Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Today I would like to ask: what is journalism worth if it does not seek the truth? What are photo reports worth if their authors are not interested in justice? This journalistic activity is not only useless, it is dangerous. It can lead you down the wrong path: oppose countries, cause new military clashes, hurt a victim, provoke the aggressor to perform new attacks …

Is this path justified?

I do agree: sometimes it is difficult to find the truth, sometimes it is unsightly. But if one does not consciously strive for it, and even is proud of this – such a person is difficult for me to understand.

This bewilderment is addressed to the photojournalist Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh” on the website delfi.lt. On his page on the social network, this journalist, who has traveled a lot around the world and published valuable pictures, writes: “Perhaps that is why I never try to find out which side is right and which is not. And more often than not, there is no right answer. It is important for me to show how people who have fallen into this whirlpool live (…). Geopolitics is definitely not my sphere. (…) And therefore, it is difficult for me to understand people who, being thousands of kilometers from the war, broadcast their truth and explain who is right and who is wrong. “ This is how V. Balkunas philosophizes in social networks. And this is his right, his will. Moreover, V. Balkunas is really courageous – it is dangerous in Nagorno-Karabakh in nowadays.

Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh”

But what is this courage for? It is illegal to travel to Nagorno-Karabakh from Armenia and with an Armenian visa. Moreover, it is illegal from any point of view – Lithuania, the EU, NATO, the UN. International community considers Nagorno-Karabakh to be the territory of Azerbaijan. Even Armenia does not recognize Nagorno-Karabakh as its own territory. Therefore, every educated journalist must understand that if he wants to travel to Nagorno-Karabakh, he must obtain an Azerbaijani visa. If you are flying to Armenia, of course, you do not need an Azerbaijani visa. But if you go to Nagorno-Karabakh, you must get an Azerbaijani stamp in your passport, despite all the assurances of the Armenians that Nagorno-Karabakh is an ethnic Armenian territory.

By the way, Azerbaijan would hardly bless V. Balkunas’s trip to the Black Garden (this is how the name “Karabakh” is translated into Russian). Because if official Baku approved this visit, the journalist would most likely not have been admitted by Armenia, which controls Nagorno-Karabakh. Figuratively speaking, they would consider him a spy of Azerbaijan.

This is an important fact. In my opinion, if we do not follow the rules that secure respect for the territorial integrity of Azerbaijan (including Nagorno-Karabakh), real chaos may ensue, because there will be states that disregard, for example, the fact that Vilnius or Klaipeda regions belongs to Lithuania. Does Lithuania have the right to condemn Western and Russian singers, journalists, politicians who illegally, without the consent of Kiev, Chisinau or Tbilisi, travel to the occupied Crimea, Transnistria or South Abkhazia? We have our own „travelers“ who do not know what respect for international rules that have legalized the borders between states is.

Guilt of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania

The fact that there are strange „tourists“ in Lithuania is a huge fault of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania, which until now officially, publicly, has not clearly stated that it is not recommended to travel to Nagorno-Karabakh with an Armenian visa. It is impossible to prohibit Lithuanian citizens from traveling to Nagorno-Karabakh from Yerevan, and not from Baku. But they must be warned. And it was necessary to do so as soon as the first shots thundered. After all, it could have been predicted that Armenian ambassador Tigran Mkrtchyan, residing in Lithuania, would feverishly seek curious people who would agree to visit suffering Armenians in Nagorno-Karabakh.

Our parliamentary Committee on International Affairs, and the leaders of parliamentary friendship groups with Armenia and Azerbaijan, and, ultimately, Lithuanian journalists’ organizations, could have explained to Lithuanian citizens why it is undesirable to travel to Nagorno-Karabakh with the blessing of Armenia. No bans, no threats – just a warning: it is not recommended. By the way, my conscience is clear: back in 2014 in my articles on the slaptai.lt. I urged not to send Lithuanians to Nagorno-Karabakh from the Armenian side.

If you ask who gave me the right to reproach brave journalists who travel to hot spots, I will answer: I have such a right. I have been working as a journalist for over 35 years and have seen some violent conflicts with my own eyes. Russian-Chechen, Ossetian-Ingush, Georgian-Abkhaz clashes – I saw all this and wrote about all this. But unlike V. Balkunas, I was worried first of all who was right, and not who was louder and more convincingly shouting.

I also cannot be silent, because I am well aware of the Armenian-Azerbaijani conflict – I have been interested in this topic for more than ten years. I cannot boast that I traveled far and wide across Azerbaijan, but I happened to be in the Khojavend, Terter, Barda regions and witnessed how Azerbaijanis who suffered from the Armenian shelling and who lost their loved ones live there. Most of all, I was shocked by a trip in 2016 to the Terter region – the villages of Gasangaya, Gapanly, Maraga, Shikar, which were subjected to increased artillery shelling. I saw ruined houses there, crippled children, women weeping at graves. I was in Ganja, which recently came under an artillery attack by the Armenians. I can give my head to be cut off – both Armenian and Azerbaijani women have equally clear tears. To make sure that everyone has red blood – both Armenians and Azerbaijanis – it is not necessary to go somewhere.

How many Azerbaijanis live in Yerevan?

Still, the difference between the shelling of Ganja and Nagorno-Karabakh is obvious. Azerbaijan is living in their homes in Ganja, Terter, Hasangay, according to international law, live in their own state – in Azerbaijan. And the Armenians who settled in Nagorno-Karabakh do not live in Armenia. They are located on the territory belonging to Azerbaijan. If they are law-abiding citizens, they should obey Baku.

The opponents of the author of these lines, of course, will argue with foam at the mouth that ethnic Armenians live in Nagorno-Karabakh and that there are no Azerbaijanis there. And it is true. But a journalist who is looking not only for impressive shots, but also for the truth, should ask a question:  where did all the Azerbaijanis who lived in Nagorno-Karabakh a few decades ago go? Did they leave of their own will, or were they cynically expelled?

Other inconvenient questions can be asked. For example, where did the Azerbaijani community that lived a hundred years ago in Yerevan disappear? Azerbaijanis in those days constituted the majority in Yerevan – they made about 75% of dwellers. One should be a fool to deny this statistical fact. There is not a single Azerbaijani in Yerevan today. Did they all leave the city of their own free will?

The lesson of Javakheti

And lastly, why does the large Armenian diaspora living in one of the regions of Georgia, Javakhetia, prove today (visit the Armenian portal armenianreport.com) that this is not a Georgian territory, but an Armenian one and therefore, you see, they need to secede from Georgia and create an independent state?! In Javakhetia a tactic, similar to the one that was tested in Nagorno-Karabakh, is used: they oust the locals, then they begin to propagandize the ideas of separatism more and more loudly and blackmail the Georgian authorities harder: if you do not support Yerevan, you will be punished – you will lose Javakheti.

If a Lithuanian journalist got into Nagorno-Karabakh, he should be worried about all the issues. For example, to what extent do American, French, Russian Armenians help the Armenians to fight the Azerbaijanis? It is obvious that Armenia with its three million population (three times less than in Azerbaijan) lacks soldiers. The fact that Armenian militants of all kinds helped the Armenians to attack Azerbaijan earlier (for example, a certain Monte Melkonyan once arrived in Nagorno-Karabakh from Lebanon; later he died), is not a secret to anyone, this information is accessible to those who looking for answers to all, even uncomfortable questions.

French smoke screen

And the tales that Turkey sends fighters, subordinate to Ankara and Istanbul, from Syria, Lebanon, Kurdish settlements to Azerbaijan to fight the Armenians are complete nonsense. I received this information from Ambassador of Turkey Gokhan Turan, whose residence is in Lithuania. And, by the way, his words sound quite convincing. Azerbaijan really has enough of its own soldiers to conflict with Armenia. If there was China instead of Armenia, then one would believe that Azerbaijan has too few defenders. But is not the case.

Ambassador of  Turkey Gokhan Turan. Slaptai.lt foto

Allegations that all sorts of militants controlled by Turkey are helping Azerbaijanis to offend Christian Armenians are a smokescreen that Yerevan needs to cover up its swindle.

Even French President Emmanuel Macron, who is entangled in Armenian intrigues, needs it today. A large, extremely influential Armenian community lives in France, which the French authorities cannot control. Yerevan via France (and not only via it) is recruiting fighters for the so-called Nagorno-Karabakh front. If everything that the French authorities turned a blind eye to will surface, the French president with his French intelligence and advisers would find himself in an unenviable position. So, the best defense is offense. Therefore, the French authorities began to blame others for what they themselves were to be blamed.

Official Paris makes a gigantic mistake – sooner or later the truth will surface and face the light.

I address these remarks to those who are not satisfied by sensational photographs alone, to those who are looking for the truth.

2020.10.22; 12:00

Turkijos dujų žvalgybos laivas „Oruc Reis“. EPA – ELTA nuotr.

Graikija pirmadienį pasmerkė Turkijos sprendimą į ginčytinus vandenis Viduržemio jūroje vėl išsiųsti dujų telkinių žvalgybos laivą ir apkaltino Ankarą „sistemingai kenkiant taikai ir saugumui regione“.
 
„Raginame Turkiją tučtuojau atšaukti savo sprendimą“,  – sakė Graikijos užsienio reikalų ministerija, pridurdama, kad šalis turėtų „nedelsiant nutraukti neteisėtus veiksmus“.
 
Turkijos karinis jūrų laivynas sekmadienį sakė, kad laivas „Oruc Reis“ pirmadienį vandenyse į pietus nuo Graikijos Kastelorizo salos pradės seisminius dujų telkinių tyrimus ir juos atliks iki spalio 20 dienos.
 
Laivas jau nuleido inkarą ir tęsia žvalgybos darbus, pirmadienį tviteryje parašė Turkijos energetikos ministras Fatihas Donmezas.
 
NATO narės Graikija ir Turkija jau kelias savaites ginčijasi dėl dujų telkinių ir jūrinių sienų, abiem šalims reikalaujant teisės toje pačioje Viduržemio jūros vietoje vykdyti dujų telkinių žvalgybą ir gręžti gręžinius.
 
Turkija šiam laivui rugsėjo viduryje nurodė dėl remonto darbų parplaukti į uostą ir sutiko įsitraukti į diplomatines derybas. Abi pusės susitarė pradėti tiesiogines diskusijas ir sumažinti įtampą.
 
Graikija sakė, kad „Oruc Reis“ sugrįžimas parodė, jog Turkija yra nepatikima ir nenori derėtis. Su Turkija dėl dujų telkinių ginčijasi ir Kipras.
Šalių ginče tarpininkauja Vokietija, o šią savaitę Atėnuose, Ankaroje ir Nikosijoje apsilankys Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.12; 16:04

Turkijos ambasadorius Gokhan Turan – prie Lukiškių aikštėje pasodintų rožių. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai ne daug kas iš mūsų žinome, kad Turkijos pilietis Ali Kemal Aktoprak, buvęs ERASMUS programos studentas, ėmėsi puikios iniciatyvos – puoselėti „Pasaulio draugystės sodus“. Rožių plantacijas jis sodino pačiuose įvairiuose pasaulio miestuose. Taip pat – ir Vilniuje, kuriame 2006-aisiais teko studijuoti. Bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe ir Turkijos Ambasada net trys šimtai Rosa Rugosa Hansa krūmų šį rugsėjo mėnesį buvo pasodinti Lukiškių aikštėje.

O rugsėjo 17-ąją Lukiškių aikštėje prie turkiškų rožių krūmų surengta kukli, bet svarbi ceremonija. Prie simbolinio turkiškų rožių parko Turkijos ambasadorius ponas Gokhan Turan pakvietė prisiminti svarbų jubiliejų. Lygiai prieš 90 metų rugsėjo 17-ąją dvi jaunos Lietuvos ir Turkijos respublikos užmezgė diplomatinius santykius.

Šia proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną švenčiant 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.

Prezidentas G.Nausėda buvo įsitikinęs, jog Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos ateina iš senųjų XV–XVI amžių. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento G.Nausėdos, stiprino lietuvių viltį tapti laisvais. „Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu“, – paskelbė G.Nausėdos žodžius LR Prezidento Komunikacijos grupė.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas taip pat neliko abejingas šiai sukakčiai. Jis atsiuntė sveikinimą Lietuvai, prisimenančiai 1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metines.  

Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija

„Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške pabrėžė Turkijos Prezidentas, Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.

Abipusiais sveikinimais pasikeitę abiejų abiejų šalių vadovai akcentavo, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.

Draugiškais laiškais rugsėjo 17-ąją pasidalino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu.

Jie prisiminė, kaip prieš 90 metų Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Huseinas Ragipomas (Baiduras) ir Nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis Maskvoje pasirašė „Susitarimą dėl draugystės“, kaip šį Draugystės paktą po vienerių metų ratifikavo tuometinis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Ką dar reikėtų žinoti? Itin svarbu pabrėžti, kad kai Lietuvą 1940-aisiais metais ištiko didelė nelaimė, Turkija liko ištikima pasirašytiems dokumentams. Turkai niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Net tuomet, kai Sovietų Sąjunga itin drastiškai spaudė Turkiją, ši neišskydo, neišsigando – nepripažino Kremliaus melagysčių, girdi, Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Taip pat svarbu nepamiršti: kai Lietuva siekė narystės NATO organizacijoje, Turkija besąlygiškai rėmė mūsų kandidatūrą.

Lietuvai nedera pamiršti, ką gero jai yra padariusi Turkija. Tačiau kartais atrodo, jog Lietuva primiršta, kas tikrasis jos sąjungininkas ir bičiulis. Tikrai nuoširdiems ir atviriems santykiams su Turkija trukdo, man regis, keistas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Toji kadaise Lietuvos Seimo priimta rezoliucija, esą 1915-ieji buvo „armėnų tautos genocidas“, – nė į tvorą, nė į mietą. Dabar jau akivaizdu, kad pasirašėme ją neanalizavę turkiškų archyvų – pasidavėme emocijoms, pasidavėme vienpusiams įtikinėjimams. Nieko baisaus nenutiko – nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau kas mums trukdo pasiųsti bent keletą istorikų į Ankaros ir Stambulo archyvus (Armėnija savo archyvus iki šio uždariusi svetimiems), skersai išilgai juos išnarstyti ir, jei dėl 1915-ųjų tragedijos liksime tos pačios proarmėniškos nuomonės, kaip kadaise 2005-aisiais, – šiandien nieko nekeiskime. O jei pastebėsime 2005-aisiais pridarytų klaidų, Lietuvos parlamente dabar galėtume priimti naują rezoliuciją. Tikslesnę, išsamesnę, labiau pagrįstą konkrečiomis žiniomis.

Lietuva galėtų atsargiau vertinti ir Turkijos konfliktą su Graikija ir Kipru dėl jūros sienų. Dabar lietuviškoje žiniasklaidoje mirga marga pranešimų, kuriuose prasprūsta prograikiški ir antiturkiški akcentai. Suprask, Turkija – blogoji, Graikija – šventoji. O mes, lietuviai, neskubėkime kaltinti Turkijos, kad ji neva nemoka civilizuotai derėtis dėl teisių į jūroje aptiktus naftos ar gamtinių dujų klodus. Verčiau kukliai prisiminkime, kaip „sėkmingai“ Lietuva dėl jūros sienų ginčijosi su broliška Latvija. Tik prisiminkime. Vien šito užtektų suvokti, jog derybos – keblus užsiėmimas net ir itin artimoms, broliškoms tautoms. Ką jau bešnekėti apie ne tokias artimas ir broliškas tautas…

Per daug nesižavėkime ir Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu, kuris neseniai Korsikos saloje surengė skubų Europos Sąjungos pietų valstybių posėdį. Būtent Korsikoje Prancūzijos lyderis pavadino Turkiją „jau nesant partneriu Viduržemio jūroje“. Ten, Korsikoje, Prancūzijos lyderis leido sau itin kritikiškai atsiliepti apie Turkijos prezidentą. Taip, Turkija nėra ideali šalis. Bet štai apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L Opinion“ pastebi, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu glebesčiuojasi taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas.

1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių minėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Nekenktų prisiminti ir aplinkybės, kaip NATO paliko Turkiją vienui vieną, kai ši neapsikentusi numušė vieną iš jos oro erdvę nuolat pažeidžiančių Rusijos naikintuvų. Būkim atviri: Briuselis išdavė Turkiją. Bet kai Turkija pasijuto išduota ir sužaidė rokiruotę, imdama ieškoti kontaktų su Kremliumi, NATO vadovybė demagogiškai apkaltino Turkiją išdavus Aljanso idealus. Kai Turkija prašė NATO vadovybės kelias kurdų grupuotes Sirijoje pripažinti teroristinėmis, Briuselis į šiuos pageidavimus nusispjovė. Ką Turkijai beliko daryti? Išdidi Turkija nusispjovė į keletą NATO politikų ir generolų prašymų. O gal manote, kad Turkija neturi tokios teisės – nusispjauti?

Beje, Lietuva šį jubiliejų pasitiko ne itin pasiruošusi. Galėjo būti supratingesnė, įžvalgesnė. 90-mečio proga nieko neprašomi privalėjome pastatyti bent vieną turkams svarbų paminklą vienoje iš Vilniaus aikščių. Omenyje turiu paminklinę lentą, kurioje būtų parašyta: „šiuo ženklu pagerbiamas nuo ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun teroristų rankų Europos sostinėse žuvusių turkų diplomatų atminimas“. Toji paminklinė lenta taptų bent mažyte atsvara armėniškiems chačkarams, išdygusiems Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje.

Kad ir kokios gražios būtų turkų diplomatų Lukiškių aikštėje pasodintos rožės, jos vysta, sensta. O štai paminklinė lenta, pagerbianti nuo teroristų Europoje žuvusių turkų diplomatų atminimą, – išliktų ilgam.

Turkija verta, kad mes kur kas daugiau jai skirtume dėmesio. Jau vien dėl to, kad sovietinės okupacijos metais turkai niekad mūsų neišdavė, o kai mes beldėmės į NATO duris, – mūsų neatstūmė.

2020.09.18; 10:00

Donaldas Trumpas paskelbė, kad Izraelis ir Bahreinas sudarys „taikos sutartį“. EPA – ELTA nuotr.

Turkija griežtai pasmerkė Bahreino ir Izraelio susitarimą normalizuoti santykius. Ankaros teigimu, tai yra smūgis palestiniečiams, praneša AFP.
 
Penktadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad Izraelis ir Bahreinas sudarys „taikos sutartį“, ir tai bus antrasis toks susitarimas pastarosiomis savaitėmis tarp Izraelio ir arabų valstybių.
 
Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame pareiškė susirūpinimą dėl Bahreino žingsnių ir griežtai pasmerkė susitarimą su Izraeliu.
 
„Šis žingsnis yra naujausias smūgis pastangoms apginti palestiniečių siekius ir padrąsins Izraelį toliau tęsti neteisėtus veiksmus ir bandymus Palestinos teritorijų okupaciją paversti amžina“, – pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministerija.
 
Pasak Ankaros, Bahreino ir Izraelio susitarimas prieštarauja Islamo bendradarbiavimo organizacijos (OIC) tikslams ir „Arabų taikos iniciatyvai“, kuri reikalauja, kad Izraelis visiškai pasitrauktų iš palestiniečių teritorijų, užimtų po 1967 m.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas itin remia palestiniečius ir dažnai kritikuoja Izraelio politiką Vakarų krante.
 
Rugpjūtį jis pagrasino nutraukti diplomatinius santykius su Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE) po to, kai ši valstybė taip pat sutarė normalizuoti santykius su Izraeliu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.13; 09:30

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino Europos Sąjungą (ES) Ankaros dujų ginče su Graikija elgtis „nešališkai“.
 
R. T. Erdoganas sekmadienį telefonu kalbėjosi su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charlesu Micheliu ir ragino Briuselį ir ES šalis nares būti „sąžiningas, nešališkas ir objektyvias“ bei „atsakingai elgtis regioniniais klausimais“ – pirmiausiai rytinėje Viduržemio jūros dalyje, pranešė Turkijos prezidentūra.
 
Ch. Michelis, ES atstovo teigimu, savo ruožtu paragino R. T. Erdoganą siekti konflikto deeskalacijos ir atsisakyti veiksmų, kurie toliau didintų įtampą su Graikija.
 
Rytinėje Viduržemio jūros dalyje aptikus gausių dujų išteklių, kilo didelis ginčas dėl jų gavybos. Be Graikijos ir Turkijos pretenzijas į šią jūrinę teritoriją reiškia ir Kipras. Ankara ir Atėnai į regioną nusiuntė karo laivus. Todėl santykiai tarp abiejų NATO šalių yra labai įtempti.
 
Sekmadienį Turkijos pajėgos, be to, pradėjo karines pratybas Kipro šiaurėje. Ch. Michelis penktadienį įsikišo į konfliktą. Jis pasiūlė „daugiašalę konferenciją“ dalyvaujant Ankarai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.07; 00:01

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį teigė, kad Ankara gali nutraukti diplomatinius santykius su Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE), kai šie pasirašė susitarimą su Izraeliu.
 
„Užsienio reikalų ministrui daviau įsakymą. Sakiau, kad galėtume įšaldyti diplomatinius santykius su Abu Dabio administracija arba atšaukti mūsų ambasadorių“, – žurnalistams sakė R. T. Erdoganas.
 
Pasirašęs susitarimą Izraelis pažadėjo stabdyti suplanuotą palestiniečių teritorijų aneksiją mainais už santykių su JAE normalizavimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.15; 08:05

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…

Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?

Ieškoma „atpirkimo ožio“…

Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?

Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.

Kipras – nesantaikos akmuo

Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.

Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…

Turkija – amžina kandidatė…

Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.

Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.

Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?

Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.

Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.

Naujos sankcijos Turkijai?

Europos Sąjungos vėliavos

Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.

Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.

Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.

2020.08.01; 07:00

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas (Gökhan Turan). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prieš keletą dienų turėjau svarbų susitikimą. Vilniuje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan (Gökhan Turan) pakvietė vadinamiesiems darbiniams pusryčiams, kurių metu išdėstė oficialią Turkijos poziciją svarbiais politiniais klausimais. Pavyzdžiui, dėl šv. Sofijos soboro ateities, dėl NATO ir Turkijos santykių, dėl Turkijos požiūrio į 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius bei Fetullah Giuleno judėjimą.

Ambasadorius Gokhan Turan pabrėžė, jog Turkija nenorinti iš Lietuvos nieko ypatingo. Tiesiog Turkija prašo, kad mes, lietuviai, kalbėdami bei rašydami apie politines intrigas, kurios susijusios su Ankara ir Stambulu, minėtume ne vien Turkijos oponentų argumentus. Oficialioji Ankara mano būsiant teisinga, jei Lietuva nepamirštų įsiklausyti ir į Turkijos pastabas. Vaizdžiai tariant, jei kritikuojame Turkiją, remdamiesi, sakykim, Prancūzijos, Graikijos, Armėnijos, JAV argumentais, nepamirškime pasidomėti, kokie gi  turkiški kontrargumentai. Tik tiek.

Jei Lietuvos žurnalistams, politikams, politologams trūksta informacijos, jei esama įtarimų, jog Turkija elgiasi neteisingai, Turkijos ambasadorius visuomet pasiruošęs pateikti paaiškinimus bei komentarus.

Šiandien portalas Slaptai.lt taip ir elgiasi – publikuoja oficialius Ankaros patikslinimus Turkijai svarbiomis temomis.

Šv. Sofijos soboras mečete tapo prieš penketą šimtmečių

Turkija supranta, kad Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia) laikomas vienu iš ypatingiausių architektūros paminklų pasaulyje. Turkijos valdžia suvokia jos išskirtinę kultūrinę, istorinę ir dvasinę vertę.

Tačiau nederėtų pamiršti, kad Hagia Sophia mečete buvo paversta dar 1453 metais – po Stambulo užkariavimo. Šv. Sofijos soboras mečete laikomas jau daugiau nei penkis šimtus metų! Nejaugi Turkija turėtų grįžti penkis amžius atgal?

Turkijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, kaip mečetė ji yra neatskiriama Fatih Sultan Mehmet Labdaros komplekso, kurį Sultonas pats įkūrė 1462 metais, dalimi. Teisiškai žvelgiant, Hagia Sophia yra šio Labdaros komplekso nuosavybė. Remiantis Turkijos labdaros kompleksų įstatymu, turtas (hayrat) pirmiausia turėtų būti naudojamas pagal paskirtį, kuri įvardyta jo steigimo dokumente (Waqfiye).

Dar labai svarbu pažymėti: Šv. Sofijos soboras beveik penkis šimtus metų buvo naudojamas kaip svarbi protokolinė mečetė, nes ji yra arti Topkapi rūmų – buvusios pagrindinės Sultono rezidencijos ir Osmanų Imperijos administracinio centro.

Tiesa, 1934-aisiais ji Ministrų Tarybos sprendimu buvo paversta muziejumi. Hagia Sophia Muziejus yra administruojamas Kultūros ir Turizmo ministerijos. Šis ypatingas pastatas 1985-aisiais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Istorinės Stambulo vietos“ sąrašo dalis (nuo 1983 metų Turkija aktyviai prisideda prie UNESCO Pasaulio paveldo centro ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos). Taigi Turkija turi gilias ir senas tradicijas rūpintis kultūros, istorijos, architektūros paminklais (net 18-a Turkijos paveldo vietų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą).

Galima nė neabejoti: Hagia Sophia buvo ir bus tinkamai bei kruopščiai saugoma, kokį statusą beturėtų. Tik Osmanų ir Turkijos valdžios institucijų milžiniškų pastangų dėka šį statinį pavyko apsaugoti nuo stichinių nelaimių kaip reikšmingą, svarbų tiek krikščioniškosios, tiek islamo kultūros paveldą.

Nūnai Turkijos Valstybės Taryba nutarė panaikinti Ministrų tarybos priimtą sprendimą paversti Hagia Sophia muziejumi, bet tai daro remdamasi įstatymais. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius ponas Gokhanas Turanas pabrėžė, jog tai – teisininis sprendimas, ir Turkija tikisi, jog visos valstybės gerbs turkų pasirinkimą.

„Kai kurios ES narės elgiasi demonstratyviai antiturkiškai“

Turkija patiria didelę naštą atskirdama Eurazijos sausumos vakarinius ruožus nuo nepastovios ekosistemos, supančios Europą. Turkiškos diplomatijos ir turkiškų karinių pajėgų buvimas daug kartų gynė Europą nuo išorės pavojų. Turkija jaučia atsakomybę ginant ir saugant savo partneres – Europos sąjungos valstybes (Turkija vis dar yra kandidatė tapti ES nare; Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Baltijos šalų oro erdvę).

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlüt Çavuşoğlu

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlut Cavusoglu (Mevlüt Çavuşoğlu) straipsnyje „Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai yra įtemti, tačiau turime bendrybių, kuriomis privalome remtis“ (POLITICO leidinys, 2020 liepos 13 d.) apgailestavo, jog kai kurios ES narės elgiasi … demonstratyviai antiturkiškai. Taigi kai kurių ES narių aštri retorika bei maksimalistinės pozicijos dėl aukštos strateginės svarbos problemų siaurina prasmingo bendradarbiavimo galimybes.

Turkijos URM vadovas turi omenyje tris konkrečius atvejus.

Pirma – situacija Libijoje. Jau daugiau nei metai, kai karo vadas Khalifa Haftar ir jo pajėgos puola teisėtą, Jungtinių Tautų (JT) pripažintą šalies valdžią Tripolyje. Susiskaldžiusi, skirtingoms šalims remiant skirtingas šio konflikto puses, ES nesugebėjo imtis suderintų veiksmų. Todėl šis karo vadas, finansuojamas Jungtinių Arabų Emyratų ir remiamas Egipto bei Rusijos, griauna ilgalaikės taikos ir stabilumo galimybę. Kol pučistinė kariuomenė ir samdomi kariai sulaukia pastiprinimo, ES operacija Irini Viduržemio jūroje (kurios tikslas, kaip skelbia, yra priversti laikytis Libijai taikomo ginklų embargo) praktiškai taiko sakcijas teisėtai valdžiai.

Sausio mėnesį Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdoganas leidinyje POLITICO rašė, kad situacija Libijoje bus lakmuso testas ES. Europa turi atsikvošėti, matydama šokiruojančius masinius kapus Tarhune, kur palaidoti žmonės, galimai nužudyti Haftaro pajėgų. Tuo pat metu Libijos naftos blokada atima iš Libijos žmonių gyvybiškai svarbius išteklius.

Palikti Libiją karo vado galiestingumui buvo šiurkšti klaida. Turkijos techninė ir mokomoji pagalba teisėtai Libijos valdžiai, sutaikta jos prašymu, pakeitė pusiasvyrą ir padidino tokių diplomatinių pastangų kaip Berlyno Konferencija gyvybingumą. Be Turkijos pagalbos Tripolis būtų neatlaikęs pučistinės koalcijos spaudimo, ir šalį būtų ištikusi didžiulė humanitarinė nelaimė, o jos pasekmes jaustų ir Europa.

Prancūzija – tradicinė sąjungininkė ir partnerė Europoje – užuot buvusi Turkijos pusėje, remia Haftarą. Be kita ko, skleidė melagingus teiginius apie jos karo laivo ir Turkijos laivų incidentą Viduržemio jūros rytuose. Kai NATO nepatvirtino tų kaltinimų, Paryžius pasitraukė iš svarbios Aljanso operacijos. Ar tas prancūzų pasitraukimas – tinkamas strateginis sprendimas?

Antra, kalbant apie Siriją, turkų buvimas Idlibo mieste šiaurės vakaruose užkirto kelią humanitarinei katastrofai, kurią būtų patyrę apie 3,5 milijono žmonių, susispaudžiusių nedidelėje teritorijoje ir kenčiančių Sirijos režimo smurtą. Būtent turkiška intervencija sustabdė žudynes ir milijono pabėgėlių žygį pietinių Europos sienų link.

Kaip didžiausia pasaulyje pabėgėlių prieglobsčio šalis, tvirtina Turkijos užsienio reikalų ministras M.Cavusoglu, mes išleidome daugiau nei 40 milijardų JAV dolerių, kad nuo bado ir troškulio išgelbėtume beveik keturis milijonus Sirijos pabėgėlių, apsistojusių Turkijoje. Nereikia tikėtis, kad priimsime jų dar daugiau. Be to, mes sudarėme galimybę 400 tūkst. Sirijos pabėgėlių sugrįžti į tėvynę – tas vietas, kurias iš „Daesh“ (ISIS) ir PKK/YPG teroristų perėmė Turkijos kariuomenės būriai.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Trečia, Kipras ir Viduržemio jūros rytinė dalis. Liepos 6-ąją bendroje spaudos konferencijoje Ankaroje ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ponas Josepas Borrellis pažymėjo, esą „Rytų Viduržemio jūra yra svarbiausias regionas Europai“. Tačiau Europa neturėtų pamiršti, kad ši jūra gyvybiškai svarbi ir Turkijai. Turkija turi ilgiausią pakrantę Viduržemio jūros rytuose.

Deja, maksimalistinės ir vienašališkos Graikijos ir Kipro graikų pretenzijos pažeidžia tiek Turkijos, tiek Kipro turkų suverenias teises. Turkija daug kartų tvirtino pasiruošusi dialogo pagalba ieškoti teisingo, nešališko ir taikaus sprendimo. Tą patį yra deklaravę ir Kipro turkai. Deja, Europos atsakas buvo priešiškas Turkijai ir Šiaurės Kipro Turkų respublikai. Todėl Turkijai nieko kito nebelieka, kaip tęsti gręžimo ir žvalgymo darbus Rytų Viduržemio jūroje siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir lygias Kipro turkų teises.

Šie trys atvejai, pasak Turkijos užsienio reikalų ministro, yra nerimą keliančios Turkijos atstūmimo per netvarią politiką apraiškos. Turkija taip pat nuvilta, kaip vilkinamas jos priėmimas į ES.

Europa turėtų teikti pirmenybę ne dvigubiems standartams, o abipusiai naudingoms formulėms su Turkija.

Kokie tikrieji FETO organizacijos tikslai

Turkija mano, kad 2016 metų liepos 16 dieną šalyje bandyta surengti karinį pervesmą. Neteisėtų pastangų pakeisti Turkijos valdžią lyderiu laikomas Fetullag Gulen ir jo vadovaujama organizacija FETO (FETÖ). Turkijos žvalgyba turi informacijos, jog ši organizacija prieš ketverius metus panaudojo brutalią karinę jėgą prieš nekaltus civilius, nužudydama 251 asmenį ir sužeisdama tūkstančius. Jie mėgino likviduoti Turkijos Respublikos prezidentą, puolė Ministro Pirmininko automobilį ir iš oro bombardavo Didįjį Nacionalinį Medžlisą. Jie atakavo Prezidentūros kompleksą, Nacionalinės Žvalgybos organizacijos ir Turkijos Nacionalinės Policijos departamentus. Taip pat buvo iš oro subombarduota Turkijai labai svarbus antiteroristinę veiklą atliekantis Policijos Specialiųjų Operacijų Centras Ankaroje (žuvo 55 policininkai).

Turkijos žvalgybos emblema

Turkija tvirtina turinti užtektinai informacijos, leidžiančios tvirtinti, kad kruviniausia Turkijos istorijoje teroristinė ataka buvo orgaizuota FETO, vykdanti Fetullah Guleno įsakymus ir nurodymus.

Vienas iš įrodymų – perversmo metu sąmokslininkai įkaitu paėmė Akinci Oro pajėgų bazėje buvusį dabartinį Gynybos ministrą Hulusi Akar. Jie ragino suimtąjį generolą kalbėtis tesiogiai su Fetullah Gulen, tikėdamiesi, kad šis pereis jų pusėn.

Turkija įsitikinusi, kad būtų didžiulė klaida apie F.Gulen ir jo pasekėjus spręsti vien pagal 2016-ųjų liepos 16-osios įvykius. Tų dienų perversmas – tik ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo 1970-aisiais – prisidengiant labdaringuoju švietimu. F.Gulen ir jo pasekėjai užsimaskavo kaip neva nekaltas švietimo judėjimas. Jie pradėjo kurti savo pasekėjų mokyklas Turkijoje (apie tūkstantį) ir daugiau nei aštuonis šimtus tokio pobūdžio švietimo įstaigų įkūrė visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis infiltracinės kampanijos žingsnis, kai vaikai ir jų tėvai buvo verbuojami iš pažiūros nekaltu geresnio švietimo ir gero darbo pažadu.

Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas „July 15. Coup attempt in Turkey and peoples victory“.

Užsimaskavusi kaip švietimo judėjimas ši organizacija ilgainiui peraugo į slaptą struktūrą, siekiančią perimti Turkijos valstybės kontrolę. Daugybė žmonių Turkijoje, kurie nepritarė, buvo vejami iš svarbių postų, pareigų, kariuomenės. Kai organizacija įgijo daugiau turto, ji pradėjo kontroliuoti verslininkus bei viešuosius konkursus.

2017 metų balandžio 24 dieną Kasacinio teismo 16-oji Baudžiamoji kolegija savo analizės pagrindu nutarė, kad FETO yra ginkluota teroristinė organizacija, o Kasacinio teismo Baudžiamųjų kolegijų asamblėja patvirtino šį sprendimą.

Turkijos žvalgyba šiuo metu mano, kad FETO turi padalinių per 160 užsienio šalių.

Turkija įspėja savo draugus ir sąjungininkus dėl FETO organizacijos keliamų pavojų ir yra patenkinta, kad pasaulyje daugėja supratimo apie tikruosius FETO kėslus.

2020.07.19; 20:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį žymus, daug vertingų knygų apie Lietuvos istoriją parašęs intelektualas prisipažino, jog keletą mėnesių šalyje galiojęs karantinas jam nebuvęs skausmingas. Rašytojui malonesnė vienatvė nei žmonių susibūrimai. Net ir trumpiausi, nekalčiausi pašnekesiai bendraminčių ratelyje jį vargina. Kodėl? Esu privestas ne tik apsimesti, kad kolegoms rūpimi klausimai gyvybiškai svarbūs ir man, bet dar pats save diplomatiškai prievartauju prikąsti liežuvį, kad bičiuliams neprimesčiau savų temų.

Tik ko vertos diskusijos, kai pašnekovai vienas kito negirdi, kai net nenori girdėti?

Kodėl Turkija nesirūpina Baltijos šalių saugumu?

Deja, Pasaulis taip surėdytas, kad mes ne visada pajėgūs išvengti painių kryžkelių. Jei neperprasi oponento argumentų, pakenksi ne jam – pats apsijuoksi, pats pakliūsi bėdon.

Ši ne visuomet maloni taisyklė galioja tiek tarpusavyje besiginčijantiems kaimynams, giminėms, sutuoktiniams, bendradarbiams, tiek valstybėms, kurios pasmerktos nuolatinėms intrigoms, pykčiams, išdavystėms.

Puikiausias pavyzdys – kilę nesusipratimai dėl NATO aljansui priklausančios Turkijos elgiasio. Taip, visi žinome, kad „Turkija ir toliau blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, nepaisant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pernai gruodį pasiekto susitarimo su sąjungininkų lyderiais“. Gynybos plano angliškasis pavadinimas – „Eagle Defender“. Tai – lietuviškoje informacinėje erdvėje birželio mėnesį nuskambėjusi ELTOS citata.

Taip, Turkija pykstasi su JAV, Prancūzija. Birželio 17-ąją ELTOS paskelbtame tekste pabrėžiama: „Turkija nesutinka patvirtinti šių planų, nebent mes pripažintume PYD/PKK teroristiniais subjektais“, – sakė Prancūzijos gynybos korpuso pareigūnas, turėdamas omenyje Sirijos ir Turkijos kurdų grupes, kurias Ankara laiko pavojingais sukilėliais. „Mes sakome ne. Mes turime parodyti solidarumą su sąjungininkais rytuose, o šių planų blokavimas yra nepriimtinas“, – teigė pareigūnas“.

Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Taip, „NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai buvo parengti po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nors šie planai nėra susiję su Turkijos karine strategija Sirijoje, nesutarimai didina saugumo grėsmę visose NATO dalyse. Pagal NATO sutartį, vienos valstybės sąjungninkės užpuolimas yra laikomas viso Aljanso užpuolimu, o NATO turi parengusi karines strategijas visų valstybių narių gynybai“ (iš to paties birželio 17-ąją paskelbto ELTOS pranešimo).

Kaip patartumėte elgtis tarp politinių girnų patekusiai Lietuvai? Žinoma, oficialusis Vilnius galįs muštis į krūtinę taip karšai ir emocingai, kaip, sakykim, jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg. Dar pienas mergaitei nuo lūpų nenudžiūvęs, o ji jau mananti, kad įgijo dieviškąją galią visus aplink esančius mokyti gyvenimiškųjų tiesų.

Lietuvoje taip pat netrūksta karštų galvų, šaukiančių, esą Turkiją derėtų išmesti iš NATO.

Gal Turkija verta, kad ją Briuselis ištrenktų iš Aljanso. Gal taip kada nors ir nutiks. Jei žvelgsime atidžiai, matysime, jog NATO aljanse esama daug narių, kurias derėtų išspirti lauk – dėl nemokamų 2 proc. nuo BVP, dėl atkakliai tiesto Nord Stream 2, dėl Rusijai mėgintų parduoti Mistral karo laivų. Tarp išmestųjų turėtų būti ir mano Tėvynė Lietuva. Juk Lietuva daug metų mokėjo žymiai mažesnę sumą į NATO aljanso kasą, nei buvo sutarta pasirašant stojimo dokumentus, o Turkija, garbė jai už tai, niekad niekur net neužsiminė, jog Lietuvą, kaip ir kitas per daug taupančias „gudruoles“, vertėtų išprašyti iš garbingos kompanijos.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgi, sumani, bent keletą ėjimų į priekį šachmatų lentoje matanti diplomatija šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų pasidomėti ne turkiškomis, o savomis klaidomis. Jei nenorime būti panašus į savo neklystamumu patikėjusią aikštingąją klimatos aktyvistę, oficialusis Vilnius privalo nuoširdžiai paklausti oficialiosios Ankaros: ką mes blogo jums padarėme? Tokį pat klausimą oficialiąjai Turkijos valdžiai turėtų pateikti ir oficialusis Vašingtonas bei oficialusis Paryžius.

Nuoširdus domėjimąsis, kaip, kodėl ir kiek sykių NATO aljanso šalys įžeidė Turkiją, reikalingas ne tam, kad pultume aklai puoselėti kiekvieną turkišką užgaidą. Mums nereikia, kad turkai užsiliptų mums ant galvų. Atsikvošėjimas reikalingas tik tam, kad taptų lengviau ieškoti kompromisų, leidžiančių išsaugoti NATO vienybę.

Tačiau ar įmanomas nuoširdus pokalbis, jei Turkijai net neleidžiama išsižioti apie patirtas nuoskaudas? Turkija – ne Rusija. Jei Baltijos šalys, įskaitant visą Rytų Europą, taip pat Ameriką, Didžiąją Britaniją, senų seniausiai perkando tikrąją Kremliaus politiką, tai Turkijos, buvusios Osmanų imperijos, reikalų mes taip gerai išmanome, kad galėtume drąsiai mojuoti kardu, kas – juoda, o kas – balta.

Europietiškas egoizmas

Lietuviams nekenktų bent akimirkai įsivaizduoti tapus turkais. Štai tada, pamačius save turko kėdėje, migla, neleidžianti įžvelgti tikrųjų trinties priežasčių, iškart išsisklaidytų. Jei aš būčiau Turkiją mylintis turkas, agituočiau savąją valdžią pasitraukti iš NATO aljanso ir daugiau nebeklibinti Europos Sąjungos durų rankenos. Prabėgo keletas dešimtmečių, o Briuselis su Strasbūru vis nepriima Turkijos į savo šeimą. Tikriausiai protinga taktika, žvelgiant iš Briuselio, Strasbūro, net ir Vilniaus dangoraižių, nes ilgainiui Europoje dominuotų turkai. Ir vis tik leiskite gūžščioti pečiais, kodėl tada Turkija privalo itin rimtai domėtis tiek politiniu, tiek kariniu Europos saugumu?

Europos Sąjungos lyderiai ignoruoja Turkijos prašymus dėl narystės ES (sugalvoja naujų ir naujų trukdžių – esą jau tuot tuoj priims, tik dar reikėtų pasitemti demokratijos srityje). Šventa teisė reikalauti demokratijos. Demokratija – būtina kaip oras, kaip vanduo. Tačiau kodėl Europa trokšta, kad turkai vardan jos rizikuotų savo karių gyvybėmis? Briuselis primygtinai liepia, kad turkai savo žemėse sulaikytų į Europą iš Afrikos ir kitų kontinentų plūstančius pabėgėlius, kitaip Europa, matot, ims dusti nuo atvykėlių gausos. Bet kam Turkijai šis galvos skausmas, jei Briuselis neįsileidžia Turkijos į savo šeimą?! Vietoj pilnateisės narystės jai numetami doleriai. Briuselis įsivaizduoja, kad Turkijai tų milijonų ar milijardų – užteks. Turkijai nebeužtenka. Jei būčiau Turkijos pilietis, sakyčiau: man nusibodo vienpusė draugystė.

Amerikietiški nesusipratimai

Kita labai svarbi pastaba. JAV įsiutusi, kam Turkija perka ginklus ne iš Amerikos, kodėl susigundė Rusijos vilionėmis. Amerika turi teisę įsižeisti. Aš, būdamas lietuviu, taip pat įsižeidžiau – kodėl Ankara mano mylimos ir gerbiamos Amerikos priešlėktuvinės gynybos ginklus iškeitė į rusiškus? Bet jei pripažįstame Amerikos teisę supykti, pripažinkime ir Turkijos teisę įsižeisti. Mano supratimu, turkai privalo įsižeisti: kodėl JAV palaiko turkų priešus kurdus, kodėl JAV ignoruoja turkų reikalavimą PYD/PKK pripažinti teroristiniais subjektais? Vienybės klausimas turėtų rūpėti visiems – ne tik Turkijai.

Donald Trump. EPA-ELTA foto

JAV – ne šventa karvė. Amerika – nuodėminga. Būdamas turkas, aš tvirtinčiau, kad Amerika neverta pasitikėjimo, nes ji kadaise garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į tai, jog Kijevas atsisakytų atominio ginklo. Bet ar šį savo pažadą ištęsėjo? O jei vieną pažadą pamynė, kokias garantijas turime, kad nepamins ir antrojo, trečiojo?

O kaip, leiskite paklausti, oficialusis Vašingtonas pasielgė, kai Turkija, neapsikentusi oro erdvę nuolat pažeidžiančių rusų naikintuvų, vieną iš jų numušė? Tai, beje, itin svarbus argumentas. NATO privalėjo ginti Turkiją visomis keturiomis, kad Vladimiras Putinas bijotų net Turkijos pusėn žvilgtelėti. Bet NATO tepaskelbė keletą aptakių, atsargių rezoliucijų, labiau priekaištaujančių Ankarai, nei Kremliui. Štai Turkijai nieko kito ir neliko: jei NATO tik taip tepadeda, ieškosime kitų draugų.

Mano mylima ir gerbiama Amerika, žinoma, kvailai pasielgė ir pripažindama 1915-uosius metus buvus „armėnų tautos genocidu“. Turiu omenyje paskutinįjį atvejį, kai net vienas JAV politikas prisipažino: jei Turkija nebūtų atsukusi nugaros mūsų priešlėktuvinės gynybos ginklams, nebūtume genocido pripažinę. Tik ar taip elgtis – padoru? Tiesos ir teisingumo siekis turėtų būti svarbesnis nei noras įgelti oponentui.

Prancūziškas akibrokštas

Keistai elgiasi ir Prancūzija. Ji pripažino 1915-uosius esant „armėnų tautos genocidu“. Bet šis žingsnis abejotinas jau vien dėl to, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neatvėrusi savų archyvų. Todėl brėžti kategorišką vertinimą daugiau nei šimto metų senumo tragedijai dar anksti. Palaukime, kol oficialusis Jerevanas į savo slaptuosius archyvus įsileis visus istorikus, tyrinėtojus, mokslininkus.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Jei būčiau turkas, Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paklausčiau, kodėl oficialusis Paryžius taip nuoširdžiai rūpinasi „armėniškojo skausmo įmamžinimu“ ir taip vangiai, nenoriai, atmestinai savo aikštėse, skveruose, gatvėse įamžina nuo armėnų teroristinių organizacijų Prancūzijos teritorijoje vos prieš kelis dešimtmečius žuvusiųjų turkų diplomatų atminimą? Ar Paryžiuje stovi bent vienas paminklas, pagerbiantis turkų diplomatus, kuriuos Prancūzijoje visai neseniai nužudė ASALA, Dašnakcutiun ir Gnčak smogikai? Gal prancūzai taip apgirto nuo vyno, kad jau nebesusigaudo, kas – tikrieji jų partneriai?

Lietuviškas nesusigaudymas

Jei būčiau Turkijos pilietis, priekaišaučiau ir Lietuvai: liūdniausia net ne tai, kad jūs, lietuviai, Seime specialia rezoliucija pripažinote 1915-uoius metus esant armėnų tautos genocidu (kolegė Irma Ąžuolė vienoje iš slaptai.lt publikacijų pastebėjo, jog dėl rezoliucijos balsuota pustuštėje salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse), o todėl, kad, prieš palaimindami rezoliuciją, net nesiteikėte išklausyti oficialiosios Ankaros argumentų, nepareiškėte net menkiausio noro padirbėti Turkijos archyvuose. Jūs į Mokslų Akademiją įsileidžiate Armėnijos, kuri nėra jūsų sąjungininkė NATO aljanse, ambasadorių, o štai Turkijos, kuri yra jūsų sąjungininkė NATO aljanse (Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę) ambasadoriui paskutinę minutę uždraudėte įžengti į Mokslų Akademiją, užtrenkėte duris turkų tyrinėtojams. Būdamas turkas garsiai šaukčiau – tegul lietuvius nuo šiol saugo armėnų kariai…

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20 diena. Nuotraukoje užfiksuota vieta, kur nuo armėnų teroristų rankų žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas

Žinoma, NATO vadovybei skirtingi požiūriai į istoriją, ekonomiką, demokratiją – nė motais. Briuseliui svarbiausia karinė jėga, karinė vienybė. Bet būtume primityvūs politikai, jei manytume, jog Aljanso vienybė susideda tik iš karinių elementų.

Neatmetu galimybės, jog Baltijos šalių gynybos planai blokuojami Kremliui metus milžiniškas diplomatines, žvalgybines, finansines pastangas. Tik aš neraginčiau Turkijos išmesti iš karinio aljanso. Elgčiausi priešingai – girčiau ją už tai, kad, nepaisant visų nesusipratimų, ji vis dar tebėra kartu su mumis. Juk vieną gražią dieną, nusispjovusi į mūsų ne itin garbingus gudravimus, ji pati sumanys trauktis į šoną. Štai tada iškart suprastume, kodėl Europai reikalinga vieną iš stipriausių kariuomenių turinti valstybė.

Taip jau tas gyvenimas surėdytas – tik ką nors praradę suvokiame, kaip vis tik buvo gera turėti.

Ką žinome apie „Dašnakcutiun“?

Šiuo metu Lietuva, siekdama geresnių santykių su Turkija, galėtų padaryti bent vieną teisingą, didelių investicijų nereikalaujantį darbą – apvalyti lietuviškas internetinių enciklopedijų versijas nuo tendencingų antiturkiškų tekstų. Išmesti armėniškųjų tiesų neraginu. Tiesiog ten, kur surašyti vien Jerevanui palankūs pasakojimai, turėtume pridėti ir turkiškas bei turkų brolių azerbaidžaniečių versijas. Kad nebūtų vienpusiško tendecingumo – armėniškosios pastabos išdėliotos išsamiai, smulkiai, o turkiškojo ir azerbaidžanietiškojo požiūrio – nė eilutės.

Paimkime kad ir žodį „Dašnakcutiun“. Peržiūrėjau, kas apie šią organizaciją rašoma lietuviškosiose enciklopedijų versijose ir pastebėjau daug akį badančių tendencingumų.

Žodį „Dašnakcutiun“ pasirinkau neatsitiktinai. Prieš keletą metų teko keliauti po Azerbaidžaną. Svečiavausi ir 2012-2013-aisiais Guboje pastatytame „Memorialiniame genocido komplekse“. Ten svečiavasi ne vienas – su istoriku Algimantu Liekiu. Štai ką sužinojome apie „Dašnakcutiun“.

Dašnakų emblema

1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“. 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje.Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!

Gubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.

Beje, azerbaidžaniečių istorikams sovietmečiu gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.

2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas. Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė įspūdingą muziejų, kurį teko matyti savo akimis.

Labai panašiai „Dašnakcutiun“ vertina ir Turkija. Bet ar lietuviškosiose enciklopedijose apie tai rašoma?

Beje, jose nerasite ir užuominos apie Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Šioje knygoje gausu pasakojimų apie ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun organizacijų turkams ir azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas.

Lietuviškosiose enciklopedijose apie šią enciklopediją – nė menkiausos užuominos! Nė žodelio!

O paskui stebimės, kodėl Turkijai nerūpi Baltijos šalių gynybos planai…

2020.06.29; 06:00

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu trečiadienį apkaltino ES, esą blokas nesilaiko pabėgėlių susitarimo principų. Jis teigė, kad ES nesumokėjo Turkijai tiek, kiek buvo žadėta, praneša „Deutsche Welle“.
 
ES veiksmus M. Cavusoglu kritikavo likus dviem dienoms iki oficialaus Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizito į Turkiją.
 
Turkijos užsienio reikalų ministras Vokietijos laikraščiui „Bild“ sakė, kad ES Turkijai ir 2016 m., ir 2018 m. pažadėjo sumokėti 3 milijardus eurų.
 
„Dabar jau atėjo 2020 m., ir mes vis dar negavome visos 3 milijardų sumos“, – teigė M. Cavusoglu.
 
2016 m. suderėjus susitarimą su Ankara, per Turkiją į ES atvykstančių Sirijos pabėgėlių skaičius žymiai sumažėjo.
 
M. Cavusoglu apkaltino ES nesilaikant ir kitų susitarimo punktų. Pagal 2016 m. paktą, Ankara įsipareigoja riboti į ES vykstančių pabėgėlių srautą ir priimti tuos, kurių prašymai Europoje buvo atmesti. Mainais už tai ES pažadėjo Turkijai skirti milijardų eurų paramą, iš naujo spręsti Turkijos narystės ir vietos bloke klausimą, taip pat svarstyti bevizio režimo galimybę ES besilankantiems turkams.
 
„Mes laikomės susitarimo, priimame visus atgal išsiųstus pabėgėlius. O kaip dėl ES? – klausė ministras. – Muitų sąjunga nebuvo išplėsta ir daugiau diskusijų dėl narystės ES taip pat nebuvo.“
 
Pasak pranešimų Vokietijos žiniasklaidoje, šią savaitę ES sumažino pasirengimo narystei pagalbą Turkijai 75 proc. ES šį teiginį paneigė.
Nors M. Cavusoglu kritikavo ES veiksmus, jis taip pat pabrėžė, kad ir toliau remia migracijos susitarimą.
 
A. Merkel su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu susitiks penktadienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.23; 14:31

Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų metų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.

Tai – 2-oji teksto, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas išdėstytas anglų kalba.

2019.12.28; 06:00

Turkijos parlamentas sausį svarstys siūlymą dislokuoti karius Libijoje, kurie paremtų Jungtinių Tautų (JT) palaikomą Tripolio vyriausybę, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
 
Sausio 7 dieną, „kai tik parlamentas pradės sesiją, pateiksime siūlymą nusiųsti karių į Libiją“, Ankaroje sakė R. T. Erdoganas.
 
„Tikiuosi, kad sausio 8–9 dieną mes priimsime šį siūlymą parlamente ir priimsime kvietimą“, gautą iš Tripolio Nacionalinio susitarimo vyriausybės (GNA).
 
Šeštadienį Turkijos parlamentas ratifikavo saugumo ir karinio bendradarbiavimą susitarimą su Fayezo al-Sarrajo vyriausybe, tačiau norint dislokuoti karius reikalingas dar vienas įstatymas.
 
R. T. Erdoganas trečiadienį surengė iš anksto neskelbtą vizitą į Tunisą, kur su Turkijos gynybos ministru ir žvalgybos tarnybos vadovu aptarė būdus Libijoje pasiekti paliaubas.
 
Jau aštuonerius metus Libijoje vyksta pilietinis karas, kuriame dėl Šiaurės Afrikos šalies kontrolės kovoja GNA ištikimi kovotojai ir generolo Khalifos Haftaro įkurta Libijos nacionalinė armija.
 
R. T. Erdoganas pastarosiomis savaitėmis žadėjo, jei to prireiks, padidinti karinę paramą GNA, kuri kovoja su K. Haftaru, balandį pradėjusiu karinę operaciją perimti sostinės Tripolio kontrolę.
 
Turkija ir Kataras remia GNA, o K. Haftaras sulaukė Egipto, Jungtinių Arabų Emyratų ir Rusijos palaikymo – šių šalių santykiai su Turkija yra gana įtempti.
 
Praeitą mėnesį Maskva paneigė „The New York Times“ publikaciją, kurioje teigiama, kad Rusija nusiuntė samdinių kovoti K. Haftaro pusėje. JT taip pat kaltina K. Haftarą samdant kovotojus iš Sudano.
 
„Jie padeda karo vadui. Mes priimame teisėtos Libijos vyriausybės kvietimą. Toks skirtumas“, – ketvirtadienį sakė R. T. Erdoganas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.27; 05:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nenumaldomai bėga laikas. Sulyg kiekvienais metais įgyju karčios gyvenimiškos patrties. Todėl ar nuostabu, jog vis atsargiau vartoju gražiai skambančias sąvokas – Vakarų civilizacija, vakarietiškos vertybės, vakarietiška demokratija, vakarietiškos žmogaus teisės…

Ypač neteisinga jas priešpastatyti musulmoniškoms vertybėms. Jei esi padorus žmogus, tai sąžiningai, civilizuotai elgiesi visur ir visada – Europoje, Azijoje, Šiaurėje. Jei nusižengei teisingumo ir tiesos principams, tai nesi padorus. Ir religija, tautybė ar gyvenamoji vieta – niekuo dėtos. Padorumo nėra nei vakarietiško, nei rytietiško. Jis arba egizstuoja, arba ne.

Čečėniškos pamokos

Vis dar prisimenu savo pirmąją kelionę į musulmonišką kraštą – Čečėniją, kur praleidau beveik visus 1994-uosius metus. Rusiška propaganda begėdiškai melavo, platindama mitus apie „žiaurius čečėnus“. Bet niekas man ten nenupjovė galvos. Gyvendamas Grozne sutikau išskirtinai padorių, draugiškų, garbingų, tolerantiškų čečėnų. Man net kartais atrodydavo, kad jie – padoresni už mus, lietuvius. Bent jau akivaizdžiai tolerantiškesni mūsų religijai, nei mes – jų tikėjimui.

O kaip įvykiai klostėsi baigiantis 1994-iesiems? Europa nesutramdė tuometinės agresyviosios Rusijos – Kremlius niekšiškai užpuolė mažytę, vos milijoną gyventojų turinčią respubliką. Barbariška Rusijos agresija šluojant nuo žemės paviršiaus miestus ir aūlus tęsėsi daug metų. Ar bereikia stebėtis, kad čečėnai nepajėgė garbingai atlaikyti visų jiems tekusių išbandymų? Nejaugi dabar sąžininga kaltinti čečėnus, kad tarp jų esama tokių, kurie nusivylė Vakarų civilizacija, kurie mūsų nebegerbia?

Puikiai prisimenu, kaip Vakarų spaudoje, taip pat ir – Lietuvoje, buvo kritikuojamas tuometinis Čečėnijos lyderis Džocharas Dudajevas. Briuseliui, Londonui, Berlynui, Vilniui nuolat vaidenosi, kad šis čečėnų generolas per mažai demokratiškas, neteisėtai išrinktas, per griežtas opozicijai. Dabar, kalbant ironiškai, Europa tegul džiaugiasi savosios neva itin išmintingos, principingos, reiklios politikos laimėjimais. Nepatiko Dž.Dudajevas? Džiaukitės Ramzanu Kadyrovu, kuris ir „toleraniškas“, ir „demokratiškas“, ir „teisėtai išrinktas“, ir „Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nežudė“.

Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas susitikimo Grozne metu. Slaptai.lt nuotr.

Bijau, kad dabar panašiai Europa elgiasi ir dėl Turkijos. Atstumti – visuomet lengviau. Bet atstūmimas – ne visuomet teisinga laikysena. Turkija – ne Rusija. Ji neturi planų atkurti pusę pasaulio valdžiusią sovietų imperiją. Nepatinka Redžepas Ordoganas (Recepas Tayyipas Erdoganas)? Taip, jis – ne šventasis. Bet jei jį nuversite, ar tikrai ateis geresnis?

Rinkdamasi tarp krikščioniškųjų ir muslmoniškųjų reikalų Lietuva jau sykį išdavė vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Kad Borisas Jelcinas buvo palankus Lietuvai gūdų 1991-ųjų sausio mėnesį, po mirties šį Rusijos vadovą mes apdovanojome specialiu medaliu. Bet juk šis Rusijos prezidentas – karo nusikaltėlis. Būtent jis pasirašė įsakymą 1994-ųjų pabaigoje šturmuoti Grozną. Jis pradėjo tą baisųjų karą. Jo vieta – karo tribunolo teisme Hagoje.

Dabar man gėda pažvelgti visiems čečėnams į akis. Man atrodo, kad po B.Jelcinui skirto apdovanojimo mes neturime moralinės teisės piktintis čečėnais, kurie vadovaujasi dvigubais, trigubais standartais. Jei mums galima, tai ir jiems – atrištos rankos?

Turkiški argumentai

Kita Lietuvos nuodėmė – netolerantiškas bendravimas su Turkija. Tai nutiko dar 2005-ųjų pabaigoje, kai gruodžio 15 dieną, prieš pat šv. Kalėdas, pustuštėje parlamento salėje priėmėme rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Nepaisant visų švelninančių aplinkybių (daug Europos valstybių prieš tai pasielgė identiškai), mes privalėjome išklausyti oficialiąją Turkijos poziciją ir bent keliems mėnesiams pasiūsti bent vieną savo istoriką padirbėti į Ankaros ir Stambulo archyvus.

Taip būtų buvę teisingiausia – susidaryti savo asmeninę, lietuviškąją, nuomonę. Juk mes – ne visažiniai. Mes negalime žinoti, kokias paslaptis saugo turkiški rankraščiai.

Štai iki 2019-ųjų metų maniau, kad Čingischanas – vienas iš žiauriausių ano meto valdovų. Bet Lietuvos knygyne neseniai įsigijau Jack Weatherford veikalą „Čingischanas“.

Knygos autorius teigia, kad apie Čingischaną sukurta daug neteisingų mitų. Tas neva bjaurusis užkariautojas nebuvo toks žiaurus, kaip ano meto Europos valdovai. Myriop pasmerktų nelaimėlių jis nežemino, nekankino. O kaip Europos karaliai, imperatoriai ir kunigaikščiai tuomet elgėsi su belaisviais? Kraujas stingsta: gyviems lupdavo odą, virdavo karštame vandenyje, degindavo laužuose. Pavergti Europą svajojęs Čingischanas tokių nesąmonių nedarydavo. Jo, žinoma, humanistu nepavadinsi, bet, remiantis knygos autoriumi, apibūdinti buvus humaniškesniu už to meto Europos valdovus, – kodėl gi ne?

Tad gal ir turkiškuose archyvuose rasime dokumentų, kurie prieštaraus šiandien įsigalėjusiems pasakojimams? Juolab kad esama Vakarų istorikų, tyrinėtojų, politikų, kurie į 1915-ųjų nelaimę žvelgia ne taip, kaip norėtų oficialusis Jerevanas.

Vakarietiški argumentai

Prof. Erichas Faiglas

Štai tik keli pavyzdžiai: austrų profesorius, istorikas, rašytojas, žurnalistas Erichas Faiglas (1931 – 2007), britų žurnalistas ir rašytojas Tomas de Vaalas, prancūzų juristas Žoržas de Malevilas, Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras, britų istorikas profesorius Normanas Stounas, Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Arendas Janas Boekestižnas, Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis Edvardas Eriksonas, Didžiosios Britanijos istorikas, karinis analitikas Gvinas Daieris, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija) Tessa Savidis – Hofman…

Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai: “Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.

O čia – JAV Masačiusetso universiteto istoriko, profesoriaus Giunterio Levi pastaba: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.

Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas, yra pasakęs: „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.

Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius. Jo nuomonė: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.

Žodžiu, jei jau vadovaujamės pačiais aukščiausiais padorumo standartais, Lietuva, prieš priimdama rezoliuciją dėl 1915-ųjų įvykių, privalėjo ne tik padirbėti turkiškuose rankraštynuose, bet ir susipažinti su oficialiai Armėnijos pozicijai prieštaraujančių Vakarų politikų, istorikų, tyrinėtojų tekstais. Bet ji to nepadarė.

Teroristinės organizacijos

Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuva vertina armėnų teroristinių organizacijų veiklą 1973 – 2002 metais. Šiuo laikotarpiu armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak medžiote medžiojo turkų diplomatus, istorikus, politikus. Galima, žinoma, apsimesti, esą tai – jų tarpusavio rietenos. Ne visai taip. Armėnų teroristinės organizacijos turkų diplomatus žudė ne Ankaroje, Stambule, o Europos sostinėse – Romoje, Berlyne, Kopenhagoje, Briuselyje, Ženevoje, Roterdame, Lisabonoje, Londone…

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse surengti 235 teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotų – niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Šios teroro akcijos – tai jau gyvybiškai Europai svarbus reikalas, nes turkų diplomatai buvo žudomi ne kur nors pasaulio pakraštyje, o Europos sostinėse. Ir tai nutiko, atkreipkite dėmesį, ne 1915-aisiais, o žymiai vėliau, vaizdžiai tariant, šiais laikais.

Kad oficialioji Armėnija ir ją palaikantys vengia šios temos, – nenuostabu. Negraži istorija. Tačiau mums, lietuviams, jei norime būti objektyvūs, privalu įsidėmėti, kaip į tuos teroristinius išpuolius reagavo turkai. Turkai išsaugojo blaivų protą. Jokio keršto, jokių bombų, jokių šūvių, jokių įkaitų. Turkai ėmėsi išskirtinai teisinių priemonių. O juk Europa galėjo paplūsti krauju, jei turkai būtų sumanę keršyti savo priešams Europos miestų gatvėse ir aikštėse.

Tad ar neturėtume dėkoti turkams, kad šie Europos neįvėlė (neįsivėlė) į patį tikriausią teroristinį karą?

2019.12.04; 09:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.

Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…

Štai čia ir apsistokime.

Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.

Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.

Turkijos vėliava

Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.

Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…

Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.

Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.

Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.

2019.12.03; 11:13

Turkijos pareigūnai rugsėjo viduryje sulaikė advokatą, bendradarbiavusį su Vokietijos ambasada Ankaroje. Tai trečiadienį pranešė Vokietijos savaitraštis „Spiegel“, remdamasis savo šaltiniais diplomatų sluoksniuose.
 
Diplomatinė atstovybė paprašė advokato paslaugų, kad gautų informacijos apie kelis Turkijos piliečius, kurie anksčiau paprašė prieglobsčio Vokietijoje. Teisininkas siuntė paklausimus Turkijos policijai ir prokuratūrai, kad sužinotų, ar šiems prieglobsčio prašytojams gresia baudžiamosios bylos, jeigu jie būtų deportuoti iš VFR. Gautus duomenis Vokietijos URM perduodavo Migracijos ir pabėgėlių reikalų žinybai.
 
„Spiegel“ žiniomis, Turkijos pareigūnai įtaria teisininką šnipinėjimu. Savo ruožtu Vokietija būgštauja, kad Turkijos valdžia gaus prieigą prie maždaug 50 pabėgėlių duomenų. Vokietijos URM pasmerkė turkų advokato sulaikymą ir pavadino šį žingsnį „nesuprantamu“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.21; 03:00

Ankara pirmadienį apkaltino ES, kad kritikuodami Turkijos operaciją prieš Sirijos kurdų pajėgas, bloko vadovai gina „teroristinius elementus“.
 
Turkija jau šeštą dieną vykdo puolimą prieš Sirijos kurdus. Kurdai yra pagrindiniai ES sąjungininkai kovoje prieš „Islamo valstybės“ grupuotę šiaurės rytų Sirijoje. ES vadovai griežtai pasmerkė šią Turkijos operaciją Sirijoje.
 
„Visiškai nepriimtina, kad ES rodo teroristinius elementus ginantį požiūrį“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. Pareiškimą ministerija išplatino netrukus po to, kai ES pasmerkė Turkijos veiksmus Sirijoje.
 
„Mes tikrai atmetame ir smerkiame sprendimus ir mūsų šaliai išsakytus raginimus“, – skelbė ministerija.
 
ES atstovai kiek anksčiau yra teigę „smerkiantys viso regiono stabilumui ir saugumui grėsmę keliančius Turkijos karinius veiksmus“. ES taip pat atvėrė kelią sankcijoms Turkijai dėl prie Kipro krantų Ankaros vykdomų angliavandenilio gavybos veiksmų.
 
„Mums tai atrodo nepriimtina, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. – Kadangi ES požiūris yra neteisėtas ir šališkas, rimtai persvarstysime bendradarbiavimą su bloku kai kuriose srityse.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.15; 06:00

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė suprantąs Turkijos sprendimą įsigyti rusišką oro erdvės gynybos sistemą S-400. Anot D. Trumpo, jo santykiai su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu yra „labai geri“, o situacija labai sudėtinga.
 
Turkija buvo „priversta“ įsigyti rusišką sistemą, nes pirmtakė demokratų vyriausybė nepardavė jai amerikietiškos „Patriot“ sistemos, sakė D. Trumpas antradienį žurnalistams. Taip jis pakartojo Turkijos vyriausybės argumentą.
 
Prieš tai paskirtasis JAV gynybos sekretorius Markas Esperas „neteisingu ir nuviliančiu“ pavadino Turkijos sprendimą įsigyti S-400. Per klausymus JAV Kongrese jis pabrėžė, kad vyriausybė Ankaroje negali turėti abiejų sistemų.
 
Rusiškos sistemos pirkimas jau daug mėnesių kelia ginčus tarp JAV ir Turkijos. Sistemos komponentai pradėti tiekti penktadienį. Vašingtonas baiminasi, kad Rusija per sistemos radarą gali sužinoti duomenis apie naujojo JAV naikintuvo F-35 pajėgumus. Turkija yra F-35 gamybos partnerė, ji ketina įsigyti apie 100 naikintuvų. Pentagonas grasina liepos pabaigoje išmesti Turkiją iš F-35 programos.
 
D. Trumpas per kabineto posėdį sakė, kad Turkijai dabar uždrausta įsigyti naikintuvus – dėl to „Lockheed Martin“ ginkluotės koncernas „nėra labai laimingas“.
 
„Mes turime situaciją, kai Turkija mums buvo labai gera, labai gera. Ir mes dabar Turkijai sakome, kad jai, kadangi ji buvo priversta įsigyti kitą raketų sistemą, neparduosime „F-35“ naikintuvų“, – kalbėjo D. Trumpas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.17; 02:00
 

Turkijos įsigyjamos rusiškos zenitinės raketų sistemos S-400 „Triumf“ Jungtinėms Valstijoms kelia nepriimtiną riziką, teigia JAV gynybos ministro patarėjas Europos ir NATO politikos klausimams Andrew Winternitzas, pabrėždamas, kad jokios pastangos negalės panaikinti šio nerimo.
 
„Turkijos įsigyjamos raketų sistemos S-400 kelia JAV nepriimtiną riziką. Nėra tokių priemonių, kurios galėtų sumažinti mūsų nerimą šiuo klausimu. Šis sandoris yra nesuderinamas su Turkijos įsipareigojimais NATO“, – „Foreign Policy“ organizuotoje konferencijoje kalbėjo A. Winternitzas.
 
„Apie tai mes nuolat kalbame su Ankara ir toliau tęsime šias diskusijas. Esame visada pasiruošę jose dalyvauti“, – teigė A. Winternitzas.
 
Atsakydamas į klausimą apie diskusijų su Turkija eigą ir tolesnius Vašingtono veiksmus, jis pažymėjo kol kas nenorįs „veltis į hipotetinius išvedžiojimus“.
 
„Pažiūrėsime, kas pavyks, o tada priimsime sprendimą. Nenoriu veltis į hipotetinius išvedžiojimus dėl to, ką mes galime, o ko negalime padaryti“, – sakė JAV gynybos ministro patarėjas.
 
Vis dėlto A. Winternitzas išreiškė viltį, kad Ankara „priims sprendimą nepirkti S-400 iš Rusijos“.
 
Balandžio pradžioje JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as pareiškė, kad Vašingtonas nestovės šalia tuo metu, kai NATO narė perka ginkluotę iš Rusijos.
 
„Turkija turi pasirinkti – ji nori likti svarbia sėkmingiausio karinio aljanso pasaulio istorijoje nare, ar rizikuoti šia partneryste priimdama tokius neapgalvotus sprendimus, kurie kenkia visam Aljansui“, – sakė M. Pence’as.
 
Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf“ pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas.
 
S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.07; 06:00

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
Absurdiška kelti Turkijos narystės NATO klausimus dėl šalies sandorio su Rusija dėl priešraketinės gynybos sistemos S-400 įsigijimo, ypač, kai tam tikros kitos NATO šalys turi rusiškas S-300 sistemas ir tai neprieštarauja jų narystei, sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, skelbia „Daily Sabah“.

Kritikuodamas grasinančias JAV replikas, išskirtiniame interviu privačiam transliuotojui NTV M. Cavusoglu sakė, kad Turkija gali pasirašyti dar vieną susitarimą dėl S-400 arba kitų sistemų, jei JAV atsisako parduoti „Patriot“ priešraketinės gynybos sistemas. Be kita ko, anot M. Cavusoglu, Ankara turės tenkinti savo gynybos poreikius kitur ir ieškoti alternatyvų, jei negaus „F-35“ naikintuvų. 

„Jei JAV nenori parduoti mums „Patriot“, rytoj mes galime nusipirkti dar vieną S-400 sistemą ir taip pat galime nusipirkti kitas oro gynybos sistemas“, – sakė M. Cavusoglu.

Žinios apie Rusijos ir Turkijos derybas dėl S-400 sistemų įsigijimo pirmiausiai pasklido 2016-ųjų lapkritį. Maskva patvirtino, kad sandoris buvo pasirašytas 2017 metų gruodžio 12 d. Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas netrukus patvirtino apie išankstinį mokėjimą. S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.

Augant susirūpinimui dėl Turkijos sandorio su Rusija ir dedant pastangas užkirsti kelią rusiškų sistemų įsigijimui, praėjusią savaitę Pentagonas pranešė stabdantis bendrą JAV ir Turkijos naikintuvų F-35 programą tuo atveju, jei Ankara pirks raketų sistemas S-400 iš Rusijos.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)