Prezidentinė Lietuva ( 12 )


Print

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Ta mintis sutapo ir su Katalikų Bažnyčios mokymu, kad Dievas sukūrė žemę, vandenį, visą gamtą ir jos turtus vienodai visiems žmonėms, o ne tik kokiai saujelei išrinktųjų. Bet tuomet, Atgimimo metais, atrodė, kad pirmiausia tai galima įgyvendinti tik esant socializmui, bendravalstybinei (bendratautinei) nuosavybės formai.

Tai pirmiausia buvusiam valdančiųjų luomui – dvarininkams, bajorams, klebonams kėlė baimę ir pasipiktinimą, kaip ir „litvomanų“ deklaruojamas tautiškumas, tautinė valstybė jiems kėlė baimę dėl vienvaldiškumo praradimo.

Beje, tokio atgyvenusio luominio mąstymo buvo ir lenkų viršininkas, Rytų Lietuvos okupantas J. Pilsudskis. Jis, neatsižvelgdamas į lietuvių tautos valią turėti savo nepriklausomą valstybę, smurtu norėjo sugrąžinti lietuvių tautą ir jos valstybę į „unijinius laikus“, į uniją,  buvusią naudinga tik Lenkijai.

Karų ir okupacijų metais Lietuvos ūkis buvo beveik visai nusiaubtas, sunaikintas, okupantų išplėštas. Daug įmonių, jų įrengimų karo pradžioje buvo evakuota į Rusiją, ten ir liko. Buvo iškirsti, nuniokoti  Lietuvos miškai (1913 m. jų plotas sudarė apie 29 proc. krašto teritorijos, tai 1920 m. vasarą – tik apie 20 proc.).

Lietuvių tautai išsikovojus Nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba, Laikinoji vyriausybė, Prezidentas A. Smetona, Steigiamasis Seimas krašto ūkio atkūrimui skyrė daug dėmesio. Reikėjo ne tik atkurti, bet iš esmės naujai sukurti gamybą, lemiančią ir kariuomenės galią – maisto, aprangos, apavo, metalo apdirbimo, transporto, ryšių ir kt.

Sparčiai Lietuvoje įmonių ėmė daugėti po 1926 m. gruodžio 17 d. Tais metais Lietuvoje buvo apie 5437 gamybos įmonių, o 1935 m. – 12 067,  1939 m. – jau 16 131. Per tą laiką darbininkų ir tarnautojų skaičius išaugo apie 2,5 karto. Būdinga, kad stambėjo ir pačios įmonės: 1930 m. įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 50 darbuotojų sudarė apie 10 proc. 1939 m. pabaigoje – apie 64 proc. Beveik dvigubai padaugėjo  amatininkų įmonių  ir 1939 m. jų Lietuvoje buvo per 15 tūkstančių (jose dirbo po 5 ar mažiau darbininkų).

Apie pramonės plėtotę  Prezidentas A. Smetona 1934 m. rašė: „Pramonė  […] auklėja tautos gabumus, tautos genijų. Svetimų dalykų importavimas užmuša tautos genijų.“

Po karų ir okupacijų metų  apie 40 proc. lietuvių žemių valdė dažniausiai sulenkėję dvarininkai, bajorai, klebonai, nors jie  tesudarė mažiau kaip  10 proc. visų krašto gyventojų.  Didžioji kaimo žmonių dalis buvo priversta bernauti didžiažemiams.

Dar 1912 m. A. Smetona apie tai rašė: „,…ordinarininkai – driskiai, pavargėliai skursta dvasia ir kūnu, nemato sau geresnės ateities […]. Darbdaviui rūpi tik apsaugoti savo turtus […]. Retame dvare rasime mokyklą, retai kurie dvarininkai parūpina savo darbininkams kultūrinę pamoką […]. Samdinio pramoga yra smuklė šventadieniais ir nešvarios kalbos vakaronės, pabaigus dienos darbus […]. Samdiniai gyvena be rytojaus. Mažažemis dar gali svajoti, kad senatvėje, nustojęs sveikatos, galės lindėti savo pastogėje, ant savo žemės pastatytoje troboje. Bežemiai neturi nė tos vilties: jis junta, kad pasenusiam teks užsikabinus terbą, lodinti šunis pakiemiais […].“

Esant tokiai nelygybei būtų likusios tuščios viltys apie tautinės Lietuvos sukūrimą. Feodalizmas, vienos klasės, vieno luomo viešpatavimas nesuderinamas su tautiškumu, tautine politika. Be to, sulenkėję dvarininkai, bajorai, klebonai ir buvo didžiausi nepriklausomos Lietuvos priešai, kaip ir  J. Pilsudskio rėmėjai, norėję sustabdyti istorijos ratą ir sugrąžinti lietuvių Tautą į lenkų šovinistų nagus.

Dar prieš Steigiamąjį Seimą Lietuvos Valstybės Taryboje svarstyti žemės reformos klausimai, buvo pradėta dalyti  dvarų žemes, skiriant jas pirmiausia Lietuvos kariuomenės savanoriams, bežemiams ir mažažemiams.

Besikurianti valstybė skatino ir pagal galimybes rėmė žemės ūkio produktų perdirbimo kooperatyvų steigimą. Kooperacija, sakė tada pirmasis Lietuvos Prezidentas A. Smetona, vienintelis kelias pagerinti ir ūkininkų gyvenimą, panaikinti socialinę nelygybę kaime. Be to, ji  išgelbėtų nuo svetimšalių žydų, vokiečių perpardavinėtojų plėšikavimo. „Tik žydams sukraunami turtai, nors jie nė skatiko negrąžina lietuvių reikalams…“ – rašė tada A. Smetona.

Tarp aršiausiai pasipriešinusių Lietuvos Valstybės Tarybos ir Laikinosios vyriausybės pradėtai žemės reformai buvo Katalikų Bažnyčios hierarchai, kurie net kun. M. Krupavičių, kaip vieną iš tos reformos, dvarų nacionalizavimo idėjos autorių, apkaltino bolševizmu.

Tada Lietuvos Bažnyčios hierarchus sveikinę jų kolegos Lenkijos hierarchai, siūlė M. Krupavičių pašalinti iš kunigų. Bet vėliau M. Krupavičiaus, prof. A. Rimkos žemės reformos projektams pritarė Vatikanas ir rekomendavo Lietuvoje vykdomos žemės reformos idėjas paskleisti Pietų Amerikos ir kituose kraštuose, kuriose viešpatavo stambūs dvarai, kuriuose ypač negailestingai išnaudoti  dirbantys žmonės.

1919 m., kai lietuvių tauta visais frontais kovojo su įsiveržusios Sovietų Rusijos, Lenkijos J. Pilsudskio ordomis,  bermontininkais ir lenkų sąmokslininkais,  bežemiams buvo išdalyta daug   nacionalizuotų dvarų žemių. Ta reforma turėjo labai didelę įtaką ir tam, kad labiausiai užguitoji kaimo dalis – dvarų bernai, bežemiai stojo savanoriais ginti Nepriklausomybės, tuo tarpu  Sovietų Rusijos okupuotoje Lietuvos dalyje, nors žemė ir buvo nacionalizuojama, bet paliekama valstybės žinioje, planuojant kurti valstybinius ūkius.

Lietuviui sava žemė buvo svarbiausia, nes tik ji galėjo garantuoti jam  laisvę ir  pragyvenimą.

Tad ir tarp įstatymų, priimtų Steigiamojo Seimo buvo Žemės reformos. Tam iš dvarų, klebonijų žemių buvo sudarytas apie 0,5 mln. ha žemės reformos fondas, pradžioje dvarininkams paliekant 80 ha, o vėliau iki 150 ha.

Taip iki SSRS okupacijos žemės gavo apie 39 000 buvusių bernų, bežemių (vidutiniškai po 9,4 ha), dar apie 40 000 mažažemių padidino savo žemės plotus (vidutiniškai po 3,5 ha). Persikelti į sodybas ir jų statyboms buvo suteiktos 36 mln. litų piniginės paskolos. Teiktos jos ir pirkti statybos medžiagoms, sėklai, trąšoms ir t. t. Visa tai pakeitė Lietuvos kaimą, jo socialinę struktūrą – prieš SSRS okupaciją per 90 proc. visų ūkių priklausė savininkams, vyravo vidutiniai 10–20 ha dydžio ūkiai, kurie galėjo išsiversti ir be samdomų darbininkų.

Įvesta ir pažangi sėjomaina, imta taikyti nauji pažangūs tręšimo metodai, našesnės selekcinės sėklos. 1939 m. Lietuvoje derliai, palyginti  su 1925 m., išaugo daugiau kaip dvigubai, skaičiuojant centneriais iš hektaro. Pagal žemės ūkio kultūrų derlius, gyvulininkystės produktyvumą Lietuva ėmė lenkti daugelį kitų Europos valstybių.

Gerokai pakilo kaimo intelektualinis lygmuo. Neliko stambesnio kaimo, kuriame nebūtų mokyklos, veikusių įvairiausių kursų, žemės ūkio specialistams rengti mokyklų ir t. t.

Veiklūs buvo Prezidento A. Smetonos iniciatyva nuo 1929 m. visoje šalyje įkurti Jaunųjų ūkininkų rateliai. Juose mokyta ir kooperatinės veiklos; JŪR rengė tėvų ūkiuose  išaugintų kultūrų ir galvijų parodas ir t. t. SSRS okupuojant Lietuvą  Jaunųjų ūkininkų ratelių Lietuvoje buvo per 1500 ir jie jungė daugiau kaip 40 tūkst. jaunųjų ūkininkų.

Lietuvos ūkininkų reikalais rūpinosi ir Žemės ūkio rūmai, įsteigti 1926 m. rudenį, – jie buvo tarsi ūkininkų atstovybės prie Vyriausybės. Žemės ūkio rūmai  atliko didelį darbą paverčiant Lietuvos kaimą moderniu,  taip pat sumažinant socialinę nelygybę, pakeliant gamybą į aukštesnį, pažangesnį lygmenį. 1938 m. žemės ūkio produkcija sudarė apie 38,5 proc. visos Lietuvos ūkio produkcijos.

Didžiausia žemės ūkio produktų dalis perdirbta kooperacinėse ir akcinėse bendrovėse, tokiose kaip „Maisto“, „Pienocentro“, „Lietuvos cukraus“ ir kitose. Jų steigimą skatino Prezidentas A. Smetona.

Bendrovių nariais, akcininkais galėjo būti visi pageidaujantys. Bendroves rėmė ir valstybė. 1939 m. apie 34 proc. visų „Maisto“ akcijų priklausė Lietuvos ūkininkams ir 66 proc. – Lietuvos valstybei.

Žemės ūkio produktų pramonė nepriklausomoje Lietuvoje buvo tautinė – priklausė lietuviams. Tai, kad valstybė rėmė žemės ūkį, jis ir pasaulinės krizės metais  (1933–1935) nepatyrė didesnio nuosmukio. Maisto produktų kainos  visą laiką tik mažėjo. Tuo pačiu gerėjo ir žmonių gyvenimo lygmuo.

Lietuvoje senas tradicijas turėjo tekstilės, drabužių gamyba. Pirmojo pasaulinio karo, okupacijos  metais beveik visos tos šakos įmonės buvo sunaikintos, įrengimai išvežti ir buvo likusios tik amatininkų tipo įmonėlės.

Tebevykstant karui su agresore Lenkija, 1920 m. rudenį, Kaune įsteigta vilnonių ir pusvilnonių audinių „Drobės“ akcinė bendrovė. Greitai jos produkcija pelnė aukštų tarptautinių apdovanojimų. Nuo 1930 m. Kaune pradėjo veikti „Kauno audinių“ šilkinių audinių įmonė. Pastatyta daug kitų modernia technika aprūpintų lininių audinių ir kitokių tekstilės įmonių. Lietuvos įmonių audinius (šilko, medvilnės, vilnos, lino ir kt.) noriai pirko daug užsienio valstybių.

Gausu buvo drabužių siuvimo įmonių (neskaitant amatininkų). Tos įmonių  grupės produkcijos vertė sudarė per 14 proc. visos Lietuvos  produkcijos (1938 m.).

Nepriklausomybės metais irgi buvo ne tik atkurta, bet ir keleriopai padidinta  odos, avalynės, kailių gamybos pramonė. Prieš SSRS okupaciją šios šakos įmonių skaičius išaugo daugiau kaip du kartus (palyginti su 1926 m.) ir jau buvo 113 įmonių (iš jų odos gamybos – 36, avalynės – 61 ir kailių – 16). Be to, dažname kaime ar miestelyje veikė ir odos, kailių išdirbėjų, batsiuvių amatininkų įmonėlės.

Trečioji pagal pagamintos produkcijos vertę nepriklausomoje Lietuvoje buvo metalo ir mašinų gamybos pramonė (1939 m. ji sudarė apie 8,4 proc.). Šios pramonės šakos užuomazgų būta  ir senojoje LDK. Tai ginklų, kai kurių žemės ūkio  padargų, indų ir kitokia  gamyba. Pirmojo pasaulinio karo metais šios gamybos šakos, kaip ir kitų daugelis įmonių, buvo sugriautos, įrengimai išvežti. Išsikovojus Nepriklausomybę viską reikėjo atstatyti iš naujo, įsigyti technikos. Pirmiausia rūpintasi žemės ūkio padargų gamybos atkūrimu, indų, sraigtų, vinių, grandinių, vielos ir kitko, kas būtina ūkininkams.

Daugėjo ir įmonių. 1926 m. metalo apdirbimo ir mašinų gamybos įmonių buvo 85, kuriose dirbo 1833 darbininkai, o  1939 m. – 135 ir beveik 5000 darbininkų. Tai, kad vidaus pramonė pajėgė aprūpinti savo svarbiausią šaką – žemės ūkį būtiniausia technika, buvo didelis nepriklausomos Lietuvos ūkio laimėjimas.

Nuo seno Lietuva eksportavo medieną ir krašte vyravo tik lentpjūvės, o medienos apdirbimo įmonių buvo mažai. Nepriklausomoje Lietuvoje siekta medieną panaudoti racionaliai ir eksportuoti ne medieną, o jos gaminius: fanerą, celiuliozę, kartoną, popierių ir kt. Tam tikslui Klaipėdoje pastatytas stambus celiuliozės ir popieriaus fabrikas. 1933 m. Petrašiūnuose prie Kauno pradėjo veikti stambus popieriaus, kartono fabrikas. Po to pastatyta dar 18 panašių įmonių, tik mažesnio pajėgumo.

Atgavus Vilnių ir dalį jo krašto, atnaujintas Grigiškių popieriaus ir kartono fabrikas, pastatytas N. Verkių popieriaus fabrikas ir kt.

Medžio apdirbimo, popieriaus gamyba buvo gana pajaminga valstybei pramonės šaka (apie 85 proc. medienos tiekta iš valstybei priklausančių miškų).

Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai daugėjo spaustuvių. 1940 m. pradžioje jų buvo apie 57 (1926 m. – apie 32).

Plėtėsichemijos pramonė. Ji aprūpindavo kraštą dažais, lakais, druskomis, vaistais, kosmetika, taip pat ūkininkus superfosfatu („Union“ fabrikas Klaipėdoje) ir kt. Buvo pastatyta daug muilo, degiųjų dujų ir kitų įmonių. 1933 m. Kaune pradėjo veikti viena stambiausių valstybėje gumos ir avalynės gamybos  „Inkaro“ akcinė bendrovė.

Sparčiai, kaip anksčiau minėta, daugėjo amatininkų įmonių (siuvėjų, batsiuvių, mėsininkų, kepėjų, stalių, kalvių, mezgėjų, laikrodininkų ir t. t.), jų skaičius  išaugo daugiau kaip trigubai ir 1939 m. jų buvo apie 12,5 tūkstančio. Dar apie 33 tūkst. gyventojų užsiėmė amatininkyste, nors ir neturėjo verslo liudijimų (be jų  daug ypač Žemaitijos kaimuose dirbo apie 80 proc.).

Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1918 m. lapkričio pradžioje planavo elektrifikuoti visą Lietuvą. Ji suprato, kad be pigios elektros bus neįmanomas gamybos modernizavimas.

Lietuvos inžinieriai siūlė elektros gamybai panaudoti Nemuną ir mažesnes upes,  taip pat vėjo energiją. Pigios elektros gamybai priešinosi svetimšaliai belgai, pasinaudoję valstybingumo atkūrimo sunkumais, paėmę 35 metams koncesiją elektros energijai tiekti Kaunui. Ir tik 1936 m. remiant Prezidentui A. Smetonai pagaliau prie Susisiekimo ministerijos įkurtas Lietuvos energijos komitetas (Latvijoje toks komitetas veikė nuo 1926 m.), kuris turėjo rūpintis elektros gamyba ir krašto elektrifikavimu.  Parengta hidroelektrinių ir vėjo jėgainių projektų. Įgyvendinus juos Lietuva apie 1960 m. turėjo būti visiškai elektrifikuota.

1937 m. įsteigta Lietuvos elektros stočių akcinė bendrovė „Elektra“. Apie 80 proc. jos kapitalo sudarė valstybės investicijos. Bendrovė sparčiai visoje šalyje ėmė statyti šilumines elektrines, kūrenamas daugiausia durpėmis.

Atgavus Vilnių ir jo kraštą, sparčiai statyta apie 14 tūkst. kilovatų pajėgumo Turniškių HES ant Nėries. Bet SSRS okupavus Lietuvą  statyba sustabdyta.

1940 m. pradžioje dar tik apie 22 proc. Lietuvos gyventojų tevartojo elektros energijos iš centralizuotų jos tiekimo tinklų.

Durpės Lietuvoje, neturinčioje nei akmens anglių, nei naftos, buvo svarbus  energijos  šaltinis. Jas nuo seno lietuviai valstiečiai naudojo kraikui ir krosnims kūrenti. Nepriklausomoje Lietuvoje durpių gamyba plėsta vis labiau ją ir mechanizuojant.

Daugėjant statybų, rengiant „mūrinės Lietuvos“ planus, didinta plytų, kalkių, cemento gamyba. Apgynus Nepriklausomybę Palemone pastatyta stambi keramikos gamykla.

Plytas gamintis skatinti ūkininkai. Valstybė skyrė dideles pašalpas besistatantiems plytines. Už palyginti  menką kainą pardavinėjo plytoms gaminti presus (2–3 tūkst. plytų per dieną). Plėstos ir senos, statytos naujos plytinės, tai Tauragėje, Šiauliuose, Panevėžyje ir daug kur kitur.

1939 m. Skirsnemunėje pradėta cemento gamyklos statyba. Buvo baigiama pasirengti ir vienos galingiausios Europoje cemento gamyklos statybai Mažeikių rajone (Karpėnų–Menčių apylinkėse). Plano įgyvendinimą sutrukdė SSRS okupacija.

Nepriklausomoje Lietuvoje smarkiai išaugo statyba, kaip atskira ūkio šaka. Dėl žemės reformos nepriklausomybės metais buvo, kaip anksčiau minėta, perstatyta daug sodybų, atskirų trobesių – daugiau kaip pusė buvusių namų Lietuvos kaime.

Didelės statybos vykdytos Kaune, visų apskričių miestuose, valsčiuose – pastatyta apie 1600 keliaaukščių gyvenamųjų  namų, daug įvairios paskirties administracinių pastatų, bažnyčių ir kt. Dideli darbai visuose miestuose atlikti tiesiant vandentiekio, kanalizacijos linijas.

Kūrėsi statybų akcinės bendrovės, („Statyba“, „Urbonas ir Trinkūnas“ ir kt.). Statybų ir urbanistikos klausimams spręsti Prezidento A. Smetonos iniciatyva įsteigta (1938 m.) Krašto statybos taryba (komitetas).  Nepriklausomybės metais statybos tapo mokslo pagrindais besiremiančia  planuojamo ūkio šaka.

Visais amžiais ten, kur buvo geras susisiekimas keliais, upėmis ar jūra, ten kurdavosi gyvenvietės, miestai. Nuo XIX a. antrosios pusės transportą papildė geležinkeliai. Jų pirmoji linija „Kaunas–Virbalis“ nutiesta 1861 m., o po metų ji sujungta su Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija (ji statyti pradėta 1851 m.). Tiestos vis naujos linijos.

Carinė Rusija pirmiausia tiesė karinėms reikmėms. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje buvo 1490 km geležinkelių. Iš jų 1203 km – plačiųjų ir 287 km – siaurųjų. Lenkijai okupavus Rytų Lietuvą, teko statytis naujas geležinkelių linijas iš Kazlų Rūdos į Šeštokus, Alytų, o atgavus Klaipėdos kraštą – nutiesti geležinkelį iš Kuršėnų į Telšius, po to į Kretingą ir t. t. 1939 m. Lietuvoje geležinkelių ilgis siekė 1884 km.

Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausoma Lietuva teturėjo bene 6 garvežius ir keletą dešimčių vagonų. Apie 300 vagonų ir keletą garvežių Lietuvai perdavė Sovietų Rusija, 1920 m. liepos 12 d. pasirašius Taikos sutartį. Daug technikos buvo įsigyta iš kitų šalių, pasigaminta pačiose geležinkelio įmonėse. Pasibaigus Nepriklausomybės karams, Lietuva greitaeigiais traukiniais buvo sujungta su Berlynu, Maskva, Ryga ir kitais užsienio miestais. Didelis laimėjimas buvo, kad Lietuvos geležinkeliuose dirbo lietuviai specialistai.

Nepriklausomoje Lietuvoje keleiviniai traukiniai važiavo iki 120 km per valandą greičiu. Susisiekimas traukiniais buvo tapęs vienas patogiausių keliavimo ir pervežimo būdų.

(Bus daugiau)

2013.05.19


Prisijunkite prie diskusijos