Susitikimas prie fontano


Print

Praėjusią savaitę lankiausi gimtajame Alytuje. Susitikau su keliais čia gyvenančiais klasės draugais.  Ne šiaip  susitikome, o turėjome tikslą mūsų mokyklos – Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos (buvusi 2-oji vidurinė, kurią baigėme 1957-aisiais) – muziejui įteikti knygelę „Kelio pradžia“.

Praėjusių metų rudenį klasės draugė Liucija Petrauskaitė-Snarskienė man paskambino ir sako: „Mokyklos muziejus norėtų įsigyti šią knygelę, bet aš turiu tik vieną. Gal gali kaip nors padėti?“ Rašau elektroninį laišką „Kelio pradžios“ sudarytojui, redaktoriui, leidėjui, mano klasės draugui, žymiam istorikui Sigitui Jegelevičiui:  „Būtų patikimiausia mūsų knygelę saugoti mokyklos muziejuje – ne namų bibliotekoje, kurią, mums išėjus, paveldėtojai gali nukišti į palėpę arba, dar blogiau, įmesti į popieriams ir plastmasiniams buteliams skirtą konteinerį. Ar galiu aš vieną egzempliorių su Tavo įrašu padovanoti mokyklai ir šitaip išsaugoti ilgiems dešimtmečiams?“ Atsakymas, žinoma, buvo teigiamas: vežk, dovanok, be knygelės neliksi.

Ir štai aš sutartą valandą suku ratus Alytaus Miesto sode aplink fontaną. Visi suoliukai ką tik žaliai nudažyti, kvepia ne rožėmis, kurios dar nežydi, o dažais.  Vienas kitas gimnazistas ten toliau, ant nenudažytų suoliukų, maigo telefonus, vienas kitas rūko. Mes tada, prieš 56-erius metus, nei telefonus maigėme, nei viešai rūkėme. Man atrodo, kad nei Jonas, kuris, matau, ateina nuo Pulko gatvės su Albina, nei Romas, artėjantis kitu taku į parko centrą, nei aš – nerūkėme nei viešai, nei slaptai mokyklos tualete arba pas netoliese gyvenusį tautodailininką Juozą Kelmelį. 

Negaliu garantuoti, bet, manau, nedaug apsiriksiu, jeigu pasakysiu, kad mūsų mokykloje nerūkė nė viena mergina, o tikrai nerūkė –  ir  Albina, ir Juana (Ina), ir  Elena (Alė), ir Liucija (Liusė), kurios jau atėjo į pasimatymą nė kiek nepavėlavusios.

Einame į mokyklą, kurios net po 56-erių metų nepamirštame, nešame knygelę, apie kurią Sigitas jegelevičius pratarmėje rašo:

Šiame leidinėlyje, skirtame Alytaus gimnazijos įkūrimo 90-mečiui, rasite dviejų Alytaus vidurinių mokyklų 1957 metų abiturientų atsiminimus ar atsiminimų fragmentus apie jų kelią brandos atestato link. Kelią šviesos link, kuris ėjo per kelias Alytaus pradžios mokyklas ar tokias mokyklas kituose miestuose, miesteliuose bei kaimuose, per sparčiai pridygusias nevienodo lygio septynmetes mokyklas, kol likimas mus suvedė į kadaise iškiliausias Alytaus miesto ir viso regiono mokyklas – Alytaus 1-ąją ir 2-ąją vidurines mokyklas…

Taigi esame lyg lapeliai, išaugę ant to paties medžio kamieno šakų, išmaitinti bei subrandinti vienų ir tų pačių jo šaknų, siurbusių gimtosios žemės syvus…

Šitas suvokimas ir subrandino mintį išleisti iš bendro kamieno kilusių abiejų Alytaus vidurinių mokyklų 1957-ųjų metų abiturientų atsiminimų bei mokyklinių įspūdžių pluoštelį viename rinkinyje. Visi mes perėjome per Žaliąją  mokyklą. Turėjome bendrus pažįstamus ir bičiulius. Mus mokė tie patys mokytojai. Visi mes oriai vaikštinėjome  ar šlaistėmės po tą patį nuostabų Miesto sodą. Daugelio gilūs ir karšti jaunatviški atodūsiai liko įsirašę Miesto sodo pušų kamienų metinėse rievėse… Tos pačios mūsų paliktos pušys ilgesingai tebeošia ar nurimę kažko tebesiklauso tyliais vasaros vakarais…

Beveik visi mes, atėję į pasimatymą prie Miesto sodo fontano, esame šį tą parašę apie mūsų Mokytojus, mokyklos draugus. Štai ką apie buvusį mokytoją, klasės auklėtoją, turistinių žygių vadovą, poetą Anzelmą Matutį rašo Liucija Petrauskaitė-Snarskienė:

Šiandien, prabėgus pusei amžiaus, prisimindama A.Matutį ir drauge su juo nuplauktus bei nužingsniuotus kilometrus, pamilusi jį kaip mokytoją, auklėtoją, žmogų, stebiuosi To žmogaus gerumu, nuoširdumu, tiesos sakymu. Jo energija, organizaciniais sugebėjimais, mokėjimu vaikams sužadinti smalsumą, norą keliauti, pažinti ir pamilti savo kraštą, jo gamtą, gerbti papročius, pažinti liaudies meno ištakas, liaudies dainas. Tik dabar supratau, kokia sunki atsakomybės našta gulė ant jo pečių. Jis buvo atsakingas už mūsų saugumą dieną ir naktį, už mūsų sveikatą, maitinimą, pagaliau už dvasinį tobulėjimą. Mokėjo subtiliai pabarti, išklausyti, suprasti, paguosti. Tarsi rūpestingas Tėvas gaubė mus savo meile ir rūpesčiu, mokė pakelti laikinus nepatogumus, mokė dvasinės stiprybės ir ištvermės.

Po 10 metų sugrįžusi į Alytų, dažnai sutikdavau A.Matutį. Pasikalbėdavome. Pasakodavo apie tuometines savo keliones, naujas knygas, sunkumus, su kuriais susiduria, išleisdamas jas į gyvenimą, apie biurokratus… Kukliai kalbėdavo apie savo darbo įvertinimą – Anderseno premiją. Teko dalyvauti jos įteikimo ceremonijoje. Nustebinome A.Matutį, kai pakilau į sceną su keliomis turistėmis ir atraportavau, kaip kadaise – pasveikinom.

Apie mūsų apsilankymą su gimnazijos muziejaus vadove iš anksto nebuvome susitarę, todėl mus maloniai sutiko pats gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas. Nuvedė į mūsų 2-ąją vidurinę – senąjį, prieškario laikų pastatą, mažytį, palyginus su priestatu, bet mums labai mielą ir brangų. Gerai, kad jis nei iš išorės, nei viduje beveik nepakeistas. Nuvedė į mūsų  klasę, perėjome per mūsų  salę, kurioje vaidinta, šokta, laikyti kai kurie abitūros egzaminai. Matėme ir naująją sporto salę, bene didžiausią iš visų Alytaus mokyklų. Koridoriai, klasės, kabinetai – visur ideali švara ir tvarka. Negalima nė lyginti su mūsų mokykline aplinka.

O mokinius – ar galima lyginti su mumis? Ar daug jie švaresni, tvarkingesni už pokario vaikus, neretai basus, klumpėtus, alkanus? Omenyje turiu sielos, dvasios tyrumą. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad šia prasme Lietuvos mokyklos reikalai ne tokie puikūs. Nekalbu apie Alytaus gimnaziją, kurios nepažįstu. Nepažįstu ir kitų Lietuvos mokyklų, nors esu lankęsis ne vienoje. Bet ką tu gali pasakyti apie mokinius, žvelgdamas į juos iš salės tribūnos? Beveik nieko. Gražūs ir mandagūs… Tai kodėl apie Lietuvos mokyklą tiek daug negatyvo žiniasklaidoje? Žiaurūs, negailestingi savo draugams, nemoka lietuviškai rašyti, geria, rūko, net kvaišalus vartoja…

Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos koridoriuje, kai ėjome į muziejų, Elena (Alė), žymi mūsų kartos Alytaus pedagogė, mums ir sako: „Dabar labai sunku mokytojams“.  O ji žino, kas mokyklose  dabar dedasi. Ir aš manau, kad labai sunku. Sprendžiant iš žiniasklaidos, iš pokalbių su karjerą baigusiais mokytojais, dabartinėje Lietuvos mokykloje, švelniai tariant, labai daug mūsų patirčiai ir protui sunkiai suvokiamų dalykų. Meilė Lukšienė, viena iš tautinės mokyklos kūrėjų (buvusi mano dėstytoja Vilniaus universitete) prieš mirtį yra pasakiusi: ne tokią mokyklą mes įsivaizdavome.

O mūsų mokytojams ar labai buvo sunku su mumis? Manau – labai, bet kitaip nei tiems, kurie šiandien vykdo neretai tiesiog idiotiškas, nuolat kaitaliojamas programas.

Alytuje aš turėjau laimės susitikti su lituanistais Jonu Mikulevičiumi, Anzelmu Matučiu, Algirdu Martinaičiu (kaip jaunas mokytojas), kuriuos pavadinčiau mokytojais menininkais… Mes visi mylėjome rusų kalbos mokytoją Iriną Medvedevą, Juozą Narijauską-Tėvelį. Buvo reto tyrumo, reto kuklumo žmogus. 1-ojoje vidurinėje fiziką dėstė kitas Tėvelis – Liucijonas Vitkauskas, iš kurio mes sužinojome, kad Amerika jau tada turėjo ne tik radiją, bet ir televiziją. Sunku buvo įsivaizduoti į radiją panašią dėžę, iš kurios sklinda ne tik garsai, bet ir vaizdai…

Mūsų mokytojas buvo filosofas (tada to nežinojome), pašaipusis K.K.Raičinskis. Mes dar matėme lituanistą Kajetoną Žievį, pedagogus Stasį Totorių, Kazį Klimavičių, bet jie nebuvo mūsų mokytojai.  Su paskutine klasės auklėtoja V. Rėklaitiene bendravome beveik iki pat jos mirties, dalyvavome laidotuvėse… 

Ryškų pėdsaką 2-ojoje vidurinėje mokykloje paliko lituanistė Danutė Krištopaitė (Jono Basanavičiaus premijos laureatė), su kuria telefonu pasikalbu iki šiol. Džiaugiamės, kad dar turime mielą mūsų chemiką V.Pranevičių, istorikų mumylėtinę klasės auklėtoją Mariją Viselgaitę…

Apie juos ir daugelį kitų mokytojų mes rašome mūsų „Kelio pradžioje“ – knygelėje, kuri nuo šiol saugiai jausis puikiame Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos muziejuje.

XXX

Baigdamas negaliu nepasidžiaugti  dovana, kurią gavau iš Liucijos Petrauskaitės-Snarskienės. Pernai ji išleido istorijos apybraižą „Alytaus odontologai“. Dabar šią Alytaus istorijos dalelę turiu ir aš. Dar neperskaičiau, todėl pateikiu kelis sakinius iš įvado ir pabaigos žodžio.

Šis leidinys neabejotinai turi išliekamąją vertę, suteikia galinygę nuosekliai susipažinti su odontologijos raida Alytuje, papildo miesto medicinos istoriją vertingomis žiniomis. Tai tarsi savotiškas žinynas, leidžiantis pajusti vieno ar kito laikmečio odontologijos dvasią Alytuje bei supažindina su to meto odontologais (gydytoja odontologė Kazimiera Paršeliūnienė).

O štai ką paskutiniame knygos puslapyje, žvilgsnyje iš šalies, rašo jos redaktorius  Sigitas Jegelevičius:

Galima sakyti, nelabai nutolstant nuo tiesos, kad šios apybraižos Autorė augo ir savo srityje tobulėjo  kartu su trimis Alytaus odontologų kartomis. Okupantai  1941 metų vasarą iš esmės sunaikino Alytaus odontologus. Vienus sovietai ištrėmė į atšiaurias Sibiro vietas, kitus sunaikino nacių sukeltas Holokaustas. Palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka, Autorė nuo ankstyvos vaikystės stebėjo atsikuriant ir bręstant Alytaus odontologų bendruomenę. Pagaliau pati Autorė prieš 50 metų įsiliejo į odontologų gretas. Kas kitas gali geriau parašyti apie odontologus, jeigu ne šios bendrijos narys?

Alytaus dantistų (tada niekas jų nevadino odontologais) kabinetų kėdėse, toli gražu ne tokiose patogiose kaip dabar, esame sėdėję ir virpėję visi, į Kelią išėję iš Alytaus 2-osios vidurinės prieš 56-erius metus. Ryškiausiai prisimenu dantų gydytoją Reginą Ceranaitę-Bakanauskienę, kurios sūnus Petras buvo mūsų mokyklos mokinys, geras krepšininkas .

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.19


Prisijunkite prie diskusijos