Lenkų Gegužės 3-iosios konstitucija, kurioje net nepaminėta „lietuvių tauta“, „Lietuva“ – Lietuvoje atmintina diena


Print

Skelbiame ištrauką iš neseniai pasirodžiusios istoriko Algimanto Liekio knygos "Prezidentinė Lietuva. 1919-1920, 1926-1940), primenančias, kaip gegužės 3-ioji  "Emanuelio Zingerio ir jo kompanionų"  buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.

Tačiau lietuvių tauta nenori prisiminti praeities, mokytis iš jos arba, jeigu ją ir prisimena, tai neretai nori grįžti į ją pro svetimųjų specialiai  nuspalvintus, bet ne pro savo, savo Tautos ir Nepriklausomybės vartus.

Pavyzdys gali būti ir 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji Lenkijos konstitucija, iš tikrųjų "Valdymo įstatymas", kuriame jau nebeminėta nei "lietuvių tauta", nei "Lietuva", tik "Lenkija " ir "lenkų tauta".

Šis dokumentas iš tikro reiškė galutinį Lietuvos, kaip Lenkijos provincijos, įteisinimą, lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinį žlugimą. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas, norėdamas įsiteikti Lenkijai, 2007 m. gegužės 2 d. organizavo tos vadinamosios konstitucijos paminėjimą ir priėmė nutarimą dėl "gegužės 3 d." įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.

Posėdyje , kuriame dalyvavo svečių iš Lenkijos ir iš Briuselio, Seimo narys konservatorius E.Zingeris kalbėjo: "Jūsų ekscelencijos, didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3-iąja, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A.Mickevičiaus kūrybą, "Ir atlygimo jiems Dievas, nes tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras ir žmona – dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės". Tai bylojo A.Mickevičius prieš 175 metus […] . Vokiškai rašęs Kafka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis […]."

Žodžiu, tautos šulai nužymėjo ateitį ne lietuviškoje Lietuvoje, bet naujame "tautų katile", aiškino, kad pažangu rašyti ir kurti tik svetima kalba. Bet įdomu, kad atsisakyti "1918 m. identiteto", jie siūlė tik Lietuvai, lietuvių tautai siūlė tapti internacionalistine, bet ne tokioms šalims kaip Vokietija, Anglija, Prancūzija – ES branduoliui. Beje, ir poeto A.Mickevičiaus pavyzdys toks niekada nebuvo net jo laikais bent nemažai žemaičių daliai: tuos, kurie negalėjo apsispręsti kuo būti – lietuviais ar lenkais, žemaičiai dažniausiai "vištgaidžiais" vadindavo.

Nemaloni lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje ir Prezidento V.Adamkaus kalba. Iš daugelio jo pagiriamųjų žodžių tai Gegužės 3-iosios konstitucijai atrodė, jog ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E.Zingeriui ir jo kompanionų kalboms.

Jis sakė: "Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutaria bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją kaip abiem tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą […]. Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjimu […]. Juk ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tautą, kaip modernią bendriją […]. Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkim demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį."

"Neduok, Dieve, jei tos konstitucijos principais būtų vadovaujamasi šiandieniniame pasaulyje, jei tokie santykiai būtų tarp Europos Sąjungos tautų, kaip buvo tuometinėje Lenkijoje, nors teoriškai dar ir Lietuvos valstybėje!" – dūsavo po minėjimo tie, kurie žinojo istoriją, kuriems dar buvo svarbus lietuvių tautos likimas.

Daug kas stebėjosi, kaip ir šiandieną stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, paverčiant buvusią Lietuvos valstybę Lenkijos provincija, dokumentą?  Lenkai nuo seno šventė, tegu sau ir toliau džiaugiasi ta savo tariama Gegužės 3-iosios konstitucija, o mes, lietuviai, gegužės 3-iąją galėtume paskelbti nebent padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta, ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.

Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, bet dėl netikusių valdovų, dėl klusnumo imperialistinėms valstybėms, dėl to, kad Lietuvos valdančiajam elitui buvo svetimos tokios vertybės kaip lietuvių tauta, Lietuvos valstybė, jos Nepriklausomybė, lietuvių kalba ir pan.

Minėtame iškilmingame minėjime LR Seime dar buvo priimta ir tokia rezoliucija (vienų pavadinta "Zingerio ir Adamkaus kampanijos rezoliucija" ): "Lietuvos Respublikos Seimas, iškilmingai minėdamas 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimto Valdymo įstatymo ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų  tautų tarpusavio įžado metines, reiškia pagarbą lietuviams ir lenkams, piliečių teises ir laisves, toleranciją, tikėjimo laisvę ir taiką įtvirtinančios, taip pat lygiateisiu dviejų Europos valstybių bendradarbiavimu pagrįstos Gegužės 3-osios Konstitucijos – Abiejų tautų Respublikos testamento – kūrėjams.[…]

Nieko neprikiši  rezoliucijos teiginiams apie šiandieninį pasaulį, apie laisvę, demokratiją. Tačiau tie, kuriais mėginta įvertinti praeitį, Gegužės 3-iosios konstituciją, yra kritikuotini ir kelia abejonių, ar Seimo rezoliucijos, kaip ir Prezidento kalbos, autoriai buvo matę tuos  1791 m. minėtus ir neminėtus dokumentus, žinojo LDK istoriją? O gal su tais autoriais kas ir pajuokavo, pakišdamas kokios nors kitos demokratinės šalies konstituciją?

Beje, dėl  rezoliucijoje minimo Sąjūdžio. Kadangi ir šių eilučių autoriui teko būti prie jo gimdymo, tai niekas niekada tais 1988-1990 m. neprisiminė, kad buvo tokia Gegužės 3-iosios konstitucija. Ji nebuvo pavyzdys ir Vasario 16-osios signatarams, kaip nerasime jos minint 1831 m., 1863 m. sukilimų dalyvių, nerasime minint Lietuvos valstybės atkūrėjų ir Laisvės gynėjų dokumentuose. Neteko aptikti duomenų, kad ta konstitucija būtų buvusi pavyzdys ir dėl savo Laisvės kovojusioms kitoms Europos tautoms.

Nors iškilmingame LR Seimo posėdyje kalbėjusieji teigė ir Seimo rezoliucijoje nurodoma, kad vos ne visų Lietuvos žmonių valia buvo priimta ta 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija, iš tikrųjų ji buvo beveik tik lenkų ponų priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H.Kolontajaus (Kolontaj) ir I.Potockio (Potocki). Ir pati Seimo sesija, turėjusi priimti tą konstituciją, organizuota dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kad į posėdį neatvyktų iš Lietuvos tie, kurie jai galėjo nepritarti.

Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą Seimo posėdį vadino sąmokslininkų posėdžiu. Net lietuvių konfederacijos maršalka K. N.Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, pirmą kartą apie tą konstituciją išgirdo tik tada, kai ji buvo perskaityta Seimo posėdyje. Tad ir kalbos, kad prie tos konstitucijos rengimo triūsė vos ne visa to meto šviesuomenė, nepagrįstos istorinių šaltinių. […]

Pagal 1791 m. gegužės 3 d. "Valdymo įstatymą" visa įstatymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o karaliui – vykdomoji. Tad nepakeitus anksčiau Seimo priimto gegužės 3-osios įstatymo, neapribrėžus jame ir LDK valstybingumo (o Lietuvos vardo jame iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be "lenkų tautos" egzistuoja toje valstybėje ir "lietuvių tauta", 1791 m. spalio 20 d. "Įsipareigojimai" iš tikrųjų buvo tik propagandinis lenkų ponų šovinistų muilo burbulas, kad būtų kiek apraminti gegužės 3-iosios įstatymo priešininkai Lietuvoje.[…]

Kita vertus, priešingai negu buvo teigiama minėtame iškilmingame LR Seimo posėdyje, negu kartojama istorikų globalistų TV laidose ir spaudoje, ta Gegužės 3-iosios konstitucija buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginti su daugiau kaip šimtmetis senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą būtų įtraukęs Lietuvos statuto priėmimo datas),  su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje lenkų Gegužės 3-iosios konstitucijoje ir ateityje buvo įteisinta luominė santvarka, bajorų dominavimas, tuo tarpu visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijoje paskelbta "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija"; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo įgyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan. […]

Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo "balsavomo mašinos" štampuoti argumentai, kad Gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip į tariamai buvusį labai pažangų. Tačiau kas tik atidžiau susipažįsta su tuo gegužės 3-iosios dokumentu, pamato, kad jis labiau patvirtina ne pažangą, bet tuometinį valstybės atsilikimą net valstybės valdymo sampratoje, žmonių beteisiškumą. Be to, dabar aukštinami tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu jau su Liublino unija (1569 m.) Lietuva prarado nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai.[…]

Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą, jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų įstatymus dėl "atmintinų dienų", susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kadaise kartu su jomis gyveno. Galingosios Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, savo kalbos ir kultūros negynimas, aklas lenkų ir kitų svetimtaučių toleravimas, pataikavimas jiems iš dalies ir lėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.

Tad ir gegužės 3-iosios įstatymą turėtume prisiminti tik todėl, kad išanalizuotume tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, bet ne skelbti jį švente, nes tai buvo lietuvių tautos ir jos valstybės žlugimo dokumentų įforminimo datos.

Tegul tos "atmintinos" dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandien naujoje sąjungoje – ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar ir vėliai- sulenkėdami, surusėdami, kad visur šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų, lietuvių tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų istorijos kūrėja, ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.

Ištrauka iš Dr. istoriko Algimanto LIEKIO knygos "Prezidentinė Lietuva".

2013.05.02


Prisijunkite prie diskusijos