Aleksejus Arestovičius

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. LNK televizija. KK2

Jei pasakysiu, kad JAV prezidentas Joe Bidenas yra bailys, – būsiu neteisus. Norint atvažiuoti į Rusijos užpultos Ukrainos sostinę Kijevą būtent šiandien – reikalinga drąsa. Amerikos prezidento vizitas į Kijevą šių metų vasario 20-ąją – svarbus, išskirtinis įvykis. Baltųjų rūmų šeimininkas viešai, atvirai demonstravo paramą Ukrainai, ir tai labai gražu bei prasminga. Ačiū jam už šią kelionę. Tai stiprus simbolinis antausis Kremliaus išsigimėliui Vladimirui Putinui.

Tačiau jei analizuosime, kiek nuo 2022-ųjų vasario 24-osios užsienio valstybių vadovų atvyko į Rusijos armijos apšaudomą Kijevą, privalėsime konstatuoti, jog palyginimas – ne J. Bideno naudai. Kijeve jau pabuvojo Lietuvos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos ir dar keliolikos šalių bei Europos sąjungos vadovų. Pripažinkime, J. Bidenas suskubo į Kijevą vienas iš paskutiniųjų, kai jau tapo aišku, jog Rusija tikrai nepajėgia okupuoti Ukrainos. Be to, J. Bideno pasivaikščiojimas po Kijevą – kažin koks keistas. Jokių oficialių įsipareigojimų, jog nuo šiol Ukrainos kariuomenei bus duodama ginklų „tiek, kiek jai reikia“. J. Bidenas neištarė Kijeve: nuo šios akimirkos daugiau nebus jokių „neduosime tankų“, „neduosime lėktuvų“, „neduosime Himars“. J. Bidenas netarė nė vieno žodžio net Ukrainos parlamente. Tiesa, pažadėjo, jog Vakarai rems Ukrainą tol, kol reikės (bet tai tik žodžiai, neparemti jokiomis konkrečiomis sutartimis, jog, pavyzdžiui, Ukraina yra strateginė JAV partnerė), pažadėjo duoti vos keletą milijardų paramos (tokios sumos užtenka vos keliolikai dienų, tad labiau panašu į išmaldą, o ne į rimtą paramą). Štai ir viskas.

V. Zelenskis ir J. Bidenas – Kijeve. EPA – ELTA foto

Analizuojant šių metų vasario 20-osios įvykius Kijeve svarbu dar paklausti, ar J. Bidenas atsibeldė į Kijevą tuomet, kai Ukrainai to labiausiai reikėjo, ar tądien, kai Amerikoje neoficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, ir demokratų lyderiui J. Bidenui prireikė politinės reklamos: žiūrėkite, koks aš drąsus, kietas, principingas. Šių eilučių autoriui įsiminė Ekonominės analizės instituto prezidento Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog kelione į Kijevą ponas J. Bidenas pirmiausia rūpinosi savo asmeniniais reikalais (artėja JAV prezidento rinkimai, jis žada siekti antrosios kadencijos, tad jam verkiant reikia, kad Amerikos piliečiai laikytų jį drąsiu, principingu vadovu), tad Ukraina jam – tik tarp kitko.

Neįtikinamai atrodė ir akimirkos, kai Kijeve kaukė oro pavojaus sirenos, o J. Bidenas su Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ramiai vaikštinėjo po Kijevą. Net ir didžiausiam kvailiui aišku: Kremliaus banditas, kad ir koks niekšas bebūtų, nedrįs Kijevo centro bombarduoti tol, kol ten svečiuosis JAV prezidentas.

Tad net nežinau, kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti J. Bideno vizitą į Kijevą? Karo analitikas Aleksejus Arestovičius – labai optimistiškas. Girdi, Ukrainos reikalai – vis geryn ir geryn. Esą Vakarai apsisprendė negrįžtamai: Ukrainos nepaliks likimo valiai. Suprask, J. Bideno vizitas į Ukrainą – labai stiprus ženklas. Nėra jokių abejonių: Vakarai pradeda tiekti daug ir galingų ginklų, rimtų sviedinių, todėl karas ilgai netruks, Rusijos kariauna greitai bus sutriuškinta…

Aš irgi norėčiau būti optimistas. Bet karti gyvenimiška patirtis byloja, jog žodžiai dažnai skiriasi nuo konkrečių darbų. Vis dar prisimenu, kaip J. Bidenas praėjusiais metais svaidėsi pareiškimais „neduosime to, neduosime ano“. Vis dar negaliu pamiršti, kaip Vakarų lyderiai niekingai, bailiai stumdėsi tarpusavyje: „jei anie duos tankų, tada ir aš duosiu, o jei nebus tankų iš anos šalies, tai ir aš tupėsiu tarsi pelytė po šluota“.

Tokių tūpčiojimų vietoje negalima pamiršti. Kol kas atrodo, jog Vakarai tesugeba gražiai ir optimistiškai valandų valandomis pliurpti iš tribūnų, vieną po kito rengti pompastiškus susitikimus karinėse bazėse, restoranuose, parlamentuose, o realiai grumtis su agresyviu banditu – šiaip sau.

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Prisiminkime Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdį. Vakarai rėmė demokratines reformas įgyvendinantį Michailą Saakašvilį, dalino Tbilisiui pažadus dėl narystės NATO aljanse, dėl narystės Europos Sąjungoje. Bet užteko Vladimirui Putinui užpulti Gruziją, ir Vakarų parama išskydo. Vakarai nežengė svarbiausio žingsnio: nesuteikė gruzinams realios, konkrečios, skubios karinės paramos. Jei kalbėtume visiškai atvirai, 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją. Paliko ją vieną grumtis su dešimtis kartų stipresne kariuomene. JAV prezidentui neužteko drąsos išlaipinti Gruzijoje amerikietiškųjų desantininkų V. Putinui parodant tikrą kumštį.

Tad dabar Vakarai neturi nė menkiausios moralinės teisės gailiai kniaukti, esą gruzinai nusisuka nuo vakarietiškų vertybių. Dėl šio posūkio kalti ne tik gruzinai. Kalti tuometiniai JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderiai. Gruzinai pamatė, ko verti amerikietiški, prancūziški ar vokiški pažadai. Vakarietiški pažadai liko pažadais, o Rusijos užpuolimas buvo realus, konkretus, kruvinas ir labai skaudus (Sakartvelas neteko kelių savo teritorijų).

Ukrainoje pamuštas rusų tankas demonstruojamas Lietuvos sostinėje. Susidomėjimas milžiniškas. Slaptai.lt foto

Rusijos opozicionierius Markas Feiginas viešojoje youtube.com erdvėje dažnai kaltina oficialųjį Tbilisį kalėjime kankinant Michailą Saakašvilį. M. Feiginas teisus. M. Saakašvilis neturėtų būti marinamas viename iš Gruzijos kalėjimų. Bet M. Saakašvilis – asmeninis V. Putino priešas. Sakartvele dabar įtakingos gausios prorusiškos jėgos. Tad M. Saakašvilio gyvybei tikrai iškilęs mirtinas pavojus. Kad M. Feiginas mėgina išlaisvinti Gruzijos reformatorių, – šaunu. Bet ponas M. Feiginas visiškai nepriekaištauja Vakarams, 2008-aisiais išdavusiems Tbilisį. Jei esame principingi ir atviri, turėtume matyti visas paveikslo spalvas. M. Feiginas galėjo bent vienu žodeliu užsiminti, jog dėl M. Saakašvilio įkalinimo kalti ir Berlyno, Vašingtono, Paryžiaus ponai.

Todėl šiandien aš vis dar – pesimistas. Patikėsiu Vakarų nuoširdumu tuomet, kai ukrainiečiai galų gale ims tvirtinti, jog ginklų jau tikrai užtenka. Patikėsiu Ukrainos pergale tuomet, kai ji tikrai išvys iš visų savo teritorijų visas Rusijos pajėgas. Vakarus imsiu girti tik tuomet, kai jie į tarptautinius kalėjimus tikrai sugrūs visą V. Putino šutvę bei privers Maskvą mokėti rimtas karo reparacijas ekonomiškai nukraujavusiai Ukrainai.

O kol kas man atrodo, kad J. Bidenas – bailokas dėdė. Be kita ko, J. Bidenas jau dabar dažnokai primena liūdnai pagarsėjusį sovietų bosą Leonidą Brežnevą (tai suklumpa, tai vos paeina, tai snaudžia). Jei tikrai sieks antrosios kadencijos, tikrai bus panašus į susenusį L. Brežnevą.

2023.03.01; 08:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Kiek valstybių, tiek požiūrių. Kiek tautų, tiek žvilgsnių. Vieniems rūpi grožio, naudos temos. Kiti gilinasi į istorijos, kultūros klausimus. Tretiems įdomiausi teisiniai aspektai.

Man dingojasi, kad pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus,  – teisinga ar neteisinga. Taip, mums turėtų labiausiai rūpėti, teisingai ar klaidingai elgiasi žmogus, tauta, valstybė, įstaiga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo kitų išeičių ar neturėjo, – šalutinės, ne pačios svarbiausios. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga? Nes jei šį galvosūkį nustumiame šalin, pakeičiame kitais, šalutiniais, pavyzdžiui, naudos – žalos kriterijais, beviltiškai susipainiojame.

Jei išgirdęs pasiteiravimą „teisinga – neteisinga“ pašnekovas puola muistytis, girdi, „neturėjome kitos išeities“, girdi, „rūpinomės išskirtinai savo interesais“, girdi, „buvome suklaidinti“, – turime kelią, vedantį į chaosą, į naujas priešpriešas. Privalome suvokti: priimdami visus pasiteisinimus mes užgožiame svarbiausiąją – teisingumo – temą. O tai reiškia, jog, pasirinkdami vien teisinimų ir pasiteisinimų taktiką, elgiamės neteisingai, nes paminame teisingumo kriterijus. Jeigu norite, skatiname aplinkinius  elgtis negarbingai, nes jie viliasi taip pat rasią, kaip išsisukti, jei bus pagauti už rankos.

Niekad niekur nesakiau, jog draudžiama išklausyti nusidėjelio argumentų. Išklausykime, įsigilinkime. Šiame pasaulyje visaip nutinka: gal nuoširdžiai klydo. Bet vis tik neleiskime, kad mus visur ir visada užliūliuotų neva įtikinamais, neva pagrįstais pasiteisinimais. Žingsniuodami šiuo klystkeliu, žiūrėk, pajėgtume išteisinti net Staliną ir Hitlerį.

Būtent šiuo žvilgsniu vertinkime Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Akivaizdu, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Šiandieninės vokiškos dvejonės atitolina Kijevo pergalę, o agresoriui suteikia vilčių, jog, organizavus milžiniškas mobilizacijas, iš ukrainiečių pavyks išpešti bent šiokių – tokių nuolaidų. Todėl ir klausiu: Olafai Scholzai, jūs norite, kad kruvina Rusijos agresija prieš Ukrainą užtruktų kuo ilgiau? Jūs nenorite taikos? Jums nusispjauti, kad kiekvieną dieną beveik pačiame Europos centre žūsta šimtai ukrainiečių, nuo žemės paviršiaus nušluojami dideli miestai?

Visus Berlyno pasiteisinimus (bijo Trečiojo pasaulinio karo, vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, baiminasi, jog Rusija subyrės į šipulius, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, laukia, kaip pasielgs amerikiečiai, įtaria ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą: 1994-aisiais -pradėdama karą prieš vos milijoną gyventojų turinčią Čečėniją, 2008-aisiais – atakuodama Gruziją (Sakartvelas), 2014-aisiais – iš Ukrainos atplėšdama Krymą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Vokietijos politikė Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius.

Tankas Leopard 2. Youtube.com

Beje, tuometiniai Berlyno gudročiai, atsisakydami kariuomenės, nė nesiteikė pasiteirauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, ar Baltijos šalys sutinka, kad Vokietija susilpnintų Bundesverą keturis kartus. O juk privalėjo sulaukti mūsų pritarimo: mes esame lygiaverčiai, vieni kitiems įsipareigoję partneriai NATO ir Europos Sąjungoje (tai neutralioji Šveicarija gali elgtis kaip tinkama).

Dabar į viešąją erdvę prasprūdo net argumentų, esą Vokietija atlieka reviziją savo ginkluotosiose pajėgose – vis dar skaičiuoja, kiek garažuose turi tankų, šarvuočių, naikintuvų. Vaizdžiai tariant, kai suskaičiuos, tuomet žinos, kiek galima Ukrainai padovanoti šarvuotosios technikos. Mano supratimu, – niekingas pasiteisinimas. Vladimiras Putinas rimtą karą prieš Ukrainą pradėjo beveik prieš metus, o vokiečių politikai per vienuolika mėnesių vis dar nesugeba suskaičiuoti, kiek angaruose turi tankų?

Šiuo kampu analizuojant JAV paramos ukrainiečiams temą akivaizdu, jog ir Amerika neduoda ukrainiečių kariams tiek ginklų, kiek prašo Kijevas. Vėl – bjauriai neteisinga. Nes JAV, skirtingai nei Vokietija, angaruose saugo užtektinai daug modernių tankų, modernių šarvuočių, kad galėtų ištiesti tvirtą pagalbos ranką.

Tiesa, visiems puikiai žinomas karo apžvalgininkas Aleksėjus Arestovičius, duodamas kanale youtube.com video komentarus Markui Feiginui, dažniausiai linkęs Vakarus teisinti dėl vėlavimų. Esą Vakarų demokratija taip surėdyta: ilgai svarsto, skaičiuoja, vertina, po to – juda į priekį; jei žengtas į priekį žingsnis pasiteisina, žengia antrą, trečią…

Apibendrinus paskutiniuosius A. Arestovičiaus ir M. Feigino debatus viešojoje erdvėje, susidariau įspūdį, jog Vakarai gelbėja Ukrainą užtektinai rimtai, todėl ukrainiečiai privalo būti labai dėkingi. Taip, jei ne šiandieninė Vakarų pagalba, Ukrainai dabar būtų kur kas sunkiau. Paskutinysis susitikimas JAV karinėje bazėje Ramšteine byloja, jog karinės technikos paketas Ukrainai – įspūdingas.

Tačiau ten vis dar nesurašyta tiek daug puolamosios ginkluotės, kiek jos prašo Ukrainos prezidentas, Ukrainos užsienio reikalų ministras, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas. Ko dar laukiama? JAV prezidento Joe Bideno neskubėjimas duoti tiek, kiek reikia, – toks pat įtartinas kaip ir Olafo Scholzo baimės (laukiama, kuomet nusilps Rusija, pamirštant, kad jėgų netenka ir Ukraina?). Tiksliau tariant – ir įtartinas, ir neteisingas.

Neteisinga ir tai, kad viešojoje erdvėje pradėtas žodinis puolimas prieš visuomet skeptiškai nusiteikusį JAV Center for Security Policy vyriausiąjį mokslinį bendradarbį Andrėjų Ilarionovą. Kodėl jį pradėjo puldinėti, net atvirai teiraujasi, ar jis nėra užsislaptinęs Kremliaus agentas? Keliuose savo komentaruose A. Arestovičius užsiminė, girdi, A. Ilarionovas kursto paniką, prognozuodamas naujas skaitlingas Rusijos atakas, bei sąmoningai klaidina Kijevą, jog Kremlius galbūt atakuos kelius, kuriais iš Vakarų gabenama karinė amunicija. Pasak A. Arestovičiaus užuominų, tai panašu į kapituliantiškų nuotaikų platinimą bei bandymus Ukrainą sukiršinti su sąjungininkais. Užsiminta net apie sąmoningą Ukrainos karinės vadovybės klaidinimą dėl įmanomo vakarinių šalies teritorijų puolimo siekiant Ukrainą atkirsti nuo Vakarų (tektų kai kuriuos dalinius atitraukti iš rytų; Kremlius pasinaudotų šiuo atitraukimu ir vėl smogtų pietryčių kryptimis?).

Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka

O man atrodo, kad A.Ilarionovas nuoširdžiai siekia padėt Ukrainai, įvairiausiais kampais lygindamas, kokia vis tik nedidelė Vakarų parama ukrainiečiams (gal vis tik Vakarai susigės ir ims duoti daugiau?), bei perspėdamas, jog, puldamas į neviltį, V. Putinas galbūt atakuos vakarines teritorijas, kuriomis į Ukrainą keliauja ginklai (informuotas, vadinasi, – apginkluotas). Tiesa, kokia skaudi bebūtų, visuomet geriau nei „rožiniai akiniai”.

Šį komentarą baigiu lietuviškuoju apgailestavimu. Lietuvai labai nepasisekė, kad mums priskirtas būtent vokiškas karinis dalinys. Vokiečių kariai, žinoma, niekuo dėti. Tikiu, kad jie drąsūs, profesionaliai parengti, niekur, nelaimės atveju, neišsibėgiotų. Dėl mano skeptiškumo kalčiausi olafai scholzai. Jei Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paniškai bijo Ukrainai padovanoti keliolika Leopard 2 tankų, tai kaip išdrįs duoti įsakymą vokiečių brigadai ginti Lietuvą? Nors užmuškite, niekaip neįsivaizduoju Olafo Scholzo, skelbiančio lemtingąjį įsakymą vokiečių kariams saugoti Lietuvą. O štai jį, įsakantį vokiečių kariams skubiai palikti Lietuvą, nesiveliant į susidūrimus su Rusijos kariuomene, – oi kaip įsivaizduoju.

2023.01.23; 07:34

Aktualijos

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Kalbėdamas apie naujausias žinias iš karo fronto, Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius tikina – esminis kovos lūžis bus tada, kai ukrainiečiai atkovos Chersoną. Pasak jo, šiuo metu Ukrainos kariuomenė vykdo kontratakas dvejomis kryptimis – Charkivo ir būtent Chersono regionuose.
 
„Negaliu įvardyti konkrečių miestelių dėl saugumo sumetimų“, – po konferencijos Vilniaus Rotušėje žurnalistams sakė jis.
 
O. Arestovičius patikino, kad atkovojant užimtas teritorijas, kariai perima ir daug ginkluotės, amunicijos, į nelaisvę paima rusų karius.
 
„Tikimės Chersoną perimti per mėnesį ar du. Rytų Ukrainoje tikrai bus įdomių vaizdų“, – patikino Volodymyro Zelenskio administracijos atstovas, pridurdamas, kad ateityje ukrainiečiai atkovos ir Krymą.
 
Paragino Vakarus ir toliau siųsti ginkluotę Ukrainai
 
Nors Kyjivo pergale neabejoja, O. Arestovičius pabrėžė, jog tai tiesiogiai priklauso nuo Vakarų tiekiamos ginkluotės Kyjivui.
 
„Mes laimėsime šį karą, tai visiškai aišku. Tikėtiniausias scenarijus – pergalę pasieksime kitą vasarą. Tačiau tai visiškai priklauso nuo Vakarų mums tiekiamų ginklų. Jeigu gausime daugiau, mes laimėsime jau šią žiemą. Jeigu ne – tai gali nutikti kitą vasarą. Kad mes laimėsime, supranta ir patys rusai“, – sakė O. Arestovičius.
 
Pasak jo, šiuo metu Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms labiausiai reikia oro gynybos sistemų, tankų, ilgojo nuotolio raketų.
 
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Jei Vakarai padvigubintų artilerijos sistemų HIMARS, mums to užtektų pergalei pasiekti. Tai gali būti lėktuvai, raketos, dronai, bet to mums reikia labiausiai. Šis karas dar kartą įrodo – esmė yra sunkioji ginkluotė“ – teigė jis.
 
Paklaustas apie Ukrainos perspektyvas tapti NATO nare, V. Zelenskio administracijos atstovas įvardijo Ukrainą gera investicija Aljanso partnerėms.
 
„Mes esame labiau reikalingi NATO, nei NATO reikalingi mums. <…> Jeigu Ukraina prisijungtų prie NATO šalių, Aljansas sustiprintų savo rytinį flangą. Mes esame NATO fronto linijoje, mes giname savo gyvybes ir Europos bei NATO vertybes. Tik duokite mums ginklų ir mes apginsime jus nuo Rusijos“, – kalbėjo O. Arestovičius.
 
ELTA primena, kad Ukrainos prezidentas trečiadienį paskelbė apie „geras žinias iš Charkovo srities“. Tačiau jis pats detalių neįvardijo.
 
Ukrainos pajėgos nori pasiekti Kupjanską, kurį kerta kelios geležinkelių ir kelių linijos. Ši vietovė dėl to laikoma strategiškai svarbia rusų dalinių, šiaurėje žygiuojančių į Donbasą, aprūpinimui.
 
Augustė Lyberytė (ELTA)
 
2022.09.09; 06:00
SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien – žymiai daugiau optimizmo nei jo būta prieš mėnesį. Jei Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininkas Kirilas Budanovas viešai pareiškė, esą dar šių metų rugpjūtį pasaulis išvys pirmąsias ukrainietiškas pergales fronte, – vadinasi, Ukraina išties iš Vakarų sulaukia rimtos karinės paramos. Tai byloja, jog Vakarai nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu.

Panašios nuomonės laikosi ir Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius, birželio mėnesio įvykius (G7 ir NATO viršūnių susitikimai) pavadindamas „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos lyderiai. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš Vladimiro Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio.

Įspūdinga ir tai, kad Vašingtonas su Briuseliu viešai, atvirai įvardino V. Putino valdomą Rusiją strateginiu Vakarų civilizacijos priešu.

Dabar ne tiek svarbu, kaip ir kodėl Vakarai atsikvošėjo. Svarbiausia – atsikvošėjo. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol nepatikėsiu“. Be to, nepamirškime, jog tiek Amerikoje, tiek Europoje knibždėte knibžta V. Putino prisijaukintų įtakos agentų, kurie, vos tik pasitaiko menkiausia proga, iškart šaukia, esą Maskvos – Kijevo konfliktą būtina likviduoti … taikiomis priemonėmis. Tokius Kremliaus mylėtojus, mėginančius ukrainiečiams įpiršti kapituliantiškas nuotaikas, lengva atpažinti: jie niekad neužsimena, jog konfliktus būtina užbaigti teisingai. Jiems rūpi viskas (taika, civilių gyvybės, nuolaidos Maskvai, V. Putino įvaizdis, naftos ir dujų kainos), išskyrus teisingumą. O juk neramumų laikais pati svarbiausia civilizuotų valstybių pareiga yra konfliktą sureguliuoti teisingai, sąžiningai, padoriai, nes taikiomis derybomis konfliktai dažniausiai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Pastarieji keli šimtai metų byloja, jog Rusija – nesikeičia. Ji tiesiog negali nekariauti. Ji nieko kito nemoka – tik grobti, žudyti, skriausti, engti. Sukurti savo žemėse gerbūvio nepajėgi. Savame ir svetimame kieme temoka prišnerkšti, sugriauti, išvartyti. Todėl su pasiutusiu šunimi reikia bendrauti griežtai: jei neleistina jo nušauti, tai privalu jį uždaryti narve.

Ukrainos atveju tai reikštų: ukrainiečiai susigrąžina visas prarastas teritorijas, įskaitant Krymą; Rusijai paskelbiamos trilijoninės baudos, ir kol ji ukrainiečiams nepadengia visų nuostolių, tol Vakarai vieningai jai taiko žiaurias ekonomines sankcijas.

Taip turėtų būti. Bet pasaulis, deja, gyvuoja pagal savus principus. Bijau, jog ir šį sykį atsiras daug Kremliaus advokatų, kurie stengsis perprasti „mįslingą rusų širdį“, žavėsis išskirtine Rusijos kultūra, menu, dar, net nenutilus šūviams, reikalaus iš ukrainiečių atlaidumo, nuolankumo.

Norite, kad pateikčiau pavyzdžių?

Vos tik oficialusis Vilnius subtiliai priminė Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti, Europos Komisijoje kilo svarstymų, ar lietuviai nesielgia per daug griežtai ir įžūliai. O juk Lietuvą derėtų ne peikti, bet girti, kad ji nedaro nuolaidų, kad ji vadovaujasi Europos Sąjungos vieningai patvirtintomis taisyklėmis.

Tikiuosi, EK bosai išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“, o Lietuvos vadovai laikysis itin griežtai. Taip griežtai, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“.

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Dėl Kaliningrado tranzito galvosūkių šitaip pasakysiu. Ar tiesa, kad po Antrojo pasaulinio karo Vakarai nūnai Kaliningrado sritimi vadinamas teritorijas atidavė Maskvai administruoti laikinai? Mano žiniomis, Maskvai valdyti šias žemes leista 50 metų. Šis laikotarpis seniai ištirpo. Todėl stebiuosi: kodėl nei JAV, nei Europos Sąjunga nė sykio nepaklausė V. Putino, kada jis teiksis pasitraukti iš Prūsija, Mažąja Lietuva buvusių žemių?

Jei Vakarai visuomet elgtųsi principingai, teisingai, šiandien Kaliningrado srityje nerastume nė vieno rusų kareivio, ką jau bekalbėti apie atominį ginklą nešti galinčias raketas. Nekiltų rūpesčių ir dėl sunkiai apginamo Suvalkų koridoriaus.

Nes pats išmintingiausias žingsnis – atimti iš padoriai elgtis nemokančios Rusijos šį anklavą ir priskirti jį Europai.

Štai kuo šiandieniniai EK vadovai turėtų rūpintis.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Tikroji diplomatija – ne visuomet neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir pipirais pagardinti priekaištai.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.07.08; 08:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Kyjivas, liepos 2 d. (ELTA). Ukrainos ginkluotosios pajėgos pasirengusios smogti Krymo tiltui, jeigu kils tokia būtinybė, bet tam reikia pasirinkti momentą, kada objekto sunaikinimas padarys didžiausią žalą Rusijai.
 
Kaip praneša UNIAN, tai pareiškė Ukrainos prezidento biuro vadovo pavaduotojas Oleksijus Arestovyčius.
 
Pasak jo, Krymo tilto ataka tikrai įmanoma. Bet kol kas sunku kalbėti apie konkrečius Ukrainos karinės vadovybės planus.
 
„Sentimentų niekas nejaučia. Jei reikės – smogsime Krymo tiltui tinkamu momentu, reikiamu laiku. Ne problema“, – sakė O. Arestovyčius.
 
Jis pridūrė, kad šiuo metu Ukrainos ginkluotosios pajėgos neturi ginkluotės, kuri galėtų smogti perkėlai į Rusijos aneksuotą Krymą.
 
„Bet ateis laikas, ir… Pamatysime. Šiame kare jau seniai nėra jokių apribojimų“, – konstatavo patarėjas.
 
UNIAN primena, jog anksčiau buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas generolas leitenantas Ihoras Romanenka pareiškė, kad Ukraina gal ir negali sugriauti viso tilto, bet teoriškai reikiamu momentu galima smogti smūgį, kai juo permetama kariuomenė.
 
Neseniai pasirodė pranešimų, kad Ukrainos žvalgyba gavo išsamią Krymo tilto techninę dokumentaciją.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.07.03; 07:33
SkaitomiausiosTrumposios naujienos

Rusijos kreiseris Moskva. Wikipedia.org foto

Kyjivas, balandžio 14 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovyčius ketvirtadienį pareiškė, kad Rusijos kreiseris „Moskva“ – nuskandintas.
 
„Kur yra „Moskva“? Ji nuskandinta“, – tviteryje parašė O. Arestovyčius. Nors Ukrainos vadovybė to oficialiai dar nepatvirtino, O. Arestovyčiaus įrašu tviteryje pasidalino šalies nacionalinė televizija.
 
Rusija savo ruožtu prieš tai skelbė, kad jai priklausantis laivas buvo tik apgadintas.
 
Remiantis Kyjivo pranešimais, Ukrainos ginkluotosios pajėgos trečiadienio vakarą smogė kreiseriui „Moskva“ dviem „Neptun“ raketomis. Nors Rusijos gynybos ministerija vėliau patvirtino, kad laivas buvo apgadintas, o jo įgula evakuota, ji pareiškė, esą ten būta tik gaisro.
 
Skelbiami įvairūs pranešimai apie tai, kur tiksliai smogta laivui – vienur teigiama, kad incidentas įvyko prie Gyvačių salos krantų, o kitur tvirtinama, kad laivas plaukiojo Sevastopolio įlankoje, kai į jį pataikė raketos.
 
Daugiau kaip 180 metrų ilgio kreiserį „Moskva“ pradėta eksploatuoti 1983-aisiais. Šiemet Rusijos prieš Ukrainą pradėto karo metu iš jo į Ukrainos teritoriją buvo leidžiamos raketos.
 
Remiantis Ukrainos pranešimais, šis laivas vasarį dalyvavo atakuojant Gyvačių salą. Būtent iš jo rusai ragino saloje buvusius karius pasiduoti, o į tai Ukrainos jūrų pėstininkas Romanas Hrybovas atsakė: „Rusijos karo laive, eik n…“ Ši frazė vėliau tapo Ukrainos pasipriešinimo Rusijos invazijai simboliu.
 
Lina Linkevičiūtė (DPA)
 
2022.04.15; 05:54
Trumposios naujienos

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Kyjivas, balandžio 2 d. (dpa-ELTA). Rusijos karinės pajėgos, Ukrainos duomenimis, savo atakas koncentruoja į rytuose esančias teritorijas.
 
Oro antskrydžiai vykdomi prieš Mariupolio, Charkivo, taip pat Černihivo miestus, per valstybinę televiziją sakė prezidento patarėjas Oleksijus Arestovyčius. Atakos esą nukreiptos ne tik prieš ginklų pramonę, bet ir prieš gyvenamąsias teritorijas. To nepriklausomai patikrinti negalima.
 
„Priešas“ mėgina Černihivą paversti antruoju Mariupoliu, sakė O. Arestovyčius. Mariupolio uostamiestis praėjusiomis savaitėmis buvo smarkiai sugriautas. Tačiau Černihivą dar galima pasiekti sausumos keliu. „Gyventojai gali palikti miestą“, – teigė patarėjas. Anot jo, ir toliau smarkių mūšių tikimasi Rytų Ukrainoje.
 
Tuo tarpu šiaurėje ir šiaurės rytuose rusų kariai esą nustumti valstybinės sienos link. Ukrainos daliniai apie Kyjivą atsikovojo daugiau kaip 30 kaimų.
 
Sumų srities Ukrainos šiaurės rytuose administracijos vadovas Dmytras Šyvyckis „Telegram“ kanale rašė, kad rusų kariai į Rusiją transportuoja karinę techniką.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
Trumposios naujienos

Ukrainos kariai pasaloje

Naujausios fotografijos iš „Maxar Technologies“ palydovų rodo, kad kovo 1-osios rytą Kijevo link iš Šiaurės pusės juda beveik 60 kilometrų ilgio rusų karinės technikos kolona. Kelios dešimtys šarvuotosios technikos iš šios kolonos jau įžengė į Antonovo oro uostą Gostomelio mieste (25 km nuo Kijevo).

Šią informaciją skelbia tiek ukrainietiškas Gordonua.com, tiek „The New York Times“ žurnalistas Kristofas Ketlas.

Tuo tarpu Ukrainos ginkluotosios pajėgos tvirtina, kad Rusijos atakos per penketą karo dienų susilpnėjo, išsikvėpė. Rusija nepasiekė persvaros nė viename fronte. Tačiau įtampa, žinoma, didžiulė. Nepaisant aplinkybės, jog Rusijos armijos, skirtos okupuoti Ukrainą, vis mažiau tebeturi rezervų, – pavojus išlieka milžiniškas. Rusija neabejotinai dar daug sykių bandys užimti Kijevą. Nuo Polesės rajono Ukrainos sostinė šiuo metu tebepuolama ten įsitvirtinusių rusų karinių dalinių.

Ukrainos prezidento atstovas karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius vakar duotuose videointerviu Feigin Live televizijai pabrėžė, jog Rusijos kariuomenė visur patiria milžiniškų nuostolių. Nuostoliai tokie dideli, kad net sunku įsivaizduoti. Kai kurie rusų kariškiai pasiduoda į nelaisvę. Rusų karinėms gaujoms jau trūksta patyrusių vadų.

Oficialusis Kijevas taip pat praneša, kad šią naktį buvo apšaudomi visi pagrindiniai Ukrainos miestai.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2022.03.01; 08:00

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Man nuoširdžiai gaila tų, kurie šiandien šąla Baltarusijos – Lietuvos ir Baltarusijos – Lenkijos pasienyje. Viešojoje erdvėje karts nuo karto skelbiami filmuoti kadrai ir nuotraukos, pasakojančios, kokių kančių patiria neteisėtai į Vakarus prasibrauti sumanę pabėgėliai. Tačiau ir be tų vaizdų nesunku suvokti, kaip „saldu“ rudenį gyventi miške po atviru dangumi. Nenorėčiau atsidurti jų kailyje.

Ir vis tik Lietuva neturi kitos išeities – privalome būti bejausmiai. Kad ir kas nutiktų, į savo teritoriją neturime įsileisti nė vieno nelegalaus migranto. Jei valstybės sieną leisime peržengti bent vienam iš jų, kaip sakė tūlas LRT forumo nelegalių migrantų tema pašnekovas, mus nušluos nuo žemės paviršiaus. Tuomet jau nebesustabdysime upės tekėjimo. Net jei mus prievartaus nusileisti Europos Sąjungos biurokratai bei žmogaus teisių gynėjai, turime statyti neperžiangiamus barjerus be trupinėlio gailesčio – jokių neteisėtų sienos perėjimų. Niekam – nei moterims, nei vaikams, nei vyrams.

Šitokios pozicijos linkęs laikytis ne vien dėl to, jog bijau gausaus migrantų antplūdžio, kuris vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai tikrai bus pražūtingas. Mes privalome elgtis taip, kad tie nelaimėliai pradėtų mus gerbti. O jų pagarbą užsitarnausime tik vienu būdu – griežtai elgdamiesi. Jei manote, jog mus gerbs, jei visur ir visada rodysime daug užuojautos, – klystate. Pataikavimais, nuolaidomis nieko nelaimėsime. Kai kam mano pastabos pasirodys esančios paradoksalios, tačiau drįstu manyti turįs teisę analizuoti tokias temas. Mat 1994-aisiais metais ilgokai gyvenau tarp musulmonų Šiaurės Kaukaze. Gyvenau be vadinamojo „stogo“. Gyvenau tarp čečėnų neturėdamas jokios „diplomatinės neliečiamybės“. Per pusmetį, praleistą Grozne, perpratau, kokia tikroji, o ne fasadinė jų elgesena, suvokiau, kaip ir kada galima užsitarnauti jų pagarbą. Pasirodo, labai paprasta – tereikia būti savimi. Jei mes siekiame, kad jie neužsiliptų mums ant galvų, o taptų patikimais mūsų partneriais, turime, vaizdžiai tariant, nebijot skelti antausio. Taip, nesuklydau – esant reikalui privalome skelti antausį, kad jų ausyse net spengtų.

LRT forumas. Nelegalių migrantų tema

Jei nueinanti nuo politinės arenos Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsitikinusi, jog Vokietiją gerbs dėl to, kad Berlynas masiškai priima migrantus, jiems dalindamas neužsitarnautas privilegijas, pašalpas, socialinius būstus, – ji kvaila politikė. Širdies gilumoje nelegalūs migrantai nesuvokia, kaip galima gerbti Vokietiją, kuri labiau rūpinasi svetimais, nei savais. Nelegalūs migrantai iš musulmoniškų šalių negerbs ir tų, kurie pro pirštus žiūri į jų netaktiškus išpuolius. Pavyzdžiui, jie paniekinančiai išmeta ant žemės atvežtus maisto paketus pabėgėlių stovykloje Varėnoje ar Pabradėje, o lietuviai, užuot nusispjovę ir palikę badauti, verčiasi per galvą, kad būtų kuo greičiau atgabenti labiau koloringi, šiltesni, skanesni pietūs. Toks lietuviškas humaniškumas migrantams vargu ar suvokiamas. Jie po tokių reveransų greičiausiai į mus žiūri kaip į bailokus nevykėlius.

Atmintin įstrigęs youtube.com erdvėje matytas videofilmukas, pasakojantis, kaip pas vieną įtakingą čečėną į Grozną atvyko garsus Rusijos dainininkas. Puikiai matyti, kaip į dainininką Ramzanas Kadyrovas draugiškai sviedžia tortą ir visi, tiek atvykėlis, tiek čečėnai, kvatoja, suprask, tai labai sąmojinga ir juokinga.

Dainininkas turėjo du kelius. Pirmasis: nusišluostyti veidą apsimetant, koks šaunus ir originalus priėmimas. Jis greičiausiai taip ir pasielgė – nurijo karčiąją piliulę. Antrasis variantas: torto likučius ar kokį nors kitą po ranka pasitaikiusį patiekalą derėjo sviesti į šeimininką ir jo asmens sargybinius. Žinoma, R.Kadyrovui ir jo svitai būtų labai nepatikęs dainininko akiplėšiškumas. Tačiau širdies gilumoje čečėnai būtų nuoširdžiai gerbę puikų balsą turintį dainininką iš Maskvos. Gerbtų už tai, kad nepabijojo, kad išdrįso. Dabar tikriausiai laiko liurbiu, kuris vardan solidaus honoraro sutiko atsisakyti elementariausios savigarbos.

Šią istoriją prisiminiau specialiai. Lietuva visuomet privalo rinktis antrąjį variantą – garbę. Garbė, solidumas, išdidumas – ne mažiau svarbūs nei pinigai. Savigarbos netekus prarasime ir visa kita.

Beje, žiūrėdamas lapkričio 15-osios LRT forumą, skirtą nelegalių migrantų temai, pasigedau bent kiek ryškiau įvardintos versijos, jog prie Lenkijos ir Lietuvos sienų su Baltarusija surengta krizė, – Kremliaus noras atitraukti Vakarų dėmesį nuo gruodžio mėnesį ruošiamo puolimo Ukrainos kryptimi. Šį pastebėjimą išgirdau klausydamasis Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio administracijoje dirbančio karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus videokomentarų. Karinis ekspertas mano, jog Rusija dar šių metų pabaigoje sumaniusi plataus pobūdžio invaziją į Ukrainą, todėl, trokšdama sumėtyti pėdas, sukurpė pabėgėlių krizę prie Lenkijos ir Lietuvos. Tokia krizė reikalinga tam, kad Vakarai pražiopsotų svarbiausią Vladimiro Putino išpuolį, greičiausiai prasidėsiantį, kuomet Vašingtone ir Briuselyje bus švenčiamos Kalėdos.

JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.

Šių eilučių autorių neramina ir dar viena tema, kurią įvardino buvęs Rusijos prezidento ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV. Tarptautinę politiką seniai ir profesionaliai analizuojantis ekspertas siūlo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, ko į Maskvą buvo atvykęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas Williamas Burnsas su savo svita. W.Burnsas (buvęs JAV ambasadorius Maskvoje 2005 – 2008 metais, CŽV įstaigai pradėjęs vadovauti šių metų kovo mėnesį) lapkričio 2-ąją susitiko su Rusijos žvalgybų bosais Nikolajumi Patruševu ir Sergejumi Naryškinu. Pasak A.Ilarionovo, tokio pobūdžio vizitai, kai į Rusija vyksta JAV žvalgybų vadovas, – labai reti. Šis – itin išskirtinis. Mat truko dvi dienas. Ką W.Burnsas aptarė su SVR ir FSB vadovais, – nežinoma. Į viešumą prasiskverbęs tik vienas sakinys: aptarė Rusijos ir JAV santykius. Taip pat nežinoma, ar būta susitikimo su V.Putinu. Viešojoje erdvėje tėra paskelbta, kad W.Burnsas ir V.Putinas kalbėjosi telefonu. Bet ar tai – įtikinama? Atvykti į Maskvą ir nesusitikti su V.Putinu – ar tikime tokiu paaiškinimu? Juolab kad viešėta ne vieną, o dvi paras.

Ekonomistas A.Ilarionovas atkreipia dėmesį, jog oficialus Vašingtono paaiškinimas, esą JAV prezidentas Joe Bidenas liepė CŽV vadovui skristi į Maskvą neva paskutinę akimirką, nepanašus į tiesą. Nes W.Burnsas į Maskvą beldėsi su solidžia komanda. O tai reiškia, kad paskutinę akimirką tokiam vizitui pasiruošti neįmanoma.

Komentuodamas CŽV ir FSB bei SVR vadovų susitikimą Maskvoje A.Ilarionovas susilaikė nuo viešų įtarimų, girdi, tai reiškia kažin kokius negražius, nuo visuomenės akylai slepiamus Baltųjų rūmų ir Kremliaus susitarimus.

Tačiau ar tokie įtarimai – visiškai atmestini? 

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.11.18; 06:23

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Aleksejus Arestovičius ir Rizvanas Guseinovas

Antanas Rašimas

Aleksejus Arestovičius – Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas. Jis iš tų politikų, kurie nevengia žurnalistų. Tik duodamas videointerviu dažniausiai tvirtina kalbąs ne kaip oficialus Ukrainos pareigūnas. Jis mėgsta prisistatyti privačiu karniu ekspertu.

Nenuostabu, kodėl A.Arestovičius taip elgiasi. Jo videointerviu, pavyzdžiui, ne sykį skelbti kanale Politeka, arba pokalbiai su azerbaidžaniečių žurnalistais, – aštrūs. Juos tikrai verta išgirsti Lietuvos skaitytojams.

Perklausiau dešimtis jo komentarų, kuriuos iki šiol galima išvysti youtube.com erdvėje. Ir štai kas įsiminė.

Kalnų Karabacho išlaisvinimas – unikali operacija

Aleksejus Arestovičius mano, kad Azerbaidžanas, susigrąžindamas Kalnų Karabachą per 44 dienų karą 2020-ųjų pabaigoje, pasiekė puikią strateginę ir taktinę pergalę. Jei oficialusis Baku būtų klausęs Europos ir JAV patarimų, kaip vertėtų sureguliuoti konfliktą su Didžiosios Armėnijos mitu vis dar fanatiškai tikinčia Armėnija, Azerbaidžano teritorinis vientisumas nebūtų iki šiol atkurtas. Derybos būtų užtrukusios ne vieną dešimtmetį. Taigi Azerbaidžano vadovybė, pasak A.Arestovičiaus, pasielgė labai teisingai, nusprendusi daugiau nebelaukti – griežtomis karinėmis priemonėmis susigrąžinti savas žemes.

Kita svarbi Azerbaidžano pergalė – susidraugavimas su Turkija. Nereikia pamiršti, jog turkai ir azerbaidžaniečiai, nors ir labai giminingos tautos, vis tik kadaise ne sykį tarpusavyje kariavusios. Be to, svarbus ir religinis faktorius. Nors turkai ir azerbaidžaniečiai – musulmonai, bet tarp jų esama rimtų skirtumų. Vieni – sunitai, kiti – šiitai. Tad jų susidraugavimas, kai oficialioji Ankara pavadina Azerbaidžaną savo artimiausiu strateginiu partneriu, kurį ji, esant reikalui, gins ir ginklu, ir politinėmis priemonėmis, – labai svarbus. Turkijos įsikišimas ženkliai tramdo Rusiją. Rusija bijanti atviro ginkluoto konflikto su turkų kariškiais. A.Arestovičiaus manymu, Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai (Sakartvelui) mažiau pasisekė. Jos neturinčios tokio partnerio kaip Turkija. Teritorinių praradimų turinčios Ukraina, Gruzija ir Moldova negalinčios pasigirti, kad turėtų sąjungininkų, kurios jas gintų ginklu. Azerbaidžanas tokį partnerį turįs.

Aleksejus Arestovičius ir Izmailas Džalilovas

A.Arestovičius pabrėžė, kad Baku labai teisingai pasielgė, kai liovėsi kreipti dėmesį į Vašingtono, Paryžiaus, Briuselio, Berlyno patarimus, kaip jam būtina bendrauti su Jerevanu. Imtinas pavyzdys – Turkija. Nors ji – NATO narė, tačiau nebijanti rimtai pasiginčyti su amerikiečiais, prancūzais, graikais. Taip ir turi būti – dvasiškai stipri valstybė gina savo specifinius interesus nepaisydama sąjungininkių spaudimo. Neverta aklai paklusti kiekvienam Vakarų reikalavimui. A.Arestovičius, be kita ko, norėtų, kad ir oficialusis Kijevas būtų kur kas drąsesnis ginčijantis su Paryžiumi, Berlynu ar Vašingtonu. Nes Vakarai ne visuomet elgiasi teisingai, apdairiai.

Taigi Azerbaidžano politikus jis laiko rimtais, daug ėjimų į priekį numatančiais, mokančiais daryti kompromisus, kai to tikrai reikia, kantriai dirbti mokančiais veikėjais. O štai Armėnijos premjero Nikolos Pašinano jis nelaiko rimtu politikos žaidėju, juolab – demokratu. Taip, N.Pašinianas demokratišku keliu atėjo į valdžią Armėnijoje ir turėjo gražių tikslų -neutralizuoti vadinamąjį karingąjį Kalnų Karabacho klaną, kuriam svarbu buvo išlaikyti šias žemes savo rankose vien dėl to, kad be Kalnų Karabacho – jie niekas, tuščia vieta. Jei Kalnų Karabachas grįžta Azerbaidžanui, jie lieka be pagrindo po kojomis.

Nikolas Pašinianas – joks demokratas

Tačiau N.Pašinianas, užuot po truputį pratinęs šį klaną atsisakyti visų kliedesių dėl senovinių armėnų žemių nuo jūrų iki jūrų, labai greitai nuleido rankas. Pasidavė jų spaudimui. Puolė jiems pataikauti. Pavyzdžiui, siuntė savo sūnų atlikti privalomąją karo tarnybą į Kalnų Karabachą (šitaip mirtinai įžeisdamas nacionalinius azerbaidžaniečių jausmus), pats ten su žmona važinėjo ir šūkaliojo, esą ši žemė – Armėnija, ir taškas. Jo žmona ten net su kitomis moterimis mokėsi karybos. N.Pašinianas nieko nepadarė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgios liautųsi apšaudžiusios Azerbaidžano miestus ir gyvenvietes, neturinčias nieko bendro su Karabachu (omeyje turimi Giandžos, Tertero, Bardos bombardavimai; žvelgiant atidžiau – tai karo nusikaltimai).  Akivaizdu, kad N.Pašinianas nebesuvaldo vadinamosios Karo partijos. Jis jos bijo. Baiminasi, kad jo nenušautų kaip kadaise armėnų separatistai iššaudė Armėnijos parlamentą, siekusį draugiškesnių santykių su Azerbaidžanu. Jis daug nuveikti šia kryptimi negalįs. Bet jis nė nebando pasistūmėti į priekį nė per milimetrą. Štai kas blogai.

Čia meškos paslaugą Armėnijai pakišo ir Vakarai. Užtuot aiškiai pasakę Armėnijai, kad ji privalanti pasitraukti iš jai nepriklausančių teritorijų, tiek Vašingtonas, tiek Paryžius, tiek Briuselis su Strasbūru ne vienerius metus pataikavo Armėnijai, skirdami ir finansinės paramos, ir užmerkdami akis į jos agresyvumą. Todėl dėl šiandienės apvergtinos Armėnijos padėties pirmiausiai kalti tie amerikiečių, prancūzų, vokiečių politikai, kurie apsimesdavo, jog Armėnija nėra nei agresorė, nei okupantė. A.Arestovičius nesuprantantis tų Vakarų politikų, kurie N.Pašinianą laiko demokratu, nes tas, kuris pažeidžia kitų valstybių teritorinį vientisumą, negali būti padorus.

A.Arestovičiaus manymu, Azerbaidžano vadovybė elgiasi labai protingai, įžvalgiai – siekia savo tikslų kantriai, lėtai, bet – užtikrintai. Nekreipė dėmesio į tendencingus Vakarų patarimus. Kai reikėdavo, eidavo į kompromisus (pavyzdžiui, Kalnų Karabacho sostinę Hankendį dar paliko armėnų rankose; tiksliau tariant – laiku sustojo, įsileido rusų taikdarių). Azerbaidžanas siekė optimalių rezultatų, nes šiuo metu Rusijos visiškai išstumti iš šio regiono – neįmanoma. Rusijos taikdarių, kurie dabar patruliuoja Kalnų Karabache, karinis analitikas A.Arestovičius nelaiko didele problema. Rusijos taikdariai Kalnų Karabache – greičiau Azerbaidžano įkaitai nei rusiškas „Trojos arklys“. A.Arestovičius apgailestavo, kad Ukraina nemoka savo tolimųjų tikslų siekti kaip Azerbaidžanas – nesimėtydamas į šalis, kantriai, diena iš dienos.

Ko dabar galinti imtis Armėnijos karo partija? Siųs diversantus, sprogdins minas, grobs įkaitus. Žodžiu, mėgins sukelti Azerbaidžanui kuo daugiau nepatogumų ir trukdžių. Azerbaidžanas tam turi būti pasiruošęs. Azerbaidžanas neturįs pamiršti ir Vakarų dviveidiškumo – jei Armėnija kurstys žudynėms savus kamikadzes, Vakarai šauks, esą kalta ne Armėnija, esą kaltas Azerbaidžanas. Viską apvers aukštyn kojomis.

Beje, A.Arestovičius mano, kad Azerbadžanas – užtektinai demokratiškas, tolerantiškas, išmintingas. Kur kas padoresnis nei šiandienė Armėnija. O tie, kurie reikalauja absoliučios demokratijos, neturėtų užmiršti, kad šiandieninė demokratija – gilioje krizėje. Demokratija išsigimstanti. Ir dar nežinia, kuo baigsis ši problema tiek Amerikai, tiek Europai, nes ir ten, ir ten valdžią į savo rankas užtikrintai ima vadinamieji ultra kairieji.

Didžiausi demokratijos trūkumai

A.Arestovičius įsitikinęs, kad šiais laikais absoliuti demokratija – blogis. Ypač toms šalims, kurios turi neužbaigtų karinių konfliktų. Jei

Aleksejus Arestovičius – Politeka trobūnoje

Ukraina aklai laikysis tų principų, kuriuos jai nori primesti Vašingtonas ir Briuselis, ukrainiečiai praras valstybę. Pats šauniausias avriantas: kai griežta valdžia derinama su demokratija, kai griežta tvarka ir atvira visuomenė koreliuoja. Azerbaidžanas moka derinti šiuos du elemetus. Todėl ir laimi. Nes absoliuti demokratija ilgainiui išsigimsta į anarchiją. Štai Izraelyje iki šiol veikia griežta karinė cenzūra. Bet niekas žydų valstybės nekaltina spaudos laisvės suvaržymais, paminant demokratiją. Izraelis kitaip juk negali. Jis – kariaujanti valstybė. Todėl ir Ukrainai derėtų imti pavyzdį iš Azerbaidžano: kaip griežtą ranką suderinti su demokratija. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, Pietų Korėją. Šiandien šią valstybę laikome ir demokratiška, ir sėkmingai ekonomiškai besitvarkančia. O juk ten visai neseniai griaudėjo kariniai perversmai…

Taigi demokatija turinti trūkumų. Jei atvirai visuomenei leidžiama gyenti be jokių apribojimų, draudimą, turime vadinamąjį „bardaką“.

Tačiau didžiausias skirtumas tarp šiandieninių Vakarų ir, sakykim, Azerbaidžano – požiūris į tokias sąvokas kaip teisingumas. Vakarai į karines ir politines trintis težiūri kaip į geopolitiką, jėgų balansą, ekonominius išskaičiavimus. Vakarai neturi nė kruopelytės moralės. O Azerbaidžanas pirmiausia svarsto, kas yra teisinga. Štai kodėl Vakarai nesupranta Azeraidžano, susigrąžinusio savo žemes. O juk turėtų suprasti. Azerbaidžaną būtina pagirti, nes jis elgėsi teisingai. O Vakarus būtina kritikuoti, nes jie epalaikė teisingai besielgiančio Azerbaidžano. O ir dabar vis dar priekaištauja, nurodinėja…

Žodžiu, Lietuvos skaitytojams ir žiūrovams vertėtų bent retsykiais susirasti Ukrainos eksperto A.Arestovičiaus videokomentarus, kuriuose į pasaulio problemas žvelgiama, mano manymu, giliai ir protingai.

2021.08.17; 12:00