Ankara

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nenumaldomai bėga laikas. Sulyg kiekvienais metais įgyju karčios gyvenimiškos patrties. Todėl ar nuostabu, jog vis atsargiau vartoju gražiai skambančias sąvokas – Vakarų civilizacija, vakarietiškos vertybės, vakarietiška demokratija, vakarietiškos žmogaus teisės…

Ypač neteisinga jas priešpastatyti musulmoniškoms vertybėms. Jei esi padorus žmogus, tai sąžiningai, civilizuotai elgiesi visur ir visada – Europoje, Azijoje, Šiaurėje. Jei nusižengei teisingumo ir tiesos principams, tai nesi padorus. Ir religija, tautybė ar gyvenamoji vieta – niekuo dėtos. Padorumo nėra nei vakarietiško, nei rytietiško. Jis arba egizstuoja, arba ne.

Čečėniškos pamokos

Vis dar prisimenu savo pirmąją kelionę į musulmonišką kraštą – Čečėniją, kur praleidau beveik visus 1994-uosius metus. Rusiška propaganda begėdiškai melavo, platindama mitus apie „žiaurius čečėnus“. Bet niekas man ten nenupjovė galvos. Gyvendamas Grozne sutikau išskirtinai padorių, draugiškų, garbingų, tolerantiškų čečėnų. Man net kartais atrodydavo, kad jie – padoresni už mus, lietuvius. Bent jau akivaizdžiai tolerantiškesni mūsų religijai, nei mes – jų tikėjimui.

O kaip įvykiai klostėsi baigiantis 1994-iesiems? Europa nesutramdė tuometinės agresyviosios Rusijos – Kremlius niekšiškai užpuolė mažytę, vos milijoną gyventojų turinčią respubliką. Barbariška Rusijos agresija šluojant nuo žemės paviršiaus miestus ir aūlus tęsėsi daug metų. Ar bereikia stebėtis, kad čečėnai nepajėgė garbingai atlaikyti visų jiems tekusių išbandymų? Nejaugi dabar sąžininga kaltinti čečėnus, kad tarp jų esama tokių, kurie nusivylė Vakarų civilizacija, kurie mūsų nebegerbia?

Puikiai prisimenu, kaip Vakarų spaudoje, taip pat ir – Lietuvoje, buvo kritikuojamas tuometinis Čečėnijos lyderis Džocharas Dudajevas. Briuseliui, Londonui, Berlynui, Vilniui nuolat vaidenosi, kad šis čečėnų generolas per mažai demokratiškas, neteisėtai išrinktas, per griežtas opozicijai. Dabar, kalbant ironiškai, Europa tegul džiaugiasi savosios neva itin išmintingos, principingos, reiklios politikos laimėjimais. Nepatiko Dž.Dudajevas? Džiaukitės Ramzanu Kadyrovu, kuris ir „toleraniškas“, ir „demokratiškas“, ir „teisėtai išrinktas“, ir „Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nežudė“.

Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas susitikimo Grozne metu. Slaptai.lt nuotr.

Bijau, kad dabar panašiai Europa elgiasi ir dėl Turkijos. Atstumti – visuomet lengviau. Bet atstūmimas – ne visuomet teisinga laikysena. Turkija – ne Rusija. Ji neturi planų atkurti pusę pasaulio valdžiusią sovietų imperiją. Nepatinka Redžepas Ordoganas (Recepas Tayyipas Erdoganas)? Taip, jis – ne šventasis. Bet jei jį nuversite, ar tikrai ateis geresnis?

Rinkdamasi tarp krikščioniškųjų ir muslmoniškųjų reikalų Lietuva jau sykį išdavė vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Kad Borisas Jelcinas buvo palankus Lietuvai gūdų 1991-ųjų sausio mėnesį, po mirties šį Rusijos vadovą mes apdovanojome specialiu medaliu. Bet juk šis Rusijos prezidentas – karo nusikaltėlis. Būtent jis pasirašė įsakymą 1994-ųjų pabaigoje šturmuoti Grozną. Jis pradėjo tą baisųjų karą. Jo vieta – karo tribunolo teisme Hagoje.

Dabar man gėda pažvelgti visiems čečėnams į akis. Man atrodo, kad po B.Jelcinui skirto apdovanojimo mes neturime moralinės teisės piktintis čečėnais, kurie vadovaujasi dvigubais, trigubais standartais. Jei mums galima, tai ir jiems – atrištos rankos?

Turkiški argumentai

Kita Lietuvos nuodėmė – netolerantiškas bendravimas su Turkija. Tai nutiko dar 2005-ųjų pabaigoje, kai gruodžio 15 dieną, prieš pat šv. Kalėdas, pustuštėje parlamento salėje priėmėme rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Nepaisant visų švelninančių aplinkybių (daug Europos valstybių prieš tai pasielgė identiškai), mes privalėjome išklausyti oficialiąją Turkijos poziciją ir bent keliems mėnesiams pasiūsti bent vieną savo istoriką padirbėti į Ankaros ir Stambulo archyvus.

Taip būtų buvę teisingiausia – susidaryti savo asmeninę, lietuviškąją, nuomonę. Juk mes – ne visažiniai. Mes negalime žinoti, kokias paslaptis saugo turkiški rankraščiai.

Štai iki 2019-ųjų metų maniau, kad Čingischanas – vienas iš žiauriausių ano meto valdovų. Bet Lietuvos knygyne neseniai įsigijau Jack Weatherford veikalą „Čingischanas“.

Knygos autorius teigia, kad apie Čingischaną sukurta daug neteisingų mitų. Tas neva bjaurusis užkariautojas nebuvo toks žiaurus, kaip ano meto Europos valdovai. Myriop pasmerktų nelaimėlių jis nežemino, nekankino. O kaip Europos karaliai, imperatoriai ir kunigaikščiai tuomet elgėsi su belaisviais? Kraujas stingsta: gyviems lupdavo odą, virdavo karštame vandenyje, degindavo laužuose. Pavergti Europą svajojęs Čingischanas tokių nesąmonių nedarydavo. Jo, žinoma, humanistu nepavadinsi, bet, remiantis knygos autoriumi, apibūdinti buvus humaniškesniu už to meto Europos valdovus, – kodėl gi ne?

Tad gal ir turkiškuose archyvuose rasime dokumentų, kurie prieštaraus šiandien įsigalėjusiems pasakojimams? Juolab kad esama Vakarų istorikų, tyrinėtojų, politikų, kurie į 1915-ųjų nelaimę žvelgia ne taip, kaip norėtų oficialusis Jerevanas.

Vakarietiški argumentai

Prof. Erichas Faiglas

Štai tik keli pavyzdžiai: austrų profesorius, istorikas, rašytojas, žurnalistas Erichas Faiglas (1931 – 2007), britų žurnalistas ir rašytojas Tomas de Vaalas, prancūzų juristas Žoržas de Malevilas, Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras, britų istorikas profesorius Normanas Stounas, Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Arendas Janas Boekestižnas, Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis Edvardas Eriksonas, Didžiosios Britanijos istorikas, karinis analitikas Gvinas Daieris, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija) Tessa Savidis – Hofman…

Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai: “Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.

O čia – JAV Masačiusetso universiteto istoriko, profesoriaus Giunterio Levi pastaba: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.

Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas, yra pasakęs: „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.

Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius. Jo nuomonė: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.

Žodžiu, jei jau vadovaujamės pačiais aukščiausiais padorumo standartais, Lietuva, prieš priimdama rezoliuciją dėl 1915-ųjų įvykių, privalėjo ne tik padirbėti turkiškuose rankraštynuose, bet ir susipažinti su oficialiai Armėnijos pozicijai prieštaraujančių Vakarų politikų, istorikų, tyrinėtojų tekstais. Bet ji to nepadarė.

Teroristinės organizacijos

Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuva vertina armėnų teroristinių organizacijų veiklą 1973 – 2002 metais. Šiuo laikotarpiu armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak medžiote medžiojo turkų diplomatus, istorikus, politikus. Galima, žinoma, apsimesti, esą tai – jų tarpusavio rietenos. Ne visai taip. Armėnų teroristinės organizacijos turkų diplomatus žudė ne Ankaroje, Stambule, o Europos sostinėse – Romoje, Berlyne, Kopenhagoje, Briuselyje, Ženevoje, Roterdame, Lisabonoje, Londone…

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse surengti 235 teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotų – niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Šios teroro akcijos – tai jau gyvybiškai Europai svarbus reikalas, nes turkų diplomatai buvo žudomi ne kur nors pasaulio pakraštyje, o Europos sostinėse. Ir tai nutiko, atkreipkite dėmesį, ne 1915-aisiais, o žymiai vėliau, vaizdžiai tariant, šiais laikais.

Kad oficialioji Armėnija ir ją palaikantys vengia šios temos, – nenuostabu. Negraži istorija. Tačiau mums, lietuviams, jei norime būti objektyvūs, privalu įsidėmėti, kaip į tuos teroristinius išpuolius reagavo turkai. Turkai išsaugojo blaivų protą. Jokio keršto, jokių bombų, jokių šūvių, jokių įkaitų. Turkai ėmėsi išskirtinai teisinių priemonių. O juk Europa galėjo paplūsti krauju, jei turkai būtų sumanę keršyti savo priešams Europos miestų gatvėse ir aikštėse.

Tad ar neturėtume dėkoti turkams, kad šie Europos neįvėlė (neįsivėlė) į patį tikriausią teroristinį karą?

2019.12.04; 09:00

Gordijo mazgas

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.

Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…

Štai čia ir apsistokime.

Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.

Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.

Turkijos vėliava

Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.

Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…

Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.

Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.

Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.

2019.12.03; 11:13

Trumposios naujienos

Turkijos pareigūnai rugsėjo viduryje sulaikė advokatą, bendradarbiavusį su Vokietijos ambasada Ankaroje. Tai trečiadienį pranešė Vokietijos savaitraštis „Spiegel“, remdamasis savo šaltiniais diplomatų sluoksniuose.
 
Diplomatinė atstovybė paprašė advokato paslaugų, kad gautų informacijos apie kelis Turkijos piliečius, kurie anksčiau paprašė prieglobsčio Vokietijoje. Teisininkas siuntė paklausimus Turkijos policijai ir prokuratūrai, kad sužinotų, ar šiems prieglobsčio prašytojams gresia baudžiamosios bylos, jeigu jie būtų deportuoti iš VFR. Gautus duomenis Vokietijos URM perduodavo Migracijos ir pabėgėlių reikalų žinybai.
 
„Spiegel“ žiniomis, Turkijos pareigūnai įtaria teisininką šnipinėjimu. Savo ruožtu Vokietija būgštauja, kad Turkijos valdžia gaus prieigą prie maždaug 50 pabėgėlių duomenų. Vokietijos URM pasmerkė turkų advokato sulaikymą ir pavadino šį žingsnį „nesuprantamu“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.21; 03:00
Trumposios naujienos

Ankara pirmadienį apkaltino ES, kad kritikuodami Turkijos operaciją prieš Sirijos kurdų pajėgas, bloko vadovai gina „teroristinius elementus“.
 
Turkija jau šeštą dieną vykdo puolimą prieš Sirijos kurdus. Kurdai yra pagrindiniai ES sąjungininkai kovoje prieš „Islamo valstybės“ grupuotę šiaurės rytų Sirijoje. ES vadovai griežtai pasmerkė šią Turkijos operaciją Sirijoje.
 
„Visiškai nepriimtina, kad ES rodo teroristinius elementus ginantį požiūrį“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. Pareiškimą ministerija išplatino netrukus po to, kai ES pasmerkė Turkijos veiksmus Sirijoje.
 
„Mes tikrai atmetame ir smerkiame sprendimus ir mūsų šaliai išsakytus raginimus“, – skelbė ministerija.
 
ES atstovai kiek anksčiau yra teigę „smerkiantys viso regiono stabilumui ir saugumui grėsmę keliančius Turkijos karinius veiksmus“. ES taip pat atvėrė kelią sankcijoms Turkijai dėl prie Kipro krantų Ankaros vykdomų angliavandenilio gavybos veiksmų.
 
„Mums tai atrodo nepriimtina, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. – Kadangi ES požiūris yra neteisėtas ir šališkas, rimtai persvarstysime bendradarbiavimą su bloku kai kuriose srityse.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.15; 06:00
Trumposios naujienos

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė suprantąs Turkijos sprendimą įsigyti rusišką oro erdvės gynybos sistemą S-400. Anot D. Trumpo, jo santykiai su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu yra „labai geri“, o situacija labai sudėtinga.
 
Turkija buvo „priversta“ įsigyti rusišką sistemą, nes pirmtakė demokratų vyriausybė nepardavė jai amerikietiškos „Patriot“ sistemos, sakė D. Trumpas antradienį žurnalistams. Taip jis pakartojo Turkijos vyriausybės argumentą.
 
Prieš tai paskirtasis JAV gynybos sekretorius Markas Esperas „neteisingu ir nuviliančiu“ pavadino Turkijos sprendimą įsigyti S-400. Per klausymus JAV Kongrese jis pabrėžė, kad vyriausybė Ankaroje negali turėti abiejų sistemų.
 
Rusiškos sistemos pirkimas jau daug mėnesių kelia ginčus tarp JAV ir Turkijos. Sistemos komponentai pradėti tiekti penktadienį. Vašingtonas baiminasi, kad Rusija per sistemos radarą gali sužinoti duomenis apie naujojo JAV naikintuvo F-35 pajėgumus. Turkija yra F-35 gamybos partnerė, ji ketina įsigyti apie 100 naikintuvų. Pentagonas grasina liepos pabaigoje išmesti Turkiją iš F-35 programos.
 
D. Trumpas per kabineto posėdį sakė, kad Turkijai dabar uždrausta įsigyti naikintuvus – dėl to „Lockheed Martin“ ginkluotės koncernas „nėra labai laimingas“.
 
„Mes turime situaciją, kai Turkija mums buvo labai gera, labai gera. Ir mes dabar Turkijai sakome, kad jai, kadangi ji buvo priversta įsigyti kitą raketų sistemą, neparduosime „F-35“ naikintuvų“, – kalbėjo D. Trumpas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.17; 02:00
 
Gordijo mazgas

Turkijos įsigyjamos rusiškos zenitinės raketų sistemos S-400 „Triumf“ Jungtinėms Valstijoms kelia nepriimtiną riziką, teigia JAV gynybos ministro patarėjas Europos ir NATO politikos klausimams Andrew Winternitzas, pabrėždamas, kad jokios pastangos negalės panaikinti šio nerimo.
 
„Turkijos įsigyjamos raketų sistemos S-400 kelia JAV nepriimtiną riziką. Nėra tokių priemonių, kurios galėtų sumažinti mūsų nerimą šiuo klausimu. Šis sandoris yra nesuderinamas su Turkijos įsipareigojimais NATO“, – „Foreign Policy“ organizuotoje konferencijoje kalbėjo A. Winternitzas.
 
„Apie tai mes nuolat kalbame su Ankara ir toliau tęsime šias diskusijas. Esame visada pasiruošę jose dalyvauti“, – teigė A. Winternitzas.
 
Atsakydamas į klausimą apie diskusijų su Turkija eigą ir tolesnius Vašingtono veiksmus, jis pažymėjo kol kas nenorįs „veltis į hipotetinius išvedžiojimus“.
 
„Pažiūrėsime, kas pavyks, o tada priimsime sprendimą. Nenoriu veltis į hipotetinius išvedžiojimus dėl to, ką mes galime, o ko negalime padaryti“, – sakė JAV gynybos ministro patarėjas.
 
Vis dėlto A. Winternitzas išreiškė viltį, kad Ankara „priims sprendimą nepirkti S-400 iš Rusijos“.
 
Balandžio pradžioje JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as pareiškė, kad Vašingtonas nestovės šalia tuo metu, kai NATO narė perka ginkluotę iš Rusijos.
 
„Turkija turi pasirinkti – ji nori likti svarbia sėkmingiausio karinio aljanso pasaulio istorijoje nare, ar rizikuoti šia partneryste priimdama tokius neapgalvotus sprendimus, kurie kenkia visam Aljansui”, – sakė M. Pence’as.
 
Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf” pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas.
 
S-400 „Triumf” sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.07; 06:00
Trumposios naujienos

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
Absurdiška kelti Turkijos narystės NATO klausimus dėl šalies sandorio su Rusija dėl priešraketinės gynybos sistemos S-400 įsigijimo, ypač, kai tam tikros kitos NATO šalys turi rusiškas S-300 sistemas ir tai neprieštarauja jų narystei, sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, skelbia „Daily Sabah“.

Kritikuodamas grasinančias JAV replikas, išskirtiniame interviu privačiam transliuotojui NTV M. Cavusoglu sakė, kad Turkija gali pasirašyti dar vieną susitarimą dėl S-400 arba kitų sistemų, jei JAV atsisako parduoti „Patriot“ priešraketinės gynybos sistemas. Be kita ko, anot M. Cavusoglu, Ankara turės tenkinti savo gynybos poreikius kitur ir ieškoti alternatyvų, jei negaus „F-35“ naikintuvų. 

„Jei JAV nenori parduoti mums „Patriot“, rytoj mes galime nusipirkti dar vieną S-400 sistemą ir taip pat galime nusipirkti kitas oro gynybos sistemas“, – sakė M. Cavusoglu.

Žinios apie Rusijos ir Turkijos derybas dėl S-400 sistemų įsigijimo pirmiausiai pasklido 2016-ųjų lapkritį. Maskva patvirtino, kad sandoris buvo pasirašytas 2017 metų gruodžio 12 d. Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas netrukus patvirtino apie išankstinį mokėjimą. S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.

Augant susirūpinimui dėl Turkijos sandorio su Rusija ir dedant pastangas užkirsti kelią rusiškų sistemų įsigijimui, praėjusią savaitę Pentagonas pranešė stabdantis bendrą JAV ir Turkijos naikintuvų F-35 programą tuo atveju, jei Ankara pirks raketų sistemas S-400 iš Rusijos.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
Gordijo mazgas

JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas. EPA - ELTA nuotr.
 JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas. EPA – ELTA nuotr.
Laikinasis JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas antradienį pareiškė esąs įsitikinęs, kad Turkija atšauks planus įsigyti rusiškų zenitinių raketų sistemas S-400 „Triumf“ ir vietoj jų pirks amerikietiškas „Patriot“ sistemas.

Praėjus dienai po to, kai Vašingtonas įšaldė bendrą F-35 naikintuvų programą su Turkija dėl šios iš Rusijos perkamų sistemų S-400, P. Shanahanas sakė besitikintis, kad Ankara visgi pasirinks „Patriot“ raketų sistemas, o tai, patikino jis, leistų tęsti naikintuvų F-35 programą.

„Ne kartą kalbėjau su (Turkijos) gynybos ministru (Hulusiu) Akaru ir tikrai manau, kad mes su savo strateginiais partneriais išspręsime šią problemą. Esu visiškai tikras dėl mūsų pasiūlymo Turkijai, jo prieinamumo, kainos ir, svarbiausia, Turkijos pramonės įsitraukimo, kuris pridedamas prie įsigyjamų „Patriot“ sistemų“, – kalbėjo P. Shanahanas.

Paklaustas, ar jis pats tikisi, kad Turkija įsigis „Patriot“ sistemų, P. Shanahanas tikino, kad Turkijai ir JAV pavyks išspręsti nesutarimus: „Manau, mums pavyks išspręsti problemas, kad turėtume tinkamą gynybos įrangą, tiek „Patriot“, tiek ir F-35 atveju“.

Pirmadienį Pentagonas pranešė stabdantis bendrą JAV ir Turkijos naikintuvų F-35 programą tuo atveju, jei Ankara pirks raketų sistemas S-400 iš Rusijos. Toks žingsnis, Jungtinių Valstijų pareigūnų teigimu, keltų grėsmę NATO, kurios narė yra ir Turkija, vientisumui.

Anksčiau Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas priminė, kad jo vadovaujama šalis „turi teisę naudoti įvairias priešlėktuvinės gynybos sistemas“, o kitos šalys esą neturi teisės Ankaros dėl to kritikuoti.

„Susitarėme su Rusija dėl S-400 pirkimo, negalime dabar to atšaukti. Tai jau padaryta“, – žurnalistams sakė R. T. Erdoganas. Pasak Turkijos lyderio, šalis tikisi jau šių metų liepą sulaukti rusiškų S-400 sistemų pristatymo.

Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf“ pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas. S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.

Darius Mikutavičius (ELTA)
 
2019.04.03; 09:40
Trumposios naujienos

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

Rugpjūčio 27-28 dienomis Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.

Vizito metu ministras susitiks su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, prezidente Dalia Grybauskaite, ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Seimo atstovais.

Susitikimų metu, pasak Užsienio reikalų ministerijos, bus aptariami dvišaliai diplomatiniai ir ekonominiai santykiai, regioninis saugumas ir bendradarbiavimas NATO, situacija Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose, Turkijos ir ES klausimai.

Vizito metu planuojama pasirašyti atnaujintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Turkijos Respublikos Vyriausybės sutartį dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos.

M. Cavusoglu į Lietuvą atvyksta su atsakomuoju vizitu po Lietuvos užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus vizitų Ankaroje 2016 metais ir 2018 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.27; 14:00

Trumposios naujienos

Turkijoje suimtas dar vienas žmogus, kuris gali būti susijęs su Rusijos ambasadoriaus nužudymu. EPA-ELTA nuotr.

Turkijoje suimtas dar vienas asmuo, kuris, kaip įtariama, gali būti susijęs su Rusijos ambasadoriaus Andrejaus Karlovo nužudymu. Tai pirmadienį pranešė Anatolijos agentūra.

Gautomis žiniomis, pareigūnai suėmė Ayse`ę Sogut, kuri yra vieno iš Rusijos ambasadoriaus žudiko Mevluto Merto Altintaso kontaktinių asmenų žmona. Šis kontaktinis asmuo – balandžio 6 d. suimtas Sahinas Sogutas. Jis, kaip pažymi agentūra, priklausė „Fethullah teroro organizacijai“ (FETO), kurią Ankara kaltina mėginus įvykdyti valstybės perversmą 2016 metų liepą, ir pats perdavė Mevlutui Mertui Altintasui įsakymą nužudyti A. Karlovą.

Tyrėjų duomenimis, moteris dirbo vienoje iš bendrovių, susijusių su FETO, taip pat naudojo programėlę „ByLock“ susirašinėjimui šifruoti. Šią programėlę per pučą naudojo ir sąmokslininkai. Iki šiol A. Karlovo nužudymo byloje jau suimta 10 žmonių.

Rusijos ambasadorius A. Karlovas buvo nušautas 2016 metų gruodžio 19 d. per fotoparodos atidarymą Ankaroje. Išpuolį surengė buvęs Turkijos policijos darbuotojas Mevlutas Mertas Altintasas, kurį vėliau nukovė saugumo pajėgų pareigūnai. Rusijos URM šį incidentą pavadino teroro aktu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.14; 06:00

Trumposios naujienos

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Turkijos partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis dėl įtampos gali atsidurti pavojuje, ir įspėjo, jog Ankara gali pradėti dairytis naujų sąjungininkių, šeštadienį pranešė „The New York Times“.

Dviejų NATO sąjungininkių santykiai pablogėjo per keletą dešimtmečių, o Turkijos lira atsidūrė rekordinėse žemumose JAV dolerio atžvilgiu.

Lira penktadienį prarado 16 proc. vertės JAV dolerio atžvilgiu, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad padvigubins tarifus Turkijos plienui ir aliuminiui. Šie komentarai prisidėjo prie Turkijos valiutos susilpnėjimo.

R. T. Erdoganas įspėjo Vašingtoną nerizikuoti santykiais su Ankara, nes kitaip jo šalis ieškos „naujų draugų ir sąjungininkų“.

„Kol Jungtinės Valstijos nepradės gerbti Turkijos suvereniteto ir neįrodys, kad supranta, su kokiais pavojais susiduria mūsų šalis, partnerystė bus pavojuje“, – pažymėjo Turkijos prezidentas.

Socialiniame tinkle „Twitter“ D. Trumpas paskelbė apie naujus baudžiamuosius tarifus Turkijai ir pridūrė, kad šiuo metu santykiai su Turkija nėra geri.

R. T. Erdoganas penktadienio kalboje sumenkino valiutos krizės reikšmę, patardamas turkams nesijaudinti dėl valiutų kursų svyravimų.

Prezidentas pridūrė, kad Turkija turi bendradarbiavimo alternatyvų „Irane, Rusijoje ir kai kuriose Europos šalyse“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.12; 04:00

Gordijo mazgas

Izraelio parlamentas atšaukė antradienį numatytą balsavimą dėl per Pirmąjį pasaulinį karą vykusių armėnų žudynių pripažinimo genocidu, nes tam priešinosi šalies vyriausybė, informavo iniciatyvos autorė.

Praėjusį mėnesį Knesetas pritarė opozicinės kairiųjų partijos „Meretz“ narės Tamaros Zandberg parengtam siūlymui surengti plenarinio posėdžio diskusiją ir balsuoti dėl armėnų genocido pripažinimo.

Turkija pareiškė nepritarimą tokiai iniciatyvai todėl, kad užsitikrintų valdančiosios koalicijos paramą savo siūlymui, T. Zandberg sutiko nukelti balsavimą po Turkijos prezidento ir parlamento rinkimų. Jie vyko sekmadienį.

Tačiau pirmadienį paaiškėjo, kad net ir pasibaigus Turkijos rinkimams Izraelio valdančioji koalicija vis dar nepritaria parlamentarės iniciatyvai.

„Nepaisant pažadų ir atidėliojimų ir to, kad rinkimai Turkijoje jau įvyko, vyriausybė ir koalicija atsisako pripažinti armėnų genocidą“, – pirmadienį tviteryje rašė T. Zandberg.

„Todėl esu priversta atšaukti balsavimą“, – pridūrė ji.

T.Zandberg iniciatyva nebūtų buvusi laikoma Izraelio vyriausybės žingsniu, tačiau vis vien galėjo pabloginti ir taip įtemptus šalies santykius su Turkija. Dėl dešimčių palestiniečių žūties Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje Ankara Tel Avivą kaltina nacizmu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.27; 06:00

fransua_holland
Atsargiai

Prancūzijos prezidento Fransua Holando (Francois Hollande’o) tarnyba pranešė, kad šalies vadovas laikysis rinkiminių pažadų nustatyti tvarką, kuriai esant būtų neteisėta neigti 1915 metais osmanų vykdytą armėnų genocidą.

Šis Prancūzijos vadovo sprendimas buvo kiek netikėtas ir supykdė Turkiją. Priminsime, jog prieš tai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurentas Fabius buvo pareiškęs, jog atsisakoma įstatymu kriminalizuoti neigimą. Mat tokie draudimai prieštarauja žmogaus teisėms turėti savo nuomonę pačiais sudėtingiausiais klausimais.

Continue reading „Prancūzijos prezidentas pritaria draudimui neigti armėnų genocidą” →

turkija_genocidas
Aktualijos

Prancūzijos Konstitucinė taryba nusprendė atšaukti įstatymą, kriminalizuojantį armėnų genocido neigimą. Šią žinią džiaugsmingai sutiko Ankara. „Šis sprendimas mums padėjo išvengti rimtos krizės tarp Prancūzijos ir Turkijos“, – pareiškė Turkijos vicepremjeras.

Prieš mėnesį per 70 senatorių ir 50 Prancūzijos žemųjų parlamento rūmų narių kreipėsi į Konstitucinę šalies tarybą, prašydami atšaukti šį įstatymą, sukėlusį piktas Paryžiaus ir Ankaros diskusijas.

Continue reading „Atšaukė įstatymą, kriminalizuojantį armėnų genocido neigimą” →