Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nenumaldomai bėga laikas. Sulyg kiekvienais metais įgyju karčios gyvenimiškos patrties. Todėl ar nuostabu, jog vis atsargiau vartoju gražiai skambančias sąvokas – Vakarų civilizacija, vakarietiškos vertybės, vakarietiška demokratija, vakarietiškos žmogaus teisės…

Ypač neteisinga jas priešpastatyti musulmoniškoms vertybėms. Jei esi padorus žmogus, tai sąžiningai, civilizuotai elgiesi visur ir visada – Europoje, Azijoje, Šiaurėje. Jei nusižengei teisingumo ir tiesos principams, tai nesi padorus. Ir religija, tautybė ar gyvenamoji vieta – niekuo dėtos. Padorumo nėra nei vakarietiško, nei rytietiško. Jis arba egizstuoja, arba ne.

Čečėniškos pamokos

Vis dar prisimenu savo pirmąją kelionę į musulmonišką kraštą – Čečėniją, kur praleidau beveik visus 1994-uosius metus. Rusiška propaganda begėdiškai melavo, platindama mitus apie „žiaurius čečėnus“. Bet niekas man ten nenupjovė galvos. Gyvendamas Grozne sutikau išskirtinai padorių, draugiškų, garbingų, tolerantiškų čečėnų. Man net kartais atrodydavo, kad jie – padoresni už mus, lietuvius. Bent jau akivaizdžiai tolerantiškesni mūsų religijai, nei mes – jų tikėjimui.

O kaip įvykiai klostėsi baigiantis 1994-iesiems? Europa nesutramdė tuometinės agresyviosios Rusijos – Kremlius niekšiškai užpuolė mažytę, vos milijoną gyventojų turinčią respubliką. Barbariška Rusijos agresija šluojant nuo žemės paviršiaus miestus ir aūlus tęsėsi daug metų. Ar bereikia stebėtis, kad čečėnai nepajėgė garbingai atlaikyti visų jiems tekusių išbandymų? Nejaugi dabar sąžininga kaltinti čečėnus, kad tarp jų esama tokių, kurie nusivylė Vakarų civilizacija, kurie mūsų nebegerbia?

Puikiai prisimenu, kaip Vakarų spaudoje, taip pat ir – Lietuvoje, buvo kritikuojamas tuometinis Čečėnijos lyderis Džocharas Dudajevas. Briuseliui, Londonui, Berlynui, Vilniui nuolat vaidenosi, kad šis čečėnų generolas per mažai demokratiškas, neteisėtai išrinktas, per griežtas opozicijai. Dabar, kalbant ironiškai, Europa tegul džiaugiasi savosios neva itin išmintingos, principingos, reiklios politikos laimėjimais. Nepatiko Dž.Dudajevas? Džiaukitės Ramzanu Kadyrovu, kuris ir „toleraniškas“, ir „demokratiškas“, ir „teisėtai išrinktas“, ir „Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nežudė“.

Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas susitikimo Grozne metu. Slaptai.lt nuotr.

Bijau, kad dabar panašiai Europa elgiasi ir dėl Turkijos. Atstumti – visuomet lengviau. Bet atstūmimas – ne visuomet teisinga laikysena. Turkija – ne Rusija. Ji neturi planų atkurti pusę pasaulio valdžiusią sovietų imperiją. Nepatinka Redžepas Ordoganas (Recepas Tayyipas Erdoganas)? Taip, jis – ne šventasis. Bet jei jį nuversite, ar tikrai ateis geresnis?

Rinkdamasi tarp krikščioniškųjų ir muslmoniškųjų reikalų Lietuva jau sykį išdavė vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Kad Borisas Jelcinas buvo palankus Lietuvai gūdų 1991-ųjų sausio mėnesį, po mirties šį Rusijos vadovą mes apdovanojome specialiu medaliu. Bet juk šis Rusijos prezidentas – karo nusikaltėlis. Būtent jis pasirašė įsakymą 1994-ųjų pabaigoje šturmuoti Grozną. Jis pradėjo tą baisųjų karą. Jo vieta – karo tribunolo teisme Hagoje.

Dabar man gėda pažvelgti visiems čečėnams į akis. Man atrodo, kad po B.Jelcinui skirto apdovanojimo mes neturime moralinės teisės piktintis čečėnais, kurie vadovaujasi dvigubais, trigubais standartais. Jei mums galima, tai ir jiems – atrištos rankos?

Turkiški argumentai

Kita Lietuvos nuodėmė – netolerantiškas bendravimas su Turkija. Tai nutiko dar 2005-ųjų pabaigoje, kai gruodžio 15 dieną, prieš pat šv. Kalėdas, pustuštėje parlamento salėje priėmėme rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Nepaisant visų švelninančių aplinkybių (daug Europos valstybių prieš tai pasielgė identiškai), mes privalėjome išklausyti oficialiąją Turkijos poziciją ir bent keliems mėnesiams pasiūsti bent vieną savo istoriką padirbėti į Ankaros ir Stambulo archyvus.

Taip būtų buvę teisingiausia – susidaryti savo asmeninę, lietuviškąją, nuomonę. Juk mes – ne visažiniai. Mes negalime žinoti, kokias paslaptis saugo turkiški rankraščiai.

Štai iki 2019-ųjų metų maniau, kad Čingischanas – vienas iš žiauriausių ano meto valdovų. Bet Lietuvos knygyne neseniai įsigijau Jack Weatherford veikalą „Čingischanas“.

Knygos autorius teigia, kad apie Čingischaną sukurta daug neteisingų mitų. Tas neva bjaurusis užkariautojas nebuvo toks žiaurus, kaip ano meto Europos valdovai. Myriop pasmerktų nelaimėlių jis nežemino, nekankino. O kaip Europos karaliai, imperatoriai ir kunigaikščiai tuomet elgėsi su belaisviais? Kraujas stingsta: gyviems lupdavo odą, virdavo karštame vandenyje, degindavo laužuose. Pavergti Europą svajojęs Čingischanas tokių nesąmonių nedarydavo. Jo, žinoma, humanistu nepavadinsi, bet, remiantis knygos autoriumi, apibūdinti buvus humaniškesniu už to meto Europos valdovus, – kodėl gi ne?

Tad gal ir turkiškuose archyvuose rasime dokumentų, kurie prieštaraus šiandien įsigalėjusiems pasakojimams? Juolab kad esama Vakarų istorikų, tyrinėtojų, politikų, kurie į 1915-ųjų nelaimę žvelgia ne taip, kaip norėtų oficialusis Jerevanas.

Vakarietiški argumentai

Prof. Erichas Faiglas

Štai tik keli pavyzdžiai: austrų profesorius, istorikas, rašytojas, žurnalistas Erichas Faiglas (1931 – 2007), britų žurnalistas ir rašytojas Tomas de Vaalas, prancūzų juristas Žoržas de Malevilas, Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras, britų istorikas profesorius Normanas Stounas, Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Arendas Janas Boekestižnas, Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis Edvardas Eriksonas, Didžiosios Britanijos istorikas, karinis analitikas Gvinas Daieris, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija) Tessa Savidis – Hofman…

Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai: “Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.

O čia – JAV Masačiusetso universiteto istoriko, profesoriaus Giunterio Levi pastaba: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.

Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas, yra pasakęs: „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.

Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius. Jo nuomonė: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.

Žodžiu, jei jau vadovaujamės pačiais aukščiausiais padorumo standartais, Lietuva, prieš priimdama rezoliuciją dėl 1915-ųjų įvykių, privalėjo ne tik padirbėti turkiškuose rankraštynuose, bet ir susipažinti su oficialiai Armėnijos pozicijai prieštaraujančių Vakarų politikų, istorikų, tyrinėtojų tekstais. Bet ji to nepadarė.

Teroristinės organizacijos

Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuva vertina armėnų teroristinių organizacijų veiklą 1973 – 2002 metais. Šiuo laikotarpiu armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak medžiote medžiojo turkų diplomatus, istorikus, politikus. Galima, žinoma, apsimesti, esą tai – jų tarpusavio rietenos. Ne visai taip. Armėnų teroristinės organizacijos turkų diplomatus žudė ne Ankaroje, Stambule, o Europos sostinėse – Romoje, Berlyne, Kopenhagoje, Briuselyje, Ženevoje, Roterdame, Lisabonoje, Londone…

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse surengti 235 teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotų – niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Šios teroro akcijos – tai jau gyvybiškai Europai svarbus reikalas, nes turkų diplomatai buvo žudomi ne kur nors pasaulio pakraštyje, o Europos sostinėse. Ir tai nutiko, atkreipkite dėmesį, ne 1915-aisiais, o žymiai vėliau, vaizdžiai tariant, šiais laikais.

Kad oficialioji Armėnija ir ją palaikantys vengia šios temos, – nenuostabu. Negraži istorija. Tačiau mums, lietuviams, jei norime būti objektyvūs, privalu įsidėmėti, kaip į tuos teroristinius išpuolius reagavo turkai. Turkai išsaugojo blaivų protą. Jokio keršto, jokių bombų, jokių šūvių, jokių įkaitų. Turkai ėmėsi išskirtinai teisinių priemonių. O juk Europa galėjo paplūsti krauju, jei turkai būtų sumanę keršyti savo priešams Europos miestų gatvėse ir aikštėse.

Tad ar neturėtume dėkoti turkams, kad šie Europos neįvėlė (neįsivėlė) į patį tikriausią teroristinį karą?

2019.12.04; 09:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.

Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…

Štai čia ir apsistokime.

Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.

Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.

Turkijos vėliava

Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.

Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…

Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.

Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.

Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.

2019.12.03; 11:13

Turkijos pareigūnai rugsėjo viduryje sulaikė advokatą, bendradarbiavusį su Vokietijos ambasada Ankaroje. Tai trečiadienį pranešė Vokietijos savaitraštis „Spiegel“, remdamasis savo šaltiniais diplomatų sluoksniuose.
 
Diplomatinė atstovybė paprašė advokato paslaugų, kad gautų informacijos apie kelis Turkijos piliečius, kurie anksčiau paprašė prieglobsčio Vokietijoje. Teisininkas siuntė paklausimus Turkijos policijai ir prokuratūrai, kad sužinotų, ar šiems prieglobsčio prašytojams gresia baudžiamosios bylos, jeigu jie būtų deportuoti iš VFR. Gautus duomenis Vokietijos URM perduodavo Migracijos ir pabėgėlių reikalų žinybai.
 
„Spiegel“ žiniomis, Turkijos pareigūnai įtaria teisininką šnipinėjimu. Savo ruožtu Vokietija būgštauja, kad Turkijos valdžia gaus prieigą prie maždaug 50 pabėgėlių duomenų. Vokietijos URM pasmerkė turkų advokato sulaikymą ir pavadino šį žingsnį „nesuprantamu“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.21; 03:00

Ankara pirmadienį apkaltino ES, kad kritikuodami Turkijos operaciją prieš Sirijos kurdų pajėgas, bloko vadovai gina „teroristinius elementus“.
 
Turkija jau šeštą dieną vykdo puolimą prieš Sirijos kurdus. Kurdai yra pagrindiniai ES sąjungininkai kovoje prieš „Islamo valstybės“ grupuotę šiaurės rytų Sirijoje. ES vadovai griežtai pasmerkė šią Turkijos operaciją Sirijoje.
 
„Visiškai nepriimtina, kad ES rodo teroristinius elementus ginantį požiūrį“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. Pareiškimą ministerija išplatino netrukus po to, kai ES pasmerkė Turkijos veiksmus Sirijoje.
 
„Mes tikrai atmetame ir smerkiame sprendimus ir mūsų šaliai išsakytus raginimus“, – skelbė ministerija.
 
ES atstovai kiek anksčiau yra teigę „smerkiantys viso regiono stabilumui ir saugumui grėsmę keliančius Turkijos karinius veiksmus“. ES taip pat atvėrė kelią sankcijoms Turkijai dėl prie Kipro krantų Ankaros vykdomų angliavandenilio gavybos veiksmų.
 
„Mums tai atrodo nepriimtina, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. – Kadangi ES požiūris yra neteisėtas ir šališkas, rimtai persvarstysime bendradarbiavimą su bloku kai kuriose srityse.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.15; 06:00

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė suprantąs Turkijos sprendimą įsigyti rusišką oro erdvės gynybos sistemą S-400. Anot D. Trumpo, jo santykiai su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu yra „labai geri“, o situacija labai sudėtinga.
 
Turkija buvo „priversta“ įsigyti rusišką sistemą, nes pirmtakė demokratų vyriausybė nepardavė jai amerikietiškos „Patriot“ sistemos, sakė D. Trumpas antradienį žurnalistams. Taip jis pakartojo Turkijos vyriausybės argumentą.
 
Prieš tai paskirtasis JAV gynybos sekretorius Markas Esperas „neteisingu ir nuviliančiu“ pavadino Turkijos sprendimą įsigyti S-400. Per klausymus JAV Kongrese jis pabrėžė, kad vyriausybė Ankaroje negali turėti abiejų sistemų.
 
Rusiškos sistemos pirkimas jau daug mėnesių kelia ginčus tarp JAV ir Turkijos. Sistemos komponentai pradėti tiekti penktadienį. Vašingtonas baiminasi, kad Rusija per sistemos radarą gali sužinoti duomenis apie naujojo JAV naikintuvo F-35 pajėgumus. Turkija yra F-35 gamybos partnerė, ji ketina įsigyti apie 100 naikintuvų. Pentagonas grasina liepos pabaigoje išmesti Turkiją iš F-35 programos.
 
D. Trumpas per kabineto posėdį sakė, kad Turkijai dabar uždrausta įsigyti naikintuvus – dėl to „Lockheed Martin“ ginkluotės koncernas „nėra labai laimingas“.
 
„Mes turime situaciją, kai Turkija mums buvo labai gera, labai gera. Ir mes dabar Turkijai sakome, kad jai, kadangi ji buvo priversta įsigyti kitą raketų sistemą, neparduosime „F-35“ naikintuvų“, – kalbėjo D. Trumpas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.17; 02:00
 

Turkijos įsigyjamos rusiškos zenitinės raketų sistemos S-400 „Triumf“ Jungtinėms Valstijoms kelia nepriimtiną riziką, teigia JAV gynybos ministro patarėjas Europos ir NATO politikos klausimams Andrew Winternitzas, pabrėždamas, kad jokios pastangos negalės panaikinti šio nerimo.
 
„Turkijos įsigyjamos raketų sistemos S-400 kelia JAV nepriimtiną riziką. Nėra tokių priemonių, kurios galėtų sumažinti mūsų nerimą šiuo klausimu. Šis sandoris yra nesuderinamas su Turkijos įsipareigojimais NATO“, – „Foreign Policy“ organizuotoje konferencijoje kalbėjo A. Winternitzas.
 
„Apie tai mes nuolat kalbame su Ankara ir toliau tęsime šias diskusijas. Esame visada pasiruošę jose dalyvauti“, – teigė A. Winternitzas.
 
Atsakydamas į klausimą apie diskusijų su Turkija eigą ir tolesnius Vašingtono veiksmus, jis pažymėjo kol kas nenorįs „veltis į hipotetinius išvedžiojimus“.
 
„Pažiūrėsime, kas pavyks, o tada priimsime sprendimą. Nenoriu veltis į hipotetinius išvedžiojimus dėl to, ką mes galime, o ko negalime padaryti“, – sakė JAV gynybos ministro patarėjas.
 
Vis dėlto A. Winternitzas išreiškė viltį, kad Ankara „priims sprendimą nepirkti S-400 iš Rusijos“.
 
Balandžio pradžioje JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as pareiškė, kad Vašingtonas nestovės šalia tuo metu, kai NATO narė perka ginkluotę iš Rusijos.
 
„Turkija turi pasirinkti – ji nori likti svarbia sėkmingiausio karinio aljanso pasaulio istorijoje nare, ar rizikuoti šia partneryste priimdama tokius neapgalvotus sprendimus, kurie kenkia visam Aljansui“, – sakė M. Pence’as.
 
Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf“ pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas.
 
S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.07; 06:00

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
Absurdiška kelti Turkijos narystės NATO klausimus dėl šalies sandorio su Rusija dėl priešraketinės gynybos sistemos S-400 įsigijimo, ypač, kai tam tikros kitos NATO šalys turi rusiškas S-300 sistemas ir tai neprieštarauja jų narystei, sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, skelbia „Daily Sabah“.

Kritikuodamas grasinančias JAV replikas, išskirtiniame interviu privačiam transliuotojui NTV M. Cavusoglu sakė, kad Turkija gali pasirašyti dar vieną susitarimą dėl S-400 arba kitų sistemų, jei JAV atsisako parduoti „Patriot“ priešraketinės gynybos sistemas. Be kita ko, anot M. Cavusoglu, Ankara turės tenkinti savo gynybos poreikius kitur ir ieškoti alternatyvų, jei negaus „F-35“ naikintuvų. 

„Jei JAV nenori parduoti mums „Patriot“, rytoj mes galime nusipirkti dar vieną S-400 sistemą ir taip pat galime nusipirkti kitas oro gynybos sistemas“, – sakė M. Cavusoglu.

Žinios apie Rusijos ir Turkijos derybas dėl S-400 sistemų įsigijimo pirmiausiai pasklido 2016-ųjų lapkritį. Maskva patvirtino, kad sandoris buvo pasirašytas 2017 metų gruodžio 12 d. Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas netrukus patvirtino apie išankstinį mokėjimą. S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.

Augant susirūpinimui dėl Turkijos sandorio su Rusija ir dedant pastangas užkirsti kelią rusiškų sistemų įsigijimui, praėjusią savaitę Pentagonas pranešė stabdantis bendrą JAV ir Turkijos naikintuvų F-35 programą tuo atveju, jei Ankara pirks raketų sistemas S-400 iš Rusijos.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)

JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas. EPA - ELTA nuotr.
 JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas. EPA – ELTA nuotr.
Laikinasis JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas antradienį pareiškė esąs įsitikinęs, kad Turkija atšauks planus įsigyti rusiškų zenitinių raketų sistemas S-400 „Triumf“ ir vietoj jų pirks amerikietiškas „Patriot“ sistemas.

Praėjus dienai po to, kai Vašingtonas įšaldė bendrą F-35 naikintuvų programą su Turkija dėl šios iš Rusijos perkamų sistemų S-400, P. Shanahanas sakė besitikintis, kad Ankara visgi pasirinks „Patriot“ raketų sistemas, o tai, patikino jis, leistų tęsti naikintuvų F-35 programą.

„Ne kartą kalbėjau su (Turkijos) gynybos ministru (Hulusiu) Akaru ir tikrai manau, kad mes su savo strateginiais partneriais išspręsime šią problemą. Esu visiškai tikras dėl mūsų pasiūlymo Turkijai, jo prieinamumo, kainos ir, svarbiausia, Turkijos pramonės įsitraukimo, kuris pridedamas prie įsigyjamų „Patriot“ sistemų“, – kalbėjo P. Shanahanas.

Paklaustas, ar jis pats tikisi, kad Turkija įsigis „Patriot“ sistemų, P. Shanahanas tikino, kad Turkijai ir JAV pavyks išspręsti nesutarimus: „Manau, mums pavyks išspręsti problemas, kad turėtume tinkamą gynybos įrangą, tiek „Patriot“, tiek ir F-35 atveju“.

Pirmadienį Pentagonas pranešė stabdantis bendrą JAV ir Turkijos naikintuvų F-35 programą tuo atveju, jei Ankara pirks raketų sistemas S-400 iš Rusijos. Toks žingsnis, Jungtinių Valstijų pareigūnų teigimu, keltų grėsmę NATO, kurios narė yra ir Turkija, vientisumui.

Anksčiau Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas priminė, kad jo vadovaujama šalis „turi teisę naudoti įvairias priešlėktuvinės gynybos sistemas“, o kitos šalys esą neturi teisės Ankaros dėl to kritikuoti.

„Susitarėme su Rusija dėl S-400 pirkimo, negalime dabar to atšaukti. Tai jau padaryta“, – žurnalistams sakė R. T. Erdoganas. Pasak Turkijos lyderio, šalis tikisi jau šių metų liepą sulaukti rusiškų S-400 sistemų pristatymo.

Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf“ pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas. S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.

Darius Mikutavičius (ELTA)
 
2019.04.03; 09:40

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

Rugpjūčio 27-28 dienomis Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.

Vizito metu ministras susitiks su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, prezidente Dalia Grybauskaite, ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Seimo atstovais.

Susitikimų metu, pasak Užsienio reikalų ministerijos, bus aptariami dvišaliai diplomatiniai ir ekonominiai santykiai, regioninis saugumas ir bendradarbiavimas NATO, situacija Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose, Turkijos ir ES klausimai.

Vizito metu planuojama pasirašyti atnaujintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Turkijos Respublikos Vyriausybės sutartį dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos.

M. Cavusoglu į Lietuvą atvyksta su atsakomuoju vizitu po Lietuvos užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus vizitų Ankaroje 2016 metais ir 2018 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.27; 14:00

Turkijoje suimtas dar vienas žmogus, kuris gali būti susijęs su Rusijos ambasadoriaus nužudymu. EPA-ELTA nuotr.

Turkijoje suimtas dar vienas asmuo, kuris, kaip įtariama, gali būti susijęs su Rusijos ambasadoriaus Andrejaus Karlovo nužudymu. Tai pirmadienį pranešė Anatolijos agentūra.

Gautomis žiniomis, pareigūnai suėmė Ayse`ę Sogut, kuri yra vieno iš Rusijos ambasadoriaus žudiko Mevluto Merto Altintaso kontaktinių asmenų žmona. Šis kontaktinis asmuo – balandžio 6 d. suimtas Sahinas Sogutas. Jis, kaip pažymi agentūra, priklausė „Fethullah teroro organizacijai“ (FETO), kurią Ankara kaltina mėginus įvykdyti valstybės perversmą 2016 metų liepą, ir pats perdavė Mevlutui Mertui Altintasui įsakymą nužudyti A. Karlovą.

Tyrėjų duomenimis, moteris dirbo vienoje iš bendrovių, susijusių su FETO, taip pat naudojo programėlę „ByLock“ susirašinėjimui šifruoti. Šią programėlę per pučą naudojo ir sąmokslininkai. Iki šiol A. Karlovo nužudymo byloje jau suimta 10 žmonių.

Rusijos ambasadorius A. Karlovas buvo nušautas 2016 metų gruodžio 19 d. per fotoparodos atidarymą Ankaroje. Išpuolį surengė buvęs Turkijos policijos darbuotojas Mevlutas Mertas Altintasas, kurį vėliau nukovė saugumo pajėgų pareigūnai. Rusijos URM šį incidentą pavadino teroro aktu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.14; 06:00

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Turkijos partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis dėl įtampos gali atsidurti pavojuje, ir įspėjo, jog Ankara gali pradėti dairytis naujų sąjungininkių, šeštadienį pranešė „The New York Times“.

Dviejų NATO sąjungininkių santykiai pablogėjo per keletą dešimtmečių, o Turkijos lira atsidūrė rekordinėse žemumose JAV dolerio atžvilgiu.

Lira penktadienį prarado 16 proc. vertės JAV dolerio atžvilgiu, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad padvigubins tarifus Turkijos plienui ir aliuminiui. Šie komentarai prisidėjo prie Turkijos valiutos susilpnėjimo.

R. T. Erdoganas įspėjo Vašingtoną nerizikuoti santykiais su Ankara, nes kitaip jo šalis ieškos „naujų draugų ir sąjungininkų“.

„Kol Jungtinės Valstijos nepradės gerbti Turkijos suvereniteto ir neįrodys, kad supranta, su kokiais pavojais susiduria mūsų šalis, partnerystė bus pavojuje“, – pažymėjo Turkijos prezidentas.

Socialiniame tinkle „Twitter“ D. Trumpas paskelbė apie naujus baudžiamuosius tarifus Turkijai ir pridūrė, kad šiuo metu santykiai su Turkija nėra geri.

R. T. Erdoganas penktadienio kalboje sumenkino valiutos krizės reikšmę, patardamas turkams nesijaudinti dėl valiutų kursų svyravimų.

Prezidentas pridūrė, kad Turkija turi bendradarbiavimo alternatyvų „Irane, Rusijoje ir kai kuriose Europos šalyse“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.12; 04:00

Izraelio parlamentas atšaukė antradienį numatytą balsavimą dėl per Pirmąjį pasaulinį karą vykusių armėnų žudynių pripažinimo genocidu, nes tam priešinosi šalies vyriausybė, informavo iniciatyvos autorė.

Praėjusį mėnesį Knesetas pritarė opozicinės kairiųjų partijos „Meretz“ narės Tamaros Zandberg parengtam siūlymui surengti plenarinio posėdžio diskusiją ir balsuoti dėl armėnų genocido pripažinimo.

Turkija pareiškė nepritarimą tokiai iniciatyvai todėl, kad užsitikrintų valdančiosios koalicijos paramą savo siūlymui, T. Zandberg sutiko nukelti balsavimą po Turkijos prezidento ir parlamento rinkimų. Jie vyko sekmadienį.

Tačiau pirmadienį paaiškėjo, kad net ir pasibaigus Turkijos rinkimams Izraelio valdančioji koalicija vis dar nepritaria parlamentarės iniciatyvai.

„Nepaisant pažadų ir atidėliojimų ir to, kad rinkimai Turkijoje jau įvyko, vyriausybė ir koalicija atsisako pripažinti armėnų genocidą“, – pirmadienį tviteryje rašė T. Zandberg.

„Todėl esu priversta atšaukti balsavimą“, – pridūrė ji.

T.Zandberg iniciatyva nebūtų buvusi laikoma Izraelio vyriausybės žingsniu, tačiau vis vien galėjo pabloginti ir taip įtemptus šalies santykius su Turkija. Dėl dešimčių palestiniečių žūties Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje Ankara Tel Avivą kaltina nacizmu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.27; 06:00

fransua_holland

Prancūzijos prezidento Fransua Holando (Francois Hollande’o) tarnyba pranešė, kad šalies vadovas laikysis rinkiminių pažadų nustatyti tvarką, kuriai esant būtų neteisėta neigti 1915 metais osmanų vykdytą armėnų genocidą.

Šis Prancūzijos vadovo sprendimas buvo kiek netikėtas ir supykdė Turkiją. Priminsime, jog prieš tai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurentas Fabius buvo pareiškęs, jog atsisakoma įstatymu kriminalizuoti neigimą. Mat tokie draudimai prieštarauja žmogaus teisėms turėti savo nuomonę pačiais sudėtingiausiais klausimais.

Continue reading „Prancūzijos prezidentas pritaria draudimui neigti armėnų genocidą“

turkija_genocidas

Prancūzijos Konstitucinė taryba nusprendė atšaukti įstatymą, kriminalizuojantį armėnų genocido neigimą. Šią žinią džiaugsmingai sutiko Ankara. „Šis sprendimas mums padėjo išvengti rimtos krizės tarp Prancūzijos ir Turkijos“, – pareiškė Turkijos vicepremjeras.

Prieš mėnesį per 70 senatorių ir 50 Prancūzijos žemųjų parlamento rūmų narių kreipėsi į Konstitucinę šalies tarybą, prašydami atšaukti šį įstatymą, sukėlusį piktas Paryžiaus ir Ankaros diskusijas.

Continue reading „Atšaukė įstatymą, kriminalizuojantį armėnų genocido neigimą“