Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universiteto vyresnės kartos lituanistų kalbininkų

PAREIŠKIMAS

 2019 m. birželio 20 d.

Dėl aktualių valstybinės kalbos politikos klausimų

Vilniaus universiteto vyresnės kartos lituanistų kalbininkų grupė aptarė aktualias bendrinės lietuvių kalbos kultūros problemas ir kalbos ugdymo perspektyvas. Apsvarstę svarbius Lietuvos Respublikos kalbos politikos ir kalbos praktikos klausimus, priėmėme šį pareiškimą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atsirado visos sąlygos įgyvendinti konstitucinę valstybinės lietuvių kalbos nuostatą ir vykdyti apgalvotą, su tarpukario Lietuvos kalbininkų darbų tradicija siejamą valstybinės kalbos politiką. Jos dėka lietuvių kalba sugrįžo į visas viešojo gyvenimo sritis, iš kurių ji buvo išstumta sovietmečiu. Pamažu ėmė gerėti bendrinės kalbos būklė, išugdyta nauja sklandžiai kalbanti žurnalistų karta, išaugo kalbos redaktorių ir vertėjų profesionalumas. Tačiau  kartkartėmis atsiranda veikėjų, kurie viešais pareiškimais menkina bendrinės lietuvių kalbos ugdymo tradicijas, skleidžia nepasitikėjimą lietuvių kalbos išgalėmis, gebėjimu jai nuolat atsinaujinti ir tenkinti įvairių sluoksnių žmonių poreikius.

Prieš šias tradicijas ypač aktyviai stojo prie „Naujojo židinio-Aidų“ žurnalo susibūrusi istorikų, žurnalistų ir kalbininkų grupė ir įvairiais kanalais pradėjo skleisti nihilistines pažiūras į lietuvių kalbos norminimą bei ugdymą. Gavusi Lietuvos mokslo tarybos finansavimą, ji vykdė projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013“ ir išleido knygas „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“ (red. L. Vaicekauskienė ir N. Šepetys, 2016) ir „Lietuvių kalbos idealai. Kaip keitėsi geriausios kalbos idėja“ (red. L. Vaicekauskienė, 2017).

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Šiose knygose, taip pat įvairiais žiniasklaidos kanalais grupė atvirai niekina klasikinį lietuvių bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo palikimą, ignoruoja Jono Jablonskio ir kitų tarpukario Lietuvos kalbininkų darbus, sovietmečio kalbininkų priešinimosi rusifikacijai įdirbį. Kalbos tvarkyba pateikiama kaip sovietinės ideologijos išraiška, o kalbos priežiūros ir ugdymo institucijos – kaip sovietinis anachronizmas. Demonstratyviai atmesdami bet kokią nuoseklaus bendrinės kalbos reguliavimo idėją, kalbą jie sieja su laisvajai rinkai būdingu savireguliacijos procesu ir sąmoningai trina ribas tarp bendrinės kalbos ir kitų kalbos atmainų vartosenos.

Žiniasklaidoje šiais klausimais skleidžiama vienpusė ideologinė propaganda, straipsniuose ir interviu, pokalbiuose nesibodima skleisti atvirą melą apie kalbos politiką formuojančių instituciją veiklą, manipuliuojama selektyviai atrinktomis nuomonėmis, nevengiama iškraipyti į grupės schemas neįtelpančių kalbos faktų. Į tą propagandą įtraukiami įtakingi žurnalistai, bet tuo pat metu užkertamas kelias pareikšti alternatyvią nuomonę. Taip pažeidžiamas žiniasklaidos objektyvumo principas. Kartu Lietuvos mokymo įstaigose, po kurias nuolat važinėja šios grupės nariai, platinamos antikodifikacinės nuotaikos, kalbų maišymo idėjos (plg. jose skaitomų paskaitų temas „Kodėl nereikia bijoti anglų kalbos skolinių?“, „Kodėl lietuvių kalbai visiškai nekenkia skoliniai?“, „Kodėl mišri kalba yra ok ir ką reiškia kalbų maišymas internete?“).

Kalbininkas Jonas Jablonskis

Apsvarstę dabartinę lingvistinę padėtį Lietuvoje, joje propaguojamą itin liberalią kalbos ideologiją ir jos sklaidą, mes, vyresniosios kartos Vilniaus universiteto lituanistai kalbininkai, atsiribojame nuo bendrinei kalbai primetamų nihilistinių idėjų ir manome, kad, remiantis šiuolaikiniais poreikiais, būtina toliau rūpintis saugoti lietuvių kalbos savitumą bei gyvybingumą ir tęsti nuosaikias bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo tradicijas, stiprinančias piliečių vienybę ir tautos išlikimo pagrindus. Esame įsitikinę, kad šioms nuostatoms pritaria ir jaunesnių kartų kalbininkai, taip pat kitų mokslo sričių, švietimo, kultūros žmonės.

Manome, kad prie sėkmingo valstybinės kalbos politikos įgyvendinimo galėtų prisidėti ir tokios organizacinio pobūdžio priemonės.

Būtina pasirūpinti greičiau priimti daugelį metų Lietuvos Respublikos Seime gulintį atnaujintą Valstybinės kalbos įstatymą.

Reikia paspartinti svarbaus norminamojo veikalo „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ rengimą. Nėra normalu, kad visuomenei labai reikalingas žodynas rengiamas jau antras dešimtmetis, o prie jo darbuojasi vos keletas žmonių, kurių darbas, beje, pagal dabartinę mokslo politiką laikomas taikomąja veikla, neprilygstančia nei tarptautinės, nei nacionalinės svarbos mokslo darbams.

Primindami, kad tarpukario Lietuvos ir sovietmečio kalbos norminimo ir ugdymo tradicijos rėmėsi daugiausia vidurio ir Vakarų Europos valstybėse priimtais Prahos lingvistinės mokyklos principais, norime paskatinti kalbos praktikos dar be tų tradicijų nepamiršti ir daugiau remtis plačia įvairių šalių kalbų politikos, priežiūros ir ugdymo praktika, o nesiriboti vien skandinavų ar kai kurių anglakalbių šalių, niekada nepatyrusių okupacijos ir grėsmių jų kalboms išlikti, patirtimi, kurią, beje, mechaniškai siekiama perkelti į Lietuvos dirvą.

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manome, kad būtina visaip skatinti populiarios kalbinės literatūros ir visuomenės praktiniams poreikiams pritaikytų kalbotyros darbų rengimą, ieškoti būdų skelbti juos interneto erdvėje, finansuoti jų rašymą ir sklaidą, vienokia ar kitokia forma tuos darbus įtraukti į mokslininkų veiklos repertuarą.

Prie lietuvių kalbos mokslo populiarinimo, bendrinės kalbos atsinaujinimo ir jos idėjų sklaidos įvairiomis formomis ir nešališkai turėtų prisidėti žiniasklaida. Visuomenė turi teisę plačiau sužinoti apie mūsų dienų lietuvių kalbotyros plėtrą, naujas kalbos tyrimo kryptis ir gauti objektyvius atsakymus į jai rūpimus kalbos praktikos klausimus.

Dabartinių visuomenės lūžių veikiama bendrinė lietuvių kalba sparčiai kinta. Jos kaita yra nesibaigianti ir nenutrūkstama, tačiau ji neturėtų būti palikta savieigai. Lietuvių bendrinė kalba kuriama ir turtinama didžiulėmis visos tautos pastangomis ir yra reikšminga dvasinės kultūros dalis. Norime tikėti, kad ir toliau ji bus apdairiai  puoselėjama, plėtojamos stilistinės jos išgalės ir kūrybinis potencialas, o pati kalba visada bus jauki ir sava visiems ja kalbantiems žmonėms Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje.

Pareiškimas išsiųstas

Išrinktajam J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui  p. Viktorui Pranckiečiui

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetui

Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai

Lietuvos Mokslo tarybai

Valstybinei lietuvių kalbos komisijai

Pasirašė:

Prof. habil dr. Jonas Palionis, prof. habil.dr. Aldona Paulauskienė, prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas, prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė, prof. habil.dr. Birutė Jasiūnaitė, prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, prof. habil. dr. Vitas Labutis, prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia, doc. dr. Bronius Dobrovolskis, doc. dr. Aldonas Pupkis, doc. dr. Regina Venckutė.

Naujai iškepta Estijos tarptautinės prekybos ir informacinių technologijų ministrė Kert Kingo tikisi į vizitus užsienyje vykti kuo rečiau, o jei vis dėlto reikės – ten kalbėti tik estiškai.
 
Kitą trečiadienį ministrė turės vykti į Otavą, kur susitiks su Kanados prekybos ministerijos atstovais. Pasak pačios K. Kingo, Otavoje vyks aukščiausio rango ministrų susitikimas. „Kažkas susiję su atvira valstybe“, – K. Kingo cituoja estų laikraštis „Postimees“.
 
Estijos nacionalistų partijos EKRE iškelta K. Kingo tikino, kad viso vizito Kanadoje metu jis bendraus tik estiškai.
 
„Kalbėsiu su vertėjo pagalba. Man atrodo, teisinga kalbėti estiškai, aš taip nusprendžiau. Daugelio šalių atstovai kalba savo kalbomis ir tai atitinka mūsų partijos požiūrį“, – savo sprendimą aiškino K. Kingo.
 
Paklausta, ar moka anglų kalbą, kuri Kanadoje yra viena iš dviejų oficialių kalbų (kita – prancūzų), ministrė pareiškė, kad jos sprendimas naudotis vertėjo paslaugomis nėra susijęs su tuo, kad ji nemoka anglų kalbos. „Tai mano sprendimas. Aš negaliu pasakyti, kad aš anglų filologė, tačiau normalu, kai kiekvienas žmogus kalba sava kalba“, – sakė K. Kingo.
 
Taip pat, pabrėžė ministrė, ji sieks kuo rečiau vykti į užsienį ir, jei tai bus įmanoma, į vizitus deleguoti kitus Tarptautinės prekybos ir informacinių technologijų ministerijos atstovus. „Aš važiuosiu tik kraštutiniais atvejais ir, jei įmanoma, užsienio vizitus skirsiu kitiems“, – žurnalistams kalbėjo ministrė.
 
K. Kingo teigimu, ji visgi moka užsienio kalbą – rusų, tačiau šia kalba bendraujant jai gali kilti nesklandumų su profesine leksika. „Tai ateis su laiku“, – sakė ministrė ir dar kartą pabrėžė: „Estijos ministrai užsienyje turi kalbėti estiškai.“
 
Vis dėlto K. Kingo pripažino planuojanti mokytis anglų kalbos kursuose, kadangi šios kalbos, sakė ji, niekada nesimokiusi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.25; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Paskutiniosios savaitės prieš Rugsėjo 1-ąją – ypatingas egzistencinis bonusas, kelionė velnio ratu iš vienos tikrovės į kitą. Tai ypatingo kolorito metas, kai bliūkšta vasaros burės, o pakirdęs iš girto sapno vairininkas jau ragina ropštis į krantą ir dingti savo keliais, – po paraleliais!

Žinia, atostogos pralekia savaime, o už slenksčio laukia darbai, kuriuos reikės stumti ar vilkti į kalną įsikinkius pačiam. Su paskutiniu vasaros pyptelėjimu pasiveja andai poeto apmestas vaizdelis: per dykumą keliauja vienišas žmogus su irklu ant peties…

Vasaros dabar mūsuose truputėlį įsikerta į rudenį, o žalios spalvos vyravimas šiuo metu kuria nelegalios tikrovės įspūdį, – tarsi visa tai būtų dengta laku arba su visais gražumynais įrėminta po neįtikėtino skaidrumo stiklu. Atrodo, jog čia pats laikas, prieš kirsdamas demarkacinę liniją, trumpam stabteli. Kita vertus, nors dar dienomis labai karšta, naktimis orai po truputį vėsta, šen bei ten kyščioja vienas kitas pradėjęs margėti medžio lapas tarsi kipšiuko grimasos užsistovėjusiame dalykiniame pasaulyje.

Kai išorinė gamta vėluoja, vidinė – kaip tik užskuba, ruduo jau netramdomai smelkiasi į pojūčių užkaborius, užkabina paširdžius. Toks štai šokoladas, kai kartumas permuša visus kitus prieskonius.

Jeigu jums, bičiuliai, gėda nuliūsti, prasidedant rudeniui, tarsi be preteksto, prisiminkite, kad būtent rugsėjo 1-ąją prasidėjo II-asis pasaulinis karas, tą dieną išjudėjo žiauri karo mašina, atnešusi neapsakomas nelaimes ir kraupius išbandymus žmonijai.

Hitleris, regis, buvo savaip dalykiškas žmogus, pradėjęs karą iškart po atostogų. Kita vertus, toks dalykiškumas, kaip atrodo, anajam nepridėjo sėkmės, nes, kaip dažnai sakoma, šį karą visų pirma laimėjo generolas Žiema.

Užsiminęs apie tai nenorėjau įpiršti fantasmagorinės išvados, jog mirti pavasarį, žydint alyvoms, yra kažkaip prašmatniau nei rudenį, miškuose kirmijant grybams. Drauge prašau, skaitytojau, užsipulk mane ir neleisk atbaksnoti žiauriai išdėvėtos banalybės, kad neva mirtis yra amžinos atostogos, – aš ir pats kadaise esu parašęs eilėraštį būtent apie tai, kad amžinybėje be perstojo krenta ir krenta mirusiojo prakaitas, panašiai kaip laikinoje pastogėje vėlyvą rudenį byra medžių lapai.

Užmiestyje po ražienas braido juodi varnai be skrybėlių.

 XXX

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo bent man, šis rugsėjis bus vienas iš gėdingiausių  Lietuvos universitetų istorijoje. Bandau įsignybti, pasitikrindamas – ar nesapnuoju, bet liūdna tikrovė primena, kad tikriausiai šių metų rugsėjo 1-ąją profesorius Vytautas Radžvilas nepravers TSPMI auditorijos durų, už savo pažiūras ir principingumą išvarytas iš darbo. Kaip visi žinome, dėl to labai pasistengė ne kokia nors okupacinė valdžia ar tamsuolis įmonėlės savininkas, su savo darbuotojais besielgiantis kaip su vergais, o keli save profesoriais laikantys žmonės, labai storojosi pats rektorius. Pastaraisiais metais dažnai save pagaunu galvojant apie tai – kodėl superinis išsilavinimas, mokslingumas,  aukščiausiosios eksperto kvalifikacijos menkai įtakoja žmogaus elgesį, neveda to žmogaus didesnio padorumo keliu? Mokslo šventovėje pašlemėką sutikti gali dar dažniau nei tamsiausiame kaime.

Esu kartą jau kalbėjęs apie tai, kad reikėtų skirti išsilavinimą ir išsimokslinimą, nuorodos į išsilavinimą ir išsimokslinimą nėra sinoniminiai, pavaduojantys vienas kitą įvardijimai. Išsilavinimas nėra tik paprastas žinių kolekcionavimas kaip išsimokslinimo atveju, išsilavinimas įgyjamas sukaupiant būtent humanitarinio žinojimo bagažą, taigi išsilavinusiu galime vadinti tik humanitariškai daugiau ar mažiau išprususį žmogų.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad humanitaras rektoriaus poste gali pribjauroti ne mažiau nei fizikas ar zootechnikas.   Kaip matome mūsų atveju, žmogų gadina ne žinojimo pobūdis, o klanų, pasidalijusių universitetą, nebaudžiamumas, nekontroliuojama valdžia.

Rugsėjo 1-oji. Simono Daukanto aikštė Vilniuje. 2015-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turint prieš akis V.Radžvilo nešvankaus persekiojimo ir išvarymo iš universiteto istoriją, nurodykite man bent vieną skirtumą, kuo toks universitetas skiriasi nuo vienos Pravieniškių įstaigos, kur neseniai turėjome progą pasižvalgyti, gyvenimo taisyklių. Universiteto autonomijos principas Lietuvoje neretai yra panaudojamas pačiam blogiausiam reikalui, o būtent nekontroliuojamos bachūrų valdžios įtvirtinimui.

Ar sakote, kad V.Radžvilas yra įnoringas, sunkaus charakterio,  nelabai diplomatiškas žmogus? Na, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų turi šiokią tokią teisę į įnoringumą, ar ne? Kita vertus, būtent toks V.Radžvilas mums ir yra reikalingas, jeigu tokio nebūtų, tokį reikėtų išsigalvoti. Minkštesnio charakterio ar labiau diplomatiškas V.Radžvilas būtų blogesnė V.Radžvilo versija.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra daug dalykų, dėl kurių nesutariu ir tikriausiai niekados nesutarsiu su Vytautu, tačiau, kaip atrodo, V.Radžvilas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris dar gali sukelti bangas, sutelkti žmones pasipriešinti lietuvių tautos ištautinimui.

V.Radžvilas šiandien yra reikalingas kaip žemės druska, kai šlykštažmogiai bando prastumti idėją, kad neva visuose Lietuvos universitetuose magistrantūros studijos turėtų vykti anglų kalba, esą dėl to padaugėtų studentų ir taip būtų galima spręsti demografines problemas, nes, kaip mums pasakoja, baigę magistrantūros studijas anglų kalba studentai iš kitų šalių pasiliktų gyventi Lietuvoje (į Lietuvą persikeltų pusė Afrikos – mano pastaba).

Kai kuriuose Lietuvos universitetuose jau puoselėjama mintis atskiras disciplinas pradėti dėstyti anglų kalba lietuvaičiams arba apskritai organizuoti paralelinį mokymą anglų kalba lietuvių tautybės studentams, nedaug pergyvenant dėl to, kad tokie ketinimai yra nukreipti prieš Konstituciją, įteisinančią lietuvių kalbos valstybinį statusą.

Palaikykime Vytautą Radžvilą!

2018.08.18; 18:30

Dr. Algimantas Liekis

Ir  nepriklausomybės metais nemažai kas mėgina sublizgėti ir palėpėse surastų savo protėvių iš baudžiavos laikų titulais, užmiršdami, kad vertės turi ne titulai ir vardai (įgytais irfeodalizmo laikais, kai net vyskupų vietos būdavo perkamos, kaip ir bajorų – XIX a. pradžioje apie trečdalis “lietuviškų gubernijų“ bajorų buvo tą titulą nusipirkę pralobę žydai), o konkretūs darbai, nuveikti savo Tautos, Valstybės naudai.  Archyvuose yra garsaus okupacijų  metų ekonomisto disertacijos. 

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmąją  jų ekonomikos mokslų kandidato disertaciją apgynė 1957 m. – apie tais laikais veikusių MTS (Mašinų traktorių stočių) ekonominį efektyvumą. Bet vos gavus diplomą, TSKP CK nutarimu tos MTS visur buvo panaikintos kaip trukdančios kolūkiams ir tarybiniams ūkiams efektyviau panaudoti žemės ūkio techniką ir organizuoti darbus. Bet po penketo metų tas pats mokslininkas Maskvoje apgynė daktaro (dabar – habilituoto) disertaciją apie tai, koks didžiulis ekonominis ir kultūrinis efektas  pasiektas Lietuvoje, panaikinus MTS ir jų techniką perdavus ūkiams. Jo disertacija ir jos pagrindu paskelbti straipsniai cituoti įvairiausių valdininkų pranešimuose, o pats autorius jau nuolat sodintas prezidiumuose greta partinių bonzų.

Panašių atvejų būta daugybė, kai pelnydavo laipsnius ir vardus “operatyviai” pagrindus paskutinių  TSKP CK nutarimų  “istorinį” reikšmingumą. Būta tokių atvejų  ir jau atkuriant Kovo 11- osios nepriklausomą Lietuvą. Dar tebesant TSRS valdžiai, bet jau prasidėjusio Atgimimo metais vienas sumanus tyrėjas parengė daktarinę disertaciją apie TSKP  rūpestį  plėtoti lietuvių tautos kultūrą. Tačiau nespėjęs jos  dar sovietiniais laikais apginti, jau  nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo pateikta,  bet TSKP jau įvardijus kaip lietuvių tautos kultūros smaugėja. Ir,  jei pirmajame variante, sakysime, kultūros įstaigų aprūpinimas “kadrais” buvo įvardijamas, kaip “partijos meilė ir rūpestis “lietuvių liaudimi”, tai tas pats  “nepriklausomos Lietuvos” variante – kaip akivaizdus tos pačios TSKP diktatas ir tik “komunistinių kadrų” visur sodinimas.

Kita vertus, tie pavyzdžiai patvirtina,  kad jei valdžia kišasi į mokslą ir nurodo, kokių rezultatų, ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose jai reikėtų, tai dažniausiai jų ir sulaukia. Ir mokslo darbuotojai linkę eiti trumpiausiu keliu, ypač jei jis gali padėti  pagerinti ir savo paties, ir šeimynos gyvenimą. Kita vertus, tai patvirtina ir kitą faktą, kad, pavyzdžiui, į JAV suplūdę kolonizatoriai pavertė tą kraštą klestinčiu ir dėl to, kad panaikino visus titulus,  luomus amžiais varžiusių Europą, nes pripažįstant juos, neretai iš anksto tituluotasis, kad ir menkaprotis ar žioplys, iškeliamas aukščiau  talentingojo.

Dar ir šiandieninėje JAV  dažniausiai į visus, būtų tai profesorius ar valytojas, kreipiamsi tik kaip į lygiapartnerį, draugą vardu. Žmogus turi būti vertinimas pagal darbus. Bet kaip buvusioje TSRS, kaip ir atsilikusiuose Azijos, Afrikos kraštuose, o iš dalies dar ir dabartinėje Lietuvoje – tik tituluotam dažniausiai pripažįstamas ir sprendžiamas žodis ir suteikiamos įvairios privilegijos, net palaidojant, nepaisant, kad ir teturėjo vienintelį pasiekimą – buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitą vardą.

Tačiau daugeliu atveju užtenka jau vieno to titulo paminėjimo, ir daugelis mano, kad jau tas tituluotasis ir yra ypač ką reikšmingo nuveikęs ar veikia. Kadangi tiems, tituluotiesiems,  kaip viduramžių feodalams, dažnai suteikiama teisė  priimti  sprendimą, tai, kaip sakoma, ir daugelis dar neturinčių tokio vardo ar titulo, pataikauja, taikosi ir su jų atsilikimu bent tol,  kol gaus ir atitinkamą mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą.

Tad  iš tikrųjų  doktoranto, atliekančio  tyrimus iš siauros pasirinktos temos, žodis gali būti nepalyginti svaresnis už akademiko, pelniusio tą vardą prieš keletą dešimtmečių ir niekada netyrusio tokios ar panašios problemos. Tas pats ir su “profesoriais” ar “akademikais” Seime ar Vyriausybėje. Keliaklupsčiavimą prieš titulus ir laipsnius pagimdė despotinės santvarkos, nes tai galėjo padėti jų nomenklatūrai  išlikti ir parazituoti  darbščiųjų ir kūrybingųjų sąskaita, o kartu ir kontruoliuoti, kad iš jų lovio mistų tik paklusnieji, nuolankieji, kurie neretai buvo ir yra geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir dirbti, kad visada būtum sotus pats ir tavo šeimyna. Tad neatsitiktinai ir šiandieną daug kam pelnyti mokslo laipsnius ir vardus yra  darbo ir gyvenimo  prasmė ir esmė ir jie neretai patį mokslą paverčia konjunktūriniu žaidimu, o neretai ir patys jo dalyviai tampa paprasčiausiais karjeristais, linkę padlaižiauti visiems kas titulais ar pareigomis aukščiau.

Lietuviškos Lietuvos miražas

Atgimimo metais daug mokslininkų, dėstytojų, studentų buvo pasiryžę panaikinti   sovietmečio mokslo ir studijų sistemų, demokratinių teisių varžymą, atsisakyti disertacijų ir mokslo darbų rašymo rusų kalba ir kt. Beveik visos aukštųjų mokyklų bendruomemės organizavo  rinkimus į įvairių  padalinių tarybas. Visa tai sukrėtė daugelį vadovų, nors ir talentingus mokslininkus, bet įpratusius būti tik LKP CK, ministerijos valios vykdytojais. Sovietmečiu kartą papuolęs į nomenklatūrininkus, jeigu nenusikalsdavo partinei valdžiai, dažnai vadovaudavo vos ne iki mirties, neretai susikurdamas ir „nepakeičiamojo“ aureolę.

1990 m. kovo 10 d. savo darbą pradėjo ir naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri kitą dieną, kovo 11-ąją 22 val. 45 min., paskelbė, kad „atstatoma 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra vėl nepriklausoma valstybė“. 

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.

1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą dėl Kauno politechnikos instituto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto pertvarkymo į Vilniaus technikos ir Kauno technologijos universitetus. Naujieji universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos, mokslo įstaigos nuo 1991 m. vasario 12 d. vadovavosi pirmuoju nepriklausomos Lietuvos  studijų ir mokslo  įstatymu. Jame ypač buvo pabrėžiama nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo institucijų autonomija, suteikiant jose visą aukščiausią valdžią bendruomenėms.

Bet vėlesniuose mokslo ir studijų  įsatymuose, ypač Lietuvai atsiveriant durims į ES, studijų ir mokslo institucijų bendruomenių vaidmuo vis labiau menkintas. Ir jau 2000 m. LR Seimo patvirtintuose universitetų statutuose pabrėžta, kad universitetuose “šeimininkai” yra ne jų bendruomenės, o Lietuvos Respublikos Seimas. Nuo tada ir žiniasklaidoje nustota diskutuoti dėl valstybės institucijų teisės kištis į universitetų veiklą.

Ir kituose teisiniuose aktuose jau buvo  tiesiai šviesiai  nurodyta, kad universitetų veiklos valstybinį valdymą vykdo tik Vyriausybės įgaliota ministerija, o patys universitetai turi teisę  tik teikti Vyriausybei pasiūymus, prašymus ar pan.  Taigi iš universitetų dar viduramžiais  skelbtos autonomijos, savarankiškumo neliko  nieko. Toks sprendimas reiškė  mokslo ir studijų pajungimą besikeičiančios politinės daugumos valiai – Seimui ir Vyriausybei ir  prieštaravo  mokslo objektyvumo nuostatoms.  Universitetų bendruomenėms  palikta veiklos laisvės tiek, kiek nuspręs  steigėjas – LR Seimas ir „Vyriausybės įgaliota ministerija“.

Buvo sumažintos ir universitetų tarybos, bet jei iki tol dar jas rinkdavo visi darbuotojai, tai nuo  2000 m. jau tik trečdalį skiria patys universitetai (senatai), o kitus tarybų narius skiria ministerija, iš jų dar trečdalį su rektoriaus pritarimu. Tad iš tikro tariamos  universitų savivaldos klausimus  sprendė tik ministerija. Vertinant universitetus  „demokratijos“ matu, pagal visų darbuotojų įtraukimą ir į studijų ir mokslo institucijų valdymą, nuo 2000 m. lyg sugrįžta prie TSRS okupacinių metų, kai viską nuspręsdavo valdžia –  LKP CK ir ministrai, o nepriklausomoje Kovo 11- osios Lietuvoje – valdančiosios partijos ar jų koalicijos vadai.

Universitetų bendruomenėms palikta teisė vykdyti „ponų“ valią. Tai didelis žingsnis atgal  lyginant ir su Vasario 16 – osios Lietuva, su tuometinio VDU ir kitų aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų turėtomis teisėmis. Pagal tarpukario VDU statutą į universiteto tarybą įeidavo visi profesoriai, docentai, o taip pat visi kiti darbuotojai su patariamuoju balsu. Tad, sakysime, 1932 m. VDU taryboje sprendžiamąjį balsą turėjo 111 darbuotojų. Ir niekam neateidavo į galvą, kad tarybos narius kaip ir jų sprendimus turėtų „patvirtinti“ ministerijos klerkai ar net Prezidentas, nors šiandieną kai kurie istorikai ir skelbia, kad nebuvę demokratijos.

Tuomet ir aukštosiose mokyklose bei mokslo įstaigose būta nuostatos, kad visi bet kokias pareigas einantys daruotojai privalo turėti teisę dalyvauti ir tos įstaigos, kurioje dirba, valdyme.

Stiprėjant nepriklausomai Lietuvai vis labiau tirpo ir studijų bei mokslo institucijų bendruomenių demokratinės teisės, mokslo darbuotojai tapo lyg visiškai beteisiais, neginami  profsąjungų, o amžinai dirbantys tik pagal “laikino darbo” sutartį, kuriai pasibaigus (kadencija  iki 5 metų) atleidžiami be jokių išeitinių pašalpų, o ar galės toliau dirbti, gavę iš norinčiojo daugybę popierių, nusprendžia mokslo ar studijų institucijos vadai. Žinoma, jiems tai labai patogu, kad atsikračius ne tik negabiais ar tinginiais, bet ir nepaklusniais ar galimais konkurentais.

Teisė – vykdyti

“Eiliniai” mokslo ir studijų bendruomenės nariai beveik neteko teisės rinkti Lietuvos mokslo tarybos. Pirmuose 1991 m. liepos 19 d. tuometinės LR Aukščiausiosios Tarybos patvirtintuosetos tarybos nuostatuose buvo nurodyta, kad „Lietuvos mokslo taryba – savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija (…)“. 

Buvo numatyta, kad iš 36 Tarybos narių 24 renka patys Lietuvos mokslininkai tiesioginiais rinkimais, o kitus (12) iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų skiria Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ir tokių rinkimų būta bene trejetą kartų, kol …vietoje jų  įteisintas skyrimas. Švietimo ir mokslo ministrui buvo suteikta teisė skirti net LMT pirmininkus. Nors vėlesniuose mokslo ir studijų įstatymuose ir toliau čiulbėta, kad universitetai turi “LR Konstitucijos garantuojamą autonomiją”, bet pagal tuos pačius teisinius aktus “aukščiausias organas” – taryba privalo tik “… vykdyti  universitetų steigėjų  funkcijas”, kitaip sakant, vykdyti valdžios nurodymus.

Negana to, nuo 2011 m. ir universitetus pavertus „viešosiomis įstaigomis“, visais klausimais juose sprendžiamas žodis ėmė priklausyti tiems, kas ir daugiau skiria lėšų. O kadangi po įstojimo į ES daugiausia lėšų galima tikėtis iš užsienio fondų ir firmų,  tapo ir  “politiškai kenksminga” aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dokumentuose, kaip ir gyvenime, minėti tokias sąvokas, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“, dėl kurių dorieji lietuviai amžiais liejo kraują, kentėjo lageriuose ir kalėjimuose. Vykdyti tik piniguočių užduotis kaip ir universitetų “aukščiausiojo valdymo organo” – tarybų nariai turi įsipareigodami pasirašyti, kad “sąžiningai atliks Mokslo ir studijų įstatyme numatytas funkcijas.” Kitaip sakant, privalo pasižadėti būti tik klusnūs  steigėjų sarginiais šuneliais.

Beje, tas svetimų valstybių kapitalistų fondų skyrimas finansinių paramų tik jų pasirinktoms Lietuvos  aukštosiosms ar mokslo įstaigoms, ar už jų nurodytų problemų sprendimą,  nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija, yra grubus lietuvių Tautos kaip suvereno ir jos nepriklausomo valstybingumo pažeidimas. Kas geriau už pačios Lietuvos suvereną ir jo išsirinktąją valdžią gali žinoti kiek ir kokius specialistus rengti ar kokius tyrimus vykdyti. Tačiau daugelis studijų ir mokslo valdininkų, kaip ir mūsų aukščiausioje valdžioje įsitvirtinę svetimųjų užpakalių laižytojų dirigentai, sutiktų ir Gedimino pilį perkelti į Briuselį, jeigu tik kas už ją  daugiau eurų ar dolerių  pasiūlytų.

Kalbėta, bet negirdėta

Apie daugelio studijas ir mokslą reglamentuojančių juridinių aktų svetimumą nepriklausomai  Lietuvai  ir jos kūrėjai – lietuvių tautai kalbėta 2010 m. gegužės 5 d. LR Seime organizuotoje Mokslotyros instituto  konferencijoje – diskusijoje, kurioje dalyvavo ir daug Seimo narių, studijų ir mokslo, švietimo institucijų atstovų, mokslininkų. Dalyviai priėmė nutarimą, kuriame reikalavo, kad Seimas ir Vyriausybė pakeistų galiojančius teisinius aktus ir grąžintų mokslo ir studijų institucijų bendruomenėms sprendžiamojo balso teisę, taip pat, kad mokslo rezultatai būtų  vertinami ne pagal straipsnių skaičių pirmiausia užsienio leidiniuose,  o pagal pačių tų rezultatų naujumą, reikšmingumą Lietuvos, ES ir pasaulio mokslo pažangai. Buvo pasmerkta ta begalybė visokiausių mokslą ir švietimą kontroliuojančių įstaigų pristeigimas,  kuriuose dirbančių “valstybės tarnautojų” skaičius daugiau kaip 4 kartus viršija TSRS okupacijų metais  švietimą ir mokslą valdančiose įstaigose dirbusiųjų skaičių.

Nutarime taip pat akcentuota, kad mokslo ir studijų sistema turi ne tik rengti gerus specialistus, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus, asmenybes, kad mokslo organizavimo ir valdymo sistema, ją reglamentuojantys teisės aktai turi pirmiausia skatinti mokslininkus spręsti aktualiausias lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai  problemas ir kad mokslininkų bendruomenės turi būti svarbiausios sprendžiant mokslo politikos klausimus, analizuojant mokslo problemas ir problemas, susijusias su lietuvių tautos ir Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos stiprinimu ir visuomenės gerovės kėlimu.

Mokslo pažanga yra  sparčiausia tik esant demokratinei jo organizavimo ir valdymo sistemai, dar, žinoma, skiriant pakankamai lėšų. Dėl jų trūkumo daugelis mokslo,  studijų institucijų, neturinčios minėtų vertybinių įsipareigojimų – darbo lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos labui, sutiktų, kaip sakoma, “eiti obuoliauti ir su pačiu velniu”, jei tik gautų  pakankamai  pinigų. Tad ir daugelis universitetų, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų ir tesirūpina tik savo “firmos”, o ne tautos ar visos Lietuvos reikalais.

Kita vertus, ir pačiuose įstojimo į ES teisiniuose aktuose irgi ignoruotos ir ignoruojamos  nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos suvereno – lietuvių tautos  teisės. Nors Respublikos Konstitucijoje ir nurodyta, kad visa valdžia priklauso Tautai, o Seimas, Prezidentas, Vyriausybė tik vykdo jos valią, tačiau visa tai lyg paneigia po įstojimo į ES  priimtuose Lietuvos Konstitucijos papildymuose ”Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, ten  nurodyta, kad ES nutarimai ir įstatymai “turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus” (2004 07 13. Nr.IX – 234).

Beje, buvusiai ES narei Anglijai niekas net neišdrįso pasiūlyti priimti bent panašaus įstatymo, kad ES teisiniai aktai būtų viršesni už Anglijos. Bet Lietuvos suvereno valia – niekis. Už ją nusprendžia kiti. Suprantamiau būtų, kad ir tie renkami iš Lietuvos 11 europarlamentarų būtų  kaip Lietuvos Seimo valios perdavėjai ir, jei ES narės – valstybės, didelės ar mažos, turėtų po lygiai sprendžiamų balsų, tuomet gal ir būtų galima kalbėti apie demokratinę ir ES valdymo sistemą. Tad neatsitiktinai nemažai kas sako, kad TSRS okupuota Lietuva Maskvoje turėjo svaresnį balsą, negu nepriklausoma Lietuva Briuselyje: tuomet be TSRS Aukščiausios tarybos dar buvo ir Tautybių taryba, kurioje „sąjungininkėms respublikoms“, didelėms ar mažoms,  atstovavo  po vienodą deputatų skaičių.

Lietuvos mokslininkai neturi  ištirpti „vieningoje ES erdvėje“ (kaip TSRS okupacijos metais – „vieningoje TSRS“, „vieningoje tarybinėje liaudyje“), o privalo būti atsakingi ir iniciatyvūs lietuvių tautos ugdytojai ir stiprintojai.

Lietuva, būdama aukšto mokslingumo ir kultūros šalis, prisidės ne tik prie ES, bet ir prie viso pasaulio pažangos. Perėjimas nuo valstybinių prie „seiminių“ (VšĮ) universitetų – tai žingsnis atgal sprendžiant studijų bei mokslo veiksmingumo didinimo klausimus. Universitetai turi dirbti žvelgdami į amžinybę pro savo Tautos ir nepriklausomybės prizmę, o seimai, vyriausybės, juos valdančios partijos – įvairių politinių, dažnai trumpalaikių, žaidimų rezultatas. Tad ir „viešosios įstaigos“ savo esme labiau tinka tik batų ar liemenukų siuvimo  įmonėms, bet ne universitetams, kurių steigėjai ir globėjai tegalėtų būti tik lietuvių Tauta ir jos sukurtoji nepriklausoma Lietuvosvalstybė.

Tad tik kaip pasityčiojimą iš Tautos – nepriklausomos Lietuvos šeimininkės galima laikyti žiniasklaidoje skelbimus apie kažkokių svetimšalių, nemokančių nei lietuvių kalbos, nei prisiekusių ištikimybe Lietuvai dalyvavimą rektorių rinkimo konkursuose. Tik savimi besirūpinanti valdžia gali leisti, kad Tautos ir Valstybės ateities kūrimo centrams – universitetams leisti  vadovauti atėjūnams. Tas pasakytina ir apie pasidavimą svetimšalių diktatui, kokias studijų ar mokslo institucijas steigti ar ką tirti.

Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo visi universitetai buvo užsimoję rengti ne tik gerus specialistus, bet ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos patriotus. Tačiau  tai  sunkiai įmanoma pavertus universitetus į “įmones”, kuriose svarbiausiu veiklos tikslu tampa pinigai. Nepaisnt tų baisybių, kurias daugeliui teko patirti TSRS okupacijos metais, bet tada tik iš valstybės biudžeto buvo finansuomos visos švietimo, sveikatos, kultūros, studijų ir mokslo institucijos ir niekam neateidavo į galvą svarstyti apie ekonominį  jų veiklos  efektyvumą, apie “lovų užimtumą ligoninėse” ar pan.

Taip, daugelis tų įstaigų buvo aprūpinama nepakankamai, bet tada ir nuošaliausio kaimo  vaikams nereikėjo kasdieną trenktis kelias dešimtis kilmetrų iki mokyklos ar susirgusiam – į rajono ar  srities centrą: vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo mokykla, poliklinika ar  “sveikatos punktas”, biblioteka, kultūros namai ir kt.

Tačiau atkuriant Nepriklausomybę buvo skubama atsisakyti nuo visko, kas buvo „tarybiška“, neretai, kaip  sakoma, išliejant  vandenį  kartu su  kūdikiu,  užmirštant, kad ir dėl Nepriklausomybės buvo kovota, kad Lietuvoje neviešpatautų atėjūnai, kad būtų galima laisviau ir geriau gyventi, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų lietuviški ir pirmiausia tarnautų lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai.

Be valstybinių aukštųjų mokyklų, Lietuvoje veikia nemažai ir nevalstybinių, kurių steigėjais – atskiri kapitalistai ar jų firmos dažniausiai iš užsienio valstybių (ne visada ir nurodomi  tikrieji finansuotojai). Beveik visų tų nevalstybinių universitetų teisiniuose aktuose nėra net užuominų, kad jie rengia specialistus nepriklausomai Lietuvai, kad ugdo nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus. Beveik visuose juose mokoma lenkų, anglų kalbomis, nors tuo pažeidžiamas ir konstitucinis reikalavimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje studijų, mokslo kalba – valstybinė lietuvių kalba,  kad mokslo ir studijų misija – prisidėti prie  nepriklausomos Lietuvos stiprinimo.

Tačiau tie nevalstybiniai universitetai “uabai”, tai – daugiausia tik biznio įmonėlės, kuriose pelnomasi vietoje “sasiskų” gamybos iš standartizuotų “priedų kompiuteriams” – specialistų išleidimo. Tos įmonėlės daugiausia užsienio valstybių kapitalo išlaikomos – tai  priminimas, kad tokia valstybė kaip dabartinė Lietuva gali būti be jokio didesnio triukšmo nupirkta su visa žeme, statiniais, studijomis lyg feodalizmo laikais, kada prekiauta dvarais net su visais juose dirbusiais baudžiauninkais.

Kadangi TSRS ir jos „bloko“ aukštosios mokyklos ir jose besimokantys studentai sudarė daugiau negu  pusę  visos Vakarų Europos studentijos, tai, ryškėjant TSRS ir jos “bloko” griūčiai, buvusių „tarybinių respublikų“ nepriklausomo valstybingumo atkūrimui Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ideologai, mokslininkai ėmė rengti projektus, kaip reikėtų pertvarkyti  ištrūkusių laisvėn iš „vieningos TSRS erdvės” buvusių „tarybinių respublikų” studijų ir mokslo institucijas ir įjungti jas į “vieningos ES” – vakarietišką sistemą.

Lietuvos studijų ir mokslo “suanglinimas”

1989 m. birželio 19 d. į seniausią Europoje Bolonijos universitetą (įkurtą 1088 m.) sukviesti  Europos šalių švietimo ir mokslo ministrai, atsakingi už studijas ir mokslą (tarp jų dar tarybinių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos), pasirašė konvenciją, kurioje iš esmės siekta įjungti visas nacionalines aukštojo mokslo sistemas į „bendrą Europos aukštojo mokslo sistemą”. Vėliau prie Bolonijos deklaracijos prisijungė naujų valstybių ir jų skaičius siekia 45.

Buvo pasirašyta daug kitų dokumentų – dėl diplomų lygiateisiškumo, įgytos kvalifikacijos, mokslo laipsnių ir vertinimo kriterijų vienodumo ir kita. Nepaisant daugelio tų nutarimų pažangumo, savo esme beveik visi jie vertė aukštąsias mokyklas ir mokslo institucijas kurti ir “vieningą” valdymo sistemą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. Briuselyje  komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, skyriuje „Rezultatų siekti tvaresniu valdymu“ nurodoma, kad „vieningai erdvei Europoje“ 2020 m. bus reikalingas tvirtas valdymo pagrindas.

 Nors visi minėti ir neminėti “vieningo mokslo, studijų” sistemos kūrimo dokumetai buvo ir tebėra rekomendacinio pobūdžio, bet Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija ėmėsi juos uoliai įgyvendinti, pirmiausia “suanglinant” mokslą ir studijas, nes tada įvairūs  kapitalistų fondai lengviau sutikdavo ir sutinka skirti  lėšų planuojamiems tyrimams ar naujoms studijoms.

“Aktyviai  dalyvauti kuriant vieningą  Europos mokslinių tyrimų erdvę…“ –  imta nurodinėti beveik ir visuose Lietuvos Vyriausybės nutarimuose. Tam tikslui, greitesniam “įsijungimui”  įkurta visokiausių studijų ir mokslo vertinimo, stebėsenos, analizės centrų, biurų, departamentų, tarybų. Juose, kai kuriais duomenimis, “valstybės tarnautojais” yra daugiau   penketas šimtų panelių ir bernelių, kurių nemaža dalis neparašę net menkiausio mokslinio straipsnelio ar dėstę kokį nors kursą, bet užtat gavo teisę mokyti,  nurodinėti ir vertinti tuos, kurie po keleta dešimtmečių dėstę, pasiekę reikšmingų mokslo rezultatų.

Kadangi Lietuvos valdžia tiems centrams, biurams ir kitiems studijų ir mokslo valdinimkams suteikė teisę kviestis ir “ekspertus iš užsienio”, tai jie ir kviečiasi dažniausiai vis tuos pačius, neretai net ir mokslo laipsnių ar pedagoginių vardų neturinčius, tad neretai Lietuvos universitetų trečiakursio kursiniai darbai yra aukštesnio mokslinio lygmens už tų “ekspertų”, nors jiems iš valstybės biudžeto ir sumokami tūkstančiai eurų.

Apskritai dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug studijas ir mokslą stebinčių, vertinančių, kontroliuojančių „valstybės tarnautojų“, kaip šiandieninėje Lietuvoje. Ir daugelio jų balsas tegu ir nemokšiškas, bet neretai nusveria, egzistuos toliau ar ne viena ar kita studijų ir mokslo institucija, bus dėstomi vieni ar kiti dalykai, o svarbiausia, kam ir kiek atiteks lėšų iš įvairių ES ar kitų tarptautinių fondų, pagaliau, kiek išmani bus pasirinkta „tarptautinė“ ekspertų komisija įvertinti, kas padaryta ir daroma ir, žinoma, kokią vietą viena ar kita institucija užims ir “reitingų lentelėse”.

Atradimų praradimas

1990 m. nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva pagal santykinį darbuotojų mokslo tyrimo institucijose skaičių viršijo ES vidurkį, o 2015 m. jau atsiliko ir sudarė apie 0,84 proc., nors kasmet daugėjo baigusiųjų aukštąsias mokyklas ir besimokančių doktorantūroje bei apgynusiųjų disertacijas. Lėmė, matyt, emigracija: kaip niekada dar istorijoje tiek daug jaunų mokytų lietuvių paliko Lietuvą ir išvyko tikėdamiesi svetur geresnio gyvenimo. Lietuva vis labiau tampa turtingųjų, didžiųjų valstybių rėmėja, nemokamai teikdama joms aukščiausios kvalifikacijos specialistų.

Kita vertus, nemažai tyrėjų veržiasi dirbti Vakarų Europos universitetuose ir kitose tyrimo įstaigose ne tik dėl geresnio atlygio, bet ir geresnių tyrimams sąlygų. Jas pagerinti tikėtasi pagal ES projektus pradėjus ir Lietuvoje steigti studijas, mokslą, gamybą apjungiančius susivienijimus – slėnius, integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus.

Tiesa, panašių bandymų būta ir TSRS okupacijos metais. Apie 1980 m. Lietuvoje, kad „įgyvendinus TSKP CK nutarimus“, buvo pradėti steigti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, įmonių susivienijimai. Tačiau ženklesnių darbų jie nenuveikė ir pirmiausiadėl to, kad turėjo veikti pačių susivienijimą sudarančių įstaigų lėšomis.  Kita vertus, mokslininkai, dėstytojai, gamybininkai norėjo patys spęsti, kam ką perduoti, diegti ar kaip studijas tvarkyti. Tad tie susivienijimai tapo lyg ir nereikalingais antstatais, ribojančiais ir tyrėjų, ir gamintojų savarankiškumą. Tad ir po triukšmingų tų susivienijimų įkūrimo, po keletos metų jie iširo ir niekas apie juos nebeprisimindavo.

2007 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją“, o po poros mėnesių, birželio 5 d., LR Švietimo ir mokslo ministras patvirtino ir „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtros viziją ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo aprašą“. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo įkurti penki “slėniai” – „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“, „Nemuno“ ir „Jūrinis“. Tai turėjo būti lyg JAV ir kai kuriose kitose valstybėse įkurtų universitetų, aukštųjų technologijų ir verslo susivienijimų  imitacijos. Nuo 2008  iki 2015 m. jiems Lietuvoje buvo išleista daugiau kaip ketvitadalis milijardo eurų, daugiausia iš ES struktūrinių fondų, bet ar patenkins  jie lūkesčius,  bus galima spręsti tik apie  2017–2018 m. Nors jau 2016 m. apie tuos slėnius beveik nustota kalbėti ir rašyti.

„Tarptautiškumo“ pražūtingumas

Atkūrus Nepriklausomybę, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vertinant studijų ir mokslo institucijas, taip pat skirstant joms biudžeto ir  įvairių europinių fondų lėšas, vis labiau sprendimus ėmė lemti mokslo valdininkų sukurtas rodiklis – studijų ir mokslo  „tarptautiškumas“. Tiesa, sovietmečiu buvo panašus „proletarinio internacionalizmo“ (rusinimo tempą atspindintis) rodiklis. Jo  esmė: kiek studijų institucijose yra rusiškų grupių, kiek dalykų dėstoma rusiškai, kiek dėstytojų ir studentų yra iš kitų „broliškųjų respublikų“ ir kiek mokslo darbų, mokslo žurnalų leidžiama „didžiąja rusų kalba“ir pan.

Dabartinio „tarptautiškumo“ rodiklio esmė – tai studijų užsienio kalba (programų užsienio kalba) lygmuo, studentų ir dėstytojų iš užsienio skaičius, dalyvavimas „mainų“ programose, t. y. kiek lietuvių studentų ir dėstytojų vyksta į užsienio universitetus vieno semestro ar ilgesnėms studijoms, darbui ir kiek atvyksta iš užsienio ir pan. Tai iš dalies naudinga, nes padeda pažinti užsienio studijų ir mokslo institucijų  darbą, pramokti kalbų ir pan. Tam tikslui  iš ES  fondų yra skiriama nemažai lėšų. Gaila, kad pagal tarpuniversitetines ir valstybines  mainų programas svetimšaliai, atvykę į Lietuvos universitetus nebemokomi lietuvių kalbos, o ir paskaitos jiems skaitomos  anglų ar kitų didžiųjų valstybių kalbomis.

Tuo tarpu lietuviai nuvykę į užsienio valstybes, dažniausiai  mokomi tik tų šalių valstybinėmis kalbomis. Tiesa, po Nepriklausomybės (1990 m.) atvykę studijuoti užsieniečiai buvo  mokomi lietuvių kalbos, o tik  pramokę jos studijavo kartu su lietuviais studentais. Bet greitai pagal ES ir savų mokslo ir studijų valdininkų rekomendacijas atsisakyta mokyti lietuvių kalbos ir pereita prie studijų svetimšaliams organizavimo daugiausiai anglų kalba. Jos vartojimo mastas, kaip sovietmetyje rusų, ir tapo  vienu svarbiausiu „tarptautiškumo“ rodiklio sudedamųjų dalių, lemiantis ir lėšų gavimą iš  įvairių ES fondų. Tad studijų ir mokslo institucijų vadovai net ėmė lenktyniauti dėl didesnio savos institucijos „tarptautiškumo”. 

Sovietmečiu lietuviams svetimšaliais buvo ir rusai. Kremlius ir jo patikėtiniai dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuo daugiau paskaitų skaitoma rusiškai ir būtų sudaromos atskiros rusiškai studijuojančiųjų grupės. Tokiose grupėse besimokančiųjų skaičius 1985 m. sudarė apie 15 proc. visų Lietuvos studentų.

2015 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantieji anglų, lenkų, vokiečių kalbomis sudarė jau apie 18 proc. visų Lietuvos studentų. Žinoma, TSRS okupacijos metais gausinti studijuojančiųjų rusiškai siekta, kad pavyktų surusinti Lietuvą. Bet tuos, kurie tam sudarydavo sąlygas, lietuviai patriotai įvardindavo niekšais – išdavikais. Dabar “suanglintojai” dažniausiai įvardijami Lietuvos patriotais, “rusų grėsmės” griovėjais. Beje, ir buvę mūsų broliai prūsai – mažalietuviai, prieš galutinai užtrokšdami germanų gniaužtuose, juos laikė “savais”, o  “svetimšaliais” jau savo brolius lietuvius iš kitos Nemuno pusės. 

Kovo 11 – osios Lietuvoje, atrodo, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kas būtų rimčiau panagrinėjęs “tarptautiškumą”, kaip ir vykdyto lenkinimo, vokietinimo, rusinimo, kas lėmė ir lemia, kad lietuviai taip lengvai pasiduodavo ir pasiduoda svetimo užkratui, kaip ir šiandieną,  kad net tituliaučiausi mokslininkai, lyg kaip naktį peteliškės skrendančios į liepsną – “tarptautiškumui”. Aklai vykdo “nulietuvinimo” politiką ir didelė dalis mūsų žiniasklaidos, kuri gal tik už pinigus ir sutiktų rimtai panagrinėti švietimo, studijų, mokslo politikos pražūtingumą mūsų, lietuvių Tautai, nepriklausomai Lietuvai.

Negalima pasigirti ir mūsų buvusiais politiniais kaliniaiais, tremtiniais, kurie lyg ir nesuvoktų to pavojaus, kurį kelia “suanglėjimas”, studijų, mokslo pavertimas tarptautinių monopolijų tarnais ir  savo patriotizmą dažniausiai tebedemonstruoja smerkimais tik jau seniai nukaršusių buvusių sovietinių “raudonųjų”.

TSRS okupacijos metais skatintas Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo institutų bendravimas  su TSRS atitinkamomis institucijomis. Leista ir šiek tiek pabendrauti su „socialistinėmis“ ar „liaudies demokratijos“ šalimis – Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Vengrijos ir kai kurių  kitų studijų ir mokslo institucijomis. Tačiau  kadangi ES  „tarptautiškumas“ labiausiai apmokamas  eurais, tad ir nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių pasiekta tiek, kiek sovietmečiu per ketvertą dešimtmečių -1985 m. apie 85 proc. Lietuvoje leidžiamų technikos, gamtos, fizikos ir matematikos mokslų žurnalų spausdinti rusiškai, o Kovo 11- osios Lietuvoje jau tiek spausdinta po 20 nepriklausomybės metų, bet angliškai. Tik tai aiškinat panašiai, kad tai būtina, jog lietuvių darbai taptų žinomi pasauliui, kad būtų sukurta „vieninga“ ES mokslo ir studijų erdvė (TSRS okupacijos metais, kad rusų kalba esanti  tarptautinė mokslo kalba, kad būtina sukurti „vieningą TSRS“ ir pan.).

Kai neseniai vienas profesorius iš Londono sužinojo, jog Lietuvoje yra toks rodiklis kaip „tarptautiškumas“, kad verčiama mokslo darbus skelbti ne valstybine kalba ir tik nurodytuose leidiniuose, stebėjos klausdamas: tai ką, neveikia pas jus prokuratūra, jei leidžiama taip  savivaliauti mokslo valdininkams, menkapročiams vadovams, neišmanėliams politikams? O gal jūsų tauta – suverenas atsisakė savo teisių? Tai negali būti nepriklausomoje, laisvoje valstybėje …

ES bus „vieninga“ ir galinga, jei kiekvienas jos narys – valstybė, kiekviena tauta  stengsis plėtoti  savo mokslą, ūkį, kultūrą, bus lygiu partneriu ir lygiateisiu,  žmonės jausis savo tėvų ir protėvių žemių šeiminkais ir visuose lygmenyse bus vartojama ir gerbiama pirmiausia jų kalba.

Tautos ir nepriklausomos valstybės slenka pražūtin, kai švietime, moksle, kariuomenėje ir diplomatijoje nustojama vartoti savo kalbą, kai nebeturi savo nacionalinės valiutos, kai leidžia savo teritorijoje įsikurti svetimų, didesnių valstybių karinėms bazėms, parduoda ar dovanoja savo žemes svetimšaliams, nes  kartu su tuo  pamažu prarandama ir tautinė savimonė. O be jos neįmanomas ir nepriklausomas valstybingumas.

„Zimagoriškas” atskirų pasaulio galingųjų užsakymų vykdymas dar nesukuria ir „nacionalinio mokslo“ ar jo atskirų krypčių ir mokyklų. Jos subręsta ir sutvirtėja, jei tyrimais pirmiausia siekiama prisidėti prie savo tautos, valstybės pažangos. Jau nuo seno sakyta: tai, kas naudinga, reikšminga Tautai ir jos sukurtai valstybei, tai naudinga ir reikšminga ir visam pasauliui ir tampa „tarptautiška“. Bet jei to nėra, jei užsiimama tik mokslo imitacija, tuomet ypač slopinamas tautiškumas,  tuomet minioms kvailinti ar dėl savo ononizminių polinkių patenkinimo ir sukuriami tokie rodikliai, kaip  „tarptautiškumas”, nepaisant, kad tikras mokslas savo esme ir yra tarptautinis. 

O tai, kad vieniems ar kitiems tyrimams gaunama lėšų iš tarptautinių firmų ir jų fondų, dar nei pačių tyrėjų, nei jų darbo nepaverčia „tarptautiniais“. Kita vertus, tvirtos „nacionalinių“ ar „tarptautinių“ mokslų kryptys bei mokyklos susiformuoja tik po daugelio metų atkaklaus ir daugelio tyrėjų darbo. Tačiau trumpalaikė  fondų finansinė parama, jei ir galėtų  padaryti „proveržį“, sakysime, batų siuvyklose, bet mokslui reikia ne tik atkaklaus pasišventėlių darbo, bet ir ilgalaikio ir pastovus to jų darbo finansavimo. Reikalingos ir pirmiausia tokios tyrimų kryptys, kurios garantuotų Tautos ir jos Valstybės išlikimą, jei ir, sakysime, žlugtų ES.

Atskirų kapitalistų įmonių pastatymas ar gavimas lėšų atskirų mokslo problemų ar jų  klausimų  sprendimui, gali duoti tik trumpalaikį efektą, kokį kadaise buvo patyrusios Afrikos, Azijos tautos jas kolonizavus Europos galingiesiems. Neliko jų, kolonizatorių, ir toms tautoms teko ir tenka vos ne nuo nulio viską pradėti, kad sukūrus savo nepriklausomas valstybes. Tarpukario Lietuvoje mokslą ir ūkį pirmiausią stengtasi ugdyti taip, kad pavertus Lietuvą tikrai nepriklausoma nuo užsienio valstybių įnorių. Tada Lietuvoje nebuvo tokių įmonių, kaip, sakysime, Kovo 11 – osios Lietuvoje svetimšalių valdomų bankų, kurie tik čiulpia iš Lietuvos ir  beveik nieko neprisideda prie ūkio, švietimo, mokslo, kultūros plėtotės.

Lietuvis – šeimininkas

Lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ilgaamžiškumą, o taip pat emigracijos sumažinimą  galėtų garantuoti ir lietuviška žemė. Griežtai uždraudus ją pardvinėti sveimšaliams, apribojus vietinių „žemgrobių“ plotus, likusią išdalinus jaunoms lietuvaičių šeimoms, be abejonės, sumažėtų ir emigracija, nes kai žmogus turi ką savo, brangaus, jis tai saugo ir nepalieka, kad ir kaip sunku būtų. Besikurianti Vasario 16 –osios Lietuva kaip tik ir ėjo tokiu keliu – tūkstančiams savanorių, buvusiems bernams ir bežemiams  išdalino didelę dalį  bajorų ir dvarininkų valdytų žemių, teikė naujakuriams paramą ūkių statyboms, stengėsi ir smulkiausius gamintojus įtraukti į akcines bendroves, kooperatyvus, kad krašte kuo mažiau liktų žmonių be „nuosavybės“.

{Bus daugiau)

2016.07.04; 05:33

Italijoje pastebimas sustiprėjęs susidomėjimas mokytis rusų, kinų ir arabų kalbų, rašo Irene Maria Scalise laikraštyje La Repubblica.

„Pastaraisiais mėnesiais daug italų nusprendė savo laiką skirti kinų, o taip pat – arabų ir rusų kalbų mokymuisi“, – rašoma leidinyje.

„Jau galima kalbėti apie ateities, kuri, atrodo, jau tapo dabartimi, kalbų bumą. Sunku pateikti tikslius statistikos duomenis, bet galima kalbėti apie dešimtis tūkstančių žmonių, kurie užsirašė į privačius kursus, namų šeimininkių kursus, universiteto kursus.

Continue reading „Jokios anglų, visi į kinų kalbos pamokas“