Česlovas Iškauskas. Kodėl Michailas Saakašvilis drumsčia politinį vandenį Ukrainoje?


Print
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?

Gruziniškas nukrypimas

Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…

Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…

Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo. 

Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).

O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.

Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…

Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…

Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.

Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?

Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.

Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas. 

JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.

Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.

Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.

Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.

Kodėl Lietuva laviruoja?

Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį. 

Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.

Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.

2017.12.14; 06:00