Kas yra Amerika ir kas yra Amerikoje gyvenantys lietuviai


Print

Su Dalia CIDZIKAITE, literatūros kritike, žurnaliste, šešerius metus dirbusia Amerikos lietuvių laikraščio "Draugas" vyr. redaktore, kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

1. Ar jau visam laikui grįžote iš Amerikos? Džiaugiatės ar liūdite sugrįžusi į Lietuvą? Ar gyvenant Amerikoje apnikdavo tokie jausmai kaip namų, artimųjų, Tėvynės ilgesys?

Taip, sugrįžau visam laikui. Kol kas tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, o kaip bus toliau, parodys ateitis. Gyvenant Amerikoje namų ir artimųjų ilgesys itin dažnai aplankydavo pirmaisiais metais. Tačiau naujo gyvenimo iššūkiai, būtinybė prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ilgai liūdėti ir ilgėtis neleisdavo.

Be to, pirma įtemptos studijos, vėliau – darbas „Drauge“ netruko įsukti į kasdienybės rutiną, kurioje ilgesiui tiesiog nelikdavo vietos.

O, vis labiau tobulėjant susisiekimo technologijoms, ilgesį įveikti ir ryšį su namiškiais bei draugais palaikyti padėjo internetas.

2. Kaip atsitiko, kad likimas Jus nuskraidino taip toli – anapus Atlanto? Kokį darbą Jūs laikytumėte svarbiausiu savo užsiėmimu ten, Amerikoje?

Į Ameriką išvykau studijuoti doktorantūros programoje 1984 metais JAV lietuvių pastangomis ir lėšomis University of Illinois at Chicago įsteigtos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Lituanistikos katedros vedėjos prof. Violetos Kelertienės kvietimu.

Buvau baigusi bakalauro ir magistro studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, tačiau doktorantūros studijų tame pačiame ar kitame Lietuvos universitete neskubėjau rinktis – tuo metu šios pakopos studijos dar nebuvo atsiskyrusios nuo žemesnių pakopų, nebuvo išgrynintos, todėl dar studijuodama magistrantūroje pradėjau dirbti Atviros Lietuvos fondo programoje „Big Brothers/Big Sisters“, kuri vėliau atsiskyrė ir tapo savarankiška nevyriausybine organizacija – Paramos vaikams centru, beje, gyvuojančiu iki šiol.

Doktorantūros studijos Amerikoje nenuvylė, ir jas baigiau su filosofijos mokslų daktarės laipsniu. Mano studijas finansiškai visus tuos metus rėmė JAV jau daugiau nei 50 metų veikiantis Lietuvių Fondas, kuris, šalia stipendijų lietuviams bei lietuvių kilmės studentams, iki šiol remia gausybę lietuviškų projektų tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje.

Po studijų sulaukiau pasiūlymo tapti vyr. redaktore Čikagoje leidžiamo vienintelio JAV lietuvių dienraščio (dabar – tris kartus per savaitę išeinančio) „Draugas“. Jame išdirbau šešerius metus.  

3. Kokią Lietuvą išvydote sugrįžusi iš Amerikos? Gražesnę, stipresnę ar susigūžusią, nepasitikinčią savo ateitimi? Kas Jus neramina ir kas džiugina žvelgiant į šiandieninę Lietuvą?

Kadangi mano šeima visus tuos keturiolika metų, kuriuos praleidau Amerikoje, gyveno Lietuvoje, kiekvienais metais stengdavausi sugrįžti atostogų. Tad pokyčius šalyje pastebėdavau kiekvieno savo apsilankymo metu. Gyvenimas Amerikoje išmokė į Lietuvą žvelgti kitaip. Gal ne užsidėjus taip vadinamus rožinius akinius, bet matant ne tik tai, kas joje yra blogo, negero bei taisytino, bet ir tai, kas joje daroma gero, įdomaus, gražaus.

Būtent daroma – ne tiek valstybės, kiek paprastų žmonių iniciatyva ir rankomis. Tokio požiūrio laikėmės ir man dirbant „Drauge“. Jo puslapiuose stengėmės Amerikos lietuvius supažindinti su Lietuvoje vykstančiomis permainomis, kurios skatino šalį žengti link gražesnio, sveikesnio ir brandesnio gyvenimo, ir tuo didžiuotis.

Lietuvoje, atvirkščiai, neretai atrodo, jog net ir gera žinia yra (ar turi būti) aptemdyta šešėlio. Štai kad ir toks pavyzdys. Neseniai Respublika.lt paskelbė pokalbį su Druskininkuose vykstančio Tarptautinio Rimo Tumino vardo teatrų festivalio „Vasara“ prezidentu Rimu Tuminu. Nors didžioji pokalbio dalis sukosi apie patį festivalį bei jo sėkmę, visam pokalbiui pasirinkta Tumino citata apie problemas Lietuvos teatre – „R. Tuminas: mes užmušinėjam vieni kitus.“

Man keista, jog, net ir kalbant apie meną, bandoma ieškoti sensacijos, problemą užaštrinant tiek, jog, antraštėje pasirinkus žodį „užmušti“, net nesivarginama nurodyti, kad šį žodį režisierius vartoja perkeltine prasme, todėl jį rašant reikėtų nepamiršti kabučių. Dabar gi sukuriamas vaizdas, jog Lietuvoje teatro žmonės vieni kitus užmušinėja tikra šio žodžio prasme.

4. Nė karto nesu buvęs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Todėl mane domintų viskas, kas susiję su Amerika: oficialiojo Vašingtono požiūris į Baltijos valstybių saugumo reikalus, amerikiečių nuomonė apie Lietuvą, svarbiausi Amerikoje gyvenančių lietuvių lūkesčiai, nutautėjimo, asimiliacijos keliami pavojai… Ar galima keliais žodžiais apibūdinti, kas yra Amerika ir kas yra Amerikoje gyvenantys lietuviai?

Apie oficialųjį Vašingtono požiūrį į Baltijos valstybių saugumo reikalus galima spręsti iš JAV vyriausybės atstovų ar pavienių politikų pasisakymų bei jų pranešimų spaudai. Paskutiniu metu Lietuva iš oficialiojo Vašingtono sulaukė nemažai padrąsinimų ir toliau siekti energetinio saugumo ir tuo pačiu kritikos, jog, kartu su kitomis Europos narėmis, priklausančiomis NATO, Lietuva skiria nepakankamai pinigų savo gynybai.

Jei ieškosime amerikiečių nuomonės apie Lietuvą žiniasklaidoje, tektų nemažai pavargti, nes apie Lietuvą rašoma itin retai. Bene paskutinį kartą Lietuva į JAV žiniasklaidos akiratį pateko birželio mėnesį ėmusi pirmininkauti ES Tarybai. Kur kas dažniau dėmesio sulaukia Amerikos lietuviai – apie juos, apie JAV lietuviškuose telkiniuose vykstančius renginius ar minėjimus kartas nuo karto parašo vietinė spauda.

Bene vienas iš svarbiausių JAV lietuvių lūkesčių yra siekimas nenutautėti, neprarasti tautinės tapatybės – kuo ilgiau išsaugoti lietuvių kalbą, lietuviškus papročius ir tradicijas; taip pat pratęsti lietuviškų parapijų, organizacijų, fondų ir kooperatyvų bei spaudos gyvavimą.

Taip vadinama dipukų (Lietuvą palikusių Antrojo pasaulinio karo metu) banga tikisi ir viliasi, jog šio uždavinio imsis nauja JAV lietuvių banga, į Ameriką atvykusi keli metai prieš ar jau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Deja, toks perėmimas nevyksta taip paprastai, todėl nemažai lietuviškų parapijų ar organizacijų yra priverstos užsidaryti ir išnykti.

Paskutiniu metu JAV lietuviai ėmė vis labiau rūpintis savo archyvais. JAV Lietuvių Bendruomenės rėmuose įkurtas Archyvų komitetas (pirmininkė Dalė Lukienė) ne tik rengia susitikimus su Šiaurės Amerikoje esančių lietuviškų archyvų bei muziejų darbuotojais, sudarinėja turimų archyvų sąrašus bei juose esančių archyvų aprašus, bet ir palaiko ryšį su Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Lietuvos centriniu archyvu, taip pat Lietuvos Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir kitomis įstaigomis bei organizacijomis, vienaip ar kitaip susijusiomis su archyvais ir besidominčiomis išeivijoje saugomais archyvais.

Aktualus lieka ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas (dar žinomas kaip dvigubos pilietybės klausimas). Po 1990 metų kovo 11 dienos iš Lietuvos išvykę lietuviai, galvojantys priimti ar jau priėmę Amerikos pilietybę, pagal šiuo metu galiojančius LR įstatymus (su mažomis išimtimis) netenka Lietuvos pilietybės. Jų vaikai, sulaukę 18 metų, turi pasirinkti, kurią pilietybę – JAV ar Lietuvos – išlaikyti. Toks pasirinkimas negresia Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusiems, jų vaikams, anūkams ir proanūkiams. Todėl ši atskirtis tarp dipukų ir neseniai atvykusių lietuvių yra gana aštri ir dažnai iškyla į viešumą.   

5. Suprantu, jog neįmanoma aprėpti neaprėpiamo. Todėl susikoncentruosiu į man, regis, svarbiausius klausimus. Štai Vilniuje prie senosios Rotušės sienos prikalta lenta, skelbianti, jog Lietuvos priešai yra ir JAV priešai. Ko daugiau šiuose žodžiuose – vaidybos, pompastikos, diplomatiško mandagumo ar teisybės?

Diplomatiniame lygyje Amerika visada pabrėždavo nepripažįstanti Lietuvos okupacijos. Tad ir George‘o W. Busho išsakyti žodžiai Vilniuje, lietuvių įamžinti net atskira lenta, yra tokios Amerikos nepripažinimo politikos tąsa. Tam tikra prasme ši Busho frazė, ištarta 2002 metų lapkričio 23 dieną, buvo gražus preliudas į Lietuvos įstojimą į NATO 2004 metais.

Proginės prezidentų kalbos visada pasižymi tam tikra retorika, kuri, kaip Jūs pastebėjote, neretai gali atrodyti suvaidinta ar pompastiška. Tačiau, žinant, jog prezidentų kalbos itin retai būna improvizuotos ir joms rengiamasi iš anksto ir rimtai, nemanau, jog Busho žodžiai tebuvo graži vaidyba.

Juk dar garsesnė frazė „Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną!“, priklausanti JAV prezidentui Ronaldui Reaganui ir pasakyta prie Brandenburgo vartų Vokietijoje 1987 metų birželio 12 dieną, buvo karštų diskusijų tarp prezidento ir jo patarėjų objektu.

Dauguma patarėjų pasisakė prieš šią frazę, sakydami, jog ji pernelyg kraštutinė, sugriausianti bet kokias pastangas užmegzti šiltesnius santykius su Sovietų Sąjunga. Bet Reaganas ją savo kalboje ne tik paliko, bet ir ištarė ją taip, jog ji nuskambėjo kaip improvizacija, kuri, rodos, tiesiog ėmė ir išslydo iš jo lūpų.   

6. Ar Amerikoje gyvenantys lietuviai pasmerkti nutautėti? Ir jei pasmerkti pamiršti lietuviškas šaknis, kas dėl to labiausiai būtų kaltas – mūsų neatsparumas svetimoms įtakoms, sudėtingos gyvenimo sąlygos, skaitlingesnių, judresnių tautų įtaka?

Atsakymas priklauso nuo to, apie kokį nutautėjimo lygį kalbame. Bet kurios etninės grupės nutautėjimas svečioje šalyje vyksta tam tikrais etapais. Vienas pirmųjų ir ryškiausių etapų yra savos kalbos vartojimo ribų susiaurinimas – kai ja pradedama kalbėti tik namuose ir/ar draugų rate. T.y. kalba pamažu virtsa virtuvės kalba, beveik neišeinančia už namų rato. Ilgainiui tai veda prie kalbos nuskurdimo, sustabarėjimo ir praradimo.

Išlaikyti kalbą gyvenant svečioje šalyje bet kuriai etninei grupei yra itin sunku, todėl jau kitos – naujos – kartos santykis su gimtąja ar tėvų kalba bus susilpnėjęs; ji dar bus vartojama susikalbant su tėvais ar seneliais, bet jau nebus pagrindinė aktyvaus gyvenimo už namų išraiškos priemonė; ji bus gerokai skurdesnė, tam tikra prasme – negyva.

Pagal paskutinius JAV cenzo duomenis (2011 metų), Amerikoje gyvena daugiau nei pusė milijono lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių (tikslus skaičius – 654,004). Jų amžiaus vidurkis yra 47,6 metai, jaunesnių nei 18 metų gyvena 103,683. Anglų kalba namuose kalba net 90.5 proc., kita nei anglų – vos 9.5 proc.

Taigi, pagal surašymo duomenis, Amerikoje gyvena daug žmonių, jau nekalbančių lietuviškai, bet laikančių save lietuviais. Kas jie yra Lietuvos akyse? Jei lietuvių kalba yra vienas iš buvimo lietuviu apibrėžčių, tada jie nėra lietuviai. Bet jeigu jie švenčia lietuviškas šventes, dalyvauja lietuviškoje veikloje, šoka lietuviškus šokius ir dainuoja lietuviškas dainas, gal vis dėlto jie – lietuviai?

Prieš porą dienų Delfi.lt skaitytame pokalbyje su Lietuvoje viešėjusiu JAV profesoriumi Edmundu Salikliu skaitau: „Aš jaučiuosi esąs lietuvis, bet visi mane [Lietuvoje] pristato kaip lietuvių kilmės.“ Saliklis kalba lietuviškai, bet Lietuvoje į jį jau žiūrima ne kaip į tikrą lietuvį, bet kaip lietuvių kilmės asmenį, t.y. santykyje su savimi jį pastato lyg ir vienu laipteliu žemiau.

Tokių atvejų esu girdėjusi ne vieną. Tai ypač skaudu girdėti tiems Amerikos lietuviams, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, rašė laiškus savo Kongreso nariams, demonstravo ir kitaip palaikė taip vadinamą Lietuvos laisvės bylą Amerikoje. Jie tikrai nesijaučia esą tik lietuvių kilmės žmonėmis, maža to, kai kurie jų net nenori būti vadinami Amerikos lietuviais, o tiesiog lietuviais, gyvenančiais Amerikoje.

Taigi supratimas, ką reiškia būti lietuviu ir kas yra lietuvis, užsienyje ir Lietuvoje gerokai skiriasi. Kaip skiriasi ir suvokimas, ką reiškia būti nutautėjusiu.

Tas pats prof. Saliklis, šią vasarą į VGTU atvykęs su 11 studentų iš Kalifornijos politechnikos instituto, sako, jog su šia tarpuniversitetine programa jis galėjo važiuoti bet kur – į Barseloną ar Paryžių. Bet jis pasirinko Lietuvą, nes norėjo, kad būtent mūsų šalis kažką gero iš to gautų.

Pagalba Lietuvai yra dar vienas apsibrėžimas, ką reiškia būti lietuviu svetur – aš galiu jau nekalbėti lietuviškai, galiu formaliai nepriklausyti vietiniam lietuviškam telkiniui ar Lietuvių Bendruomenei, bet kadangi esu lietuvis, aš noriu ir turiu padėti Lietuvai.

Beje, ilgiausiai svetimoje aplinkoje išlieka savų tradicijų ir papročių laikymasis, t. y. valstybinių ar tautinių švenčių šventimas, nacionalinė virtuvė, dainos ir šokiai. Tokių lietuvių Amerikoje, kurie šoka, dainuoja, gamina lietuvišką maistą, jį vertina ir juo didžiuojasi, o vasaromis dar ir stovyklauja, yra be galo daug. Jų gretas papildo jau trečios ar net ketvirtos kartos JAV lietuvaičiai, taip pat vienas kitas iš naujai atvykusių lietuvių.

7. Kuo skiriasi mūsų emigrantai, pakliuvę į Ameriką Antrojo pasaulinio karo metais, nuo šiandieninių, vadinamųjų ekonominių, emigrantų? Pirmiesiems Lietuva labai brangi, o antriesiems – šiaip sau?

Skiriamųjų bruožų yra nemažai, bet tarp jų tikrai nenurodyčiau meilės Lietuvai didumo ar mažumo. Antrojo pasaulinio karo lietuvių emigrantų banga turi nemažai privalumų. Vienas iš jų – mokėjimas gyventi bendruomeniškai, dirbti ir laikytis išvien. To jie išmoko gyvendami išvietintųjų asmenų stovyklose Vokietijoje. Jau ten jie steigė mokyklas, chorus, ansamblius, leido savo spaudą, knygas, rašė ir kūrė, nes matė, jog, nelavindami savo jaunimo, nebandydami laikytis tradicijų, išlaikyti kalbos ir lietuvybės, jie praras tapatybę ir išnyks kaip tauta, kurios nulaužta šaka jie buvo ir jautėsi esą.

Tad pradėję emigruoti į Šiaurės, Pietų Ameriką ar Australiją, tie lietuviai žinojo, kaip jie norėtų gyventi – ten, kur yra lietuvių, kur vyks kultūrinė ir visuomeninė veikla, kur yra daugiau galimybių tiek jiems, tiek jų vaikams ir toliau išlikti lietuviais, galų gale – sukurti lietuvišką šeimą.

Ir kada nors, kai Lietuva bus laisva, sugrįžti į Lietuvą. Kad tokia nuostata buvo gaji ir išliko net keletą dešimtmečių, sako ir toks faktas, jog kokiais 1997 metais vykusiame Santaros-Šviesos federacijos suvažiavime buvo rimtai diskutuojama tema „Kodėl mes negrįžtame į Lietuvą?“.

Įdomu yra tai, jog šia tema diskutavo ne dipukai, Lietuvą palikę būdami vidutinio ar vyresnio amžiaus, bet jau jų vaikai, kurie pasitraukė būdami vaikais ar paaugliais.

Kitaip yra su šiandieniniais emigrantais (beje, aš visų jų į vieną „ekonominių“ emigrantų kategoriją nedėčiau). Jie į Ameriką atvyko ne grupėmis, bet pavieniui. Atvyko iš jau byrėti pradėjusios ar vos prieš keletą metų subyrėjusios Sovietų Sąjungos, neturėdami to dipukų pasirengimo, tos jų patirties, ką reiškia gyventi bendruomenėje, dirbti išvien ir, šalia savo asmeninės gerovės, rūpintis ir visos lietuviškos bendruomenės ateitimi.

Ši lietuvių emigrantų grupė yra labiau individualistinė, nelinkusi ar nematanti reikalo burtis, veikti išvien. Manau, jog prie tokio jutimosi prisideda ir atsiradusi galimybė bet kada nuskristi į Lietuvą, jeigu leidžia finansai, net kurį laiką ten pagyventi, ryšį su tėvyne bei artimaisiais palaikyti per internetą, kaip ir nesunkiai gauti informaciją apie visas Lietuvos naujienas ne praėjus savaitei ar mėnesiui ir ne per tarpininką, bet čia ir dabar, neišėjus iš namų ar neišlipus iš lovos.  

8. Amerikos laikraštis "Draugas" iki šiol skelbia kai kuriuos mano komentarus. Bet man sunku įsivaizduoti, kas tie tikrieji "Draugo" skaitytojai. Atvirai kalbant, visiškai nežinau, kaip mano straipsnius vertina Amerikoje gyvenantys lietuviai. Tikriausiai visokių atsiliepimų pasitaiko? Greičiausiai – net ir labai piktų?

„Draugas“, 2009 metais perkopęs 100-mečio slenkstį, gali pasigirti išties gražia ir turtinga istorija. Suprantama, jog per tiek metų laikraščio puslapius vartė bei skaitė ne tik gausus, bet ir gana margas Amerikos lietuvių būrys. Šiandien didžioji „Draugo“ skaitytojų dauguma yra Antrojo pasaulinio karo lietuviai išeiviai, kurių amžiaus vidurkis, sakyčiau, yra apie 65 – 70 metų.

Tai žmonės, kurie vis dar vertina lietuvišką žodį ir žinias apie JAV lietuvių gyvenimą bei domisi Lietuvos įvykiais. Kai kurie jų „Draugą“ prenumeruoja dar ir todėl, jog laikraštį skaitė jų tėvai ar seneliai. Lietuviška spauda ir jos skaitymas vis dar yra vienas iš lietuvybės įrodymų.

Apie tai, kaip Amerikos lietuviai vertina Jūsų ar bet kurio kito „Drauge“ rašančio straipsnius, galima spręsti iš jų laiškų redakcijai. Skaitytojų laiškai yra apskritai labai svarbi JAV spaudos tradicijos dalis. Bet kuris save gerbiantis ir save rimtu laikantis laikraštis skiria vietos savo skaitytojų mintims ir pasisakymams. Ne išimtis ir JAV lietuvių spauda.

Man dirbant „Drauge“ ypač stengėmės išjudinti skaitytojus pasisakyti jiems rūpimais klausimais. O laiškų ateidavo visokių – ir korektiškų, ir nelabai. Jeigu autorius sutikdavo, pyktį ar įžeidimą sušvelnindavome ir laišką paskelbdavome „Drauge“. Tokia taktika, atrodo, veikė gana gerai visus tuos šešerius mano darbo laikraštyje metus. Kiek žinau, skaitytojai buvo patenkinti.

9. Ar JAV spauda domisi Amerikos lietuvių šiokiadieniais? Ar JAV spaudoje daug informacijos, kas dedasi Lietuvoje, kokie Lietuvos santykiai, pavyzdžiui, su Rusija, Baltarusija, Lenkija? Ar mes visiškai neįdomūs? Ar įmanoma ne itin mums palankią padėtį bent kiek pataisyti? Galų gale ar Amerika domisi Europos Sąjungos reikalais?

JAV spaudoje žinių apie Lietuvą pasitaiko itin mažai. Tuos atvejus galima kone ant vienos ar dviejų rankos pirštų suskaičiuoti: Lietuvos energetinė nepriklausomybė; Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai; CŽV kalėjimų egzistavimas Lietuvoje; Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės asmuo, na, dar kartais Lietuvos alus ar turizmas.

Tačiau tokia padėtis yra ir kalbant apie tokias šalis kaip Latvija, Estija, Čekija, Rumunija, Bulgarija, Austrija, Belgija, Liuksemburgas ir pan., šalis, kurios nėra strateginės JAV partnerės. Gal kiek dažniau sumirga Lenkijos vardas. To priežastis, manau, yra ta, jog Amerikoje gyvena gana gausi lenkų bendruomenė.

Tačiau JAV žiniasklaida gana pastoviai domisi ES, ypač ten kilus ekonominei krizei. Tada dažniau suskambėdavo Graikijos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos bei Prancūzijos vardai. Trys pastarosios, kaip žinome, drauge su Didžiąja Britanija, yra pagrindinės ES įžaidėjos ir žaidėjos.

10. Visi girdėjome posakį, jog Amerika – tautų katilas. Ar kitoms tautinėms diasporoms geriau sekasi įsitvirtinti Amerikoje nei mums, lietuviams? Ar lietuviai turi draugų tarp, sakykim, kinų, meksikiečių, juodaodžių?

Šiandieninėje Amerikoje jau nekalbama apie tautų katilą, į kurį sukritusios etninės grupės praranda savo tautinę tapatybę, asimiliuojasi ir jų antroji ar trečioji karta išdidžiai save vadina amerikiečiais.

Šiandien vis dažniau vartojama tautų mišrainės sąvoka. Tai reiškia, jog pripažįstama etninių grupių tapatybė, jų išskirtinumas, jis yra vertinamas. Vis dėlto tuo pačiu metu reikalaujama, jog bendruomenė negyventų geto sąlygomis ir aktyviai dalyvautų savo rajono, miesto, valstijos ar visos šalies visuomenės gyvenime. Trumpai tariant, šių dienų Amerikoje asimiliaciją pamažu keičia integracija.

Nors valstybiniame lygyje ši politika dar tikrai neprilygsta Kanadoje esančiai valdžios politikai etninių grupių atžvilgiu, kur egzistuoja programos bei skiriami pinigai etninei veiklai skatinti ir palaikyti.

Didžiausią svorį – politinį – Amerikos visuomenėje turi didžiausios etninės grupės, tarp kurių pirmauja meksikiečiai (arba ispanakalbiai). Laikoma, jog paskutinius rinkimus į prezidentus Respublikonų partija pralaimėjo iš dalies dėl to, jog ji nesugebėjo į savo pusę palenkti būtent šios rinkėjų grupės.

Stiprėja ir Azijos regionui priklausanti grupė, kurią gausiausiai sudaro indai ir kinai. Ši grupė pasižymi ne politine įtaka, bet išsilavinimu (turi vieną iš aukščiausių rodiklių pagal aukštojo mokslo baigimą) ir gaunamo atlyginimo dydžiu (ši grupė uždirba daugiausia iš visų etninių grupių). Tokia galia nepasižymi nei Amerikoje gyvenantys lenkai, nei italai, nei airiai. Pastarųjų dviejų kažkada turėta įtaka ir vaidmuo, atrodo, jau tėra praeitis.

Jei kalbėsime apie pavienius Amerikos lietuvius, be abejo, jie neišvengiamai darbe ar kaimynystėje susipažįsta su kitų tautybių žmonėmis. Vis dėlto nemaža dalis lietuvių artimiau bičiuliaujasi su lietuviais nei su kitų etninių grupių nariais.

Skirtingai nuo dipukų, naujoji lietuvių emigrantų banga nevengia bendravimo ir neblogai sutaria su buvusio Sovietų Sąjungos bloko gyventojais, kaip lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Šioje bangoje yra daugiau ir mišrių santuokų, ne tik su rytų ar vakarų europiečiais, bet ir su ispanakalbiais, juodos rasės žmonėmis.

JAV lietuviškų organizacijų ryšiai su kitomis etninėmis bendruomenėmis Amerikoje yra gana riboti. Tiesa, viena kita lietuviška bendruomenė nuomojasi patalpas iš estų, latvių ar žydų bendruomenių, tad šioks toks kontaktas egzistuoja.  

11. Kaip apibūdintumėte Amerikos ir kai kurių musulmoniškų valstybių nesutarimus? Terorizmas – tikrasis Amerikos "Achilo kulnas"?

Trumpai atsakyti yra sunku, nes musulmoniškų valstybių pasaulyje yra ne viena ir ne dvi, be to, jos viena nuo kitos gerokai skiriasi. Jau kuris laikas Amerikos valdžioje ir visuomenėje vyrauja požiūris, jog Amerika neturėtų tiesiogiai kištis į musulmoniškų šalių reikalus, bet bandyti nesutarimus spręsti diplomatiniais kanalais.

Todėl JAV iki šiol neskuba imtis drastiškų priemonių Sirijoje, nors jau kuris laikas Baracko Obama‘os administracija pasisakė remianti ir palaikanti Sirijos sukilėlius. Amerikos visuomenė ir žiniasklaida palankiai įvertino ir JAV valdžios nesikišimą į nesenus įvykius Malyje. Tada kariniuose veiksmuose prieš Al Qaeda teroristus dalyvavo Prancūzijos kariai.

Prieš pusantrų metų Obama pranešė apie besikeičiančią Amerikos užsienio politikos kryptį. Vienoje iš savo kalbų jis teigė, jog nuo šiol Amerika savo dėmesį kreips į vis labiau stiprėjantį ir strategiškai svarbiu tampantį Azijos-Ramiojo vandenyno regioną. Vadinasi, Europoje ir Vidurio Rytuose (tarp kurių – ne viena musulmoniška valstybė) esančios valstybės ateityje turėtų sulaukti kur kas mažiau JAV paramos ir dėmesio.

Neseniai „Christian Science Monitor“ pasirodžiusiame straipsnyje rašoma apie Seth Jones atliktą studiją apie Al Qaeda grėsmę Amerikai. Pasak Jones, RAND Corp. analitiko, šiandien šios grupuotės atskiri padaliniai yra gausūs ir itin išsibarstę geografiškai ir karas su jais nebus nei lengvas, nei trumpas. Jones perspėja, jog Amerika neturėtų nuvertinti Al Qaeda grėsmės ir turėtų ruoštis karui, panašiam koks jis buvo Šaltojo karo laikais su Sovietų Sąjunga.  

Kita vertus, vis daugiau rūpesčio, mano nuomone, amerikiečiams kelia ir taip vadinamas vietinis terorizmas, kurio paskutinis pavyzdys buvo brolių iš Čečėnijos Tsarnaev teroristinis išpuolis per Bostono maratoną.

12. Baigdamas interviu norėčiau pateikti tokį klausimą: kas nuoširdžiai patiko ir kas paliko slogų įspūdį gyvenant anapus Atlanto?

Slogaus įspūdžio apie Ameriką nesusidariau. Amerika nėra panacėja ir jos visuomeninė bei politinė sąranga yra pilna įvairiausių ydų bei problemų. Tačiau visuomenė ten brandžiau su jomis dorojasi, vyrauja kur kas didesnis pasitikėjimas valstybe, politine ir teisine sistema, jai atstovaujančiais politikais, žiniasklaida, o ir patys visuomenės nariai pasižymi didesne pilietine branda (nors, žinoma, yra ir išimčių).

Iš kitos pusės sunku nepastebėti, kaip svyruoja politinės svarstyklės ir politikų laikysena tam tikrais klausimais, pasikeitus „politiniam orui“ ar gerai paspaudus kokiai nors lobistinei grupei ar įtakingesniam verslininkui. Jau kuris laikas tokios problemos kaip švietimas, nelegali imigracija, ginklų turėjimas ir nešiojimas viešumoje, medicinos sistema ir kt. yra įstrigusios Kongreso koridoriuose ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra sprendžiamos.

Man Amerika buvo puiki gyvenimo mokykla. Ten gyvendama pradėjau domėtis politika, ėmiau atidžiau sekti žiniasklaidą, gilintis į visuomenės problemas ir pastebėti, kaip jos toje šalyje sprendžiamos. Užtruko nemažai laiko suprasti  šalies politinę sandarą, suvokti, kaip sąveikauja federalinė ir valstijų valdžios, kaip veikia teisinė, mokesčių sistema, kokių principų laikosi žiniasklaida ir pan.

Bet užvis labiau vertinu Amerikoje užmegztas pažintis ir draugystes tiek su vietiniais lietuviais, tiek amerikiečiais, kurias tikiuosi išsaugoti ir gyvendama Lietuvoje.

Nuotraukoje: interviu autorė Dalia CIDZIKAITE, literatūros kritikė, žurnalistė, šešerius metus dirbusi Amerikos lietuvių laikraščio "Draugas" vyr. redaktore.

2013.08.12


Prisijunkite prie diskusijos