pp_pagrindinis

Kambario sienos nuo lubų iki grindų nukabinėtos nuotraukomis. Net akys raibsta. Daug panašių vaizdų: miškas, išsirikiavę ginkluoti vyrai, vieni šypsosi, kiti – susimąstę, treti atsirėmę į automatus.

Prie sienų ir per kambario vidurį pastatyti stikliniai stendai. Ir čia viskas sugrūsta – nuotraukos, išrašai iš archyvinių bylų, partizanų pažymėjimai, laiškai motinoms, mylimosioms, surūdijusių gilzių sauja, rankinė granata. Kambarys per ankštas tokiai turtingai ekspozicijai, tačiau Politinių kalinių, tremtinių ir pasipriešinimo dalyvių Panevėžio skyriaus muziejus geresnių neturi.

Continue reading „“Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”“

simenas

1946-aisiais, pavasarį, pas mus ėmė lankytis Šimonių girios partizanai. Dažniausiai ateidavo Žalgiris ir Nemunėlis. Tai valgyti jiems pagamindavau, tai jų atneštus atsišaukimus turėdavau išplatinti, marškinius išskalbti. Taip ir tapau miško brolių pagalbininke, – pasakoja Elena Valevičiūtė-Uoksienė.

E.Valevičiūtė – judri, energinga, smulkaus sudėjimo moteriškė. Ji sėdi prie partizanų nuotraukomis apkrauto stalo ir noriai, nė kiek nepavargdama porina, ką jai ir jos bendražygiams teko išgyventi. Tik retsykiais nutyla – žūtbūt stengiasi prisiminti visų, tiek išdavikų, tiek garbingai ugnį ir vandenį perėjusių vyrų pavardes, slapyvardžius, suėmimo arba žuvimo datas.

Continue reading „Trečią kartą išsigelbėti nepavyko“