tol tariamai klestėjusią demokratiją, privertęs atsitatydinti Prezidentą K. Grinių. O pastaruoju laiku kai kurie išmanieji globalistai ėmė skelbti, kad iš viso 1926 m. gruodžio 17 d. valdžios pakeitimą organizavo Stalinas, rusai, kad galėtų lengviau prisijungti Lietuvą. Nors, žinoma, logikos čia mažai.

Juodinama, nepaisant kad iš 20-ies tarpukario Nepriklausomybės metų A. Smetona prezidentavo daugiau kaip 15 metų ir kad lietuvių Tauta po beveik 500 metų trukusio nuožmaus lenkinimo, germanizavimo, rusinimo, po okupacijų ir Pirmojo pasaulinio karo sunaikinimų, po dar beveik trejų metų Nepriklausomybės karų, Lietuva Sovietijos okupacijos išvakarėse pasaulyje jau minėta tarp labiausiai išvystytų ekonomikos, kultūros  valstybių.

Tarp juodintojų nemažai ne tik prosovietikų, bet ir lenkų ponų batlaižių. Ypač išsiskiria apdvanuotieji ordinais “Už nuopelnus Lenkijai”. Tokių, beje, buvo ir yra ne tik tarp mūsų politinio eito, bet ir istorikų. Vienas jų, negęstsanti mūsų TV ekranų “žvaigždė” visais istorijos klausimais, turi net visą komplektą “Už nuopelnus Lenkijai” ordinų – Riterio, Karininko, Komandoro ir kitus. Bet ordinais nė viena valstybė neapdovanoja, ypač svetimšalių, – tik dėl jų gražių akių.

Bėda, kad daug mūsų politikų, istorikų tebesivadovauja lenkiška, sovietine istoriografija, kurioje pažangu tai, kas stiprino lenkus ir Lenkiją, Rusiją, SSRS, SKP, tik ne lietuvių Tautą,  jos nepriklausomą  valstybingumą. 

Kas lėmė 1926 12 17 valdžios pakeitimą? Koks buvo Prezidento A. Smetonos vaidmuo ir kaip tai prisidėjo prie mūsų Tautos ir nepriklausomo valstybingumo stiprinimo? Tai ir norėčiau su Jumis pasvarstyti, žvelgiant į laiką pro mūsų Tautos ir jos Nepriklausomybės stiprinimo prizmę.

Prezidentas A.Smetona buvo išskirtinė asmenybė mūsų Tautoje. Jei jis nebūtų buvęs Prezidentas, jis būtų prisimenamas kaip talentingas  ir produktyvus publicistas, filosofas, lietuvių kalbos ir istorijos žinovas, daugybės leidinių redaktorius, visuomenininkas. Po Jo Lietuva neturėjo kito tokio vadovo, kuris savo intelektu ir kūryba būtų galėjęs jam prilygti, kuris būtų tiek dirbęs dėl lietuvių Tautos. A.Smetona Lietuvių konferencijos buvo išrinkusi LVT pirmininku. 1919 m. balandžio 4 d. vadovaujantis Laikinąja Lietuvos Konstitucija, Pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Jam faktiškai buvo suteiktos įstatymų leidybos ir jų vykdymo teisės bei kontrolės galios.

Tai, kad mūsų Tauta tada išsivadavo nuo beveik trečdalį teritorijos okupavusių rusų bolševikų, o iš dalies ir nuo nuožmiųjų lenkų ordų, vadovaujamų J.Pilsudskio, nuo bermontininkų, buvo didelis Prezidento A.Smetona nuopelnas. Jo pastangomis organizuoti ir demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį Seimą, kuris 1920 m. gegužės 15 d. pradėjo savo darbą.

Prezidentas A. Smetona pačiais sunkiausiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir gynybos metais buvo svarbiausiu lietuvių  vairininku. Bet Prezidento juodintojai, negalėdami paneigti A. Smetonos nuopelnų kuriant ir ginant Nepriklausomybę 1919 – 1920 m., bando atsigriebti bent tuo, kad Tauta, girdi, neišrinko jo ir bendražygių – tautininkų į Steigiamąjį Seimą (nors iš 20  Lietuvos valstybės Tarybos 8 buvo tautininkai), nes buvusi jais nusivylusi.

Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą laimėjo krikščionys demokratai. Steigiamojo Seimo Pirmininku ir Respublikos Prezidentu išrinktas krikščionis  demokratas Aleksandras Stulginskis.

Tokius rinkimų rezultatus lėmė, kad tautininkai ir pats A. Smetona nevarė jokios priešrinkiminės agitacijos, tikėdami, kad žmonės ir taip žino, kad jie daugiausiai už visus kitus yra nuveikę atkuriant lietuvių valstybę. Bet jie klydo, kitos partijos dėl visų sunkumų krašte kaltino Pirmąjį Prezidentą A. Smetoną, tautininkus. Ir nemažai kas tuo patikėjo. Bet tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje pokario Europoje, žmonės po karinių diktatūrų veržėsi prie daugiapartinio, parlamentinio valdymo. Tad ir lietuviai rinkimuose į Steigiamąjį Seimą daugiausia balsų atidavė už atkakliausiai agitavusius.

Steigiamasis Seimas padėjo pamatus nepriklausomai teisinei Lietuvai, parengė ir priėmė LR Konstituciją. Daug Seimo narių, iš posėdžių karts nuo karto  vykdavo į frontą prieš J.Pilsudskio ordas, puolančias Lietuvą.

Didelė Lietuvai parama, o J.Pilsudskiui smūgis buvo, kad Lietuvos Vyriausybė pasirašė Taikos ir sienų pripažinimo sutartis su Sovietų Rusija, kuri tada buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos valstybingumą de jure. Beje, to Lenkija nepadarė iki Antrojo pasaulinio karo.

Steigiamajam Seimui baigus darbą, prasidėjo seimų laikotarpis. 1922 m. spalyje iš 78 narių išrinktas Pirmasis Seimas. Bet dėl vidinių rietenų, jis po pusmečio buvo paleistas. Antrasis Seimas, kuriame daugumą turėjo krikščionys demokratai, išsilaikė  visą kadenciją iki  l926 m. pavasario . Prezidentu abiejų tų Seimų buvo A.Stulginskis.

Trečiojo Seimo rinkimuose 1926 m. birželyje daugumą laimėjo kairiosios jėgos: valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3 (tarp jų ir Prezidentas A.Smetona), Ūkininkų partija – 2, tautinių mažumų atstovai – 9 vietas. Kadangi nė viena partija neturėjo daugumos, tad praktiškai beveik visų sprendimų priėmimas ar atmetimas ėmė priklausyti nuo „tautinių mažumų“ atstovų užgaidų.

Tarp kandidatų į prezidentus buvo pasiūlyti: A. Smetona, F. Bortkevičienė ir K. Grinius. Kadangi Seime vyravo kairieji, tai jie Prezidentu ir išsirinko liaudininką, gydytoją K.Grinių. Premjeru – M. Sleževičių. Abu buvo dideli patriotai ir demokratai, bet ne kokie, ypač K.Grinius, „masių vadovai“ ir nepakankamai apdairiai vertino tuometinę padėtį tiek valstybėje, tiek už jos ribų. Panaikino visame krašte karo stovį, cenzūrą, komendantūras, paleido iš kalėjimų ir bolševikinių organizacijų vadus, pradėjo mažinti finansavimą kariuomenei, sklido kalbos, kad ir  Lietuvos šaulių sąjunga būsianti perduota profsąjungoms ir t.t.

Didelį pavojų Nepriklausomybei daugelis jautė iš  Lenkijos bei Prancūzijos, Anglijos ir kitų imperialistų, kurie, siekdami sustiprinti Lenkiją, paversti barjeru prieš SSRS, nenoriai reagavo į mažos Lietuvos siekį išlikti Nepriklausoma. Tad Vakarai pritardavo net niekingiausiems lenkų planams, tarp jų, pavyzdžiui, P. Himanso, pagal kurį Lietuva turėjo būti padalinta į Kauno ir Vilniaus kantonus, bet pastarąjį valdant iš Varšuvos.

Taip pat Vakarų šalys laimino Lenkiją prisijungti ir Klaipėdą, jos kraštą, reikalavo iš Lietuvos leisti lenkams netrukdomai naudotis prekių tranzitu per Lietuvą į Klaipėdą ir t.t.

Didelį nerimą lietuviuose sukėlė  1926 m. gegužės pradžioje J. Pilsudskio klano ginkluotas pučas Lenkijoje, jo pasiskelbimas diktatoriumi. J. Pilsudskio pučo dienomis vien Varšuvoje pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus žuvo per 1500 žmonių. Netrukus tas lenkų diktatorius ėmė siųsti į užgrobtąją Rytų Lietuvą naujus savo kareivių pulkus. Sklido gandai apie lenkų agresorių pasirengimą pavergti visą Lietuvą.

Nerimą lietuviams patriotams didino dar ir tai, kad krašte smarkiai padaugėjo komunistų demonstracijų, o taip pat prasidėję puolimai ir juodinimai lietuvių patriotų bei jų organizacijų ir pan.

Neteikė pasitikėjimo ir Seimas su nesibaigiančiomis diskusijoms, neretai iššaukiančiomis net peštynes. Tad nemažai kam atrodė, kad užtektų poros parsidavėlių, kad Seime būtų priimti nepriklausomai Lietuvai pražūtingi sprendimai.

Daugelį lietuvių jaudino, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose tebekabėjo nuo okupacijos metų žydiškos, rusiškos, lenkiškos iškabos, kad masiškai steigtos mokyklos svetimtaučiams, ypač lenkams, kai jų okupuotoje Rytų Lietuvoje buvo naikinama visa kas lietuviška, kad ir Seime reikalauta kalbėti žydiškai, lenkiškai ar rusiškai. Dėl Prezidento, Premjero ir kai kurių kitų vadovų pataikavimo lenkams, žydams ne kartą Seime pasigirsdavo protesto balsai.

Taip 1926 m. rudens pradžioje iš tribūnos Seimo narys Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas, išrėžė: “…žydams, lenkams, bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai … Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis kapojami, arklių kanopomis mindomi… Ar igai dar lietuviai kentės ir duosis iš širdies išplėšti jos brangiausią kalbą, laisvę, tikėjimą…“

Spaudoje ir susirinkimuose vis dažniau buvo prisimenami Antano Smetonos prezidentavimo metai, jo gebėjimai organizuoti valstybės kūrimą ir gynybą.

Vis dažniau  prisimintos ir Pirmojo Prezidento mintys, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turi būti ne vieno kurio luomo, ne vienos kurios ar grupės partijų valdoma, o visos lietuvių Tautos. Tik tautinė Lietuva gali būti tikrai demokratinė.

Prezidentas A.Smetona buvo tarp pirmųjų, kuris gan kritiškai vertino Italijoje valdžią paėmusį diktatorių Musolinį, kaip ir Lenkijos  diktatorių Pilsudskį bei Vokietijoje  beiplečiantį  fašistų sąjūdį ir jo vadus. A. Smetona tuo metu rašė: mums, lietuviams, mūsų Lietuvai reikia ne rusiškojo socializmo ar bolševizmo, ne itališkojo ar lenkiškojo fašizmo, mums reikia eiti tik savu, tik lietuvišku keliu, tik kuriant ir stiprinant Lietuvą kaip visų lietuvių nepriklausomą valstybę, valdomą pačių lietuvių, o ne svetimtaučių ar iš užsienio. Mūsų Tauta per daug buvo svetimųjų mindoma ir dusinama ir tik tada, kai pasijus visai atspari nuo svetimųjų įtakos, gal ir galės ryžtis kokioms sąjungoms.

Tačiau pakeisti dalies Seimo narių kairuoliškas nuostatas atrodė beviltiška.

Iš to meto Lietuvos saugumo departamento agentų pranešimų matyti, kad padėtį Lietuvoje 1926 m. spalio pradžioje slaptame susirinkime apsvarstę Lietuvos vyskupai ir nutarę: kadangi rinkimai bus negreitai ir maža vilčių kad juose laimėtų pirmiausia krikščionys  demokratai, nutarę paremti karines ir civilines jėgas, kurios ryšis pakeisti kairiųjų  valdžią į tautinę. Beveik visi sutarę, kad labiausiai lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos interesus tenkintų Pirmasis Lietuvos Prezidentas, III Seimo narys Antanas Smetona, didžiausią autoritetą Tautoje turintis ir nepaliaujamai skelbiantis tautines  nuostatas.

1926 m. spalio 16 d. “Ryto” laikraščio redakcijoje susirinkusi grupė kariškių sudarė komitetą, kad jis organizuotų Lietuvos nukreipimą eiti tautiniu  keliu. Į tą komitetą įėjo plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, plk. J.Petruitis, vyr. ltn. A.Mačiuika, gen. K.Ladiga, plk. P. Plechavičius. Buvo sutarta pasiūlyti Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui atsitatydinti, užleidžiant savo vietas Prezidentui A.Smetonai ir prof. A. Voldemarui.

 Ar apie tą kariškių planą žinojo Prezidentas K.Grinius ir Premjeras M.Sleževičius? Atrodo, kad taip. Prezidentas kaip ir Premjeras matė, kaip iš jų rankų išslysta valdžia, buvo  pasimetę, lyg ir pritarė visur girdimoms kalboms patiems atsisakyti valdžios vardan neabejotino patrioto ir visos Tautos mylimo Pirmojo Prezidento Antano Smetonos. Iš dalies tai paaiškina, kodėl Prezidentas K. Grinius lyg nereagavo į saugumiečių  pranešimus, kad iš gruodžio 16 į 17 d. kariškiai rengiasi užimti Seimą. Prezidentas toliau gruodžio 16 d. vakare rengėsi rytdienos savo gimtadienio 60 – mečio iškilmėms, į kurias buvo pakvietęs ir šalies auštąją karininkiją, daug  savanorių, šaulių, Nepriklausomybės karų didvyrių. Dėl to ir perversmo  organizatoriai naktį be jokio pasipriešinimo užėmė Seimą, kuriame tebevyko posėdis, paėmė savo žinion kitas svarbiausias valstybės institucijas.

Prezidento K.Griniaus ir Premjero M.Sleževičiaus atsistatydinimo pareiškimus patvirtino toliau veikęs Trečiasis Seimas. Jis naujuoju Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A.Vodemarą. Tas įvykis daugeliui atrodė natūraliu valdžios pasikeitimu, pagal veikiančią 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtąją Konstituciją. Tad niekas  neprotestavone tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Priešingai – visur vyko tik pritarimo mitingai, plaukė Prezidentui A.Smetonai   sveikinimo laiškai.

Nebuvo didesnių protestų ir dėl tų keturių bolševikų sušaudymo. Tik vėliau suvokta, kad buvo galima apsieiti ir be to, nes tą sušaudymą probolševikinės jėgos panaudojo antilietuviškajai propagandai.

Tuometinė LKP buvo per menka, kad būtų galėjusi kėsintis paimti valdžią – turėjo apie 800 narių, iš kurių apie 80 proc. buvo svetimtaučiai žydai, rusai ir jie buvo daugiausiai TSRS išlaikomi kaip „penktoji kolona“ tam atvejui, kada SSRS nuspręs  prisijungti Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis. O tuo metu buvo naudingiau, kad prie vakarinių sienų egzistuotų nepriklausomos, bet SSRS atžvilgiu neutralios mažos Baltijos valstybėlės; tad ir SSRS beveik iki 1938 m. reklamuodavosi kaip Baltijos valstybių nepriklausomybės gynėja pirmiausia nuo imperialistinės Lenkijos, kurios sustiprėjimo Maskva ypač bijojo.

Tarp tų nedaugelio  A. Smetonos priešininkų buvo III Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis, kuris už antivalstybinę kalbą Šiauliuose buvo areštuotas. Už tai Seimas, kad buvo suimtas be jo sutikimo, pareikalavo atsistatydinti Premjerui A. Voldemarui. Bet Prezidentas A. Smetona nesutiko ir, vadovaudamasis dar Steigiamojo Seimo Konstitucija, 1927 m. balandžio 12 d. paleido patį Seimą. Tačiau buvo blogai, kad Prezidentas nepaskelbė tada naujos rinkimų datos.

Daug peno antilietuviškiems rašeivoms ir kitiems veikėjams davė ir patys mūsų, lietuvių, patriotai, buvę savanoriai, kariai tada susijungę į „Geležinio Vilko“ organizaciją. Jos nariai turėdavo besąlygiškai paklusti savo vadui A. Voldemarui. Pasiremdamas „vilkais“ A. Voldemaras planavo tapti „tikruoju“ Lietuvos vadu, palikus Prezidentą tik kaip vėliavą. Bet A.Voldemaras dėl 1929 m. gegužės  6 d. įvykdytą prieš jį pasikėsinimo nepagrįstai apkaltino Prezidentą ir buvo atleistas iš Premjerų, išsiųstas iš Kauno. Naujuoju Premjeru paskirtas Juozas Tūbelis.

A.Voldemaro nušalinimas ir ištrėmimas sukėlė jo pasekėjų nepasitenkinimą. Jie organizavo įvairius protesto žygius, kad Prezidentas sugrąžintų jų vadą ir vėl paskirtų Premjeru. 1930 m. gegužės 24 d. Prezidentas gavęs žinią apie „vilkų“ rengiamą ginkluotą pučą dėl A.Voldemaro sugrąžinimo, uždraudė šios organizacijos veiklą. Tada daugelis jos padalinių perėjo į pogrindį, vėliau persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją, bet nenutraukė veiklos, organizavo bene 13 viešų išstojimų, kuriuose reikalaudavo iš Prezidento sugrąžinti A. Vodemarą ir imtis griežtesnio valdymo. Tačiau niekada nereikalavo Prezidento atsitatydinimo ar pakeisti valdymo sistemą. Deja, mūsų istoriografijoje tebemuilinamos žmonėms akys, teigiant, kad tie voldemarininkų išstojimai lyg buvę ir visos tariamai lietuvių liaudies protesto akcijos prieš „smetoninį režimą“. Tik viena rimtesnė protesto akcija tada buvo – tai Suvalkijos valstiečių streikas.

Prezidentas A.Smetona ir tuometinė Lietuva buvo pirmoji pasaulyje, kuri 1934 m. organizavo teismo procesą prieš nacius  Klaipėdoje ir jo krašte. Beje, tuo procesu, kaip rodo kai kurie archyviniai dokumentai, savo labui mėgino pasinaudoti Lenkijos diktatorius J. Pilsudskis ir kai kurie jo patikėtiniai: siūlė  Hitleriu už nepagarbą jam ir didžiąjai Vokietijai, pasidalinti Lietuvą – jiems, lenkams, rytinę Lietuvos dalį iki Dubysos, o vokiečiams – vakarinę, Žemaitiją.

Nacių Vokietijos ir Lenkijos draugystė baigėsi, kai Hitleris pareikalavo iš „draugų lenkų“ perleisti Vokietijai vadinamąjį „Gdansko koridorių“ geležinkeliui ir autostradai į Rytų Prūsiją  nutiesti.

Nieko gero tada Lietuva negalėjo tikėtis ir iš demokratinių Vakarų valstybių. Anglija ir Prancūzija dar prieš Molotovo – Ribentropo paktą pasirašė slaptą sutartį su Lenkija dėl bendros gynybos ir kad Lietuva bus perduota Lenkijos „įtakos sferon“, o iš kitos pusės Lenkija neprieštaraus, jei Olandija ir Belgija bus „Anglijos įtakos sferoje“. Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžioje lenkų vadas V. Sikorskis iš Londono buvo nuvykęs į Kremlių pas Staliną tartis dėl po karo Lietuvos perdavimo Lenkijai, o taip pat dėl Lenkijos vadovaujamos Baltijos šalių, o taip pat Čekoslovakijos, Rumunijos federacinės valstybės skūrimo. Bet Stalinas atsakė, kad ir po karo Baltijos šalis pasiliks sau, dėl lenkų federacijos nutylėjo, bet pažadėjo V.Sikorskiui, kad prijungs prie Lenkijos Rytprūsių (apie 70 proc.) dalį nuo Baltijsko iki Gdansko. Vadai sutarė iš lenkų, esančių SSRS, sudaryti ir apie 120 tūkst. lenkų armiją SSRS (Lenkijos ginkluotąsias pajėgas SSRS), vadovaujamas generolo Vladislavo Anderso.

(Bus daugiau)

2016.12.24; 05:34

Antanas Smetona: „Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti…“

(Lietuvos Seime – konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“)

Gruodžio 21 d., trečiadienį, 13 val. Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) rengiama konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“.

Joje bus paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiškai nusiteikę nepriklausomos Lietuvos karininkai užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti šalį į Rusijai naudingą chaosą bei atvėrė kelią kurti modernią, vakarietišką, bet tuo pačiu lietuvišką Lietuvą.

Konferencijos rengėjai atkreips dėmesį, kad prabėgus devyniems dešimtmečiams mes vis dar negalime tinkamai suvokti ir įvertinti 1926 gruodžio 17 d. įvykių bei šio istorinio posūkio, kuris negrįžtamai pakeitė mūsų Pirmosios Respublikos istoriją.

„Šiandien sunkiai randame atsakymus į klausimą, ar 1926 m valstybės pokyčiai buvo neišvengiami. Vadovaudamiesi vien siaurais fakto konstatavimais apie valstybės perversmus negebame tinkamai suprasti to meto atmosferos, geopolitinių pavojų, esame pasimetę, kai turime įvertinti prezidentinės Lietuvos idėją formavusius asmenis. Tad aktyvūs ir savo šalies praeičiai neabejingi Lietuvos piliečiai, mokslininkai bei politikai kviečia aptarti prezidentinės Lietuvos vertinimą šiandien, Lietuvos istorijos vingius bei iškilių mūsų šalies asmenų atminimą“, – rašo konferencijos organizatoriai.

Šia proga slaptai.lt publikuoja pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, primenančių, kaip 2014-ųjų rugpjūčio 9-ąją Užugirio krašte (Ukmergės rajonas) buvo minimas  Prezidento Antano Smetonos 140-asis gimtadienis – Smetoninės.

Taip pat skelbiame keletą ištraukų iš istoriko prof. dr. Algimanto Liekio monografijos „Prezidentinė Lietuva“:

1874 m. rugpjūčio 10 d., Ukmergės apskr. Taujėnų valsč. Užulėnio kaime gimė pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Okupacijų, karų metais, taip pat ir šiandieną daugeliui lietuvių jis buvo ir liko Lietuvos valstybingumo, Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.

Jis buvo šeštasis, priešpaskutinysis Julijonos ir Jono Smetonų vaikas. „Ne iš puikių dvaro rūmų, ne iš garsios bajorų giminės yra kilęs mūsų Prezidentas Antanas Smetona. Gimė ir augo paprastoje sodžiaus bakūžėje, neturtingo lietuvio ūkininko šeimoj“.

Tėvai turėjo valaką (apie 21 ha) žemės, buvo labai darbštūs. Šeimynykščiai avėjo tėvų pintomis vyžomis, dėvėjo motinos austais ir siūtais drabužiais. Pasakojama, kad ir būsimasis Prezidentas – Antanukas mokėjo ir gražiai megzti, ir austi, verpti, ir net siūti. Visi viską mokėjo, visi viską dirbo. Tačiau mėsos ir pyragus šeima valgydavo tik per šventes.

O štai Prezidento Antano Smetonos požiūris į Nepriklausomybę:

„Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti, kad šalnos nepakenktų jo žiedams, kad vėtros neišlaužytų jo šakų ir nenudraskytų lapų. Tai dar tik Laisvės pavasaris, o jis nepastovus. Tautinei sąmonei dar reikia labai gaivinančios šilumos, dėl to mums visiems reikia daugiau meilės savo Tėvynei […]. Kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto Laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai apsnūsta“.

Istorikas A.Liekis taikliai pastebėjo: „Tų metų Lietuvos valstybės vyrų veikla turėtų būti priekaištas šiandienos Lietuvos valdantiesiems, kurie dažniausiai atrodo ne kaip nepriklausomos valstybės ir jos žmonių atstovai, bet kokio nors Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos užkampio valsčiaus klerkai. Pirmiausia todėl, kad seimuose Vilniuje beveik negirdėti minint nepriklausomą Lietuvą, lietuvių tautą, lietuvių kalbą, girdime tik apie Europos Sąjungą, Briuselio instrukcijas“.

Istoriko A.Liekio priekaištai aktualūs ir šiandien, nes Lietuva ypatingai iškilmingai mini tik ypač trumpai prezidentavusio Kazio Griniaus jubiliejų, o štai Lietuvos nepriklausomybei žymiai daugiau nusipelnusį Antaną Smetoną – tarsi nutyli, tarsi ignoruoja. Lyg bijotų galimų priekaištų dėl diktatoriškumo, nors akivaizdu, kad A.Smetona tuometinėje Europoje buvo vienas iš padoriausių, sąžiningiausių, demokratiškiausių vadovų.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

« 1 2 »

2016.12.21; 04:48

Gruodžio 21 d., trečiadienį, 13 val. Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) rengiama konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“. 

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Joje bus paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiniškai nusistatę nepriklausomos Lietuvos karininkai užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti Lietuvą į galėjusį sunaikinti Lietuvos valstybingumą chaosą bei atvėrė kelią kurti modernią lietuvišką ir vakarietišką Lietuvą.

Konferencijos rengėjai atkreips dėmesį, kad prabėgus devyniems dešimtmečiams mes vis dar negalime tinkamai suvokti ir įvertinti 1926 gruodžio 17 d. įvykių bei šio istorinio posūkio, kuris negrįžtamai pakeitė mūsų Pirmosios Respublikos istoriją.

„Šiandien sunkiai randame atsakymus į klausimą, ar 1926 m valstybės pokyčiai buvo neišvengiami. Vadovaudamiesi vien siaurais fakto konstatavimais apie valstybės perversmus negebame tinkamai suprasti to meto atmosferos, geopolitinių pavojų, esame pasimetę, kai turime įvertinti prezidentinės Lietuvos idėją formavusius asmenis. Tad aktyvūs ir savo šalies praeičiai neabejingi Lietuvos piliečiai, mokslininkai bei politikai kviečia aptarti prezidentinės Lietuvos vertinimą šiandien, Lietuvos istorijos vingius bei iškilių mūsų šalies asmenų atminimą“, – rašo konferencijos organizatoriai.

Konferencijoje dalyvaus ir sveikinimo žodį tars Seimo narys Laurynas Kasčiūnas ir buvęs parlamentaras Rimantas Smetona.

Konferencijoje pranešimus skaitys: Dr. Algimantas Liekis „Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir jos vaidmuo Lietuvos istorijoje“; politologas Dovilas Petkus „Gen. Povilo Plechavičiaus vaidmuo Lietuvos istorijoje bei jo vertinimas šiandien“; Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas „Prezidentinė Lietuva Laisvės kovotojų dėl Nepriklausomybės atminties vizijose“; Tautininkų sąjungos pirmininkas, Kovo 11-osios Akto signataras Audrius Rudys „Tautinės organizacijos dabartinėje Lietuvoje“.

2016.12.21; 03:03

Gintaras Visockas

Tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – daug skirtumų. Esminių skirtumų. Azerbaidžanietiškas ir armėniškas priešingybes, jeigu nuoširdžiai siekiame kuo didesnio objektyvumo, ieškodami atsakymų į klausimą, kas teisus, – derėtų įsiminti.

Išskirtinis armėniško terorizmo bruožas

Susimąstykime, kiek teroristinių organizacijų oficialiai priskiriama Azerbaidžanui ir kiek – Armėnijai? Nei seniausioje, nei dabartinėje Azerbaidžano istorijoje tokių darinių neužfiksuota.

Visai kas kita – Armėnija. Dašnakcutiun, ASALA, Krunk, APA, Gnčak… Išvardinau tik pačių skaitlingiausių, įtakingiausių, aktyviausių ginkluotų armėniškų organizacijų pavadinimus. Teroristinius išpuolius jos rengė dar visai neseniai – 1975 – 1987 metais. Išskirtinis bruožas – medžioti JAV, Australijoje ir Europoje reziduojančius turkų diplomatus bei Azerbaidžaną remiančius politikus, istorikus, žurnalistus.

Taigi bombos sprogdavo bei šūviai aidėjo Sidnėjuje, Santa Barbaroje, Kopenhagoje, Ženevoje, Romoje, Roterdame, Briuselyje, Belgrade, Frankfurte, Lisabonoje, Paryžiuje… Dėl armėniškų teroristinių organizacijų išpuolių kentėjo apie armėnų – turkų ir armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus nieko nenutuokiantis danai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai…

Žudynių statistika – siaubinga. Vien nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 asmenis. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12 iš jų – nužudyti.

1985-aisiais metais tuometinis JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas nusiuntė net Amerikos prezidentui lašką, kuriame perspėjo dėl armėnų teroristinių organizacijų keliamo pavojaus: „Nuo 1975 metų iki 1985-ųjų nuo armėnų teroristų išpuolių žuvo per pusę šimto Turkijos piliečių, priklausančių Turkijos diplomatų rangui. Keturi teroro aktai prieš turkų diplomatus įvykdyti JAV teritorijoje. Amerikoje šiuos išpuolius rengia ASALA – viena iš įtakingiausių armėnų teroristinių organizacijų“.

Kam buvo naudinga Sumgaito nelaimė

Kiek iš viso tokių Armėnijai priskirtinų „didvyriškumų“? Prisiminkime 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Azerbaidžano mieste Sumgaite rengtus pogromus prieš armėnus (32 žuvusieji, per 400 sužeista). Neįmanoma paneigti: iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Bet kas jiems vadovavo, kas juos kurstė? Kad ir kaip keistai skambėtų, tenka pripažinti, kad riaušėms vadovavo … armėnų tautybės asmuo. Tai – kriminalinės patirties turintis Eduardas Grigorianas. Įtartina dar ir tai, kad Rusijos teisėsauga jam skyrė itin švelnią bausmę. Paskui – išleido net į laisvę.

Akivaizdi ir dar viena iškalbinga aplinkybė: prieš armėnus nukreiptiems pogromams E.Grigorianas vadovavo taip, kad būtų skriaudžiami išskirtinai tie armėnai, kurie … nemokėjo duoklės armėnų teroristinėms organizacijoms (nesiuntė perlaidų) ir bičiuliavosi su azerbaidžaniečiais. Šių faktų Armėnija nenori nei prisiminti, nei pripažinti. Kai kurie užsienio kariniai ekspertai, istorikai, politikos analitikai, analizuodami Sumgaito įvykius, mano, kad armėnų teroristams ši nelaimė buvo reikalinga tam, kad sukompromituotų azerbaidžaniečius ir galėtų pasauliui šaukti, esą armėnams nėra saugu gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą jiems nieko kito nebelieka, kaip pradėti kampaniją okupuojant Kalnų Karabacho žemes…

Masiniai tautų perkėlimai sukelia didelių problemų

Oficialusis Jerevanas nenori prisiminti ir fakto, kad masinis armėnų perkėlimas į Pietų Kaukazą bei Kalnų Karabachą prasidėjo per Rusijos ir Irano karus 1804 – 1813 ir 1826 – 1828 metais bei jiems pasibaigus. Ką tai reiškė? Iš 1.300.000 Užkaukazėje gyvenančių armėnų daugiau kaip vienas milijonas nebuvo tikrieji vietos gyventojai.

Bet net ir po masinių perkraustymų armėnai Pietų Kaukaze nesudarė daugumos gyventojų. Tai byloja daugybė carinės Rusijos, Osmanų imperijos, tuometinio Irano dokumentų. Pavyzdžiui, kai Karabacho chanatas buvo prijungtas prie Rusijos (1805-ieji), armėnai regione sudarė tik penktadalį gyventojų.

Šie perkėlimai buvo organizuojami neturint humanistinių intencijų. Rusijos carai, imperatoriai ir generaliniai sekretoriai Pietų Kaukaze siekė turėti ištikimą „penktąją koloną“, kurios pagalba būtų lengviau valdyti šį regioną. Beje, armėnai visąlaik buvo ištikimi Rusijai, mat Maskva jiems ne tik leido, bet ir padėjo svetimose žemėse kurti „Didžiąją Armėniją“.

„Svarbiausia – susigrąžinti Kalnų Karabachą“

Kodėl skaitytojams pateikiu šiuos faktus? Omenyje turint šias detales bus lengviau suvokti International Eurasia Pres Fund vadovo Umudo Mirzojevo žodžius, kodėl Azerbaidžano žmonės jaučiasi nusivylę Europa. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu viešėdami Azerbaidžane (dalyvavome Baku Tarptautiniame Humantitariniame Forume bei aplankėme Tertero ir Kubos regionus), paskutiniąją viešnagės dieną turėjome galimybę svečiuoti International Eurasia Press Fund, kuris užsima svarbiais humanitariniais darbais, atstovybėje.

Iš Vokietijos specialiai atskubėjusio Fondo vadovo pono Umudo MIRZOJEVO, istoriko Algimanto Liekio ir šių eilučių autoriaus pokalbis truko beveik pusę dienos. Fondo vadovas papasakojo ne tik apie nuveiktus darbus, sakykim, globojant nuo sprogusių minų nukentėjusius žmones ar informuojant europiečius apie Kalnų Karabacho problemą.   

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis atsakė į visus mūsų klausimus. Taip pat ir į šį – kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.

Priežastys – akivaizdžios. Pirmoji priežastis – Rusija. Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija išradingai slepia savąją įtaką. Apsimeta norinti taikos. O iš tiesų deda milžiniškas pastangas, kad neapibrėžta „nei karo, nei taikos“ situacija kuo ilgiau išsilaikytų.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Europa, labai dažnai besivadovaujanti dvigubais standartais. Kai kurie Europos lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos, spaudos laisvės, žmogaus teisių pažeidimų. Ir apsimeta, kad, šias kalbas pradėdami, tuo pačiu ignoruoja daugiau nei milijono azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus.

JAV irgi dažnokai teisinasi, kodėl tūpčioja vietoje, vengdama kumščiu griežtai trinktelėti į stalą. Tik pamanyk, Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams… Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas, pasak U.Mirzojevo, kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos būtų armėnų pusėje. 

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios kalbos. Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių tapę priverstiniais pabėgėliais.

Štai dėl kokių priežasčių Azerbaidžane stiprėja nusivylimas Europa. Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui. Azerbaidžaniečiai vis dažniau pasijunta esą antrarūšiai Vakarų akyse.

Azerbaidžaniečiai rengia Europos sporto žaidynes, tarptautinius dainų konkursus, humanitarinius forumus, o Europa jiems atsako šaltuku ir abejingumu.

International Eurasia Press Fund vadovas apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonėms Europa – jau ne tokia graži kaip anksčiau. Jo įsitikinimu, Kalnų Karabachas – tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai. Šį Gordijo mazgą būtų galima išnarplioti greitai, vos per keletą dienų. Tiesiog Europai trūksta principingumo ir tvirtumo įrodinėjant, kad agresorius pavogtą daiktą privalo grąžinti tikriesiesiems šeimininkams be jokių išlygų.

O juk International Eurasia Press Fund vadovo žodžiuose – daug karčios tiesos.

Vilnius – Baku – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

2016.12.16; 05:34

Gintaras Visockas

Analizuoti Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius nėra lengva, nes Europoje vis dar gajus mitas, esą krikščionys armėnai – visuomet teisūs, o musulmonai azerbaidžaniečiai – ne.

Kubos „Memorialinio genocido komplekso” direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.

Todėl kiekvieną pasakojimą apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus derėtų pradėti nuo mažytės eksursijos į praeitį. 

Pirma, ką būtina žinoti – tai šiandieninėje Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Akivaizdu, kad Armėnija – klusni kaimynines šalis puldinėjančios dabartinės agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnija dabar visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų. 

Dar verta žinoti, kad rusišką bazę Armėnija įsileido savo noru. Armėnų niekas neprievartavo įsileisti rusų kareivius kaip mus, sakykim, 1940-aisiais. Armėnai patys linkę bendradarbiauti su Maskva ne tik ekonominiuose, politiniuose, bet išskirtinai ir kariniuose reikaluose. Tad nereikia būti naiviems, kad nesuprastume: Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano 1991 – 1994 –aisiais armėnai atėmė išskirtinai rusų kariškių padedami. Būtų kvaila manyti, kad mažytė Armėnija be Rusijos pagalbos būtų pajėgi įveikti kur kas didesnį, galingesnį Azerbaidžaną.

Antrasis mitas – esą armėnai Kalnų Karabache gyveno nuo seniausių laikų. Į azerbaidžaniečių žemes jie buvo dirbtinai perkeliami keliais etapais dar tais laikais, kai dėl įtakos Turkijai (Osmanų imperijai), Azerbaidžanui ir Gruzijai galynėjosi carinė Rusija, Iranas ir kai kurios Europos valstybės, neišskiriant ir JAV. Rusijos carai ir imperatoriai, o paskui – ir bolševikinės Rusijos generaliniai sekretoriai, buvo suinteresuoti tuometinius Azerbaidžano regionus atskiesti sau palankiais, ištikimais armėnais, atkeliamais, pavyzdžiui, iš Osmanų imperijos ar Irano. Kad Kalnų Karabachas ilgus šimtmečius nebuvo matęs daug armėnų, byloja toks faktas – buvęs Irevanės chanatas (dabartinis Jerevanas) dar 20 amžiaus pradžioje buvo išskirtinai azerbaidžaniečių apgyvendintas kraštas.

Belieka išsiaiškinti, kodėl iš Osmanų imperijos ar Irano į Azerbaidžaną masiškai perkeliami armėnai buvo ištikimi Rusijos imperatoriams ir sovietinės Rusijos sekretoriams. Už ištikimybę armėnams Rusija pažadėjo teritoriją, kurioje jie esą galės įsikurti amžiams įkurdami savąją valstybę. Kad armėnai troško turėti savąją valstybę, – nieko smerktino. Smerkina tik tai, kad jie sumanė įkurti savo valstybę akivaizdžiai svetimose teritorijose. Smerkina ir tai, kad savąją valstybę jie kūrė naudodami klastą, intrigas ir jėgą – išstumdami vietinius gyventojus. Ne tik išvydami, bet ir žudydami…    

Skaitytojų dėmesiui – vienas iš tokių pavyzdžių. 1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė pogromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose būta informacijos. To meto azerbaidžaniečiai priešinosi okupantams ne tik ginklu, bet ir informuodami Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė informaciją, ją vertė į Europos tautų kalbas, bandė kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto lūžio. Būtent tais metais Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais pralietą kraują.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti toje teritorjoje muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek iškils į paviršių. Paslėpti tiesos neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų. Santūrumas dar labiau išryškina to meto tragizmą.

XXX

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir žurnalistui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Vilnius – Baku – Kuba – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

(Bus daugiau)

2016-12-14; 06:10