Trečioji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Iš atsakymų į “Lietuvos aido” redaktoriaus Algirdo Pilvelio klausimus.
Tomas Venclova mane sudomino dar tada, kai jis nebuvo asmenybė, o tik Vilniaus A.Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas. Mat dirbdamas Švietimo ministerijoje galėjau susipažinti su jo lietuvių kalbos abitūros egzamino rašiniu, kuris mane sudomino neįprastu kitiems brandumu. Net jį, tą jo rašinį, paskelbiau savo recenzijoje apie 1954 metų Lietuvos abiturientų rašinius žurnale “Tarybinė mokykla”. Neatslūgo mano susidomėjimas Tomu Venclova ir vėliau. O jo didelis straipsnis, publikuotas 1990 metais savaitraštyje “Gimtasis kraštas”, – “Nepriklausomybė ir atsakomybė” tiesiog privertė mane rašyti jam didelį atvirą laišką, analizuojantį jo mintis, išreikštas tame straipsnyje. Ypač mane nustebino toks T.Venclovos tvirtinimas: “Vos prieš kelerius metus gyvenimas okupuotoje Lietuvoje atrodė giliai beprasmis ir žeminantis žmogų, o tarybinis okupacinis režimas – nė per colį nepajudinamas, amžinesnis už Egipto piramides” (pajuodinta mano – J.M.).
