Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Angelai Merkel, kuri sekmadienį mini 15-ąsias kancleriavimo metines, skriejo ir sveikinimai, ir kandžios replikos.
Prancūzijos dienraštis „Le Parisien“ šia proga pakalbino politikus, kuriems yra tekę dirbti ir derėtis su A. Merkel jos ilgos politinės karjeros metu.
„Ji yra turbūt didžiausia politinė veikėja visoje Europoje“, – laikraštyje cituojamas buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Kouchneris, pasak kurio, A. Merkel yra „moteris, kuri žino, kaip būti stipria, bet ne griežta“.
„A. Merkel yra labai pragmatiška, tikras „vokiškos kokybės“ pavyzdys. Ji gali būti erzinanti, nes kartais veikia labai lėtai, ne itin entuziastingai“, – prisiminimais dalijasi nuo 2012 m. iki 2014 m. Prancūzijos premjero pareigas ėjęs Jean-Marcas Ayraultas.
Kiti prancūzų politikai Vokietijos kanclerę taip pat apibūdina kaip žmogų, kuris neskuba priimti svarbių sprendimų.
Europos centrinio banko vadovė Christine Lagarde Vokietijos vyriausybės vadovę pasveikino tviterio žinute, kurioje teigia, jog „kanclerė A. Merkel ėmėsi ryžtingų žingsnių Europai sustiprinti šiais iššūkių kupinais laikais ir šiandien yra viena gerbiamiausių pasaulio lyderių“. Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
2018 m. spalį A. Merkel, tuomet vadovavusi valdančiajai Krikščionių demokratų partijai (CDU), paskelbė, kad neketina dalyvauti 2021 m. vyksiančiuose rinkimuose.
Tuo metu Vokietijos kraštutinė dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) neslepia laukianti, kada A. Merkel pagaliau pasitrauks iš valdžios.
„Laikykitės, žmonės, liko tik vieneri metai“, – AfD parlamentarė Joana Cotar rašė tviteryje.
G. Thunberg paragino Vokietijos kanclerę A. Merkel palikti klimato „komforto zoną“. EPA-ELTA nuotr.
Švedijos klimato aktyvistė Greta Thunberg paragino Vokietijos kanclerę Angelą Merkel „išdrįsti galvoti apie ilgalaikes perspektyvas“ ketvirtadienį vykusio susitikimo metu, kuriame jos aptarė klimato krizę ir kovos su klimato atšilimu priemones, skelbia „Reuters“.
90 minučių trukmės susitikimo metu A. Merkel išdėstė savo klimato politikos prioritetus Vokietijos pirmininkavimo ES metu, – kalbėjo apie ES tikslą iki 2050 metų pasiekti neutralumą klimatui ir tarpinius tikslus iki 2030 metų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, sakė vyriausybės atstovas.
Po susitikimo reporteriams G. Thunberg sakė, kad A. Merkel buvo maloni ir labai draugiška, tačiau teigė, jog kanclerė turi didelę atsakomybę ir didžiulę galimybę tapti pasaulio lydere kovoje su klimato kaita.
„Svarbiausia yra tai, kad pradėtume į klimato krizę žvelgti taip pat, kaip žvelgiame į kitas krizes“, – sakė G. Thunberg, pridurdama, kad ji ir dar keletas kitų aktyvistų A. Merkel paprašė skubiau spręsti su klimato kaita susijusias problemas.
„Ko mes norime, tai – lyderių. Norime, kad žmonės imtųsi daugiau veiksmų, išdrįstų palikti savo komforto zonas, pirmenybę teiktų mūsų laukiančiai ateičiai ir išdrįstų galvoti apie ilgalaikes perspektyvas“, – teigė jaunoji aktyvistė.
Prie G. Thunberg susitikime prisijungė keletas „Fridays for Future“ judėjimo narių, tarp kurių ir aktyvistė Luisa Neubauer. Greta Thunberg. EPA-ELTA nuotr.
„Ji bent patvirtino, kad yra pasiryžusi pirmininkavimo laikotarpiu ką nors padaryti, – sakė L. Neubauer. – Tačiau galiausiai kalbama apie bendrus biudžetus, apie labai aiškius tikslus, apie skaičius ir duomenis ir tai, kad mums reikia veiksmų, o ne labai gražių ir didelių žodžių.“
Vyriausybės atstovas teigė, kad A. Merkel ir aktyvistai bendrai sutiko, kad globalinis atšilimas kelia iššūkių pasauliui, o išsivysčiusios valstybės turi didelę atsakomybę su jais tvarkytis.
„To pagrindas yra nuoseklus Paryžiaus klimato susitarimo įgyvendinimas“, – sakė vyriausybės atstovas.
Vokietijos vyriausybė anksčiau šią savaitę pripažino, kad būtų neįvykdžiusi savo 2020 metų klimato tikslų, jei koronaviruso pandemijos sukeltas ekonominis chaosas nebūtų smarkiai sumažinęs šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel įspėjo žmones neignoruoti koronaviruso keliamo pavojaus, pridurdama, kad pandemija dar nesibaigė ir padėtis šalyje išlieka rimta, informuoja „Deutsche Welle“.
„Koronaviruso keliamas pavojus išlieka didelis“, – šeštadienį paskelbtoje vaizdo žinutėje sakė A. Merkel.
„Lengva pamiršti, nes krizės metu Vokietija iki šiol tvarkėsi gana gerai, tačiau tai nereiškia, kad pavojaus nebėra. Žiūrėkite į tai rimtai, nes padėtis rimta“, – teigė kanclerė.
A. Merkel teigimu, politikai neįstengs vieni sustabdyti viruso plitimo, tam reikia, kad visi elgtųsi atsakingai. Politikė priminė gyventojams, kad koronaviruso plitimo sustabdymas yra kiekvieno atsakomybė.
„Visi mes turime žiūrėti į tai kaip į bendrą pareigą ir suprasti, kad laikydamiesi taisyklių dėl minimalaus fizinio atstumo, veido prisidengimo ir rankų higienos, kiekvienas iš mūsų prisideda prie bendro mūsų likimo“, – teigė kanclerė.
Kanclerė, be kita ko, pabrėžė, kad kova su COVID-19 ir jos socialiniais, ekonominiais padariniais bus Vokietijos pirmininkavimo ES Tarybai pagrindas. Vokietija nuo liepos 1 d. perima pirmininkavimą ES Tarybai.
Roberto Kocho instituto duomenimis, Vokietijoje iki šios dienos iš viso patvirtinti 193 243 koronaviruso infekcijos atvejai, 8 954 užsikrėtę žmonės mirė.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atmetė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kaltinimus, kad Rusijos programišiai 2015 m. surengė ataką prieš ją ir pasisavino kanclerės elektroninius laiškus.
„Praėjo penkeri metai. Nebuvo pateikta nė vieno konkretaus fakto“, – interviu Rusijos žiniasklaidos grupei RBK sakė S. Lavrovas.
A. Merkel šią savaitę pareiškė, kad yra rimtų įrodymų, jog ji tapo Rusijos programišių ir šnipinėjimo taikiniu.
Vokietija nesitrauks nuo vamzdyno „Nord Stream 2“ projekto, leisiančio Rusijai tiekti dujas Europai apeinant Ukrainą, net jeigu ateityje matysime pasikartojančius agresyvius Rusijos veiksmus prieš Ukrainą, mano politologas Marius Laurinavičius.
„Sprendimas Vokietijoje jau yra priimtas, ir vienintelis dalykas, kuris galėtų sutrukdyti, – tai kokie nors Europos Komisijos sprendimai, kad kažkas kažko neatitinka, bet tai irgi sunkiai įsivaizduočiau. Vokietijos kanclerė Angela Merkel supranta visas grėsmes, todėl stengiasi kitaip spręsti šią problemą, vystydama suskystintų gamtinių dujų terminalus. Per daug interesų ir politinės valios įkišta į tą projektą, kad jį kas nors Vokietijoje galėtų sustabdyti“, – teigė M. Laurinavičius.
Politologas išskyrė dvi pagrindines priežastis, kodėl Vokietija „laikosi dantimis įsikibusi“ į šio dujotiekio projektą. Pasak jo, viskas prasideda nuo kitokio požiūrio – Vokietija Rusiją mato kaip istoriškai pagrįstą, patikimą išteklių tiekėją.
„Su tuo ginčytis yra sudėtinga, ji ir buvo patikima išteklių tiekėja. Tačiau „Nord Stream 2“ yra ne vien tik ekonominis projektas, bet ir karo prieš pačius Vakarus dalis, o tokiais projektais mes jį finansuojame. Vokietija su tuo nesutinka, mano, kad tai yra jiems naudinga“, – sakė M. Laurinavičius.
Pasak politologo, kita priežastis – tiesioginiai finansiniai interesai, nes panašiais finansiniais projektais Rusija apraizgė didžiąją dalį Europos. Taip, pasak M. Laurinavičiaus, Rusija sukuria savo įtakos tinklą įvairiose valstybėse.
Lapkričio viduryje Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis perspėjo Europą, kad dujotiekio užbaigimas gali prisidėti prie dar didesnės Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Tačiau M. Laurinavičius nemano, kad Rusijos kariniai veiksmai prieš Ukrainą galėtų būti susiję su „Nord Stream 2“ projektu.
„Aš visuomet net ir savo kolegoms vokiečiams sakau vieną paprastą dalyką – šitas projektas yra pavojingiausias ne Ukrainai ir net ne bendrai Europos energetinei nepriklausomybei. Jis yra pavojingiausias pačiai Vokietijai, nes yra kuriamas tinklas. Ir kuo labiau mes jį leisime Rusijai kurti, tuo didesnė dalis pinigų, uždirbtų Vokietijoje dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio, tiesiogiai bus skirta kovai prieš pačią Vokietiją jos viduje. (…) O tai bus dideli pinigai“, – perspėjo politologas.
ELTA primena, kad Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas pirmadienį pareiškė palaikymą „Nord Stream 2“ dujotiekio projektui su Rusija, nepaisant kai kurių Vokietijos politikų siūlymų panaudoti „Nord Stream 2“ projektą kaip galimą sankciją Rusijai už Ukrainos laivų ir jų įgulų suėmimą netoli Krymo pusiasalio.
Annegret Kramp-Karrenbauer, kuri, kaip prognozuojama, po A. Merkel atsistatydinimo vadovaus Krikščionių demokratų partijai (CDU), sekmadienį pareiškė, kad viena iš sankcijų Rusijai būtų dujų tiekimo „Nord Stream 2“ vamzdynu sumažinimas.
Tačiau H. Maasas, socialdemokratų partijos A. Merkel koalicijoje narys, patikino, kad 11 mlrd. dolerių vertės „Nord Stream 2“ projektas yra komercinio pobūdžio, todėl jis bus tęsiamas.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
www.iskauskas.lt
Vienu požiūriu vis garsiau skambanti iniciatyva sukurti ES ginkluotąsias pajėgas filosofo Vytauto Radžvilo įvertinta tiksliai: Merkel ir Macrono pasiūlymas naudingas Putinui. Kodėl? Sena jo svajonė supriešinti JAV ir Europą pildosi.
Ši idėja nėra nauja. Diskusijos pagyvėjo tuomet, kai 2003 m. Briuselyje priimtas sprendimas dislokuoti ES policijos pajėgas Balkanų šalyse, tiksliau – tvarkai Makedonijoje palaikyti, perimant šias funkcijas iš NATO taikdarių (EUROFOR), nebuvo labai vykęs. Regione, ypač pasienyje su Albanija ir Kosovu, siautėjo nusikalstamos grupuotės, kurias, kaip buvo įtariama, inspiravo Serbija.
Kelių šimtų Europos policininkų kontingentas nesusidorojo su padėtimi šiose buvusiose Jugoslavijos respublikose, be to, strigo koordinacija su NATO misija, tad gimė idėja kurti savas ginkluotąsias pajėgas. 2015 m. kovą, kaip rašė politologas Vadimas Volovojus, Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris „tiesiog susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę“.
„Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse. Bendra Europos armija pasiųstų aiškią žinią Rusijai, kad mes rimtai pasiruošę ginti savo europines vertybes“, – tada pareiškė EK vadovas.
JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.
NATO tam neprieštaravo. Tuo pat metu šviesą išvydo Europos politikos studijų centro paruošta ataskaita „Daugiau vienybės Europos gynyboje“, kurios rengimo vadovu buvo ne kas kitas, o pats Javieras Solana – buvęs NATO generalinis sekretorius bei ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Šiame dokumente, be kita ko, rašoma, kad Europa turi turėti „politinę ir karinę galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“, o plėtoti europinę gynybinę integraciją gali „vienodai mąstančių šalių grupė“.
Įdomu, kad pirmoji šiai idėjai pritarė Vokietija, ilgai po kapituliacijos 1945 m. neturėjusi teisės savo ribotas ginkluotąsias pajėgas naudoti už valstybės sienų. Paskui tam pritarė Prancūzija. Buvo manoma, kad B. Obama pritars šiam pasiūlymui, nes, kaip rašė „US News“, ES kariuomenė galės apginti ne NATO narius Europoje, o, be to, europiečiai pagaliau pradės patys mokėti už savo saugumą.
Tada idėją palaikė Suomija, net ES nepriklausanti Turkija, kuri pažadėjo Europos kariuomenei duoti 60 tūkstančius karių (bėda tik ta, kaip rašo V. Volovojus, kad vokiečiai ir prancūzai priešinasi turkų narystei ES). Palankiai pasiūlymą įvertino Austrija ir Švedija.
Rusijai aneksavus Krymą, kilus karui Ukrainoje, išsiplėtus migrantų antplūdžiui į Europos šalis, „Union Europa Forces“ (UEF) idėja įgavo pagreitį. Europietiškų ginkluotųjų pajėgų kūrimo sumanymas buvo aptartas 2016 m. rugpjūtį vykusiame Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderių uždarame susitikime italų lėktuvnešyje „Garibaldi“ prie Ventotene salos. Britams traukiantis iš ES, italai, kuriems ypač aktuali pabėgėlių problema, finansai ir šlyjanti ekonomika, tampa geri idėjos bendraautoriai.
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
Vienu pirmųjų rimtesnių idėjos realizavimo momentų tapo Europos parlamento 2017 metų vasarį priimta rezoliucija Europos Sąjungoje įsteigti vieningą kariuomenę. Motyvas aiškus: vieningos Europos ginkluotosios pajėgos gali kainuoti ES šalims pigiau, nei gynybos išlaidų didinimas iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto, kaip to nuosekliai reikalauja naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Dar 2010 m. „Respublikos“ diskusijų platformoje svarstėme, kuo Lietuvai būtų naudingas naujas ES jėgos mechanizmas. Jau kuris laikas Briuseliui nepakanka priemonių, kuriomis galima būtų kontroliuoti tai, kas dedasi ES valstybėse narėse. Mat ekonominiai ir politiniai svertai ne visuomet veikia taip, kaip norėtųsi.
“Šiuo metu mechanizmai, kuriais Briuselis gali priversti atskiras ES valstybes nares imtis susitvarkyti savo darže, nėra labai patikimi. O netvarka atskirose valstybėse kenkia visai Sąjungai, – kalbėjo šių eilučių autorius. – Be abejo, kariuomenė sustiprintų ES įtaką. Tikėtina, kad ji galėtų atlikti savotišką įbauginimo funkciją, tarkime, prieš nepaklusnias ar nenorinčias susitvarkyti Bendrijos nares”.
Amerikos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet kaip ir NATO, Europos armija negalėtų kištis į jos narių vidaus reikalus. „Tai tik dar labiau padidintų piliečių nepasitenkinimą savo šalies valdžia ir ES”, – tada pritarė V. Volovojus. „Veikiausiai tai labiau būtų savotiškos policijos funkcijos, panašios į tas, kurias ES šiuo metu atlieka Kosove. Pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas, karių rengimas, vietinių pareigūnų mokymas. Tokiu atveju ES kariuomenė skirtųsi nuo Aljanso funkcijų”, – anuomet svarstė diskusijos dalyviai.
Iš tiesų, idėja rizikinga, dėl jos apsispręsti bus nelengva. Juo labiau, kad ES atotrūkis nuo JAV pastaruoju metu didėja. D. Trampas daug pastangų deda vengdamas Rusijos ir Kinijos keliamų grėsmių, o JAV karinė galia, kaip pastebi laikraštis „The New York Times“, nagrinėjantis 90 puslapių Kongreso komisijos parengtą pranešimą „Dėl nacionalinės gynybos strategijos“, tolydžio mažėja. Komisija rekomenduoja 3-5 proc. virš infliacijos tempų kasmet didinti JAV karinį biudžetą, kad, be kita ko, augtų NATO karinis dalyvavimas aljanso Rytų flange ir Baltijos šalyse.
Bet štai D. Trumpas kalba kitaip. Jis sukritikavo E. Macrono pasiūlymą kurti vieningas Europos ginkluotąsias pajėgas – „realią Europos armiją“, kad „apsisaugotume nuo Kinijos, Rusijos ir netgi Jungtinių Valstijų“. Amerikos vadovui ypač nepatiko mintis, kad Europai kada nors gali tekti gintis ir nuo Amerikos. D. Trumpas savo „Twiterio“ paskyroje idėją pavadino „labai įžeidžiama“. Gi Prancūzijos lyderis tai pavadino „tviterio tauškalais“.
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas neaišku, kokia Lietuvos pozicija šiuo klausimu. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“ išplatino pranešimą, esą D. Grybauskaitė paragino E. Macroną „priešintis ordoms iš Rytų“. Žinoma, sunku įtarti, kad Lietuva, pritardama UEF idėjai, sutinka būti įtraukta, kaip V. Radžvilas rašo, į Merkel-Putino paktą, panašų į Miuncheno sąmokslą, kad ji dėl to grįžtų į Rusijos įtakos sferą. Jos pasirinkimas, kaip ir prieškarių, labai ribotas…
Užtat stebina tai, kad V. Putinas nedvejodamas pritarė Europos armijos kūrimui. A. Merkel paaiškino, kad UEF „parodytų pasauliui, jog karas Europoje neįmanomas“. Kitaip tariant, bet kokioms Rusijos pastangoms įžiebti ir išplėsti konfliktą Senajame žemyne būtų užkirstas kelias. Maskvos išskaičiavimas čia aiškus: JAV ir ES supriešinimas po „Brexit“ lūžio ir pabėgėlių invazijos, naudingas V. Putinui, siekiančiam suskaldyti ir taip traškančią Bendrijos vienybę bei pakirsti NATO slinktį link vakarinių Rusijos sienų. Kitaip sakant, Vakarų galios sumažėjimas pačių Vakarų rankomis…
Kur du pešasi – trečias laimi. Lietuva bet kuriuo atveju ketina stoti pralaimėjusių pusėn. Ar iš tiesų kartojasi 1938-ųjų situacija?
Iš kairės į dešinę: F. Merzas, A. Kramp-Karrenbauer ir J. Spahnas. EPA – ELTA nuotr.
Per Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) susirinkimą pirmą kartą scenoje kartu pasirodė trys pagrindiniai kandidatai vadovauti partijai po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasitraukimo, praneša naujienų agentūra dpa.
Penktadienį Berlyne vykusiame CDU moterų sparno renginyje dalyvavo partijos generalinė sekretorė Annegret Kramp-Karrenbauer, sveikatos apsaugos ministras Jensas Spahnas ir Friedrichas Merzas. Pastarieji du politikai negaili kritikos A. Merkel, o A. Kramp-Karrenbauer yra jos artima bendražygė.
F. Merzas buvo Vokietijos konservatorių kylanti žvaigždė, tačiau pralaimėjęs kovą dėl valdžios prieš A. Merkel 2009 m. jis ėmėsi teisininko karjeros. Kai kas priekaištauja, kad per tiek laiko jis atitrūko nuo politikos realijų.
Jei CDU imtų vadovauti J. Spahnas, tikėtina, kad partija pasuktų labiau į dešinę. Tačiau jis gali pasitraukti iš kovos dėl pirmininko posto, jeigu matys, kad tikimybė laimėti maža. J. Spahną kandidatu į CDU vadovus penktadienį nominavo partijos skyrius Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Jis žadėjo „beprecedentes diskusijas“ apie partijos ateitį artimiausiomis savaitėmis.
Visi trys kandidatai dalyvaus įvairiuose regioniniuose CDU susitikimuose prieš gruodžio 7 d. Hamburge vyksiančią nacionalinę partijos konferenciją, kurios metu bus išrinktas naujasis jos vadovas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Apklausų duomenys rodo, kad 35 procentai CDU narių pirmenybę vadovauti partijai teikia A. Kramp-Karrenbauer. 33 procentai lyderio poste pageidautų matyti F. Merzui, o tik 7 procentai įvardijo J. Spahną.
A. Merkel nusprendė pasitraukti iš partijos vadovės pareigų po nesėkmingo CDU pasirodymo regioniniuose rinkimuose ir smunkančių reitingų. Ji vadovavo CDU nuo 2000 m. Nepaisant pasitraukimo iš partijos pirmininkės posto, A. Merkel žada toliau eiti kanclerės pareigas visą ketvirtąją kadenciją iki 2021 m., o tada pasitraukti iš politikos.
Vokietijos vidaus žvalgybos vadovas H. G. Maassenas neteko posto. EPA-ELTA nuotr.
Vokietijos vidaus reikalų ministras pirmadienį privertė pasitraukti iš posto šalies vidaus žvalgybos vadovą Hansą-Georgą Maasseną. Dėl prieštaringų pastarojo pasisakymų apie rasistiškus kraštutinių dešiniųjų protestuotojų veiksmus kanclerės Angelos Merkel koaliciją buvo ištikusi krizė.
55-erių H. G. Maassenas kontroversiją dar pakurstė pareiškęs, kad dėl jo bėdų kaltos „radikalios kairiosios jėgos“ A. Merkel koalicijoje. Dėl to jis buvo ne perkeltas į kitą postą, kaip žadėta anksčiau, o priverstas išeiti į atsargą.
Be kita ko, praeitą savaitgalį paaiškėjo, kad prieš kelias savaites Varšuvoje vykusiame Europos vidaus žvalgybos organizacijų atstovų susitikime H. G. Maassenas kritikavo „naivią“ A. Merkel imigracijos politiką.
Ilgą laiką žvalgybos vadovą gynęs Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis pirmadienį vykusioje spaudos konferencijoje pareiškė, kad pastarieji H. G. Maasseno komentarai – nepriimtini ir jį „nuvylė asmeniškai“.
H. Seehoferis, pats sulaukęs spaudimo tiek dėl šio ginčo, tiek dėl prasto savo partijos pasirodymo Bavarijos vietos valdžios rinkimuose, paprašė prezidento Franko-Walterio Steinmeierio išleisti H. G. Maasseną į atsargą.
Nesutarimai dėl H. G. Maasseno prasidėjo po komentarų, kurie atskleidė, kad žvalgybos vadovas nesureikšmino kraštutinių dešiniųjų minios smurto Rytų Vokietijos Chemnico mieste. Šie įvykiai buvo sukrėtę tiek Vokietiją, tiek pasaulį.
A. Merkel viešai baisėjosi ksenofobišku minios elgesiu, tačiau H. G. Maassenas jai paprieštaravo, suabejodamas, ar protestų metu tikrai buvo „medžiojami“ užsieniečiai ir ar mėgėjiškas neramumus užfiksavęs vaizdo įrašas nebuvo padirbtas.
Nors kraštutinė dešinė tokius žvalgybos vadovo komentarus pasitiko džiaugsmingai, trys opozicijos partijos ir valdantieji socialdemokratai (SPD) pareikalavo, kad jis būtų atleistas dėl kišimosi į politiką. Dėl to A. Merkel koalicijoje kilo kelias savaites trukusi krizė.
Pasibaigus dabartiniam Vokietijos kanclerės Angelos Merkel parlamento narės mandatui, naujuose rinkimuose ji nedalyvaus. Be to, kanclerė neketina pretenduoti ir į postus Europos Sąjungos institucijose Briuselyje, pirmadienį naujienų agentūrą dpa informavo šaltiniai kanclerės partijoje.
Ši žinia pasirodė netrukus po to, kai per susitikimą su savo partijos -Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) – nariais A. Merkel paskelbė nesieksianti būti dar kartą perrinkta partijos vadove.
Per posėdį, kurio metu aptarti CSU praradimai per pastaruosius vietos valdžios rinkimus, A. Merkel pridūrė norinti eiti kanclerės pareigas iki kadencijos pabaigos 2021-aisiais.
Nuo 2000-ųjų konservatyvių pažiūrų partijai vadovaujanti politikė anksčiau teigdavo, kad pirmininkavimas CSU ir vadovavimas šalies vyriausybei – neatsiejami.
Nuotraukoje, kurią išspausdino VFR ambasada Maskvoje rugsėjo 20-ąją, greta ambasadoriaus Riudigerio fon Fričo matoma jauna rusė. Tai Aleksandra Konkina – 2017 metų gruodį ji vadovavo leidiniui Sputnik Deutschland, kuris greta RT Deutsch yra Kremliaus propagandos ruporas Vokietijoje, rašo nuolatinis Bild autorius Julianas Repke.
Leidinys paklausė Vokietijos URM, kodėl RF valstybės tarnautoja pozuoja nuotraukoje šalia VFR ambasadoriaus. „Fotografuota buvo per buvusių Bundestago programos „Tarptautinė parlamentinė stipendija“ (IPS) dalyvių ir Rusijos partnerinių organizacijų susitikimą“, – pareiškė užsienio politikos žinyba. Ir toliau pakomentavo, kad palaikyti kontaktus su buvusiais programos stipendininkais yra VFR diplomatinių atstovybių 42-ose šalyse, dalyvaujančiose IPS, uždavinys. „Ponia Konkina savo laiku buvo IPS stipendininkė“, – pažymėjo leidinio pašnekovas.
„Ar ambasadoriaus rezidencijoje rusė apsilankė tik kaip privatus asmuo ir buvusi stipendininkė?“ – svarsto klausimą Repke. Žurnalistas mano, kad „nelabai tikėtina“.
Išsyk po vizito VFR ambasadoje Konkina išspausdino savo Twitter‘yje keletą laiškučių iš ambasadoriaus rezidencijos. Po viena nuotrauka ji parašė: „Šiandien mes kalbamės su VFR ambasadoriumi ponu Riudigeriu fon Friču ir Bundestago deputatu Štefenu Kotre (AfD, – Alternatyva Vokietijai – red. past.) apie tarptautinius jaunimo mainus su Rusija“.
Po keturių dienų Sputnik Deutschland paskelbė interviu su deputatu, kurį Konkina paėmė per jo vizitą Maskvoje, sakoma straipsnyje. Jame Kotre apgailestavo, pažymi autorius, kad Angela Merkel skleidžia „melą dideliais kiekiais“ ir ryšium su tuo Vokietija „pasuko į diktatūrą“. Interviu politikas pasisakė ir už sankcijų Rusijai panaikinimą nedelsiant, perduoda Bild.
Leidinys dar pasidomėjo Vokietijos URM‘os, ar tuo metu, kai vyko renginys ambasadoje, ponia Konkina vadovavo vieno valstybinio žiniasklaidos leidinio redakcijai? Ministerija atsakė, kad „Vokietijos ambasada Maskvoje palaiko reguliarius darbo kontaktus tiek su valstybine, tiek ir su nevalstybine žiniasklaida“.
Konkrečiau pasisakė pati Aleksandra Konkina, rašo Repke. Į jo klausimą Twitter‘yje, ar buvo planuota nusifotografuoti šalia ambasadoriaus ir AfD deputato, ji atsakė teigiamai.
Amerikiečių ekspertė informacinių karų technologijų srityje Moli Makju kalbėdama su Bild sako, kad „ponia Konkina yra dalis Kremliaus propagandos mašinos, kurios taikinys yra Vokietija. Tokie žmonės negauna panašių pareigų be ryšių ir rekomendacijų, ypač kai kalbama apie tokius svarbius taikinius, kaip Vokietija“.
Kaip rodo patirtis, Rusija realizuoja savo įtaką kitose šalyse per tokius „agentus“ kaip „studentai, verslininkai, žurnalistai ar kultūros atstovai“. Konkinos istorija demonstruoja panašumą su Marija Butina, dar viena rusų „studente“, kuri buvo sulaikyta JAV, įtarus šnipinėjimu, pabrėžia ekspertė.
„Sputnik – tai Kremliaus karo prieš Vakarus instrumentas, ir kiekvieną, kas tame dalyvauja, reikia vertinti kaip pačios sistemos dalį“, – įsitikinusi Makju.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel sako, kad jai žinoma, jog „Nord Stream 2“ projektas Baltijos šalyse vertinamas labai kritiškai, tačiau teigia, kad tai – svarbus projektas. Tuo tarpu prezidentė Dalia Grybauskaitė susitikimo su kanclere metu atvirai pasakė, jog „mūsų požiūris į šio projekto geopolitinį charakterį“ lieka nepakitęs.
„Pripažįstu ir žinau tą kritišką nuomonę, žinau, kad vyksta kontraversiškos diskusijos Baltijos šalyse. Vokietijos energetikos politika yra gana diversifikuota, mes importuojame gamtines dujas iš Norvegijos, Nyderlandų ir Rusijos. Susiduriant su kliūtimis, įgyvendinant įsipareigojimus dėl klimato, mūsų poreikis dujoms tikriausiai augs. „Nord Stream 2“ projektas, man atrodo, būtų visai reikšmingas ir svarbus“, – po susitikimo su prezidente D. Grybauskaite spaudos konferencijoje kalbėjo A. Merkel.
Ji pabrėžė, kad Ukraina ir toliau turi būti energetikos tranzito šalis.
„Man tikrai malonu, kad eurokomisaras Marošas Šefčovičius dalyvaus derybose su Rusija. Tikiuosi, kad taip bus ir ateityje ir kad „Nord Stream 2“ pavyks įgyvendinti“, – sakė Vokietijos kanclerė.
D. Grybauskaitė sakė, kad dvišalio pokalbio metu su A. Merkel metu buvo kalbėta apie šį projektą.
„Mūsų pozicija seniai žinoma Vokietijai. Šį projektą mes vertiname kaip geopolitinį, o ne komercinį ar energetinį projektą. Mūsų požiūris remiasi, deja, mūsų nelabai gera patirtimi. Žinome, ką reiškia priklausyti nuo energetikos tiekimo iš vieno šaltinio, tai yra iš Rusijos, todėl ir siekėme patys diversifikuoti šią priklausomybę, atidarėme savo LNG (suskystintųjų gamtinių dujų, SGD, terminalą – ELTA). Labai apsidžiaugiau išgirdusi, kad Vokietija taip pat atidaro savo LNG. Tai yra Vokietija taip pat mėgins diversifikuoti tiekimą ir nepriklausyti vien tik nuo vieno šaltinio. Bet mūsų požiūris į šio projekto geopolitinį charakterį išlieka“, – kalbėjo Lietuvos prezidentė.
ELTA primena, kad į Lietuvą oficialaus vizito atvykusi A. Merkel susitiko su prezidente D. Grybauskaite ir Baltijos šalių ministrais pirmininkais. Trečią kartą mūsų šalyje viešėsiančios A. Merkel ir Lietuvos prezidentės darbotvarkėje dominuoja klausimai, susiję su Europos Sąjunga, NATO ir pastaraisiais metais sužydėjusiu dvišaliu bendradarbiavimu. Lietuvoje sparčiai kuriasi Vokietijos automobilių pramonės milžinai, pavyzdžiui, „Continental“ ir „Hella“.
Baltijos jūrą iki Vokietijos kertantį Rusijos dujotiekį „Nord Stream 2“ Vokietijos valdžia palaimino dar kovo pabaigoje, kuomet išdavė visus leidimus dujotiekio tiesimui.
„Nord Stream 2“ projektui nepritaria Baltijos šalys, Lenkija. Jos bei JAV vadina tai politiniu, o ne ekonominiu projektu, skirtu sustabdyti dujų tranzitą per Ukrainą.
Balandį Lietuvos ir Ukrainos energetikos ministrai pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame teigiama, kad Rusijos dujotiekio projektas „Nord Stream 2“ kelia grėsmę Europos Sąjungai.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Leonas Jurša
Vokietijos federalinės kanclerės Angelos Merkel vizitą į Pietų Kaukazo valstybes sudrumstė patys šios šalies žurnalistai – o apkaltino kitus.
Deputatas žinojo, kam pasiskųsti…
Pirmasis apie tai parašė „Das Bild“, rugpjūčio 20-osios vakare, likus dviem dienoms iki pakylant Vokietijos kanclerės lėktuvui Kaukazo link. Azerbaidžanas neleido įvažiuoti į šalį Vokietijos parlamento nariui nuo Tiūringijos Albertui Vaileriui, turėjusiam lydėti Angelą Merkel kelionėje į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Pirmadienį vykusios derybos su Azerbaidžano pasiuntiniu nieko nedavė. Anot pasiuntinio, deputatas laikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir tai yra aukščiausiosios šalies vadovybės sprendimas. Vaileris yra Vokietijos ir Pietų Kaukazo parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas ir 2014 bei 2016 metais lankėsi Kalnų Karabache. „Aš labai nerimauja dėl taikos regione ir mielai ten tarpininkaučiau“, – pasakė jis leidiniui „Bild“. – Azerbaidžanas mėgsta pasipuikuoti esantis demokratine valstybe. Tačiau šis veiksmas prieš demokratiškai išrinktą atstovą neturi nieko bendra su demokratija“.
„Bild“ paleista sniego gniūžtė pasileido į pakalnę. Rytojaus apie „politinį skandalą“ – su nuoroda į šį daugelio bulvariniu vadinamą leidinį – pranešė kiti. Žurnalistai ėmė atakuoti federalinės vyriausybės spaudos tarnybą: ką apie tai mananti kanclerė? Spaudos tarnybos vadovas Štefenas Zeibertas apypiečiu žiniasklaidai pranešė: Angela Merkel vyks į Azerbaidžaną, nors vyriausybė ir apgailestaujanti dėl draudimo Vaileriui atvykti į šalį. Vietoj jo kanclerę lydės kitas Krikščionių demokratų sąjungos bloko parlamente (CDU/CSU) atstovas, Johanas Vadepulas. Ji aptarė tą dalyką su abiem deputatais, ir prieita prie nuomonės, kad vizitas į Azerbaidžaną yra svarbus, reikia vykti, kalbėti ten ir dėl šio konflikto, ir dėl kitų reikalų.
Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.
Į „Bild“ pranešimą atsiliepė ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Jos spaudos tarnybos vadovas Hikmetas Gadžijevas pirmiausia papriekaištavo kai kurie užsienio leidiniams, kurie suklaidino skaitytojus pranešę, jog Azerbaidžano pusė tik dabar paskelbusi Vokietijos parlamento narį persona non grata. Iš tikrųjų jis sutinkamai su Azerbaidžano respublikos įstatymais buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą 2014-aisiais, – po to, kai neteisėtai apsilankė okupuotose Azerbaidžano teritorijose. Gerbti šalies įstatymus ir jos teritorinį vientisumą yra privaloma. Azerbaidžano pozicija konstruktyvi. Ir praktika rodo, kad atsiprašymo dėl suvereniteto ir teritorinio vientisumo Azerbaidžano negerbimo atveju tokie asmenys gali būti išbraukti iš minėto sąrašo. Jei šis asmuo į mus kreipsis, mes galime pasiaiškinti šį atvejį, tačiau iki šiol tokio kreipimosi iš jo negavome. Todėl ir toliau veikia draudimas įvažiuoti į Azerbaidžano teritoriją.
Gelbėkite: kataliką muša!
Rugpjūčio 22 d. „Albertas Vaileris nesijaučia niekuo nusikaltęs“, – parašė leidinys „Mannheimer Morgen“ (Manheimas – antras po Štutgarto pagal dydį miestas Badeno-Viurtenburgo žemėje). Leidinys 52 metų kataliką, Krikščionių demokratų sąjungos narį pristatė kaip „Kaukazo reikalų ekspertą“. Be to, nurodė ir dar vienas jo pareigas: Vokietijos-Armėnijos forumo pirmininkas. O armėnus jis palaikantis todėl, kad „buvo pirmieji krikščionys“. Toliau: su islamiškąja Azerbaidžano Respublika įsiplieskęs konfliktas vos nesibaigė federalinės kanclerės vizito atšaukimu į šią šalį. Tai, kad neleido atvykti parlamento nariui, yra „precedento neturintis akibrokštas“ (Einbeispielloser Affront). Vis dėlto Merkel, pasitarusi su Vaileriu, skris į Baku ir pareikš protestą.
Šis leidinys, parašęs, kad Vaileris tapo „nepageidaujamu asmeniu“ dėl kelionių į „ginčijamą“ Kalnų Karabachą 2014 ir 2016 metais, pripažino: po pirmo apsilankymo Azerbaidžano pasiuntinybė kreipėsi su protestu į Vokietijos parlamento pirmininką. Ir dar paaiškino apie abiejų valstybių konfliktą dėl krikščioniškojo rajono: dabar jį kontroliuoja armėnų karinės pajėgos, tačiau pagal tarptautinę teisę jis priklauso Azerbaidžanui. (Okupuotą teritoriją neteisinga vadinti nei „ginčijama“, nei „krikščioniškąja“.)
Neatsiliko ir armėnų žiniasklaida. „Stebėtinas dalykas, – kartojo armėnai „Deutsche Welle” rugpjūčio 23 d. parašyta, – Angela Merkel neatsikirto, kai Azerbaidžanas uždraudė jai, ketvirtos pasaulyje pagal ekonominę galią valstybės lyderei, paimti į palydovus Vokietijos parlamento deputatą, be to, atstovaujantį jos partijai (CDU).“ Kanclerė neatšaukė kelionės į Azerbaidžano sostinę, rašė DW, tačiau tai aptemdė visą jos vizitą į regioną („Merkel Pietų Kaukaze: visur aštrūs kampai“). Vienas armėnų leidinys nuo savęs pridūrė: „Bet kuriam civilizuotam žmogui akivaizdžiai matyti vokiečių politiko taikingi siekiai ir atitinkama veikla, tačiau visos pastangos gauti jam leidimą įvažiuoti buvo veltui.“ Tik pamanykite – turįs atsiprašyti! Anksčiau kai kurios personos – daugiausia Rusijos pramogų verslo atstovai nuolankiai vykdė šį Baku reikalavimą. Bundestago deputato, juo labiau – atstovaujančio kanclerės Merkel partijai, atsiprašymas, žinoma, būtų lauktoji dovana Azerbaidžanui. „Tačiau Albertas Vaileris, jo garbei, pasirodė esąs principingas ir padorus žmogus. Jis nesutiko atsiprašyti.“
Vokietijos politikas Albertas Vaileris
Vaileris aiškino žurnalistams, ko važiavęs į Karabachą: jis nereikalavęs nepriklausomybės armėnų eksklavui, o tik norėjęs susipažinti su padėtimi regione (Reuters). 2016-aiais jis stebėjęs, ar rinkimai Kalnų Karabache vyksta demokratiškai (MDR). Po apsilankymo „ginčijamoje teritorijoje“ jis ne kartą siūlęsis apžiūrėti priešpriešos liniją iš Azerbaidžano pusės, tačiau pritarimo nesulaukęs (DW). Armėnų žurnalistai irgi piestu stojo už „Vokietijos-Pietų Kaukazo draugystės grupės“ pirmininko pavaduotojo teisę susipažinti su padėtimi regione: vykdant patikėtą misiją jam būtina asmeniškai pabuvoti Kalnų Karabache ir pakalbėti su vietiniais žmonėmis. Abejotinas malonumas – kelionė į Baku, ir dėl jos „garbingi, iš tikrųjų taikai ir tolerancijai tarnaujantys veikėjai“ neišsižadės savo įsitikinimų. Kiekvienas vienaip ar kitaip į šį procesą įtrauktas politikas privalo pabuvoti Arcache ir išklausyti tuos, kurių likimas tiesiogiai priklauso nuo galimo sprendimo. („Arcacho respublikos užsienio reikalų ministras“ pasiuntė „nuskriaustajam“ kvietimą vėl aplankyti Karabachą bendradarbiavimo su Bundestago parlamentine grupe „Vokietija-Pietų Kaukazas“ aptarimui.)
Hikmetas Gadžijevas atsiliepė ir šį postringavimą. Albertas Vaileris, būdamas įstatymų leidimo organo narys, turi gerbti valstybių – Jungtinių Tautų Organizacijos narių įstatymus. Buvimas parlamento nariu nesuteikia pagrindo pažeidinėti kitų šalių įstatymus. Kiekvienas turi žinoti, kad tokie neteisėti vizitai pasitarnauja separatistiniam režimui, įsitaisiusiam okupuotose Azerbaidžano teritorijose po karinės agresijos ir kruvino etninio valymo, ir kliudo taikiai, sutinkamai su tarptautine teise išspręsti konfliktą. Neatmestina, pridėjo užsienio reikalų ministerijos atstovas, kad panašiomis provokacijomis sąmoningai siekiama pakenkti Azerbaidžano ir Vokietijos santykiams. Azerbaidžano pasiuntinybė ne kartą raštu įspėjo apie neteisėtus apsilankymus okupuotose Azerbaidžano teritorijose ir neigiamas šių kelionių pasekmes. Norėdamas patekti į okupuotas teritorijas iš Azerbaidžano pusės Vokietijos parlamento narys turi raštiškai atsiprašyti, pareikšdamas gerbiantis Azerbaidžano įstatymus, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.
Kuo Kalnų Karabachas skiriasi nuo Krymo?
Rugpjūčio 24 d. Jerevane įvykusios spaudos konferencijos metu vokiečių žurnalistas paklausė Angelos Merkel nuomonės dėl draudimo Vokietijos parlamento nariui įvažiuoti į Azerbaidžaną. Aš jau kalbėjau apie tai, – atsakė kanclerė. – Mes nusprendėme parlamentinėje Vokietijos santykių su Pietų Kaukazu grupėje jį pakeisti kolega. Mes taip pat tikimės visas problemas išspręsti derybomis ir pasitarimais.“
Vokiečių žurnalistai nelaukė „derybų ir pasitarimų“ išvadų. Rugpjūčio 25 d. DPA parašė: „Merkel aplankys Azerbaidžaną – laukia sunkus pokalbis“ (Merkelbesucht Aserbaidschan– Schwierige Gesprächeerwartet). Pasak šios Vokietijos naujienų tarnybos, kanclerės derybas su prezidentu Ilhamu Alijevu apsunkins tai, kad Azerbaidžano pusė uždraudė atvykti parlamento nariui, grasindama jį suimti oro uoste. Rugpjūčio 25 d. „DerSpiegel“ pranešė apie „keblią misija Baku“ (Aufhehikler Missionin Baku): Azerbaidžanas neįsileido Vailerio, tačiau kanclerė nenorėjo atšaukti vizito ir galiausiai buvo parodyta, kad Vaileris pats atsisakė nuo kelionės.
Tą pačia dieną tas pats „Bild“ rašė apie kanclerės apsilankymą Baku (Merkelsschnorkelloser Auftrittim Proz-Palast): Azerbaidžanas yra didžiausias Vokietijos prekybos partneris šiame regione, o Europa planuoja statyti dujotiekį iš Azerbaidžano per Turkiją į Italiją. Ir iš naujos pastraipos: „Tačiau draudimas atvykti parlamento deputatui nuo CDU Albertui Vaileriui, kuris turėjo lydėti Merkel, buvo žiaurus kanclerės įžeidimas“(einheftiger Affrontfür die Kanzlerin). „Bild“ įdėjo nuotrauką: „Alijevas sveikinasi su Vadepulu (CDU). Vadepulas vietoj CDU pavaduotojo Vailerio atvyko į Baku.“
Apie tai, kad šių metų vasario pradžioje „į Krymą atvyko dar viena Europos politikų grupė“, Rusijos valstybinė naujiena tarnyba „Novosti“ pranešė ne be pasididžiavimo, tekstą užvardijo itin pretenzingai: „Vizitas kaip pripažinimas“ (Визит как признание). Atvyko partijos „Vokietijos alternatyva“ (AfG) veikėjai iš regioninių parlamentų. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje pareiškė, kad tokios kelionės – „ne paauglių žaidimai, o rimtas nusikaltimas, kurio negalima nutylėti“. Sujudo ir vokiečių žiniasklaida: „Dešiniosios populistinės partijos deputatai važiuoja į Rusijos užimtą Krymo pusiasalį – provokacija! Vyriausybės poziciją išdėstė oficialusis atstovas Štefenas Zaibertas: vizitas yra privatus ir nieku gyvu nereiškia, kad Vokietija pripažįsta pusiasalio aneksiją. Apie tai liudija ir tai, kad Vokietijos parlamente esantys AfG nariai nuo kelionės susilaikė.
Pastaraisiais metais „Bild“ pagarsėjo bene labiausiai tuo, kad Kremlius pasirinko „labiausiai skaitomo vokiečių laikraščio“ žurnalistus pokalbiui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiame leidinyje rašoma paprasta, suprantama kalba, jis skirtas viduriniam bei žemesniajam gyventojų sluoksniams. Kai kurie žinovai padarė išvadą: tai, kad pokalbį su Putinu išspausdino būtent „Bild“, reiškia „Europą pasisukus į Rusiją“. Dėl naujausio „diplomatinio skandalo“, tai irgi paprastai parašyta: žmogus susikrovė į lagaminą kaklaryšius ir še tau – neįsileidžia. Barbarai… Kaip žinome, Vokietijos federalinės kanclerės kelionę į Pietų Kaukazą planavo dar tada, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas. O čia – tarytum nei iš to, nei iš šio sako: bėkite vizų, užporyt skrendam! Deputatas žurnalistų akivaizdoje vaidina nustebusį: aš niekuo nedėtas, o manęs nepriima! (Vienur Vaileris prasitarė žinojęs Baku poziciją, tačiau pamanęs, kad su kanclere įleis.) Tačiau kuo paprasčiau rašoma, tuo daugiau lieka tarp eilučių ir į galvą gali šauti keisčiausios mintys, pavyzdžiui, kad dujos yra ne tik gamtinės, bet ir krikščioniškos, musulmoniškos…
Kaip buvęs elektrikas tapo menų garbės daktaru
2016-ųjų pavasarį armėnų žiniasklaida pranešė, kad Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete apsilankė garbingi svečiai, tarp jų – Vokietijos parlamento narys ir „Forumo Vokietija-Armėnija“ pirmininkas Albertas Vaileris. Skaitome: sveikindamas svečius universiteto rektorius padėkojo deputatui „už aktyvią veiklą armėnų labui“ (за активную проармянскую деятельность). Armėnijos parlamento narys ir Armėnijos-Vokietijos draugystės grupės vadovas Artakas Davtianas pasveikino „gerą mūsų šalies bičiulį ir patyrusį politinį veikėją“ ir aukštai iškėlė jo „nuopelnus dėl tarptautinio armėnų genocido pripažinimo“ (Vokietijos parlamentas ketina priimti atitinkamą rezoliuciją). Universiteto mokslo tarybos sprendimu Albertui Vaileriui suteiktas universiteto garbės daktaro laipsnis – „už indėlį stiprinant armėnų-vokiečių draugystę“. Svečias padėkojo ir pareiškė viltį, kad Bundestage žadamoje netrukus priimti rezoliucijoje bus žodis „genocidas“. Pranešime apie garbės vardo suteikimą dar primenama: „Beje, Bundestago deputatas už apsilankymą Kalnų Karabache atsidūrė vadinamajame Azerbaidžano juodajame sąraše“.
Krymo pusiasalio žemėlapis
Šitaip iš Rytų Vokietijos kilęs kvalifikuotas elektrikas, vėliau – viešosios politikos magistras, deputatas ir visoks narys tapo „garbės daktaru“. Tačiau pačioje Vokietijoje ne visi jį sveikino. Tiūringijos federalinės žemės mokslo ministerija net ėmėsi tyrimo: kaip ir už ką. Mat pasklido garsas, kad armėnai šiuo titulu jį apdovanojo už jų interesų gynimą, o ne už kokius nors architektūros šedevrus. Pats Vaileris pareiškė, kad neatsisakys nuo titulo – kad neįžeistų jį pagerbusio Armėnijos universiteto. Tiūringijos mokslo ministerija leido Vaileriui vadintis titulu, kurį jam suteikė Armėnijoje, tačiau tik liudijimo originalo kalba, tai yra armėnų. Tačiau TV transliacijoje iš Bundestago matome parašyta „Dr. h. c. Albert Weiler, CDU/CSU)“ – ar ne doctor honoris causa?
Sužinoję šį Bundestago narį buvus pagerbtą „už aktyvią veiklą armėnų labui“, nesistebime kai kuriais jo pareiškimais. Antai 2016 metų balandį, prasidėjus mūšiams Kalnų Karabache, jis apkaltino karinius veiksmus pradėjus Azerbaidžaną. „Aš ryžtingai smerkiu Azerbaidžano puolimą Kalnų Karabache, – parašė jis. – Be to, aš labai apgailestauju, kad Azerbaidžano agresiją palaiko Turkijos vyriausybė.“ Turkijos vyriausybės „patyręs politikos veikėjas“ irgi nelinkęs glostyti. Praėjusių metų pabaigoje Jerevane vykusioje konferencijoje pasakė, kad palaiko ryšius su Rusijos deputatais. Jo nuomone, Maskva galėtų padėti Vokietijai sureguliuoti dabartinį politinį konfliktą su Turkija.
Apie tai parašiusi naujienų tarnyba EADaily priminė, kad Bundestagas praėjusių metų birželį priėmė „rezoliuciją dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje pripažinimo ir pasmerkimo“, kuri smarkiai pablogino dviejų NATO narių santykius. Vailerio nuomone, dėl to labiausiai kaltas Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas: „Mes nepakęsime represijų prieš mūsų piliečius Turkijoje ir Erdoganas turi tai suprasti.“
Pats Albertas Vaileris kalba, kad mielai pasitarnautų taikos Kalnų Karabache labui. Tačiau azerbaidžaniečiai netikėti jo nešališkumu – pagrįstai.
Į Rytų Vokietijos Chemnico mieste pirmadienį surengtą demonstraciją prieš dešiniųjų ekstremizmą susirinko per tūkstantį žmonių. Šis protestas – reakcija į savaitgalį mieste vykusius susirėmimus, per kuriuos buvo taikomasi į nevokiškos išvaizdos žmones.
„Užsieniečius primenančių žmonių medžiojimas kelia mums nerimą. Norime parodyti, kad Chemnicas turi kitokį veidą: atvirą pasauliui ir pasisakantį prieš ksenofobiją“, – pirmadienį vakare priešais miesto rotušę susirinkusiems žmonėms sakė kraštutinių kairiųjų partijos „Kairė“ („Die Linke“) vadovas Timas Detzneris.
Kairiųjų demonstracija surengta tą pačią dieną, kai teisme pasirodė irakietis ir siras, įtariami savaitgalį peiliu mirtinai subadę 35-erių metų vokietį. Neramumai mieste prasidėjo būtent dėl šio nusikaltimo.
Tuo pat metu Chemnice vyko ir kraštutinių dešiniųjų organizuotas mitingas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pirmadienį pasmerkė kraštutinių dešiniųjų protestuotojus, gatvėse „medžiojusius“ užsieniečius. Riaušėmis virtę protestai surengti reaguojant į Vokietijos piliečio nužudymą, kurį, įtariama, įvykdė siras ir irakietis.
Vokietijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Per Rytų Vokietijos Chemnico mieste kraštutinių dešiniųjų judėjimo PEGIDA surengtą demonstraciją, kurioje dalyvavo 800 žmonių, kilo chaosas, kurį turėjo malšinti sustiprintos policijos pajėgos.
Remiantis Vokietijos žiniasklaida, kai kurie demonstrantai tiems, ką palaikė imigrantais, šaukė: „Mes esame tauta“, „Dinkit iš čia“ ir „Jūs čia nelaukiami“. Skelbiama, kad dalis riaušininkų į spėjamus užsieniečius mėtė butelius.
Demonstracija buvo surengta po to, kai sekmadienį paryčiais buvo mirtinai subadytas 35-erių metų amžiaus vokietis.
Prokurorai pirmadienį informavo, kad policija sulaikė šiuo nusikaltimu įtariamus 23-ejų metų sirą ir 22-ejų irakietį. Šiuo metu mėginama nustatyti, koks galėjo būti jų motyvas.
A.Merkel atstovas Steffenas Seibertas pabrėžė, kad Berlynas griežtai smerkia smurtines protesto akcijas.
„Tokiems riaušiniams susibūrimams, žmonių, kurie yra kitokios kilmės, medžiojimui arba mėginimui skleisti neapykantą gatvėse mūsų šalyje nėra vietos“, – teigė S. Seibertas.
Prieš metus, belaukiant 2017 m. rugsėjo 1-sios, žinomas politikas Gabrielius Landsbergis, su būreliu vaikų ir žmona – pedagoge, kaip retas kitas Seimo narys, augte suaugęs su mokykla, paatviravo apie Rugsėjo pirmąją: „Kai pradėjome su Austėja draugauti prieš aštuoniolika metų, vieną dalyką išmokau iškart – Rugsėjo pirma yra šventa. Tokia šventa, kad ruoštis jai reikia pradėti rugpjūčio viduryje.“
Atidžiai apžiūrėjau tuometinius populiarius žiniasklaidos šaltinius, ir niekur neradau prieštaraujant minčiai, jog Rugsėjo 1-ji – „šventa“.
Neprieštaravo nė valdantieji. Galima buvo pagalvoti, kad jų tyla reiškia pritarimą. Bet ne veltui valdančiąją daugumą sudaro „valstiečiai“: jie, regis, gyvena pagal gyvulių ūkio įstatymus, kurių pirmasis skelbia: „Tylioji kiaulė giliąją šaknį knisa“.
Ir iškniso: prabėgo tik metai, tačiau kaip pasikeitė aplinka! Šiandien, likus iki Rugsėjo 1-sios mažiau nei savaitei, vargu ar rasime Lietuvoje bent vieną ne nostalgiškais, į praeitį nuplaukusiais, o realiais darbiniais ryšiais su mokykla susijusius specialistus, pedagogus, kurie neveidmainiaudami pasakytų, jog „Rugsėjo pirmoji – šventa“.
Šiemet – nei šventės, nei, tuo labiau, šventumo. Viskas susijaukė. Negana mokytojų darbo apmokėjimo reforma vadinamo uragano, įvedant etatinio apmokėjimo tvarką, bet ir kalendorius nuvylė. Rugsėjo 1-ji įpuolė į nei šiokią, nei tokią dieną, į šeštadienį, kuri, nebūdama „šventa“, yra eilinė nedarbo diena visiems darbo žmonėms. O mokytojas, liberalų-marksistų supratimu, yra toks pat darbo žmogus, kaip ir vairuotojas, gydytojas, ministras, barmenas, kuriems ar rugsėjo, ar gruodžio pirmoji vienodai reikšminga tik pagal tai, į kurią savaitės dieną ji „įkrenta“ tais metais: jei sekmadienis, tai „šventa“, jei šeštadienis, tai – „nedarbo”, ir baigtas kriukis!
Prisipažįstu: neprisimenu tokios nevykusios mokslo metų pradžios nuo tų laikų, kai, pati, apsiginklavusi diplomu, išėjau į gyvenimą „nešti šviesos ir tiesos”… Visada tai buvo išskirtinė, neeilinė diena, naujo ateities kartos ugdymo ciklo pradžia.
Šiemet Rugsėjo 1-ji nebe šventė, o tik eilinio grupinio darbo sezono pradžia.
Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Rajonuose mokyklų vadovai, išvarginti nervingos vasaros, kai iki pat paskutinės atostogų savaitės vis dar neaišku, ką ir kaip skaičiuoti, nebenori tradicinių bendrų, mokslo metų pradžią „skambinančių” konferencijų, susitikimų. Vienintelis jų noras – kaip nors viską suskaičiuoti, „įtilpti“ į turimas lėšas ir … kad iš mokyklų neimtų bėgti galutinai nusivylę ir pasipiktinę pedagogai.
Rajonų politikai, atsakingi už švietimą, tupi suskliautę ausis, nes ausys nebeišlaiko pačių riebiausių makaronų, kuriuos jiems yra kabinusi valdžia: Seimo Švietimo komitetas vis dar kažką vapa apie „mažų mokyklų išsaugojimą”, o Švietimo ministerija pateikė toookią mokytojų ir administracijos krūvių (nuo jų priklauso atlyginimas) skaičiuoklę, kad, nenorėdami varyti į bankrotą savo savivaldybių, rajonų politikai turės priiminėti sprendimus uždaryti visas mokyklėles, kuriose mažiau nei 120 mokinių.
Mat, (ne)išmintingu ministerijos sprendimu, vienas administratoriaus-direktoriaus etatas skiriamas tik tokiai švietimo įstaigai, kuri auklėja ne mažiau 120 vaikų. O jei „tik“ 110 ar dar mažiau, savivaldybe, malonėk papurtyti savo kišenę!.. Jei nori išsaugoti kokią mažutę mokyklėlę su 30-50 vaikų, galima pasirinkti: neremontuoti šaligatvių, sumažinti lėšas jaunimo laisvalaikiui ar kokioms nors sveikatinimo programoms, sumažinti gatvių apšvietimą, atsisakyti kitų gyvenimą patogesniu, jaukesniu darančių „smulkmenų”…
Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau tokie skaičiavimai šalyje, kuri nebeturi nė trijų milijonų gyventojų, kur nuo vienos iki kitos mokyklos, retėjant gyventojams, ne tik dešimt, bet ir penkiolika, ir daugiau kilometrų, panašesni į pasityčiojimą arba į nedovanotiną nekompetenciją, o ne į vyriausybės rūpestį, kad nesulaukėtų Lietuvos provincija, kad joje augtų šviesus, žingeidus jaunimas, savo šalies patriotai.
Šiaurės vakariniame Lietuvos pakrašty, Skuodo rajone yra mielas bažnytkaimis Lenkimai, šalia kurio – pirmojo lietuviškai rašiusio Lietuvos istoriko Simono Daukanto gimtinė.
Nežinau, kokia mokyklėlė buvo Lenkimuose „Smetonos laikais”, bet sovietmečiu čia buvo vidurinė. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, neužilgo mokykla susitraukė iki pagrindinės, o šiandien – jau tik daugiafunkcis centras su pradine mokyklėle… O kas toliau?
Tad kur šiandien gimsta ir mokosi daukantai? Ir kas moko juos, būsimuosius daukantus? Valančius? Kudirkas? Maironius ir Marcinkevičius?
Vietoj atsakymo – klaustukai su šauktukais…
Pedagogė Judyta Tekingunduz iš Mažeikių dalinasi tokiu pastebėjimu: „Kadangi pagal visų Europos agentūrų duomenis, švietimo sektoriaus darbuotojai yra sąrašo apačioje, o tai reiškia, kad pasiekėme dugną ir giliau nebėra kur, todėl drąsiai galime teigti, kad mes – Europos ubagai. Su aukštuoju išsilavinimu, oria laikysena ir prestižiniu pavadinimu“.
Kol kas, pasiklausius tiek mokyklų vadovų, tiek mokytojų atsiliepimų, susidaro įspūdis, kad ir ši reforma siekia to paties tikslo, kaip ir anksčiau liberalų vykdyta mokyklų „krepšelizacija”: sutaupyti valstybės biudžeto lėšas. To siekiama, verčiant uždarinėti „mažas“ mokyklas ir/ar sumažinti pedagogų skaičių.
Kai kas gali paprieštarauti: savivaldybėms suteikta teisė pačioms finansuoti tas mokyklas, kurių išlaikymui valstybė pristigo lėšų, tačiau savivaldybės to nedaro, gal būt, tyčia, „sabotuodamos“ gražiausias Švietimo ministerijos iniciatyvas.
Taip, gerbiamieji, aš neperdedu: raštuose, kuriuos į savivaldybes siunčia ministerija, jau pasirodė šis, stalininių represijų laikus primenantis grėsmingas žodis „sabotažas“. Prisigyvenome… Gal dar ir represijų sulauksime?
Taip, rajonų politikams palikta teisė nuspręsti išlaikyti nors ir du mokinius turinčias mokyklas … iš savo, iš savivaldybės surenkamo biudžeto. Bet rajonuose dauguma politikų – ne avantiūristai (kaip Vilniuje), o ūkiškai mąstantys žmonės. Ir jei tuo pačiu metu, kai vyksta mokytojų darbo apmokėjimo reforma, kita tos pačios vyriausybės ministerija imasi vykdyti mokesčių reformą, kurios pasėkoje savivaldybės, net ir išsinerdamos iš nuosavų kelnių, nebesurinks tiek mokesčių, kiek surinkdavo pernai ar užpernai, rajonų politikai supranta, kad verk neverkęs, o mažosioms mokykloms atėjo paskutinioji…
Rugsėjo 1-oji. Beauštanti aušrelė. 2014 metai. Vytauto Visocko nuotr.
Rašau šias eilutes, o prieš akis – Savivaldybių švietimo konferencijos, kuri turi vykti rugpjūčio 28 d., programa. Joje numatyta daug įdomių pranešimų. Bus ir toks: „Savivaldybių vaidmuo, kuriant gerą mokyklą“.
Įdomu, ar pranešime bus apibrėžta, kokią mokyklą Švietimo ministerija laiko gera?
Tą, kurioje daug moksleivių? Kurioje – tik aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos mokytojai, už savo darbą gaunantys orius (o ne ubagiškus) atlyginimus?
O gal tą mokyklą, kurios mokiniai, gavę atestatą, neišsilaksto po šalis plačiausias, bet įgytas/įdiegtas žinias ir gebėjimus pritaiko, vysto ir puoselėja čia, gimtajame krašte?
Beje, po interneto platybes klajoja graži legenda: Vokietijoje mokytojo profesija esanti viena geriausiai apmokamų valstybėje. Kai teisėjai, gydytojai bei inžinieriai ėmė klausinėti kanclerės Angelos Merkel, kodėl jų alga mažesnė nei mokytojų, Merkel neva atsakiusi: „Kaip aš jus galiu lyginti su tais, kurie jus išmokė?“
Buvo taip, ar ne, ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad iš Merkel atsakymo paaiškėjo, kodėl mūsų valstybėje viskas čiuožia žemyn: todėl, kad prie valstybės vairo stovi žmonės, kuriuos mokė… orūs, diplomais nuogybę prisidengę ubagai.
Tai tiek ir tos šventės… Nes ubagams kiekviena diena – tai kova už būvį! Net jei ta diena – Rugsėjo 1-j…
Gruzijoje viešinti A. Merkel kritikuoja rusų dalinių buvimą Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. EPA-ELTA nuotr.
Į Gruziją atvykusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukritikavo rusų pajėgų buvimą separatistinėse Abchazijos ir Pietų Osetijos provincijose. Savo susitikime su ES stebėtojų misijos vadovu ji aiškiai pareikš, „kad mes šios neteisybės nepamiršime“, – sakė A. Merkel ketvirtadienį Tbilisyje po pokalbio su Gruzijos ministru pirmininku Mamuka Bachtadze.
A. Merkel teigė siekianti, kad ši tema „vis būtų įtraukiama į darbotvarkę“. Deja, „nepaisant didelių pastangų“, kol kas pastebimos pažangos nėra.
A. Merkel priminė, kad pastarąjį kartą per savo viešnagę Gruzijoje prieš beveik dešimtmetį po paliaubų tarp Gruzijos ir Rusijos įsigaliojimo reikalavo rusų dalinių pasitraukimo. Žinoma, ji ir šiandien remia Gruzijos teritorinį integralumą, kalbėjo kanclerė.
Rusija 2008 metų rugpjūčio 8-ąją separatistinės Pietų Osetijos pusėje įsikišo į Gruzijos konfliktą ir per penkias dienas sutriuškino gruzinų pajėgas. Tarpininkaujant ES pirmininkavusiai Prancūzijai, buvo susitarta dėl paliaubų. Po to Maskva Pietų Osetiją bei taip pat separatistinę Gruzijos Abchazijos provinciją pripažino nepriklausomomis valstybėmis. Rusija ir toliau yra dislokavusi Pietų Osetijoje ir Abchazijoje savo dalinius.
Penktadienį A. Merkel iš Gruzijos vyks toliau į Armėniją, o šeštadienį į Azerbaidžaną.
Azerbaidžanas – svetinga musulmoniška šalis tiems, kurie gerbia jos papročius ir tradicijas. Slaptai.lt nuotraukoje: azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius.
DPA-ELTA praneša, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel šią savaitę viešės Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane.
Kanclerės kelionė ketvirtadienį prasidės nuo Gruzijos. Galutinė A. Merkel kelionės stotelė – Azerbaidžano sostinė Baku, kurioje ji lankysis šeštadienį. Derybose Azerbaidžane daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama dujų tiekimui į Vokietiją bei likusiai Europos Sąjungai.
Taigi vizitas į Azerbaidžaną – pats svarbiausias. Azerbaidžanas turtingas ir dujomis, ir nafta, o dujos Vokietijai, kaip ir kitoms Europos Sąjungos šalims, labai – reikalingos. Šiuo metu Vokietija daug šių gamtinių išteklių eksportuoja iš Rusijos. Vadinasi, azerbaidžanietiškos dujos, palankiai susiklosčius aplinkybėms, ilgainiui sudarytų rimtą konkurenciją Gazpromui. Jei Berlyno ir Baku derybos taptų sėkmingomis, Rusija ilgainiui prarastų monopolininkės pozicijas. O tai reiškia, kad oficialusis Kremlius, tikėtina, darys spaudimą, jog vokiečiai itin nesusidomėtų azerbaidžanietiškomis alternatyvomis (ne veltui Kremlius taip intensyviai stumia Nord Stream 2 projektą Baltijos jūros dugnu į Vokietiją prieštaraujant ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Rytų Europai bei JAV).
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Be to, nereikia pamiršti, kad Azerbaidžanas – vienas iš tvirčiausiai ant savo kojų stovintis politinis žaidėjas Pietų Kaukazo regione. Lyginant su Armėnija ir Gruzija, jis – pats savarankiškiausias bei stipriausias ekonominiu ir kariniu požiūriu.
Todėl Vokietijos kanclerei A.Merkel, viešinčiai Baku, nepavyks į Azerbaidžaną žiūrėti tarsi į jaunesnįjį brolį.
Apie tai byloja ir Bild leidinio pranešimas, kad Azerbaidžanas nenori įsileisti A.Merkel kelonėje po Pietų Kaukazą turėjusį lydėti Krikščionių – demokratų sąjungos deputatą Albertą Vailerį. Albertas Vaileris – Vokietijos parlamentinės grupės ryšiams su Pietų Kaukazu pirmininko pavaduotas.
Buvo numatyta, kad būtent jis rugpjūčio 24-ąją lydės A. Merkel į Pietų Kaukazą, t.y. ir į Azerbaidžaną.
Tačiau Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovas Chikmetas Gadžijevas pareiškė, kad Albertas Vaileris įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Į juoduosius Azerbaidžano sąrašus A. Vaileris pateko todėl, kad kadaise lankėsi armėnų separatistų okupuotose Azerbaidžano žemėse nepaprašęs Baku leidimo. Oficialusis Baku laikosi griežtos politikos: kas atvyksta į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo, tas, jo manymu, ignoruoja Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus, todėl Azerbaidžanas nelinkęs jų įsileisti.
Vokietijos politikas Albertas Vaileris
Tokios politikos Azerbaidžanas laikosi jau seniai, nuosekliai. Visi, kurie bent kartą lankėsi armėnų separatistų kontroliuojamame Kalnų Karabache savo vizitų nesuderinę su Baku, automatiškai patenka į nepagaidaujamų asmenų Azerbaidžane sąrašą.
Tiesa, oficialusis Baku yra padaręs išimčių. Tiems, kurie atsiprašo Azerbaidžano, dažniausia suteikiama malonė – jie išbraukiami iš juodųjų sąrašų ir gali atvykti į Azerbaidžaną.
Kaip nutiks šiuo konkrečiu atveju, netrukus sužinosime. Išmintingiausia būtų, jei ponas A. Vaileris oficialiai ir viešai atsiprašytų Azerbaidžano dėl kadaise pademonstruoto atsainaus požiūrio į Kalnų Karabacho problemą. A. Vailerio atsiprašymas taptų puikia pamoka kai kuriems kitiems ES politikams, kurie linkę ignoruoti Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho (NATO ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą; Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl neigiamas Baku požiūris į teritorinio vientisumo taisykles nusispjaunančius veikėjus suprantamas žvelgiant ne tik Baku, bet ir Vakarų akimis).
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel kitą savaitę lankysis Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane, sakė Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Seibertas.
Kanclerės kelionė ketvirtadienį prasidės nuo Gruzijos. Galutinė A. Merkel kelionės stotelė bus Azerbaidžano sostinė Baku, kurioje ji lankysis šeštadienį. Derybose Azerbaidžane daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama dujų tiekimui į Vokietiją ir likusiai ES.
Migracijos politika yra kiekvienos ES šalies vidaus reikalas, ir mėginimai padaryti ją bendru uždaviniu žlugo. Tai penktadienį paskelbtame interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
„Migracijos politika nėra bendras ES uždavinys, tai – kiekvienos ES valstybės nacionalinis reikalas, – sakė jis. – Nuo 2015 metų mėginama padaryti ją bendru uždaviniu, bet šie mėginimai žlugo“.
Vengrijos premjeras griežtai kritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel migracijos politiką. „Jeigu aš pradėčiau vykdyti tokią migracijos politiką, kaip jūsų kanclerė, tai žmonės tą pačią dieną ištrenktų mane iš posto“, – teigė V. Orbanas.
Anot jo, „kiekvieną (Viduržemio jūroje) išgelbėtą migrantą reikėtų grąžinti atgal į Afriką“. „Tik taip galėsime užkirsti kelią šiai masinei žmonių žūčiai jūroje“, – pabrėžė premjeras. „Bet kuris sprendimas, skelbiantis migrantams, kad jie gali atvykti (į Europą), tėra naujų tragedijų priežastis“, – pridūrė V. Orbanas.
Vengrijos vyriausybės vadovo nuomone, reikia parengti paramos šalims, iš kur į ES atvyksta pabėgėliai, planą.
D. Grybauskaitė: D. Trumpo pozityvi agresija NATO valstybėms dėl gynybos yra sėkminga. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad JAV prezidento spaudimas NATO aljanso valstybėms dėl dviejų procentų skyrimo gynybai yra pagrįstas. Pasak prezidentės, prieš Donaldo Trumpo kadenciją daugelis valstybių net nebuvo pasiekusios vieno procento.
„Kalbėjome labai rimtai ir dar kartą patvirtinome, kad D. Trumpo spaudimas suveikė. Aš vadinu tai pozityvia agresija gerąja prasme. Vien per pastaruosius metus NATO aljanse šalių įnašai padaugino lėšų 33 milijardais. Tai reiškia, kad aljansas tampa stipresnis“, – teigė D. Grybauskaitė.
Prezidentė pabrėžė, kad tik D. Trumpo spaudimo dėka dauguma šalių pasiekė du procentus, skirtus gynybai.
„Manau, tai yra apgalvotas spaudimas. Mes girdėjome D. Trumpo priešrinkimines deklaracijas. Jos yra panašios, nes JAV sudaro 80 proc. NATO išlaidų dalį. Daugelis šalių net vieno procento neturėjo prieš jam ateinant į valdžią. Manau, kad tikrai yra pagrįsti reikalavimai, spaudimai, kad turime dalintis įsipareigojimais, išlaidomis. Visos šalys pagal savo galimybes turi investuoti į regiono saugumą, tai, manau, šie reikalavimai yra tikrai pagrįsti“, – sakė D. Grybauskaitė.
Prezidentė D. Trumpo raginimus gynybai skirti keturis procentus vertina kaip ateities planus. Dabar svarbiausia, kad visos NATO šalys iki 2024 metų pasiektų du procentus.
„Manau, tai ateities klausimas, dabar svarbiausia matyti bent du procentus, ir daugiau nei pusei NATO šalių narių tai yra dar ateities užduotis. Šiandien turėjome atskirą susitikimą, kur šalys įsipareigojo, kad iki 2024 metų pasieks bent jau du procentus, ir tai ne tik apie procentus, bet taip pat apie išlaidų kokybę, jų panaudojimą, apie tai, ką įskaičiuoti į tas išlaidas“, – sakė prezidentė.
D. Trumpas nuolatos priekaištauja NATO narėms, kad šios neskiria pakankamai lėšų gynybai. Pasak jo, kitų šalių saugojimas savo sąskaita yra nesąžiningas amerikiečių, mokančių mokesčius, atžvilgiu. Jis dažnai akcentuoja, kad didžiausia Europos ekonomika Vokietija gynybos reikmėms skiria vos 1,24 proc. BVP.
Jungtinės Valstijos savo kariuomenei skiria maždaug 3,5 proc. BVP. Tai sudaro apie 72 proc. visų gynybos išlaidų NATO.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis pasiekė kompromisą dėl prieglobsčio politikos, siekdami užbaigti nesutarimus, kėlusius grėsmę keturis mėnesius gyvuojančiai šalies koalicinei vyriausybei, informuoja BBC.
Po ilgai trukusių derybų H. Seehoferis atsiėmė grasinimus atsistatydinti iš vidaus reikalų ministro pareigų ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) lyderio posto.
Kaip pranešama, kanclerė sutiko sugriežtinti kontrolę pasienyje su Austrija, kad į Vokietiją nepatektų kitose ES šalyse prieglobsčio prašę žmonės. Bus įkurti tranzito centrai, kuriuose jie bus laikomi, kol galės būti išsiųsti atgal.
„Po intensyvių diskusijų tarp CDU ir CSU pasiekėme susitarimą dėl to, kaip ateityje galime užkirsti kelią nelegaliai migracijai pasienyje tarp Vokietijos ir Austrijos“, – reporteriams sakė H. Seehoferis.
Kanclerė taip pat pavadino susitarimą geru kompromisu.
CSU ir A. Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) dalijasi valdžia su centro kairiųjų Socialdemokratų partija (SPD), kuri dar turi pritarti paskutinės minutės kompromisui.
