Nesu didelis žurnalisto Andriaus Tapino gerbėjas. Prisipažinsiu: nemėgstu Laisvės TV, kurioje vedėjas elgiasi taip užtikrintai, taip žaismingai, tarsi viską kuo puikiausiai išmanytų, tarsi viskas jam būtų aišku.
Tačiau A. Tapiną yra už ką gerbti. Būdamas sumanus organizatorius, jis pamėtėjo puikią iniciatyvą – tegul lietuviai nuperka turkišką kovinį droną „Bayraktar“ ir šią mūšio lauke itin efektyvią skraidyklę padovanoja Ukrainos kariuomenei. Pasakė – padarė. A. Tapino paraginta Lietuvos visuomenė pasielgė pilietiškai – paaukojo užtektinai pinigėlių, kad turkiškas kovinis dronas atsidurtų Ukrainoje.
Čia, beje, gražų žestą pademonstravo Turkija. Turkai savo kovinį droną Lietuvai tiesiog padovanojo. Neėmė iš lietuvių eurų. Gal buvo sužavėti lietuvių sąmoningumu, o gal turėjo pragmatiškų sumetimų? Juk toks žingsnis – puiki reklama tarptautinėje arenoje! Kaip ten bebūtų, o už surinktus pinigus mes pajėgėme nupirkti papildomos amunicijos, kuri verkiant reikalinga narsiems ukrainiečių kariams.
Visa tai žinome. O į ką neatkreipėme dėmesio?
Youtube erdvėse aptikau A. Tapino laidą „Lenkų Bober, pralošti Las Vegase pinigai ir Turkish delight“. Remiantis vedėju, ji surengta trumpam sugrįžus iš vasaros atsotogų. Vos prieš keletą savaičių.
Kadangi domiuosi sudėtingais Armėnijos – Turkijos – Azerbaidžano santykiais, puoliau klausyti, ką pasakys A. Tapinas. Žiūriu ir netikiu savo akimis. 54 minutes trunkančiame filme daug dėmesio skiriama Turkijai bei Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui. Tačiau apie Turkiją – beveik nė vieno gražaus žodžio. O Turkijos prezidentas ne tik kritikuojamas, bet keliuose epizoduose iš jo net tyčiojamasi. A. Tapinas, žinoma, įžeidžiančius epizodus tik pasiskolinęs iš kitų informacijos šaltinių, juos vien žaismingai vertina, ne jis – jų autorius, tad pats juridiškai – niekuo dėtas.
Andrius Tapinas. Laisvės TV. Youtube.com
Mano nuostata tvirta: jei Turkija padovanojo „Bayraktarą“, tai dar nereiškia, kad mes, lietuviai, neturime teisės kritikuoti šios šalies, jos vadovų. Ir vis tik minėtas videopasakojimas dvelkė tendencingu vienpusiškumu. Turkija – beveik blogio įsikūnijimas. Ten jokios demokratijos – vien veidmainystės, dvigubi standartai, politinės intrigos.
O Lietuva, be abejo, šventa? Ar tikrai? Kodėl A. Tapinas, analizuodamas Turkijos tikras ar tariamas klaidas, pavyzdžiui, nekritikuoja Lietuvos parlamentarų, kurie kadaise Seime paskelbė rezoliuciją, esą turkai kalti dėl armėnų genocido (1914-ieji), nors nė vienas iš mūsiškių, įskaitant istorikus bei politologus, nebuvo nė sykio pravėrę turkiškų archyvų? Ar galima Lietuvą vadinti civilizuota, garbinga šalimi, jei ji kaltininkus nurodė nesusipažinusi su pirminiais šaltiniais – su tuo, kas svarbiausia? Šaipykis, kiek geidžia širdis. Bet nesišaipo…
Kodėl A. Tapinas neįvertino, sakykim, nutikimo 2019-ųjų gruodį, kuomet Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan į Vilnių pakvietė turkų istorikus, kad šie Lietuvos visuomenei papasakotų turkiškąją versiją apie tragiškus 1914-uosius, bet turkų mokslininkai, tyrinėtojai, ekspertai nebuvo įleisti į Lietuvos Mokslų Akademiją? Prieš tai mūsų Mokslų Akademijoje buvo išsamiai išdėstyta armėniškoji versija, o štai turkams prieš pat nosį užtrenkėme duris. Turkai savąją paskaitą buvo priversti organizuoti viešbutyje. Taip elgtis, kaip pasielgė mūsų Mokslų Akademija, – demokratiška, civilizuota? Šaipykis ironiškai, piktai, šaipykis subtiliai ar drastiškai. Bet nesišaipo…
Kuo remiantis A. Tapinas tvirtina, esą Turkija palaikė 2020-ųjų rudenį karinę operaciją surengusį Azerbaidžaną … tikėdamasi pigesnių dujų ir naftos? Taip, 2020-ųjų rudenį Baku kariniu būdu susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabacho regioną (didžiąją jo dalį). Taip, beveik pusantro mėnesio trukusiame kare azerbaidžaniečiams talkino Turkija. Bet Turkija parėmė Azerbaidžaną ne vien pragmatiškais sumetimais. Karabachas, remiantis šiandien Pasaulyje galiojančiais teritorinio vientisumo principais, – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Azerbaidžanas kantriai laukė beveik tris dešimtmečius, kada gi Europa padės jam atkurti teritorinį vientisumą. Deja, tiek Europa, tiek JAV žaidė dvigubus žaidimus – nespaudė, kad armėnai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Karabacho. Tad kas čia keisto, jog Azerbaidžanas vieną dieną pritrūko kantrybės, o jį šioje operacijoje palaikė gimininga nacija – turkai. O gal pagalba atkuriant teritorinį vientisumą – nuodėmė?
Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Kita svarbi tema. A. Tapinas minėtoje laidoje labai smulkiai dėstė, kas, kur ir kodėl klysta. O apie tai, kad 2020-ųjų rudenį Armėnija, kuomet Azerbaidžanas jėga vadovo Karabachą, apšaudė net tris stambius Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu, – mirtina tyla. Bardoje, Giandžoje ir Tertere žuvo kelios dešimtys civilių, įskaitant vaikus ir moteris, sugriauta dešimtys pastatų. Armėnija tuomet pasielgė lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Rusija, apšaudydama Ukrainos miestus. Rusiją smerkiame, kad žudo ukrainiečius. Turkiją barame už karinius veiksmus prieš kurdus. O štai apie Armėniją – nė vieno pikto žodžio. Jokių pasmerkimų. Jokių pasišaipymų.
Eidami tokiu keliu, kurį pasirinko A. Tapinas minėtame videokomentare, turėtume kritikuoti ir JAV prezidentą Joe Bideną. Kaip bežiūrėsi, Amerikos prezidentas – ypač garbaus amžiaus. Mėginimai žvaliai ristele bėgti per pievą link žurnalistų, – neįtikinami. Vis labiau į akis krenta epizodai, kuomet prezidentas klupinėja lipdamas lėktuvo trapu. Kaip bebūtų skaudu, jis vis labiau primena Leonidą Brežnevą paskutinėmis vadovavimo Sovietų Sąjungai dienomis. O juk viešai dar žadėjo, jog sieks antrosios kadencijos. Perfrazuojant A. Tapino pastabas apie Turkijos prezidentą, norėtųsi paklausti, ar Amerika nejaučia gėdos, kuomet į svarbiausią šalies postą išsirinko garbaus amžiaus senuką? Nejaugi vienoje iš galingiausių pasaulio valstybių nėra nė vieno bent kiek rimto, patyrusio ir tuo pačiu bent kiek jaunesnio politiko, kuris būtų galėjęs pakeisti J. Bideną?
Analizuotinas ir ne itin senas Lietuvoje reziduojančio JAV ambasadoriaus akibrokštas, kuomet jis atėjęs svečiuosna pas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorių subtiliai nurodinėjo, kokių temų lietuviams kelti nevalia. Ambasadorius, be abejo, pageidavo, kad Lietuvos istorikai liautųsi nagrinėję žydams nemalonias temas. Panašų vizitą anuomet pas LGGRTC vadovą surengė ir tuometinis Izraelio ambasadorius. Jis piršo tą pačią nuomonę. Kiek čia progų patyčioms? Juk Amerika demokratiška, tad kaip demokratinės valstybės pasiuntinys drįsta įkalbinėti demokratinės Lietuvos istorikus vadovautis dvigubais standartais, atsisakyti objektyvumo, imtis savicenzūros?
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
O kodėl dar nepasišaipius iš Popiežiaus Pranciškaus? Juk Šventasis Tėvas kadaise į Vatikaną atvykusiam Vladimirui Putinui įteikė Taikos angelo medalį. Rusija didžiojo karo prieš Ukrainą tą dieną dar nebuvo pradėjusi, bet tuo metu Kremlius jau buvo sutrypęs Čečėniją, išžudęs nepriklausomybės siekusius Čečėnijos lyderius Džocharą Dudajevą, Zelimchaną Jandarbijevą, Aslaną Maschadovą, iš Gruzijos atėmęs du regionus, susprogdinęs gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, Londone radioaktyviuoju poloniu nunuodijęs Rusijos nusikaltimus demaskavusį buvusį KGB agentą Aleksandrą Litvinenką. Taip pat ir prieš Kijevą rengė bjaurių provokacijų, kai ukrainiečiai kovosi už demokratiją ir laisvę Maidane. Štai kokiam žmogui Vatikano lyderis ant kaklo pakabino Taikos angelo medalioną, spaudė dešinę, kantriai laukė vėluojančio beveik 50 minučių!
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Taigi temų pašaipoms, ironijoms, kritiniams reportažams, straipsniams, videopasakojimams, – apstu. Tik būkime nuoseklūs, sąžiningi, principingi. Pasiėmę rankon padidinamąjį stiklą žvelkime į visas puses.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sausio 13-osios žudynių byla yra viena svarbiausių bylų per visą Nepriklausomos valstybės istoriją. Kartu ir viena sudėtingiausių. Beveik 800 tomų medžiagos, 67 nuteistieji, 134 jų advokatai. Bylos procesas vis dar tęsiasi, nors nuo baisiųjų įvykių praėjo jau 30 metų.
Ukraina – politinis vertinimas?
Dalis įtariamųjų jau yra mirę, keli yra Lietuvoje, bet dauguma slepiasi Rusijoje ir Baltarusijoje. Tos šalys valdomos diktatorių, teisingumo sistema pajungta valdžios aparatui, todėl nestebina, kad jos su Lietuva nebendradarbiauja. Čia galima prisiminti apmaudų Austrijos atvejį, kai vienas iš įtariamųjų Rusijos pilietis Michailas Golovatovas, buvo sulaikytas Vienoje, bet keistomis aplinkybėmis paleistas.
Penki įtariamieji šiuo metu yra Ukrainos piliečiai ir gyvena Ukrainoje. Generalinė prokuratūra skelbia, kad Ukrainos Respublika bendradarbiauja su Lietuva pagal tarpusavio teisinės pagalbos sutartį. Įtariamieji yra informuoti apie procesą, apie Lietuvos prašymus apklausti, bet savo noru į Lietuvą jie vykti neketina, o Ukraina teisinasi, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį ir kitus teisės aktus savo piliečių perduoti į kitą šalį jie negali. Tuo klausimas uždarytas. Bet ar tikrai? Ar nėra likę jokių galimybių?
Ukraina – mūsų draugė, partnerė, kurios kovai už suverenitetą Lietuvos visuomenė ir politikai tikrai daug daro. Gal galime ir mes tikėtis iš Ukrainos didesnio supratimo ir realių veiksmų šiuo svarbiu klausimu?
Politiškai Lietuva tyli, nes gal nereikia kelti šito klausimo, seniai tai buvo, nieko negalima padaryti, tie įtariamieji jau senoliai ir t.t. Bet ar taip elgiasi partneriai ir draugai? Kai yra bėda, yra nuoskaudų, ar geriausias būdas nutylėti?
Sunku būtų įsivaizduoti, kad Izraelis nekeltų Holokausto bylos klausimų įtariamiesiems, nesvarbu kur jie gyventų, kokios valstybės piliečiais būtų ar kokio jie amžiaus. Galima įsivaizduoti kaip reaguotų ta pati Ukraina, jeigu Lietuvoje gyventų Maidano žudynių įtariamieji ir Lietuva juos saugotų?
Ar išsemtos visos teisinės galimybės?
Nesu teisininkas, neišmanau Ukrainos teisės, bet man, kaip politikui, niekas neatsako į kai kurias abejones, dėl to noriu iškelti jas viešai. Šia tema Lietuvoje nėra visai jokių komentarų ir diskusijų. Gal taip daroma dėl diplomatinio korektiškumo? Bet tikri draugai turėtų gebėti išspręsti ir sudėtingiausias problemas.
Pilietybė
Ukraina neišduoda savo piliečių. Ar nėra išimčių šioje teisinėje normoje, ar tai galioja visais atvejais? O kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui? Neretai tokiais atvejais teisinės normos gali kisti, nes tai liečia tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piliečio teisės ir pareigos kyla iš jo pilietybės. Prisiminkim, kad 1991 m. sausio 13 dieną nei vienas iš įtariamųjų nebuvo Ukrainos pilietis, nes pati Ukraina paskelbė nepriklausomybę tik 1991 m. rugpjūtį. Taigi ar pilietinės teisės gali kilti iš to laikotarpio, kai asmuo nebuvo pilietis? Čia jau gali būti konstitucinis teisinis kazusas.
Neaišku, ar minėti įtariamieji, įgydami pilietybę, informavo Ukrainos Respubliką apie savo veiklą ir jų atžvilgiu vykdomą tyrimą? Ne vienoje šalyje toks teisinis procesas būtų pagrindas nesuteikti pilietybės, o kai kuriose, pvz., Nyderlanduose ar Prancūzijoje, jos netekti.
Teisinis procesas Ukrainoje
Jeigu visgi nėra galimybės tų asmenų atgabenti į Lietuvą, tai ar yra išnaudotos visos priemonės, kad teisingumas būtų įvykdytas pačioje Ukrainoje.
Yra ne vienas tarptautinis atvejis, kai valstybės pradeda teisminius procesus, nors nusikaltimai būna padaryti visai kitoje šalyje. Nereikia keltis į Niurnbergo procesą Vokietijoje, yra ir visai naujų atvejų. 2020 m. kovą Nyderlanduose vietos prokuratūra pradėjo teismo procesą dėl keleivinio lėktuvo numušimo virš Ukrainos teritorijos. Įtarimai pareikšti trims Rusijos ir vienam Ukrainos piliečiui.
Ukrainos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Ar buvo nagrinėta galimybė prašyti Ukrainos prokuratūros, kad ši imtųsi pati kelti bylą savo piliečiams už 1991 m. sausio įvykius. Kitas variantas – kreiptis į teismą Lietuvos, kaip nukentėjusios šalies, arba nukentėjusių asmenų vardu, kad įtariamieji būtų patraukti atsakomybėn.
Galima tik apgailestauti, kad praėjus 30 metų nuo 1991 m. sausio žudynių teisingumas vis dar nėra įvykdytas. Daug politikų ir teisėsaugininkų ilgai nesiėmė reikiamų veiksmų, vilkino šitą klausimą, tačiau nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams nėra senaties. Žuvusiųjų atminimas įpareigoja išnaudoti visas teisines priemones, kokios tik yra įmanomos, teisingumui pasiekti.
Ukrainoje auga nepasitenkinimas valdžia dėl jos neveiksmingumo kovoje su pandemija ir jos ekonominėmis pasekmėmis.
Vakar, lapkričio 17 d., prie Aukščiausiosios Rados (AR) pastato įvyko verslininkų protesto akcija „Teisė į darbą“. Maždaug tūkstantis jos dalyvių reikalavo panaikinti karantiną smulkiajam verslui (šiuo metu Ukrainoje įvestas karantinas savaitgaliais) ir priimti įstatymus, leidžiančius supaprastinti mokesčių sistemą.
Parlamentarams nepavykus priimti reikalaujamų įstatymų, protestuotojai bandė įsiveržti į parlamentą. Juos užblokavo teisėsaugos pareigūnai. Įvyko susirėmimai. Ne tokie, kaip Baltarusijoje, bet – visgi susirėmimai (coronavirus.tsn.ua).
Tuo metu AR posėdžių salėje frakcijos „Batkivščyna“ (Tėvynė) lyderė Julija Tymošenko iš deputatų reikalavo to paties (economics-prorok.com).
„Šiandien būtina padėti verslininkams ir parlamente priimti įstatymus, kurie panaikintų reikalavimą įvesti kasos aparatus, reglamentuotų specialias naujas fiskalines taisykles mažam ir vidutiniam verslui“, – sakė J.Tymošenko.
Ji pažymėjo, kad šiuo metu pandemijos kontekste kiekviena šalis galvoja, kaip padėti savo verslui, ypač smulkiajam, skiriami trilijonai dolerių, siekiant suteikti tiesiogines subsidijas, apsaugančias žmones nuo nedarbo, o verslininkus – nuo pelno praradimo.
Julija Tymošenko paragino deputatus priimti reikiamus įstatymus, kurių projektus pateikė ji ir jos partija, ir suteikti verslininkams galimybę toliau dirbti sunkiu šaliai laikotarpiu, suteikti darbą kitiems ir išmaitinti savo šeimas.
Julija Tymošenko. EPA-ELTA nuotr.
„Pažiūrėkite, kas dabar vyksta už Aukščiausiosios Rados langų. Tai – Ukraina, kuri moka mokesčius, atlyginimus ir bando išgelbėti šalį nuo ekonominės bedugnės. Prašau jus priimti du įstatymus: vieną, pratęsiantį teisę dirbti be kasos aparatų daugiau nei metus, ir kitą, kuriuo panaikinamas spaudimas smulkioms ir vidutinėms įmonėms“, – sakė parlamentarė, tačiau AR deputatai nei iš tolo nesurinko reikiamo skaičiaus balsų šiems įstatymams priimti.
Po to J. Tymošenko brifingo AR metu palietė dar vieną skaudžią temą (economics-prorok.com).
“Nei Prezidentas, nei Premjeras, nei Vyriausybė nežino realios koronaviruso situacijos šalyje. Jie nežino, kad žmonės negali laiku gauti nemokamos pagalbos, išsitirti ir patikrinti, ar nėra užkrėsti COVID-19, o medicinos darbuotojai ligos atveju negauna įprasto atlyginimo ar atlyginimo. „Batkivščyna“ reikalaus papildomo frakcijos susitikimo su ministrų kabineto vadovu, kad būtų įgyvendintas dekretas dėl kovos su COVID-19. Mūsų komanda primygtinai reikalaus susitikti su ministru pirmininku, sveikatos apsaugos ministru, kad pasiaiškintų, kodėl šalis neįvykdė pagrindinių reikalavimų apsaugojant žmones nuo COVID-19. Sieksime, kad šis dekretas dėl nemokamo gydymo, tyrimų, vaistų, dėl įprasto požiūrio į gydytojus – kad visa tai būtų įgyvendinta “, – pabrėžė J.Tymošenko (AR spalio 20 d. palaikė partijos rezoliuciją dėl priemonių kovoje su koronaviruso ligos (COVID-19) plitimu, už dokumentą balsavo 308 deputatai iš 450 galimų).
V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
Analitiniame portale „Slovo i delo“ skelbiama, kad šiandien J. Tymošenko tarp AR deputatų pagal populiarumą yra antra. Kol kas pirmauja oligarchas, milijardierius, buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenko.
Greitai smunkantis prezidento Volodymyro Zelenskio ir jo valdančiosios partijos „Liaudies tarnas“ populiarumas, kuris išryškėjo ir per nesenus vietos savivaldos rinkimus, ypač pandemijos kontekste (Ukraina – viena iš pasaulio „lyderių“ šioje srityje), rodo, kad dirva naujam Maidanui yra pakankamai palanki. Tik kas galėtų tapti Maidano lyderiu? Vėl Julija Tymošenko?
Politikas Valdemaras Tomaševskis ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) spalį vyksiančius Seimo rinkimus pasitinka ne tik sąrašo pirmosiose gretose turėdama skandalingais pasisakymais garsėjantį Zbignevą Jedinskį.
LLRA-KŠS į rinkimus žygiuoja vedina lyderio, kuris vienintelis tarp parlamentinių partijų vadovų nereiškia viešo palaikymo Aliaksandro Lukašenkos tolesnį vadovavimą šaliai kategoriškai atmetantiems baltarusiams.
Valdemaro Tomaševskio teigimu, nėra nieko blogiau nei revoliucijos – jos, įsitikinęs europarlamentaras, visuomet baigiasi ir baigsis giljotinų kalenimu. Todėl, svarsto politikas, su dabartine Baltarusijos valdžia Vakarai turėtų toliau kalbėti, o kelis dešimtmečius A. Lukašenkos represijas kentę baltarusiai – sprendimų ieškoti „demokratiškai“, kreipiantis į režimo teismus. Tai, kad dėl tokio požiūrio LLRA-KŠS dažnai susilaukia aštrios kritikos ir net kaltinimų, V. Tomaševskio manymu, yra kalčiausios „etiketes klijuojančios“ sisteminės partijos ir ypač konservatoriai.
Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle V. Tomaševskis taip pat įvardino priežastis, kodėl valdančiųjų gretose atsidūrę tautinėms mažumoms atstovaujantys LLRA-KŠS politikai parlamente nekėlė asmenvardžių rašybos klausimo. Europarlamentaras tikina, kad asmenvardžių rašyba nebuvo pamiršta ar iškeista į „vaiko pinigus“. Už tai, kad tautinėms bendruomenėms svarbus klausimas vis dar stovi vietoje, atsakingas yra, tvirtina LLRA-KŠS pirmininkas, „su kaimyninėmis valstybėmis kovojantis“ užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Galiausiai politikas įvertino darbą koalicijoje su Ramūno Karbauskio vadovaujamais „valstiečiais“ bei kodėl, esant galimybei po Seimo rinkimų, jis prezidentui Gitanui Nausėdai dar kartą siūlytų Jaroslavo Narkevičiaus kandidatūrą į ministrus.
Pone Tomaševski, su kovos „už kažką“ ar kovos „prieš kažką“ vėliava einate į jau spalį vyksiančius rinkimus?
Tik už. Mūsų pagrindinė nuostata ir kryptis buvo – ir aš pats iš prigimties turiu tokį charakterį – tik už. Mes nekalbame, ko kiti nepadarė, bet daugiausiai kalbame apie tai, ką mes padarėme, kokį įdirbį turime. O jį turime nemažą. Bet, žinoma, jei jau kartais reikia pakomentuoti prieš kažką… Tačiau tik kartais, mes tą darome labai nedažnai. Mūsų parlamentaras Jedinskis tik priminė, ką darė konservatoriai su protestuotojais, kad jie atėmė pensijas… į tai reikėjo atkreipti dėmesį, nes kartais susidaro įspūdis, kad yra labai daug veidmainiavimo.
Bet susidaro ir toks įspūdis, kad priminimai, apie kuriuos kalbate, tampa kur kas svarbesniais nei kalbos apie tai, ko jūs sieksite. Netgi dėmesio susilaukusio Jedinskio feisbuko sienoje… Žvilgtelėjus galima pamatyti, kad nemaža dalis žinučių – be skandalingų pareiškimų – yra skirta būtent konservatorių menamiems „blogiems darbams“ pabrėžti. Štai ir jūs, komentuodamas Jedinskio skandalingą pasisakymą dėl Baltarusijos, ne kartą pabrėžėte, kad „konservatoriai šaudė guminėmis kulkomis“. Taigi ar konfrontacinė komunikacija nenustelbia darbų, kuriuos gali daryt partija?
Kartais, kai mūsų oponentai iš kitų partijų labai veidmainiauja, tai reikia keletą tiesos žodžių pasakyti. Bet mes labai retai tą darome, nes orientuojamės į pozityvią žinutę. Bet, jei yra toks cinizmas, – tų pačių konservatorių veidmainiavimas – tuomet tiesiog reikia priminti, kad žmonės nėra be atminties ar buki, ar, kad jie pamiršo. Jei nori kitus kaltinti – tai pažiūrėk į save. Tai išplaukia iš Evangelijos: nekaltink ir nebūsi kaltinamas. Baltarusijos opozicija. EPA – ELTA nuotr.
O konservatoriai pradėjo kaltinti visus, kurie yra prieš revoliucijos versiją Baltarusijoje. Mes vienareikšmiškai pasisakome prieš, nes revoliucijos pasekmėse yra labai daug blogio, būna aukų, chaoso. Ir prancūzų revoliucija, ir bolševikų revoliucija – visos revoliucijos praryja savo vaikus. Mes šių pavyzdžių nepamiršome: koks buvo teroras po Prancūzijos revoliucijos, visi siekė laisvės, o vėliau gavo giljotiną. Tas pats su bolševikų revoliucija.
Dabartinė jūsų retorika labai panaši į tą, kuri buvo 2014 m. Jūs, įvykius Maidane komentuodamas, išsiskyrėte tarp parlamentinių partijų lyderių savo pozicija. Priešingai nei kiti politikai, idealizavę ir rėmę ukrainiečius Maidane, jūs sakėte, kad revoliucija yra blogai, kitokią poziciją turėjote ir dėl Krymo okupacijos. O dabar, kalbant apie Baltarusiją, jūs vėl sakote, kad evoliucija geriau nei revoliucija, tarsi duodamas suprasti, kad baltarusiai turėtų laukti, kol kažkas kažkaip ramiai pasibaigs. Ką jūs turite galvoje?
Toks požiūris išplaukia iš gero istorijos žinojimo. Jei mes nežinosime istorijos, tai mūsų pokalbis bus kaip kūnas be kraujo.
Bet kaip jūs, pone Tomaševski, įsivaizduojate. Kai kalbama apie autoritarinius režimus, kad ir apie tokius, kaip Aliaksandro Lukašenkos. Ar jūs tikrai įsivaizduojate situaciją, kad pats Lukašenka ateina ir sako – kalbėkimės. Juk tokių režimų tikslas yra išlikti ir slopinti bet kokias diskusijas dėl naujų socioekonominių, politinių organizavimo klausimų?
Aš matau permainas. Aš buvau vicepirmininku dar pirmoje Europos Parlamento kadencijoje. Tuomet jokio kontakto nebuvo – buvo blokada. 2015 m. pajudėjo ledai ir pirmą kartą dešimties parlamentarų delegacija nuvažiavo. Po to mes buvome dar 3 kartus. Šis mūsų ir visų kitų, kurie mano taip pat, kad reikia dialogo sprendžiant šį (A. Lukašenkos režimo – ELTA) klausimą, darbas privedė prie situacijos, kad opozicija tapo laisvesnė, buvo paleisti politiniai kaliniai… Buvo jaunimo programos, Erasmus. Viską dabar galima sugadinti: bus geležinė uždanga ir jokio kontakto nebus. Kas nuo to laimės – būtent tie, kurie nori autoritarinio valdymo.
Apie ką mes kalbame? Juk faktinio Baltarusijos vadovo Lukašenkos paskutinis žingsnis buvo agresija bei prievarta prieš taikius protestuotojus. Ar protestuotojai ėjo su Molotovo kokteiliais prieš valdžią? To nebuvo.
Su protestais būna įvairiai. Žinoma, tai (valdžios agresija prieš protestuotojus – ELTA) yra blogai, ir tai buvo pasmerkta, ir aš tą padariau: negali būti jėgos naudojimo. Bet mes turime žiūrėti visą foną. Tokio smurto būna, deja, ir kitose valstybėse. Mūsų konservatoriai tokį epizodą turėjo. O kas dabar vyksta Europoje, Amerikoje… Apskritai, tai yra siaubas.
Pasmerkus šią prievartą reikia žiūrėt visus fonus. Aš matau vieną mažą žinutę – vidaus reikalų ministras atsiprašė. To niekada nebuvo. Evoliucija vyksta, ir tie, kurie priešinasi permainoms, supranta, kad pasaulis keičiasi. Bet revoliucijų negali būti.
Jūs sakote studijuojąs istoriją, tai turėtumėte suprasti, kad lyginant bet ką su bet kuo galima ir batus pamesti. Tarkime, ta pati Prancūzijos Didžioji Revoliucija: šalia įdėjų liberté, égalité, fraternité, kurias, kaip sakote, lydėjo giljotina, juk buvo sukurta ir inercija dideliems, milžiniškiems pokyčiams, be kurių Europos ir jos laisvės dvasios nebūtų. Tad man būtų įdomu sužinoti, ką jūs siūlote dabartiniams Baltarusijos opozicionieriams ir Europai? Ką turi daryti sukilusi Baltarusijos opozicija, ką turi daryti Europa, kad lūkestis, kuris tarp baltarusių stiprėjo ypač per kelias pastarąsias savaites, būtų patenkintas?
Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Pasakykite, kokia Europa? Europos Sąjunga? Pusė Europos nepriklauso Europos Sąjungai. Atsakymas priklauso nuo to, apie ką mes kalbėsime. Jeigu kalbėtume apie visą Europą – tai ten yra įvairių nuomonių. Kitaip galvoja serbai, rusai, graikai. Jei kalbėtume apie ES – tai ten nėra vieningos nuomonės, ji formuojasi. O nuo ko priklauso ši kryptis, – aš manau, kad ji priklauso ne nuo to, apie ką mes kalbame: demokratija, viešumas. Visa tai yra labai gerai, aš sovietmečiu, kaip ir Jedinskis, kovojau dėl viešumo, tuo metu dabartiniai mūsų oponentai sėdėjo partinėse mokyklose. Klausimas yra – kokie ir kieno yra interesai. Mes puikiai suprantame, kad Europos Sąjungoje daugiausiai svorio turi Vokietija ir kartais Prancūzija. Juk dėl to ir Jungtinė Karalystė išėjo iš Europos, nes negalėjo savo krypties pramušti.
Tad, jei bus sprendžiami Vokietijos interesai, tada reikia klausti vokiečių politikų, ką jie planuoja, kaip įsivaizduoja situaciją (…).
Pone Tomaševski, pakalbėkime konkrečiai, iš jūsų visos retorikos – su visu istorinių analogijų šleifu – galima susidaryti įspūdį, kad jūs atsargiai žiūrite į Baltarusijos opozicijos bandymą išstumti Lukašenką.
Mes ne tiek kalbame atsargiai, mes kabame realiai.
Bet koks būtų jūsų atsakymas. Pavyzdžiui, ar jūs palaikote tokią rezoliuciją, kokia buvo priimta Seime?
Mes palaikėme, kadangi mes žinome, kad turi būti vieninga politika.
Bet ar su viskuo, kas ten parašyta, nesutinkate?
Daug kas nesutinka. Net du parlamentarai susilaikė.
Jie norėjo griežtesnės pozicijos, o kokios jūs norėjote?
Mes manome, kad, kai pasakai A, turi žinoti, kas bus po to. Reikia bandyti prognozuoti. Bet visame šiame procese turi būti diskusija, nuomonių ringas, kad būtų priimtas optimalus sprendimas. Dabar buvo Linkevičiaus planas – tai viskas… Opozicija laimi, jiems reikalinga parama, dvasinė – taip pat. Bet išeina taip, kad mes dabar kalbamės ketvirtadienį, o ar yra kas nors aišku dėl Lukašenkos? Jis nekelia ragelio Merkel ir panašu, kad taikiai neperduos valdžios.
Tai jei jūs turėtumėte sprendimo vadeles – ką būtumėte daręs kitaip?
Dialogas.
Su kuo? Su Lukašenka?
Yra daug galimybių kontaktuoti. Yra ambasados. Reikia pradėti kontaktuoti. Mes nedeginame tiltų. Tik tuomet galima ir tiems patiems protestuotojams padėti. O dabar jei bus geležinė uždanga… Mes penkerius metus dirbome sunkiai, kad ji būtų atidaryta.
Ar aš klystu sakydamas, kad, jūsų nuomone, būtų buvę geriau, jei po tokių rinkimų, kokie įvyko, protestai Baltarusijoje nebūtų kilę?
Ne, aš apie protestus apskritai nekalbėjau.
Bet viskas iš čia ir kyla: baltarusių visuomenė sukilo prieš valdžią.
Geriausiai būtų, kad rinkimai būtų laisvi, kad žmonės galėtų reikšti savo nuomonę. Tai būtų geriausiai.
Bet taip nebuvo.
Galima perskaičiuoti balsus. Galų gale reikia panaudoti nors mažą demokratinį būdą – gal Baltarusijoje ir nėra demokratijos kaip Švedijoje – reikia panaudoti teisinį kelią. Apskųsti teismui.
Pone Tomaševski, kokiam teismui? Baltarusijos teismams, kurie yra suaugę su režimu?
Nesvarbu.
Tai, pone Tomaševski, yra labai svarbu.
Apskųsti teismui ir bandyti įrodyti, surinkti faktus.
Opozicija jau pateikė faktus, sako, kad tūkstančiai pažeidimų.
Būtent, tada būtų konstruktyvus darbas. To nepadarius keliama įtampa. Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kaip Maidane.
Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kad pažintume tik dvi spalvas. Tas, kas sako, kad čia nelabai balta, tas iš karto priešas, jis už Lukašenką. Visi mąstantys žmonės gali pastebėti tam tikrą konflikto eskalavimą. (…) Viską galima pasiekti ir be kraujo. Jei kažkas kalba, kad be kraujo nieko nepasieksime, yra tiesiog cinikas. Mano pagrindinė žinia, kad aš prieš tokią kryptį, apie kurią kalba Vytautas Landsbergis. Tai yra nusikaltimas. Šiandien 21 a. kraujo neturi būti, galima išspręsti taikiai visas problemas.
Žiūrint bent jau į pastaruosius 8 metus, jūsų partijos narius lydėdavo skandalai: ponas Jedinkis dabar, jūs vaikščiojote su Georgijaus juostelėmis, ponia Cytacka nukabinėjo lietuviškai užrašytas gatvės lenteles, išvadino prezidentę melage, nekėlė valstybinės vėliavos per šventes. Kaip aiškinate tai, kad jūsų partija nuolatos atsiduria viešosios kritikos sūkuryje?
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Aš turiu vieną atsakymą. Jei vienu argumentu pasakyčiau, kodėl mes išsiskyrėme, tai mes nesame posovietinė ir pokomunistinė partija. Iš to išplaukia visos kitos situacijos ir momentai. Mes vieninteliai reikalaujame liustracijos – tą padarė čekai, estai. O mūsų oponentai iš sisteminių partijų, ne iš „valstiečių“, tai konservatoriai, liberalai… jie turi komunistinio režimo šaknis. Jie užslaptino KGB archyvus…
Bet būtent jūs prisisegėte Georgijaus juostelę, turinčią aiškų Rusijos imperializmo toną. Ponas Jedinskis kalbėjo apie Kijevo bombardavimą…
Mūsų oponentai bijo, kad mes atskleisime jų tapatybę ir šaknis, nori, kad apskritai mūsų nebūtų. Jie klijuoja etiketes.
Bet, pone Tomaševski, jūs tiesiogine to žodžio prasme prisisegėte Georgijaus juostelę. Jūs žinojote, kokią prasmę jai suteikė Kremlius.
Juostelei tik dabar suteikta ši prasmė, ir tą daugiau padarė mūsų oponentai. Nes tie, kurie sukuria (tokius simbolius – ELTA), mano, kad žmonės yra tokie primityvūs, kad jie nieko nežino. Koks čia sovietų simbolis? Tai yra Švento Jurgio simbolis, kovos su blogiu simbolis. Reikia tai žinoti. Jei kažkas to nežino, aš neturiu apie ką kalbėti. Mes turime žinoti istoriją. Tai gėrio simbolis, o tai, kad kažkur jį naudoja separatistai, tai gali naudoti. Hitleris taip pat kryžių naudojo, ar dėl to mes kryžiaus atsisakysime? Tai propaganda, tačiau ne Kremliaus, o tų mūsų posovietinių partijų… Aš su tokia propaganda nesutinku. Georgijaus juostelė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O jei kalbame apie simbolius. Viešojoje erdvėje nuvilnijo nuostaba, kai pareiškėte, kad ponas Jedinskis ves rinkimų sąrašą. Jūs sakėte, kad tai yra „idėjinis, iškalbus ir drąsus politikas“. Turėtumėte sutikti, kad jis yra nevienareikšmiškai vertinamas politikas. Ar nebūtų patrauklesnis variantas pasiūlyti labiau konvencinį variantą – ministrę Ritą Tamašunienę ar bent kažką panašaus?
Mes turėjome pasiūlymų daug, turime daug lyderių. Bet vienas iš vicepirmininkų tapo sąrašo pirmuoju numeriu. Tai buvo priimta, ir tai yra labai gerai.
Bet ar jūsų netrikdo tai, kad Z. Jedinskio pasakymai ir pamąstymai sukelia ažiotažą ir skandalus.
Mes esame tokia stipri partija, kad (tai nesvarbu – ELTA). Žmonės žiūrės, visų pirma, į programą.
Jūsų partija į šią valdančiąją daugumą įsijungė antrojoje šios kadencijos pusėje, ir galėjo susidaryti toks įspūdis, kad sugebėjote užduoti muzikos toną gausiausiai Seimo jėgai – „valstiečiams“. Ginant jūsų deleguotą ministrą Narkevičių Seimo lyderiai nepabūgo net Prezidentūrai skersai kelio stoti. Pritarsite, kad turėjote „auksinę akciją“ šioje koalicijoje? Ar sutinkate, kad turėjote daugiau įtakos, negu tai leistų turėtas mandatų skaičius?
Aš manau, kad yra kitaip. Mes dabar sąvokas vartojame kaip kokioje akcinėje bendruomenėje. Mes su bizniu nesame susiję apskritai. Mes turime ne tiek įtakos, mes turime daug solidumo, įdirbio ir gerą reputaciją. Galima turėti 30 parlamentarų, o po to suskilti. Mūsų žmonės nevaikščioja po partijas, jie yra principingi. Žmonės tą mato ir supranta ir nori su mumis dirbti, nori mums daug daugiau pasiūlyti. Nes jie įsivaizduoja, kad čia optimalus politikos variantas – sąžiningumas, nesivaikymas valdžios bet kokia kaina.
Bet kodėl jūs to svorio nepanaudojote sprendžiant tuos klausimus, kurie tiesiogiai kyla iš jūsų partijos profilio – tautinių mažumų atstovavimo. Jūs kėlėte vaiko pinigų klausimą, kalbėjote apie bankų apmokestinimą, bet asmenvardžių rašybos klausimas praktiškai net nebuvo paminėtas. Su valdančiąja dauguma, kuri kelis kartus aiškiai parodė, kad išlaikyti koaliciją yra tikslas numeris vienas, principingas šio klausimo kėlimas galbūt būtų leidęs uždaryti šį tris dešimtmečius buksuojantį procesą.
Žinote, procesas vyksta. Žinoma, norėtųsi, kad greičiau būtų išspręstas.
Bet kodėl jūs nekėlėte šio klausimo?
Mes ne tik keliame, mes sprendžiame. Kalbinis standartas sovietmečiu tautinių mažumų atžvilgiu buvo geresnis nei dabar. Mes galėjome visų dalykų mokytis savo gimtąja kalba, dabar 3 dalykai įvesti mums ne gimtąja kalba. Žmonės piktinasi.
Bet ar jūs, kalbėdamasis su Ramūnu Karbauskiu, nepabandėte pasakyti, kad štai mūsų sąlygos, mes jas pateikiame kaip prioritetą numeris vienas, jei ne – tai mūsų paslaugų nebus… Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Mes suprantame, kad šiuos klausimus turime išspręsti. Mes ratifikavome Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvenciją.
Ten viskas surašyta, kaip turi būti. Dar 2000 metais tai padarėme.
Bet esmė juk yra politinis klausimo kėlimas.
Aš atsakysiu. Ši konvencija yra sudėtinė dalis mūsų teisinės bazės. Tad klausimas lyg ir buvo išspręstas 2000 m.
Bet, deja, vieną ir kitą kartą konservatoriai ir liberalai turėjo valdžią.
Bet sutikite, šioje valdančiojoje daugumoje jūs asmenvardžių klausimą iškeitėte į vaiko pinigus.
Mes nieko neiškeitėme.
Buvo aiškiai jūsų pasakyta. Mes einame į valdančiąją koaliciją tokiomis ir tokiomis sąlygomis. Ir tarp tų sąlygų asmenvardžių klausimo nebuvo.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl asmenvardžių yra vienas sakinys. Mes įrašėme, kad būtų vykdoma Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvencija ir, jei ji bus vykdoma, – visi klausimai bus išspręsti. Jei yra sutikimas, kad (konvencija – ELTA) turi būti vykdoma – tai jau yra pirmas žingsnis. O po to turi dirbti tie žmonės, kuriems tai priklauso, – visų pirma, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bet jis to nedaro. Mes negalime įtikinti Linkevičiaus, kad ši konvencija turi būti vykdoma. Jei mes daug kalbėsime, o jis nevykdys – tai nebus išeitis. Mes norime, kad į ministeriją ateitų žmogus, kuris ne tik kovos su kaimyninėmis šalimis, bet ir viduje realizuos ES kryptį. Kol kas pas mus tai neveikia.
Neveikia dėl to, kad Seime šio klausimo niekas nebekelia.
Ne Seimas. Yra pasirašyta konvencija, turi ministerija vykdyti.
Ne vienas pasakytų, kad, norint išspręsti tokį klausimą, reikia tai įrašyti į koalicijos ar tarpfrakcinę sutartį, kaip esminį tikslą, kurį iki Seimo kadencijos pabaigos reikia išspręsti. Sutikite, tokio susitarimo nebuvo.
Patys žmonės sprendžia. Jeigu ministerija nenori tokios problemos pamatyti, patys žmonės per teismus sprendžia. Šis klausimas bus sprendžiamas, bet iki begalybės mes šiuo klausimu nediskutuosime. Reikia vykdyti, bet nediskutuoti. Praėjo 30 metų, kai esame nepriklausomi. Buvo geras tautinių mažumų įstatymas, bet jį konservatoriai 2010 m. panaikino. Tai yra veidmainystė… Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Pone Tomaševski, į kokį elektoratą jūs taikote?
Mums elektoratas nėra tikslas savyje, mes nemanome, kad reikia taikyti į elektoratą, kad gautume balsų. Mes taip nemąstome. Mes vietas Seime suprantame kaip įrankį, kad padėtume žmonėms. Be aptartos problemos (asmenvardžių rašybos – ELTA), svarbu socialinė nelygybė, socialinis teisingumas, vaiko pinigai, nemokami vaistai senjorams, diferencijuoti mokesčiai, kurie praėjo mūsų balsų dėka. Turi būti aiški kryptis – socialinis teisingumas. Todėl mes siūlome, kad būtų tryliktoji pensija žmonėms, kad žmonės prieš Kalėdas nebūtų kaip ubagai, kad normaliai pasitiktų šventes. Kitas dalykas – tai šeimos vertybės, tradicinės šeimos, krikščioniškos vertybės.
O kaip, jūsų nuomone, buvo įgyvendinamos Sauliaus Skvernelio Vyriausybės reformos?
Žinote, 20 metų buvo kalbama apie progresinius mokesčius… Tris kartus turėję valdžią socialdemokratai nieko nepadarė. Todėl mes tuomet ir išėjome iš koalicijos – nieko nebuvo daroma. Buvo neįmanoma dirbti. O dabar viskas dėl mūsų balsų padaryta.
O kokie prioritetai, jūsų nuomone, turėtų būti keliami naujam Seimui?
Visų pirma, reikia diferencijuoti mokesčius. Pirmas žingsnis padarytas, o antras žingsnis turi būti toks – kas uždirba minimalų atlyginimą, moka tik simbolinį 1 euro mokestį. Tada į rankas gautų 608 eurus. Mes siūlome išeitį iš skurdo. Taip pat reikėtų stiprinti šeimos politiką, daugiau lengvatų, daugiau pinigų vaikams. Tai labai svarbūs klausimai. Šaltinis būtų apmokestinant prekybos tinklus, bankus.
Kur įsivaizduojate savo partiją po Seimo rinkimų: valdančiojoje daugumoje ar opozicijoje?
Mes nebijome būti opozicijoje, kadangi mums svarbiausia – principingumas.
Bet jei susiklostytų taip, kad formuotųsi panaši centro kairės koalicija ir jus bendram darbui kviestų tas pats Ramūnas Karbauskis, kad ir su mažesniu politiniu svoriu. Sutiktumėte? Galite pasakyti, kad esate patenkinti bendradarbiavimu su dabartiniais „valstiečiais“?
Gyvenime mes nesame patenkinti viskuo. Visada yra niuansų. Mes pasiūlėme neįvesti taršos mokesčio. Mes manome, kad jis yra perteklinis, tačiau mes nesusitarėme. Bet apskritai žiūrint… Aš politikoje ne pirmą dieną: mes valdančiojoje koalicijoje esame buvę jau 4 kartus.
Palyginus, tai dabar darbas yra kur kas konstruktyvesnis. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje mes nieko negalėjome nuspręsti, o ką nuspręsdavome, nebūdavo vykdoma. Dabar yra kitaip. Tai naujos kokybės politika, o ne tik biznio interesų atstovavimas.
Prezidentas ne kartą ir nedviprasmiškai yra davęs suprasti, kad Jaroslavas Narkevičius negali būti ministru, kad nepasitiki juo, galiausiai pabrėžė, jog dabartinis susisiekimo ministras naujoje Vyriausybėje ministru dirbti negalės. Jei visgi susiklostytų taip, kad formuotumėte valdžią ir turėtumėte galimybę siūlyti ministrus. Panašu, kad J. Narkevičiaus jau nebeteiktumėte. Bet ar nebijote, kad po karčios praktikos dėl J. Narkevičiaus prezidentas ir su kitais jūsų pasiūlytais kandidatais bus itin atsargus?
Mūsų tikslas nėra turėti postus. Dabar susisiekimo ministras J. Narkevičius paspartino ministerijos darbą. Darbo įvertinimas yra. Gerai tvarkosi ir R. Tamašunienė. Mes parodėme, kad esame ne tik idėjiniai ir galvojame apie paprastą žmogų, bet mes parodėme, kad galime, kad turime daug žmonių, kurie gali tokias aukštas pareigas eiti. Žinoma, kad mes juos siūlysime į tokias pat aukštas pareigas.
Ar ir J. Narkevičių siūlytumėte dar kartą?
Aš manau, kad siūlysime žmones, kurie turi patirtį, kad neateitų į ministeriją mokytis, kad būtų tęsiami darbai. O su prezidentu… Aš manau, susitarsime. Žinote, politikoje yra taip: niekada nesakyk niekada. Aš manau, kad mums pavyks susitarti.
Netgi dėl J. Narkevičiaus?
Aš manau, kad bendri mūsų valstybės interesai yra svarbiausia.
Dar penkerius metus karaliauti geidžiantis Aleksandras Lukašenka vėl apmovė: daugelis neabejojo, kad jis koneveiks ir muš išdrįsusius su juo varžytis dėl šalies prezidento posto, bet mažai kas tikėjosi, kad imsis to taip anksti – iki balsavimo likus dar pusantro mėnesio.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Atėjo laikas pasirašyti nuosprendį?
Aleksandras Lukašenka nepertraukiamai valdo Baltarusiją 26 metus ir rugpjūčio 9 d. vėl dalyvaus rinkimuose į šalies prezidentus – šeštą kartą; keltis į aukščiausią valstybės postą kiek nori kartų jam leidžia 2004 metais vykusiame referendume priimta respublikos konstitucijos pataisa. Artėjant pastarajai rinkiminei kampanijai, daugelis ekspertų, kaip dabar primena žiniasklaida, spėjo rinkėjų aktyvumą būsiant labai menką ir rinkimuose į prezidentus dalyvausiant nedaug pretendentų. Mat norint būti įregistruotam kandidatu į prezidentus būtina pateikti ne mažiau kaip 100 tūkstančių pretendento kandidatūrai pritariančių rinkėjų parašų – tai padaryti ir šiaip nelengva, o čia dar pandemija.
Ekspertai smarkiai apsiriko. Pirma, pasiskelbė net 55 iniciatyvinės grupės, keliančios savo kandidatą į prezidentus; tiesa, centrinė rinkimų komisija įregistravo tik penkiolika. Antra, žmonės nepabijojo išeiti iš namų. Baltarusių žurnalistikos veteranai tikino, kad tokių ilgų eilių sostinėje ir kituose miestuose nematę nuo sovietinių laikų, kai jos nusidriekdavo prie parduotuvių, pasirodžius ten vadinamajam deficitui.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Dabar žmonės stojo į eilę prie piketų – pasirašyti pritarimo kandidatui į prezidentus. Antai gegužės 31 d. Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna” aktyvistai Minske suskaičiavo, kad vienu metu prie piketo per kelias artimiausias gatves nusidriekusioje eilėje laukė 2 100 žmonių. Žurnalistai, pakalbinę atėjusiuosius pasirašyti, padarė išvadą, kad „parašų rinkimas iš tikrųjų tapo viešo protesto forma”. Žmonės skundėsi tuo, kaip valdoma šalis, reikalavo pakeisti valdžią ir sakė, kad deda parašą pagal principą „už bet kurį, tik ne už Lukašenką”.
Dar kas krito į akis: pajėgiausi Lukašenkos varžovai pasirodė esantys ne politinių partijų atstovai. 57-erių Viktoras Babaryka 20 metų vadovavo bankui („Белгазпромбанк”), garsėja kaip mecenatas ir filantropas. Prasidėjus rinkimų kampanijai, jis daugeliui netikėtai paskelbė kelsiantis savo kandidatūrą į prezidentus ir atsistatydino iš banko valdybos pirmininko pareigų. Anksčiau į politikus nesitaikė ir tik pastarąjį pusmetį ėmė kritikuoti respublikos vadovybę. Jis iš karto pareiškė nenorintis su niekuo pyktis ir jam svarbiausia – suvienyti šalį. Jo rinkimų šūkis: „Aš – vadybininkas”. Jam talkino beveik 900 iniciatyvinės grupės narių ir jie surinko 425 tūkstančių pritarimo parašų – kiti pretendentai gerokai atsiliko (žinoma, išskyrus esamą prezidentą, kuriam oficialiai padėjo beveik 11,5 tūkstančio talkininkų ir kurio naudai surinkta 1,5 milijono parašų).
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Įregistravus iniciatyvines grupes, kai kurie internetiniai leidiniai paprašė skaitytojų atsakyti į klausimą, už ką jie ketinantys balsuoti rugpjūčio 9-ąją. Žinoma, tokia apklausa nelaikytina sociologiniu tyrimu, bet objektyvių rinkėjų nuomonės tyrimų Baltarusijoje nesant vis dėlto šioks toks vaizdas susiklosto – juk daugybė žmonių. Antai vienoje internetinėje svetainėje (tut.by) atsakė 44 tūkstančiai skaitytojų: 55 % nurodė Viktorą Babaryką, antroje vietoje liko Svetlana Tichanovskaja – 14 %… už prezidentą Lukašenką tuo metu ketino balsuoti apie 6 % atsakiusiųjų. Kitas leidinys („Наша Нiва”) sulaukė daugiau kaip 9 tūkstančių atsakymų: 48 % tinkamiausiu kandidatu pripažino taip pat buvusį bankininką, 16% – Sergejų Tichanovskį… 3% – Lukašenką; socialiniuose tinkluose ir žmonėse dabartiniam prezidentui kaip mat prilipo pašiepiama pravardė „Saša 3%” (Saša – mažybinė vardo Aleksandras forma).
Viename leidinyje matome Tichanovskają, kitoje – Tichanovskį. Kaip čia išeina?
Galą tarakonui!
Svetlana ir Sergejus Tichanovskiai – sutuoktiniai, kartu 16 metų, augina du vaikus. 41-erių Sergejus – video studijos savininkas, dirbo Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, tačiau ėmė garsėti kaip YouTube kanalo „Šalis, skirta gyvenimui” (Страна Для Жизни), kurį įkūrė 2019-ųjų pavasarį, autorius ir vedėjas. Į klausimą, kodėl ėmėsi, atsakė: „Pavargau nuo valdininkų savivalės ir nusikalstamo aplaidumo”. Iš pradžių daugiausia kalbino verslininkus ir garsino šaliai naudingus jų užmojus. Patyręs, kad ir paprasti žmones turi ką pasakyti apie valstybę, atsidūrė politikoje. Protesto akcijų prieš „gilesnę integraciją” su Rusija tiesioginės transliacijos jį atvedė į teismo salę, 2020-uosius sutiko laikinajame izoliatoriuje. Šalininkų padedamas nusipirko namelį ant ratų ir šį pavasarį per mėnesį apvažiavo daug Baltarusijos vietovių, bendravo su kanalo prenumeratoriais, kalbino vietinius gyventojus.
Suimti dešimtys Baltarusijos opozicijos atstovų. EPA-ELTA nuotr.
Kanalas „Šalis, skirta gyvenimui” išgarsino ir pensininkę Liudmilą iš Glubokajo miesto (prie senojo kelio iš Vilniaus į Polocką), kuri, kritikuodama Baltarusijos prezidentą, priminė rusų rašytojo Aleksandro Čakovskio eiliuotą pasaką apie baisųjį tarakoną. „Ir nusilenkė žvėrys ūsuotajam…” Laida sulaukė beveik 1,1 milijono žiūrovų ir 4,5 tūkstančio komentarų.
„Daugiau kaip 130 tūkstančių prenumeratorių prašo mane dalyvauti šioje kampanijoje, jie netiki nė vienu kandidatu”, – tokiais žodžiais Sergejus Tichanovskis gegužės 7 d. pradeda savo kanale pareiškimą apie ketinimą atsiliepti į žmonių prašymą ir iškelti savo kandidatūrą rinkimuose į šalies prezidento postą. Šis kreipimasis buvo įrašytas iš anksto – patį autorių išvakarėse vėl sulaikė. Centrinė rinkimų komisija atsisakė įregistruoti jo kandidatūrą iškėlusią iniciatyvinę grupę (pasigedo paties kandidato parašo), tačiau prieš pat baigiantis dokumentų pateikimo terminui Komisijos rūmuose pasirodžiusi Svetlana Tichanovskaja spėjo įregistruoti grupę savo vardu ir pati netikėtai tapo galima kandidate į prezidentus…
Paleistas į laisvę Sergejus ėmėsi vadovauti sutuoktinės iniciatyvinei grupei. Sutuoktinių rinkimų kampanijos šūkiu tapo raginimas neprileisti tarakono („Стоп таракан!”). O netrukus žmonės ėmė nešti į piketus šlepetes – tarakonui pritrėkšti. Kai kas rinkiminį žmonių aktyvumą Baltarusijoje vadina „revoliucine situacija”, o daugelis – „šlepečių revoliucija”.
Sergejus spėjo žurnalistams paiškinti, kad baltarusiai turi gyventi „suverenioje ir nepriklausomoje valstybėje”, draugauti „su visais kaimynais, ir su rusais, ir su ukrainiečiais, ir su kitais”. Svarbiausia – pakeisti šią valdžią, diktatūrą. „Vienas asmuo daro ką tik nori, o nuo mūsų nieko nepriklauso, – sakė jis. – Tik ar gali vienas žmogus geriau už visus žinoti, kaip turėtų būti mūsų šalyje, kuria kryptimi turime žengti. Turi spręsti žmonės.” Jeigu dabartinis prezidentas nepasitrauks, tai baltarusiams nereikėtų dalyvauti rinkimuose. Lukašenkai vėl užgrobus valdžią, šalyje gali įsiplieksti partizaninis karas. Baltarusija iš prezidentinės respublikos palaipsniui turėtų atvirsti į parlamentinę respubliką. Sąžiningi parlamento rinkimai, Konstitucijos buvusios versijos grąžinimas, nepriklausomų teismų sudarymas, vietos savivaldos plėtojimas… Pasakė ir ką girdėjęs iš milicininkų: jeigu į gatves išeis du, dešimt tūkstančių žmonių, tai milicija juos išvaikys, bet jeigu bus 40, 80 tūkstančių, tai pereis į žmonių pusę.
Sergejų Tichanovskį vėl sulaikė gegužės 29 d. Gardine, kur jo vadovaujama iniciatyvinė grupė rinko pritarimo parašus. Prie jo su klausimais lindusi kažin kokia blondinė pasiskundė čia pat buvusiems dviem milicininkams, esą Sergejus ją pastūmė. Vienas iš pareigūnų, mėginusių prieiti per žmonių būrį prie grupės vadovo, parkrito ant asfalto. Tuoj prisistatę Ypatingosios paskirties būrio kovotai suėmė Tichanovskį ir devynis jo talkininkus. Liudytojų akimis, tai buvusi pati tikriausia provokacija; vidaus reikalų ministerija pranešė, kad prieš teisėtai veikiančius pareigūnus buvo panaudota prievarta ir jie patyrė kūno sužalojimus. Birželio 16 d. Tichanovskiui pateikė naujus kaltinimus (trukdymas įgyvendinti rinkimų teisę etc etc), pratęsė suėmimą dar dviem mėnesiams ir rinkimų dieną jis praleis už grotų.
Daugelis už Svetlaną Tichanovskają pasirašiusiųjų nė nežinojo, kuo ji verčiasi (užtenka „Tichanovskio žmona”). Anglų ir vokiečių kalbos specialybę įgijusi moteris dirbo vertėja, sekretore ir iki pastarųjų dienų politika nesidomėjo. Pirmą ir vienintelį kartą buvo atėjusi į rinkimus 2001-aisiais, kai jai sukako 18-a, ir kartu su tėvais balsavo už Lukašenką. Kai 2010-ųjų pabaigoje, pasibaigus balsavimui, Minske įvyko opozicijos protesto akcija, reikalavusi paskelbti naujus, sąžiningus, rinkimus – be Lukašenkos (demonstrantus išvaikė vidaus kariuomenė, daugiau kaip šešis šimtus jų sulaikė, tarp jų ir septynis buvusius kandidatus į prezidentus, 41 teisė), Svetlana nė nesuko galvos, kas kaltas, kas teisus.
Prieš kelias dienas sužinojome Svetlanos Tichanovskajos iniciatyvinę grupę surinkus kandidatės į prezidentus registravimui reikalingus 100 tūkstančių parašų. Ji pranešė, kad būdama Gomelyje sulaukė perspėjimo telefonu: pagalvokite, ar verta važinėti, kai jus gali pasodinti, o vaikus – paimti. Kai registruojant iniciatyvinę grupę Centrinėje rinkimų komisijoje Svetlanos paklausė, ar tikrai ketinanti siekti prezidento posto, atsakė: „Visą gyvenimą apie tai svajojau”. Ne, teisybę sakant, ji norėtų vėl būti tik žmona ir mama. Kita vertus, tiek pastangų padėta, tiek visko padaryta. „Kaip suprantu, žmonių sąjūdis neišblės. Visiems turi būti aišku, kad balsuojame ne už ką nors, o prieš vieną žmogų.” Bet Sergejus kalbėjo, kad Lukašenkai būtų blogai ir žmonėms neatėjus balsuoti. Suėmė ir vyro padėjėjus – neliko su kuo pasitarti…
Pretendentai dingsta rytą
Birželio 1 d. prezidentas Aleksandras Lukašenka susitikimo su Valstybės saugumo komiteto pirmininku Valerijumi Vakulčiku metu kalbėjo žinantis kai kurių „vėjo kėlėjų” planus ir pareiškė norintis pirmininką ir „visus, kas mus išgirs”, perspėti: „maidanų Baltarusijoje nebus”. Negalima leisti įstatymo pažeidimų. Negalima leisti, kad po šalį šlaistytųsi visokios kriminalinės gaujos, pasiraitojusios rankoves; ne duok Dieve, žmonės pamanys, kad grįžo gestapas, prasidėjo karas. „Štai ko mes negalime leisti. Ir aš to neleisiu.” Tačiau gal ne visi išgirdo perspėjimą ir pats prezidentas nespėjo imtis pažadėta („Ir aš to neleisiu”), nes nes po geros savaitės jis vėl paragino „neleisti parašų rinkimo paversti neteisėtais mitingais ir masiniais renginiais su visais įmanomais ir neįmanomais įstatymų ir moralės normų pažeidimais”.
„Viasna” aktyvistai suskaičiavo, kad Baltarusijoje nuo gegužės 6-osios iki pastarųjų dienų administracine tvarka už įvairius pažeidimus (iš tikrųjų – už dalyvavimą rinkimų kampanijoje) nubausta 98 žmonės; sudėjus visų, išeina 1316 parų arešto. Per 100 žmonių nubausta piniginėmis baudomis; bendra suma – daugiau kaip 90 tūkstančių rublių (33 tūkstančiai su viršum eurų). Kiti dar laukia teismo.
Baltarusijos prezidentas ne veltui ragino įstatymų sergėtojus „pakedenti kailį pilvotiems buržujams” – birželio 18 d. sužinojome juos atskleidus organizuotą nusikaltamą grupę, veikusią tarptautiniu mastu. Solidaus, atrodytų, banko vadybininkus ir jų bendrininkus sekė nuo 2016 metų. Dabar, baigus rinkti visus duomenis, jiems pateikti įtarimai dėl grobstymo, sukčiavimo, pakišų davimo ir ėmimo, nusikalstamai gautų pajamų įteisinimo užsienio bankuose – kalbama apie šimtus milijonų JAV dolerių. Baltarusių tyrėjai bendradarbiauja su kolegomis 18-oje šalių, taip pat ir pirmaujančiose kovoje su pinigų plovimu Jungtinėse Valstijose. Iš viso sulaikyta apie 20 žmonių. Dauguma sutiko bendradarbiauti su tyrimu ir teikia parodymus prieš dabar sulaikytą nusikalstamos veikos organizatorių – buvusį banko vadovą.
Tautinės Baltarusijos vėliavos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Bankas vadinasi „Belgazprombank” ir priklauso Rusijos bendrovei „Gazprom”. Baltarusijos valstybės kontrolės komiteto vadovas priduria, kad sulaikytieji tebuvo vykdytojai, o jiems už nugarų stovėjo aukšti „Gazprom” viršininkai, gali būti, ir dar aukštesni. Abejotina, ar visi – 425 tūkstančiai – savo parašais pritarusieji Viktoro Babarykos kandidatūrai į šalies prezidento postą įsidėmėjo banko, kuriam jis vadovavo, pavadinimą. Dabar jiems pirštu prikišamai parodė: pasirašėte už sukčių gaujos vadeivą, susijusį su labai aukštais Rusijos viršininkais. Su Rusijos! Aleksandras Lukašenka atkakliai gina šalies suverenumą nuo Maskvos gniaužtų, o šitas „pilvotas buržujus” ką daro?!
Žiniasklaidoje tebesvarstoma, kodėl penkiolika „vykdytojų” sulaikė birželio 11-ąją, o „nusikalstamos veikos organizatorių” – tik po savaitės (rytą su sūnumi Eduardu – iniciatyvinės grupės vadovu išvežė surinktus parašus registruoti ir negrįžo). Per tą laiką šis daug prikalbėjo. Antai, tuoj po buvusių bendradarbių ir esamų bičiulių sulaikymo: dabartinė valdžia nesuvokia, kad tos Baltarusijos, kuri buvo anksčiau ir kurią jie gainiojo kaip savo kaimenę, jau nebėra. „Baltarusija pakirdo. Aš noriu pasakyti, kad naujoji Baltarusija nušluos senojo režimo griuvenas. Mes stipri ir laisva šalis, mes liaudis nugalėtoja.” Gal norėta iš kitų išgauti pageidaujamų parodymų? O gal tikėtasi buvusį bankininką išgirsiant jam taikomas užuominas ir savo valia pasitrauksiant iš rinkimų?
Birželio 13 d. Viktoras Babaryka, atsakydamas į „Deutche Welle” korespondentės klausimus, prisipažino: „Aš pasirengęs tam, kad mane gali suimti šią naktį.” Tą pačią dieną interviu su buvusio banko vadovu paskelbė ir Rusijos federalinė naujienų tarnyba RBK. Jo paklausė: ar ketina trauktis? Atsakė, kad buvo pasirengęs prieš jį nukreiptiems provokaciniams veiksmams, tik nemanė šiuos rinkimus sukelsiant valdžiai tokį siaubą. Jis nepasitraukė anksčiau ir dabar nesustos. Šalies įstatymuose aiškiai pasakyta, kam neleidžiama kelti savo kandidatūros rinkimuose – teistiesiems. Sulaikytam asmeniui – leidžiama, „todėl mes pasirengėme ir tam atvejui, jeigu aš netikėtai pradingsiu”. Per likusias iki rinkimų dienas jį nuteisti nepažeidžiant procesinių normų tiesiog neįmanoma.
Vėl prie bedugnės
1994-aisiais, pirmojo nepriklausomos Baltarusijos prezidento rinkimų 2-ajame ture sovietinės žemės ūkio įmonės (sovchozo) direktorius Aleksandras Lukašenka triuškinamai įveikė tuometį ministrą pirmininką Viačeslavą Kebičių. Padėtis šalyje buvo labai sunki ir rinkėjai nusisuko nuo vyriausybės („Nuvarė šalį!”), kritikos jai negailėjo visi kandidatai, taip pat ir Lukašenka. Po daugelio metų jis gyrėsi savo ranka parašęs veiklos programą (atitraukti liaudį nuo bedugnės, sąjunga su Rusija) ir kreipęsis per televiziją į rinkėjus tokiais žodžiais: „Neprašau jūsų už mane balsuoti. Viena prašau. Šiandien sprendžiamas mūsų valstybės likimas. Ateikite į rinkimus. Tarkite žodį.” Po to jam žmonės pasakoję, kaip prie patalo prikaustyti seneliai maldavo savo vaikų: nuveskite balsuoti. Paralyžiuotieji kėlėsi ir pasiremdami lazdelėmis žygiavo balsuoti už Lukašenką. Kaip Šventajame Rašte: „Kelkis ir eik.”
Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
Ekspertai sako, kad prieš ketvirtį amžiaus Baltarusijos rinkėjai balsavo „ne už Lukašenką, o prieš Kebičių”. Vėlesniais dešimtmečiais žmonės jau neturėjo pasirinkimo. Dabar 65-erių Lukašenka prašo žmonių: ne viską spėjau padaryti, duokite dar penkerius metus. Nežinia, ar dabartiniai jo priešininkai atsimena sovchozo direktoriaus žodžius 1994-aisiais, bet tvirtina: Lukašenka atvedė šalį prie bedugnės (beje, tai to paties Viktoro Babarykos žodžiai). Ratas apsisuko. Dabar žmonės išėjo į aikštes pasirašyti „prieš Lukašenką”.
1994-ųjų vasarą pirmasis Baltarusijos prezidentas respublikos parlamento akivaizdoje prisiekė ir pareiškė: „Pripažįstu tik vieną diktatūrą – įstatymo diktatūrą”. Po dvejų metų Lukašenka privertė liaudies išrinktuosius suteikti jam daugiau konstitucinių galių, tapo pasaulyje pagarsėjusiu diktatoriumi ir kito prezidento Baltarusija jau nesulaukė. Pastarieji prezidento rinkimai – pirmieji šalies istorijoje rinkimai, kurių baigtis neaiški.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU skelbia savo gretose demaskavusi itin aukšto rango rusų šnipą. Generolas majoras suimtas antradienį, Kijeve pranešė SBU (СБУ).
Manoma, kad 56-erių įtariamasis daug metų perduodavo Maskvai slaptą ir labai slaptą informaciją, be kita ko, taip pat – ir apie slaptas Ukrainos operacijas prieš Rusijos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje bei duomenis apie ukainiečių žvalgus, veikiančius Rusijos ir prorusiškų separatistų kontroliuojamose Ukrainos žemėse. Be to, jis verbavo kitus Ukrainos asmenis tapti agentais ir planavo teroristinius išpuolius Ukrainoje. Į Rusijos pusę perėjusiems asmenims buvo žadama Rusijos pilietybė ir pinigai. Įtariamojo susitikimai su kontaktiniu asmeniu iš Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) užfiksuoti Vokietijoje, Prancūzijoje, Chorvatijoje.
Igorius Jegorovas
Išdavyste įtariamas generolas Rusijos pavedimu ruošėsi nužudyti čečėną Adamą Osmajevą. Šis 2012-aisiais buvo suimtas Odesoje dėl tariamų planų pasikėsinti į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, visąlaik palaikė Ukrainos interesus, rėmė čečėnų nepriklausomybininkus.
Dabar jau žinoma ir įtariamojo pavardė. Tai – Ukrainos Saugumo tarnybos generolas majoras Valerijus Šaitanovas (Шайтанов). Kaip teigia internetinis ukrainiečių leidinys Gordonua.com, Valerijus Šaitanovas palaikė ryšius su savo kuratoriumi iš Rusijos slaptųjų tarnybų pulkininku Igoriu Jegorovu. Ukrainos slaptoji tarnyba SBU turi slapta padariusi įrašų, kaip V.Šaitanovas kalbasi tiek su FSB (ФСБ) karininku I.Jegorovu (Егоров), tiek su užverbuotu agentu „N“, kuriam pavesta nužudyti čečėną A.Osmajevą. Už tą nužudymą pažadėtas ir rusiškas pasas, ir pensija, ir solidus honoraras. Agentą „N“ perspėja, kad labai svarbu deramai „užkasti“ – po operacijos batus būtinai reikės sunaikinti.
Charakteringa dar ir tai, kad pokalbio su I.Jegorovu metu V.Šaitanovas vadina 2017-ųjų įvykius Ukrainoje „perversmu“, nepagarbiai atsiliepia apie Maidano gynėjus. Ukrainos portalo gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas viename iš savo paskutiniųjų videopareiškimų (youtube.com kanalas) tvirtina, kad žinia apie tokio aukšto rango Rusijos šnipo demaskavimą – pats tikriausias šokas Ukrainai. Nes V.Šaitanovas žinojo labai daug apie Ukrainos priešinimosi Rusijai operacijas. Pavyzdžiui, turėjo bylų apie ukrainiečių žvalgus, veikiančius Rusijos okupuotame Donbase ir Kryme. Kaip tvirtina D.Gordonas, dabar aišku, kodėl kai kurios Ukrainos slaptosios operacijos Rytų Ukrainoje labai dažnai žlugdavo, o ukrainiečių žvalgai – patekdavo į nelaisvę arba tiesiog dingdavo be žinios, žūdavo.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU
D.Gordonas, skelbdamas interviu savo youtube.com kanale pareiškimą, sakė, kad V.Šaitanovas greičiausiai buvo užverbuotas gerokai iki 2014-ųjų metų, kai Rusijos ir Ukrainos slaptosios tarnybos oficialiai dar draugiškai bendradarbiavo (bendros pratybos, bendri pasisėdėjimai prie vaišėmis nukrauto stalo). D.Gordonas atkreipė dėmesį, kad išdavyste įtariamas generolas užmėmė itin aukštus postus tuo metu, kai Ukrainos prezidentas buvo Petro Porošenko.
Ukrainiečių žurnalistas taip pat minėjo, jog buvo ruošiamasi likviduoti ir Ukrainos vidaus reikalų ministrą Arseną Avakovą.
Informacijos šaltinis – gordonua.com, slaptai.lt. ELTA
Ukrainą šiandien valdo globalinių finansinių korporacijų statytiniai, veikiantys prieš žmonių lūkesčius ir šalies nacionalinius interesus. Tam, kad išgelbėti Ukrainą, būtina nedelsiant keisti valdžią ir strateginį kursą. Tai telekanalo ICTV programoje „Žodžio laisvė” sausio 20 d. pareiškė partijos „Tėvynė” („Batkivščina”) pirmininkė Julija Tymošenko.
„Mes judame link absoliučios išorės finansinių grupių įtakos Ukrainoje. Prezidento, kuris savo rankose šiandien turi visą valdžią, dėka, jos gali daryti, ką nori, pasinaudojant patyrimo stoka, nekompetencija ir negebėjimu apginti šalį nuo tokių išorinių iššūkių”, – tvirtino Julija Tymošenko
„Tėvynės” lyderė teigė, kad vietoj prezidento pažadėto liaudies savivaldos įstatymo vyriausybė “turborežime” priima įstatymus, tiesiogiai keliančius grėsmę nacionaliniams interesams – strateginių objektų sąrašo panaikinimui, faktiniam Dujų-transporto sistemos privatizavimui, Ukrainos žemės ūkio paskirties žemės pardavimui užsieniečiams praktiškai be apribojimų (įstatymui po pirmojo skaitymo jau pritarta), lošimų verslo legalizavimui, prostitucijai ir narkotikų pardavimui.
Šie įstatymai surašyti ne Ukrainoje. Mūsų silpna valdžia nesiorientuoja tarp to, ką reikia daryti. Ji pasirėmė patarimais iš išorės, – pabrėžė Julija Tymošenko.
Maidano gynėjai
Kai atėjo nauja valdžia, Ukraina ir taip jau buvo oligarchinė valstybė su visomis grėsmėmis nacionaliniams interesams, eilinių žmonių skurdu. Klanai jau buvo išsidalinę beveik viską, kas įmanoma, – sakė J. Tymošenko.
Ukrainiečių skausmas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka, daryta Vilniuje parodos apie Ukrainą metu.
Bet egzistuoja tarptautinės spekuliatyvinės aferistinės finansinės kompanijos, korporacijos, kurios ir dabar godžiai žvelgia į Ukrainą, jos resursus – žemę su puikiu klimatu, naudingas iškasenas ir t.t. Ir ką jos pirmiausiai daro? Pirmiausiai įtaiso savo kadrus dabartinėje Ukrainos vyriausybėje, finansinėse ekonominėse institucijose.
Daugiau negu pusė Vyriausybės narių kartu su Premjeru, dalis jėgos struktūrų, beveik visas Nacionalinis bankas atsidūrė rankose žmonių, jau anksčiau susijusių su subsidijomis iš užsienio, – tvirtina J. Tymošenko.
O kas dar liko Ukrainai? Mums liko valstybinės korporacijos, kaip antai “Naftogaz”, “Ukrainos geležinkeliai”, “Energoatom”, “Ukroboronprom” ir dar kažkiek, tai, kas dar liko po korupcinės privatizacijos, – sake ji.
Ukrainos laisvės byla. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka, daryta Vilniuje parodos apie Ukrainą metu.
Ir kas dabar vyksta esant naujai valdžiai? Steigiamos šių kompanijų Stebėtojų tarybos, faktiškai pakeičiančios Vyriausybės funkcijas, su pasakiškais atlyginimais, didesniais negu panašiais Vakaruose. J. Tymošenko pateikė oficialius duomenis. Pagal juos “Naftogaz” Stebėtojų taryboje – 100 procentų užsieniečių, jų rankose ir Dujų-transporto sistema. Ir kitų valstybinių monopolinių korporacijų Stebėtojų tarybose “kontroliniai paketai” – piliečių su užsienio pasais rankose.
Ukroboronprom – tai ne tik ginklų gamyba, bet ir moksliniai institutai, su jais susiję, ir jos Stebėjimo tarybai vadovauja užsienietis, anaiptol ne iš ES ar NATO struktūrų, kai vyksta karas, – pažymėjo ji.
V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
„Tėvynės” lyderė mano, kad Zelenskio komanda, toliau imdama paskolas su precedento neturinčiomis palūkanų normomis, plauna pinigus iš Ukrainos biudžeto ir varo ukrainiečius į skolų jungą.
„2019 m. gegužės – gruodžio mėnesiais mes vėl pasiskolinome 218 milijardų grivinų su 15% palūkanų per metus. Pasaulyje nebėra tokių šalių, kuriose investuojant skolintą kapitalą gaunami tokie turtai ir pelnas. Tai reiškia, kad jie ir toliau stumia mus į skolų skylę, nes jiems tai yra milijardų grivinų uždarbis iš mūsų bėdų “, – perspėjo Julija Tymošenko.
Julija Tymošenko įsitikinusi, kad šiandien Ukrainai reikalinga kitokia strategija, nukreipta į žmonių interesus ir šalies plėtrą, o ne į antiukrainietiškų scenarijų iš anapus įgyvendinimą.
Pasauliniai finansų spekuliantai pamatė, kad esame be vairo ir burių, ir iškart paėmė visa tai į savo „globą”, ir dabar jie iš šalies traukia viską, ką nori pasiimti. Mes turime nedelsdami tai nutraukti ir įvesti šalyje tvarką. Mums reikia stiprios nepriklausomos valstybės, veikiančios visų ukrainiečių labui, – pabrėžė Julija Tymošenko.
Apsikeitimo kaliniais tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų akimirka. EPA-ELTA nuotr.
Ukraina ir Rusijos remiami separatistai karo nusiaubtuose šalies rytuose pradėjo apsikeitimą kaliniais fronto linijoje.
Pagal susitarimą dėl kalinių apsikeitimo, Kijevas turėtų separatistams perduoti keletą buvusių riaušių policijos pareigūnų, kurie įtariami žudę protestuotojus per 2014 m. Maidano demonstracijas. Šis žingsnis iššaukė daugelio ukrainiečių pyktį.
„Majorskoje pasienio punkte prasidėjo suimtų asmenų paleidimo procesas“, – pranešama oficialioje Ukrainos prezidento tviterio paskyroje.
Kol kas neaišku, koks yra tikslus keičiamų kalinių skaičius. Anksčiau nepripažintos „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) atstovė tikino, kad separatistams bus perduoti 87 kaliniai, o šie savo ruožtu Kijevui perduos 55 asmenis.
Abi pusės nuo sekmadienį ryto ruošėsi apsikeitimui, o naujienų agentūros AFP korespondentas pranešė apie transporto priemones, atvykstančias į Odradivkos kaimą, nuo DLR pasienio nutolusį vos per 10 km.
Šią vietą saugo uniformuoti kariai su kulkosvaidžiais.
Rusijos ir Ukrainos prezidentai Vladimiras Putinas ir Volodymyras Zelenskis Paryžiuje gruodžio 9 d. pirmą kartą susitiko ir sutarė deeskaluoti vienintelį Europos karą Rytų Ukrainoje.
2014 m. Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Rytų Ukrainoje. Nuo tada konfliktas pasglemžė daugiau nei 13 tūkst. žmonių gyvybes.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gatvėje atlikau savotišką apklausą, kai praeivių pasiteiravau, kokias jiems asociacijas kelia žodis „fašizmas“.
Oi, – susiraukė pagyvenęs vyras. – Žinote, tai tai… Juk žinote, ką jie pridarė…
O tai ne tas pat kaip fetišizmas? – šyptelėjusi paklausė, matyt, studentė.
Fašistų pilna ir šiandien. Žiūrėkite, kas darosi Ukrainoje… – rimtu veidu išdėstė rusakalbė moteris.
Vyriški, – bedė pirštu man į krūtinę juodbruvis dėdulė, – aš savo kailiu patyriau… Jūs apie holokaustą girdėjote?
Nesutikau nė vieno, kuris be emocijų ir išankstinių nuostatų pasvarstytų, koks tai reiškinys, dar visai neseniai – prieš kokia 100 metų – apėmęs Europą, išplitęs po kitos pasaulio kampelius. Ir tie žmonės nekalti: istorija taip sudėstė, kad sąvoka „fašizmas“ įgautų baisias, tragiškas ir grynai ideologines reikšmes. Svarstyti net nepadoru: tai blogis ir viskas.
Kaip itališka „fašina“ virto ideologija…
Kiekvienas atsivertęs žodyną ras: it. fascismo – susivienijimas iš fascio – kuokštas, ryšulys; lot. fasces – ženklas. Bet kaip kiekviena sąvoka, ji turi ir politinį atspalvį, kintantį istorijos bėgyje. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis, Italijoje reiškęs vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos tradicijų tąsą. Dar XIX a. pabaigoje socialistai priešinosi liberalams ir demokratams, kad šie nuvertina nacijos dėmenį valstybės vystymesi ir nevykdo socialinių reformų, naudingų kiekvienam tautiečiui. Žabų ryšulėlis virto politine ikona. Taip fašina tapo fašistų judėjimo ženklu, o vėliau ir ideologija.
Fašizmas buvo naujas ir labai savitas politinis judėjimas. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas, sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.
Oficialiai vieningas fašistinis judėjimas prasidėjo Italijoje, kai rudmarškinių „žygio į Romą“ 1922 m. 39-rių metų lyderis Benitas Mussolinis tapo Italijos fašistų partijos lyderiu. Ji atsirado iš 1919 m. kovo pabaigoje įkurtos Didžiojo karo dalyvių organizacijos. Jau tada Mussolinis tapo tautos vienybės, o jei konkrečiau – Austrijos valdžioje buvusių itališkų teritorijų inkorporavimo į Italiją, simboliu. Tų pačių metų rugsėjį demobilizuotas vokiečių kapralas, iš Austrijos kilęs Adolfas Hitleris, prisijungė prie vos sausį Miunchene įkurtos vokiečių darbininkų partijos.
1921 m. lapkritį susikūrė Italijos fašistų partija, kurios koviniai būriai puolė į kovą su vyriausybe. Fašistų smogikai puldinėjo kairiuosius politikus, laikraščių redakcijas, spaustuves, organizacijų būstines. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie važiuodavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ir net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Situacija šalyje buvo panaši į pilietinį karą.
Italijos diktatorius Benitas Mussolinis
Pats Mussolinis kategoriškai reikalavo valdžios: „Arba mums duos valdžią, arba mes ją pasiimsim.“ Bet jo vadovaujama frakcija parlamente turėjo 36 vietas, t. y. apie 7 proc. parlamentiniu būdu valdžios fašistai gauti negalėjo, todėl jie suorganizavo žygį į Romą.
1922 m. spalio 27 d. iš Neapolio Romos link patraukė 40-50 tūkst. smogikų. Dauguma jų buvo gerai kariškai pasirengę, kovose užsigrūdinę vyrai, apsiginklavę šautuvais ir revolveriais. Vyriausybė nesipriešino, ir karalius Viktoras Emanuelis III spalio 29 d. pranešė Mussoliniui, kad jam pavedama suformuoti vyriausybę. Jis puolė griauti demokratinius institutus, bet, kita vertus, stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją: skatino pramonės augimą, žmonės gavo darbo, išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėjo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, duodavo neturtingiems vaikams nemokamų vadovėlių, pusryčius, šeimoms – maisto produktų paketus. Fašizmas iškėlė svarbiausią vertybę – naciją. Kiekvieno italo savivertės skatinimas buvo esminė fašistų politikos dalis. Didysis karas tik paskatino nacionalizmo plėtrą. Ilgainiui nusitrynė idėjinės ribos tarp fašizmo, nacionalizmo ir komunizmo.
Beje, kaip daugelis diktatorių, Mussolinis buvo meniškos prigimties veikėjas. Gimęs kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje jis buvo išsilavinęs, puikus žurnalistas, geras oratorius, rašė neblogus eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Susižavėjo anarchizmu, paskui šlovino socialistų idėjas, galų gale nuo komunistinio judėjimo pasuko link fašizmo. Prisiminkime, kad panašūs asmenybės bruožai buvo būdingi ir Stalinui, ir Hitleriui, ir daugeliui kitų totalitarinių režimų vadovų.
Netgi Mussolinio ir Hitlerio gyvenimo pabaiga buvo panaši: dučė ir jo mylimoji Clara Petacci buvo sušaudyti 1945-ųjų balandžio 28 d., bandant pasprukti į Šveicariją, jų kūnai buvo pakabinti ant kartuvių Milane, o po poros dienų savo bunkerio kieme Berlyne nusižudė Hitleris ir jo žmona Eva Braun.
Fašizmas – tai egoizmas?
Fašizmo teoretikų yra daug. Antai Vitebske gimęs biokibernetikas, kabalistas ir filosofas Michaelis Laitmanas, nagrinėjęs ne tik pasaulio pažinimą papildomais jutimo organais, gyvenimo prasmę, bet ir tame kontekste savo veikale „Du vystymosi keliai“ tyrinėjo fašizmo kaip „egoistinio susivienijimo“ prigimtį. Jis teigė, kad fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad yra vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Fašistinė visuomenė turi socialistinę, komunistinę alternatyvą, bet teoriškai ji priešinga fašizmui, nes nesiremia egoistiniu pradu.
Beje, prieš pusantrų metų M. Laitmanas viešėjo Vilniuje vykusiame pasauliniame kabalos kongrese „Iš chaoso į harmoniją“, kuriame jis aiškino, kaip žmonija turi išeiti iš egoizmo aklavietės. Būtent egoizmu remiasi fašizmas – ir anksčiau, ir šiandien. Paprastai jis pasireiškia per išskirtines charizmatines asmenybes, kokie buvo Mussolinis ir Hitleris, kurie nacionalistines partijas, valstybes ir tautas pavertė savo sukurtų teorijų ir įgeidžių įkaitėmis.
Tragedija ta, kad fašizmas jų valdyme išaugo į represinį monstrą, šluojantį nuo savo kelio kitas rases, tikėjimus ir ištisas socialines terpes. Fašistai iškreipė pradinį „fašinos“ supratimą, suteikdami šiai ideologinei platformai patologinį pobūdį. Kilę iš komunistinės ar socialistinės aplinkos ir turėję maišyto kraujo lyderiai, patys atsigręžė prieš ją.
Kodėl Lietuva simpatizavo fašizmui?
Kartu su komunistine-bolševikine ideologija fašizmo idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Veimaro ir sovietinės imperijų atsigavimas bei stiprėjimas įkvėpė ir daugelį atbundančios Lietuvos respublikos veikėjų. Šios ideologijos tarsi varžėsi tarpusavy: į mūsų šalį veržėsi po Versalio sutarties atsigaunančio reicho vėjai, o iš Rytų plito viliojanti revoliucinė bolševikų idėja.
1926 m. kairiųjų koalicinės vyriausybės valdomoje Lietuvoje ypač sustiprėjo komunistų įtaka. Aleksandras Merkelis knygoje apie Antaną Smetoną rašo, kad 1925-ųjų gruodį L. Bistro vadovaujama krikščionių demokratų vyriausybė kvietė Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisarą dėl nepuolimo ir draugystės sutarties, o kitų metų rugsėjį ji buvo pasirašyta. 1926-ųjų vasarą Lietuvoje kilo kairiųjų kurstomi neramumai. Jų komunistuojantys lyderiai kėlė galvas. Kauno gatvėse laisvai plazdėjo raudonos vėliavos, buvo giedamas „Internacionalas“. Iš kalėjimų buvo paleidžiami komunistai. LKP CK viešai skelbė naują kursą – kovoti su klerikalais ir fašistais. Jo narys Juozas Greifenbergeris atvirai reikalavo su fašistais kovoti bendromis jėgomis – ne žodžiais, bet veiksmais. Štai kodėl, kaip rašo A. Merkelis, brendo komunistinis perversmas
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tuo metu krikščionių demokratų lyderis kunigas M. Krupavičius perspėjo: „Kur socialistai perima valdžią, jie visur nutiesia kelius bolševikams“. Kol kairieji tik kalbėjo apie „fašistinį perversmą“, dešinieji iš gruodžio 16-os į 17-ą (per vakare surengtas prezidento K. Griniaus 60 metų sukaktuves, kai į Kauną buvo sutelkta kone visa karinė įgula) jį ir įvykdė: buvo suimti visi M. Sleževičiaus vyriausybės ministrai, Seimo vadovybė. Ryte tautininkų vadovai paskelbė, kad taikus perversmas, siekiant užkirsti kelią komunistiniam, surengtas.
Taip A. Smetona, kuris buvo paskelbtas valstybės vadovu, užbėgo už akių kairiųjų įsigalėjimui Lietuvoje. Pastarieji skelbė, kad šalyje nugalėjo fašizmas. Perversmo organizatoriai neslėpė, kad jie simpatizuoja itališkiems ir vokiškiems fašistams. Dar lapkričio 21 d. Seimo posėdyje kun. M. Krupavičius be užuolankų dėstė: „Fašizmas pats savyje yra sveikas tautinis judėjimas. Tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerenščizną, kurie veda valstybes prie pražūties. Šiandien fašizmas yra legalios organizacijos visose valstybėse. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš esu fašistas. Ir visi mes, tautininkai lietuviai, esame fašistai!“
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Fašizmas to meto samprata gerokai (o gal iš esmės) skyrėsi nuo pokarinio jo aiškinimo. Penkiolika prezidento A. Smetonos valdymo metų prieškarinėje Lietuvoje nepasireiškė tautinio išskirtinumo akcentavimu, represijomis prieš kitaminčius ar tautines mažumas, užsienio politika nebuvo agresyvi, o dažnai net prisitaikėliška ir nedrąsi, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nors autoritarinių veiksmų, ypač prieš kairiąsias komunistines jėgas ir liberalią spaudą, nevengta.
Kitaip sakant, bėgta nuo vilko, o užbėgta ant meškos. Tai, kad abu žvėrys vėliau susivienijo, atspėti negalėjo niekas. Bet tada fašizmas – kaip nacizmo kraštutinė išraiška – lietuviškiems tautininkams atrodė patrauklesnis, nes jis dar nebuvo įgavęs tokių groteskiškų formų.
Tautiniai judėjimai – fašistinis reliktas?
Šiandieniniame pasaulį fašizmas yra įgavęs nebe pirmykštę, bet jau pokarinę, pačią brutaliausią prasmę. Vyresniųjų atmintyje dar įsispraudę sovietiniai filmai su niekingais, barbariškais, bailiais „fricais“. Iki šiol panašiu fašisto įvaizdžiu apdalijami Vakarai. Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje buvo šaipomasi iš „pribaltikos fašistų“, esą jie ir dabar miškuose slepia ginklus… Ne kartą neonaciais apšaukti Baltijos šalių sostinėse rengiamų eisenų dalyviai, nežiūrint, ar jie eskaluoja gėjų ar tautinį judėjimą, ar primena karo laikų provokiškų formuočių laikus.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškojo tautinio jaunimo demonstracijos su šūkiu „Lietuva – lietuviams“ taip pat patenka į šios kritikos lauką. Lietuvoje veikia organizacija „Pasaulis be nacizmo“, kuri užsiima ne žmogaus teisių gynimu ar kova su antisemitizmu, bet yra Kremliaus propagandos įrankis. A. Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas dar 2010 m. tapo šio antifašistinio judėjimo steigėju. Ją tais pačiais metais įkūrė Pasaulio rusakalbių žydų kongreso prezidentas Borisas Špigelis. Šis milijonierius yra ir Rusijos Dūmos narys, Berlyne įkūręs Tarptautinį antifašistinį frontą. Jis nuolat pliekia Baltijos šalių „fašistus“, o tokius Kremlius noriai pasitelkia, siekdamas išsaugoti stalininę praeitį.
Vos tik prieš penkerius metus kilo Maidanas, ir Kijevas pasipriešino Rusijos agresijai, jis bemat buvo apšauktas fašistais, chunta, nacių radikalais ir pan. Ši Kremliaus leksika nukreipta pirmiausia į pačius Rusijos žmones ar jiems simpatizuojančius. Kaip teigia politologas Alvydas Medalinskas, Rusija visoje Europoje pasirūpino, kad būtų kuriami vadinamieji antifašizmo komitetai. Toks jau veikia ir Lietuvoje. Jis platina pareiškimus, esą NATO yra fašizmas, o Lietuvos partizanai, pokario metais kovoję su sovietų valdžia, – žudikai. To komiteto negausių protesto akcijų Lietuvos žmonės nepastebi, bet apie jas praneša Rusijos televizijos kanalai. Tokios klišės atsiranda ir E. Zurofo globojamų menininkų kūriniuose.
Iškraipoma fašizmo prigimtis, lipdomos klišės nacionaliniams judėjimams ir laisvės kovotojams tarnauja agresyvių Rusijos sluoksnių interesams ir padeda didinti nepasitikėjimą demokratinėmis valstybėmis. Tai, kas seniai nuėjo į praeitį, dabar atgaivinama kaip ideologinė pabaisa, puolanti ir ėdanti savo vaikus.
Ukraina trečiadienį mini penktąsias Maidano revoliucijos metines. Sukilimas padėjo nuversti prorusiškų pažiūrų šalies prezidentą, tačiau po jo Ukraina neteko Krymo pusiasalio, o rytinėje šalies dalyje įsiplieskė tūkstančių aukų pareikalavęs separatistinis konfliktas.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka ir kiti aukšti šalies pareigūnai per uždegė žvakutes prie laikino memorialo, skirto „Dangiškajai šimtinei“ – taip vadinami žuvusieji per protestus – atminti. Tuo metu gyventojai per jautrią ceremoniją prie memorialo nešė gėles.
„Čia žuvo geriausieji, – sakė 63-ejų Volodymyras Kyrylenka, prieš penkerius metus dalyvavęs Kijevo Maidano aikštėje vykusiose demonstracijose. – Bet gyvenimas tęsiasi ir jis pagerės.„
„Pamažu judame link savo laisvės ir nepriklausomybės“, – pridūrė buvusi mokytoja Liudmyla Gryvačevska.
2013-ųjų lapkričio demonstracijos kilo po to, kai Kremliui palankus tuometis Ukrainos vadovas Viktoras Janukovyčius pasitraukė iš derybų dėl Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos susitarimo. Ateinančių metų vasarį jis buvo nuverstas per provakarietiškus protestus.
Netrukus po to Rusija pradėjo užiminėti Krymo uostus, o po kurio laiko pusiasalyje buvo surengtas referendumas, per kurį Krymo gyventojai esą pritarė teritorijos prisijungimui prie Rusijos. Nei Kijevas, nei Vakarų šalys referendumo ir jo rezultatų nepripažįsta.
Dar po kurio laiko apie naujų „respublikų“ įkūrimą Ukrainos rytuose paskelbė prorusiškų pažiūrų separatistai. Po to kilęs ir iki šiol besitęsiantis konfliktas jau pareikalavo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių gyvybių.
Ukraina ir jos sąjungininkės Vakaruose kaltina Rusiją kurstant separatistinį sukilimą ir tiekiant maištininkams ginklus bei pastiprinimą.
Nepaisydama svarių tokių teiginių įrodymų, Maskva kaltinimus atkakliai neigia.
Teisininkas Alexas Van Der Zwaanas. EPA – ELTA nuotr.
Tyrimui dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus įgaunant pagreitį, specialusis prokuroras Robertas Muelleris antradienį paskelbė pareiškęs kaltinimus teisininkui, siejamam su buvusiu prezidento Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos bendražygiu.
R. Muellerio tyrėjų komanda apkaltino teisininką Alexą Van Der Zwaaną sąmoningai melavus apie savo bendravimą su buvusiu aukštu D. Trumpo rinkimų kampanijos pareigūnu Richardu Gatesu. Pastarajam, be kita ko, yra pareikšti kaltinimai pinigų plovimu ir su mokesčių mokėjimu susijusiais nusikaltimais, įvykdytais jam dirbant Ukrainoje.
Londone gyvenantis ir tarptautiniame advokatų kontorų tinkle „Skadden Arps“ dirbantis A. Van Der Zwaanas taip pat kaltinamas melavęs apie savo ryšius su dar vienu neįvardijamu asmeniu, teigiama kaltinimų tekste.
Informacijos apie tai, kaip konkrečiai šis teisininkas susijęs su D. Trumpo rinkimų kampanija, beveik nepateikiama, tačiau yra žinoma, kad jis atstovavo savo advokatų kontorą šiai dirbant su Ukrainos vyriausybe 2012-aisiais vykusiame buvusios premjerės Julijos Tymošenko bylos nagrinėjime.
Tuo metu R. Gatesas ir buvęs D. Trumpo kampanijos vadovas Paulas Manafortas dirbo prorusiškam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, kuris buvo nuverstas per 2014-ųjų Maidano revoliuciją.
Remiantis Ukrainos vyriausybės įrašais, R. Gatesas ir P. Manafortas už darbą V. Janukovyčiui gavo milijonus dolerių, tačiau apie tai tuo metu nebuvo skelbiama.
R. Muelleris, tiriantis, ar D. Trumpo rinkimų komanda prisidėjo prie Rusijos kišimosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus, praėjusį penktadienį taip pat netikėtai pareiškė kaltinimus 13-ai Rusijos piliečių, kaip įtariama, besikišusių į JAV politiką.
Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir leidykla „Briedis“ pristatė Romano Zinenkos – Dnepropetrovske gyvenančio Ukrainos kario – atsiminimų knygą „Ilovaisko dienoraštis“.
Susirinkusiai publikai Jonas Ohmanas, švedų publicistas, vertėjas, filmų kūrėjas, Ukrainos problematikos žinovas, sakė, kad ši knyga – reikalinga ir svarbi, leidžianti geriau suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Tai jau ne pirmoji lietuviškai išėjusi knyga apie karą Ukrainoje (be šios, išleista Lietuvos žurnalisto Dovydo Pancerovo „Kiborgų žemė“ ir Ukrainos karo korespondento ir fotografo Sergejaus Loiko „Oro uostas“), tačiau ji įdomi tuo, kad perduoda atmosferą Rytų Ukrainoje labai autentiškai – įvykių dalyvio akimis.
„Karas Ukrainoje nėra tik ukrainiečių reikalas. Tai mūsų reikalas taip pat. Nuo jo baigties priklausys ir mūsų padėtis“, – tokius žodžius, kalbėdamas apie knygą „Ilovaisko dienoraštis“, ištarė J. Ohmanas.
Ukrainos laisvės byla
Jis atkreipė dėmesį į tai, koks reikšmingas ir svarbus dalykas yra pačių žmonių laikysena bei įsitraukimas. Pasak jo, CŽV dokumentai rodo, kad 1991 m. sausio 11 d. Vakarai Lietuvą jau buvo „nurašę“. Bet Sausio 13-oji viską pakeitė. Niekas nesitikėjo, kad žmonės taip stipriai gins savo laisvę. Ir Ukrainos žmonių pasiryžimas gintis daug ką keičia ir daug kam atveria akis.
Kitas renginio prelegentas Vytautas Keršanskas, Rytų Europos studijų centro analitikas, pabrėžė, kad knyga jaudina savo tikroviškumu. Paprastais žodžiais, be didelių emocijų perduota rūsti karo kasdienybė kaip tik ir daro didžiausią įspūdį.
Ukrainiečių skausmas
Jo žodžiais, negalima suvokti to, kas vyksta Ukrainos rytuose, neturint tinkamo supratimo apie Maskvos politiką. V. Keršanskas nurodė rusų žurnalisto, rašytojo ir dokumentinių filmų autoriaus Mikhailo Zygaro veikalą „Visi Kremliaus vyrai: Vladimiro Putino dvaro viduje“ („All the Kremlin’s Men: Inside the Court of Vladimir Putin“) ir amerikiečių analitiko Davido J. Kramerio knygą „Atgal prie atgrasymo: Kova su Putino režimu“ („Back to Containment: Dealing with Putin‘s Regime“) kaip svarbius šaltinius, padedančius geriau suprasti Kremlių valdančio režimo genezę, Vakarų visuomenės santykių su Rusija klaidas, santykių su Kremliumi formavimo strategijas.
Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pažymėjo, kad biblioteka skiria daug dėmesio viešindama mūsų draugų Ukrainoje kultūros paveldą, literatūros pasiekimus, stengiasi atspindėti dramatišką šalies šiandieną ir taip prisidėti prie Ukrainos vardo, jos bylos garsinimo. Direktorius paminėjo praėjusiais metais bibliotekoje veikusią Jurijaus Veličkos, garsiojo Ukrainos 46-ojo specialiosios paskirties savanorių bataliono „Donbas-Ukraina“ kario, parodą „Gyvenimas ant nulinės ribos“, akcentavo partnerystę šiemet pradėtame vykdyti projekte „Už jūsų ir mūsų laisvę“, kurio tikslas – pristatyti Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą, apimantį ir istorinį, ir šiandienos kontekstus.
Ukrainiečiai narsiai kaunasi dėl savo laisvės
Renginio dalyviai turėjo galimybę teletiltu bendrauti su knygos autoriumi R. Zinenka ir išgirsti jo pasakojimą apie knygos sukūrimo aplinkybes bei autentiškas įžvalgas apie dabartinę Ukrainos situaciją.
Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis, moderuodamas renginį, sakė, kad R. Zinenkos knyga „Ilovaisko dienoraštis“ aktuali ne vien pažintine prasme – norint suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Ji atskleidžia ir hibridinių grėsmių pobūdį, naudojamas priemones, kurios atpažįstamos ir Lietuvoje, nors jų intensyvumas ir arsenalas nėra toks platus kaip Ukrainoje.
Informacijos šaltinis ir nuotrauka – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?
Gruziniškas nukrypimas
Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…
Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…
Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo.
Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).
O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.
Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…
Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…
Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.
Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.
Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?
Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.
Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas.
JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.
Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.
Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.
Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.
Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.
Kodėl Lietuva laviruoja?
Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.
Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį.
Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.
Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.
Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.
Laisvės kovas, pasipriešinimą okupantui mes tik sąlyginai skirstome į etapus, į laikotarpius, į rezistencijos vadovų veiklos tarpsnius. Bet kaip rodo istorija, ta kova niekada nesibaigia.
Naujas jos etapas atsivėrė aneksavus Krymą, Rusijos remiamoms pajėgoms užėmus pramoninius Rytų Ukrainos rajonus. Natūralu, kad Kijevas laukia paramos. Lietuvai taip pat kyla naujos grėsmės, mes taip pat tikimės sąjungininkų paramos.
Kodėl jiems turime padėti?
Neseniai Maidanas pažymėjo 4-ąsias metines. Tad dar keletas sutapimų. Beveik tuo pačiu metu, 1953-aisiais, išsikvėpė rezistencinis judėjimas Lietuvoje ir Ukrainoje. Dar keletą metų – iki 1955-ųjų – su okupantais kovojo pavieniai pasipriešinimo dalyviai. Istorikai tvirtina, kad 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams Ukrainoje baigėsi.
Tų pačių metų lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas generolas Jonas Žemaitis. Tiesa, 1956-ųjų spalį buvo suimtas A. Ramanauskas – Vanagas, sušaudytas kitų metų lapkričio 29 d. Iki pat 1965 m. pavasario slapstėsi Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas. Kaip jau rašėme, ukrainiečių kovotojus įkvėpė Stepanas Bandera, saugumiečio nužudytas Miunchene 1959 – ųjų spalį. Laikykime tai rezistencijos tąsa.
Ar mums kas padėjo? Žodžiais, deklaracijomis, pažadais – taip. Mūsų partizanai, juos remiantys žmonės ilgai puoselėjo viltį, kad okupacija netrukus baigsis, ir Lietuvą „amerikonai“ išvaduos. Realybė buvo kita: Maršalo planas, kuriam 1948 m. pritarė JAV Kongresas, 15-kai Europos valstybių ir Turkijai suteikė milijardinę paramą – 13,2 mlrd. dol., bet J. Stalino nurodymu SSRS jos atsisakė. Žlugo ir ši viltis.
Atgimimas vėl suteikė vilčių. „Dainuojanti revoliucija“ buvo beginklė, tačiau tokia galinga, kad pasaulis stebėjosi: kaip gali laisvės ištroškusi tauta tik su minios skanduojama daina „Pabudome ir kelkimės“ išvyti sovietinį okupantą su visa nenugalima armada? Būtume neteisūs sakydami, kad niekas mūsų nepalaikė. Gal ir tai lėmė, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Maidano Dangaus šimtine, mūsų laisvės kova nenusinešė daug aukų…
Bet pagaliau pripažinkime: ar ukrainiečiai nelaukia tokios paramos iš mūsų, iš viso pasaulio? Ir gal būt jau prarastas geriausias laikas, kai ta pagalba būtų efektyvi. Matyt, iš vokiečių nukopijuota realpolitik kaip reikiant užspaudžia tą paramos kraujagyslę…
Kukli Lietuva padeda ukrainiečiams
Kita vertus, karo su gerai ginkluotais separatistais fronte vien laidynėmis nepakariausi. Reikalingas letalinis, t.y. mirtį nešantis, atsakomasis ginklas. Tik visai neseniai, lapkričio 29-ąją, Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Ukrainos gynybos ministerijai neatlygintinai perduoti nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą turtą. Neatlygintinai bus perduota Lietuvos kariuomenėje nebenaudojama, ne NATO kalibro ginkluotė ir šaudmenys, kuriuos Lietuvos kariuomenė naudojo iki apginklavimo standartinių NATO kalibrų ginklais. Šioje paramos siuntoje bus automatiniai šautuvai ir karabinai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, amunicija ir atsarginės ginkluotės dalys.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Ukrainos kariais – savanoriais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Nutarime detalizuojama, kad Lietuva planuoja perduoti Ukrainai daugiau kaip 7 tūkst. „Kalašnikovo“ automatų, šovinių bei kitos ginkluotės, tarp jų ir prieštankinės. Visos perduodamos ginkluotės vertė šiuo metu siekia 1,93 mln. eurų, o juos įsigydama Lietuva buvo išleidusi per 3 mln. eurų, nepamirštama pabrėžti nutarimo projekte. Didžiąją dalį iš daugiau kaip 7 tūkst. vienetų ginklų sudaro Lietuvos nebenaudojami „Kalašnikovo“ automatai, beveik 2 mln. vienetų šovinių. Taip pat bus perduodama daugiau kaip 80 kulkosvaidžių, keliolika minosvaidžių, prieštankinių ginklų, kitokios ginkluotės.
Lietuva nebe pirmą kartą šalies karinėms pajėgoms nebereikalingą ginkluotę perduoda Ukrainai, dėl to yra gavusi Rusijos notą. Pirmą kartą Lietuva ginkluotės elementų Ukrainai perdavė 2014 metais, netrukus po to, kai Ukrainos rytuose prasidėjo konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir vyriausybės pajėgų.
Bet netrukus, 2016 metais, Ukraina iš Lietuvos vėl gavo 146 vienetų mirtino Sovietų Sąjungos laikų gamybos ginklo. Tarp jų 60 didelio kalibro Vladimirovo kulkosvaidžių ir 86 didelio kalibro Degtiariovo — Špagino kulkosvaidžių. Apie tai skelbė agentūra „Ukrinform” su nuoroda į JT bazę „Informacija apie pasaulinę prekybą ginklais”.
Trišalė brigada suerzino Maskvą
Tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, įkvėptas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, tada pareiškė, kad trys šalys kuria ukrainiečių, lenkų ir lietuvių brigadą, kuri vyks ne į karo frontą, bet „tai turėtų būti brigada, kur Ukrainos armija norėtų įgyti patirties, kuri būtų naudinga tęsiant priartėjimo prie NATO armijos standartų procesą“. 2015 m. pavasarį rašėme, kad per dvejus metus bus suformuota trijų šalių karinė brigada LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada), kurios vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.
Ukrainietė mergina
Maskvai tai nepatiko. Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento B. Komarowskio įsakas buvo pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Kremliaus propagandistai iškart pasigavo istorinę koliziją. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarstė, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją. Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…
Apie šios brigados veiklą mes nežinome beveik nieko. Wikipedia rašo, kad 2016 m. vasarį ji dalyvavo pratybose „Brave Band“, keliuose paraduose Kijeve. Tų metų rugsėjį, kaip fiksuoja Lietuvos KAM tinklapis, pasirašytas susitarimas, kad brigada suformuota pagal visus NATO standartus. Brigadai vadovauja lenkų pulkininkas, Lietuvos štabo vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis. Pranešime rašoma, kad 2017 m. ir toliau bus vykdomas vienas pagrindinių LITPOLUKRBRIG projektų – pratybos „Maple Arch“, kurias planuoja ir organizuoja Kanados karinės pajėgos kartu su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. 2017 m. šios pratybos vyko Lenkijoje. Konkrečių, kad ir taikdariškų veiksmų Ukrainos teritorijoje, juo labiau pafrontės zonoje, ši brigada nevykdo…
Žodžiai, svarstymai, abejonės…
Jei kaimynai tokie pasyvūs, gal tarptautinė bendrija skiria daugiau dėmesio letalinių ginklų tiekimui Ukrainai? Rugpjūtį Rusijos žiniasklaidos flagmanas „Sputnik“ iš Vilniaus citavo Amerikos laikraštį „The Wall Street Journal“, kad JAV planuoja tiekti Ukrainos kariuomenei prieštankinių raketų ir kitos ginkluotės – raketų kompleksų „Javelin” ir oro gynybos sistemų. Ši ginkluotė negalės būti naudojama pafrontės zonoje. Paskatintas JAV planų Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Stepanas Poltorakas pareiškė, kad Kijevas laukia paramos iš visų savo partnerių, tačiau iki šiol mirtiną ginklą suteikė tik Lietuva.
Bet prieš šio ginklo siuntimą į Ukrainą pasisako kai kurie Vakarų politikai. Antai, Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, buvęs ESBO pirmininkas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris yra pareiškęs, kad ginklų tiekimas į Ukrainą yra labai rizikingas ir neproduktyvus išėjimo iš krizės būdas. NATO Karinio komiteto pirmininkas, čekų generolas Petras Pavelas pareiškė, kad jis nemato būtinumo tiekti mirtiną ginklą Kijevui, nes tai „tik padidins žmonių kančias”.
„The Washington Post“ praneša, kad Donaldo Trumpo administracija vis dar negali apsispręsti, ar tiekti Ukrainai letalinį gynybinį ginklą. Nors 2015 m. Atstovų rūmai 348 balsais prieš 48 priėmė Baraką Obamą įpareigojančią rezoliuciją, Vašingtonas jau atsisakė tiekti prieštankinius kompleksus „Javelin“, priešradarinius įrenginius, žvalgybines sistemas ir komunikacijos įrengimus. D. Trumpas vis dar tikisi, kad pavyks įgyvendinti Minsko susitarimus. Paskutiniais pranešimais, Valstybės departamentas vėl svarsto galimybę paveikti administraciją, kad ši sutiktų tiekti Ukrainai letalinės ginkluotės už 47 mln. dolerių. Lapkričio 17 d. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui „Dėl JAV biudžeto išlaidų 2018 m. nacionalinės gynybos reikalams“, kuriame numatyta 350 mln. dol. paramą Ukrainai…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su reabilitaciją Lietuvoje atlikusiais Ukrainos kariais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
***
Kol kas, kaip pas mus sakoma, šakėmis po vandenį. Ukrainos pietryčiuose kasdien žūsta po keletą Ukrainos karių, griaunami namai, žmonės badauja ir šąla nešildomuose būstuose, tu metu iš Rusijos per sieną separatistams plūsta naujausi kariniai įrengimai, ginklai ir mašinos. Kremliui nereikia papildomų Dūmos sprendimų, V. Putinas veikia vienvaldiškai. O Vakarai tūpčioja vietoje: ar tik atsakomasis separatistams ginklas neįžiebs dar didesnės ugnies, gal reikia laikytis Minsk-1, o gal Minsk-2 susitarimų?
Kaip ir tais rūsčiais pokario laikais. Delsimas reiškia pralaimėjimą. Pralaimėjęs visada tampa vergu. Beteisiu savo žemėje. Niekinamu visų – ir savų, ir svetimų. Pavyzdžių neieškokime giliuose istorijos kloduose. Jie čia pat.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka penktadienį pasižadėjo steigti kovos su korupcija teismą, kurio reikalauja palapinių miestelį netoli parlamento įkūrę protestuotojai.
Tarp protestuotojų reikalavimų yra ne tik kovos su korupcija teismo steigimas, bet ir rinkimų sistemos reforma. Demonstrantai dar nori, kad būtų panaikintas parlamentarų imunitetas.
Ukrainos lyderis teigė, kad kitų metų biudžeto projekte, kuriam dar turi pritarti parlamentas, numatytos lėšos antikorupciniam teismui. Be kita ko, P. Porošenka pateikė atitinkamo įstatymo projektą, bet kad jis būtų priimtas, reikalingas dviejų trečdalių deputatų pritarimas iš 300.
P. Porošenkos kritikai ir kai kurie Vakarų ekonomistai kaltina Ukrainos lyderį sąmoningai atidėliojant antikorupcinio teismo steigimą, taip siekiant išsaugoti dabartinę politinę tvarką.
Europos Audito Rūmai pernai pareiškė, kad Ukraina vis dar laikoma labiausiai korumpuota šalimi Europoje. 2016 metais „Transparency International“ sudaromame korupcijos suvokimo indekse Ukraina užėmė 131 iš 176 ir yra vertinama kaip viena labiausiai korumpuotų Europos šalių.
Dabartiniai protestai žadina prisiminimus apie neramumus Kijevo Maidano aikštėje 2014 metais, kai po smarkių gatvės mūšių buvo nuverstas tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ir tada vyriausybės priešininkai buvo įsikūrę palapinių stovyklose. Išplitusios korupcijos įveikimas buvo vienas pagrindinių vyriausybės priešininkų reikalavimų. Tačiau nuo tada nebuvo nuteistas nė vienas asmuo.
Antrą dieną iš eilės šimtai žmonių Kijeve prie Ukrainos parlamento reikalavo reformų. Dešimtys palapinių su lauko virtuvėmis blokavo centrinę gatvę, vedančią per vyriausybės kvartalą. Daugelis demonstrantų naktį praleido palapinėse.
Žinybos patikino, kad žmonės nebus išvaikyti, trečiadienį pranešė vietos žiniasklaida. Tvarka rūpinasi 3 500 policijos pareigūnų.
Žmones į protestus sukvietė buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio aljansas. Antradienį per susirėmimus su saugumo pajėgomis nukentėjo mažiausiai keturi žmonės, tarp jų – vienas policininkas. M. Saakašvilis iki 2016 metų buvo Ukrainos Odesos regiono gubernatorius. Tačiau vasarą iš jo buvo atimta anksčiau suteikta Ukrainos pilietybė.
Demonstracijos tęsis ir ateinančiomis dienomis, paskelbė organizatoriai. Tarp protestuotojų reikalavimų yra specialių kovos su korupcija teismų įsteigimas bei rinkimų sistemos reforma. Demonstrantai, be to, nori kad būtų panaikintas parlamentarų imunitetas.
Prezidentas Petro Porošenka pateikė atitinkamo įstatymo projektą, taip nusileisdamas demonstrantams. Kad jis būtų priimtas, reikalingas dviejų trečdalių deputatų pritarimas iš 300.
Dabartiniai protestai žadina prisiminimus apie neramumus Kijevo Maidano aikštėje 2014 metais, kai po smarkių gatvės mūšių buvo nuverstas tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ir tada vyriausybės priešininkai buvo įsikūrę palapinių stovyklose. Išplitusios korupcijos įveikimas buvo vienas pagrindinių vyriausybės priešininkų reikalavimų. Tačiau nuo tada nebuvo nuteistas nė vienas asmuo, nors areštų būta.
Pirmadienį „Skalvijos“ kino teatre žiniasklaidai buvo pristatytas žinomo kino režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“), pasakojantis apie karą Ukrainoje.
Kino režisierius Šarūnas Bartas, sukūręs filmą apie karą Ukrainoje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Š. Bartas, bene ryškiausias lietuviško kino ambasadorius pasaulyje, gegužę „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus.
Prie „Šerkšno“ dirbo didžiulė tarptautinė kinematografininkų komanda iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Prancūzijos. Filmas buvo įgarsintas ir sumontuotas Prancūzijoje.
„Šerkšnas“ – tai Š. Barto žingsnis į kitą temą, kitokią kino formą. Čia viskas konkretu, realu. Aktoriai, kaip visada Š. Barto filmuose, vaidina nevaidindami, ir tai, kaip sakė režisierius, jam yra aukščiausias meistriškumo lygis. Jų tarpusavio dialoguose apstu improvizacijų.
„Ką reiškia – kita tema? Ką reiškia pavojus? Ką nors imituoti, nematant to, kas ten vyksta, būtų neteisinga. Nesąžininga“, – sakė Š. Bartas.
Anot režisieriaus, situacija prie fronto linijos gali pasikeisti per tris dienas, todėl filmo prodiuserės Jurga Dikčiuvienė ir Liuba Knorozok iš Ukrainos vis važinėdavo į žvalgytuves.
Filmo pavadinimas „Šerkšnas“ atkeliavęs iš Lietuvos, iš tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą. Kaip prisiminė Š. Bartas, tada Lietuvoje buvo didelis šerkšnas, medžiai buvo tarsi apaugę magiškais kristalais. Tada jis filmavo savo pirmąjį ilgametražį filmą prancūzų televizijai ARTE. Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojo ir iki pat pavasario filmavo dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje.
„Kažką panašaus matėme ir ten, kur filmavome dabar. Iš tos nufilmuotos medžiagos apie sausio 13-osios įvykius nebuvo padarytas filmas, bet ji vadinosi „Šerkšnas“. Sukūriau šį, Ukrainos, „Šerkšną“. Tai – viena.
Antra – vienas svarbių dalykų, į kurį neatsakiau ir atsakymo nežinau, – tai pats karo klausimas. Kodėl žmogus kariauja? Kodėl jis renkasi mirtį? Kodėl tai vyksta taip ilgai – nuo pat civilizacijos pradžios? Galima įvairiai apie tai kalbėti, ir atsakymų yra įvairių, bet nė vieno – galutinio. Tai noras ir būtinybė besiplečiant nacijai užkariauti kitas žemes. Bet tai – labai prieštaraujantis dalykas pagrindiniam žmogaus tikslui – gyventi. Mirtinai sužeistas žmogus tikisi dar išgyventi – šliaužia, užsispaudžia žaizdas.
Kadras iš Šarūno Barto filmo „Šerkšnas”. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Staiga viena valstybė kerta kitos valstybės sieną su mirtina karine technika ir bando atplėšti tos valstybės gabalą. Europoj tai atrodo keistai, bet tai vyksta. Ir tai vykdo imperialistinė Rusija. Tą ji darė ir su mumis, ir paskui sėdėjom 50 metų po jos padu. Tai – diskusijų, aptarimų klausimas. Kitas kitaip sakytų, trečias – trečiaip. Yra žmonių, kurie teisina Rusiją ir sako, kad taip turi būti, kad Ukraina yra vos ne Rusijos dalis. Jie motyvuoja net kalba. Jei Luhanske žmonės kalba rusiškai, tai pasiimam jį. Tai kodėl Vokietijai neužgrobt Austrijos, o prancūzams neokupuoti dalies Šveicarijos, kur dauguma kalba prancūziškai? Tai – tokie ciniški pasiteisinimai, veiksmai. Ir netikėti. Nes ukrainiečiai ir rusai turėjo draugiškus ryšius. Vis dėlto imperialistinis godumas nugalėjo.
Bandoma suvaldyti šitą dalyką. Jeigu nebūtų jėgų, kurios tam priešinasi, pas mus greitai atsirastų tankų. Ačiū Dievui, kad atsirado atgrasymo priemonių. Meluodami, apsimetinėdami, naiviai, kvailai ir įžūliai tą karą vykdo, nors jis yra nepaskelbtas, – čia dar vienas keistas dalykas. Realiai karas vyksta, o oficialiai paskelbtas nėra. Oficialiai tos dvi valstybės nekariauja“, – kalbėjo Š. Bartas.
Š. Bartas priminė, kad filmavimo metu internete iš Rusijos pusės buvo visokių pasiūlymų, kaip antai, išguiti lietuvių nacionalistus, kurie suka ten filmą.
„Šerkšne“ vaidina žinoma Prancūzijos kino aktorė ir dainininkė Vanesa (Vanessa) Paradis bei garsus lenkų aktorius Andžejus Chyra (Andrzej Chyra). Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas (Rokas) ir Lyja Maknavičiūtė (Inga).
Dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje, jie avantiūristiškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.
„Suprantu, kad kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo padarinys, kas buvo labai įdomu. Man atrodo, dabar reikia apie tai kalbėti, dabarties kontekstas šaukia apie šitą temą. Visiškai neaišku, kur nueis pasaulis ateityje. Man buvo unikali patirtis – tiek vaidybos, tiek vidinės kino virtuvės pamatymo, tiek karo prasme. Iki tol tuo karu domėjausi teoriškai – kas Maidane vyksta ir kas separatistų pusėje. Jį mistifikuoji todėl, kad ten nesi. O kai pabūni, pamatai, kad tai – visai paprasta. Pavyzdžiui, mano mamą užmuša. Ką aš darau? Žudau, ir viskas. Arba – kodėl aš žudau? Todėl, kad ginu savo valstybę“, – dėstė M. Jančiauskas.
Dar vienas epizodas iš kino režisieriaus Šarūno Barto filmo „Šerkšnas”. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Abiem aktoriams tai yra debiutas kine, tačiau greta jų atsidūrė du ypač patyrę profesionalai: prancūzė V. Paradis („Cafe de Flore“, „Mergina ant tilto“) ir lenkas A. Chyra („Katynė“, „Jungtinės meilės valstijos“). V. Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Kaip V. Paradis atsidūrė Š. Barto filme – negi jis ėmė ir jai paskambino, ir ši sutiko? „Taip ir buvo – paskambinau, ir ji sutiko. Ji žinojo mano kūrybą. Pasisekė, kad Vanesa tuo metu buvo laisva, tai ir sutiko filmuotis“, – sakė režisierius.
Andžejaus Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę.
Kartu su 30-ies žmonių komanda Š. Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupė girdėjo šūvius į jų pusę.
„Su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, filmavome vieną iš scenų. Jokių garsų aplinkui, tik slegianti, nežmoniška tyla. Ir tada pasigirdo šūviai iš separatistų pusės. Mes kritome ant žemės“, – prisiminė M. Jančiauskas. Aktoriams, kaip ir jų herojams filme, tai buvo pirmasis prisilietimas prie realaus karo.
Visi kariai, kurie pasirodo filme, yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais, jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui paaiškina, kodėl išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.
„Šerkšno“ autentiškumą dar labiau sustiprina tai, kad visi Roką ir Ingą filme sutinkantys žmonės, kaip ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynės priimantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo jų natūralioje aplinkoje.
Filmuoti „Šerkšną“ Š. Bartas patikėjo jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie ankstesnio Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu.
Ukrainos kova už nepriklausomybę režisierius domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Š. Bartas Ukrainoje filmavo savo juostą „Septyni nematomi žmonės“, jis kasdien sekė Maidano ir vėliau įvykusios Krymo okupacijos naujienas. Po premjeros Kanų kino festivalyje „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai.
„Šerkšnas“ – jau penktas Š. Barto filmas, parodytas Kanuose. Šiauliuose gimęs, 30 metų kiną kuriantis Š. Bartas Prancūzijoje ypač vertinamas – pernai prestižinis Paryžiaus šiuolaikinio meno centras „Pompidou“ pagerbė režisierių, parodydamas jo filmų retrospektyvą.
Lietuvos kino teatruose filmas „Šerkšnas“ bus rodomas nuo rugpjūčio 18 d.
Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra…
Norint mušti dingstį rasi
Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko.
Lietuvos totorių šventė. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).
1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.
Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II).
Lietuvos totorių šventė. Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.
Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.
Daug pinigų išleido Rusija…
„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.
Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.
Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).
1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).
Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.
Lietuvos totorių šventėje. Totorių gražuolės nacionaliniais drabužiais. Slaptai.lt nuotr.
Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым”. Ч. 1-я. – 1930).
Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.
Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.
Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).
Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.
Putinas meluoja geriausiai
Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis
Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.
Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.
2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).
Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…
Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).
Praėjus vieneriems metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę”, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.
Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.
Naujas Potiomkinas ir jo komanda
Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).
Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.
2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.
Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas.
Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).
2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.
Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.
Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai
Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.
Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.
Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis.
Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.
Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.
Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.
2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.
Jeigu profesorė Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“ nebūtų įdėjusi palyginimo iš senovės laikų atkilusio palyginimo apie Knygos likimą, tai aš jį būčiau priminęs.
Bet įdėjo ir dar šiek tiek praplėsdama: „Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą, suprasdama, kad knygos turi, kaip ir žmonės, savo likimus, tik žmonės juos kuria patys, o knygų – jų skaitytojai“.
Profesorės Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”
Prieš 20 metų teko klausytis Onos Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčioje įvairių minėjimų proga. Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės/katalikiškos/ pažiūros ir buvojimas bažnyčios mišiose, bendravime su šventyklų kunigais… 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują savo knygą „Ieškau Konstantos“ (leidykla „Kriventa“).
Kai Atgimimo metais rašiau į spaudą ir politiniais, ir pasaulėžiūriniais klausimais, tai negalėjau žinoti, kad esu „sekamas“ ir profesorės Onos Voverienės. Ir štai 2006 metais „Lietuvos aide“ mano nemažam nustebimui pasirodė jos rerecenzija apie mano knygą ir mane patį, ieškantį konstantiškų vertybių…
Dviems dešimtmečiams prabėgus, galiu sau leisti pacituoti profesorės žodžius: „Šiuo požiūru A. Guščiaus knyga yra unikali per autoriaus apmąstymus, jo dvasines būsenas parodanti, koks sunkus ir skausmingas yra vadavimosi iš pavergto proto vergijos kelias. Toks turėtų būti ir visos tautos dvasinio atgimimo kelias…“ (Kursyvas – mano).
Manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties, kurią esu aprašęs esė straipsniuose, aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos» individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. «Žmogus istorijoje», Vilnius: «Vaga », 1994, kursyvas – mano. P. 165).
Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).
Skaitydamas profesorės žodžius apie mano vertybių atnaujinimą, atgailą, tikėjimą Lietuva ir kitus vertybinius jausmus bei mintis, atrodytų, lyg tai jausčiau mielaširdingos medicinos seselės tapšnojimą per sielos žaizdas, sakant, kad greitai pagysiu…
Jeigu Ona Voverienė, manęs geriau nepažindama, laidavo už mane, tikėjo manimi, tai galiu drąsiai pasakyti, kad jos tvirtas įsitikinimas knygoje apie Dalios Grybauskaitės Asmenybę, kurią geriau ir giliau pažinojo, (Prezidentės vieši pasisakymai, parengti dokumentai), yra konstantiški:
„TIKIU MŪSŲ PREZIDENTE. TIKIU JOS PASIRINKIMU TARNAUTI SAVO TAUTAI IR VALSTYBEI, IR SVARBIAUSIA, TIKIU SAVO NEPAPRASTA TIEK DAUG IŠKENTĖJUSIA, BET SAVO SAVASTIES, SAVO LIETUVIŠKUMO NEPRARADUSIA TAUTA, TIKIU IR ETNINIU PAGRINDU PROSENELIŲ SUKURTA, DAUG KARTŲ ATKURTA IR IKI ŠIANDIEN GYVUOJANČIA BEI VISO PASAULIO PRIPAŽINTA LIETUVOS VALSTYBE“. (Paryškinta – mano).
Pirmasis nukrypimas nuo temos. Žmonos Veronikos visa šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 kovą. Grįžo į Lietuvą po dešimties metų. Tada kaimynai ar net giminaičiai Garlų nenorėjo priimti, laikinai apsistoti ir priglausti. Priglaudė vieniša lenkė. Ir todėl dabar nenorėtume vėl į Sibirą pakliūti. Nors tokių tauškalių, sakiusių, kad lietuviai per Sausio 13-ąją „šaudė į savus“, teliko nedaug. Bet jų ši „informacija“ daro gerą darbą Maskvos propagandai. Nes „Tautos idėjos“ praradimas, profesorės įsitikinimu, pati reikšmingiausia tokių antipiliečių dovana Kremliaus putinistams.
Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.
Mes šitai žinome, – gynėme Tautos laisvę 1991 metų sausį, dalyvavome barikadose prie Seimo, balsavome už Sąjūdžio sukurtą partiją, paskui atidavėme balsus už kandidatą į Prezidentą Stasį Lozoraitį, už Valdą Adamkų ir, aišku, už Dalią Grybauskaitę, nepaisydami jokių kalbų apie jos mokymąsi partinėje mokykloje, apie jo „priklausomybę“ nuo Maskvos… Už ją balsuotume dar ir trečią kartą, jei tai leistų Lietuvos konstitucija.
Onos Voverienės knygoje parodyti visi iškilieji prezidentės Dalios Grybauskaitės darbai užsienio politikoje, užmojai Lietuvos vidaus gyvenime. Atskleisti spaudos ir mūsų žurnalistų, politologų įvertinimai, parodyti Lauro Bielinio knygų apie Prezidentę privalumai ir trūkumai, „Laisvo laikraščio“ redakcijos antiprezidentiškos, užsienio lėšomis remtos „naujienos“, askleisti mūsų „rūtelių“, „zigmukų“, „rimvydėlių“ nedoros užmačios.
Kitaip vertina Prezidentę užsienio šalys. Briuselio žurnalistai Dalią Grybauskaitę savo straipsniuose vadina „Baltijos tigre“ ir „geležine dama“… Neveltui Onos Voverienės knygoje yra išsamus skyrius apie Anglijos premjerę Margaret Tečer, vadinamą „geležine Ledi“… „Lyginant abiejų politikių kalbėseną, kūno kalbą, pasaulėjautą ir veiklos metodus jaučiama, kad Margret Tečer Dalios Grybauskaitės politinei veiklai, jos tikslų ir metodų formavimuisi turėjo didelę įtaką“… Užfiksuoti visi mūsų Prezidentės apdovanojimai, medaliai. Įdėtos charakteringiausios nuotraukos, net 2014 metų Prezidentų rinkimų Elektoratas, rinkimų rezultatų lentelės su miestų ir rajonų pavadinimais…
Ona Voverienė parašė didelę, valstybiškai vertingą knygą. Parašė 2015 metais, tai yra Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos viduryje. Ir knygą išleido, remdamasi finasine ne kurios valstybinės organizacijos, o savųjų, ir Prezidentę, ir jos autorę – žymią mokslininkę – gerbiančiųjų lėšomis. Pridėtos ir jų pavardės… Būčiau ir aš pridėjęs, jei būčiau žinojęs apie tą leidimą (Išleido „Trijų žvaigždučių“ leidykla)…
… Dar vienas nukrypimas nuo temos. Žmonės patiki vienais arba kitais lyderiais; žmonės, ir knygos, turi ir savo likimus. 1951 metais įstojau į Plungės vidurinę mokyklą. (Baigiau aštuonias klases, paskui, baigęs Klaipėdos amatų mokyklą, ir įsigyjęs metalo frezuotojo specialybę, išvykau dirbti į Kauną)… Pusę metų sėdėjau viename suole su Pranu Mieželiu. Baigęs vidurinę, jis Vilniaus universitete studijavo teisę, o paskui dirbo «atitinkamą darbą». Kai aš Vilniuje 1989 metais persikėliau į kitą butą, ten išaiškėjo, kad tame gyvena ir jisai. Pirmuosius naujakūrystės metais aš su juo nesisveikinau. Prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Maidano revoliucija.
Paskui atvažiavo į Vilnių Plungės kraštiečių draugija. Ir mudu šiaip ne taip pradėjome sveikintis ir kalbėtis. Pasirodo, kad ir jis užstoja Ukrainą, galvoja ne apie ukrainiečių pilietinį karą, o apie rusų intervenciją. Prano mirties išvakarėse sultis ir kavą gėrėme Lazdynų baseino kavinėje. Jis man daug papasakojo apie darbą sovietiniame saugume… Taip suolo draugus išskyrę metai, gyvenimui einant į pabaigą, vėl suartėjo, – taip suartėja buvę vaikystės draugai, o per juos ir tautą plėšę dramatiški įtrūkiai. Man ši idėja ilgai nedavė ramybės, kol neparašiau eilėraščio:
Pleištas – generalisimas
Vaikystėje mudu glaustėmės alkūnėmis,
Sielos šnekėjosi „tabula rasa“ kalba.
Ir mudviem nebuvo ankšta nei siaurame suole,
Nei mažoj klasėj, nei gražioje Žemaitijoje.
Tačiau vieną dieną Generalisimas,
kabojęs ant direktoriaus kambario sienos,
nulipo nuo jos, ir, pasivertęs Pleištu,
pradėjo skaldyti mudviejų biografijas:
iš tavęs pasidarė tarną, iš manęs – besiblaškančią
plaštakę…
Tuomet ne tik suolas, bet ir visa Lietuva
staiga paankštėjo, – sielos ėmė brūžintis briaunomis,
Bičiulystės saulė aptemo…
Persmeigtas pleišto, tu mirei,
o aš, kaip plaštakė, blaškiausi
vis su tuo pačiu klausimu:
Kaip saulėtas, tyras Rytas išaugino
Negyvybės medį, –
gyvenimus ardantį, kruviną Pleištą?
ONA VOVERIENĖ. „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“. „Trijų žvaigždučių“ leidykla. 2016.
Pirmadienis, gruodžio 12 d. (Kijevas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kijeve susitiko su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenka. Šalių vadovai pirmininkavo devintajam Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų Tarybos posėdžiui, kuriame aptarta Ukrainos europinė integracija, saugumo padėtis šalyje, dvišalių santykių stiprinimas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pagerbia Maidane žuvusiųjų atminimą. Prezidento kanceliariijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Prezidentės teigimu, mūsų šalių bendradarbiavimas nepavaldus geopolitiniams vėjams – Lietuva visada buvo ir bus su Ukrainos žmonėmis, nuosekliai remdama europietišką Ukrainos kelią.
Minint Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių 25-metį, Prezidentai paskelbė bendrą politinę deklaraciją ir pasirašė strateginio bendradarbiavimo gaires 2017–2018 metams.
Net ir karo sąlygomis Ukrainai pavyko įgyvendinti beviziam režimui su ES būtinas sąlygas ir kitąmet Ukrainos žmonės jau galės laisvai keliauti po Europą.
Lietuva tvirtai pasisako ir už kuo spartesnį ES Asociacijos sutarties ratifikavimą bei sankcijų Rusijai tęsimą, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimai.
„Ukraina per pastaruosius dvejus metus padarė daugiau reformų nei per du dešimtmečius, tačiau spartesnę europinę integraciją ir valstybės raidą stabdo ne tik karas, bet ir korupcija. Ir politikai, ir verslininkai turi suprasti, kad šalies ateitis yra svarbesnė negu asmeninė gerovė“, – sako Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentės teigimu, Lietuvos ekspertai padeda Ukrainai įvairiose srityse, esame pasirengę pasidalinti su ukrainiečiais ir kovos su korupcija patirtimi.
Ukraina jau sukūrė kovai su korupcija reikalingas institucijas, pradėjo turto ir pajamų deklaravimą, teismų, valstybės tarnybos, gynybos reformas, stiprina energetinę nepriklausomybę, gerina sąlygas verslui. Tačiau visuomenės nusivylimą vis dar kelia neteisėto praturtėjimo atvejai, korumpuoti teismai, neskaidrus ir politizuotas energetikos sektorius, skaidrių užsienio investicijų stoka.
Pirmosios politikų ir teisėjų turto ir pajamų deklaracijos Ukrainoje atskleidė didelį neteisėto praturtėjimo mastą – vien Aukščiausiosios Rados narių deklaruotos santaupos grynaisiais siekia beveik 0,5 mlrd. JAV dolerių. Tačiau Ukraina jau pradėjo pirmuosius ikiteisminius tyrimus dėl neteisėto praturtėjimo, vengdami deklaravimo, daug korumpuotų teisėjų neteko darbo.
Skaidraus verslo svarbą Prezidentė akcentuos Kijeve rengiamame Lietuvos ir Ukrainos ekonomikos forume, kuriame dalyvaus 200 verslininkų iš abiejų šalių. Ukraina yra svarbi Lietuvos ekonominė partnerė. Pernai mūsų šalių prekybos apyvarta siekė 840 mln. eurų.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
