Posakis „nėra blogo, kas neišeitų į gera“ tikrai ne visada teisingas. Bet tiesos grūdo jame esama: būna, kad iš karto atrodantys blogi dalykai vidutiniu arba ilguoju laikotarpiu pasirodė esą gana naudingi. Išpuoliai prieš K. Škirpą ir J. Noreiką kaip tik ir yra toks atvejis.
Kad ir kokie jie yra nemalonūs, vargu ar be jų į dienos šviesą būtų iškilę ir tapę akivaizdu platiems visuomenės sluoksniams tai, ką iki tol įžvelgė ir apie ką beviltiškai mėgino prabilti bei įspėti valstybei lojalūs vidaus ir užsienio politikos analitikai bei komentatoriai. Vyksta plati prieš Lietuvą nukreipta antivalstybinė propagandinė kampanija. Savita ir itin pavojinga tuo, kad ją atlieka ne tik lengvai atpažįstama ir demaskuojama 5-ji Vladimiro Putino kolona, bet ir pastarąją triukšmingai krtikuojanti, antirusiškas nuostatas kiekviename žingsnyje demonstruojanti, o iš tikrųjų su 5-ąja kolona ranka rankon dirbanti partnerė – tos pačios Rusijos 6-oji kolona. Kaip niekada aktyviai įsitraukusi į puikiai ne Lietuvoje parengtą ir iš svetur kordinuojamą Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo puolimo ir šmeižto akciją, ji pirmą kartą šitaip atvirai išsidavė veikianti kaip tyliųjų Lietuvos valstybingumo žlugdytojų kohorta.
Visuomenės pasipiktinimas privertė įsijautusius į tautos istorinės atminties šeimininkų vaidmenis šios kolonos atstovus spręsti jiems iki šiol neįprastą uždavinį gintis ir teisinti savo antivalstybinę veiklą. Ypač daug rūpesčių ir nerimo šiems veikėjams kelia pagaliau akivaizdžiai išryškėjęs jų antilietuviškų ir antivalstybinių nuostatų bei veiksmų panašumas su jų pačių smerkiamų 5-osios V. Putino kolonos atstovų pažiūromis ir tamsiais prieš Lietuvą nukreiptais bei jai smarkiai kenkiančiais darbais. Idėjinę giminystę ir sąsajas desperatiškai mėginama sumenkinti arba neigti įvairiais atsiribojimais ir atsainiais pasišaipymais iš tariamai nepagrįstų įžvalgų ir priekaištų.
Kadras iš Edmundo Jakilaičio laidos „Dekonstrukcijos”. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau nepavyks, nes abiejų kolonų idėjiniai ryšiai ir praktinės veiklos sąsajos pernelyg stiprūs, kad būtų galima juos lengvai nutraukti. Konkrečių įrodymų, kad jie egzistuoja, toli ieškoti nereikia – jie po ranka. Rusijoje veikia galinga informacinė agentūra Eurasia Daily (EADaily), sukurta 2015 m., tikslu, kaip teigiama jos vizitinėje kortelėje, „objektyviai nušviesti politinius ir socialinius-ekonominius procesus Eurazijos žemyne“.
Galingos agentūros pranešta žinia nuvilnijo ir pasklido po visus neparėpiamų Eurazijos platybių kampelius. Atrodytų, viskas aišku: įžūli propagandinė diversija prieš valstybę. Ką tų platybių gyventojai nutuokia apie kreipimąsi pasirašiusias tris „solidžias ir įtakingas“ organizacijas, apie kurias yra girdėjęs net retas Lietuvos pilietis? Tačiau toli nuo Lietuvos netrūks patikėjusių šia žinia. Kad tokios žinios gali būti ir būna nepaprastai paveikios, primena ir Sąjūdžio laikų patirtis. Juk būta visiškai tikrų istorijų, kai prisižiūrėję Maskvos televizijos naujienų laidos „Vremia“ informacinių laidų, į Lietuvą susiruošę arba ketinantys keliauti kitų „broliškų respublikų“ gyventojai baukščiai teiraudavosi čia esančių pažįstamų, ar Vilniaus geležinkelio stotyje arba aerouoste jų netyko, pasiruošę čia pat nugalabyti, sužvėrėję „nacionalistinio-fašistinio“ Sąjūdžio smogikai.
Trijų „antifašistinių“ organizacijų paskelbtas ir EADaily paslaugiai paskleistas kreipimasis – tipiškas 5-osios V. Putino kolonos išpuolis. Todėl buvo natūralu laukti, kad apie šią provokaciją praneš visos didžiausios Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Tačiau niekur apie tai net neužsiminta. Visur tvyrojo olimpinė ramybė ir kapų tyla. Ir tik atidžiau įsigilinus netrunka paaiškėti tokio, švelniai sakant, keisto santūrumo priežastis.
Pasirodo, kad Eurazijos erdvėje paskleidusi melagingus teiginius Rusijos informacinė agentūra gali jaustis kuo ramiausiai. Juk jos žinią apie Lietuvoje prasidėjusią barbarišką antisemitinę kampaniją autoritetingai patvirtino nacionalinio transliuotojo portale lrt.lt angliškai paskelbta, taigi pirmiausia ir daugiausia Vakarų šalių piliečiams skirta žinia, gaivinanti jų atmintyje tamsiausius nacionalsocializmo siautulio laikus.
Nuostabi, tiesiog paslaugiai ant lėkštelės padėta dovana EADaily ideologinio fronto kariams. Juk nei Rytų, nei Vakarų gyventojai nesužinos, kad vos po dienos uždaryta Vilniaus sinagoga ir LŽB būstinė, lyg burtų lazdele mostelėjus, vėl atsidarė. Jiems bus anaiptol nelengva suprasti, kad Lietuva yra civilizuota teisinė valstybė, kurioje galioja aiškus principas: pateikus konkrečius grasinimų įrodymus, čia darbo imasi teisėsaugos institucijos, kurių pareiga yra išsiaiškinti ir pagal įstatymą nubausti kitus piliečius bauginančius ir terorizuojančius asmenis.
Kadras iš E.Jakilaičio laidos „Dekonstrukcijos”. Slaptai.lt nuotr.
Šio svarbaus ir turbūt nepigiai mokesčių mokėtojams kainuojančio projekto paskirtis, kurią jo vadovas laiko net patriotine-žurnalistine misija, yra tokia: „Rusija siekia daugybės tikslų – parodyti Lietuvą kaip nepatikimą NATO ir Europos Sąjungos valstybę, valstybę, kurioje nėra demokratijos, teisės viršenybės, valstybę, kurioje garbinami nusikaltėliai, valstybę, kurios kariuomenė korumpuota ir nemotyvuota, valstybę, kurios neverta ginti ar dėl jos aukotis. Rusijos propagandistai siekia parodyti Lietuvą kaip iš esmės žlungančią valstybę. Apie visa tai mes kalbėsime „Dekonstrukcijose“, – pasakoja E. Jakilaitis.“
Tad atrodytų, kad dvi hibridinio karo dvasia ir stiliumi paskleistos EADaily informacinės agentūros ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo portale paskleistos žinios nedelsiant turėjo tapti dalykiškos ir griežtos dekonstrukcijos taikiniu, atskleidžiant jų pavojingumą valstybei ir toli gražu ne kiekvienam šalies piliečiui akivaizdžias jų prasmines politines sąsajas. Tai juo labiau reikėjo padaryti turint omenyje, kad „Dekonstrukcijų“ pirmosios laidos tema buvo simboliškai ir prasmingai pavadinta „neteisėta Lietuvos valstybė“. Šia laida kaip tik mėginta „dekonstruoti“ rusišką propagandą, siekiančią visais įmanomais būdais „įrodyti“, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė esanti istorinė klaida ir geopolitinis nesusipratimas.
Todėl galima tik stebėtis, kodėl kovotojais su Rusijos propaganda besiskelbiantys „Dekonstrukcijų“ laidų rengėjai niekaip neįstengia suprasti, kad Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo diskreditavimas, pasitelkus ketveriopą – nacionalizmo, fašizmo, nacionalsocializmo ir antisemitizmo – kortą, yra vienas veiksmingiausių būdų skleisti pasauliui žinią, jog Lietuvos valstybė yra neteisėta ir neturi teisės egzistuoti. Šios žinios sklaida yra vienas svarbiausių Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš Lietuvą ginklų ir gal net kertinis jo elementas. Žinią sutartinai skleidžia abi – 5-oji ir 6-oji V. Putino agitpropo kolonos.
Tačiau kažkodėl „dekonstrukcijos“ yra selektyvios – narpliojamos ir demaskuojamos tik Kremliui atvirai tarnaujančios 5-osios kolonos parankinių ardomosios antivalstybinės veiklos apraiškos. Jau vien tai yra blogai, nes šitoks vienpusiškumas kenkia nacionaliniam saugumui. Beje, dabar aiškėja kur kas didesnė ir pavojingesnė „dekonstrukcijų“ yda. Lietuvos žiniasklaidoje slepiamos ir nutylimos net 5-osios kolonos vykdomos propagandinės diversijos prieš valstybę, jeigu tik iškyla grėsmė, kad jas paviešinus ir giliau išanalizavus jų turinį ir paskirtį bus „apšviesti“ ir 6-ajai kolonai priklausantys idėjiniai pačių „dekonstruktorių“ bendraminčiai, kurie neretai būna ir asmeniniai jų draugai ar bičiuliai.
Išryškėjusios „dekonstrukcijų“ baltosios dėmės yra nepaneigiamas įrodymas, kad vyksta pavojingi žaidimai Lietuvos valstybės saugumu ir likimu. Todėl šias pastabas apie EADaily ir lrt.lt sąveiką sutartinai darbuojantis antilietuviškos propagandos baruose derėtu laikyti kukliu pirmuoju mėginimu užpildyti potencialiai pragaištingas, bet neatsakingai ir neleistinai nutylimas iki šiol vykdytų „dekonstrukcijų“ paliktas spragas.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu. EPA – ELTA nuotr.
Amerikiečių laikraštis „The New York Times“ savo tarptautinėje versijoje atsisakys kasdieninių politinių karikatūrų. Balandį JAV dienraštis atsiprašė už karikatūrą, kurią kritikai pavadino antisemitine.
„The New York Times“ redaktorius Jamesas Bennetas pareiškė, kad laikraštis jau metus laiko svarsto atsisakyti karikatūrų užsienio rinkai skirtame leidinyje, kaip tai jau padarė amerikietiškame variante. Sprendimas įsigalios liepos 1-ąją.
Minėta kritikos sulaukusi karikatūra vaizdavo Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu kaip aklųjų šunį vedlį su Dovydo žvaigžde ant antkaklio, vedantį aklą JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Šis karikatūroje dėvi kipą. JAV žydų bendruomenėje karikatūra sukėlė siaubą.
Praėjus kelioms dienoms po karikatūros paskelbimo, „The New York Times“ pareiškė, kad piešinys buvo „antisemitiškas ir įžeidžiantis“. Laikraštis atsiprašė už „neteisingą sprendimą jį paskelbti“. Leidėjas Arthuras Greggas Sulzbergeris sakė, kad už „antisemitinės karikatūros“ paskelbimą atsakingas redaktorius buvo įspėtas.
Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos sostinėje Berlyne surengti protestai prieš radikalių islamistų eitynes. Protestuotojai dėvėjo kipas, tradicines žydų kepuraites, taip išreikšdami nepritarimą kontraversiškiems perspėjimams, kad Vokietijoje jas viešai dėvėti gali būti nebesaugu, praneša naujienų agentūra dpa.
Berlyne į gatves planavo išeiti apie 2 000 musulmonų, priklausančių radikalioms grupuotėms.
Anksčiau Vokietijos vyriausybės antisemitizmo komisaras Felixas Kleinas perspėjo žydus nedėvėti kipų viešose vietose dėl šalyje išaugusio antisemitizmo.
Tačiau vėliau komisaras paragino vokiečius ateiti į šeštadienį rengiamus protestus dėvint žydų tradicines kepuraites ir taip pat prisijungti prie šią dieną rengiamų Izraelį palaikančių demonstracijų.
Berlyno senatorius atsakingas už vidaus reikalus Andreas Geiselis šeštadienį sakė, kad antisemitizmas taip ir nebuvo eliminuotas iš Vokietijos visuomenės.
Planuota surengti du protestus pr
Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
ieš islamistų eitynes, o jose dalyvauti užsiregistravo iš viso 800 žmonių.
Įtampa tarp arabų ir žydų paaštrėja minint Al Kudso (Jeruzalės) dieną, besibaigiant Ramadanui, musulmonų pasninko mėnesiui.
Šią dieną 1979 m. inicijavo Iranas ir kasmet šiuo metu ragina musulmonus užimti Jeruzalę, arabiškai vadinamą Al Kudsu.
Oficiali statistika rodo, kad antisemitinių išpuolių Vokietijoje 2017 m. lyginant su 2018 m. padaugėjo 10 procentų – nuo 1 504 iki 1 646. O smurtinių atvejų skaičius išaugo nuo 37 iki 62.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas paskelbė priemones kovai su antisemitizmu. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė naujas priemones kovai su antisemitizmu, kai pastaraisiais metais šalyje padažnėjo antisemitinių išpuolių, skelbia BBC.
Prieš kelias dienas žydų kapinėse netoli Strasbūro buvo išniekinta apie 80 kapų, jie buvo apipaišyti svastikomis – nacių simboliais. Antradienį prezidentas vyko į kapines apžiūrėti padarytos žalos. Tą pačią dieną visoje Prancūzijoje vyko tūkstantinės demonstracijos, skirtos pasmerkti antisemitizmą ir parodyti paramą žydų bendruomenei.
Trečiadienį vykusiame žydų organizacijų susitikime E. Macronas pristatė priemones kovai su intensyvėjančiu antisemitizmu. E. Macronas sakė, kad vyriausybė imsis veiksmų prieš tris kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupuotes: „Bastion Social“, „Blood and Honour Hexagone“ ir „Combat 18“, kurios, prezidento teigimu, skatino neapykantą ir diskriminaciją.
E. Macronas taip pat teigė, kad Prancūzija pripažins antisionizmą (Izraelio teisės egzistuoti neigimas) antisemitizmo forma, ir pridūrė, kad parlamentas balsuos dėl naujo įstatymo, skirto kovoti su neapykanta internete.
Pastaruoju metu Prancūzijoje padažnėjo antisemitinio pobūdžio išpuolių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę vandalai išniekino velionės Holokaustą išgyvenusios Prancūzijos politikės Simone Veil atvaizdą, o praėjusį savaitgalį Paryžiuje vykusio „geltonųjų liemenių“ protesto metu demonstrantai šūkavo antisemitinius įžeidinėjimus prancūzų intelektualo, filosofo Alaino Finkielkrauto atžvilgiu.
Anksčiau šį mėnesį skelbta, kad pernai Prancūzijoje 74 proc. išaugo antisemitinių išpuolių skaičius. Šalyje praėjusiais metais užregistruotas 541 antisemitizmo atvejis. Tai sukėlė susirūpinimą Prancūzijoje, kurioje gyvena didžiausia Europos žydų bendruomenė.
Lenkijos vyriausybė antradienį pareikalavo Izraelio oficialiai atsiprašyti už įžeidžius komentarus, kurie laikomi „rasistiniais“.
Antradienį Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Szymonas Szynkowskis sakė, kad Izraelis privalo „atsiriboti nuo užsienio reikalų ministro pareiškimo ir atsiprašyti.”
S. Szynkowskis omenyje turėjo savaitgalį Izraelio užsienio reikalų ministro Israelio Katzo išsakytus žodžius, kad „lenkai įsiurbia antisemitizmą su motinos pienu.”
I. Katzas taip pat sakė, kad „buvo daug lenkų, kurie bendradarbiavo su naciais.”
Iš pradžių įžeidžius žodžius išsakė Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, o kiek vėliau, komentuodamas situaciją dėl B. Netanyahu žodžių, I. Katzas pareiškė, kad „ministras pirmininkas aiškiai išsakė savo mintis“, ir tada išsakė kitus įžeidžius komentarus Lenkijos atžvilgiu.
Dėl incidento buvo atšauktas Jeruzalėje turėjęs įvykti Višegrado grupės (V4 – Čekija, Lenkija, Slovakija, Vengrija) šalių ir Izraelio lyderių susitikimas, nes Lenkija nusprendė jame nedalyvauti.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pirmadienį sakė, kad tokie komentarai yra „nepriimtini ir rasistiniai“, bei pridūrė, kad I. Katzas „bandė įžeisti lenkus iškraipydamas istoriją.„
Premjero patarėjas įspėjo, kad jei nebus atsiprašymo, nukentės Izraelio ir Lenkijos santykiai. „Negalime leistis būti šmeižiami tarptautinėje arenoje “, – sakė patarėjas Marekas Suskis.
Prancūzijoje pernai, vyriausybės duomenimis, 74 proc. išaugo antisemitinių išpuolių skaičius. Užregistruotas 541 antisemitizmo atvejis, pranešė Vidaus reikalų ministerija. 2017-aisiais Prancūzijoje, oficialiais duomenimis, buvo užregistruota 311 antisemitinių nusikaltimų. Tai buvo 7 proc. mažiau nei 2016-aisiais.
„Antisemitizmas plinta kaip nuodai“, – Sent Ženevjev de Bua priemiestyje sakė Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe’as Castaneris. Čia 2016-aisiais buvo pagrobtas ir tris savaites kankinamas žydas Ilanas Halimis. 23-ejų jaunuolis mirė atvežtas į ligoninę. Prieš 13-ąsias jo mirties metines buvo išniekinta jo atminimo vieta. Buvo perpjautas medis, pasodintas I. Halimio garbei.
Savaitgalį keli antisemitiniai incidentai pasipiktinimą sukėlė ir Paryžiuje. Be kita ko, svastika buvo išpaišytos politikės Simonės Veil, kuri yra išgyvenusi Aušvico baisumus, pašto dėžutės.
Devyni iš 10-ies Europos žydų mano, kad per pastaruosius penkerius metus išaugo antisemitizmas, rodo pirmadienį Europos Komisijos (EK) paskelbtos naujos apklausos duomenys, informuoja „Politico“.
Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Apklausa buvo atliekama 12-oje Europos šalių, kuriose gyvena 96 proc. Europos žydų. Tai Austrija, Belgija, Danija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Italija, Nyderlandai, Lenkija, Ispanija, Švedija ir Didžioji Britanija. Tyrimo metu buvo apklausta 16 300 žmonių.
Remiantis apklausos duomenimis, 89 proc. respondentų sakė, kad antisemitizmas labiausiai paplitęs internete ir socialiniuose tinkluose.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktos apklausos duomenimis, 85 proc. apklaustų žmonių teigė, kad antisemitizmas yra didžiausia socialinė ir politinė problema jų šalyse.
73 proc. apklaustųjų mano, kad priešiškas elgesys žydų atžvilgiu viešosiose vietose yra didelė arba labai didelė problema. Beveik trečdalis Europos žydų sakė vengiantys dalyvauti renginiuose arba lankytis žydų vietose, nes nesijaučia saugūs.
Padėtis ypač sudėtinga Prancūzijoje, kur 88 proc. žydų bendruomenės narių sakė, kad jų pastatų ir institucijų niokojimas yra problema. 83 proc. sakė, kad žydų kapinių išniekinimas kelia jiems nerimą.
Apklausos metu taip pat paaiškėjo, kad per paskutinius 12 mėnesių 28 proc. Europos žydų patyrė antisemitinį priekabiavimą, įskaitant įžeidžiamus ir grasinamus komentarus, įžeidžiamus gestus ir įžeidžiamus komentarus socialinėje žiniasklaidoje. Ypač didelis procentas užfiksuotas Vokietijoje. Per pastaruosius penkerius metus dėl augančio antisemitizmo apie 40 proc. Europos žydų svarstė išvykti iš savo šalies.
Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga. Omenyje turimas solidus veikalas „DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“.
Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.
Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.
Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.
Šiandien skelbiamoje diskusijoje narpliojami klausimai: kada KGB suprato, jog sovietinė santvarka žlugs; kodėl KGB buvo antisemitinė organizacija; kas sugalvojo lėktuvo užgrobimą; KGB rėmė visas pasaulio teroristines organizacijas; absurdai nagrinėjant holokausto ir getų temą; ar Vincą Kudirką galima apkaltinti antisemitizmu; kodėl Kremliui būtina apšmeižti Kazį Škirpą ir Joną Noreiką; Komunistų partija ir KGB – dvi skirtingos kontoros; kokią klaidą padarė Komisija nacių nusikaltimams tirti; koks skirtumas tarp Gorbačiovo ir Andropovo; kodėl negalima tikėti žmonių, kuriuos tardė KGB, parodymais?
Skandale, kilusiame dėl numanomo suokalbio tarp Donaldo Trumpo rinkimų štabo darbuotojų ir Rusijos, ne mažiau kaip tris kartus figūruoja Izraelis, tvirtina ispanų laikraštis El Mundo. Paskutinis pagal laiką atvejis „rodo, kad kažkoks aukšto rango Izraelio valdininkas (gal gynybos ministras Avigdoras Libermanas) bendradarbiavo su Polu Manafortu (buvusiu Trumpo štabo vadovu), kad apdergtų Ukrainos opozicijos lyderę Juliją Timošenko ir paremtų prorusišką Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių“, rašo korespondentas Pablas Pardas.
„Buvo planuojama apkaltinti antisemitizmu Timošenko, o tuo pačiu, pagal asociaciją, tuometę JAV valstybės sekretorę Hilari Klinton, kuri kritikavo Janukovičių; galutinis tikslas – pasiekti, kad Kijevas suartėtų su Vašingtonu“, – rašo laikraštis, remdamasis dokumento 17-uoju puslapiu, kuriame Manafortas praėjusį penktadienį pripažino savo kaltę ir atsidavė specialiojo prokuroro Roberto Miulerio žinion.
„Dokumente aprašoma, kad Manafortas surežisavo schemą, siekiant tikslo, kaip jis tada tvirtino laiške, jog „Obamos žydai“ paspaustų (JAV) administraciją, kad toji atsisakytų Timošenkos ir paremtų Janukovičių“. Strategija numatė „skleisti straipsnius apie tai, kad kažkoks aukšto rango asmuo iš kabineto (kritikavęs Janukovičiaus poelgį su Timošenko) laikosi antisemitinių pažiūrų, nes palaiko Timošenko“.
Tuo tikslu būsimasis Trumpo štabo vadovas „privačiai koordinavo su vienu aukštu pareigūnu iš Izraelio vyriausybės, kaip paskleisti viešą pareiškimą, kuriame ta istorija būtų paviešinta“, rašo autorius, pranešdamas, kad tai buvo 2012 metų spalio mėnesį, prieš keletą dienų iki prezidento rinkimų JAV ir parlamento rinkimų Ukrainoje.
Manafortas elektroniniame pašte pasigyrė, kad apie tariamą Timošenkos ir ponios Klinton antisemitizmą parašys bulvarinis leidinys New York Post. „Po naujienos išspausdinimo Manaforto komanda ketino pranešti Obamos vyriausybei, kad Mitas Romnis (Obamos varžovas 2012 metų rinkimuose, – red. past.) įtikino „aukštą pareigūną iš Izraelio vyriausybės“ neminėti savo komunikate paramos, kurią Vašingtonas teikė Timošenko. Tokiu būdu jis tikėjosi „užsitikrinti (Obamos – red. past.) vyriausybės palankumą Janukovičiaus atžvilgiu“, – sakoma straipsnyje.
2012 metų spalio 27-ąją „Izraelio URM išspausdino komunikatą rusų kalba, kuriame rūsčiai pasmerkė Timošenkos paktų su jos šalies ultradešiniaisiais politiką“, rašo autorius. Tuo metu A. Libermanas buvo Izraelio užsienio reikalų ministras.
Julija Timošenko
Amerikos žiniasklaida pamanė, kad „aukštas pareigūnas iš Obamos kabineto“ – tai Hilari Klinton. „Izraeliečiai spėja, kad „aukštas pareigūnas“ iš tos šalies, kuris, kaip manoma, koordinavo savo veiksmus su Manafortu ir savo iniciatyva išleido diplomatinę notą rusų kalba, – tai Libermanas. Tačiau planas žlugo, nes nei New York Post, nei kiti leidiniai neišspausdino melagingos naujienos apie Klinton „antisemitizmą“, – sakoma straipsnyje.
Autorius primena du atvejus, kai „Rašageito“ skandale buvo minėtas Izraelis. Trumpo rinkimų štabo patarėjas Džordžas Papadopulas „turėjo kontaktų su Izarelio žvalgyba“, tvirtina laikraštis, remdamasis jo žmona ir buvusiu Australijos užsienio reikalų ministru Aleksanderiu Dauneriu.
2016 metų gruodį būsimasis Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Maiklas Flynas slapta susitiko su Rusijos ambasadoriumi Sergejumi Kisliaku, tvirtina leidinys. Parodymuose Miuleriui ponas Flynas pareiškė, kad „gana aukštas prezidento pereinamosios komandos narys liepė jam susisiekti su aukštais pareigūnais iš užsienio vyriausybių, įskaitant Rusiją“, ir paprašyti jų „atidėti“ Izraelio gyvenvietes smerkiančią rezoliuciją „arba balsuoti prieš ją“ JTO Saugumo Taryboje.
Premjeras Saulius Skvernelis kartu su Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Bendradarbiavimo perspektyvas ekonomikos, gynybos, kibernetinio saugumo, mokslo ir inovacijų, kultūros bei turizmo srityse ministras pirmininkas Saulius Skvernelis aptarė su Lietuvoje viešinčiu Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu.
Tai istorinis – pirmasis Izraelio Vyriausybės vadovo vizitas Lietuvoje.
„Izraelis yra mūsų strateginis partneris Artimųjų Rytų regione. Tikiuosi, kad šis vizitas dar labiau suaktyvins dvišalius santykius. Šie metai yra išskirtiniai Lietuvos ir Izraelio valstybingumui, minint 100 metų Lietuvos nepriklausomybės ir 70 metų Izraelio valstybės sukaktis. Džiaugiamės intensyvėjančiu bendradarbiavimu, šalis siejančiais saitais. Lietuvą ir Izraelį ypač suartina daug istorinių bei kultūrinių ryšių ir patirčių“, – sakė premjeras.
Pasak Vyriausybės vadovo, vienas iš prioritetų – dvišalių ekonominių ryšių stiprinimas, aktyvesnis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas, todėl būtų tikslinga įsteigti tarpvyriausybinę bendradarbiavimo komisiją, kuri turėtų suteikti šiems procesams didesnį pagreitį.
Sutarta, jog itin svarbu toliau skatinti glaudžius ryšius švietimo ir mokslo, gynybos pramonės, technologijų srityse. Kalbėta, kad reikia aktyvesnių verslo kontaktų.
S.Skvernelis pasiūlė įsteigti Lietuvos ir Izraelio jaunimo mainų fondą. Izraelis – vienas iš inovacijų lyderių pasaulyje, tad Lietuva tikėtųsi aktyvesnio dialogo inovacijų politikos srityje ir siekti efektyvesnio jų panaudojimo komercinėje veikloje.
Aptariant tarptautinius santykius, akcentuota, jog Lietuva visada pasirengusi tarpininkauti stiprinant Izraelio ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. Taip pat pažymėta, kad būtų prasminga keistis vertinga patirtimi, kuri padėtu užtikrinti nacionalinį saugumą.
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje vyko protestas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Akcentuota, kad turistai iš Izraelio vis plačiau atranda Lietuvą, nuo spalio mėnesio tiesioginiai skrydžiai į Izraelį bus vykdomi 5 kartus per savaitę iš Vilniaus ir Kauno. Tai turėtų dar labiau pagyvinti turistų srautus. Premjeras pakvietė Izraelio oro vežėjus pasinaudoti Kauno ir Šiaulių oro uostų turima infrastruktūra, Lietuva galėtų tapti Izraelio krovinių paskirstymo centru.
Susitikimo metu taip pat kalbėta, kad Izraelis yra reikšmingas Lietuvos partneris karinių įsigijimų srityje. Lietuvai ypatingai svarbus dialogas konvencinių ir hibridinių grėsmių, kibernetinio saugumo klausimais. Sveikintina, kad prieš kelis mėnesius pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas dėl bendradarbiavimo viešojo saugumo ir kovos su nusikalstamumu srityje.
Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Didžiuojamės ypatingais ryšiais su Lietuvos ir pasaulio žydų (litvakų) bendruomene ir džiaugiamės jos indėliu į mūsų valstybės kūrimą. Nėra ateities nesuvokus istorijos, tad dedame dideles pastangas ir skiriame didelį dėmesį žydų genocido aukų atminimui, visuomenės tolerancijos skatinimui. Mūsų Vyriausybė ir toliau tęs nulinės tolerancijos antisemitizmui politiką, toliau bus restauruojamos sinagogos, žydų kapinės“, – pabrėžė S.Skvernelis.
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje – protesto mitingas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Susitikime paliesta Astravo atominės elektrinės keliama grėsmė.
Kaip ELTA jau skelbė, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu Vilniuje lankysis rugpjūčio 23-26 dieniomis.
Penktadienį Izraelio premjeras susitiks su prezidente Dalia Grybauskaite, dalyvaus keturšaliame neformaliame Baltijos šalių premjerų susitikime, kuris vyks Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Izraelio ministras pirmininkas dalyvaus žuvusiųjų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale ir apdovanos Pasaulio tautų teisuolio medaliais Domo ir Marijonos Viščių šeimą.
Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Šį filosofinį esė paskatino imtis rašyti pastaruoju metu nežinia kodėl eskaluojama antisemitizmo tema. Per bemaž trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų šalis padarė viską, kad būtų ištirti jos teritorijoje nacių okupacijos metu vykę Holokausto nusikaltimai, priimti įstatymai, atlyginantys žalą, nuosekliai dirbama, kad žmonės būtų supažindinti su žydų kultūra. Labai daug mokslinės ir grožinės literatūros skirta šiai temai. Viskam, kas susiję su žydais, uždegta žalia neblėstanti šviesa. Ne tik aukščiausiu valstybiniu, bet ir kitais lygmenimis. Tuo džiaugiuosi.
Bet stebina vis dar egzistuojanti praraja, kuri nepadeda suvokti problemos esmės. Kaip susikūrė nesusikalbėjimas? Kodėl veši paviršutiniškas požiūris į lietuvių ir žydų santykius? Trauminės patirtys gyja ilgai, tačiau jos turėtų padėti atrasti naują, šiuolaikišką dimensiją, kurioje galima būtų kurti tai, kas tautas ne skiria, o vienija. Manau, kad mano, kaip lietuvės, asmeninė ir kultūrologinė patirtis leis pateikti dar vieną, tegu ir milijoninę, bet autentišką jei ne ataskaitą, tai bent pajautą ir moralinę poziciją.
Kas mane auklėjo nuo vaikystės klostantis natūraliems žmogiškiems santykiams? Be abejo, tėvų patirtis ir pavyzdys. Mano pačios patirtis. Todėl visada remiuosi autentišku gyvenimu, o ne sukonstruotomis dogmomis, kurias moksliniu požiūriu taip pat stengiuosi verifikuoti iš humanistinės pozicijos. Niekada savo namuose negirdėjau nė vieno blogo žodžio apie žydus. Nė vieno. O kai rengiau monografiją apie savo Tėvą, profesorių, nusipelniusį artistą ir ilgametį dainų švenčių dirigentą, visą gyvenimą dirbusį liaudies kultūros baruose, jo autobiografiniuose atsiminimuose, monografijoje publikuotuose, radau iškalbingą pastraipą, atspindinčią nemeluotą situaciją baisiais nacių okupacijos metais Jurbarke.
„Baigiantis kolonai, vieną dieną matom: eina pro šalį žydai, tarp jų keletas lietuvių ir skulptorius Vincas Grybas. Daugelis nešėsi kastuvus, o iš šonų juos lydėjo vokiečių žandarmerijos kareiviai su skrandomis ant krūtinės bei vienas kitas lietuvis su šautuvais, ant rankų užsirišę baltus raiščius. Mama sako, gal juos varo į kokius darbus? O tėvas, nujausdamas kažką negera, atrėmė, kad negali būt. Ir tikrai: praėjus kokiai valandai, Kauno pusėje pasigirdo kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas. Pasirodo, juos visus ten sušaudė. Netoli Jurbarko buvo senos žydų kapinės. Ten jiems liepė išsikast duobes… Kad ir keista, žydai nebėgo, o du lietuviai vis dėlto sugebėjo ištrūkti. Jie pabėgo Nemuno šlaitu, į juos šaudė, bet pridengė krūmai. Jie viską papasakojo, ką matė. Tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų. Trečią karo dieną jie padėjo galvas; kartu su jais ir Vincas Grybas. Tai buvo šiurpu. Paskui vokiečiai sugalvojo, kad reikia sudeginti sinagogą. Tuomet Jurbarke gyveno labai daug žydų. Jie turėjo dvi sinagogas. Viena buvo labai sena, dar caro laikais statyta, kelių šimtų metų, o greta naujesnė, mūrinė. Nutarė sudeginti senąją. Vokiečiai suvarė didelę grupę žydų, liepė išnešti visus šventus raštus, surašytus ant odelių ir susuktus į rulonus, visas knygas, sukrovė didžiulį laužą ir liepė padegt. Paskui liepė padegt sinagogą ir saugoti, kad ugnis nepersimestų į gretimus namus. Medinė sinagoga sudegė greitai kaip degtukų dėžutė. O vargšai žydai – murzini suodini. Nutarė, kad juos reikia praust. Sustatė į rikiuotę, paėmė tokius morus, su kuriais mirusiuosius neša, padėjo priekyje, ant jų paguldė mūsų kirpėją, jauną vaikiną, ir į rankas įdavė kažkokią knygą. Jį turėjo nešt keturi žydai. Ir visi patraukė į Nemuno pusę atseit nusipraust. Suprantama, nė vienas iš suaugusiųjų, išskyrus porą girtuoklių, nėjo artyn, tik vaikai. Ir aš tarp jų. Ir aš lydžiu procesiją, žiūriu, kas čia bus. Vokiečiai sukomandavo dainuot tarybinę dainą – „Katiušą“. Žydai verkia, dainuoja, kas moka, kas nemoka. Kraupu žiūrėti. Vargšą mūsų kirpėją nunešė prie upės, į prieplauką. Prieplauka aukšta, ten garlaiviai sustodavo. Smarkiai įsūpavę, įmetė vandenin. Gerai, kad kirpėjas mokėjo plaukt, tai išplaukė. Visus kitus išrengė, nors nenuogai, ir liepė praustis. Kai grįžau namo ir pradėjau pasakoti tėveliui, ką mačiau, jis jau buvo nusijuosęs diržą, kuriuo man prigrasino, kad daugiau nelįsčiau, kur nereikia. Kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai. Paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo. Gavęs nuo tėtės bart, daugiau nebėgdavau žiūrėt. Paskui kitus žydus išvežė į Smalininkų pusę ir taip pat visus sušaudė. Kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose. Bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo. Tokie buvo pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai.“ (Vyžintas A., Tamošaitytė D. Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Vilnius, 2011: p. 53-54.)
Dešimtmečio vaiko akimis pamatyti įvykiai liudija pirmiausia tai, kad gausi žydų bendruomenė Jurbarke buvo gerbiama („tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų“), o absoliuti dauguma padorių žmonių baisėjosi tuo, kas pradėjo dėtis vokiečių kariuomenei įžengus į miestą („paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo“). Tai patvirtina ir tikslius tyrimus apie žydų elgesį varant juos į getus ir mirties vietas („bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo“). Lakoniškai įvardijamas ir faktas, jog nebodami bausmės mirtimi, patys jurbarkiečiai kiek galėjo žydus gelbėjo („kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose“). Pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai vaikui davė neišdildomą pamoką dėl principingos tėvų pozicijos, kai tėvas uždrautė net žiūrėti į vykdomas egzekucijas ir iškaršė sūnui kailį („kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai“). Pačių lietuvių patirtas žudynes, sunkmetį atėjus sovietų armijai vaiko akimis taip pat galima rasti monografijoje. Tėvo šeima išgyveno karo baisumus per stebuklą, nes mano senelis, tėvas ir dėdė buvo garsūs miesto muzikantai, o muzikos visais laikais reikėjo. Tėvas gelbėjo daugybę knygų iš siaubiamos Jurbarko bibliotekos, drebančiais pirštais spaudė akordeono klavišus švilpiant kulkoms ir matant velkamus sušaudytus miškinius į aikštes, o stribams laidoti kalant vis neužtenkamus karstus: viename pjautynių metu ir pats turėjo pasislėpti.
Liudininko akimis pamatyti įvykiai ir vėliau visu gyvenimu patvirtinta principinė nuostata leidžia sakyti, kad ne tik mano, bet ir daugelio kitų padorių žmonių šeimose žydšaudžių (kurie aklai vykdė nacių nurodymus), nebuvo. Priešingai – asmeniškai patirtas Holokausto metas arba vėlesnės žinios apie tuos laikus humanistinę nuostatą ir atjautą tik sustiprina. Ir nors sovietiniais metais ši tema buvo, galima sakyti, kone uždrausta, būtent todėl – dėl auklėjimo ir jau savos patirties – į skaudžią antisemitizmo temą teko gilintis jau vėliau, maždaug su nepriklausomybės atkūrimu.
Leonidas Dorfmanas ir Daiva Tamošaitytė jo namuose Frankfurte prie Maino, 1995. (D. T. Asm. Archyv.)
O pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų gyvenau apsupta draugų žydų; žinojimas apie buitinį antisemitizmą gyvavo lygia greta su kitais rasistiniais pasireiškimais, kurių patys patyrėme sovietmečiu, ir sąmonėje buvo atskirtas kaip neprideramas reiškinys iš principo, todėl neturintis vietos asmeninėje erdvėje. Geriausias mano vaikystės ir klasės draugas buvo pianistas Leonidas Dorfmanas. Su juo kaip su broliu: važinėta iš mokyklos ir į ją, švęsti gimtadieniai, žaistas badmintonas miške Lazdynų mikrorajone ir būta daugybė pasivaikščiojimų su rimtais pokalbiais. Visi mokslai ir pramogos vyko kartu. Liova visada tryško juoku, ir būtent iš jo sužinojau daug žydiškų chochmų – taip pat ir tai, kad patys žydai turi nuostabų humoro jausmą ir moka iš savęs pasišaipyti.
Kiti draugai besimokant M. K. Čiurlionio mokykloje buvo pianistės Aviva Aronaitė (po trijų klasių emigravusi į Izraelį ir tapusi garsia atlikėja) ir Estera Agranovskaja (šiuo metu gyvenanti Olandijoje), o smuikininkas Amosas Traubas tapo bendraminčiu, kai pagal tradiciją dešimtoje klasėje kūrėme „čiurlioniukų“ operą: jis komponavo muziką pagal mano libretą. Daug valandų prasėdėjome prie pianino jo namuose Antakalnyje. Beje, toje operoje, – pasirinkau „Orfėjo ir Euridikės“ temą, – Liova dainavo pagrindinę Orfėjo ariją… Kostiumus kūrė „dekų“ klasė, kurioje mokėsi Giedrius Jonaitis, Kristoforas Valaitis, Marius Grušas, Laisvūnas Kavaliauskas ir kiti šiuo metu žinomi menininkai. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.
Dar iš mokyklos laikų atminty ir fotografijose, įrašuose išliko retas tais laikais projektas su Vladimiru Tarasovu – mūsų klasė, vadovaujama šviesios atminties Mokytojos Vidos Krakauskaitės, dirbo pagal eksperimentinę Karlo Orfo programąsu unikaliais mušamaisiais instrumentais, ir Lietuvos televizijoje padarė improvizacijų studiją, kurios metu dirigavau mokinių ir Tarasovo „orkestrui“. Laidą vedė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
TV studijoje. Iš kairės į dešinę: Estera Agranovskaja, Daiva Tamošaitytė, Gražina Kučinskaitė, Ela Želtouchova, Zbignevas Tatolis, Giedrius Kuprevičius. 1978 m.
Vėliau, studijuodama Valstybinėje konservatorijoje, draugavau su pianistu, intelektualu Valiumi Zaikinu, šiuo metu taip pat gyvenančiu Izraelyje. Turėjau laimės studijuoti Veronikos Vitaitės fortepijono klasėje (mokykloje ir konservatorijoje) ir gauti pamokų iš garsios pedagogės Olgos Šteinbergaitės. Visada pamokos būdavo ne tik profesionalios, bet ir didžiai gyvenimiškos. Dar vėliau gyvenimas ir kūryba suvedė su daugybe nuostabių žydų tautybės žmonių. Kaip muzikos kritikė dariau interviu ir recenzavau žymių muzikantų veiklą: Davido Geringo, Gidono Kremerio kamerinio orkestro, kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ir daugelio kitų. Su Vladu Zalatoriumi (amžinatilsį) kūrėme pirmąją Lietuvoje orientalistikos konferenciją ir festivalį.
Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08
Bet ypač jaudinanti draugystė mano šeimą siejo su Stanislovo Rubinovo šeima. Jis buvo ne tik mano Tėtuko bendrakursis solistas, bet daug metų mūsų šeimos atostogavo prie Sartų ežero. Mano Tėtukas išmokė jaunąjį Aleksandrą gaudyti lydekas (Tėtukas per vieną liniją kilęs iš garsios Skirsnemunės žvejų dinastijos). Nuo tada ir matydavome senojo ir jaunojo Rubinovų duetą plaukiantį valtimi per ežerą: išplaukia anksti ryte ir grįžta tik vakare; toks entuziazmas, atsidavimas žūklei nematytas… Būdavo, matai jau atplaukiančią valtį ir raudonuojantį megztinį: „Kiek pagavot?“ „Ai, blogai kimba, bet kokia dešimt yra…“ tada ant lieptelio darinėdavo; kiek prigaudydavo, dar ir visiems draugams aplink išdalindavo. Mūsų vaikai augo kartu ir patyrė visokių nuotykių. Ilgametė draugystė su Rubinovais buvo kažkokia vasariška, nors nestokojanti intelektualių pokalbių, o vėliau visada lankydavausi Stanislovo įkurto Kamerinio teatro Kaune gastrolėse Vilniuje.
Stanislovas kiek pamenu būdavo labai mąslus, išmintingas, dažnai griaudėdavo jo sodrus vokalisto juokas kai žaisdavome biliardą vasarvietės kavinėje. Ir nė už ką nežinojau, ką jam teko patirti karo metais. Tik kai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo išspausdinti jo atsiminimai apie siaubingus trejus metus, paauglio praleistus su motina miškuose išsikastose žeminėse, kai jie mėgino išgyventi Holokaustą, ir išgyveno, tada suvokiau, kad viskas pasikeis. Iš tų atsiminimų didžiausią įspūdį padarė du dalykai: Vilniaus lenkės, šeimos draugės išdavystė (atėjus naciams) ir keturiolikmečio badu mirštančio vaikino vidinė inteligencija: jam teko eiti į sodybą maisto, bet tik dešrą nukniaukė ir nieko daugiau… Kamerinis teatras skyrė didelį dėmesį Holokausto temai (spektaklis „Koba“ ir kt.). Buvo skaudu matyti atsivėrusias žaizdas. Stanislovas dar spėjo parašyti biografinę knygą – vieną iš įspūdingiausių liudijimų apie žydo (karaimo) likimą ir atrastą vietą Lietuvoje per pervartų laikotarpius. Jo garbei – niekieno neprašyta – parašiau ir nekrologą į „Literatūrą ir meną“. Norėjau, kad būtų paminėtas didžiulis mūsų žemiečio žmogiškumas – pamokantis visų tautų žmones.
Jeronimo Mantvydo Seibučio magistro studijų teorinis darbas „Pereinamumas: atminties judėjimo žemėlapis Vilniuje“ VDU, 2017 06 09Jeronimo Mantvydo Seibučio grafikos magistro gynimas VDU, 2017 06 09
Ir vėl likimas draugyste susiejo su ypatingu žmogumi – poetu Alfonsu Bukontu. Jis visą gyvenimą kūrė poeziją ir išvertė į lietuvių kalbą indų „Bhagavadgytą“. Tik vėliau sužinojau, kad jį, dar kūdikį, išgelbėjo lietuvių šeima ir augino kaip savo vaiką. Pagal gimimą pavarde Mordechajus, Alfonsas liko toje šeimoje ir lietuvių šviesuolių garbei pasiliko gelbėtojų pavardę – Bukontas. Jis visą gyvenimą širdimi ir gyvenimo būdu buvo lietuvis.
Draugysčių sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Tačiau svarbiausia patirtis lieka: lietuviai ir žydai nuo senų senovės gyveno santarvėje, tam tikru bendruomenių susitarimu, ir net XX a. nežiūrint pasaulinių karų abipusės sąsajos aukštojoje kultūroje, versle buvo išlaikytos. Kaip kitaip – jei šimtmečiais gyveni priėmusioje žemėje, tai turi išlikti lojalus esamai valstybei ir jos santvarkai. Kiek dabar rašydama galiu apžvelgti, buvome natūraliai suaugę. Kitais atvejais savastys galėjo taikiai koegzistuoti. Šią simbiozę trikdė tik išorinės grėsmės, kai tekdavo rinktis. Ne visada pasirinkimai būdavo išganingi.
Prieš pereidama į lakonišką filosofinę mintį dar pratęsiu diskursą, kuris sako, kad ir šiandien lietuviai turi natūralų atvirą žvilgsnį į žydų klausimą. Štai mano sūnus pats savarankiškai pasirinko žydų temą baigiamosioms magistro studijoms Vilniaus dailės akademijoje (bakalauro diplominis darbas buvo iš Dariaus ir Girėno, estampų ciklas „Pranašas“). Klaidžiodamas po Vilnių jis patyrė savotišką nušvitimą, kai pamatė žydų antkapiais išgrįstus liuteronų bažnyčios laiptus. Jį sudomino žydų antkapių likimas ir apskritai žydų laidojimo tradicijos Vilniuje. Jis parašė teorinį magistro darbą, sukūrė praktinį darbą „Chronotipija“ ir puikiai apsigynė grafikos magistro studijas. Menininkui rūpi žydų antkapių likimas, barbariškas jų panaudojimas sovietmečiu statybos darbams, įmūrijant juos į sienas ar laiptus. Neabejotina, kad šis klausimas turės būti išspręstas ir pagarba mirusiųjų pasauliui atstatyta.
M. K. Čiurlionio meno m-los dešimtokų, operos „Orfėjas ir Euridikė“ kūrėjų grupė. Pirmoje eilėje antra iš kairės D. Tamošaitytė (libretas), trečioje eilėje ketvirtas iš kairės Leonidas Dorfmanas (Orfėjo partija), trečias iš viršaus dešinėj Amosas Traubas (kompozitorius). 1979 m.
Studijuodama žydų istoriją susidūriau su faktu, kad, viena vertus, po pasaulį išsklaidyta tauta išliko formuodama tik jai būdingus religijos, kultūros ir sociumo modelius, kita vertus, nėra atviresnės tautos pasaulio atžvilgiu. Užsiangažavę dirbti kurios nors valstybės labui, perėmę įvairių kultūrų savastį, jie ne tik išrutuliojo pačias skirtingiausias ir įvairiausias savimonės formas, bet ir nuveikė milžiniškus darbus, žinomus pasauliui. Pasauliui jie davė Kristų, ir davė Marksą. Pasirinkau šias figūras kaip simbolines, atspindinčias žydams būdingą pažiūrų amplitudę. Nuo pasaulio Mesijo iki materializmo filosofijos genijaus – tai nurodo į milžiniškas pastangas kurti savą diskursą, pažiūras ir ideologijas, kurios išvaduotų juos iš egzistuojančių konservatyvių visuomenių stereotipų. Jie aistringai diskutuoja ir turi ką pasiūlyti.
Kalbant apie žydus Lietuvoje, neabejotina, kad jeigu mūsų šalis nebūtų patyrusi 200 metų svetimųjų tironijos, būtų susiformavusi žymiai galingesnė valstybei ir lietuvių kultūrai lojali žydų diaspora. Sudėtingas ir dažnai žiaurus likimas lėmė atsargumą ir tapatinimąsi su stipresniuoju. Todėl ir carizmo metais, ir vėliau, sovietmečiu, net ir puikiai mokėdami lietuvių kalbą, žydai tarp savęs kalbėdavosi rusiškai arba jidiš. Vis dėlto man imponuoja LDK laikotarpiu žydams suteiktos privilegijos ir ypač Vilniaus Gaono veikla, kuri litvakų kultūrą garsina pasaulyje, laikoma prestižine. Litvakai savo „Šiaurės Jeruzalę“ išlaikė išeivijoje, ypač JAV. Straipsnio tikslas nėra skirtingų litvakų savimonės formų tyrinėjimas, bet pastanga atkreipti dėmesį į tai, jog XXI a. mums būtina suvokti tą nacionalinio charakterio prieštaringumą, spalvingumą ir jautrumą, susijusius tiek su istoriškai priverstiniu tapatinimusi su galios diskursais, tiek savų naratyvų kūrimu, tiek Holokaustu.
Iš asmeninės patirties ir studijų padariau išvadą, kad nėra neperžengiamų krantų ar pagrindo nuolatinio nepasitikėjimo ir neapykantos eskalavimui, išskyrus jau ne tautos, bet asmeninio pasirinkimo būdu vykdomus santarvės idėjai nepalankius kažkokios trečiosios šalies interesus. Tačiau nuo to kenčia pirmiausia patys litvakai. Aš juos laikau kaip reta galinga ir protinga žmonijos dalimi, todėl galinčia deramai priimti visus iššūkius ir tiesą. Juk neliečiami, nekritikuojami ir išvis ramybėj paliekami tik silpnieji ir neįgalūs. Taip manyti apie žydus, sutikime, būtų baisus įžeidimas. Kartu niekada nepamirškime, su kokiais išbandymais ir skriaudomis jiems teko susidurti XX a., iš kokios juodos tamsos vaduotis.
Šis pasakojimas – vienas iš daugelio. Tokia pozicija ne visiems patiks: vaizdingai tariant, jei įtiksi Kristui, neįtiksi Marksui. Bet aš rizikuoju viešindama savo intymius įspūdžius vedama vienintelio tikslo: kiek galima amortizuoti antisemitizmo, faktinio ir menamo, smūgius. Nes taip gyventi tiesiog nusikalstama. Pažvelkime ir stiprinkime šviesiąją sugyvenimo pusę. Juk Lietuvoje daugėja mišrių šeimų, kurių vaikai ieško savo tapatybės. Dažnai mišrios šeimos vengia pripažinti žydišką kilmę iš kurios nors pusės. Tai – asmeninio apsisprendimo reikalas, bet kartu rodo į (visai pagrįstą) nepasitikėjimą ir baimę, sudėtingą savimonės tapsmo procesą. Gravituojama į kosmopolitinius ir todėl ne tokius skausmingus modelius. Kitais atvejais įvardijimas save lietuviu suprastinas kaip lietuvių politinės tautos pripažinimas ir pagarba.
Baigdama akcentuočiau kuo geresnių santykių su Izraelio valstybe kūrimą ir dabartinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu palaikymą. Neabejoju, kad tai – vienas greičiausių būdų ištaisyti istorijos klaidas ir kurti naujus lietuvių ir žydų taikaus sambūvio modelius.
2018 m. birželio 2 d.
Publikuota iš: muzikos ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, 2018 Nr. 5-6 birželis.
Nuotraukos – iš dr. Daivos Tamošaitytės asmeninio archyvo.
Vyriausybės pasitarime pritarta antisemitizmo apibrėžčiai, kurią Bukarešte 2016 m. gegužės 26 d. vykusioje sesijoje priėmė Tarptautinis holokausto atminties aljansas. Visoms valstybės institucijoms siūloma atsižvelgti į šią apibrėžtį savo veikloje.
Tarptautinio holokausto atminties aljanso rekomendacijoje dėl teisiškai neįpareigojančios darbinės antisemitizmo apibrėžties įtvirtinimo konstatuojama, kad „Antisemitizmas yra tam tikra samprata apie žydus, kuri gali pasireikšti neapykanta žydams. Žodinės ir fizinės antisemitizmo apraiškos yra nukreiptos į žydus arba nežydų tautybės asmenis ir (arba) jų nuosavybę, žydų bendruomenės institucijas ir religinius objektus.“
„Visas demokratinis pasaulis turi nuolat kovoti su vis dar pasitaikančiomis antisemitizmo apraiškomis, užkirsti menkiausias galimybes šiam negatyviam reiškiniui atsirasti. Todėl vieningas ir platus antisemitizmo apibrėžties taikymas turi prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų sustiprinti kovą su antisemitizmu“,- teigia Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
Pažymėtina, kad Europos Parlamentas 2017 m. birželio 1 d. priėmė rezoliuciją dėl kovos su antisemitizmu, joje paragino ES valstybes nares, institucijas ir agentūras taikyti darbinę antisemitizmo apibrėžtį, kurią rekomendavo Tarptautinis holokausto aukų atminimo aljansas.
Tarptautiniame holokausto atminties aljanse Lietuva dalyvauja nuo 2002 metų ir aktyviai veikia holokausto švietimo, tyrimų ir įamžinimo srityse.
Prieš eilę metu tokiu pavadinimu lrt.lt portale publikavau straipsnį, tačiau pasikeitusi Lietuvos radijo ir televizijos valdžia taupumo sumetimais ištrynė visas ankstesnes portalo publikacijas, atlaisvino archyvus nuo varginančios naštos, dar kitaip tariant, ištuštino užkrautas virtualios erdvės lentynas, tokiu būdu apsikopdama nuo laike pageltusių straipsnių.
Kas be ko, jeigu rankraščiai yra deginami taupumo sumetimais, tai to negalima net pavadinti kažkokiu deginimu.
Šįkart ruošiuosi kalbėti apie visiškai kitus dalykus, tačiau siekiu išsaugoti, iš naujo pakartodamas, pavadinimą, kuris leidžia pabandyti stoti į kito žmogaus, tolimo ar artimo, batus, apžiūrint reikalo esmę iš kitos perspektyvos, bandant pasižvalgyti po pasaulį pasiskolintomis akimis. Metodologinėje literatūroje toks pasirinkimas yra vadinamas hermeneutiniu užsiangažavimu. Savotiškai hermeneutiška yra ir nuoroda į straipsnį be nuorodų, t. y. į vienaip ar kitaip pradingusį ar pradangintą straipsnį.
Yra rimtas pagrindas manyti, kad toks Efraimas Zuroffas savo Vanagaitės Lietuvoje ieškojo labai ilgai ir kantriai, daug ilgiau nei buvo galima pamanyti, nenuleisdamas rankų net patyręs pirmus sunkumus. Dabar man pačiam yra įdomiau net ne tai, kad užsispyręs ir maniakiškai atkaklus žmogus galiausiai surado, ko ieškojo, bet tai, kad ilgą laiką tokios paieškos buvo bevaisės. Indrė Makaraitytė dar tada, kai Rūta Vanagaitė geriausiai buvo žinoma kaip buvusi aktoriaus Vlado Bagdono žmona, t. y. prieš gerą dešimtmetį, yra kelis kartus spaudoje užsiminusi apie tai, kaip ją savotiškai „mergino“ E. Zuroffas, bandydamas įtikinti savosios versijos apie Holokaustą ir neva masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse teisingumu. Taigi jau iš to, ką žinome (nežinodami, kiek tokių bandymų buvo apskritai) galima padaryti išvadą, kad E. Zuroffui reikėjo mokančios intriguoti, raštingos, sugebančios įsijausti, aistringos polemistės savo užmanymų Lietuvos terpėje įgyvendinimui.
Klausiate, kodėl autoriaus forsuojamoje hipotezėje minima tik moteriška lytis, pažeidžiant lyčių lygybės reikalavimą. Čia iš tiesų, kaip atrodo, susideda daug pasąmoninių dalykų. Visų pirma nesunku įsivaizduoti, kad tokio plataus užmojo ir matomo pasauliniu mastu stoto žmogui kaip E.Zuroffas daug maloniau yra dirbti su moteriška psichika nei kapstytis po vyriškus autus.
Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad kiekvienam vyrui tapimas E. Zuroffo įrankiu reikštų ne tik savo žmogiško orumo, bet ir vyriško prado praradimą. Moteris tokioje situacijoje dar turi galimybę pasislėpti už suklaidintosios, klastingai apgautosios statuso, už ašarų pertvaros, nervingai mojuojant vėduokle, kai savo ruožtu apmulkintam vyrui, kuriuo kažkas pasinaudojo nešvankiame žaidime, lieka tik gėdos dėmė.
Jeigu būčiau E. Zuroffu, didele dalimi jaučiausi pralaimėjęs dėl to, kad nepavyko įkalbinti I. Makaraitytės ir teko tenkintis blogesniu R. Vanagaitės variantu. Hipertrofuoto teisingumo jausmo visados vedama I. Makaraitytė kalbėtų reikiamus dalykus nepalyginamai įtaigiau, su didesniu širdies alpuliu, jeigu tik būtų pati tuo patikėjusi, nei savojo žaidimo liniją siekianti užbrėžti, kartais savojo ciniškumo net neslepianti R. Vanagaitė (drauge pagalvojau, kad kalbėjimas apie kažkokią atskirą žaidimo liniją čia vis tik būtų spalvų sutirštinimas, greičiau yra taip, kad žmogus leidžiasi būti nešamas žaidimo logikos, pernelyg nekvaršindamas sau galvos dėl tokių dalykų kaip moraliniai skrupulai, tikėdamasis išlošti bet kokiu atveju iš pirmo žvilgsnio nepralošiamame žaidime).
Truputėlį nuvilia ir tai, kad pastaruoju metu mūsų herojai pagal mėgėjiško spektaklio kodą nusprendė siužetą paįvairinti romantiškų jausmų poteme, kaip atrodo, tikėdami, kad nereikli publika už gryną pinigą priims versiją, kad šitas dalykinis kontraktas turi kažkokią pikantišką potekstę. Tačiau žiūrint tokiu išgrynintai estetiniu rakursu, lieka tik galimybė pasakyti – baisiai neskoninga.
Kaip reikėtų apkursti, kad jau negalėtum girdėti, jog R. Vanagaitės žodžiuose apie partizanų vadą „Niekas jo nekankino“ ataidi E.Zuroffo balso intonacijos, visos stilistinės įmantrybės viename įpakavime, neišsenkami anojo gražbylystės turtai, bijant net pagalvoti, nė iš tolo neprileidžiant minties, kad galbūt tai yra tik ciniškų Nachamo Dušanskio žodžių citata. Jeigu pastaroji išvada vis dėlto būtų teisinga, turėtume pragaro juodumo chamizmo pavyzdį, kai baisus budelis niekina auką net po mirties.
Kita vertus, reikėtų specialiai išsidurti akis, tik tada būtų galima nepastebėti, kad partizaninio karo didvyrio užpuolimas buvo tulžingas Rusijos atsakas į Andriaus Tapino neseną ofenzyvą, tokiu būdu rusams dar vis bandant gelbėti šalies reputaciją negrabaus Rusijos Federacijos (RF) Užsienio reikalų ministerijos apsijuokimo viešojoje erdvėje fone. Dar galima pabandyti spėti, kad visiems šmeižikiškos akcijos dalyviams palikta teisė manyti, kad jie veikia laisvai, nėra tik už virvelių tampomos lėlės, tačiau netikiu, kad tuo tiki pati R. Vanagaitė net didžiausio apkvaitimo metu, nes, kaip atrodo, liūdnai pagarsėjusi rašytoja vis tik yra pernelyg ciniško proto žmogus, kad imtų ir pasiryžtų įsikalbėti sau tokią košmarišką iliuziją.
Jeigu aš būčiau žydas, man truputėlį būtų gėda dėl nesiliaujamo Lietuvos puolimo, kai nežinančiam tikros dalykų padėties stebėtojui (tarkime, atskridusiai iš kitos galaktikos būtybei) turėtų susidaryti įspūdis, kad Holokausto pagrindėja buvo ne kažkokia hitlerinė Vokietija, o okupuotoji Lietuva. Iš tiesų, susidaro įspūdis, kad faktai čia neturi jokios reikšmės, taigi be reikalo stengiasi tie teisybės mėgėjai, kurie primena, jog štai Lietuva tokia gėdinga statistika tarsi ir neišsiskiria iš kitų to meto okupuotų šalių, tačiau žydų gelbėtojų procentine dalimi čia buvo truputėlį daugiau nei įprastai kitur toje negailestingoje epochoje.
Tačiau jeigu būčiau žydas, drauge geriau suprasčiau, iš vidaus patirčiau kankinančius psichodramos kompleksus, kad tarsi ir neturiu teisės kaltinti vokiečių tautos dėl hitlerininkų nusikaltimų dar ir dėl to, nes priėmiau išmokamas Vokietijos kompensacijas, taigi dabar belieka tik perkelti savo įtūžį į kitą sferą, randant patogų atpirkimo ožį, tokiomis aplinkybėmis iš Lietuvos pasigaminant juodąjį muliažą kaip savotišką neramios sielos įžeminimo laidininką arba neužganėdinto keršto jausmo kanalizacijos instaliaciją. Lietuva yra patogiausias ir saugiausias tokių instaliacijų ir transformacijų kraštas, galintis tapti apsunkusios sielos turistiniais maršrutais, tačiau mums, krašto gyventojams, tokios garbės tikrai nereikia.
Holokausto negalima užmiršti, tačiau tai nereiškia, kad tokią niekados neužgyjančią žaizdą dar būtina draskyti purvinais pirštais, skaudžią atmintį išniekinant nešvankiuose politiniuose žaidimuose. Niekam nebus didelė paslaptis priminimas, kad šiandieninė Rusija yra labiausiai suinteresuota Holokausto temų pagrindu painioti žmonių protus. „Rusija – išvaduotoja nuo fašizmo“ yra ta paskutinioji dabartinės Rusijos korta, kuria dar bando pridengti kraupų savo nuogumą, luošumą ir nešvankumą. Ta proga svarbu prisiminti, kad ta pati Rusija visais laikais buvo viena iš svarbiausiųjų, o dažniausiai pačia svarbiausiąja antisemitizmo pasaulyje skleidėja, čia paprastai buvo kuriamos klastotės, skatinančios antisemitizmo pasaulyje paplitimą ir sezoninius paūmėjimus.
Jeigu būčiau žydas, tikriausiai geriau suprasčiau, kad labai sunku arba beveik neįmanoma atleisti visoms pasaulio tautoms, kurių atstovai, kad ir kaip juos pavadinsime, dalyvavo klaikiose žydų žudynėse, nirščiau ant viso pasaulio dėl andainykščio jo abejingumo, tačiau būdamas lietuvis esu nepaprastai sujaudintas, kad mano bendrapiliečiai Lietuvos žydai nepasidavė Putino emisarų iniciuotam bandymui apjuodinti partizaninio karo didvyrį, jog Lietuvos žydų bendruomenė, rizikuodama net susipykti su putinistų valdomu Europos žydų kongresu, pasirinko racionalumo ir drauge dialogo pusę.
Po šių žodžių dar sunkiau čia pareikšti, kad vis tik negaliu ilgiau tylėti ir privalau bent apgraibomis papasakoti baisią istoriją, kuri, tiesą sakant, su čia plėtojama tema sutampa tik iš dalies, ne tiek pagal loginio nuoseklumo principą, kiek kaip gretutinis fantasmagoriškas pasakojimas. Bijau nusinešti sunkią, kankinančią paslaptį į kapus, be to, kaip atrodo, dabar užstojo laikas, įpareigojantis byloti tai, ką žinai net labiausiai kontroversiškais klausimais, nes visuomenė jau yra tokia brandi, kad jos neišmuš iš vėžių naujai išryškėję nesmagūs faktai.
Po universiteto baigimo anais laikais karinėje įskaitoje buvę jaunuoliai privalėjome atvargti tris mėnesius karinėje stovykloje Pabradėje. Čia įpusėjus šaltam rugsėjui žvarbaus vėjo perpučiamose palapinėse ne kartą šildėmės iš vidaus kūrenamomis spirito ugnelėmis. Kartą nežmoniškai padauginus keistas jaunuolis, į mūsų kursą atkeliavęs iš kažkur tik paskutiniais universiteto baigimo metais, anksčiau be perstojo gyręsis, kad yra įtakingo sovietinės Lietuvos veikėjo Henriko Zimano ypatingasis protežė, vos ne įsūnis, tąkart papasakojo, kad H.Zimanas, dalyvaudamas susitikimuose su buvusiais artimiausiojo rato bendražygiais sovietiniais partizanais žeminėse, paverstuose muziejais, kažkokių švenčių, virsdavusių nevaržomomis puotomis, metu mėgdavęs pasigirti, kad jų gudrus planas numesti prie Pirčiupių kaimelio kelis nužudytus vokiečių kareivius suveikė, vokiečiai neva pasimovė ant kabliuko ir sudegino nieko dėtų, taikių žmonių kaimą. Mano minėtas jaunuolis užuominomis, o po to ir atviru tekstu tai papasakojo kaip neva netipiškas tokių puotų dalyvis, čia patekęs dėl savo ypatingojo statuso. Tikėti ar netikėti?
Žinia, kare pagal karinio meto logiką kariniai priešininkai siekia vienas kito sunaikinimo, tačiau mūsų aptartu atveju, jeigu tai būtų tiesa, karo nusikaltėliais, masiškai naikinusiais civilius gyventojus, turėtų būti laikomi ne tik hitlerininkai, sudeginę kaimą, bet taip klasta į tokį veiksmą juos pastūmėję H. Zimano sovietiniai partizanai.
H. Zimanas per visą sovietinį laikotarpį buvo kaip reta šlykštus komunistinės ideologijos prievaizdas, siekęs lietuvių kultūros nususinimo visomis išgalėmis, net kai kuriuos Lietuvos įtakingus komunistus skundęs Maskvai dėl neva jų nacionalistinių nukrypimų.
Tačiau, apsaugok, Viešpatie, nuo tokios klaidos, niekam nevalia tapatinti H. Zimaną su visa Lietuvos žydų populiacija. Kiekviena tauta turi niekšų, kaip ir labai taurių asmenybių.
Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas
Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.
Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.
Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.
Laurynas Kasčiūnas
Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.
Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.
Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.
Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.
Vidmantas Valiušaitis
Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.
Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.
Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.
Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.
Alvydas Jokubaitis
Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.
Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus
Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.
O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.
Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.
Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.
Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus
Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.
Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.
Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.
Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.
Dainuoja Rasa Juzukonytė
O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.
Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.
Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?
Adolfas Damušis
Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.
Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga – eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.
Šiandien Lietuva mini 76-ąsias Birželio 23-osios sukilimo metines. Ši data labai simbolinė ir tikrai verta iškilmingo paminėjimo, tačiau kasmet vis mažiau prisimenama ir kontraversiškiau vertinama.
Pamėginkime pasigilinti, kodėl taip yra ir kam tai naudinga.
Birželio 23-iosios sukilimas ir bolševikų propaganda
Pagarba Lietuvos didvyriams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bolševikams kartais galima pavydėti jų sugebėjimo meluoti nuosekliai ir be jokių skrupulų. Nuo pat 1940 metais sovietinės okupacijos pradžios iki XXI amžiaus Rusijos istorijos vadovėliuose kartojasi nuolatinis ciniškas melas – kad Baltijos šalys buvo pavargusios nuo žiauraus ir tironiško autoritarinio režimo ir laukė savo utėlėtų „išvaduotojų“ iš Rytų. Tam buvo organizuojami sveikinimo mitingai, tam buvo sukurta Liaudies vyriausybė, imituojami „demokratiniai“ ir „laisvi“ rinkimai.
Tačiau labiausiai sovietų pasaką, kad nebuvo brutalios okupacijos, griauna ne pasakojimai apie tremtį, pokario rezistencinės kovos ar išslaptinti Molotovo Ribentropo pakto slaptieji protokolai, kuriuose aiškiai skelbimas Europos pasidalinimas tarp dviejų žiauriausių XX amžiaus totalitarinių režimų. Visa tai ne taip griauna tą melą kaip Birželio 23-osios visuotinis sukilimas, kilęs visoje Lietuvoje ir išvijęs sovietų banditus dar vokiečiams net neįžengus į Lietuvos miestus ir miestelius.
Birželio 23-iosios sukilimas ir Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos
Sovietiniai, dabartinės Rusijos ideologai ir žmonės, kurie dėl kitų priežasčių yra nusiteikę prieš Birželio 23-osios sukilimą, naudojasi sena kliše – kad sukilėliai, vadinamieji „baltaraiščiai“ yra ne kas kitą, o žydšaudžiai ir būtent jie, o ne specialios vokiečių grupės yra kalti dėl Lietuvos žydų žudynių.
Nuo pat sovietmečio baltaraiščiai sukilėliai siejami su žymiosiomis žudynėmis Ūkio garaže ir nors jau ne vienas istorinis tyrimas įrodė, kad prie šių žudynių lietuviai beveik neprisidėjo, pasaka sekama toliau ir yra ja šventai tikinčių.
Taip pat mėgstama juodinti idėjinio sukilimo vado Kazio Škirpos ir Laikinosios vyriausybės atminimą priskiriant jiems antisemitizmą. Sukilėliai žudė tik tuos žydus, kurie buvo susiję su NKVD, LKP ir kitomis represinėmis struktūromis ir žudė ne todėl, kad jie žydai, o todėl, kad tie veikėjai parsidavė ir tarnavo sovietams. Lygiai taip pat „baltaraiščiai“ naikino ir lietuvius, rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, bet ne dėl tautybės, o dėl prisidėjimo prie Lietuvos naikinimo, tremčių, kankinimų, žudynių ir kitų baisių Raudonojo maro nusikaltimų. O jei vienos ar kitos tautinės bendrijos atstovų tose struktūrose buvo didesnis procentas, juk ne sukilėliai kalti.
Labai norisi tikėti, kad ateities istorikai plačiai nušvies šį istorijos etapą ir atskirs pelus nuo grūdų. Jei kai kurie sukilėliai vėliau susitepė nekaltų Lietuvos piliečių, kad ir kokia jų tautybė buvo, krauju, jie turi būti pasmerkti, o pats Sukilimas, jo tikslai ir vertybės turi būti apginti. Juk tarp sukilėlių buvo ne vien lietuviai, pasitaikė ir tautinių mažumų atstovų, kurie nekentė raudonųjų ir prisidėjo genant juos lauk iš Lietuvos.
Birželio 23-iosios sukilimas ir dabartis
Šiuo metu mūsų šalis su kiekviena diena netenka vis daugiau suvereniteto. Pilietiškumas, patriotizmas ir tikėjimas, kad nuo mūsų, Lietuvos piliečių, kas nors šioje šalyje dar priklauso, blėsta ne dienomis, o valandomis. Žmonės jau emigruodami ne tik „balsuoja kojomis“, bet ir „protestuoja kojomis“. Tie, kurie liko, bijo prarasti savo darbą, kurį dirba už tai, kad galėtų šiaip ne taip prasimaitinti ir pamaitinti savo šeimą, jie tikrai neprotestuos, nekovos už savo teises, neapgins savo teisės į gyvenimą, o ne apgailėtiną išgyvenimą.
Dabartiniai valstybės išlaikomi propagandistai stengsis apeiti bet kokio sukilimo temą, nes stichiškas, galingas ir šluojantis viską sukilimas yra visų pirma grėsmė, kad tauta supras savo jėgą, savo galią ir valią, savo galimybes.
Kitas dalykas – tai dabartinės Europos sąjungos viršūnėlių koketavimas su komunistiniu režimu, tas bukas nenoras suprasti, kad tarp nacių ir bolševikų ideologijos ir žalos civilizacijai galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Europa į komunizmą žiūri atlaidžiai ir net su tam tikru vaikišku, naiviu smalsumu, sovietiniai simboliai nėra prilyginami nacistiniams ir kairieji banditėliai, vadinamieji „antifa“ Vakarų Europos saugumo struktūrų nedomina arba jei kartais sudomina, tai labai menkai.
Todėl užsiminimas apie sukilimą, kuris 1941 metais iš karto po to, kai Hitlerio vadovaujamo Trečiojo reicho kariuomenė užpuolė Sovietų Sąjungą, smogė bėgančiai sovietinei kariuomenei ir kalbant tiesiai, išvalė kelią pergalingam Vokietijos kariuomenės maršui link Maskvos, dažnam Vakarų Europos veikėjui atrodo neteisingas, kolaboracinis, išdavikiškas ar bent jau mažų mažiausiai neetiškas. Juk jiems per istorijos pamokas pasakojo tik apie holokaustą ir sudegintus rusų kaimus, tačiau veidmainingai tylėjo apie tūkstančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos inteligentų, žiauriai ir žvėriškai nukankintų vien per pirmuosius sovietinės okupacijos metus. Apie sadistiškai išpjaustytus mokytojų, kunigų ir karininkų kūnus, kuriuos po keleto savaičių ekshumavo vokiečių okupantai trijose Baltijos valstybėse, paskelbdami apie tai visam pasauliui. Tačiau tai buvo priskirta nacių propagandai ir net dabar nėra populiaru apie tai kalbėti Vakarų Europoje, diskutuojant apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.
Kartais susidaro toks jausmas, kad statistinis europietis, kalbėdamas apie karo žiaurumus, vis dar jaučiasi sąjungininkais su utėlėtų azijatų ordomis, taigi, nesistebėkime, kad mūsų tautos sukilimas jiems nesuvokiamas ir kartais atrodo vertas pasmerkimo ir užmiršimo. Tačiau mes neturime pamiršti jo, šviesti ne tik savo piliečius, bet skleisti sukilimo faktą visai Europai, įrodyti, kad tai nebuvo kolaboravimas su naciais, kad tai buvo tautos veržimasis į laisvę, okupanto išvijimas ir tikėjimas artėjančia nepriklausomybe.
Apibendrinat galima pasakyti, kad mes patys privalome apginti savo istoriją, savo teisę į neiškraipytą tautos atmintį. Niekas neturi jos iš mūsų atimti, ir niekas, išskyrus mus pačius, jos neapgins. Nes istorija, kaip ir žmogaus atmintis yra labai individuali ir šiek tiek subjektyvi gerąja prasme. Kiekviena tauta istorinius įvykius atsimena, supranta ir interpretuoja skirtingai, nes iš skirtingų prizmių ją matė. Jei mes perimsime ne savo, o kitų surašytą istorinį naratyvą, mes prarasime save, mes prarasime savo praeitį ir tapsime, kaip tie praradę atmintį amžinų meksikietiškų muilo operų herojai, tada nebeliks tautos, nebeliks ir šios valstybės prasmės.
Todėl belieka pasveikinti Seime sudarytą, profesoriaus Arūno Gumuliausko vadovaujamą, Valstybinės atminties komisiją, kuri, tikėkimės, atims iš bumblauskų ir nikžentaičių istorijos interpretavimo ir monopolio teisę ir tada mes turėsime savo, lietuvišką istorijos matymą, kuris padės mums išlikti savimi.
Gal pradėkime nuo teisingo ir pagarbaus 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo ir jame dalyvavusių didvyrių įvertinimo?
Pastarosiomis dienomis teko svečiuotis keliuose renginiuose, kurie, mano supratimu, – verti dėmesio.
Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia – keletas žodžių apie Vilniuje Signatarų namuose sausio 31-ąją surengtą diskusiją „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis“. Diskusijos organizatoriai ruošėsi nagrinėti skaudžias temas. Jos apibrėžtos renginio afišoje: „Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime?“
1940 – 1941-ųjų tragedija
Deja, jokio konkretaus atsakymo, ką privalu daryti, kad nuo klastotojų apgintume Lietuvos istoriją, diskusijos organizatoriai nerado. Tik dar kartą pakartojo visiems seniai žinomas tezes, ką reikėtų daryti. Tačiau recepto, kaip tai atlikti būtent šiandien ir čia, t.y. šiomis konkrečiomis sąlygomis šiame konkrečiame žemės lopinėlyje, – nepaaiškino. Taigi vėl kalbėjome … vardan kalbėjimo.
Šitaip sakydamas nenoriu sumenkinti renginio svarbos. Diskusijos reikalingos. Salė juk buvo sausakimša. Dalyvavo nemažai žymių politikų, istorikų, visuomenininkų, rašytojų. Bet, grįžtant namo, neapleido liūdna mintis: ar tiesa apie Lietuvos istoriją buvo bent kiek apginta?
Publicisto Vidmano Valiušaičio pozicija
Vienintelis publicistas Vidmantas Valiušaitis tądien Signatarų namuose ragino dėmesį sukoncentruoti į tai, kas labai svarbu – į Lietuvai lemtinguosius 1940 – 1941-uosius metus. Būtent šioje atkarpoje susipynę lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, žydų interesai. Būtent apie to laikotarpio tragediją kuriami Lietuvai nepalankūs mitai. Dirbtinai kuriami naratyvai ir neleidžia Lietuvai judėti į priekį. Štai todėl mums ypač aktualu kuo detaliau žinoti, kas, ką ir kodėl 1940 – 1941-aisiais veikė.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.
Apibendrinti publicisto V.Valiušaičio kalbėjimą nėra lengva. Publicistas rėmėsi dokumentais, bylojančiais, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva nepuoselėjo jokių blogų kėslų nė prieš vieną tautą. Kol buvome laisvi, Lietuvoje nepasitaikė pogromų nei prieš čigonus, nei prieš žydus, nei prieš jokią kitą bendruomenę. Tačiau kai patyrėme, kokia „saldi“ yra Sovietų Sąjungos globa, jau reikėjo laviruoti. Tačiau svarbiausia, kad net vokiečių okupacijos metais Lietuva labai stengėsi, kad išliktų padori ir garbinga.
Publicisto V.Valiušaičio pateikti dokumentai šaukte šaukia: to meto Lietuvos politikai, karininkai, visuomenininkai nepuoselėjo antisemitizmo. Dėl Lietuvos žydų tragedijos kalta vien patalogiškai žydų nekentusi Lietuvą okupavusi hitlerinė Vokietija. Štai ir visa intriga. Kodėl šią akivaizdžią tiesą kai kam sunku priimti? Juk Lietuva puikiai supranta žydų tragediją: bėgdami nuo Hitlerio, jie „atsitrenkė“ į Staliną, t.y. jie kitaip nei mes žiūrėjo į sovietus.
Beje, publicisto V.Valiušaičio komentarų apie 1940 – 1941-uosius metus teko klausytis ir Vilniaus Rotušėje. Ten jis akivaizdžiai apgynė pulkininką Kazį Škirpą, kurį žydų bendruomenė bando paskelbti pagarbos nevertu lietuviu, esą jis tiesiogiai ar netiesiogiai kaltas dėl žydų tragedijos. Apgynė remdamasis konkrečiais dokumentais.
Arkadijaus Vinokuro knyga
Kitas renginys, kurį įsiminiau, įvyko vasario pradžioje Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Tąsyk buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Autorius apie savo knygą renginio afišoje teigia: „Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų…“
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.
Ačiū A.Vinokurui už žodžius „lietuviai nėra žydšaudžių tauta“. Tačiau Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pasigedau svarbiausio akcento: kai Lietuvoje buvo skriaudžiami žydai, Lietuvos jau nebuvo. Taigi svarbu nubrėžti konkrečią liniją, kurios nederėtų peržengti, jei išties norime draugauti ir bičiuliautis: kol žydų tautybės Lietuvos piliečiai neprabils, kad dėl jų tragedijos Lietuvoje kalta būtent hitlerinė Vokietija, o ne Lietuva, tol vargu ar įmanomas labai nuoširdus abipusis supratimas. Abejoju ir dėl A.Vinokuro nuoširdumo „tiesiant tiltus“. Kai A.Vinokuras parašys knygą apie lietuvių tautai bėdų atnešusių žydų nusikaltimus, kai bus prakalbinti lietuvius skriaudusių žydų vaikai ir anūkai, štai tada tikrai galėsime džiaugtis: „supratimo tiltai tiesiami“.
Suprantama, nėra paprasta suvokti painius lietuvių – žydų santykius. Tačiau nuo vienpusiškumo ir tendencingumo įmanoma apsisaugoti. Galima remtis ne vien lietuvių ir žydų santykių žaizdas draskančia Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ arba iš lietuvos partizanų romane „Žali“ išsityčiojusio rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus straipsniu „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (delfi.lt), bet pasiremti ir giliai „kabinančiais“, nešališkais tekstais. Pavyzdžiui, rašytojo Jono Mikelinsko publicistiniu veikalu „Kada kodėl taps todėl?“ arba Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“ (2004). Atkreipčiau dėmesį ir į Algimanto Zolubo straipsnius, kuriuose svarstoma, kas, kaip ir kodėl Lietuvoje skatina antisemitizmą. Siekiant kuo didesnio objektyvumo, derėtų į pagalbą pasitelkti ir istorikę, germanistę Ireną Tumavičiūtę, parašiusią, kokių nemalonumų Lietuvai yra atnešę sovietams nuoširdžiai ar nenuoširdžiai pataikavę žydai.
Bet ar žurnalistui A.Vinokurui užteks principingumo pripažinti lietuvių tragediją: Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą žiauriai trypė trys žymiai už lietuvius galingesnės jėgos: Rusija, Vokietija, Lenkija. Nepaisant to, mes, triskart pavergti, triskart išniekinti, patyrę milžiniškų aukų ir nuostolių, esame verčiami muštis į krūtinę, atgailauti.
Lenkiškasis aspektas
Reikšmingas interviu, kurį davė Vilniaus krašte gyvenantis politikas, visuomenininkas, internetinio leidinio Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai. Jis teigia, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, ir premjerą Saulių Skvernelį, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas. Juolab, kad ten gyvenantys žmonės – ne iš Lenkijos atsikėlę lenkai, o sulenkėję lietuviai.
Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.
Pašnekovas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta Varšuvai suformuluoti aiškios, griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių. Jo įsitikinumu, tai skandalingas dalykas: Vilniaus krašto švietimo reikalus Lietuva atidavė svetimos valstybės žinion. Ar galima sugalvoti dar didesnę nesąmonę?
Jam taip pat keista, kad Vilniaus krašto gyventojai bus skatinami žiūrėti būtent Lenkijos televiziją. Žinoma, rusiškų televizijų įtaka – bjauri, tačiau kodėl Lietuvos piliečiams Vilniaus krašte siūloma ne lietuviška, o būtent lenkiška televizija?
Kaip apibendrinti šiuo tris skirtingus ir tuo pačiu susijusius, šiandien aktualius epizodus? Nepaisant nieko, Lietuva privalo išsaugoti sveiką stuburą. Žemai lenkiantis galima ir neatsitiesti.
Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org.
Kaip skelbia žiniasklaida, Lenkijoje padaugėjo antisemitizmo apraiškų. Varšuvos universiteto tyrimų centras nustatė, kad 2014–2016 metais padidėjo tolerancija kalboms, kurstančioms neapykantą žydams. Tai ypač būdinga jauniems lenkams, interneto vartotojams.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šį tyrimą atliekant buvę apklausta 1000 suaugusiųjų ir 700 jaunuolių. Tik 23 proc. apklaustų lenkų prisipažino teigiamai vertinantys žydų tautybės žmones. 2015 metais šis skaičius buvo penkiais procentiniais punktais didesnis.
Tyrimo autoriai tolerancijos antisemitizmui augimą sieja su islamofobijos paaštrėjimu ir didesniu nusiteikimu prieš migrantus. Varšuvos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad musulmonų baimė, kilusi 2014–2016 metais, dar pakurstė žmonių nusistatymą prieš žydus. Tai nepriklauso nuo jų amžiaus ar politinių pažiūrų. Tyrimas rodo, kad 2016 metais 37 proc. apklaustųjų išreiškė neigiamą požiūrį į žydus, o pernai tokių žmonių buvo 32 procentai.
Daugiau kaip pusė (56 proc.) respondentų teigė, kad nepriimtų į savo šeimą žydo. Tai 10 proc. daugiau negu 2014-aisiais. Apie trečdalį apklaustųjų tvirtino, kad jie nenorėtų gyventi žydų kaimynystėje. Apie 11 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. jaunesnių lenkų prisipažino retkarčiais pasisakantys prieš žydus.
Antisemitizmo apraiškų padaugėjimo siejimas su islamofobija, regis, neturi pagrindo, nes žydams islamas tiek pat artimas kaip lenkams budizmas, todėl kaltinti žydus islamo plėtra Lenkijoje turėtų būti absurdiška.
Jei čia pat palyginimui padarytume apklausą Lietuvoje, įtariu, kad gautume panašius rezultatus, nors čia islamofobijos apraiškų neteko girdėti. Priežasties reikėtų ieškoti kitur.
Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Nors žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas.
Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas.
Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbė Rūta Vanagaitė. Ar tai tautos kaltės išpažinimo bei atgailos apeigos, ar tautinio kiršinimo vajaus sudedamoji dalis?
Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl po panašių rašinių ar akcijų pasipila komentarai, tarp kurių pakanka antisemitinių ir net teisėsaugos dėmesio vertų. Panaši padėtis Lenkijoje, todėl ir vertinimai panašūs.
Paskutiniojoje Virginijaus Savukyno LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Kalbintas knygos autorius pasakojo, kaip jis apklausė žydšaudžių vaikus bei anūkus dėl holokausto vertinimo. Jis perskaitęs 426 LAT (Aukščiausiojo teismo) nutartis ir 75 tomus baudžiamųjų sovietinių metų bylų, iš jų atrinkęs 35, su kuriomis susijusius holokausto dalyvių artimuosius ir kalbinęs. Ar autoriaus siekis buvo nuoširdžiai užjausti nekaltus holokausto dalyvių artimuosius? Tai labiau panašu į keršto siekį tiems artimiesiems, kad jie ir kiti žinotų, jog jo tėvas ar senelis buvo žydšaudys. Juk A. Vinokuro interviu su vaikais, vaikaičiais yra autentiškas KGB persekiojimams. Ko nepadarė sovietai, dabar daro Vinokuras su Savukynu.
Dera užjausti autorių dėl jo šeimos tragiško likimo, tačiau ar žuvusiųjų atmintį p. Vinokuras savo knyga įamžino, ar tik esmingai prisidėjo prie besitęsiančio antisemitizmo skatinimo vajaus? Jis ir skaitytojas nesunkiai ras delfi.lt, 15 min.lt interviu (Arkadijus Vinokuras: Holokausto vykdytojų palikuonys – irgi aukos) komentaruose pakankamai antisemitinių pasisakymų, nes Vinokuras kagėbistiniu būdu galimai prievartavo žydšaudžių palikuonius. Kita vertus, sukeltas šaršalas komentaruose – gera dirva antisemitizmo provokatoriams kedenti juos, rodyti, kokie antisemitai tie lietuviai.
Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija (užduotis) – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia, kokios nedraugiškos šalies užduotį vykdo? Patys ir per draugiškos šalies nedraugišką „žydšaudžių medžiotoją“.
Žydiškos ar kitokios kilmės lietuviai (Lietuvos piliečiai) turi būti vertinami vienodai, kaip lietuviškos kilmės lietuviai, todėl kiršinimus, nesantaikos provokavimus būtina atpažinti, juos pasmerkti.
Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą.
Žemiau pateikiame raštą ištisai.
Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus paskelbusi R. Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus, mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.
Jei ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.
Neseniai vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka kaltinimai subliuško.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apmaudu, kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi. Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė.
Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis – kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.
Kas keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo (nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso (?) pareikšti, jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar – ne karas? Ar tai pavojinga?
Vienu ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik – „aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko, lietuviams tokio sakinio nerado.
Tai, kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams).
Lietuviai atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo, kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas – šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas.
LGGRT centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.
Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.
Todėl ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“
P.S. Vaizdo reportažo dvi dalis (reportažas bus tęsiamas) iš diskusijos Rotušėje galima žiūrėti www.llks.lt svetainėje.
Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daktaras Jonas Basanavičius apskelbtas psichiniu ligoniu, iš to darant išvadą, kad visas jo valstybės projektas išplaukęs iš kliedesių. Daktarui Vincui Kudirkai prikišamas antisemitizmas. Prezidentas Antanas Smetona piešiamas kaip despotas ir fašistas, pagal „geriausias“ sovietines tradicijas. 1941-ųjų metų Sukilimui priskiriamas antisemitizmas ir kolaboravimas su naciais. Net pokario partizanus bandoma paversti banditais, karo nusikaltėliais, genocido vykdytojais – nuo Jono Noreikos – Generolo Vėtros iki Adolfo Ramanausko-Vanago.
Tautos didvyrių panteonas yra tautos atminties, savimonės ir pačios tapatybės pagrindas. Atimk iš tautos jos didvyrius ir nužudysi tautą. Akivaizdu, jog to ir siekiama – sąmoningai. Pagrindinis K. Škirpos teismo iniciatorius, savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas aiškiai pasakė, ką jis mano apie Lietuvą, iškeikdamas ją paskutiniais žodžiais. Po to veidmainiškai skamba jo deklaruojamos meilės priglobusiai šaliai.
Naivu būtų manyti, kad Lietuva ar lietuvių tauta – kažkuo išskirtinės. Liberalų ir kosmopolitų agresija nukreipta faktiškai prieš kiekvieną tautą, nes jų utopija – pasaulis be tautų. Gal tik vienai tautai kol kas daroma šiokia tokia išimtis, nes užsipuolus ją tektų stoti į vieną gretą su hitleriniais naciais. Kiltų kognityvinis disonansas.
Kuo gi prasikalto K. Škirpa? Jam priskiriamos kaltės, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti Lietuvos valstybę, rėmėsi antisemitine ideologija, kolaboravo su hitleriniais naciais ir dalyvavo žydų genocido akcijose. Prieštaringas rašytojas Sergejus Kanovičius net sulygino K. Škirpą su Justu Paleckiu – atseit, abu jie – okupantų kolaborantai.
Žinoma, toks lyginimas laužtas iš piršto. J. Paleckis Lietuvos Respublikos laikais siekė sunaikinti jos valstybingumą ir įjungti ją į sovietų imperiją, kas ir padaryta. J. Paleckis skirtas sovietų vietininku. Tuo tarpu K. Škirpa gynė Lietuvos valstybę ir siekė ją atkurti. Žinoma, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas ir jo suburta Laikinoji Vyriausybė mėgino tartis su hitlerine Vokietija dėl bendros kovos prieš sovietus. Tokią sąjungą su Vokietija sudarė Suomija, Vengrija, Rumunija, Ukrainos patriotinis judėjimas ir daugelis kitų politinių subjektų.
Jei Suomijos maršalą Karlą Gustavą Manerheimą ar ukrainiečių patriotų lyderį Stepaną Banderą laikysime nacių kolaborantais, tai kieno kolaborantai buvo Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis, Šarlis de Golis? Ogi sovietų. Josifo Stalino.
Natūralu, kad Vakaruose bendradarbiavimas su viena totalitarine imperija vertinamas vienaip, o su kita – kitaip. Taip susiklostė Vakarų šalių istorija. Bet Lietuva turi savo istoriją – daug sudėtingesnę ir prieštaringesnę. Ir Lietuva turi teisę tą istoriją vertinti savaip.
O kaipgi naciai žiūrėjo į tariamus kolaborantus? K. Škirpa sulaikytas Vokietijoje. Neišleistas į Lietuvą čia vadovauti sukilimui. Juozo Ambrazevičiaus sudaryta Laikinoji Vyriausybė išvaikyta. Vėliau generolo Povilo Plechavičiaus sušaukta Vietinė Rinktinė, pasirengusi drauge su vokiečiais mušti sovietus, išformuota, dalis jos karių – sušaudyta. Štai ir visas kolaboravimas. Žinoma, būta pavienių kolaborantų ir jų grupuočių, bet tai – atskiros istorijos. Nesusijusios nei su Lietuvių aktyvistų frontu, nei su kitomis tautinėmis formuotėmis.
Vienintelis dokumentas, kuriuo bandoma grįsti aktyvistų antisemitizmą – tai jų programos punktas, kuriame žydams atšaukiamas svetingumas. Galima tai laikyti reveransu, siekiant sudaryti patikimų sąjungininkų įvaizdį, galima vertinti ir kitaip. Galima net sutikti su abejone, ar toks tekstas darė garbę šiam judėjimui. Bet tai nėra direktyva žudyti. Nei per nago juodymą. Tapatinti deklaratyvų tekstą su žudymais ir įsakymais žudyti yra istorijos klastojimas.
Žinoma, kad Laikinoji Vyriausybė net siekė stabdyti žydų genocidą, o kai kurie jos nariai asmeniškai juos gelbėjo. Galbūt būtų gelbėjęs ir K. Škirpa, tik jis tuo metu buvo užsienyje. Dabar galime tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Bet turime aiškiai įvardyti, kas buvo ir ko – ne. Ligšiol nėra surasta dokumentų, įrodančių K. Škirpos ryšius su genocidu. Šis kaltinimas – išgalvotas. O tikrasis šių kaltinimų tikslas išeina toli už vienos asmenybės ribų.
Jau sudarytos prielaidos Lietuvos patriarchų, valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų dergimui. Po K. Škirpos gali būti bet kas – J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas. Liberaliųjų chunveibinų tikslas – paversti tautas bevarde, bespalve, bedvase minia, kurią galėtų laisvai raikyti, transportuoti po visą planetą kaip darbo jėgą, valdyti per vartojimą.
Patys jie sustos tik pasiekę galutinį tikslą. Arba kai bus sustabdyti. Padarykime tai šiandien.
Ką gi, įvyko vakar vadinamoji diskusija Rotušėje dėl pulk. Kazio Škirpos gatvės likimo. Žinoma, geriau kai žmonės kalbasi negu nesikalba. Juolab, kalbasi mandagiai, vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami.
Vidmantas Valiušaitis, šio komentaro autorius. Šarūno Mažeikos nuotr.
Tai šita prasme tą pasikeitimą nuomonėmis galima vertinti pozityviai. Tačiau problemos išlieka ir jos daug gilesnės, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Esminis klausimas yra teisingumo. Ar tinkama yra istorinę asmenybę, šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltiną ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą, kurio vadinamoji „kaltė” niekaip niekada nebuvo įrodyta, net nebandant gilintis į istorines to laikmečio peripetijas, iš anksto pasmerkti, nukabinti gatvės lentelę, pažeminti ir pakasti istorinėje užmarštyje?
Kaip šiandien elgiamasi su Kaziu Škirpa, rytoj, galimas daiktas, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Kai Pontijus Pilotas nusiplovė rankas ir išdavė nekaltą Žmogų nukryžiuoti, nors ir neradęs jame kaltės, jis irgi išdavė tik paprastą „triukšmadarį”. Bet su šiuo „triukšmadariu” jis išdavė principą: nepasmerkti nekalto žmogaus – kas jis bebūtų!
K.Škirpa nebus paskutinis, jeigu bus paaukotas „vardan ramybės”. Jis bus pirmutinis. Toliau seks kiti. Vieniems nepatinka V.Kudirka, kitiems – J.Basanavičius, tretiems – Just.Marcinkevičius, ketvirtiems – J.Brazaitis ir taip toliau. Vieną dieną pasijusime, kad mes neturime savo praeities. Mūsų nebuvo. Ir mūsų nėra. Nes mes patys – niekas. Jokie. Kadangi nežinome kas buvome, kas esame, kuo norime būti.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad vakarykšėje diskusijoje mane labiausiai nustebino visiškas faktų nepaisymas, istorinio konteksto ignoravimas, ano laikmečio vertinimas iš šiandienio savo žinojimo „aukštumos”, tarsi ano meto žmonės būtų žinoję tai, ką mes šiandien išdidžiai apžvelgiame jau turėdami prieš akis istorinę perspektyvą ir jos politinius vertinimus.
Galiu dar suprasti visuomenininkus ir rašytojus, kuriems istorinis požiūris į praeities įvykius gali būti sunkiau suvokiamas. Vadovautis jausmais, emocijomis, ne faktais ir istorinio konteksto pažinimu jiems natūraliai paprasčiau. Bet istorikai?
Jelio universiteto profesorius Timothy Snyder parašė ir 2010 m. išleido vertingą knygą „Kruvinos žemės”. Knygoje autorius analizuoja masines žmonių žudynes teritorijoje tarp Berlyno ir Maskvos. Joje nuo 1933 iki 1945 metų žuvo 14 milijonų žmonių. Naciai atsakingi už 9.5 milijonus aukų, o sovietai čia nužudė 4.5 milijonus gyventojų. Snyder neskaičiavo aukų, kurios žuvo koncentracijos stovyklose ar gulage.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
2011 ir 2012 m. „Kruvinos žemės” susilaukė dviejų lietuviškų leidimų. Iki 2014 m. knyga išėjo dar 35 kalbomis. Knyga – per 500 psl. Tik 16-oje puslapių minima Lietuva.
Apie Kazį Škirpą T.Snyderis taip rašo: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“
O tiesa yra tokia: nei Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.
Pirmojoje T.Snyderio knygos laidoje anglų kalba rašoma, kad K.Škirpa atvyko į Kauną drauge su vokiečių kariuomene. Vėliau šitas nesusipratimas iš kitų laidų buvo išimtas, bet fantastikos žanro tvirtinimas, kad jis „kalbėjo per radiją” ir „ragino minias žudyti” liko.
Labiausiai mane vakar nustebino istorikas Antanas Kulakauskas. Jį vis dėlto vertinu kaip išmintingą žmogų ir gerą istoriką. Tačiau jo vakarykčio pasisakymo, vienareikšiškai pasmerkusio K.Škirpą, nesupratau. Aš jam tiesai uždaviau klausimą: istorikai, taip gerai žinote istoriją, kodėl nei vienas nereagavote į T.Snyderio klaidą? Juk dabar 35 šalių istorikai remsis tuo veikalu ir jį cituos savo darbuose? Bet tai akivaizdi netiesa!..
Ne, tai, sako, aš K.Škirpos asmens savo pasisakyme nevertinu, tik siūlau nukabinti gatvės lentelę…
Kitas istorikas K.Škirpa paskelbė „antisemitu”. Aš klausiau, ar kas nors tyrinėjo K.Škirpos palikimą, ar jo veikalai, korespondencija yra išleisti Lietuvoje? Net jo svarbiausioji knyga „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti” tebėra Lietuvoje neišleista. Nekalbant jau apie jo straipsnių rinkinius, korespondenciją. Fašisto Blyno dienoraštis išleistas, juo bandoma remtis grindžiant LAF ideologiją, bet K.Škirpos raštų privengiama. Kodėl? Ar ne todėl, kad jais pagrįsti kaltinimus K.Škirpai būtų sunku?
O man teko Jungtinėse Valstijose tyrinėti K.Škirpos archyvą, skaityti laiškus ir daugelį jo straipsnių. Man neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. Vienintelis dalykas, prieš ką jis buvo nusistatęs ir su kuo kovojo, tai Lietuvą pavergęs okupantas – Sovietų Sąjunga.
Tai štai tokioje padėtyje, kai istorinės figūros intelektualinis palikimas, faktiškai, visuomenei yra neprieinamas, jis kaltinamas būtais ar nebūtais nusikaltimais, vyksta „visuomeninė diskusija”. Bet akivaizdu, kad net istorikai apie šį asmenį ir jo vaidmenį bei jo palikimą turi miglotą supratimą. Tačiau teikia vertinimus, tarsi žinotų.
Gerai, kad apibendrinant išsakytas mintis Darius Kuolys vis dėlto pastebėjo, kad istorijoje „faktai irgi turi reikšmės”. Tai teikia vilties, kad Vilniaus miesto taryba, su meru Remigijus Šimašius priešakyje, kurio padorumu neturiu mažiausio pagrindo abejoti, priimdama sprendimą faktų neignoruos.
Priešingu atveju nueiti galima labai toli. Kas nors nuoširdžiai tiki, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus” arba Medininkuose irgi „savi” iššaudė muitininkus. Tokie tikėjimai irgi aiškinami savaip interpretuotais „faktais”.
