2017-ųjų gegužės 27 d. Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos (dabar – Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija) 1957-ųjų metų laidos a ir b klasių draugai kviečiami į susitikimą.

Prieš 60 metų išskridome iš  jaukaus lizdo šalia gražiausio pasaulyje Miesto sodo, kuriame dešimtys mokytojų mus kantriai, su meile mokė ir auklėjo. Žemai lenkiamės Jiems. Deja, beveik visi jau išėję ir mūsų susitikime nedalyvaus. Pernai atsisveikinome su mokytoju chemiku Julium Pranevičium, istorike ir klasės auklėtoja Maryte Viselgaite. Alytaus kapinėse pušyne ilsisi prancūzų kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja Veronika Rėklaitienė, o Kauno kapinėse – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Krištopaitė, su kuria man teko  bendrauti iki pat jos mirties. Šio susitikimo organizatorė Liucija Petrauskaitė-Snarskienė prašė papasakoti apie mūsų mokytoją, vėliau – vertėją, redaktorę, Rašytojų sąjungos narę, Jono Basanavičiaus premijos laureatę. Jeigu galėsiu susitikime dalyvauti, būtinai papasakosiu.

Daug metų ir daug kartų teko bendrauti su klasės auklėtoja Rėklaitiene, kaip sakoma, išlydėjusia mus į gyvenimą. Bet juk metai, praleisti mokykloje, irgi buvo tikrų tikriausias gyvenimas,  kupinas vilčių ir svajonių, nepaisant skurdo ir tautinės priespaudos.

Atvažiavęs į gimtąjį Alytų, gatvėje dažnai jau nesutinku nė vieno pažįstamo, net kažkada matyto alytiškio. Užtat miesto kapinėse jų daug – ir mokytojų, ir mokinių, ir gatvės draugų, pažįstamų, artimųjų. Visada sustoju prie mokytojo ir poeto Anzelmo Matučio, biologijos mokytojos Nekrašienės kapų. Čia ilsisi turbūt pirmoji seniai mus palikusi klasės draugė Aldona Kunigonytė, Irena Sarnickaitė, Eduardas Žaliukas. Vytautas Nedzinskas taip pat buvo mano klasės draugas, kurio knygas apie Žuvinto paukštukus teko leisti „Minties“ leidykloje.

Būtent čia, kapinėse, beveik visas Alytus, su kuriuo atsisveikinau prieš šešis dešimtmečius, 1957-aisiais.  

Esame karo vaikai, mūsų kūdikystė prabėgo griaudžiant patrankoms, Vidzgiryje aidint fašistų šūviams, o vaikystė – baimėje, kad į Sibirą neišvežtų komunistai. Stovėjome eilėse prie duonos parduotuvės, mokytis teko prie žvakių šviesos, be sąsiuvinių, be knygų. Pradžioje sąsiuvinius siūdavome iš buhalterinių vienoje pusėje prirašytų lapų. Ir vis dėlto, poeto Marcelijaus Martinaičio žodžiais tariant, mes gyvenome, tėvų ir mokytojų skatinami, siekėme mokslo žinių, o vyresnėse klasėse – jau ir pirmosios meilės.

Turbūt nedaug mokyklą baigusiųjų taip ilgai kas penkeri metai susirenka prisiminti nepakartojamos jaunystės, pastovėti prie išėjusiųjų mokytojų ir mokyklos draugų kapų, nusifotografuoti klasėje, kurioje ir suolai, ir lenta jau ne tie.

O mes, iš Alytaus 2-osios vidurinės „a“ ir „b“ klasių vis dar (60 metų!) nepamirštame kelio į mokyklą prie gražiausio pasaulyje Miesto sodo, anais laikais labai judraus, menančio mūsų pasimatymus, estradoje skambėjusius valsus ir tango…

————————-

Čia pateikiu kelias nuotraukas iš susitikimo prieš penkerius metus, kai mus savo dainomis linksmino žavusis Stasys Liupkevičius, kai dar turėjome „a“ klasės auklėtoją Viselgaitę, kai dar gyvas buvo klasės draugas gydytojas Algimantas Kriščiūnas.

—————————-

Man brangios seniausios mokyklos laikų nuotraukos. Štai jauna moteris stovi šalia grupelės mergaičių su kasytėmis ir plikagalvių berniukų. Visi jie kelio į šviesą pradžioje. Pirmokėliai. Mūsų tėvai ir mokytojai suprato, kad atėjimas į mokyklą – reikšmingas žingsnis žmogaus gyvenime,  nelengvo kelio pati pradžia, ir nuotraukoje užfiksavo tą pradžią ilgam atsiminimui. Fotografų tada buvo mažai, vienas kitas. Gaila, nieko nežinau apie pirmąją mano mokytoją, net pavardės. Užtat žinau, kad nuotraukos dešinėje šalia manęs plikagalvio stovi plikagalvis Jonas Jakučionis, su kuriuo 11-ojoje b klasėje buvome suolo draugai, daug bendravome studijų laikais, vienas kitą prisimename iki šiol.

———————-

Kita man labai brangi nuotrauka: didelė grupė vaikų po pirmosios Komunijos. Priekyje sėdi kunigas Žilinskas. Tada jau buvome išmokyti persižegnoti, sukalbėti „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, žinojome Dešimt Dievo įsakymų… Su tais berniukais ir mergaitėmis vėliau teko mokytis pradžios mokykloje, paskui – 1-ojoje vidurinėje, o su kai kuriomis mergaitėmis – 2-ojoje, kai nuo 1954 metų rugsėjo buvo pereita prie bendro berniukų ir mergaičių mokymo.

——————————

Labai veikli buvo jauna lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Krištopaitė: 2-ojoje vidurinėje ji vadovavo jaunųjų literatų būreliui, režisavo vaidinimus, rengė turistinius žygius. Čia matome kelias nuotraukas iš pėsčiųjų žygio į Nemunaitį ir jo apylinkes, kuriame dalyvavo jos auklėjamosios 10-os klasės mergaitės ir kelios devintokės. Aš ir Valdas Janulevičius buvome pakviesti kaip fotografai.

Krištopaitė pasirūpino, kad į 2-ąją vidurinę atvyktų jaunas poetas Justinas Marcinkevičius su žmona Genovaite, kuris Žaliojoje skaitė ištraukas iš poemos „Dvidešimtas pavasaris“, buvo susitikęs su Alytaus rajono jaunaisiais literatais. Miesto sodo pakraštyje su juo nusifotografavome.

Negaliu nutylėti fakto. Tada dirbau ‚Minties“ leidykloje. Netikėtai į kabinetą įėjo Krištopaitė, tuo metu – „Vagos“ leidyklos redaktorė. Pasikalbėjome apie šį, apie tą, ir staiga ji sako: „Atleisk man, Vytautai… Visi atleiskite“. „Už ką“? – nustebęs klausiu. „Už tai, kad melavau“. Omenyje ji turėjo literatūros pamokas, kai reikėjo sakyti netiesą apie rašytojus, apie literatūrą. Visi mokytojai privalėjo daugiau mažiau mums meluoti, bet atsiprašė tik ji.

Jaunystėje Krištopaitė labai norėjo būti (ir buvo) panaši į poetę Salomėją Nėrį. Kartą ji dalyvavo patyrusio mokytojo poeto Anzelmo Matučio pamokoje. „Sėdžiu paskutiniame suole, – po daugelio metų pasakojo man Krištopaitė, – o mokiniai vis atsisuka į mane, žvilgčioja. Gal kas ne taip, gal aš išsipaišinusi?“ Kitą dieną Matutis jai paaiškinęs to susidomėjimo priežastį. Vaikai jo klausinėję: „Mokytojau, vakar pas mus buvo atėjusi poetė Salomėja Nėris?“

——————–

Istorikas Sigitas Jegelevičius mokėsi 1-ojoje vidurinėje mokykloje, ją baigė, aš – 1-ojoje ir 2-ojoje. Vienerius metus (7-ojoje klasėje) mes mokėmės kartu, atvyko jis iš Nemunaičio. Mūsų bičiulystė prasidėjo ne mokykloje, o po daugelio metų, kai jis sudarinėjo moksleivių atsiminimų knygelę, skirtą Alytaus gimnazijos 90-mečiui – „Kelio pradžia“ (Vilnius, 2009). Daviau  jam nemažą pluoštą atsiminimų apie 1-osios ir 2-osios vidurinių mokyklų mokytojus ir mokinius („Sugrįžimas į ten, kur negrįžtama“), o paskui iki jo išėjimo susirašinėjome internetiniais laiškais (dabar saugomais Vilniaus universiteto rankraštyne), dalyvaudavome kai kuriuose renginiuose Seime, knygų pristatymuose.

———————

Žinojau, kad serga mirtina liga. Parašydavo apie nemalonias procedūras, blogą savijautą. Vienoje Vilniaus knygų mugėje jis vadovavo pažangaus rusų istoriko Marko Solonino knygos pristatymui. Tuo metu jį nufotografavau šelmiškai besišypsantį. Po renginio jam ir sakau: „Atrodei labai žvalus ir sveikas kaip ridikas“. „Stengiausi, kad niekas nepastebėtų mano negalios. Grįžęs namo subliūkštu“.

Jo sudarytą „Kelio pradžią“ (su Aldonos Aliulytės-Motiekaitienės, Sigito Jegelevičiaus, Rūtos Stefos Juškaitytės-Jegelevičienės, Romualdo Maksimavičiaus, Albinos Marcinkevičiūtės, Juanos (Inos) Milinavičiūtės, Liucijos Petrauskaitės-Snarskienės, Albinos Skačkauskaitės-Žilinskienės, Juozapo Arvydo Virbalio, Vytauto Visocko atsiminimais) grupelė išeivių iš 2-osios vidurinės įteikėme Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijai.

———————

Mūsų a ir b klasėse buvo mažai vaikinų. Ypač pastarojoje. Mindaugas Bajerčius, Jonas Jakučionis, Algirdas Marcinonis, Eduardas Žaliukas, aš – ir viskas. Gaila, neturiu Edvardo portretinės nuotraukos. Jis ir Algirdas (Algis) nė karto nedalyvavo mūsų klasių susitikimuose. Gal vienas nenorėjo, kitas ir dabar nenori, kad prabėgę dešimtmečiai užgožtų jau tik atmintyje, tik nuotraukose išsaugotą nepakartojamą jaunystę?

————————

Šias fotografijas ir tekstą skelbiu vildamasis, kad į susitikimą prie fontano ateis ne tik Algis, bet ir daug kitų išeivių iš Alytaus 2-osios vidurinės a ir b klasių. Kai artėja kelio pabaiga, malonu pažvelgti į jo pradžią.

« 2 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2017-03-30

Praėjusią savaitę lankiausi gimtajame Alytuje. Susitikau su keliais čia gyvenančiais klasės draugais.  Ne šiaip  susitikome, o turėjome tikslą mūsų mokyklos – Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos (buvusi 2-oji vidurinė, kurią baigėme 1957-aisiais) – muziejui įteikti knygelę „Kelio pradžia”.

Praėjusių metų rudenį klasės draugė Liucija Petrauskaitė-Snarskienė man paskambino ir sako: „Mokyklos muziejus norėtų įsigyti šią knygelę, bet aš turiu tik vieną. Gal gali kaip nors padėti?” Rašau elektroninį laišką „Kelio pradžios” sudarytojui, redaktoriui, leidėjui, mano klasės draugui, žymiam istorikui Sigitui Jegelevičiui:  „Būtų patikimiausia mūsų knygelę saugoti mokyklos muziejuje – ne namų bibliotekoje, kurią, mums išėjus, paveldėtojai gali nukišti į palėpę arba, dar blogiau, įmesti į popieriams ir plastmasiniams buteliams skirtą konteinerį. Ar galiu aš vieną egzempliorių su Tavo įrašu padovanoti mokyklai ir šitaip išsaugoti ilgiems dešimtmečiams?” Atsakymas, žinoma, buvo teigiamas: vežk, dovanok, be knygelės neliksi.

Ir štai aš sutartą valandą suku ratus Alytaus Miesto sode aplink fontaną. Visi suoliukai ką tik žaliai nudažyti, kvepia ne rožėmis, kurios dar nežydi, o dažais.  Vienas kitas gimnazistas ten toliau, ant nenudažytų suoliukų, maigo telefonus, vienas kitas rūko. Mes tada, prieš 56-erius metus, nei telefonus maigėme, nei viešai rūkėme. Man atrodo, kad nei Jonas, kuris, matau, ateina nuo Pulko gatvės su Albina, nei Romas, artėjantis kitu taku į parko centrą, nei aš – nerūkėme nei viešai, nei slaptai mokyklos tualete arba pas netoliese gyvenusį tautodailininką Juozą Kelmelį. 

Negaliu garantuoti, bet, manau, nedaug apsiriksiu, jeigu pasakysiu, kad mūsų mokykloje nerūkė nė viena mergina, o tikrai nerūkė –  ir  Albina, ir Juana (Ina), ir  Elena (Alė), ir Liucija (Liusė), kurios jau atėjo į pasimatymą nė kiek nepavėlavusios.

Einame į mokyklą, kurios net po 56-erių metų nepamirštame, nešame knygelę, apie kurią Sigitas jegelevičius pratarmėje rašo:

Šiame leidinėlyje, skirtame Alytaus gimnazijos įkūrimo 90-mečiui, rasite dviejų Alytaus vidurinių mokyklų 1957 metų abiturientų atsiminimus ar atsiminimų fragmentus apie jų kelią brandos atestato link. Kelią šviesos link, kuris ėjo per kelias Alytaus pradžios mokyklas ar tokias mokyklas kituose miestuose, miesteliuose bei kaimuose, per sparčiai pridygusias nevienodo lygio septynmetes mokyklas, kol likimas mus suvedė į kadaise iškiliausias Alytaus miesto ir viso regiono mokyklas – Alytaus 1-ąją ir 2-ąją vidurines mokyklas…

Taigi esame lyg lapeliai, išaugę ant to paties medžio kamieno šakų, išmaitinti bei subrandinti vienų ir tų pačių jo šaknų, siurbusių gimtosios žemės syvus…

Šitas suvokimas ir subrandino mintį išleisti iš bendro kamieno kilusių abiejų Alytaus vidurinių mokyklų 1957-ųjų metų abiturientų atsiminimų bei mokyklinių įspūdžių pluoštelį viename rinkinyje. Visi mes perėjome per Žaliąją  mokyklą. Turėjome bendrus pažįstamus ir bičiulius. Mus mokė tie patys mokytojai. Visi mes oriai vaikštinėjome  ar šlaistėmės po tą patį nuostabų Miesto sodą. Daugelio gilūs ir karšti jaunatviški atodūsiai liko įsirašę Miesto sodo pušų kamienų metinėse rievėse… Tos pačios mūsų paliktos pušys ilgesingai tebeošia ar nurimę kažko tebesiklauso tyliais vasaros vakarais…

Beveik visi mes, atėję į pasimatymą prie Miesto sodo fontano, esame šį tą parašę apie mūsų Mokytojus, mokyklos draugus. Štai ką apie buvusį mokytoją, klasės auklėtoją, turistinių žygių vadovą, poetą Anzelmą Matutį rašo Liucija Petrauskaitė-Snarskienė:

Šiandien, prabėgus pusei amžiaus, prisimindama A.Matutį ir drauge su juo nuplauktus bei nužingsniuotus kilometrus, pamilusi jį kaip mokytoją, auklėtoją, žmogų, stebiuosi To žmogaus gerumu, nuoširdumu, tiesos sakymu. Jo energija, organizaciniais sugebėjimais, mokėjimu vaikams sužadinti smalsumą, norą keliauti, pažinti ir pamilti savo kraštą, jo gamtą, gerbti papročius, pažinti liaudies meno ištakas, liaudies dainas. Tik dabar supratau, kokia sunki atsakomybės našta gulė ant jo pečių. Jis buvo atsakingas už mūsų saugumą dieną ir naktį, už mūsų sveikatą, maitinimą, pagaliau už dvasinį tobulėjimą. Mokėjo subtiliai pabarti, išklausyti, suprasti, paguosti. Tarsi rūpestingas Tėvas gaubė mus savo meile ir rūpesčiu, mokė pakelti laikinus nepatogumus, mokė dvasinės stiprybės ir ištvermės.

Po 10 metų sugrįžusi į Alytų, dažnai sutikdavau A.Matutį. Pasikalbėdavome. Pasakodavo apie tuometines savo keliones, naujas knygas, sunkumus, su kuriais susiduria, išleisdamas jas į gyvenimą, apie biurokratus… Kukliai kalbėdavo apie savo darbo įvertinimą – Anderseno premiją. Teko dalyvauti jos įteikimo ceremonijoje. Nustebinome A.Matutį, kai pakilau į sceną su keliomis turistėmis ir atraportavau, kaip kadaise – pasveikinom.

Apie mūsų apsilankymą su gimnazijos muziejaus vadove iš anksto nebuvome susitarę, todėl mus maloniai sutiko pats gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas. Nuvedė į mūsų 2-ąją vidurinę – senąjį, prieškario laikų pastatą, mažytį, palyginus su priestatu, bet mums labai mielą ir brangų. Gerai, kad jis nei iš išorės, nei viduje beveik nepakeistas. Nuvedė į mūsų  klasę, perėjome per mūsų  salę, kurioje vaidinta, šokta, laikyti kai kurie abitūros egzaminai. Matėme ir naująją sporto salę, bene didžiausią iš visų Alytaus mokyklų. Koridoriai, klasės, kabinetai – visur ideali švara ir tvarka. Negalima nė lyginti su mūsų mokykline aplinka.

O mokinius – ar galima lyginti su mumis? Ar daug jie švaresni, tvarkingesni už pokario vaikus, neretai basus, klumpėtus, alkanus? Omenyje turiu sielos, dvasios tyrumą. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad šia prasme Lietuvos mokyklos reikalai ne tokie puikūs. Nekalbu apie Alytaus gimnaziją, kurios nepažįstu. Nepažįstu ir kitų Lietuvos mokyklų, nors esu lankęsis ne vienoje. Bet ką tu gali pasakyti apie mokinius, žvelgdamas į juos iš salės tribūnos? Beveik nieko. Gražūs ir mandagūs… Tai kodėl apie Lietuvos mokyklą tiek daug negatyvo žiniasklaidoje? Žiaurūs, negailestingi savo draugams, nemoka lietuviškai rašyti, geria, rūko, net kvaišalus vartoja…

Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos koridoriuje, kai ėjome į muziejų, Elena (Alė), žymi mūsų kartos Alytaus pedagogė, mums ir sako: „Dabar labai sunku mokytojams”.  O ji žino, kas mokyklose  dabar dedasi. Ir aš manau, kad labai sunku. Sprendžiant iš žiniasklaidos, iš pokalbių su karjerą baigusiais mokytojais, dabartinėje Lietuvos mokykloje, švelniai tariant, labai daug mūsų patirčiai ir protui sunkiai suvokiamų dalykų. Meilė Lukšienė, viena iš tautinės mokyklos kūrėjų (buvusi mano dėstytoja Vilniaus universitete) prieš mirtį yra pasakiusi: ne tokią mokyklą mes įsivaizdavome.

O mūsų mokytojams ar labai buvo sunku su mumis? Manau – labai, bet kitaip nei tiems, kurie šiandien vykdo neretai tiesiog idiotiškas, nuolat kaitaliojamas programas.

Alytuje aš turėjau laimės susitikti su lituanistais Jonu Mikulevičiumi, Anzelmu Matučiu, Algirdu Martinaičiu (kaip jaunas mokytojas), kuriuos pavadinčiau mokytojais menininkais… Mes visi mylėjome rusų kalbos mokytoją Iriną Medvedevą, Juozą Narijauską-Tėvelį. Buvo reto tyrumo, reto kuklumo žmogus. 1-ojoje vidurinėje fiziką dėstė kitas Tėvelis – Liucijonas Vitkauskas, iš kurio mes sužinojome, kad Amerika jau tada turėjo ne tik radiją, bet ir televiziją. Sunku buvo įsivaizduoti į radiją panašią dėžę, iš kurios sklinda ne tik garsai, bet ir vaizdai…

Mūsų mokytojas buvo filosofas (tada to nežinojome), pašaipusis K.K.Raičinskis. Mes dar matėme lituanistą Kajetoną Žievį, pedagogus Stasį Totorių, Kazį Klimavičių, bet jie nebuvo mūsų mokytojai.  Su paskutine klasės auklėtoja V. Rėklaitiene bendravome beveik iki pat jos mirties, dalyvavome laidotuvėse… 

Ryškų pėdsaką 2-ojoje vidurinėje mokykloje paliko lituanistė Danutė Krištopaitė (Jono Basanavičiaus premijos laureatė), su kuria telefonu pasikalbu iki šiol. Džiaugiamės, kad dar turime mielą mūsų chemiką V.Pranevičių, istorikų mumylėtinę klasės auklėtoją Mariją Viselgaitę…

Apie juos ir daugelį kitų mokytojų mes rašome mūsų „Kelio pradžioje” – knygelėje, kuri nuo šiol saugiai jausis puikiame Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos muziejuje.

XXX

Baigdamas negaliu nepasidžiaugti  dovana, kurią gavau iš Liucijos Petrauskaitės-Snarskienės. Pernai ji išleido istorijos apybraižą „Alytaus odontologai”. Dabar šią Alytaus istorijos dalelę turiu ir aš. Dar neperskaičiau, todėl pateikiu kelis sakinius iš įvado ir pabaigos žodžio.

Šis leidinys neabejotinai turi išliekamąją vertę, suteikia galinygę nuosekliai susipažinti su odontologijos raida Alytuje, papildo miesto medicinos istoriją vertingomis žiniomis. Tai tarsi savotiškas žinynas, leidžiantis pajusti vieno ar kito laikmečio odontologijos dvasią Alytuje bei supažindina su to meto odontologais (gydytoja odontologė Kazimiera Paršeliūnienė).

O štai ką paskutiniame knygos puslapyje, žvilgsnyje iš šalies, rašo jos redaktorius  Sigitas Jegelevičius:

Galima sakyti, nelabai nutolstant nuo tiesos, kad šios apybraižos Autorė augo ir savo srityje tobulėjo  kartu su trimis Alytaus odontologų kartomis. Okupantai  1941 metų vasarą iš esmės sunaikino Alytaus odontologus. Vienus sovietai ištrėmė į atšiaurias Sibiro vietas, kitus sunaikino nacių sukeltas Holokaustas. Palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka, Autorė nuo ankstyvos vaikystės stebėjo atsikuriant ir bręstant Alytaus odontologų bendruomenę. Pagaliau pati Autorė prieš 50 metų įsiliejo į odontologų gretas. Kas kitas gali geriau parašyti apie odontologus, jeigu ne šios bendrijos narys?

Alytaus dantistų (tada niekas jų nevadino odontologais) kabinetų kėdėse, toli gražu ne tokiose patogiose kaip dabar, esame sėdėję ir virpėję visi, į Kelią išėję iš Alytaus 2-osios vidurinės prieš 56-erius metus. Ryškiausiai prisimenu dantų gydytoją Reginą Ceranaitę-Bakanauskienę, kurios sūnus Petras buvo mūsų mokyklos mokinys, geras krepšininkas .

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.19