Trečią kartą išsigelbėti nepavyko


Print

1946-aisiais, pavasarį, pas mus ėmė lankytis Šimonių girios partizanai. Dažniausiai ateidavo Žalgiris ir Nemunėlis. Tai valgyti jiems pagamindavau, tai jų atneštus atsišaukimus turėdavau išplatinti, marškinius išskalbti. Taip ir tapau miško brolių pagalbininke, – pasakoja Elena Valevičiūtė-Uoksienė.

E.Valevičiūtė – judri, energinga, smulkaus sudėjimo moteriškė. Ji sėdi prie partizanų nuotraukomis apkrauto stalo ir noriai, nė kiek nepavargdama porina, ką jai ir jos bendražygiams teko išgyventi. Tik retsykiais nutyla – žūtbūt stengiasi prisiminti visų, tiek išdavikų, tiek garbingai ugnį ir vandenį perėjusių vyrų pavardes, slapyvardžius, suėmimo arba žuvimo datas.

Deja, atmintis jau nebe tokia, kaip jaunystės dienomis, ir E.Valevičiūtė kartais tarsi prasikaltusi taria:

O va šito pavardės tai tikrai neprisimenu, labai trumpai jį mačiau.

Greta sėdi buvęs partizanas, buvęs partizanų ryšininkas Antanas Šimėnas, supažindinęs mane su E.Valevičiūte. Kai moteriškė (jos slapyvardė buvo Nida) ko nors nebeprisimena, įsiterpia A.Šimėnas. Ką užmiršusi E.Valevičiūtė, to dar neužmiršęs A.Šimėnas. Beje, jie abu dažnai ima vienas kitam dėstyti apie nuotraukose įamžintus vyrus, kurie visai nesusiję su jos ir jo gyvenimo istorijomis. Netrukdau. Nepertraukiu. Tegul išsikalba, tegul išsipasakoja. Diktofonas užrašinėja viską, ką buvę partizanai vienas kitam sako. Atidžiai klausausi, kaip du partizanai, daug sykių žvelgę mirčiai į akis, tarpusavyje šnekučiuojasi, visai užmiršę šalimais sėdintį žurnalistą, ir man į galvą topteli mintis: jų likimai verti storiausių romanų. Kaip būtų įdomu, jeigu koks nors rašytojas sukurtų gilų, psichologinį romaną apie miško brolius.

Pagaliau A.Šimėnas paragina Nidą baigt “pašalines šnekas” ir liepia pasakoti tik apie save.

E.Valevičiūtė pradeda nuo 1946 metų rudens.

…1946-ųjų rugsėjo mėnesį atėjo Žalgiris su Nemunėliu ir paprašė nunešti didelį glėbį proklamacijų į Grikiapelių kaimą. Dar perspėjo: jeigu trobos durys bus uždarytos, paketą reikia palikti šuns būdoje. Nida užduotį įvykdė. Bet po kelių dienų, ar tik ne rugsėjo 6-ąją, į jos pirkią suvirto dešimt stribų ir slaviškų veido bruožų kareivių. Ją iš karto nusivarė į Svėdasus. Naktį teko praleisti sandėlyje, sklidiname dvokiančio vandens. Po to išgabeno į Kupiškį.

O čia tai jau lupo rimtai. Net vilkšuniu pjudė, “bananais”, pargriovę ant žemės, daužė per galvą, nugarą. Ypatingai bjauraus būdo buvo storulis žydas Ruchlovas, vienas iš Kupiškio KGB vadovaujančių personų. Kur dabar žydas Ruchlovas, ar dar jis gyvas, Nida nežinanti. Tardytojas Dulniovas, taip pat turėjęs sadistinių polinkių (į jo nagus buvo pakliuvęs A.Šimėnas), Nidos nekankino. Su totoriumi Dulniovu jai iš viso neteko susitikti (kur šis niekšas, vienas Dievas težino, anot A.Šimėno). Ryšininkė Nida nusprendė bėgti, kai ją iš tardymo izoliatoriaus nuvedė į tualetą. Kol kareivis, pasidėjęs tarp kojų automatą, bandė užsidegti cigaretę, ji staigiai atplėšė medines būdelės duris ir, nors kareivis stovėjo čia pat, vos už kelių metrų, šoko bėgti kiek kojos neša. Iš baimės apmirusia širdimi peršoko per upelį ir laukais (buvo prietema, stipriai lijo) pasileido, kur akys veda.

– Kareivis į mane šaudė, bet, man regis, jog šaudė jis į orą. Jeigu būtų norėjęs, viena kita kulka tikrai galėjo kliudyti mane. Gal jam pagailo sumuštos mergiotės? – svarstė Nida.

Laimingai pasprukusi iš Kupiškio tardytojų, Nida sėkmingai pasiekė Grigalių ir Kinderių apylinkes. Kaip tyčia, ten siautėjo rusų kariuomenė. Matyt, mišką “šukavo”. “Jeigu sulaikys, sakysiu, kad į atlaidus einu”, – svarstė iš baimės apmirusi Nida. Bet kareiviai nesulaikė, nieko nekamantinėjo. Užtat įtarimas kilo partizanams, tupėjusiems netoliese. Partizanai matė, kaip Nida, niekieno netrukdoma, praėjo pro rusų virtines. Partizanai ryšininkę nusivedė į stovyklą. Stovykloje liepė prisipažinti, ar tik ne komjaunuolė esanti. Neaišku, kaip būtų susiklostęs E.Valevičiūtės likimas, jeigu tarp partizanų nebūtų pasipainiojęs vienas pažįstamas. Domas Matulionis (toks buvo pažįstamo partizano vardas) liepė paleisti merginą, pareiškęs, jog ją gerai žinąs ir ja visiškai pasitikįs. Ir vėl E.Valevičiūtei likimas buvo palankus.

Slapstantis pas girininką Stravinską, kartą trobon sugarmėjo gal tuzinas rusų kareivių. Kareiviai tik nusijuokė, kai ji pasakė atėjusi pas girininką pirkti rąstų. Liepė niekur neiti, net sargybinį pastatė prie durų. Kai sargybinis užsisvajojo, o gal pradėjo snausti, Nida nejučiomis išslinko iš kambario ir pasislėpė tvarte, po ėdžiomis. Čia jos niekas neieškojo. Besislapstydama Inkūnuose, vos nežuvo per kunigą. Žmonės jai patarė apsistoti pas Inkūnų kunigą, esą jis jau globoja keletą vyrų iš miško, tai ir ją priglaus. Sunku pasakyti, kodėl Nida nepaklausė žmonių. Gal širdis kažką negero nujautė? Kunigas, pasirodo, tarnavo ne Dievui, bet okupantams. Visi pas jį besislapstę vyrai netrukus buvo suimti. O kunigas nuo to laiko kaip į vandenį dingo. Pasak A.Šimėno, partizanai jam paskelbė mirties nuosprendį, bet sušaudyti neišdrįso. Liepė tik visiems laikams išsinešdinti iš Lietuvos.

1947 metais E.Valevičiūtė besislapstydama pasiekė net Vilnių. Iki 1948 metų čia dirbo viename ansamblyje siuvėja, skalbėja. Kai ir čia tapo nesaugu, išėjo pas partizanus Šarūną ir Rūgštymą į Šimonių girią. Partizanams E.Valevičiūtė virė valgį, tvarkydavo jų drabužius, spausdino mašinėle atsišaukimus. Jos sesuo Janina gretimame bunkeryje dirbo štabo raštvede. 

Nelaimė atėjo netikėtai, kai jos visi mažiausiai laukė. 1949-ųjų lapkričio 2-osios rytą vyrai jau ruošėsi užmaskuoti bunkerio angas (angos dieną visuomet būdavo kruopsčiai paslepiamos), kai kažkur miško tankmėje partizano Montės slėptuvės rajone, pasigirdo duslūs, pavieniai automato šūviai. Tratėjimas netrukus nutilo, bet po gero pusvalandžio vėl pasigirdo pokšėjimas. Šį kartą pliekė kaip reikiant. Tarzanas, su kurio vyrais Nida kartu gyveno, karštligiškai svarstė, ką daryti – ar pasilikti, ar traukti atsarginės slėptuvės link. “Jeigu niekas neišdavė, nė pats velnias mūsų slėptuvės neras, jeigu eisime per mišką, rizikuojame pakliūti į pasalą”, – kažkas pasakė.

O pasilikti nereikėjo. Tarzano bunkeris buvo išduotas. Rusai apie Tarzano slėptuvę žinojo viską: kad slėptuvė turi tris išėjimus, kad visos angos kruopsčiai užminuotos. Apie pusiaudienį Tarzano grupė išgirdo, kaip kažkas virš galvų kasa žemę – čekšt, čekšt. Tarzanas iš karto liepė ruoštis kautynėms. Susprogdinę du išėjimus, pro likusį, kilus sąmyšiui, jie manė pamėgint pasprukti. Nespėjo.

– Išgirdau kurtinantį sprogimą, o gal ir kelis, spėjau dar pamatyti, kaip mano pusėn veržiasi juodų dūmų kamuoliai, kaip kažkam iš galvos pliaupia tamsiai raudono kraujo upeliai, paskui man pasirodė, kad valgau saldžią saldžią košę, – susijaudinusi kalbėjo E.Valevičiūtė, o A.Šimėnas paaiškino:

– Po sprogimo sužeistam žmogui beveik visada atrodo, kad jis valgo saldų maistą.

Leisgyvę E.Valevičiūtę nugabeno į Kauną. Po kelerius metus trukusio slapstymosi ir gyvenimo bunkeryje prasidėjo tardymų metas.

E.Valevičiūtės akyse sužvilga ašaros, pradreda virpėti ranka, smakras:

– Niekas nesupras, kokia baisenybes man teko patirti. Vyrus iki raudonumo įkaitusiais lygintuvais svilino…

Po tardymų Nida atsidūrė Komijoje, Intoje. Gavo 25 metus. Sėdėti teko penkiolika. Sugrįžo atgal į Panevėžį, bet šlubas pasų stalo viršininkas neregistravo – reikalavo 300 rublių kyšio. Iš kur pas trentinę tokie pinigai?! Tas šlubas pasų stalo viršininkas, įžūliai reikalaudavęs kyšių iš visų tremtinių, šiandien dar gyvas. Turi butą Panevėžyje.

E.Valevūčiūtė skėsteli rankomis, tarsi norėdama pasakyti: štai ir viskas, ką norėjau papasakoti.

Nuotraukoje: buvęs partizanų ryšininkas Antanas Šimėnas, šių eilučių autorių supažindinęs su partizanų ryšininke Elena Valevičiūte-Uoksiene.

2011.11.14


Prisijunkite prie diskusijos