Jonas Vytautas Prunskis. Daivos Tamošaitytės nuotr.

Pokalbis su Lietuvos Respublikos garbės konsulu JAV, medicinos mokslų daktaru Jonu Vytautu Prunskiu

Gerbiamas konsule, nors Jūsų veikla Lietuvos labui yra daugiametė, daugiašakė, regis, tik Jums tapus patarėju JAV prezidento administracijoje, Lietuvoje bus pagaliau atkreiptas pelnytas dėmesys į Jūsų asmenybę ir veiklą ta prasme, kad tapsite plačiau žinomas visuomenei. Pirmiausia paklausiu, kada pradėjote dirbti prezidento Donaldo Trumpo aplinkoje?

Pradėjau dirbti per rinkimų kampaniją, kai buvo likę du kandidatai: Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas. Iki tol kandidatą atsisakiau remti, nes norėjau pažiūrėti, kas išeis į rinkimų pabaigą. Tai buvo mano asmeninė nuomonė. Tuomet pradėjau jį remti finansiškai, bendravau su jo dukra ir sūnumi, susitikau su bendraminčiais. Padėjau, kiek tik galėjau. D. Trumpas buvo išrinktas, ir tai buvo daug kam netikėta. Tris dienas prieš rinkimus, pasitaręs su D. Trumpo sūnumi, raginau savo pažįstamus, kurie turi daug skaitytojų tviteryje, išsiųsti „tvitus“. Buvo išsiųsta 120 000, o replikų (retweets) buvo daug daugiau. Po rinkimų gavau darbo pasiūlymų įvairiose pozicijose. Tačiau man labai svarbus darbas, kurį dirbu dabar, – ne tik kaip didžiausios intervencinio skausmo grupės gydymo Čikagoje vadovas, bet ir kaip mokslininkas iš grupės, JAV tyrinėjančios kamienines ląsteles, todėl atsisakiau pareigų prezidento administracijoje visu etatu (full time), o ieškojau galimybės daliai (part time).

Kaip tikriausiai žinote, niekur kitur neegzistuoja tokia didelė problema su narkotikais, kaip JAV. Nuo jų pagal statistiką kasdien miršta 115 žmonių. Kadangi man buvo numatyta patarėjo pozicija sveikatos srityje, užsiėmiau šiuo klausimu. Prezidentas, kongresmenai – visa Amerika žino, kad ši problema liečia ne tik vieną kurią nors klasę, bet visus, tiek turtingus, tiek vargšus. Šiuo metu su kitais išrinktais žmonėmis sprendžiame šią problemą, teiksime siūlymus kongresui ir Baltiesiems rūmams.

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip formuluotumėte savo pareigas ir uždavinius?

Vienas kolega vakar ar užvakar per konferenciją pasakė, kaip įsivaizduoja tokį darbą: patarėjui paskambina, ir šis pasako savo nuomonę (juokiasi). Taip tikrai nėra. Jei esi patarėjas, turi ieškoti sprendimo, kaip išspręsti šią ar kitą problemą. Mūsų komisija skaito, rašo, diskutuoja, dirbą didelį darbą, ne vien atsakinėja į klausimus.

Kai esi patvirtintas patarėju, atsiveria ir kitos durys. Pavyzdžiui, mano veikla Amerikoje jau daugelį metų yra surišta su Lietuvos reikalais, taip pat ir Barako Obamos administracijoje, kurioje turėjau ryšių. Tuomet buvau neoficialus patarėjas. Kai esi oficialus, atsitinka du dalykai: pirma, į tave pradeda kreiptis žmonės su įvairiomis problemomis ir klausimais, antra, administracijoje tampa lengviau kalbėtis dėl reikalų, kurie nėra tiesiogiai susiję su sveikatos sfera – gavęs kontaktus, gali skambinti ir tartis. Mane išrinkus, jau esu kalbėjęs dėl Lietuvos su asmenimis, atsakingais už šalies reikalus prezidento administracijoje.

Galbūt tai Jūsų profesinės paslaptys, bet pasitikslinsiu: ar imsitės naujų priemonių, nebenaudosite anksčiau taikytų bet mažai veiksmingų, kaip antai labai brangios prevencijos ar gydymo metadonu programos? Kadangi prekyba narkotikais yra milžiniškas nelegalus verslas, dar giliau žvelgiant tai ir policijos, teisėtvarkos klausimas, ne vien medicinos, kuri yra priversta šalinti padarinius. Ar galite pateikti nors vieną užuominą į tai, kad turite visiškai naujų idėjų?

Heroinas vežamas iš Meksikos, o sintetinis narkotikas fentanilas gaminamas Kinijoje. Dabar galvojama, kad ten veikia virš tūkstančio nelegalių laboratorijų. Taigi iš tiesų tai yra muitinių ir policijos reikalas. Pridursiu, jog daugelis yra įsitikinę tuo, kad Kinijos valdžia žino apie tą nelegalią veiklą. Bet tai nesusiję su tuo, ką aš darau.

Viena iš priežasčių, kodėl buvau pakviestas dirbti šiuo klausimu, buvo mano klinikų, kurios dirba jau dvidešimt penkerius metus, darbo specifika. Nuo pirmos dienos mūsų principas buvo: „Nustatyk skausmo priežastį“. Tokio požiūrio laikosi mažuma. O dauguma sako: „Duok vaistų nuo skausmo“. Dabar sunku patikėt, bet ir Amerikos valdžia „stūmė“ narkotikus skausmui malšinti per organizaciją, kuri sprendžia, ar vaistas geras, ar blogas. Tokių vaistų gamintojai ir platintojai buvo ne tik palaikomi, bet, galima sakyti, net remiami. Todėl narkotikų problema Amerikoje yra daug opesnė, nei kur kitur. Pavyzdžiui, rytoj dalyvausiu didelėj tarptautinėj intervencinio skausmo problematikos konferencijoj Budapešte. Kai dėstau Europoje ar Lotynų Amerikoje, matau, kad gydytojams tai neįdomu, nes jų pacientai taip nesielgia.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mane įtraukė į šią komisiją. Tarp kitko, Amerikos istorijoj nė viena komisija, kaip Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas, nebuvo gavusi tiek daug prašymų ir rekomendacijų. Todėl jaučiu didelę garbę ir pareigą atlikti darbus kokybiškai. Ilinojaus skausmo institute (Illinois Pain Institute), kuriame esu vyriausiasis gydytojas, ketvirtį amžiaus sėkmingai konkuruojam, nors mums būtų buvę daug lengviau išrašinėti narkotikus: turėtume žymiai daugiau pacientų, siuntimų, ligoninės administratoriai būtų patenkinti. Bet mes manome, kad  narkotiniai vaistai kenkia. Nesiskundžiu, nors vietoj aštuonių klinikų būčiau turėjęs daug daugiau.

Einate sunkesniu keliu…

Ir daugelis, kurie elgėsi kitaip, dabar sako, kad esu teisus, kad ir jie taip darė… Mes, komisijos nariai, šiuo metu tyrinėjam, skaitom mokslinius straipsnius, juos cituojam, nes Kongresui turime pateikti dokumentą iki metų galo. Jį svarstys devyniasdešimt dienų. Kongresmenai, sužinoję, kad esu komisijoje, mane apipylė klausimais, nes kiekvieno iš jų rajone nuo narkotikų miršta daug žmonių, ir jie gauna daug laiškų. Keturi kongresmenai, su kuriais dalyvavau Valdo Adamkaus konferencijoje Vilniuje, turėjo daug gerų klausimų apie narkotikų problemą. Žinoma, turiu ryšių su daugiau kongresmenų.

O kokia padėtis su Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymu, populiariai vadinamu „Obama care“ (Affordable Care Act), kurį norėta reformuoti?

Vieno balso (senatoriaus Johno McCaine‘o) persvara pasiūlymas nepraėjo. Manau, kad prezidentas vėl bandys. Yra ten ir gerų, ir blogų dalykų. Juos reikia taisyti. Šiuo klausimu užsiima kongresmenai.

Kokius matote teigiamus poslinkius per pusantrų prezidento D. Trumpo kadencijos metų, apie kuriuos mes nieko nežinome?

Daug kas nežino, nes televizijos – CNN, CNBC – dažniausiai neigiamai pasisako apie prezidentą D. Trumpą. Jeigu tą pačią dieną žiūrėsi šiuos kanalus ir Amerikos FOX, gali pamanyti, kad tai skirtingų dienų pranešimai.

Gaila, kad mes nematome FOX kanalo ir negalime palyginti nuomonių.

Iš tiesų, siūlau įvesti FOX Lietuvoje, bet ne dėl to, kad vieni transliuoja tiesą, kiti meluoja, o kad patys žmonės galėtų susidaryti nuomonę. Jeigu apie asmenį girdi tik neigiamą informaciją (nebūtinai apie prezidentą), tai nėra gerai. Pabrėžiu: būtina susidaryti vaizdą, kas iš tikrųjų vyksta.

Juolab, kad daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, internete neieško Ruperto Murdocho, kuriam priklauso ir FOX News, žiniasklaidos informacijos. TV lieka vienas svarbiausių ir greičiausių šaltinių.

Grįžtant prie klausimo, Amerikoje algos kyla, bedarbystė mažiausia nuo Antrojo pasaulinio karo ar dar senesnių laikų. Tai liečia visus piliečius: vyrus ir moteris, afroamerikiečius ir meksikiečius, azijiečius ir kitus žmones. Aš, kaip vyriausias vykdantysis pareigūnas (chief executive officer) turėjau kelti visiems algas, juo labiau, kad gerą darbuotoją rasti sunku. Apie tai CNN nekalba arba kalba retai.

Antras pasiekimas yra prezidento pozicija dėl Nord Stream-2. Kai buvo vykdomas Nord Stream-1, ar kas nors Baltuosiuose rūmuose išreiškė aiškią nuomonę? D. Trumpas viešai iškėlė šį klausimą, kurį Lietuva kėlė jau pirmojo rusiško dujotiekio per Baltijos jūrą projekto metu. Jam reikėtų padėkoti, nes visi dabar tik ir kalba apie tai, svarsto, kas darosi su NATO nariais. Ne kritikuoju, tik pasisakau. Nežinia, kas su tuo bus.

JAV prezidentas Donaldas Trampas Davose. EPA – ELTA nuotr.

Penkerius metus kaip PLB ir Seimo komisijos pirmininkas dirbau su Seimo nariais, kad Lietuva skirtų 2 procentus gynybai. Galų gale tai buvo pradėta vykdyti. Darbas atliktas. Ir kitos šalys, pasirašiusios sutartį, moka daugiau, todėl NATO turi daugiau lėšų. Šį klausimą taip pat iškėlė D. Trumpas. Sykiu ir eilinis amerikietis pradeda mąstyti, už ką jis moka, kodėl tik Amerika turi padengti didžiausias išlaidas, kaip buvo anksčiau. Tai svarbiausi pasiekimai, kurie iškelti į dienos šviesą.

Bet štai vakar per TV žinias Lietuvoje kaip svarbiausia užsienio naujiena buvo ištransliuota žinutė, kad D. Trumpas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai,  jog jis vienam aukštam asmeniui, kuris yra teisiamas, esą nurodė sumokėti kažkokiems modeliams ar kitokios profesijos merginoms. Panašios žinutės išmetamos į eterį nuolat. Stebina faktas, kad skandalingos naujienos apie žymius asmenis užima tvirtas pozicijas mūsų žiniasklaidos kanaluose. Bent nacionalinis transliuotojas turėtų užsiimti rimtais dalykais, o ne bulvarinių sensacijų propagavimu ar advokatavimu suinteresnuotų grupių Amerikoje naudai, ieškančių kaip pakenkti prezidento įvaizdžiui. Pasiklausius paprastam žmogui iš tiesų turėtų tapti baisu (gal baigsis kaip prezidentui Rolandui Paksui, gal ponas Trumpas ne toks jau tvirtas, teisingas ir pan.). O norėtųsi rimtesnių politologinių prezidento veiklos apžvalgų, adekvataus sprendimų įvertinimo per TV žinias.

Pataikėte į dešimtuką. Jeigu visi rodikliai kyla, opozicija turi kažką daryti, nes lapkričio mėnesį laukia rinkimai į Kongresą. Amerikoje sumažėjo mokesčiai vidurinei klasei – ne turtingiesiems, bet tai neskelbiama. Sumažinta biurokratija, kad būtų lengviau atidaryti verslą. Bet CNN vykdo priešingą propagandą. Egzistuoja reiškinys – „Trump derangement syndrom“. Taip buvo ir kitiems prezidentams, taip pat ir Barackui Obamai (ką bepadarytų, viskas blogai), tik ne tokiu mastu. O reikia bendrauti su Amerikos prezidentu, stengtis pozityvia linkme. Esu gimęs ir augęs Amerikoje, bet nesu matęs, kad žmogui kiekvieną mielą dieną šitaip „duotų per galvą“. Net sunku suvokti, koks turi būti stiprus žmogus vidumi, kad visa tai atlaikytų. D. Trumpas kaip reta tokiomis sąlygomis sugeba padaryti svarbius žingsnius ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoj.

Spėčiau, kad, nepaisant nieko, prezidentą palaiko pojūtis, jog jam palankūs paprasti amerikiečiai, kurie džiaugiasi dėl teigiamų poslinkių, jų simpatija didėja, ir jis toliau dirba matydamas tame prasmę. O žiniasklaida tokia jau yra – jos uždavinys „kibti į atlapus“.

Amerikiečiai mano, kad jis tvarkosi gerai. Pažiūrėsim, ar daugiau žmonių ateis į rinkimus. Tačiau pagal istorinę tradiciją turėtų laimėti demokratai. Praėjus dvejiems metams po prezidento rinkimų tradiciškai laimi opozicinė partija.

Kalbant apie Lietuvą, esame transatlantiniai sąjungininkai, ir turėtumėme objektyviai santykiauti su prezidento institucija JAV, nušviesti jose vykstančius teigiamus poslinkius ir stengtis kuo glaudžiau vykdyti bendrus siekius. O koks Jūsų, kaip piliečio požiūris į Amerikos išėjimą iš JT Žmogaus teisių tarybos? Paradoksalus poslinkis, ypač turint galvoje, kad JT yra JAV žemėse.

Galiu tik pasakyti, kad Jungtinės Tautos yra išlaikomos labai didelės amerikiečių mokėtojų dalies. Dažnai kalbama arba rašoma, kam amerikiečiams to reikia.

Regis, amerikiečiai tikrai pasižymi vadinamuoju sveiku protu, jei kelia tokius klausimus. Galbūt taip mąsto vidurinioji ir aukštesnioji vidurinioji klasė? Kita vertus, gajus mitas, kad D. Trumpą išrinko tamsi, neapsišvietusi ir prietaringa darbininkų ar smulkių tarnautojų, mažadarbių provincialų masė…

Į tai galiu atsakyti humoro forma. Paprastai – ir Lietuvoje – publikai apsnūdus užtenka pasakyti, kad esu Trumpo rėmėjas, kaip visi staiga pabunda. Tai veikia geriau, nei kavos puodelis (juokiasi). Tada pradeda klausinėti, kodėl, argi nesu daktaras, profesorius, o mano žmona ar neturi afroamerikietiško kraujo? Ir tada visos rasistinės teorijos dingsta.

Iš tiesų D. Trumpas per kampaniją sakė, kad jam patinka paprasti žmonės.

Bet jis nesakė, kad jam nepatinka išsilavinę! Tai rodo politiko sugebėjimus. Svarbu matyti tai, ką D. Trumpas realiai daro, o ne interpretuoti pasisakymus tviteryje. Jau 60 procentų žadėtų dalykų per rinkimų kampaniją jis yra atlikęs. Dar nepastatyta siena su Meksika, tik dalis, bet tai jau priklauso nuo Kongreso.

Ko Lietuva gali tikėtis iš dabartinės JAV užsienio politikos krypties?

Matome, kad JAV sankcijos Rusijai yra griežtesnės, nei Europos Sąjungos šalių. Jau kitą dieną po ne visiškai gero D. Trumpo pasirodymo Helsinkyje keli šimtai milijonų dolerių skirta Ukrainai. Taigi JAV rems Europą ir Lietuvą ir toliau. Bet amerikietis jaučiasi, kad yra išnaudotas. Tėtis, mama Amerikoje dirba, augina vaikus, o jam tenka papildomi mokesčiai gelbstint kitas šalis.

Donaldas ir Melanija Trampai. EPA – ELTA nuotr.

D. Trumpo tariamas ar galimas „prorusiškumas“ buvo neadekvačiai eskaluotas?

Reikia žvelgti jo akimis. Per rinkimus D. Trumpo tikslas buvo įveikti varžovę Hillary Clinton. Kam jam pyktis su Vladimiru Putinu? Kaip Lietuvos patriotas supratau, kad D. Trumpas nori laimėti, ir jam nėra ko peštis su Rusija. Tačiau jis nėra prorusiškas. Todėl dieną po rinkimų laimėjus D. Trumpui lietuvių lyderiams sakiau, kad viskas bus gerai, nes jie nebuvo tam pasiruošę.

Kaip vertinate verslumą ir verslą Lietuvoje?

Sąlygos galėtų būti geresnės. Man liūdna ir pikta, kad Seimas per tiek metų nepadarė lengvatų verslui. Tai padarius kiltų ir algos, ir pensijos. Tai parodė ir D. Trumpas. Šešėlinė ekonomika, kuri egzistuoja dėl to, kad darbdavys negali sudurti galų su galais, išnyktų. Lietuviai emigruoja šimtais ir tūkstančiais, tad reikia kažką kuo skubiau daryti. Kai verslininkas investuoja į Rytų Europos šalis, nori atidaryti įmonę, jis suveda duomenis apie Lietuvą, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Bulgariją ir daro atranką, nes turi pateisinti investicijas, kodėl nori investuoti į tą, o ne kitą valstybę.

Buvote PLB ir Seimo komisijos pirmininkas. Kaip vertinate naujos kadencijos darbą, konkrečiai siekį įtvirtinti dvigubą pilietybę?

Per mano dvi kadencijas komisijoje tris sykius sustabdėm Seimo balsavimą dėl referendumo rengimo. Laukėme naujo prezidento ar Konstitucinio teismo sudėties, kurie galėjo pareikšti kitą nuomonę.

Vilniaus universitete vyko prezidento Valdo Adamkaus tarptautinė konferencija „Restoring European and Transatlantic Resilience“, kurioje dalyvavote ir Jūs. Kaip skelbė oficialus dalyvių pasirašytas konferencijos dokumentas, siekta inicijuoti transatlatines diskusijas dėl ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu, taip pat pasibaigus V. Putino erai. Ar konferencijos tikslai pasiekti?

Buvau kviestas pasisakyti uždarojoje dalyje.  Diskusijos buvo vaisingos, nes dalyvavo stiprūs savo srities ekspertai, ir buvo naudinga išgirsti jų nuomonę.

Baigiant pokalbį norėčiau paklausti, kas Jums yra Lietuva, kodėl į ją grįžtate?

Man tėvai įskiepijo pareigą, o be to, lengvai bendrauju su visais žmonėmis nepriklausomai nuo socialinės padėties ir čia, ir Amerikoje.

Dėkoju už pokalbį ir gimtadienio proga linkiu kuo geriausios kloties.

Vilnius, 2018 08 22

2018.08.27; 11:00

Liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo dieną, į Lietuvą sugužėjo lietuvių ir svečių iš viso pasaulio. Tautiečių ir prietelių sulaukėme iš Australijos, Brazilijos, JAV, Kanados, Rusijos, Lenkijos… Net iš tolimosios Japonijos atvyko. Žodžiu, buvo linksma, gražu ir miela šokti, dainuoti, draugauti. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, kuriose užfiksuotos kelios įsimintinos akimirkos.

« 1 2 »

2018.07.09; 07:25

Dr. Daiva Tamošaitytė, teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Ir vėl atėjo – ir praėjo – birželis, tragiškiausių įvykių Lietuvai metas. Ir vėl – tik sąmoningosios tautos dalies paminėtos datos, o valdžios – valdiškai. Birželio sukilimo aukščiausiu lygmeniu – kaip nebūta.

Jo organizatoriams ir dalyviams skirta konferencija (http://pasauliolietuvis.lt/laisves-byla-ir-iseivija/) liko didvyrių, kurie anais laikais buvo „vienui vieni“, ir jų artimųjų garbės reikalu. 1941 m birželio 23 d. dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti teisės aktu Seimas atsisakė 2000-aisiais, legendiniam Adolfui Damušiui dar esant gyvam; žiniasklaida nutylėjo šį faktą, ir viskas buvo totaliai užblokuota. Straipsnį apie peripetijas, susijusias su šiuo klausimu, A. Damušio politinių studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis galėjo išspausdinti tik JAV. Teikimas vėl inicijuotas šiais metais.

Istorija moko, kad negalima peršokti jokio laikotarpio, nes tai neįmanoma (nors kai kas istorijoje tai bandė daryti, tam tikrus laikotarpius „likviduoti“). Suprantamas būtų ir nepasitenkinimas, nes įtvirtinus 1941 metų įvykius jiems tinkamoje vietoje istorijos lentynoje, būtų „užgožta“ Kovo 11-osios šviesa. Ši diena ir jos internacionalinės neužmirštuolės užtemtų dėl to, kad nebuvo laiku įprasminta „konkurentė“, o ši nusvertų svoriu ir reikšme. Nepalyginsi kruvinų pasaulinio karo ir okupacijų, ultimatumų fone vykdytų darbų su tais, kurie padaryti taikiu būdu, pasitaikius palankioms aplinkybėms. Nors be Vasario 16-osios nebūtų Birželio 23-iosios, o be Birželio 23-iosios – nebūtų Kovo 11-osios.

Adolfas Damušis

Kas bijo Virdžinijos Vulf, o kas – amerikiečių. Be Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų iš JAV kilusių ir joje Lietuvos laisvės bylą palaikiusių kovotojų kažin ar šiandien galėtume švęsti Kovo 11-ąją. Pirmiausia dėl to, kad Laisvės statulos pavėsyje prieglobstį rado nepriklausomybės siekius iki pat galo palaikiusios svarbiausios mums institucijos ir šviečiamoji veikla. O nūdien lemtinga takoskyra tarp JAV ir Lietuvos, nubrėžta po II pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikais, įlūžo kaip ledas, perskrostas galingo tautų išsivadavimo ledlaužio. Globalistų nepasitenkinimui netyčinis padarinys yra tas, kad globalizacija ir techninis progresas iš tikro pasaulį padarė be sienų, ir šiandien Niujorkas ar Vašingtonas yra tiek pat arti, kiek Europa ar Azija. Arti ne tik ekonominiais ir politiniais procesais, bet ir fiziškai.

Tačiau iš to, kad bene 30 metų nenorima pripažinti birželio kovų reikšmės ir akivaizdžių JAV diasporos nuopelnų, vengiama pilnutinai įtraukti ją į šalies atkūrimo darbą, galima spręsti, kad inercija ir sovietinis mentalitetas nepasiduoda laiko erozijai, ir, suprantama, dėl to, kad yra kultivuojamas ir palaikomas  jėgų, kurios priešinosi Lietuvos įstojimui į NATO. Tikras pinigas mėginamas pakeisti pasaulyje populiariais progresyvizmo „bitkoinais“ be tautinių ar valstybinių požymių. Ir nors proskyna į pasaulio galingiausios šalies tribūnas dar neužaugo, atrodo, kad gravituojama buvusios sovietinės supervastybės įtakos zonoje, nepasinaudojant naujomis galimybėmis. Ilgametė BAFL prezidentė Angelė Nelsas apgailestavo, jog balandžio mėn. 3 d. Baltijos šalių prezidentams viešint Baltuosiuose rūmuose, buvo praleista puiki proga viešai padėkoti amerikiečiams ir išeiviams už kovas laisvės byloje. Tuos žodžius būtų išgirdęs visas pasaulis. Tokiu būdu, A. Nelsas nuomone, buvo parodyta nepagarba amerikiečiams.

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Tuo tarpu prezidentas Donaldas Trumpas pasveikino Baltijos šalis su nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu ir pabrėžė, kad JAV niekada nepripažino sovietų okupacijos. Taip pat prezidentas sakė, kad Baltijos šalys yra Amerikos partnerės ekonomikos ir eksporto srityse, ir mato ateityje bendradarbiavimą, pagrįstą abipusiu saugumu ir gerove.

Jungtinėse Valstijose taip pat vyksta sudėtingi procesai ir ideologinės kovos, tačiau paskandinti jankių laivą pavojinguose tarptautiniuose vandenyse jų pačių rankomis nepavyko. Trys paskutiniai prezidento Donaldo Trumpo potvarkiai – Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine ir Aktas Nr. 447, išėjimas iš JT Žmogaus teisių tarybos ir Kosmoso pajėgų formavimas – žymi ypatingai svarbų geopolitinį posūkį, kuris bus lemtingas visoms šalims. Regis, dabartinė administracija Vašingtone nebenori veltui švaistyti jėgas ten, kur ilgai buvo „važiuojama“ ant jos pečių, ir imasi iš esmės svarbių pokyčių, rodančių, kad supervalstybė nėra nominalus dalykas.

JAV išėjo iš Jungtinių tautų Žmogaus teisių tarybos dėl šios, pasak JAV ambasadorės Nikki Haley, „veidmainystės“ ir „nesibaigiančio priešiškumo prieš Izraelį“. Ši organizacija „dangstė žmonių teisių pažeidėjus daug metų“, „rodydama nepagarbą esminėms žmogaus teisėms“, todėl JAV negali dirbti su šalimis, kurios nepalaiko JAV siūlymų, dirba siaura darbotvarke, nors „joms buvo suteikta daugybė galimybių dirbti kartu“. Pasak N. Haley, „tai nereiškia tų teisių gynimo atsisakymo, bet būtent – jų gynimą nesusisaistant su susikompromitavusia organizacija; žmogaus teisės šalies bus ginamos už tarybos ribų“.

Vilniuje žygiuoja JAV kariuomenės atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seniai negirdėjau tokio principingo pareiškimo organizacijoje, jau seniai paralyžiuotoje imitacinių jėgų ir neadekvačiais interesais besivadovaujančių šalių (Kuba, Egiptas, Venesuela etc.). Šiuo veiksmu buvo priminta organizacijos steigties ir veiklos prasmė. Dar įdomu, kad teisinga vidaus politika (pirmiausia rūpintis savo šalies piliečiais ir Konstitucijos raide) ryškiai atsispindi ir tarptautiniu lygiu, o tai yra akibrokštas kosmopolitams, parodantis pastangų formuoti savo „žmogišką veidą“ pirmiausia rūpinantis „pasauliu“ absurdiškumą. Tai toks pat filosofinis nonsensas, kaip ir buvimas vienu metu dviejose vietose ir visi kiti „susidvigubinimai“. Visada teks rinktis: ar imti šaukštą ir pamaitinti alkaną vaiką savo namuose, ar, nesumokėjus alimentų (nėra laiko gelbėjant pasaulį), su šaukštu stovėti turguje ir mėginti atlikti garsųjį minios pamaitinimo aktą vienu kepalėliu. Bet, regis, po Kristaus tai dar niekam nepavyko.

Ir galiausiai – savaitės naujumo siuprizas, kurį žymus JAV astrofizikas ir kosmologas Neilas de Grasse Tysonas, nesulaikydamas šypsenos, komentavo kaip logišką žingsnį. Taigi JAV kuria šeštąjį karo pajėgų padalinį, Space Force, ir jau nebe oro, bet kosmoso (erdvės) pajėgos žymės raumenų dydį.

Sakytum, visai aišku, kas yra kas, ir kas kur pirmauja. Tik įdomu, ar Lietuva ir toliau vaidins „neutralitetą“ (šįkart pasireiškiantį kaip sėdėjimas ant kelių kėdžių, išskyrus savo) ir lips ant to paties grėblio kaip 1939-aisiais ir atsidurs 1945-uosiuose, ar norės sėstis į tą patį erdvėlaivį. Kol dar pro liuką amerikiečiai draugiškai mosuoja ranka. Tokio šanso Lietuva dar neturėjo.

2018.07.06; 07:36

Luana ir Vilius Žalpiai (dešinėje) ir Vidmantas Valiušaitis (kairėje). Slaptai.lt foto.

Šešių hektarų plote, į kurį įsiterpia šilai ir kalvos, plyti istorinės Roslyno kapinės. Čia daugiau nei 5 tūkstančiai kapų. Jose palaidota mažiausiai 24 tautybių žmonės. Čia ilsisi ir lietuvių emigrantų seneliai ir proseneliai.

1886-1929 m. laikotarpiu į Roslyną atvyko nemaža imigrantų iš Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Slovėnijos, Serbijos, Kroatijos bei Lietuvos. Daugelis šių žmonių dirbo anglies kasyklose už penkis dolerius per dieną.

Lietuviškų kapinių puoselėtoju ir sargu tiktų vadinti Vilių Žalpį, buvusį Portlando lietuvių bendruomenės pirmininką. Jo dėka Roslyno ir Cle Elumo kapinaitėse paženklinti čia palaidotų lietuvių kapai. Su savo dviem broliais, negailėdamas nė savų santaupų, jis aukoja laiką ir savo darbą, vykdydamas savotišką „Misiją Amerika“. Lietuviškas paveldas, kurio dalimi yra ir lietuvių kapai Amerikoje, taip pat jau šaukiasi sąmoningų lietuvių rūpestingos rankos. Galbūt ne mažiau, nei kapai Sibire.

Apgriuvusias tvoreles, suskilusius antkapius, kapinių aplinką padėjus tvarkyti Portlando ir Siatlo lietuviams, buvo bandoma tvirtinti, kad viename jų plote palaidoti lenkai. Tačiau Vilius nepagailėjo laiko skaitydamas senas bažnytines laidojimo knygas, pageltusius laikraščių komplektus ir įrodė, kadčia palaidoti ir lietuviai.

Surengęs lėšų rinkimo vajų, Vilius pastatė gražų lietuviams skirtą memorialą, atkūrė teisybę: užrašė, kad čia ilsisi ir lietuviai, ir lenkai. Paminklas – kaip ir pridera, su iškaltu Vyčiu, o iš kraštų – lietuviško ornamento pyne, kurią nusižiūrėjo iš savo kaklaraiščio.

„Man taip svarbu tie lietuvių kapai, jų ieškojimas, nustatymas, kad neliktų nei vieno neatpažinto, apleisto kapo, kad aš tapau tikru maniaku“, – sako Vilius Žalpis, kurio proseneliai į Ameriką atvyko apie 1889 metus. Močiutė ir tėvas gimė Čikagoje.

Vilius Žaplis yra Amerikos žemaičio, kilusio iš Stulgių kaimo, ir kubietės sūnus. Iki 18 metų lietuviškai nekalbėjo, nes namuose skambėjo ispanų ir anglų kalbos. O šiandien jis – Lietuvos patriotas ir lietuvybės pasiuntinys, kokių reikia paieškoti. Lietuviškai išmoko važinėdamas į Suvalkų trikampio lietuviškus kaimus, vedė žemaitę iš Lietuvos, lietuviškai išauklėjo tris puikius vaikus – Dobilą, Kantautą ir Eglę.

Vilius ir jo žmona Luana Žalpiai – portalo Slaptai.lt svečiai. Juos kalbina žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.

2018.07.04; 06:45

Šių metų birželio 19 dieną Lietuvos dailės muziejuje buvo iškilmingai pristatyta prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918 – 2018 metais“.

Knygą pristatant dalyvavo „Draugo“ fondo pirmininkė, leidinio iniciatorė ir leidybos vadovė Marija Remienė (JAV), knygos autorius prof. Juozas Skirius, redaktorė Audronė Škiudaitė – Girininkienė, Seimo narys, solistas, prof. Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, dr. Ramūnas Kondratas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, solistė prof. Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė. Vakaro vedėja – rašytoja, redaktorė Renata Šerelytė.

Slaptai.lt skelbia istoriko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus komentarą.

2018.06.22; 06:00

„Draugo“ fondo pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Remienė

Šių metų birželio 19 dieną Lietuvos dailės muziejuje buvo iškilmingai pristatyta prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918 – 2018 metais“.

Knygą pristatant dalyvavo „Draugo“ fondo pirmininkė, leidinio iniciatorė ir leidybos vadovė Marija Remienė (JAV), knygos autorius prof. Juozas Skirius, redaktorė Audronė Škiudaitė – Girininkienė, Seimo narys, solistas, prof. Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, dr. Ramūnas Kondratas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, solistė prof. Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė. Vakaro vedėja – rašytoja, redaktorė Renata Šerelytė.

„Draugo“ fondo pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Remienė yra sakiusi: „Artėjant Vasario 16-osios šimtmečiui, „Draugo“ direktorių taryba ir „Draugo“ fondas (JAV), atsiliepdami į Lietuvos Respublikos vadovų viešus kvietimus, kad visa Lietuvos visuomenė ir viso pasaulio lietuviai prisidėtų prie šios džiaugsmo šventės, ėmėsi iniaciatyvos Lietuvos respublikos atkūrimo šimtmečio jubiliejui parengti ir išleisti knygą apie Amerikos lietuvių pasiaukojimo Tėvynei darbus. Man, gyvenančiai išeivijoje ir visą laiką dirbusiai lietuvybės išlaikymo baruose, norėjosi, kad Lietuvos valstybės jubiliejui būtų atskleista visa lietuvyės Amerikoje vykdyta pagalba Lietuvai, jos prasmė ir svarba. Permąsčiusi Amerikos lietuvių didžiąją XX amžiaus misiją – ką darėme svarbiausio, išliekančio, lemtingo Lietuvos laisvei, lietuvių kultūrai, menui, mokslui, visuomenės tobuliimui, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nutariau, kad reikia knygos.

Didžiai dėkoju jos autoriui, išeivijos tyrinėtojui prof. Juozui Skiriui. Studija išleista už aukotojų JAV suteiktą paramą. Ją Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio sukakties metais pristatome Lietuvos ir išeivijos visuomenei“.

Slaptai.lt skelbia „Draugo“ fondo pirmininkės Marijos Remienės kalbą, pasakytą pristatant veikalą Lietuvos dailės muziejuje. Artimiausiu metu bus paskelbtas istoriko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus žodis.

2018.06.21; 13:48

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?

Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.

Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.

Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai  vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.

Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.

Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.

Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.

O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.

Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.

Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“

Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.

Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį  iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.

Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.

Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.

Kokie buvo tautos ir jos diasporos  santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?

Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik“, „graždanin sledovatel“), kad  vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu  būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.

Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.

O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl  šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po  Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….

Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste,  nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.

Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.

Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.

Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie,  kaip mes  anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.

Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…

Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne  blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.

Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.

Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.

Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.

Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.

Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad  Sąjūdžio  branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.

Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.

Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.

Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.

Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?

Manyčiau,  reikia  tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę  apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos,  bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.

Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami  sakyti ir „B“, ir „C“…

Ar atsilaikysime?

Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.

Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir  tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.

Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…

Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.

Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai“: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?“

Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…

O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti  Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.

Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!

Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.

2018.06.12; 08:05

Juozas Kazickas su V.Adamkumi ir Dž.V.Bušu Lietuvoje

Balandžio 16 d. sukako 100 metų, kai gimė dr. Juozas Petras Kazickas (1918-2014). Jo nupelnai Lietuvai ir lietuvybei, mano nuomone, statytini į vieną gretą su tokia istorine figūra kaip Jonas Vileišis (1872-1942).

Skirtumas tik tas, kad apie J. Vileišį parašyta ne viena knyga, sukurta dokumentinių filmų, jo atminimas įamžintas išraiškinga skulptoriaus Kęstučio Balčiūno skulptūra Laisvės alėjoje Kaune, tuo metu dr. J. Kazicko mintys apie Lietuvą ir darbai jos ateičiai, ypač veikla išeivijoje, kai Lietuvoje vis dar buvo „naktis be aušros“, platesniems visuomenės sluoksniams, faktiškai, tebėra nežinomi.

J. Kazickas vis dar geriau žinomas užsienyje negu Lietuvoje. Iš dalies tai patvirtino ir jo atminimui bei 100-osioms gimimo metinėms skirti renginiai, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

Į žinomo meno ir muzikos mecenato atminimui surengtą jaunųjų talentų koncertą, kuris įvyko balandžio 14 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje, atvyko per 250 svečių. Dalyvavo verslo, kultūros, meno, akademinio pasaulio atstovai, visuomenės veikėjai. Jaunesnės kartos politikams, kuriems asmeniškai dr. J. Kazicko nepažinoti neteko, ir kuriems ne tik lietuvių išeivijos ilgametė kova dėl Lietuvos laisvės, bet ir 1988-1991-ųjų Atgimimo epocha – jau tik miglose skendinti istorija, sukaktuvininko asmenybės mastą, jo reikšmę visuomenei ir šaliai įvertinti, spėju, nėra lengva. Taip pat ir dėl adekvačiai prieinamos informacijos stokos.

Ir tai nenuostabu. Dr. J. Kazickas niekada nesirūpino „asmenine reklama“ – pasirodyti koks jis dosnus, kiek daug aukoja, kaip plačiai veikia. Priešingai. Turto jis pabrėžtinai nesureikšmindavo. Sakydavo esąs pasiturintis, bet nesąs turtingas žmogus. Lietuvos žurnalistų primygtinai klausiamas, kokia suma įvertintų savo turtą, atsakydavo su šypsena: „Tikrai nedidele – kai kas labai nustebtų“.

Bet tuo pat metu kalbėjo ir šitaip: „Žmogus laimingas gali jaustis tik tuomet, kai gražesnį gyvenimą kuria ne vien sau, bet ir kitiems.“ Ir dar daugiau: „Kiekvienas turime duoti tiek, kiek galime. Juk žmogaus tikroji vertė yra ne tai, kiek jis turi, o kiek duoda“.

Vidmantas Valiušaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir davė J. Kazickas daug. Ne taip lengva tai suprasti Lietuvoje, kur verslumas vis dar vargiai atsiejamas nuo savanaudiškumo, greitų pelnų, nesaikingo savęs eksponavimo reklamos tikslais, puikavimosi prabanga, patogumais, demonstratyviai pabrėžiamo atstumo nuo stokojančiųjų ir mažiau sėkmingų žmonių.

J. Kazickas elgėsi kaip tik priešingai: „Jūs esate mano garbingiausi svečiai. Ačiū, kad šiandien atėjote“, – dr. Juozas P. Kazickas būtų pasakęs visiems mums čia susirinkusiems, reikšdamas patį nuoširdžiausią dėkingumą. Jis būtų skubėjęs prieiti ir pasveikinti, žiūrėdamas tiesiai į akis, būtų spaudęs ranką ir kreipęsis į kiekvieną iš mūsų vardu ar prisistatęs tiems, kurių niekada nebuvo sutikęs, kad asmeniškai susipažintų“, – rašė Neila Baumilienė, Kazickų šeimos fondo Niujorko skyriaus direktorė, balandžio 15 d. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje įvykusių šv. Mišių ir koncerto dr. J. Kazicko atminimui bei 100-osioms gimimo metinėms pagerbti programoje.

Šiuos žodžius galėčiau patvirtinti ir po jais pasirašyti kaip žmogus, pažinojęs dr. J. Kazicką nuo 1990 m. rudens. Tada pirmąsyk atvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, kaip eilinis sąjūdietis iš Kauno. Ir buvau didžiai, bet labai maloniai nustebintas, sulaukęs dr. J. Kazicko pakvietimo pavakarieniauti ir pasikalbėti visus mus tuo metu jaudinusiais klausimais: apie Lietuvą, jos laisvės perspektyvas, žmonių pasiryžimą pasirinktą kelią ginti.

Lietuvos padėtis tuo metu nebuvo lengva: Kovo 11-osios aktas jau buvo paskelbtas, bet po sovietų įvestos ekonominės blokados ir išvystyto didžiulio politinio spaudimo, priimtas moratoriumas jį įgyvendinti; vidaus politinė padėtis darėsi pavojinga, nes stiprėjo prosovietinių organizacijų („Jedinstvo“, Maskvos platformos komunistų ir kt.) veikla, o Lietuvos vadovybėje ryškėjo takoskyra dėl taktinių priemonių apginti ir įtvirtinti valstybingumą – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė dėl to akivaizdžiai nesutarė.

Juozo Kazicko dėmesys iš esmės ir buvo sutelktas į klausimą: ar Lietuva išsilaikys? ar žmonės tiki nepriklausomos valstybės galimybe? kurią poziciją – Landsbergio ar Prunskienės – labiau palaiko Sąjūdis? kiek žmonės pasitiki Lietuvos valdžia? kaip jie elgtųsi, jeigu sovietai panaudotų jėgą?

Vien mano apranga, galbūt tikusi neįpareigojantiems turisiniams pasivaikščiojimams, bet ne vakariniam priėmimui prabangiame restorane, faktiškai buvo iššūkis, tačiau tai nė kiek netemdė pokalbio turinio. Kazickas gyvai domėjosi įvykiais ir nuotaikomis Lietuvoje, visiškai nekreipdamas dėmesio, kad prie to paties stalo iš vienos pusės sėdėjo respektabilūs ponai vakariniais kostiumais, iš antros – Sąjūdžio berniukas su megztuku ir aptrintais džinsais…

Maža to, jis mokėjo sukurti tokią pokalbio atmosferą, kad „ekspertas“ čia jausčiausi aš, nė neužsiminęs apie savo plačiausius tarptautinius ryšius, įskaitant ir ryšius su pirmaisiais Lietuvos asmenimis. Jis geriau už mane orientavosi politikoje, bet to niekaip neparodė, tik dėmesingai klausėsi ir nuoširdžiai domėjosi, ką mano apie politiką, kaip supranta Lietuvos padėtį žurnalistikos lauke besireiškiąs 30-metis sąjūdietis. Kaip ir nepaminėjo fakto, kad būtent jo kontaktų ir galimybių dėka tapo įmanomas 1990 m. gegužės mėnesį įvykęs ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės vizitas į Baltuosius rūmus pas prezidentą George’ą Bushą.

Bet svarbiausia – jis man dėkojo. Tarsi ne jis man, bet aš jam būčiau padaręs malonę, teikęsis susitikti. Ir taip būdavo kaskart, kai man tekdavo garbė (tokių susitikimų Amerikoje ir Lietuvoje nebuvo daug) būti jo svečiu.

Apie šią J. Kazicko savybę nepasakysiu geriau, nei tai padarė N. Baumilienė: „Laimės pojūtis ir sėkmė buvo paslaptingai susiję su dėkingumu, ir jis buvo J. Kazicko kasdienybės dalis. Jis puikiai perprato dėkingumo magiškas galias, jas įvaldė ir tikslingai naudojo. Padėka tapo įpročiu. Ranka rašytos atvirutės svečiams ir draugams, laiškai žmonai su išsamiu dėmesingumu ir pagyrimu už jos charakterio ypatybes, ypač už atsidavimą vaikams; pakvietimai tarptautiniams verslo partneriams ir jų šeimoms praleisti laiką su jo šeima; linksmos šventės, skirtos žmonių santykių sušildymui, kad jie taptų neatskiriami net tada, kai jo ir žmonos jau nebebus; trumpi pietūs ir ilgos puotos, mažos dovanos ir didelės piniginės aukos – visa tai buvo įvairaus dėkingumo išraiškos, kurio magija visada suveikdavo jo laimės ir sėkmės vardan.“

Lietuvoje įsitvirtinęs, sakyčiau, gerokai supaprastintas, gal net lėkštokas J. Kazicko įvaizdis: gyvenimo malonumais besimėgaujantis galbūt turingiausias pasaulio lietuvis, biznierius, medžiotojas, golfininkas. Na, dar keistuolis filantropas, neaišku kodėl dalijęs savo turtus į kairę ir dešinę. Tuo metu jo mintimis, idėjomis, dvasiniu pasauliu, vertybėmis, kuriomis jis grindė savo gyvenimą ir tos gerovės pasiekė – nedaug kas tesidomėjo. Šita jo asmenybės pusė, man regis, yra kur kas įdomesnė.

Bent iš dalies pažinti J. Kazicką galima iš jo atsiminimų knygos „Vilties kelias“ (2002) ir paskiau antrojo jos leidimo su nauju priedu „Po dešimties metų“ (2013). Parašyta gerai: atsivertus knygą – negali padėti į šalį. Pamenu, mano anuomet paauglė dukra, neraginta iš šalies, o vien nuklausiusi atoliepį, patyliukais pasiėmė ką tik išleistą pirmąją knygos laidą ir prarijo kaip bestselerį. Ne veltui šie atsiminimai išleisti ir anglų, vokiečių bei rusų kalbomis.

J. Kazickas savo knygoje rašo: „Lietuvai labai trūksta vilties ir tikėjimo. Tad ryžausi išleisti savo atsiminimus: jei koks – ypač jaunas – žmogus perskaitęs juos nors truputį sustiprins savo viltį, jau nebus neprasmingas ir mano pasakojimas, kaip Sibiro tremtinių vaikas, paveldėjęs vien savo tėvų moralinius principus, nuėjo ilgą kelią nuo kieto gulto nešildomame kumetyne iki tviskančių maharadžos rūmų ir prestižiškiausių Amerikos klubų.“

Būtent tiek „moraliniai principai“ apsprendė kaip tik tą J. Kazicko asmenybės pusę, kuri liko nematoma arba mažai pastebima plačiajai visuomenei. Ypač Lietuvos visuomenei, kuri dėl suprantamų priežasčių neturėjo progos pažinti J. Kazicko veiklos išeivijoje okupacijos metais.

Na, spręskite patys: ką sako apie verslo pasaulio žmogų ir jo santykius su mylima moterimi laiško ištrauka, kurią čia pacituosiu? Tai įspūdis po spektaklio La Scalos operos teatre Milane. Kiek praskleisdamas dabar jau ir mums tą nematomąją J. Kazicko asmenybės pusę, 1952 m. vasario 19 d. žmonai Aleksandrai Juozas rašo: „Šeštadienio opera buvau sužavėtas iki jaudinančio išgyvenimo. Pakilus uždangai ir atsivėrus gražiausiam vaizdui muzika tiesiog griebė už širdies. Ir kuomet nuo jūros pakraščio asiliukas apkrautas maišais pamažu kopė su savo varovu bažnyčios pakraščiu į kalną, momentas buvo daugiau žavus negu kad galėčiau Tau nupasakoti. Būtinai! Būtinai, ir sakau, būtinai tuoj pat nueik į plokštelių krautuvę ir nusipirk Cavaleria Rusticana plokštelę. Ale, sakau, būtinai! Tai labai trumpa opera – tik vienas veiksmas, bet muzika taip labai itališka, kad sunku ką nors kitką ir palyginti. Balsai žavingi, masinėse scenose choras susideda iš 200-250 dainininkų. Pravažiuoja vežimai, praeina procesijos ir visa tai vyskta gražiausios muzikos fone. Tikrai gaila, kad to visko nei aprašyti, nei apsakyti negalima. Bandyk visa tai miglotai įsivaizduoti klausydama plokštelės. Bet plokštelę nusipirkt šiandien, tuoj pat! Jeigu gausi, tai nusipirk taip pat Normą. Kaip gaila, Alyte, kad Tu negali būti su manimi. Šiandien vėl einu į Scalą – L’uragano. Bandau nepraleisti nė vieno spektaklio, nes juk tai gali būti vienintelė mano gyvenime tokia didelė proga. Vienok, aš esu įsitikinęs, kad mes dar abu turėsime progą tą tikrai dieviškai gražią meno puotą išgyventi kartu.“

Nepaisant to, kad man pačiam, gana plačiai tyrinėjusiam lietuvių išeivijos istoriją, J. Kazicko asmenybė ir visuomeninė veikla lietuviškos kultūros baruose yra neblogai pažįstama, vėl pasinaudosiu N. Baumilienės taiklia įžvalga: „J. Kazickas buvo ir rašytojas, palikęs archyvą puikių laiškų savo žmonai Aleksandrai, ilgas ir įkvepiančias kalbas bei nuomonę reiškiančius straipsnius JAV lietuviškoje spaudoje. Jis buvo aistringas meno mylėtojas ir Lietuvos menininkų V. Kašubos, V. Kasiulio, V. K. Jonyno, V. Vildžiūno rėmėjas, o taip pat atsidavęs klasikinės muzikos gerbėjas, globojęs jaunuosius talentus, finansišakai rėmęs dainų ir šokių kolektyvus ir šventes. J. Kazickas buvo lietuviško rašto puoselėtojas, prisidėjęs prie išleidimo didelio skaičiaus leidinių: nuo lietuviško elementoriaus išeivijos lietuviukams, Bostono Lietuvių enciklopedijos, katalikiškos spaudos bei daugybės knygų diasporoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jis suprato naujausių technologijų svarbą, įkurdamas ryšių įmonę Omnitel, dovanodamas Lietuvos mokykloms tūkstantį kompiuterių. J. Kazickas dešimtmečiais aukojo lietuviškiems labdaros fondams: Lietuvių fondui, Lietuvių religinei šalpai, Tautos fondui, kol galiausiai įkūrė Kazickų šeimos fondą.“

Šiuos žodžius patvirtina atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrai, kurie asmeniškai pažinojo dr. J. Kazicką, ir kuriems vienu ar kitu metu teko vadovauti šaliai ar eiti atskingas pareigas.

„Lietuva visuomet buvo Jūsų gyvenimo tikslas, – yra rašęs prezidentas Valdas Adamkus, kurį su verslininku siejo kelių dešimtmečių draugystė, prasidėjusi Čikagoje, kai jokių prošvaisčių Lietuvos nepriklausomybei dar nesimatė. – Sunkiausiais okupacijos metais Jūs pasaulyje ieškojote Lietuvos draugų ir užtarėjų, Jūs vienas iš pirmųjų skubėjote jai į pagalbą išaušus Laisvės rytui.“

Su prezidentu Algirdu Brazausku J. Kazicką, kaip jis pats pastebi savo atsiminimų knygoje, „siejo labai nuoširdūs ir šilti ryšiai“. Tai nesunku pajusti ir iš to, kaip A. Brazauskas vertino J. Kazicką: „Jūsų aktyvus ir prasmingas gyvenimas daugeliui Lietuvos sūnų tapo sektinu pavyzdžiu. Niekada ir niekas iš Jūsų atminties neištrynė Lietuvos vardo ir noro būti kartu su ja, padėti jos žmonėms.

Kaip plačiašakis ąžuolas Jūs giliai įaugote į tėviškės žemę ir iš jos išrauti nepajėgė jokios audros – nei okupacijos, nei karas, nei tolima tremtis. Pasinaudodamas savo asmeniniais ir dalykiniais kontaktais su JAV ir Vakarų Europos vadovais, Jūs visada primindavote Lietuvos okupacijos bylą ir būtinybę atkurti istorinį teisingumą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jūs tiesėte kelius Lietuvos politikų svarbiems susitikimams bei vizitams užsienyje.

Šiandien Jūsų rūpestį ir globą jaučia Lietuvos ligoninės, našlaičiai, vargšai – visi tie, kuriems jos labai reikia. Jūs pirmasis Baltijos valstybėse įkūrėte sėkmingai veikiančią privataus kapitalo telekomunikacijos ryšių įmonę.

Su dideliu malonumu prisimenu mūsų asmeninius susitikimus ir Jūsų nuoširdžius patarimus labai svarbiais Lietuvai klausimais.“

Seimo pirmininkas ir Kovo 11-osios akto signataras Česlovas Juršėnas apie J. Kazicką taip yra atsiliepęs: „Jūsų asmenyje atsispindi skaudi Lietuvos istorija nuo 1863 m. sukilimo per XX amžiaus kančias į 1990-ųjų metų Atgimimą. Ši istorija giliai palietė ir Jus, Jūsų šeimą, vertė ieškoti išlikimo kelių. Įgimto talento, mokslo žinių ir valios pastangų dėka Jūs tą kelią suradote pradžioje moksle, vėliau versle, kurio vaisiais dosniai dalijatės kaip savo srities Maestro ir kaip mecenatas.

Tėvynė Jums dėkinga už lietuvišką veiklą JAV, už paramą atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvai, už asmeniškai Jūsų ir Jūsų partnerių dideles investicijas Lietuvoje, už verslo pamokas. Kazickų šeimos fondo veiklą jaučia mūsų šalies mokslo ir kultūros organizacijos, besimokantis jaunimas. Jūs esate moralaus verslo, kuris, kaip teigiate, remiasi dešimtimi Dievo įsakymų, riteris, ir tai yra gražus pavyzdys jaunai Lietuvos ekonomikai.“

Drauge su N. Baumiliene, „norisi tikėti, kad dr. J. P. Kazickas greitu laiku bus įrašytas į šiuolaikinės Lietuvos istorijos knygas, o jo asmenybė, darbai ir pasiekimai bus tyrinėjami ir jais domimasi. Jis išlieka puikiu pavyzdžiu jaunimui, kad nėra neįmanomų svajonių.

„Visada siekite didelių tikslų, – sakydavo jis. – Jie atims tiek pat laiko kiek ir maži. Tad kodėl siekti mažų?“

Vidmantas Valiušaitis yra LNB Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas

2018.05.10; 06:50

 

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Angelė Barkauskaitė – Nelsas ir rašytoja Daiva Tamošaitytė. Angelė Nelsas yra ilgametė JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė, BAFL (Amerikos baltų laisvės lygos) narė ir BAFL Los Andželo skyriaus direktorė. Taip pat – NATO žvaigždės medalininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbis su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstove Angele Barkauskaite-Nelsas

Daiva Tamošaitytė: Mūsų pokalbyje mane domina JAV Prezidento Donaldo Trumpo veiklos įvertinimas praėjus pakankamam laikotarpiui nuo išrinkimo į postą, kad išryškėtų jo prioritetai darbais. Prezidento pozicija po ryžtingų veiksmų Sirijoje tarsi nuramino nuogąstavimus dėl pernelyg šiltų santykių su Rusija. Spekuliacijų šia tema, deja, labai daug. Daugiau ar mažiau simpatijų pelnė naujasis vadovas, kuris nėra tradiciškas ir kupinas naujovių, bet viskas tarsi įsivažiavo į vėžes. Jūs esate labai arti Baltųjų rūmų kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė, tad pateikite savo požiūrį.

Angelė Nelsas: Niekada neslėpiau savo pažiūrų ir politinės pakraipos tiek Lietuvos, tiek Amerikos atžvilgiu: visada rėmiau Tėvynės Sąjungą, konservatorius ir ypač krikščionis demokratus. Kadangi mano Tėvelis bendravo su prelatu Mykolu Krupavičium, jam krikščioniškos pažiūros buvo labai artimos, ir aš augau toj konservatyvioj erdvėj. Kada ištekėjau, su vyru Romu pažiūros sutapo. Mums niekad nepatiko amerikietiškas kairysis sparnas, kuris labiausiai siekė bendravimo su Sovietų Sąjunga. Išgyvenus išbėgimą iš namų ir okupaciją socialistinės pažiūros netiko. Tačiau Amerikos universitetus baigusi jaunesnioji karta yra žymiai liberalesnių pažiūrų. Nei jų blogesnės, nei mūsų geresnės, nes kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimus. Mums patiko Prezidentas Harry Trumenas, kuris priėmė tiek daug mūsų pabėgėlių. Bet turiu prisipažinti, kad vieną kartą gyvenime balsavau už demokratų kandidatą – Johną Kennedį, nes buvo laikas, kai jis labai gerai kalbėjo ir atrodė stiprus žmogus. Kodėl katalikas negali būti prezidentu? Paskui Amerika pradėjo slyst kairėn. Mes buvome nepatenkinti Billu Clintonu. Žmonės jį išgelbėjo nuo apkaltos, nes jis melavo visai tautai dėl ryšių su moterimi, ir tas melas pasiteisino. Bet jis buvo toks įžvalgus politikas, kad suprato, jog per daug nuėjus į kairę ekonominiai rodikliai smunka, todėl patraukė į vidurį.

Buvo ilgesnio ir trumpesnio valdymo prezidentų. Mums buvo svarbu, koks jų požiūris Baltijos valstybių klausimu. Neslėpsiu, kad pokalbyje su viena liberaliausių Kalifornijos senatorių Barbara Levy Boxer pasakiau, kad balsuosiu už ją jei bus atsižvegta į Baltijos valstybių ekonominį klestėjimą ir galimybes. Ji buvo labai nustebinta ir pasakė: „Nejaugi jūs taip rūpinatės buvusia savo Tėvyne, kad galėtumėte keisti savo požiūrį ir balsuoti už mane?“ Atsakiau, kad esame taip įsipareigoję ir susirūpinę, kad du milijonai valstiečių padės ir balsuos už tuos, kurie padės Baltijos valstybėms. Kai radosi Hillary Clinton ir Barako Obamos kandidatūra, kurių nė vienas netiko, atsakiau ir per radijo programą Aurimui Peredniui, kad tai būtų tragiška ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui. Tokia mano nuostata buvo dėl to, kad sekiau visų politikų nuostatas parlamente ir kongrese. Mūsų bičiulių nuomone jis nebuvo nei geras senatorius, nei ypatingai pasireiškęs, dažniausiai nebalsuodavo nes niekad jo ten nebuvo. Maniau, kad jis nebūtų geras prezidentas ir kad jį iškėlė kažkokios jėgos vien dėl to, kad jis buvo juodaodis.

Amerika jau buvo pribrendus ir tokia politiškai korektiška, kad turėjai bijoti išreikšt savo nuomonę – neduok Dieve jei kažkas buvo nusiteikęs prieš kitą rasę. Kai mes atvykom į Ameriką, ji buvo 60 procentų kitokia, konservatyvi ir religiškai, ir politiškai, nes žmonės bėgo į ją nuo persekiojimų.

Bet galbūt tarp jų buvo daug laisvamanių, pagrindusių liberalizmą? Juk į Ameriką iš Senojo pasaulio plūdo nepatenkinti santvarka žmonės, taip pat nusikaltėliai, ekonominiai pabėgėliai. Kontingentas – nevienalytis.

Man jaunai Europa tada atrodė daug progresyvesnė. Kalbu apie šeštąjį dešimtmetį.

Tačiau juk buvo Woodstock‘as, išsilaisvinimas iš socialinių varžtų ir prietarų… Mums iš anapus geležinės uždangos būtent Amerika simbolizavo laisvę ir pažangą.

Viskas apsivertė aukštyn kojom, žmonės tapo beveik neribojamų laisvių ir pažiūrų. Didžiausias pokytis atėjo iš Europos, iš Anglijos. Bet čia gana padori visuomenė, tvarkinga ir religinga.

Obama buvo geras gatvės oratorius, o man rūpėjo ne jo odos spalva, o ar jis rūpinsis pirmiausia amerikiečiais. Jaunas, charizmatiškas, nepriekaištingo elgesio, jis buvo gerai parengtas. O vėliau, kai žmonės juo nusivylė ir manęs klausdavo: „Kaip tu žinojai, kad jis toks kairysis, globalistas, kaip prezidentas savo veiksmais ir nutarimais šalį žlugdo, kad jam visiškai nerūpi Amerika?“ atsakydavau, kad mes jau gyvenome tokioje sistemoje, kurioje dabar gyvena mūsų tėvynainiai,  giminaičiai, ir kad man, mano vaikams ir anūkams ji čia, Amerikoje, nepriimtina. Maniau, kad stipri Amerika yra paspirtis Baltijos šalims, kad bet kuriuo atveju ji visada stovėjo už jų laisvę ir nepriklausomybę. Kiek jaunų amerikiečių žuvo per II pasaulinį karą, gelbėdami Europą nuo nacių, nors tiesioginės grėsmės nepatyrė? JAV įsikišo ir nulėmė karo baigtį. Todėl mano akimis žiūrint Obama parklupdė Ameriką ant kelių. Respublikonai turėjo ir Seimą, ir Senatą, bet nebuvo efektyvūs, ką jau kalbėti apie Valstybės departamentą. H. Clinton ir B. Obama manė, kad niekas nedrįs balsuoti prieš demokratus, nes būtų palaikyti rasistais, atsilikėliais, netolerantiškais, politiškai nekorektiškais ir akimirksniu sunaikinti. Jie susitarė ir tikrai manė, kad demokratai laimės. Dabar H. Clinton kaltina Trumpą, bet ji iš dalies pralaimėjo dėl to, kad buvo prasta kandidatė. Žmonės jos nemėgo, matė rinkimų metu dirbtinumą, rėksmingumą ir į kai kurias valstijas net nevažiavo.

Amerikos vėliavos Vašingtono skvere Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir kas gi nutiko? Šalia septyniolikos respublikonų kandidatų iškilo Donaldas Trumpas. Jis jau turėjo savo TV laidas, buvo geras politikas, savarankiškas, neprašė jokių pinigų, kampanijai kelis bilijonus skyrė iš savo kišenės. Jis praktiškai savo strategija ir gudrumu įveikė 17 konkurentų, tarp jų ir Busho brolį.

Buvo manoma, kad periferijos žmonės, kaimiečiai ir darbininkai, negali nulemti rinkimų, priešingai nei universitetų elitas, kuris visas yra kairysis. Yra posakis, jog savo vaiką leisti į rytinių valstijų elitinius universitetus yra tas pats, kaip išpilti kūdikį su vandeniu.  Kadangi juose vaikai visiškai perkeičiami. Žmonėms jau buvo įkyrėjęs tasai tiesiog persekiojimas ir visa korumpuota Vašingtono mašina. Tai buvo struktūra, kuri jų manymu neatliko savo darbo, valdantieji atostogavo ir nieko daug nepadarė, kaip kokie perversmininkai revoliucionieriai Prancūzijoje, Rusijoje ar kitur. Matant kaip šalis ritasi į griovį ir viskas prastėja, reikėjo kažką daryti.

Galima atmesti Trumpo reklamines „kvailystes“, pasisakymus, kuriais jis tik siekė atkreipti dėmesį, kad apie jį kalbėtų. Kitaip kairioji spauda niekad nebūtų apie jį rašius.

Bet žinome, jog Trumpas pagrindinę žiniasklaidą pats ignoravo kaip melagingą, ji jam neturėjo labai rūpėti?

Jis panaudojo Twitter‘į, kad parodytų, kaip žiniasklaida meluoja, nes yra korumpuota. Žmonės, kurie ėjo į jo susirinkimus, rinkdavosi dešimtimis tūkstančių, nes jis rado būdą kalbėtis su žmonėmis ne iš aukšto bokšto, o paprastai ir tiesiai. Jis pasirodė kaip malonus ir su visais mokantis bendrauti žmogus. Jo rėmėjai jį dievino.

Sutinku su jumis, kad žmogus gyvai atrodo visiškai kitaip, negu transliacijose priešais tūkstantines minias. Kai pamačiau BBC filmą, kuriame D. Trumpas parodytas nuosekliai ir nešališkai, supratau, kad surinkta medžiaga apie jo gyvenimą ir asmenybę yra neiškraipyta. Bet tai buvo retas atvejis, kuris skendo JAV žiniasklaidos sukeltoje isterijoje, pateikusioje sukonstruotą įvaizdį. Pagaliau faktas, kad tapęs prezidentu D. Trumpas realiai vykdo rinkiminius pažadus, yra kone apskritai fenomenalus atvejis aukštojoje politikoje.

Ir daro tai nežiūrint nomenklatūros ir demokratų, kurie kaip siena blokuoja jo kandidatus. Nė vienam prezidentui taip nebuvo, kad per visą iki šiol valdymo laikotarpį jis negalėjo sudaryti savo komandos ir patvirtinti žmones, kad jie pradėtų dirbti tuos darbus, kuriuos jis savo rinkėjams buvo pažadėjęs. Nepaisant to, per šį laikotarpį jis pasirašė tiek įstatymų pakeitimų, kaip nė vienas prezidentas. Jis yra darboholikas, miega tris keturias valandas. Sūnus sako, kad jis skambina kad ir trečią valandą nakties kokiu nors klausimu. Jo energija yra neapsakoma, jis turi vidinę aistrą ir tikslą.

D. Trumpas regimai ne tik per rinkimus, o ir ilgai iki jų mąstė, kaip Amerika turi atrodyti, ką jis darytų būdamas prezidentu.

Iš savo tėvo Trumpas gavo gal milijoną, jį pavertė 4,5 milijardo verslu, o savo vaikus augino griežtai, pavyzdžiui, jie skraidė lėktuvais paprasta klase, važinėjo traktoriais ir bendravo su žmonėmis, nes tėvas norėjo, kad jie pažintų tikrą pasaulį. Norėdamas ką nors pasiekti, Trumpas turėjo dirbti pagal sistemos dėsnius nuo apačios. Jis labai gerai ją perkando ir pažino žmones, kurie tą sistemą sukūrė.

Ir staiga jis pradėjo matyt ir girdėt, kas vyksta aplinkui. Nors jis skraidė savo asmeniniu lėktuvu, pabuvojęs ir pasivaikščiojęs po oro uostą jis teigė, kad nėra prastesnės infrastruktūros, kaip Amerikoje. Grįžęs iš Singapūro ar kitų šalių jis sakė jaučiąsis nusileidęs apleistoje trečiojo pasaulio šalyje. Niujorke toks šiukšlynas. Ir mes Europoje tokio nematėme…

Demokratai pasakė, kad ką jis bepaskirtų, visus blokuos. Trumpas paskyrė Aukščiausiojo teismo teisėju kandidatą, kuris į žemesnį teismą anksčiau gavo visų demokratų pritarimą. Tie patys pritarusieji tam pačiam asmeniui šįkart neskyrė nė vieno balso. Tai pademonstravo tik neapykantą ir neatsižvelgimą į valstybės gerovę. 

Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes visi žinojom, kad mokesčiai yra per dideli, gamintojai iš Amerikos išbėgo. Kas išaugino Kiniją? Pasaulio komunistinę galiūnę išaugino Amerika. Šalys nepatenkintos, kad nutrauktos laisvos prekybos sutartys. Bet Amerika buvo formaliai už nosies vedžiojama ir visur nugvelbiama. Nors labai myliu Lietuvą ir esu europietiškų pažiūrų, ir man tai rodėsi neteisinga. Pajudinus Vašingtono aparatą visi lieja įtūžį. Daroma viskas, kad Trumpas sužlugtų. Holivudas pradėjo rodyti jo kraujuotą nukirstą galvą… Inkriminuoja, kad kažkokiam modeliui uždėjo ranką ant šlaunies. Ji trisdešimt metų buvo patenkinta ir jokių privilegijų neieškojo, o pradėjo kalbėti dabar. Iš to priešininkai išpūtė didžiausią burbulą, kai tuo tarpu kiti kaltinami priekabiavimu apstoti demokratų, kurie bando kaltinamuosius apginti. Tai parodo veidmainiškumą ir dvigubus standartus. Ir kodėl tai vyksta šiandien?

Prisiminimų apie priekabiavimus po kelių dešimtmečių banga atsirito iki Lietuvos ir taip pat verčia iš postų tik žinomus žmones. Iš principo realią problemą kompromituoja būdas, kuriuo ji sprendžiama. Nemalonus ne tik asmeninio gyvenimo detalių viešinimas, privatumo ignoravimas, vertimas visus nori nenori vaikščioti po bulvarą. Akivaizdu ir tai, kad teisingumo paieškos dažnai sutampa su interesais jėgų, kurioms rūpi asmens eliminavimas iš politikos ir apskritai galios centrų.

Nuo tada, kai Trumpas buvo apkaltintas ryšiais su Rusija, eina mėnesiai, bet nieko nerandama, tik eskaluojama, ir niekas nepaklausia, kodėl H. Clinton atidavė V. Putinui 20 procentų uraniumo, kurį šis perdavė Iranui.

Tačiau kodėl prezidentas V. Putinas rinkiminės kampanijos metu rodė D. Trumpui akivaizdžiai didesnes simpatijas?

Nes jis norėjo, kad jį išrinktų. Rusijos kibernetinė veikla, dezinformacija įsišaknijusi šiuo metu visame pasaulyje. Visur jos ranka. Hakeriai taip specializavosi, kad įsikišo ir sukėlė sąmyšį net Amerikoje. Tokiais būdais buvo siekta sukompromituoti Trumpą.

Tikrai dviaukštė sąmokslo teorija…

Jos visada pasaulyje buvo kuriamos. Kai į Havaną atvyko F. Castro baltu be stogo automobiliu, kaip šiandien atsimenu, mano Tėvelis net pravirko – taip jis buvo priblokštas. Jis sakė: „Matai, vaikeli, kokia jų politinė samprata? Čionai koją įkėlė komunistai, Maskva.“ Šitiek metų Kuba buvo rakštis. Kiek Amerika užjautė Chavezą ir bendravo su juo? Taip pat su Castro, nors jis panašiai kaip Stalinas taip išnaudojo kubiečius, jog buvo baisu: tereikia pasižiūrėti, ką kalbėjo pabėgėliai iš Kubos. Todėl sakau: ačiū Dievui, kad yra Trumpas, ir kad jam pasiseks. Pavyks atkurti pusiausvyrą ir Amerika vėl bus šalis, kurioje anksčiau neturėję galimybių žmonės galės pasiekti geresnį rytojų. Paskutiniųjų metų Amerikos pataikavimas Sovietų Sąjungai, požiūris į Rusiją, jų įtakos augimo ir ypač V. Putino klastingų metodų nutylėjimas ir ignoravimas mums nepatiko. Dėl Amerikos neveiksmingumo jo pristatytos programos atsidūrė stipriausių pasaulio vadovų didžiausios įtakos centre. Putinas labai sugeba manipuliuoti žmonių nuomonėm, taip pat pačioje Rusijoje, nors Rusijos gilumoj baisu gyventi. Bet jis su oligarchų pagalba viską paėmė į savo rankas, nes jam svarbu parodyti, kad su juo skaitomasi, jo bijoma. Manipuliavimas H. Clinton ir sugebėjimas kažkokiu būdu ir mastu iš Amerikos nupirkt medžiagas, iš kurių gaminami atominiai ginklai – tai dalykai, kuriuos jis perduoda Amerikos priešams, ir kurie dabar iškyla. Tačiau žiniasklaida į tai nesureagavo, nors buvo žmonių, kaip Amerikos ambasadorius Irane; jis sakė, kad Irane nieko neįmanoma patikrinti, inspektoriai neįsileidžiami ir vyksta akių dūmimas.

Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tasai mažmožių taršymas, nuomonės susidarymas iš epizodų apie prezidentą D. Trumpą – ir Lietuvoje – nėra teisingas.

Bendravimas žinutėmis Twitter‘yje su žmonėmis, nusileidimas iš Olimpo buvo naujas reiškinys. Kita vertus, jis pats davė daug pagrindo apkalboms. Net neįprasta šukuosena ar kalbėsena. Tiesa, neseniai jis pats pasišaipė iš savo plaukų…

Bet pažiūrėkite, koks buvo Trumenas! Jis buvo tiesmukas ir keikdavosi, o Lyndonas Johnsonas – jis buvo suktas. Bet mes susikuriame mitus. Idealus vadovas turi būti susišukavęs taip, laikyti žmonos ranką anaip, negali paklausti žmogaus apie ką nors paprastai. O tai gali būti apsimetėliška kaukė. Trumpui nebuvo kada galvoti apie plaukus.

Mes Lietuvoje bijojome, kad Trumpas pernelyg neužsidarytų, nes transatlantiniai santykiai labai svarbūs.

Trumpo požiūris nėra užsidaryti. Jo pozicija – matyti, kad Amerika visuose sandėriuose būdavo nuskutama. Amerikos gyventojams ir mokesčių mokėtojams buvo nepriimtina, kad kiniečiai viską gauna manipuliuodami savo valiuta. Jei vyksta mainai, negali būti taip, kad jūs gaunate 500 procentų pelno, o aš – 10. Jie norėjo susilpninti Ameriką ekonomiškai, taip kaip Ronaldas Reaganas padarė su Sovietų Sąjunga, pakėlęs apsiginklavimo kainas. Taip jis sužlugdė sovietų ekonomiką, kuri nepajėgė atsilaikyti.

Kodėl visi bijojo, kad Trumpas sužlugdys NATO? Mes vietoje tai matėme kitaip. Mes važinėjome į Vašingtoną ir kalbėjomės su politikais apie Baltijos valstybių gynybą, nes jautėme, kad Rusijos įtaka auga ir tampa realia grėsme. Politikai, politologai ir NATO viršūnės mums pasakė, kad Baltijos valstybės praktiškai neapginamos. Tai sukėlė didelį rūpestį, nes pati NATO apsnūdo ir nebežiūrėjo į ateitį. Agresijos atveju užtruktų dvi dienas sukviesti NATO nares ir dar savaitę, kol jos prieitų prie vieningos nuomonės. Ką padarė Trumpas? Baktstelėjo į užpakalį ir pasakė, kad ponai, patys pradėkite rūpintis savo saugumu, pakaks mums mokėti 75 procentus už viso pasaulio gynimą, kai jūs švaistot pinigus ir visiškai nesirūpinate savo saugumu. Nors stodami į NATO prisižadėjote skirti 2 procentus gynybai. O praėjo 27 metai. Todėl isterija dėl organizaciją „žlugdančio“ Trumpo buvo niekai, kuriuos mes supratome. 

Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, mažiausias finansavimas – apie 1 procentą ir mažiau – buvo vykdomas TS-LKD valdymo laikotarpiu. Taip pat tiesa ir tai, kad Lietuvos politinis elitas prezidento D. Trumpo atžvilgiu laikosi leftistinių pažiūrų. Galbūt tai nekeista, nes TS-LKD vertybiniu atžvilgiu labai supanašėjo su liberaliomis partijomis. Ir ši nuostata ne itin pasikeitė.

Tai tiesa. Kai kalbuosi su žmonėmis, atrodo, kad tai jų asmeninė nuomonė.

Įdiegtas mitas apie neprognozuojamą ir Rusijai palankų Trumpą įsitvirtino ir veikia. Palankiai apie jį atsiliepti reiškia eiti prieš srovę ar bent neturėti gero politinio skonio.

Kai George‘as W. Bushas pretendavo į prezidento postą, susisiekiau su Condoleezza Rice ir paprašiau, kad Bushas parašytų raštą, kuriuo proteguotų Baltijos valstybių priėmimą į NATO. Nes vienas dalykas yra tik žodžiu reikšti simpatijas, o kitas – parašyti oficialų dokumentą. Sakiau, jo mums reikia, kad eitume į lietuvius ir ragintume už Bushą balsuoti. Tai buvo labai svarbu. C. Rice tai nepatiko, bet ji nuėjo pas kampanijos vadovą J. Fischerį ir paprašė parašyti šį dokumentą.

Kaip manote, ar B. Obama būtų parašęs tokį dokumentą dėl mūsų priėmimo į NATO? Tiesa, yra taryba ir kitos struktūros.

Taryba yra, ir būtų gerai, jei visi žmonės joje būtų nusiteikę už. Iš kitos pusės, prezidentas gali pasakyti, ko jis nori. G. Busho administracijoje spaudos atstovas beveik susikumščiavo dėl Lietuvos. Toje aplinkoje pažiūros taip pat skirtingos. Todėl Trumpo nuostata labai džiaugėmės, nes tai reikiama principinė pozicija, antraip atrodytų, kad Lietuva vėl neiššovė nė šovinio. Tėtis sakė: „Jie gėrė ūkininkų kraują, buvo penki generolai, o kai reikėjo Lietuvą gint, visi išsigando ir nesipriešino. Neiššovė nė šovinio.“ Ir dabar Lietuvoje kariuomenės savigarbos, geros savijautos kėlimas daro poveikį visai Lietuvai. Jau pradėjome džiaugtis ir didžiuotis savo kariuomene, Kariuomenės diena.

Pokario partizanai to nesulaukė, bet amžiaus pabaigoje „amerikonai pagaliau atėjo“: pati savo akimis mačiau ir girdėjau istorinę prezidento G. W. Busho kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje. Lietuvos priėmimas į NATO, manau, buvo pats didžiausias pasiekimas naujojoje šalies istorijoje.

Svarbus matymas iš abiejų pusių. Todėl mes pasikvietėme vieną demokratą ir vieną respublikoną, kad būtume nešališki.

Ką dar pasakytumėte apie prezidentą D. Trumpą, ko mes nežinome? Aišku viena, kad jis labai kantrus ir toliaregiškas žmogus.

JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA-ELTA nuotr.

Jis mąsto strategiškai. Kaip verslininkas jis įgyvendino savo planus ir susidūrė su daugeliu aspektų. Todėl dabar valdydamas Ameriką iš Vašingtono jis nežiūri vien politiko žvilgsniu, bet kaip realistas siekia, kad būtų padėti geri pamatai. Stengiasi įdiegti amerikiečiams savigarbą. Jis nėra joks rasistas, su juo dirba įvairių rasių ir pakraipų žmonės. Kol kas nesigirdi, kad jį patrauktų į teismą koks nors darbuotojas dėl pažeidimų. Jis gyvenime daug pasiekė, bet svarbiausia, kad Trumpas nori pakelti ne tik Amerikos prestižą, bet ir ekonomiką. Amerika labai prasiskolinusi. Jis nenori, kad šalis sėdėtų komunistinės Kinijos kišenėj ir leistų pinigus neaiškiems projektams, tokiems, kaip klimato atšilimas. Albertas Gore‘as pats skraidė didžiausiu lėktuvu, išmetančiu daugiau teršalų nei gamykla. Trumpas sutvarkė veteranų sistemą. Mėgina pakeisti sveikatos sistemą.

Jeigu jam dar pasiseks sumažinti mokesčius ir susigrąžinti pabėgusius gamintojus, atsiras darbo ir žmonės galės gyventi iš savo uždarbio, o ne iš valstybės išmokų. Kaip kadaise, kai emigrantai sunkiai dirbo, bet galėjo susitaupyti ir kažką palikti savo vaikams. Dar jis nori atsisakyti vadinamojo „mirties mokesčio“. Tėvai, sukaupę santaupas ir jau sumokėję mokestį valstybei, mirdami savo vaikui palieka dar vieną mokestį. Už tą patį mokama dvigubai. Kartais, neturėdami grynų pinigų, paveldėtojai praranda ar mažą ūkelį, ar didelį, kurį galėjo išlaikyt ir dirbt kol buvo gyvi tėvai, nes turi sumokėti „mirties mokestį“. Tada jie turi ūkį parduot. Jeigu aš naudojau vieną ar du gabaliukus popieriaus taupydama senatvei, dabar gal noriu pagelbėti sergančiam žmogui, tai palieku santaupas vaikams, kurie nubausti, nes priversti už jas mokėti. Tai baisi neteisybė. 

Sėkmė priklauso ne tik nuo prezidento, bet ir nuo respublikonų, Senato.

Ačiū už pokalbį.

2018.04.19; 03:00

Ketvirtadienį Lietuvos ambasados JAV kvietimu Vašingtono ir apylinkių lietuviai bei Lietuvos bičiuliai sveikins Lietuvą su atkurtos valstybės 100 metų jubiliejumi prie Baltųjų rūmų Vašingtone. Čia, Lietuvoje beprasidedant šventinei dienai, o Vašingtono laiku 17.00 val., bus sugiedota „Tautiška giesmė“, sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.

Pasitinkant Šimtmetį taip simboliškai bus padėkota JAV už nuolatinį Lietuvos laisvės siekio palaikymą, okupacijos nepripažinimą ir strateginę partnerystę.

Lietuvos diplomatai taip pat padės gėlių prie JAV Prezidento Woodrow Wilsono kapo Vašingtono katedroje, pagerbdami jo atminimą ir svarbų indėlį deklaruojant tautų apsisprendimo teisę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.16; 02:30

Neseniai LRT televizija transliavo Zitos Kelmickaitės parengtą reportažą, paviešėjus Australijoje pas lietuvius.

Žurnalistė labai gyrė Australijos lietuvių vaišingumą. Net įkyriai. Turbūt nelabai galėjo ką svarbesnio pasakyti. Reportaže dalyvavę lietuviai norom nenorom palietė jiems svarbiausią temą: kaip išlikti su tauta, iš kurios išėjai į svieto galą. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

O išlikti vis sunkiau, tiesiog neįmanoma. Palankumas protėvių tėvynei gali rusenti ilgai, keliose kartose, bet ne daugiau.

Gabrielius Landsbergis, vėl sugrįžęs į Australiją, sakė, kad lietuviams nebūtina kalbėti, t.y. mokėti, lietuviškai. Lietuvio samprata vis platėja. Ironizuojant galima pasakyti, kad ateity lietuviais laikysime ir tuos, kurie žino, kur ta Lietuva. Užteks vien to.

Na dar džiaugsimės, jeigu Australijos, Amerikos pilietis, kurio protėviai lietuviai, žinos Lietuvos sostinės vardą. Kuo toliau, tuo mažiau reikalavimų, įsipareigojimų ir įpareigojimų.

Kitaip ir būti negali. Kas suskaičiuos, kiek Australijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse tikrų lietuvių išnyko be pėdsako? Išnyks ir tas milijonas, išvykęs iš jau laisvos Lietuvos.

Tirpti  lietuviai pradeda iškart, vos pakilę iš Vilniaus, Kauno aerouostų. Ar daug lietuvių sugrįžo, išbėgusių nuo raudonojo maro? Vienetai. Ne vienas sugrįžęs vėl išvyko, ne vienas yra viešai pasakęs, kad nenori grįžti į Lietuvą, nes ji jau nebe ta, kokią jis paliko prieš kelis dešimtmečius.

Sutapo, kad LRT televizijoje beveik tuo pat metu buvo kalbinami ir Australijos, ir Rusijos lietuviai tremtiniai arba jų vaikai. Net jie, jėga išvežti, taigi ne pabėgėliai, o tremtiniai, negali, nenori, neketina grįžti į laisvą tėvynę. Vienas kitas norėtų, bet… Tai kad jūs patys bėgat iš Lietuvos.

Antroji pilietybė būtų gerai, bet ne daugiau. Nors Lietuva jiems padėtų persikelti, suteiktų pašalpą, būstą. 

Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.
Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.

Ne taip paprasta sugrįžti. Mišrios šeimos kaip ir Australijoje, primiršta lietuvių kalbą arba ji jau ne gimtoji kaip Australijoj.

Niekam aš nepriekaištauju: nei tiems, kurie, mirties genami, kažkada pabėgo iš Lietuvos, nei tiems, kurie jėga buvo išvežti į mirtį, bet stebuklingai išliko gyvi. Gal tik tiems, kurie tėvynę paliko po Baltijos kelio.

Bet ir vėl. Jeigu tavo šaly – laukinis kapitalizmas, geriau bėgti ten, kur kapitalizmas ne toks laukinis ir žymiai dosnesnis.

Dėl šito prarasto milijono kaltų daug, tik ne tie, kurie Baltijos keliu išėjo, kad negrįžtų. Dviguba pilietybė jų nesugrąžins, veikiau tik paskatins savanaudiškais tikslais dažniau važinėti į paliktą tėvynę.

Kalčiausia čia Europos Sąjunga, ypač didžiosios, turtingosios jos valstybės, kurios nenumatė naujoms narėms pereinamojo laikotarpio. Savanaudiškumas. Tėvynėje neturite darbo? Maži atlyginimai? Prašome pas mus: už darbus, kurių patys bodimės, mokėsime dešimteriopai daugiau.

Mūsų ekonominiai pabėgėliai toms savanaudėms geresni nei tie iš Afrikos, Azijos. Argi šitaip turėtų elgtis sąjungininkai?

Bet laikai pastebimai keičiasi. Anglijoje pelningesnio darbo ieškotojai iš skurdžių šalių jau vejami namo, net šaudomi.

Kaip sakoma, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tūkstantis kitas, nespėjęs suanglėti, sugrįš. Bet dar svarbiau: baimė būti niekinamam vieną kitą tūkstantį neabejotinai privers pasilikti namie ir kovoti su savais laukiniais kapitalistais.

2016.09.13; 07:26

Pokalbis su amb. Žygimantu Pavilioniu po penkių metų JAV grįžtančiu į Lietuvą. Jis skelbiamas žurnalo Ateitis penktajame šių metų numeryje.

Ambasadorius Žygimantas Pavilionis baigia savo darbą JAV sostinėje Vašingtone (Washington, D.C.) ir su žmona Lina bei keturimis sūnumis – Augustu,  Dominyku,  Simonu ir Vincentu – grįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą.

Jis mielai sutiko pasidalinti mintimis apie praėjusių kelių metų profesinio gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose patirtį.

Continue reading „ŽYGIMANTAS PAVILIONIS: MANAU, KAD VISKAS GYVENIME TURI SAVO PRASMĘ“

Praėjusią savaitę teko dalyvauti prasmingoje vakaronėje – liepos 17-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje iškilmingai pristatyta Marijos Remienės sudaryta rašytojo, mokslininko ir pedagogo kunigo Kęstučio Trimako knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“.

Į Vilniaus paveikslų galeriją susirinkusiems svečiams plačiai papasakota apie išskirtinę prieš metus Anapilin iškeliavusio kunigo, psichologo, intelektualo K.Trimako asmenybę.

Išeivijos kultūros ministre tituluojamos M.Remienės organizuota vakaronė išties buvo šauni. Apie kunigą K.Trimaką šiltai pasakojo Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos pirmininkas Tomas Girnius, teisininkas, ateitininkas Vygantas Malinauskas, kunigai Gediminas Kijauskas, Evaldas Vitulskis, aktorius Egidijus Stancikas, klierikas ateitininkas Vincentas Lizdenis, istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė. Įdomiai kunigą K.Trimaką prisiminė buvęs Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas.

Beveik dvi valandas užtrukusiai vakaronei vadovavo rašytoja, Amerikoje leidžiamo lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieninio kultūros priedo redaktorė Renata Šerelytė. Svečiai turėjo progos išgirsti pianisto Aido Puodžiuko ir smuikininko Lino Valucko atliekamų kūrinių.

Tarp susirinkusiųjų į vakaronę mačiau rašytoją Eugenijų Ignatavičių, publicistę Aldoną Žemaitytę, „Vorutos“ redaktorių Juozą Vercinkevičių, istoriką Stanislovą Buchavecką, profesorę, habilituotą mokslų daktarę Oną Voverienę, žurnalistę, redaktorę, leidėją Audronę Viktoriją Škiudaitę…

Įdomu tai, kad tarp svečių, pagerbusių kunigo atminimą, buvo ir Azerbaidžano ambasados Lietuvoje konsulas Vugaras Ibrachimovas. Azerbaidžano ambasados konsului V.Ibrachimovui padovanota knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“ su valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, mecenatės, visuomenininkės ponios M.Remienės autografu, fotografai skubėjo įamžinti besisnekučiuojančius M.Remienę ir V.Ibrachimovą. 

Kodėl Azerbaidžano diplomatai susidomėjo šiuo renginiu? Jokios paslapties nėra – tiesiog išeivijos kultūros ministre pelnytai tituluojamos M.Remienės globojamas JAV lietuvių laikraštis „Draugas“ praėjusiais metais buvo paskelbęs publikacijų apie Azerbaidžaną.

Be kita ko, veikalo apie Kęstutį Trimaką sudarytoja M.Remienė įžanginiame žodyje rašo: „Ši kunigo Kęstučio Trimako knyga, kurią mieli skaitytojai perskaitys Lietuvoje bei išeivijoje – jau paskutinė ir neužbaigta. Tai tik dalis to, ką autorius buvo sumanęs parašyti, bet klastinga liga jį pakirto 2013 m. liepos 19 d., net neįpusėjus knygos. Šis leidinys sudėtas iš dviejų dar neskelbtų knygų. Pirmiausia skaitytojas suras paskutiniąją, kurią kunigas K.Trimakas nusprendė rašyti 2012 m. kovo viduryje jau sunkiai sirgdamas.

Natūraliai prie jos prisišlieja antroji – karo pabėgėlių stovykloje pokarinėje Vokietijoje ir JAV parašyti jaunuolio dienoraščiai – kelios rankraštinės užrašų knygutės, surastos po kun. K.Trimako mirties, tvarkant jo rankraštyną. Tai unikalūs jaunuolio tekstai – svarstymų, meditacijų ir maldų junginys, kuriuos jis skiria Dievo Motinai Marijai.

Paskutinėje knygos dalyje skelbiami atsiminimai apie autorių – su juo bendravusių, dirbusių asmenybių įžvalgos, kuriose kaip veidrodyje atsispindi šviesaus atminimo kun. K.Trimako gyvenimas, jo kūryba, atlikti darbai – šakotas bei įvairiapusis gyvenimas išeivijoje ir Lietuvoje“.

Skyriuje „Kitų upių pašauktas“ rašytoja R.Šerelytė rašo:

„Kunigas Kęstutis Trimakas – išskirtinis žmogus, kurio dvasioje harmoningai jungėsi ir veiklus pilietinis pradas, ir mąstytojo bruožai, ir nuoširdus menininko smalsumas. Gal ne veltui jo nueitas gyvenimo kelias toks turtingas ir įvairialypis – kun. K.Trimakas atsiskleidė ir kaip Šiaurės Amerikos ateitininkų dvasios vadas bei ilgametis Ateities redaktorius ir aktyvus bendradarbis, kaip psichologijos mokslų daktaras ir šių mokslų praktikas, teologijos dėstytojas ir pedagogas, jaunimo švietėjas, savitas poetas ir dailininkas“ (…). Pagaliau netgi politika, toji dažno keikiama sritis, nebuvo kun. Kęstučiui svetima. Jis aktyviai domėjosi ir Lietuvos, ir JAV politiniais įvykiais, ypač susijusiais su žmogaus gyvybės, saugumo temomis, jam itin rūpėjo apsaugoti tuos, kurie vadinami mažiausiasiais – vaikus ir senukus. Viena iš kovos priemonių jam vėlgi buvo spausdintas žodis (parašė šia tema nemažai straipsnių), o kita – malda.“

Beje, tai jau antrasis sykis, kai turėjau garbės dalyvauti Amerikos lietuvės M.Remienės vakaronėje. Pirmą sykį tai nutiko 2013-ųjų liepos 2-ąją, kai toje pačioje Vilniaus paveikslų galerijos salėje gausiai susirinkę kultūrininkai, politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai, rašytojai turėjo progos susipažinti su M.Remienės solidžiu, išliekamąją, pažintinę vertę turinčiu veikalu „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, mecenatės, išeivijos kultūros ministrės Marijos Remienės vakaro, skirto kunigo Kęstučio Trimako atminimui, akimirkos.

2014.07.21; 14:35

JAV lietuvių organizacijai „Lietuvos Vyčiai“ – 100

Šių metų balandžio 27 dieną šimto metų sulaukusi viena iš seniausių be pertraukos veikiančių JAV lietuvių organizacijų „Lietuvos Vyčiai“ (angl. Knights of Lithuania) šiandienos Lietuvoje yra primiršta. Nors organizacija gyvuoja iki šiol, jos praeities nuopelnai Lietuvai bei šių dienų darbai tėra žinomi mažai saujai už Amerikos ribų gyvenančių lietuvių.

„Lietuvos Vyčiai yra viena seniausių, tyliausių ir veikliausių lietuviškų organizacijų Amerikoje“, – sako ilgametė „Lietuvos Vyčių“ narė, garbės narė, dabartinė šios organizacijos centro valdybos pirmininkė Regina Juškaitė-Švobienė. Jos žodžius patvirtina konkreti „Lietuvos Vyčių“ veikla, per šimtą organizacijos gyvavimo metų aprėpusi politinę, labdaros, socialinę ir religinę sritis.

Pagalba Lietuvai XX a. pradžioje

JAV lietuvių Romos katalikų jaunimo organizacija buvo įkurta 1913 metais Lawrence, Massachusettso valstijoje. Atsižvelgdamas į tuometines sąlygas Amerikoje, organizacijos steigėjas Mykolas Norkūnas, drauge su devyniais bendraminčiais, tarp kurių buvo kunigai Antanas Jusaitis, Antanas Kaupas bei vienintelė moteris A. Mačiulskaitė, organizaciją matė kaip priebėgą nuo laisvamanybės, kaip vietą telkti Amerikos lietuvių jaunimą lietuvybės išlaikymui bei siekti Lietuvos nepriklausomybės.

1914–1918 metais „Lietuvos Vyčiai“ itin aktyviai rūpinosi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu ir jos pripažinimu tarptautinėje erdvėje. Rinko parašus dėl Lietuvos pripažinimo de jure, kuriuos įteikė JAV prezidentui Woodrowui Wilsonui. 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šios organizacijos nariai organizavo Lietuvių legioną, įsteigė Kardo fondą, iš kurio lėšų Lietuvos kariuomenės vadui gen. Silvestrui Žukauskui padovanojo auksinį kardą. Tuo metu „Lietuvos Vyčiai“ finansiškai rėmė Lietuvos šaulius, Kareivių globos draugiją, palaikė glaudžius ryšius su katalikiškomis Lietuvos jaunimo organizacijomis Lietuvoje, tokiomis kaip pavasarininkai ir ateitininkai.

Po Antrojo pasaulinio karo vyčiai nusibrėžė naujas veiklos kryptis – būdami JAV piliečiais jie gynė Lietuvos interesus ir garbę laiškais ir atsišaukimais kreipdamiesi į Amerikos visuomenę, valdžią bei žiniasklaidą. Remiantis šios organizacijos veiklą tyrinėjusio Martino Girchisio Shetty‘io duomenimis, 1951 metais vyčiai parašė 17,730 laiškų, 1952 m. – 22,000, 1953 m. – 18,472, 1954 m. – 18,840, 1955 m. – 16,081, 1956 m. – 13,748, o 1957 m. – 15,685.

1955 metais „Lietuvos Vyčiai“ įsteigė medalį amerikiečiui, nusipelniusiam kovoje dėl Lietuvos laisvės. Juo apdovanoti JAV Kongreso narys Charlesas J. Kerstenas, senatoriai Paulas Douglas, Thomas J. Doddas, kardinolas Richardas J. Cushingas.

Parama po 1990 metų

„Lietuvos Vyčiai“ atskubėjo į pagalbą ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metais. Tais metais veiklą pradėjo organizacijos humanitarinės pagalbos padalinys ,,Pagalba Lietuvai” (Aid to Lithuania, Inc.), kurio sumanytojas ir steigėjas – „Lietuvos Vyčių“ garbės narys Robertas Boris. Iš pradžių padalinys ieškojo ir siuntė į Lietuvą vaistus, medicinos priemones bei įrangą, telkė lėšas jų persiuntimo išlaidoms padengti.

Pirmieji 4 konteineriai, kurių turinio vertė siekė beveik 4 mln. JAV dol., Lietuvą pasiekė 1991 m. sausio 15 dieną, praėjus vos dviem dienoms po Sausio 13-osios įvykių Vilniuje. 1992 m. išsiųsti dar 4 konteineriai (jų vertė – per 2 mln. dol.) taip pat buvo skirti ,,Caritui” Kaune. Po metų Šv. Jokūbo ligoninei Vilniuje ir Santariškių ligoninės Dializės skyriui išsiųsti 5 (vertė – per 2,3 mln. dol.), o 1994 m. – 3 konteineriai (vertė – 2 mln. dol.).

1995-ieji buvo ypatingi metai – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija sulaukė net 15 konteinerių iš Amerikos; jų turinys buvo išdalintas Kauno gimdymo namams, Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninei Utenoje. 1996 m. išsiųsta kiek mažiau – 12 konteinerių (vertė per 12 mln. dol.).

Beje, tais metais Lietuvos Respublikos paskelbtoje ataskaitoje „Labdara, parama Lietuvoje 1996 metais“ dosniausių užsienio šalių davėjų lentelės viršuje įrašyta būtent „Pagalba Lietuvai“, Lietuvai paaukojusi 58,281,356 Lt; po jos seka dar dvi Amerikos organizacijos – „Christian Relief Services“ (24,372,952 Lt) ir „Transpak“ (12,569,234 Lt).

1997 m. ­į Lietuvą iškeliavo 10 konteinerių (vertė beveik 7 mln. dol.), 1998 m. – 11 (vertė – per 6 mln. dol.), 1999 m. – vėl 10 (vertė – per 5 mln. dol.), 2000 m. – 13 (vertė – beveik 10 mln. dol.), 2001 m. – 2 (vertė – 2 mln. dol.) ir 2002 m. – 3 konteineriai (vertė – beveik 4 mln. dol.). 2002-aisiais išsiųsta paskutinė medicininė siunta.

Iš viso per 12 metų į Lietuvą išsiųsti 92 konteineriai, kurių bendra vertė siekė per 71 mln. dol. Labdaringa šio padalinio parama pasiekė Vilniaus, Kauno, Marijampolės ir Utenos medicinos įstaigas bei socialinius centrus. Per tuos metus padalinys užmezgė stiprius ryšius su tokiomis humanitarinėmis organizacijomis kaip Detroite įsikūrusia „World Medical Relief, Inc.“, New Yorko „Catholic Medical Mission Board“ bei „Pharmaciens sans Frontiers“ iš Prancūzijos.

„Pagalba Lietuvai“ Lietuvoje turėjo kelis tarpininkus, kurie ne tik palaikė ryšį su Lietuva, bet ir pranešdavo apie padėtį šalyje. Tai: dr. Paulius Bindokas, Antanas Balsys ir buvęs Vilniaus „Carito“ direktorius Balys Stankus. Organizacija taip pat palaikė nuolatinį ryšį su kardinolu Audriumi J. Bačkiu, seselėmis vienuolėmis Dolorita Butkute ir Aušra Garliauskaite, įvairiais Lietuvos gydytojais, kurie ne kartą lankėsi Amerikoje, dalyvavo metiniuose „Lietuvos Vyčių“ seimuose. Bent kartą per metus Lietuvoje lankėsi ir „Pagalbos Lietuvai“ direktoriai bei jų atstovai.

Padėkos

„Pagalbos Lietuvai“ teikiama medicininė parama, ypač reikalinga tuometinei Lietuvai, kada, pasak tuometinio  Vilniaus Greitosios medicininės pagalbos stoties  vyr. gydytojo Juozo Drobnio, medikamentų bei įrangos trūko visose medicinos ir ne tik srityse, neliko be atsako. Joniškio rajono centrinės ligoninės vadovas Edmundas Baltakis savo laiške, datuotame 1996 metais, rašė: „Nuoširdžiai dėkojame už rūpestį Joniškio rajono centrine ligonine šiais itin mums sunkiais laikais, kai praktiškai neįmanoma gauti medikamentų ir medicinos knygų.“

Ligoninės vadovas patikino, jog „Pagalbos Lietuvai“ parama – 44 dėžės su įvairiais medikamentais – įgalins jo vadovaujamą ligoninę tinkamai pasirūpinti pacientais.

Panevėžio „Caritas“ direktorė Janina Serėnienė taip pat džiaugėsi sulaukusi medikamentų iš Amerikos. Dėkodama „Lietuvos vyčiams“ ji sako, jog „Pagalbos Lietuvai“ atsiųsti vaistai juos pasiekė pačiu laiku, mat šalia „Carito“ veikiančioje vaistinėje jau kuris laikas trūksta gyvybiškai svarbių medikamentų, kuriuos nemokamai gauna vyresnio amžiaus bei neįgalūs žmonės, buvę tremtiniai.

Padėkos laiško „Pagalba Lietuvai“ vadovai sulaukė ir iš Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės mažųjų pacientų ir gydytojų. Jų vardu už 145 dėžes su medikamentais padėkojo vyr. gydytojas dr. Genadijus Dolženko. Prie jo prisijungė ses. Aloyza Malinauskaitė, Šiaulių katalikiškos mokyklos direktorė: „Jūsų dovana, – rašoma laiške iš Šiaulių, – tuo pat metu yra ir didelė moralinė parama, leidžianti žinoti, jog Dievas mumis rūpinasi per draugus.“

Kita veikla

Nuo 2002 m. ,,Pagalba Lietuvai” ėmėsi kitos veiklos. Ji nusprendė paremti nuo 1989 m. Vilniaus arkivyskupijos žinioje veikiančias tokias ,,Carito” programas kaip labdaros valgykla „Betanija“, vaikų dienos centras ,,Angelo viltis”, vaistinė ir Visų Šventų dienos centras bei paauglių namai.

Padalinys taip pat prisidėjo prie programos „Klierikų įsūnijimas“ įgyvendinimo. Nuo 1999 m. iki 2007 m. šiai programai organizacija paaukojo 473,244.74 dol. Gailestingos Motinos Teresės nakvynės ir globos namai buvo trečioji „Pagalbos Lietuvai“ vykdyta programa. Ketvirta programa, kurią „Pagalba Lietuvai” parėmė, buvo Vilniaus arkivyskupijos Amatų mokykla.

Po 17 sėkmingos veiklos metų 2007 m. gruodžio 31 d. „Pagalba Lietuvai“ savo veiklą sustabdė. Per tuos metus padalinio paramos sulaukė tokios Lietuvos organizacijos bei įstaigos kaip Šv. Juozapo kunigų seminarija Vilniuje, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio „Caritas“, Gailestingos Motinos Teresės nakvynės ir globos namai, Vilniaus amatų mokykla, „Betanijos“ valgykla, Telšių seminarija, LR Sveikatos apsaugos ministerija, Panevėžio ir Klaipėdos miestų labdaros organizacijos, Šventosios, Domeikavos, Alytaus, Rumbonių, Daugeliškio, Mielagėnų, Lentvario bei Paparčio parapijos, Kauno ir Panevėžio labdaros valgyklos, Klaipėdos universiteto Teologijos katedra, Kauno karmelitės, Pažaislio Šv. Kazimiero vienuolės, laikraščiai „XXI amžius“ ir „Dienovidis“ ir kt.

,,Dievui ir Tėvynei”

Savo šūkiu pasirinkę tarnystę Dievui ir Tėvynei, šimtmečio slenkstį peržengę „Lietuvos Vyčiai“ šiuo metu savo veiklą vykdo trimis kryptimis.

Šv. Kazimiero gildija jau ne pirmus metus finansiškai remia Popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją Romoje. Organizacijos nariai aukoja kolegijos fondui, kurį administruoja mokyklos rektorius, skiria stipendijas klierikams bei toliau tęsia „Pagalbos Lietuvai“ vykdytą programą „Klierikų įsūnijimas“, prisidėdami prie lietuvių, studijuojančių Romos kolegijoje, finansinės paramos.

„Lietuvos Vyčiai“ yra įsteigę Lietuvos Vyčių fondą; iš jo investicijų gaunamos palūkanos leidžia organizacijai toliau vykdyti labdaringą veiklą. Kasmet šio fondo rėmuose veikiančių fondelių palūkanos išdalinamos kaip stipendijos aukštojo mokslo siekiantiems jauniesiems vyčiams, taip pat rengiami kasmetiniai rašinių konkursai.

2003 metais švenčiant organizacijos 90-metį, įkurtas dar vienas „Lietuvos Vyčiu“ padalinys – Šiluvos Mergelės Marijos fondas. Už jo lėšas sukurtas ir išlaikomas internetinis puslapis skleidžia žinią apie Švč. Mergelė Marijos apsireiškimą Šiluvoje, jame anglakalbiai supažindinami su Lietuva, jos istorija bei kultūra.

Lietuvių „iš žaliųjų kaimų“ palikuonys

„Lietuvos Vyčiai“ iki šių dienų išsaugojo gana griežtą ir sudėtingą organizacijos struktūrą. Šiuo metu ją sudaro penkios apygardos, kuriose veikia kiek mažiau nei 50 kuopų. Vyriausias „Lietuvos Vyčių“ organas yra kasmet šaukiamas seimas, kurio metu vienerių metų kadencijai renkama centro valdyba. Šalia centro valdybos ir anksčiau paminėtų trijų padalinių, veikia keletas komisijų: Lietuvių reikalų; Lietuvių kultūros ir kalbos; Garbės narystės; Ritualų; Stipendijų; Ryšių su visuomene bei Archyvų. Organizacija iki šių dienų leidžia savo leidinį „Vytis“.

Pagal „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ (T. XIII) duomenis, daugiausiai narių „Lietuvos Vyčiai“ vienijo 1920 metais – 4 655. Šiandien šios organizacijos gretos yra gerokai išretėjusios, bet, nepaisant to, kai kurios taisyklės nesikeičia, pavyzdžiui, iki šiol vadovaujamasi keturių narystės laipsnių sistema, ypatingas dėmesys skiriamas ritualams (simboliams, maldoms, priesaikoms ir kt.), kurie buvo pasiskolinti iš tokių iki šiol įtakingų JAV organizacijų kaip „Knights of Columbus“ (beje, neseniai Lietuvos žiniasklaida paskelbė, jog ši beveik 2 mln. pasauliečių katalikų vienijanti organizacija plečiasi į Lietuvą).

Iki šiol tikruoju „Lietuvos Vyčių“ nariu gali tapti bei centro valdybos veikloje gali dalyvauti tik lietuvių kilmės asmenys, bet ne tų asmenų sutuoktiniai ar organizacijai prijaučiantys. Šios organizacijos nariais gali būti tik Romos katalikai.

Didžioji dauguma vyčių yra pirmosios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios emigracinės lietuvių bangos, taip vadinamų grynorių ar, pasak organizacijos „Vytis“ buvusio redaktoriaus Mato Zujaus, lietuvių „iš žaliųjų kaimų“, palikuonys.

Jų gretas menkai tepapildė politiniai Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai bei šių dienų emigrantai iš Lietuvos. Jau kuris laikas kaip kuopų susitikimuose, kaip ir kas metai šaukiamame visų narių seime bei leidinyje „Vytis“, vyrauja anglų kalba.

Šimtmetį švęs visus metus

Šimto metų sukaktį „Lietuvos Vyčiai“ švęs visus šiuos metus. Sukaktuviniai metai prasidėjo balandžio 28 dieną Naujosios Anglijos apygardos pavasariniu suvažiavimu Lawrence mieste, kuriame organizacija buvo įkurta. Liepos 25 – 28 dienomis Quincy‘e, Massachusettse, vyko „Lietuvos Vyčių” jubiliejinis seimas. 100-mečio proga ketinama išleisti jubiliejinę „Lietuvos Vyčių“ knygą, o šios organizacijos Vidurio Vakarų apygarda planuoja Šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse Čikagoje pastatyti paminklą, vaizduojantį Šiluvos Mergelės Marijos statulą Šiluvoje.

Nuotraukose:

,,Lietuvos Vyčių“ įkūrėjo Mykolo Norkūno kapas Lawrence, MA, JAV. Reginos Juškaitės-Švobienės nuotr.

Mykolas Norkūnas. Iš knygos William Wolkovich-Valkavicius „Lithuanian Fraternalism: 75 years of U.S. Knights of Lithuania”.

Lietuvos Vyčių programas vakaro Spaudos savaitės, ned., 19 lapkr.-nov., 1916 Šv. Antano parap. svet. [Siseras, Il.]. – 1916]. – [1] p. www.epaveldas.lt

Westville’io, IL „Lietuvos Vyčių” 38 kuopos nariai, laimėję pirmą vietą tarptauniame muzikos festivalyje, 1931 metai. Iš knygos William Wolkovich-Valkavicius “Lithuanian Fraternalism: 75 years of U.S. Knights of Lithuania”.

„Lietuvos Vyčių” suvažiavimas Detroite, MI, 1959 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

Waterbury’io, CT, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo. 

Tokiu plakatu pasipuošė Newarko, NJ, rotušė „Lietuvos Vyčių“ metinio seimo proga, 1969 metai. Iš “Draugo” archyvo. 

„Lietuvos Vyčių“ choras su vadovu Faustu Strolia, 1961 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

59-tas „Lietuvos Vyčių“ seimas Clevelande, MI, 1972 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

„Lietuvos Vyčių“ šokėjos: Gabrielė Kulikauskaitė, Kristina Šeškaitė, Kotryna Pavilionytė, Ineta Čerkaitė ir Laura Misiūnaitė, 2013 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

Maspetho, NY, vyčiai prie miesto rotušės Vasario 16-osios minėjimo proga. Iš „Draugo” archyvo.

New Yorko, NY, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo.  

Frackville‘io, PA, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo. 

,,Lietuvos vyčių” ženklas.

2013.08.18

Su Dalia CIDZIKAITE, literatūros kritike, žurnaliste, šešerius metus dirbusia Amerikos lietuvių laikraščio "Draugas" vyr. redaktore, kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

1. Ar jau visam laikui grįžote iš Amerikos? Džiaugiatės ar liūdite sugrįžusi į Lietuvą? Ar gyvenant Amerikoje apnikdavo tokie jausmai kaip namų, artimųjų, Tėvynės ilgesys?

Taip, sugrįžau visam laikui. Kol kas tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, o kaip bus toliau, parodys ateitis. Gyvenant Amerikoje namų ir artimųjų ilgesys itin dažnai aplankydavo pirmaisiais metais. Tačiau naujo gyvenimo iššūkiai, būtinybė prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ilgai liūdėti ir ilgėtis neleisdavo.

Continue reading „Kas yra Amerika ir kas yra Amerikoje gyvenantys lietuviai“

« 1 2 »

Šių metų liepos 2-ąją dieną Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos iškilmingos Marijos Remienės knygos „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“ sutiktuvės.

Sutiktuvėse dalyvavo knygos autorė Marija REMIENĖ (JAV). Renginio vedėja – rašytoja Renata ŠERELYTĖ.

Šia proga Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, pasakojančių apie M.Remienės knygos pristatymą. Taip pat publikuojame keletą ištraukų iš atsiliepimų apie naująjį M.Remienės veikalą.

„Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės Marijos REMIENĖS (JAV, Čikaga), visuotinai pripažintos JAV lietuvių kultūrininkės, vadinamos išeivijos kultūros ministre – trečioji knyga, užbaigianti jos gyvenimo JAV lietuvių kultūros keliuose apmąstymą, yra sutelkta į bendrakeleivių likimus – žmonių, kurie ypatinga valia, talentu, gyvenimo programomis, bendrojo gėrio siekiais buvo esmingai įsipareigoję lietuvių tapatybės išsaugojimui ir puoselėjimui Amerikoje, Kanadoje ir kitose Vakarų šalyse ir šį įsipareigojimą įvykdė.

Ši baltoji knyga yra parašyta ne triukšmingame Čikagos centre, o M.Remienės sodyboje, kurioje sutelktas jos viešasis kultūrinis ir asmeninis gyvenimas. Šios sodybos Čikagos priemestyje centras – aukšta, šakota obelis, kasmet pavasarį pasidabinanti baltųjų žiedų švytinčia aureole, kuri ir tapo egzistenciniu simboliu, skaitytoją pasitinkančiu knygos viršelyje.

Žydinti M.Remienės obelis yra ir esminis knygoje atskleidžiamų, apmąstomų lietuvių egzodo kūrėjų ir puoselėtojų simbolis: tai išmintingas kultūros asmenybių suvokimas, jog žmogaus pasiaukojimas bendrąjam gėriui, tautos kultūrinės tapatybės išsaugojimui kilnina jį ir įprasmina jo taurų gyvenimą.“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.03

Portalas Slaptai.lt informuoja savo skaitytojus, jog šių metų liepos 2-ąją dieną Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji gatvė 4, Vilnius) rengiamos iškilmingos Marijos Remienės knygos "Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai" sutiktuvės. Sutiktuvių pradžia – 18 valandą.

Sutiktuvėse dalyvauja knygos autorė Marija REMIENĖ (JAV). Renginio vedėja – rašytoja Renata ŠERELYTĖ.

Kviesdami į šį svarbų renginį pacituosime keletą citatų iš portalui Slaptai.lt atsiųsto kvietimo.

"Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės Marijos REMIENĖS (JAV, Čikaga), visuotinai pripažintos JAV lietuvių kultūrininkės, vadinamos išeivijos kultūros ministre – trečioji knyga, užbaigianti jos gyvenimo JAV lietuvių kultūros keliuose apmąstymą, yra sutelkta į bendrakeleivių likimus – žmonių, kurie ypatinga valia, talentu, gyvenimo programomis, bendrojo gėrio siekiais buvo esmingai įsipareigoję lietuvių tapatybės išsaugojimui ir puoselėjimui Amerikoje, Kanadoje ir kitose Vakarų šalyse ir šį įsipareigojimą įvykdė.

Continue reading „Liepos 2-ąją – Marijos REMIENĖS knygos „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“ pristatymas“

v.visockas_slaptai.lt

Dvi dienas dalyvavau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XIV Seimo posėdžiuose. Norėjau iš arčiau pamatyti ir išgirsti žmones, kurie ne Lietuvoje gyvena Lietuva, stengiasi išlikti lietuviais, lietuviais išauginti savo vaikus ir vaikaičius, visokeriopai padeda toli esančiai savo Tėvynei.

Dažnai pagalvoju: kokia šiandien būtų Lietuva, jeigu karo pabaigoje inteligentija nebūtų pabėgusi į Vakarus, o būtų atsidūrusi Sibire, kaip jos dalis ten atsidūrė 1940-aisiais ir 1941-aisiais? Ne iš PLB Seimo nario Rimanto Dirvonio žinau, ką Amerikos lietuviai darė, kad neišnyktume iš pasaulio žemėlapio, taptume laisvi.

Continue reading „Ar dviguba pilietybė – vaistas nuo visų ligų?“

grybauskaite_8-k

Či­ka­go­je vie­šė­ju­si Lie­tu­vos pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė su­si­ti­ki­me su Ame­ri­kos lie­tu­viais per­spė­jo, kad įtei­si­nus dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, jos siek­tų ir žmo­nės iš Ry­tų. Pra­ėju­sią sa­vai­tę Pre­zi­den­tė Ame­ri­kos lie­tu­viams sa­kė:

„Bet no­rė­čiau, kad jūs su­pras­tu­mė­te – klau­si­mas yra jaut­rus ne tik dėl to, kad mū­sų Kon­sti­tu­ci­ja ga­na griež­tai ap­ibrėžia, kad tai tu­ri bū­ti iš­im­ti­nis ir re­tas at­ve­jis, taip pat no­rė­čiau pri­min­ti, kad mes po­ten­cia­lių pi­lie­čių tu­ri­me ne tik Ame­ri­ko­je ir Va­ka­ruo­se, bet ir Ry­tuo­se“.

Su­si­ti­ki­me, ku­ris su­reng­tas prieš NATO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą, D. Gry­baus­kai­tė sa­kė: „Įsta­ty­mo pa­tai­sos, ku­rios bu­vo teik­tos, reiš­kia, kad leng­vai ga­li­ma gau­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę ir tiems, ku­rie gy­ve­na te­ri­to­ri­jo­se, ku­rio­mis mes dar, de­ja, ne­ga­li­me pa­si­ti­kė­ti. At­ver­da­mi du­ris, at­ver­tu­me du­ris vi­siems“. Ji pa­aiš­ki­no, kad bu­vu­si pri­vers­ta ve­tuo­ti įsta­ty­mą dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, kai ga­vo kon­sti­tu­ci­nės tei­sės eks­per­tų iš­va­das. Sei­mas bu­vo pri­ėmęs nau­jos re­dak­ci­jos Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mą, ku­ris lei­do dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę iš­lai­ky­ti emig­ran­tams, ta­pu­siems Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ir NATO ša­lių pi­lie­čiais, ta­čiau Pre­zi­den­tė D.Gry­baus­kai­tė jį ve­ta­vo, ar­gu­men­tuo­da­ma prieš­ta­ra­vi­mu Kon­sti­tu­ci­jai.

Continue reading „Dalia Grybauskaitė: „Dviguba pilietybe pasinaudotų ir gyventojai Rytuose““

venckiene_neringa

Miela, be galo dvasinga, nedidukė, bet stipri Lietuvos moteris Neringa Venckienė švenčia savo 41-ąjį gimtadienį.

Ar švenčia? Tikriausiai ne. Gal ir pamiršo tai per rūpesčius, netektis, moralinę, fizinę ir materialę žalą.

Neringa Venckienė tapo Lietuvos kovos už TEISINGUMĄ simboliu. Ji jo nepasiekė, tačiau parodė kelią mums visiems – būdami drąsūs, kartu suvieniję jėgas, mes galime ir turime išvalyti valstybėje susidariusį teisėsaugos, teisėkūros pūlinį.

Continue reading „Gerbiamiausia Lietuvos moteris – Neringa Venckienė“