Ryšardas Maceikianecas: ar Č.Okinčicas pripažins kaltę?


Print

Norėdami susigaudyti, kokias politines intrigas kurpia Valdemaras Tomaševskis ir jo vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija, turėtume prisiminti portale Pogon.lt dar 2011-aisiais metais paskelbtą išsamų Lietuvos lenko Ryšardo Maceikianeco publikaciją „Ar Česlovas Okinčicas pripažins kaltę“.

R.Maceikianeco straipsnį persispausdiname be sutrumpinimų, be kupūrių. Koks jis buvo tuomet paskelbtas, tokį ir pateikiame.

Tikruosius Lietuvos lenkų lūkesčius puikiai pažįstančio R.Maceikianeco samprotavimai – verti mūsų dėmesio. Perskaičius šį tekstą bus aiškiau, kodėl LLRA vadovai nuolat šmeižia Lietuvą, kodėl reikalauja nepagrįstų privilegijų, kodėl, galų gale, paniekino Sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimą, demonstratyviai išeidami iš iškilmingo posėdžio Seimo rūmuose.

XXX

Sąžiningu politiku laikau tik tokį, kuris savo viešoje veikloje pripažįsta padarytas klaidas, koreguoja savo tezes pagal iš realybės sukauptas žinias ir patirtį. Juzefas Mackievičius. „Tiesa akių nebado“, 2002.

Kaip jau minėjome publikacijoje „Santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos vertinimas“, susitikimas prie apskrito stalo Rytų Europos studijų centre turėjo tą neskanų akcentą, kad susitikime dalyvavęs Česlovas Okinčicas be ceremonijų pažėrė kritikos ir negatyvių vertinimų politikams ir veikėjams, tarp kurių – ir LR Seimo pirmininkei Irenai Degutienei bei čia žemiau pasirašiusiam, kartu keliskart pabrėždamas tariamus išskirtinius savo nuopelnus, eilinį kartą prasilenkdamas su tiesa, demonstruodamas intelekto nuosmukį ir tą toli siekiantį moralinį pagedimą, kuris kyla iš daugiamečio buvimo valdžioje ir nebaudžiamumo. Konferencijoje dalyvavęs prezidentas Valdas Adamkus, užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis bei kiti politikai, istorikai ir visuomenės veikėjai atrodė nepaprastai kuklūs taip vaidingai besielgiančio Č.Okinčico fone.

Nors tema iš esmės lietė Lietuvos ir Lenkijos santykius, tačiau Č.Okinčico pasisakymo tonas ir turinys, jo raginimai imtis toli siekiančio bendradarbiavimo su V.Tomaševskiu ir Rinkimų Akcija, jo asmeniniai išpuoliai prieš atskirus asmenis ir net grasinimai leido susirinkusiems dar kartą suprasti tą kultūros ir atsakomybės lygių skirtumą, kuris iš esmės daro neįmanomu bendradarbiavimą su Rinkimų Akcija bei ją palaikančiais asmenimis.
O  mums buvo primesta, kad esą tai mes lėmėme ir lemiame Rinkimų Akcijos ir V.Tomaševskio veiklą. Po tokių pareiškimų esame priversti priminti kai kuriuos įvykius ir faktus, kad informuotumėm visuomenę, kas gi iš tikrųjų sąlygojo V.Tomaševskio veiklą ir primetė Lietuvos lenkų bendruomenei lyderį ir aplinką, kurie šiandien tragiškai apsunkino jos vystymąsi ir ateitį.

Iš tikrųjų 1993 – 1996 metais V.Tomaševskis buvo padėjėjas Lietuvos Lenkų Sąjungos frakcijoje. Tačiau jau tada demonstravo tokius neigiamus bruožus ir elgesį, kuris nepriimtinas žmonėms, turintiems tam tikrus kultūros standartus. Vis dėlto, nepaisant konfliktų ir jo šeimos labui, buvo paliktas padėjėju iki kadencijos pabaigos.

 Mūsų baimes, kad jam trūksta atsakingumo ir emocinio stabilumo, netrukus patvirtino išpuolis bare „Po ąžuolu“ Lenkijoje 1997 m. gegužės 5 dieną. Kai šis įvykis buvo atspindėtas spaudoje ir televizijoje, į mūsų paklausimą dėl siautėjimo minėtame bare ir sulaikymo priežasčių tuometinis Suvalkų vaivada Cezary Ciešlukovski 1997 m. gegužės 12 d. raštu informavo Lietuvos Lenkų Sąjungą:

„… Nustatyta, kad 1997 m. gegužės 5 d. 2.15 val. baro „Po ąžuolu“ Ogrodnikuose savininkas pranešė motorizuotam policijos patruliui, kad prieš kelias minutes jo bare buvo kilusios muštynės, ir dalis jų dalyvių nuvažiavo automobiliu „Volvo“ su valst. Nr. CPA 867 bei šiuo metu stovi eilėje prie pasienio punkto išvažiuoti iš Lenkijos.Policininkai šiuo reikalu privalėjo imtis aiškinimosi ir tiriamųjų veiksmų. Priėjo prie automobilio su nurodytais numeriais ir paprašė vairuotojo bei keleivių dokumentų. Taip pat paklausė, ar jie iš tiesų dalyvavo muštynėse bare. Gavo teigiamą atsakymą, tačiau tuomet Valdemaras Tomaševskis, vienas iš automobilio keleivių, ėmė šaukti likusiems, kad šie nerodytų dokumentų, kad čia banditų šalis ir pan. Visą laiką elgėsi labai arogantiškai ir agresyviai. Dėl to pareigūnai izoliavo jį nuo kitų automobilio keleivių, įsodindami jį į patrulių automobilį. Atsižvelgdami į procesinę būtinybę apklausti muštynių dalyvius, policininkai nusprendė juos sulaikyti ir nugabenti į Seinų rajoninį policijos komisariatą, nes kitur atlikti minėtų veiksmų nebuvo galimybės.

…Sulaikytiesiems būnant Seinų PK, policininkai elgėsi su jais su tinkama pagarba. Kategoriškai paneigė, kad kurį nors iš jų įžeidinėjo ar gąsdino. Nevertė duoti jokių parodymų.
Suvalkų vaivadijos policijos komendantas jam atsakingų pareigūnų veiksmuose neįžvelgė neteisingumo…“.

Tiems, kurie jautė atsakomybę už lenkų bendruomenės Lietuvoje likimą, šis naktinis išpuolis  pasienio bare Lenkijos teritorijoje dar kartą paliudijo, kad turime reikalą su pavojingu, agresyviu žmogumi, turinčiu kenksmingų įpročių provokuoti ir spręsti visus ginčus jėga bei kumščiu.

1998 metų balandžio 17 d. mes padėjome pamatinį Lenkų Namų Vilniuje akmenį, o kitą dieną įvyko VII Lietuvos Lenkų Sąjungos suvažiavimas. Čia ir vėl V.Tomaševskis elgiasi agresyviai, bando pakurstyti aistras, paaštrinti rezoliucijos charakterį – ir faktiškai lieka vienas. Susirinkusieji vienareikšmiškai atmeta jo pasiūlymą ir neigiamai vertina jo elgesį. Lenkų bendruomenę reprezentuojanti Lietuvos Lenkų Sąjunga pamažu, bet aiškiai, nuo suvažiavimo iki suvažiavimo, keičia mąstymo ir veiklos kryptį bei ima atsakingai siekti ne konflikto, o pilietiškumo nuostatų kūrimo ir bendradarbiavimo.

Ir tada į pagalbą V.Tomaševskiui ateina Varšuvos „Wspólnota”, jo naudai ryškiai pasikeičia Č.Okinčicui priklausančios radijo stoties „Znad Willi“ tonas, spėriai išleista „Gazeta Wileńska” pradeda sukti reklamą, o posovietinė ir kolūkinė nomenklatūra vis labiau dominuoja Rinkimų Akcijos veikloje. O kai 1999 metų balandį Vilniuje vyksta teismo procesas dėl antivalstybinės veiklos prieš Lietuvos KP CK (maskvietiškos platformos) sekretorių L.Jankielevičių bei kitus veikėjus, teismo salėje tarp L.Jankielevičiaus gynėjų, šalia A.Štelmachovkio, jau matome V.Tomaševskį.

Tuo metu, matydama akivaizdų pavojų demokratijai ir Lietuvos lenkų ateičiai, Lietuvos Lenkų Sąjunga laikraščio „Nasza Gazeta” puslapiuose pradeda diskusiją apie tai, jog Lietuvos lenkai, kaip piliečiai, pagal Konstituciją turi teisę į laisvą pasirinkimą ir gali atiduoti savo balsus bet kuriai legaliai veikiančiai politinei partijai, o ne tik Rinkimų Akcijai.

2000 m. kovo 25 d. vyko Sąjungos konferencija, kuri kaip tik pasmerkė Rinkimų Akcijos veiksmus, nukreiptus apriboti Lietuvos lenkų konstitucines laisvų rinkimų teises. Asmeniškai buvo raginami atsisakyti tokios praktikos ir prisiimti atsakomybę V.Tomaševskis ir L.Janušauskienė.

Tuo pat metu „nežinomi kaltininkai“, turintys blogų įpročių kiekvieną ginčą spręsti jėga ir kumščiu, 2000 m. kovo 2 d. naktį visiškai suniokojo „Nasza Gazeta“ redakciją ir LLS būstinę, pasiimdami įrangą ir archyvą, vietoje naikindami tai, ko nepajėgė išnešti. Deja, valdininkiška privilegija duoti nurodymus telefonu nulėmė, kad nusikaltimo kaltininkai iki šiol nerasti ir nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, nors nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo vienintelis tokio pobūdžio banditiškas išpuolis prieš laikraščio redakciją.

Kadangi lūkesčiai, kad po užpuolimo laikraštis nutrauks veiklą neišsipildė, po mėnesio V.Tomaševskis ir jo aplinka, kartu su Zbignevu Balcevičium, kuris sovietų laikais ėjo sovietų specialiųjų tarnybų, tarp jų KGB, politinio koordinatoriaus pareigas ir buvo „Czervony Sztandar“ redaktorius, organizuoja atvirus išpuolius prieš redakciją ir jos darbuotojus. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių valdininkų pagrindu, šalia oficialiai ir legaliai veikiančios Sąjungos, įkuria „savą sąjungą“ – Rinkimų Akcijos priestatą, kuris, nepaisant jo nelegalumo, tais laikais sulaukia paramos iš Varšuvos „Wspólnota”, prezidento A.Kvasnievskio ir aukščiausiųjų Lietuvos valdininkų.

2000 m. gegužės 13 – 15 dienomis Lietuvoje vizito lankęsis A.Stelmachovskis po susitikimo su prezidentu V.Adamkumi ir premjeru A.Kubiliumi pareiškė, kad „dabar mes (suprask: Varšuvoje) spręsime, kas kuo turi būti tarp lenkų Lietuvoje (!?)“. Taip puolėjai gauna veiksmų laisvę, inicijuoja tesimo procesą, kuris truko iki 2007 metų.

Be abejonės, tai buvo kritinis laikas Lietuvos lenkų gyvenime. Redakcijos „Nasza Gazeta“ apsivalymas nuo buvusių „Czerwony Sztandar“ darbuotojų, naujos statybos ir kitos iniciatyvos, taip pat gyventojų pasiaukojimas rodė, kad pradėjome eiti savu keliu kurdami savo ateitį Lietuvoje. Deja, vadovais tapo tie, kuriems visiškai svetimas atsakomybės, garbingumo ir demokratijos jausmas, o visuotinai tapo pliekiami tie, kurie matė ir perspėjo apie pavojus; buvo tyliai pritariama teisės ir Konstitucijos pažeidimams – visa tai per praėjusį dešimtmetį privedė prie pavojingų tendencijų ir masinės sąmonės deformacijos.

2001 m. rugsėjį Lietuva ir Lenkija minėjo diplomatinių santykių atnaujinimo dešimtmetį. V.Adamkaus vadovaujamoje Lietuvos politikų, kultūros veikėjų ir valdžios atstovų delegacijoje, vykstančioje į, tariant Rinkimų Akcijos lyderio terminologija, „banditų šalį“, atsirado jau ir V.Tomaševskis, lenkų pusės pristatytas aukštam valstybiniam apdovanojimui.

Kaip rašė 2001 m. rugsėjo 6 d. „Kurier Wileński”, per pagrindines Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atnaujinimo dešimtmečio iškilmes Varšuvoje prezidentūros rūmuose, kur šalių prezidentai V.Adamkus ir A.Kvasnevskis teikė apdovanojimus asmenims, nusipelniusiems Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui, V.Tomaševskis sukėlė skandalingą sąmyšį ir nepriėmė apdovanojimo, nors būtent tuo tikslu Lietuvos delegacijos sudėtyje ir vyko į Varšuvą.

… „Kultūros stoka. Tik toks komentaras. Kitaip to nepavadinsiu. Jam nepavyks iš to padaryti politikos, taigi… Tačiau tai parodo jo pažiūras ir mąstymo būdą“, – pasakė „Kurier Wileński” Vytenis Andriukaitis.
… Andriukaičiui nuostabą ir pasipiktinimą sukėlė skandalingas elgesys asmens, kuris lenkų tautinės mažumos politinėje padangėje yra pagrindinis  – tai Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcijos pirmininkas, Valdemaras Tomaševskis.
… Valdemaras Tomaševskis atsisakė vakar Varšuvoje Prezidentūros rūmuose Lenkijos vadovo Aleksandro Kvasnievskio jam suteikto Kavalieriaus Kryžiaus ordino už nuopelnus lenkiškumui Lietuvoje.
… Kavalieriaus Kryžių, tarp kitų, gavo Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas Zbignevas Balcevičius“.

Skandalas buvo pritildytas, ordinas patyliukais įteiktas A.Kvasnievskio eilinio vizito Lietuvoje metu. V.Tomaševskis ir jo aplinkos žmonės, aiškiai neturintys polinkio veikti demokratijos ir laisvės sąlygomis, nekartą demonstravę kultūros pagrindų stoką ir civilizuotame pasaulyje nepriimtinus įpročius, toliau buvo remiami ir reklamuojami priemonėmis, tarp kurių – ir nesuderinamos su Konstitucija bei teise.

Trumpai „savai sąjungai“ papirmininkavus J.Sienkevičiui ir anksčiau minėtam Z.Balcevičiui, suderinus su Varšuvos „Wspólnota” postas perduodamas dabartiniam „prezidentui“ – buvusiam laikraščio „Czerwony Sztandar“ partijos sekretoriui, Maskvos Politinės Akademijos prie TSKP CK absolventui Michalui Mackievičiui, kuris šiandien iš esmės ir lemia konglomerato Sąjunga – Rinkimų Akcija toną.

Nepaisant to, kad byla dėl to, kam priklauso Lietuvos Lenkų Sąjungos pavadinimas, inicijuota Rinkimų Akcijos veikėjų buvo tik prasidėjusi ir truko iki 2007 m. kovo, jau 2002 m. gegužės 28 d. Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Darius Degutis atsiuntė žemiau pateikto turinio telegramą „savai sąjungai“, kuri buvo užmanyta kaip priestatas Rinkimų Akcijai ir kuri teisiniu požiūriu dar nieko bendro su Lietuvos Lenkų sąjunga neturėjo: 
Michalui Mackevićiui Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkui Didžioji 40 2001 Vilnius Gerbiamas Pirmininke Leiskite pasveikinti Jus išrinkus Lietuvos lenkų sąjungos pirmininku. Linkime Jums visokeriopos sėkmės aktualiuose darbuose. Norėčiau Jus užtikrinti, kad Lietuvos ambasada Lenkijoje yra visada pasiruošusi bendradarbiauti su LLS, o Jūs pats busite mielai laukiamas svečias Varšuvoje Su geriausiais linkėjimais, Darius Degutis, Lietuvos ambasadorius.

Panašaus turinio sveikinimai, pasirašyti prezidento V.Adamkaus, pasirodo ir spaudoje, tapdami spaudimo priemone teismui ir viešajai nuomonei.

Kalbant apie prezidentą V.Adamkų, reikia turėti omenyje, kad jo patarėju lietuvių – lenkų santykiams, kartu ir Lietuvos lenkų reikalams buvo Česlovas Okinčicas, kuris neformaliai sprendė, kas turi būti prezidento apdovanotas, paskatintas ar papeiktas. Naudodamasis valstybės vadovo patarėjo padėtimi Č.Okinčicas galėjo daug padaryti ir neinformuodamas apie tai V.Adamkaus. Tuo metu V.Adamkus be patarėjo pasiūlymų ir konsultacijų Lietuvos lenkų klausimais nieko padaryti negalėjo ir tikriai nieko be jo nedarė.

Prisimenant pradžioje minėtą diskusiją, vykusią gegužės 4 d.  Rytų Europos studijų centre, verta pažymėti, kad joje dalyvavęs V.Adamkus išreiškė nusistebėjimą ir nesuvokimą, kaip buvo prieita prie Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimo, o juk būtent jam būnant valdžioje ir jam dalyvaujant buvo nutiestas kelias agresyviausiai grupei, kuri piktnaudžiauja Lietuvos lenkų vardu siekdama apjuodinti Lietuvą ir paaštrinti lietuvių ir lenkų santykius. Tai gali tik įrodyti, kad jo patarėjas veikė jam už nugaros, palaikydamas betarpiškus kontaktus su Aleksandru Kvasnievskiu, su kuriuo buvo artimi bičiuliai.

Bet jei tada daug ką galima buvo daryti V.Tomaševskio bei jo aplinkos labui slapčia ir prezidento vardu, tai dabar Č.Okinčicas tai daro atvirai, ragindamas imtis veiksmų bei konsoliduotis taip pat ir Lietuvos rusus  – po Rinkimų Akcijos vėliava. Jam netrukdė reklamuoti Tomaševskį net tai, kad jo etatiniu patarėju buvo KGB majoras.

“… Tokia situacija tikriausiai nutiko būtent Česlovui Okinčicui, skandalingajam visuomeniniam patarėjui visų buvusių prezidentų, o pastaruoju metu – eilinių premjerų, tarp kurių ir dabartinis – Andrius Kubilius.
Kaip sužinojome, Lietuvos premjero patarėjas, o privačiai – taip pat ir radijo „Znad Wilii“ vadovas, ragino (laimei, subtiliai) Maskvos valdžią pabaigti politinį pliuralizmą tarp rusų tautybės Lietuvos piliečių. Mat rusai Lietuvoje turi dvi politines partijas, užuot turėję vieną, kaip to norėtų skandalingasis politikas. Su tokiomis savo sugestijomis Lietuvos premjero patarėjas kreipėsi į Rusijos ambasados Lietuvoje atstovus, kurie dalyvavo šeštadieniniame (2011 m. sausio 29 d.) politinės partijos „Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcija“ susirinkime.

Kaip praneša mūsų šaltiniai, pirmininkas Okinčicas atkreipė Rusijos diplomatų dėmesį į tai, kad Lietuvoje yra dvi rusų partijos, kurios tam tikra prasme konkuruoja tarpusavyje, o tai nėra gerai, ir į tai turėtų atkreipti dėmesį valdžia Maskvoje.
Verta taip pat pažymėti, kad tokios sugestijos Rusijos diplomatams buvo išsakytos Lenkijos diplomatų akivaizdoje, mat jie irgi dalyvavo partijos priešrinkiminiame konvente. Tokiame kontekste stebina pirmininko, o kartu ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro požiūrių pasikeitimas, nes Lietuvoje ir Lenkijoje daug kas prisimena, kaip prieš 20 metų, 1991 metų rugpjūtį, tas pats žmogus liedamas ašaras Lenkijos parlamente kreipėsi į demokratines valstybes, kad šios stotų ginti Lietuvos, kai tuometinė Kremliaus valdžia taip pat bandė primesti politinį vienbalsiškumą Lietuvos visuomenei.

 Tokios pirmininko pozicijos mums nepaaiškina taip pat ir tai, kad viena iš rusų partijų – Rusų Aljansas – savivaldybių rinkimuose dalyvauja koalicijoje su Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcija, o Česlovas Okinčicas yra jos didelis gerbėjas ir šalininkas (savo laiku jo radijas, sulaužydamas visus anksčiau sudarytus susitarimus, išmetė iš eterio politinių LLRA oponentų reklamą).

Savo ruožtu norėtume paklausti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro (galbūt rusų diplomatams neišėjo jo to paklausti), kokiu civilizuotu, demokratiniu ir oficialiu būdu Rusijos valdžia gali daryti įtaką politinių srovių formavimui nepriklausomoje Lietuvos valstybėje? Mes juk neįtarinėjame, kad Lietuvos premjero patarėjas galėtų raginti svetimos valstybės valdžią formuoti Lietuvos politinę erdvę necivilizuotais, nedemokratiniais ir slaptais būdais…

Taip pat tikimės, kad dėl visų abejonių, kylančių dėl jo sugestijų Rusijai, pirmininkas viešai pasiaiškins, kaip ir derėtų viešam asmeniui demokratinėje šalyje, o premjero patarėjas ir signataras juk tikrai yra viešas asmuo, kaip ir Lietuva juk yra demokratinė valstybė…“ (www.infopol.lt)

Česlovas Okinčicas, Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, teigė, kad yra nepaprastai laimingas, nes LLRA pasiekė pasiekė maksimumą to, ką galėjo. – Tai yra integruojanti partija, tai pilietinė partija, o jos rinkėjai yra patys aktyviausi rinkėjai šalyje, – vardijo Nepriklausomybės Akto Signataras. Jo nuomone, tai, kad lenkai kalba vienu balsu, yra didžiausias LLRA ir asmeniškai jos vadovo pasiekimas ir nuopelnas. (”Tygodnik Wileńszczyzny”).

Todėl kai šiandien pasigirsta nuogąstavimų, jog Lietuvos lenkų erdvėje viešpatauja nesveikas monopolis informacijai ir „tiesai“, jog būtų gerai, jei atsirastų kitos visuomeninės organizacijos, mes šia publikacija norime priminti ir užfiksuoti, kad tokia organizacija gyvavo, veikė nepriklausomos Lietuvos Lenkų Sąjungos pavidalu, o jos nariai, puikiai suprasdami, kokį pavojų kelia Tomaševskis su savo aplinka, siekė publikacijomis, pranešimais, kitais būdais viešai apie tą pavojų informuoti ir duoti atsvarą nesveikoms tendencijoms bei informaciniam terorui. Deja, natūralų lenkų visuomenės Lietuvoje vystymąsi deformavo valdžios žmonės, kurie tarp Lietuvos lenkų skleidė blogiausią agresyvaus elgesio ir žemiausios kultūros pavyzdį, o tai per pastarąjį dešimtmetį privedė prie gąsdinančių deformacijų ir eilinių pavojingų provokacijų. Č.Okinčico požiūriai ir veikla, mūsų manymu, turėjo tam lemiamos įtakos. Ta proga verta paminėti faktą, kaip meistriškai į lenkų aplinkos viršūnę Č.Okinčicą, tuomet dar niekam nežinomą, per 1989 m. liepos mėn. vykusią Vilniaus miesto LLS konferenciją iškėlė anksčiau minėtas Z.Balcevičius – buvęs sovietinių administracinių organų politinis koordinatorius.

Įdomu, kad Juzefas Mackievičius romane „Nereikia garsiai kalbėti“, skirtoje praėjusio karo įvykiams Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje, su būdingu jam skrupulingumu aprašo autentišką veikėją Minske – irgi Okinčicą, iš pradžių – sovietų GRU agentą, vėliau – hitlerinio SD:

„…1942 metais Minske likvidavo kunigus Malecą, Glakovskį, Rybaltovskį. Dėl to Minske liko vienintelis katalikų kunigas Ignatavičius, lietuvių policinių padalinių Baltarusijoje ganytojas. Maža to. 1942 m. kovą popiežius paskiria Rytų apeigų kunigą Niemancevičių iš Albertino, tituluotą  popiežiaus egzarchu, vykdyti šias apeigas Baltarusijoje. Rugpjūtį SD areštuoja egzarchą Niemancevičių, atveža į Minską ir sušaudo. Iš pradžių mums sunku buvo susigaudyti. Bet paskui paaiškėjo, kad viršiausiu SD agentu yra Fabianas Okinčicas. Žinot, vienas iš „Hromados“, lenkų likviduotos 1927 metais, vadovų. Iš GPU agento persimainė į Gestapo. Ir įkūrė baltarusių hitlerininkų partiją. Leido net laikraštį „Nowy Szljach”, 500 egzempliorių…Nesvarbu. Tai jis per savo patikėtinius ir išuostė bei pranešė SD, kad yra tokia slapta baltarusių partija, „vakarietiškų“ tendencijų, sukurta katalikų dvasininkijos ir tartum palaikanti ryšius su Vatikanu. Tuo metu kunigas Godlevskis, protestuodamas prieš kunigų žudymą, atsisako vyriausiojo mokyklų inspektoriaus pareigų. O čia prasidėjo baisūs laikai. Ar buvote tuomet Minske?

– Nebuvau.
 Jau kovą susidaro slaptas sovietų „Specialus baltarusių būrys pogrindžio veiklai parengti“. Paskaičiavome, kad pernai į Baltarusiją buvo numesta 2 600 apmokytų parašiutininkų. Dar 1942 m. rugsėjo 9 d. susikuria slaptas sovietų „Baltarusijos partizaninio judėjimo štabas“. Netrukus – „Baltarusijos antifašistinė sąjunga“. Prasideda infiltracija su nacionalkomunistiniais šūkiais, kaip NEP-o laikais. Chaosas didėjo kasdien. Ir štai to chaoso metu, 1942 m. rugsėjo 24 d., SD suima kunigą Godlevkį. Jo pėdsakai išnyksta. Į paklausimus atsako: „Kunigas Godlevskis yra Rygoje, kur dirba geriau nei čia..“. Po kelių dienų sužinome, kad buvo sušaudytas Gestapo požemiuose… (Jozef Mackiewicz. Nie trzeba głośno mówić. Kontra, Londonas, 1993, psl 301.).

Nežinome, ar čia minėtą asmenį sieja kraujo ryšiai su Č.Okinčicu, nes jis tuo niekad nesigyrė. Identiška pavardė ir panašus lipnumas prie valdžios, apie kurį aukščiau informuoja www.infopol.lt nėra pakankami giminystės įrodymai. Tačiau pateikia tam tikrą nuorodą, iš kur gali būti kilę Okinčicai. Mat Rinkimų Akcijos pagrindą sudaro daugiausia atvykėliai, daugiausia – sovietų laikais iš Baltarusijos, o tai iš pradžių galėjo būti priežastis užsimegzti bičiulystei tarp „akcininkų“ gaujos ir neapsakomai laimingu šioje aplinkoje besijaučiančio Č.Okinčico. Tačiau tik iš pradžių, nes tolimesnis bičiuliškas bendradarbiavimas jau buvo paremtas abipusiai naudingais asmeniniais interesais.

XXX

Pastaruoju metu didėja lietuvių – lenkų taikos ir bendradarbiavimo gynėjų gretos. Ir kas gi galėtų atsispirti tokiai idilei tuo metu, kai pati tarpstanti pavasarinė Vilniaus gamta kviečia susitaikyti, mylėti ir išsivaduoti nuo pelėsių. Vienu mickevičišku žodžiu – mylėkimės.

Neseniai buvo paskelbtas susikalbėjimo siekiančių intelektualų raštas, kurio iniciatorius (vienas iš iniciatorių) yra Česlovas Okinčicas. Intelektualai neva ketina „nedalyvaujant radikalams“ vesti dialogą tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų bendruomenių. Ir, kas svarbiausia – raštą pasirašiusieji skelbia, kad kalbės tik tiesą.

Tačiau žurnalistų aplinka, labiau suprantanti šio forumo tikslus, yra tos nuomonės, kad šių pokalbių – daugiausia televizinių ir apmokėtų iš mokesčių mokėtojų kišenės – faktiniu tikslu bus savireklama ir naujas bandymas reanimuoti bei išbaltinti V.Tomaševskį. Tą liudija ir jau minėtas Č.Okinčico pasirodymas prie apskrito stalo Rytų Europos Studijų Centre šių metų gegužės 4 d. O šių sutarimo pokalbių kulminacija turėtų būti tai, kad į Lietuvą atvyks Aleksandras Kvasnievskis – buvęs Lenkijos Respublikos prezidentas, o kasdienybėje – visą gyvenimą girtuoklis ir dykūnas, lenkų institucijų archyvuose pasireiškęs „Aleko“ pseudonimu. Ir jis, kaip didis sovietinių laikų Maskvos bičiulis, turi ištarti sakralinius žodžius: „Rebiata, davaite žit' družno“.
Ir viskas turės likti nepasikeitę – iki kito skandalo.

Įžangoje cituota Juzefo Mackievičiaus mintis apie garbingumą politikoje bei itelektualų deklaracija apie tai, kad galiausiai ims sakyti tiesą, leidžia turėti viltį, jog Č.Okinčicas irgi prisipažins kaltas primetęs Lietuvos lenkų bendruomenei neatsakingų ir kenksmingų veikėjų. Pripažins ir kitas sunkias nuodėmes bei liausis kalbėti apie istorinius nuopelnus, kurių neturi.

O jei tiesą apie save pasakytų M.Mackievičius, Z.Balcevičius ir V.Tomaševskis – tai būtų labai svarbi pradžia išėjimui iš netiesios, suteikiant Lietuvos lenkams galimybę pamatyti realų gyvenimą  ir pabaigti melstis netikriems dievams – lyderiams, kurie meluodami, sukurdami dirbtinės įtampos ir pavojaus atmosferą įstumia žmones į labai nesaugią dvasinę būseną, apie kurią rašė sovietų koncentracijos lagerių kalinys Varlamas Šalamovas.

Šalamovas siekia iki pat žmogiškosios esybės ir žmogiškosios motyvacijos šaknų. „Moraliniai refleksai, pozityvios emocijos ir vertybių samprata žmoguje atsiranda tik tada, jei jis jaučiasi pakankamai saugus fiziškai ir jei susiduria su žmonišku aplinkinių elgesiu. Jei to netenkama, žmogus tam tikru momentu liaunasi buvęs žmogumi ir tampa sutvėrimu, kurio jis pats nepajėgia nei suprasti, nei kontroliuoti. Prie tokių atradimų privedė didysis istorinis eksperimentas „perkalti“ žmogų gulage.“ („Gyvenam čia, nejausdami po kojom žemės. Biuletenis IPN Nr. 4 (99), 2009 m. balandis).

Kryptis, kuria šiandien yra vedami Lietuvos lenkai, sudaro tikrai naują, ligšiolinėje jų istorijoje nežinomą eksperimentą, kuriame atitinkamai parinkti lyderiai, dirbtinai kuriama atmosfera bei Lenko Kortos pobūdžio akcijos sudaro gerai apgalvotą pavojingą visumą, kuri jau seniai išėjo už vien tik visuomeninių ginčų ir tik socialinio atsakingumo rėmų.  

Informacijos šaltinis – portalas Pogon.lt

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Ryšardas Maceikianecas, šios publikacijos autorius.

2014.01.16; 06:15


Prisijunkite prie diskusijos