Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atlikta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų ekspertizė nustatė tris naujus faktus:

  1. Jau po paskelbto mirties nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims-keturioms savaitėms. Tiksliau pasakyti, koks tai buvo sužalojimas ir kuo jis padarytas, nėra galimybės, nes jo požymiai išnyko gijimo proceso metu.
  2. Mirties nuosprendis Adolfui Ramanauskui-Vanagui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejaisaukai taikyta į smilkinį.

Tyrimų metu nustatyti sužalojimai A. Ramanausko-Vanago kairės pusės apatiniame ir viršutiniame žandikaulyje. Apatiniame žandikaulyje esantis sužalojimas yra šautinis, padarytas apvalkaline kulka. Tikėtina, kad viršutinio žandikaulio pažeidimas padarytas tuo pačiu metu kaip ir apatinio žandikaulio, t. y. vienu šūviu. Darytina prielaida, kad dėl tokio netipinio šūvio A. Ramanauskas-Vanagas mirė ne iškart, bet po kelių minučių.

  1. Adolfo Ramanausko-Vanago skelete konstatuoti durtiniai sužalojimai dešinės akiduobės gilumoje, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant Adolfą Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną, nes slaptame 1956 m. spalio 15 dienos MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte minimos šešios durtinės žaizdos dešinėje A. Ramanausko-Vanago akyje. Slaptame akte taip pat minimos plačios mašnos žaizdos (nėra mašnos turinio), daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai buvo tirti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ir Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje.

Penktadienį, spalio 5 d., nuo 10 val. Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai bus pašarvoti šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Šeštadienį, spalio 6 d., 15 val., Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkopirmasis pavaduotojas, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, brigados generolas, mokytojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas bus iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2018.10.02; 08:34

Politinė partija „Lietuvos rusų sąjunga“ išplatino jautria kalba parašytą pranešimą, kuriame Vilniaus miesto savivaldybė kaltinama rusofobiškumu ir desperatišku siekiu nugriauti antkapius, skirtus rusų karių atminimui. Išplatintame pranešime akcentuojama, kad Lietuvos rusai tampa tarptautinėje politikoje vyraujančių procesų bei dvišalių Lietuvos ir Rusijos santykių įkaitais.

Į tokį pranešimą Vilniaus miesto savivaldybės atstovai sureagavo tiesiog gūžčiodami pečiais.

Pasak Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus atstovo spaudai Aleksandro Zubriakovo, Vilniaus savivaldybė ne tik negrasina nugriauti neteisėtai pastatytų paminklų, bet apskritai abejojanti ar į juos kas nors pasikėsins.

„Lietuvos rusų sąjungos“ išplatintame pranešime negatyviai vertinama Kultūros paveldo departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės pradėta, jų žodžiais tariant, nesąžininga kova su Antakalnio kapinėse rusų karių atminimui pastatytais paminkliniais ir juos pastačiusia organizacija karinės istorijos asociacija Lietuvoje „Užmiršti kareiviai“.

„Manome, kad agresyvi ir bekompromisė Kultūros paveldo departamento vadovės pozicija dėl karių antkapių teisėtumo bei desperatiškas Vilniaus miesto savivaldybės siekis nugriauti antkapius nesulaukus teismo sprendimo byloja apie įsivyravusias rusofobiškas nuotaikas šiose institucijose bei nenorą atsižvelgti į dalies Lietuvos piliečių interesus ir jausmus. Toks valstybinių institucijų nejautrumas užgožia ne tik bendražmogiškas vertybes, bet ir sveiką protą bei tikslą pasiekti teisingumą“, – teigiama išplatintame Lietuvos rusų sąjungos pranešime.

Pranešime akcentuojamas nerimas dėl Lietuvos rusų situacijos šalyje.

„Su dideliu nerimu stebime ne vienerius metus besitęsiančią situaciją, kai Lietuvos rusai tampa tarptautinėje politikoje vyraujančių procesų bei dvišalių Lietuvos ir Rusijos santykių įkaitais. Esame pilnaverčiai Lietuvos piliečiai, lojalūs savo valstybei, todėl labai skaudžiai reaguojame į įvairius bandymus savaip interpretuoti istorinius įvykius, kurių liudininkais buvome patys arba mūsų protėviai, taip pat siekius supriešinti Lietuvos rusus ir lietuvius bei tokiu būdu eskaluoti įtampą Lietuvos visuomenėje“, – rašoma pranešime.

Galiausiai išplatintame pranešime Kultūros paveldo departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės prašoma atsižvelgti į Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose žuvusiųjų karių giminaičių jausmus ir Lietuvos rusakalbių piliečių interesus bei lūkesčius.

Vilniaus miesto mero atstovas spaudai A. Zubriakovas paneigė Lietuvos rusų sąjungos priekaištų pagrįstumą. Anot jo, tokie pareiškimai parodo, kad ši organizacija tiesiog daro savo politiką.

A. Zubriakovas teigė, kad iš Vilniaus savivaldybės nebuvo jokio grasinimo griauti paminklus.

„Iki teismo sprendimo niekas nežada ten nieko daryti. Tiesa sakant, dar yra labai didelis klausimas ar apskritai su tais paminklais kas nors bus daroma“, – svarstė R. Šimašiaus atstovas spaudai A. Zubriakovas aiškino, kad ši problema turi daug neatsakytų klausimų.

„Nors ir atėjo prašymas dėl šių paminklų įteisinimo, tačiau savivaldybė negali jiems pritarti, nes nėra pateikti privalomi dokumentai, kurie patvirtintų, kad būtent tie asmenys, kurie nurodyti ant paminklų, yra ten palaidoti. Taigi šiai dienai yra daugiau klausimų nei atsakymų“, – kalbėjo Vilniaus mero atstovas spaudai.

„Kol savivaldybė neturės atsakymų į daugelį klausimų, tiek dėl palaidotų asmenų statuso, tiek dėl savavališkos paminklo statybos, tol jokio sprendimo iš savivaldybės pusės nebus“, – apibendrino A. Zubriakovas.

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorės pavaduotojas Audrius Skaistys naujienų agentūrai ELTA taip pat stebėjosi tokiu Lietuvos rusų sąjungos pareiškimu.

A. Skaistys pasakojo, kad nuobaudą Antakalnio kapinėse sovietų karius perlaidojusiai organizacijai „Užmiršti kareiviai“ KPD skyrė dėl nekilnojamojo kultūros paveldo taisyklių pažeidimų.

Kaip pasakojo KPD direktorės pavaduotojas, pažeidimai padaryti, kai nesuderinus buvo pastatyti nauji paminklai.

„Mūsų nuomone „Užmiršti kariai“ atliko neteisėtus darbus, todėl ir pritaikėme administracinę nuobaudą“, – aiškino A. Skaistys, pridurdamas, kad teisme sprendžiamas skirtos nuobaudos, bet ne pačio neteisėtai pastatyto paminklo klausimas.

„Mūsų pozicija yra ta, kad paminklas negalėjo būti pastatytas jo nesuderinus. Todėl paminklas turi būti nuimtas, tada suderintas projektas ir tik tada pastatytas. Mūsų tokia pozicija“, – apibendrino problemą A. Skaistys, akcentuodamas, kad taisyklių būtina laikytis visiems.

A. Skaistys taip pat priminė, kad pažeidimus asociacija „Užmiršti kareiviai“ buvo pripažinusi ir su kaltinimais sutikusi.

2017 m. gruodį Vilniaus Antakalnio kapinėse sovietų karius perlaidojusiai organizacijai „Užmiršti kareiviai“ KPD skyrė beveik 1,5 tūkst. eurų baudą.

KPD taip pat prašo Vilniaus savivaldybės nukelti Antakalnio kapinėse pastatytus du antkapius sovietų bei carinės Rusijos kariams. Pasak departamento, kyla abejonių dėl teisingo ten esančių palaikų identifikavimo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.04; 06:33

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį Vilniuje susitinka su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Slovėnijos Prezidentu Borutu Pahoru. Prezidentė su Slovėnijos vadovu apsilankys Nacionaliniame kibernetinio saugumo centre.

Kibernetinis saugumas

„Slovėnijos Prezidentas domėsis mūsų kibernetinio saugumo patirtimi, nes mūsų patirtis įdomi: mes buvome vieni pirmųjų ir gana sėkmingai vystome kovą su hibridinėmis grėsmėmis ir ypač kibernetinio saugumo srityje. Lietuvoje įkurtas Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, esame daug padarę šioje srityje“, – susitikimo išvakarėse LRT radijui sakė Prezidentė.

Pasak D. Grybauskaitės, Lietuvą ir Slovėniją sieja geri glaudaus bendradarbiavimo santykiai.

„Su Slovėnijos Prezidentu yra labai geri santykiai, lankiausi pernai kovą oficialaus vizito Slovėnijoje. Ten mūsų pasieniečiai ir policijos atstovai padėjo Slovėnijai tuo metu gana sudėtingu laikotarpiu tvarkytis su migracijos srautais. Taigi turime labai gražų bendradarbiavimo pavyzdį“, – kalbėjo Prezidentė.

Lietuvos vadovė pabrėžė, kad Slovėnija yra aktyvi NATO sąjungininkė ir partnerė. Kartu D. Grybauskaitė atkreipė dėmesį, kad Lietuva su Slovėnija bendradarbiauja ir kitais, tarp jų prekybos, klausimais.

Slovėnijos Prezidentas vizito Lietuvoje metu taip pat susitiks su Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu, Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu, Slovėnijos Prezidento vadovaujama delegacija lankysis Antakalnio kapinėse, kur pagerbs žuvusiuosius už Lietuvos laisvę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.12; 10:19

Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Gyvenimas yra toks. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje. Šv. Augustinas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2016.11.01; 10:12

NE žmogaus vienkartybė yra baisi, o tas faktas, kad jis tai žino. Medis, paukštis, žolė šia prasme laimingesni. Žmogus visokiais būdais priešinasi savo žinojimui, jis mėgina užčiaupti jam burną, susikuria sau dievą ir pats sunaikina jį, su siaubu žiūrėdamas į žiburėlį, kuris vis gęsta ir gęsta. Gera būtų nežinoti savo pabaigos, gera būtų, kad, anot legendos, rojuje nebūtų augęs anas nelemtas pažinimo medis. Po jo šakomis gyvename, jo vaisiais mintame, o savo gyvenimo prasmės taip ir nežinome. Tačiau nesiliauname ieškoję ir klausinėję. Ir nieko kita nebelieka, kaip tik patvirtinti seną moralą: mūsų gyvenimo prasmė yra tokia, kokią mes patys jam suteikiame.

Taip, kitos atskaitomybės sistemos nėra. Reikia žmogui pasakyti, kad jis, ir tik jis atsakingas už tą žiburėlį, kuris užsidegė jame gyvenimo pavidalu. Mums duota jį nešti nuo čia ligi ten. Ir tik vieną kartą. Su mumis gyvenimas nesibaigia. Bet jis turi būti geresnis, teisingesnis, šviesesnis. Jau vien todėl, kad mes gyvenome. Mūsų vienkartybė turi būti teigiamas dydis, aukso dulkelė ant gyvenimo kojų.

(Niekaip negaliu nutildyti balso, kuris dabar rėkia manyje: kas žino, o gal nuo mūsų priklauso, kad visas tas purvas, per kurį brendame, virstų auksu. Savo vienkartybėje privalom turėti ir tokią galimybę. Naivu? Tikriausiai. Tačiau prasminga.)

Jeigu jūsų dvasia ieško prasmės, parodykite jai kelią būtent į šitą pusę, ištardami: prasmę turi tiktai gėris. Blogiu aš nepajėgiu pagrįsti gyvenimo vienkartybės (Justinas Marcinkevičius “Dienoraščiai ir datos”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).

Vytauto Visocko nuotraukose: Vilniaus Antakalnio kapinės – 2011 metų lapkričio 1-ąją.

2011.11.02