mikelinskas_

Trečioji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Iš atsakymų į “Lietuvos aido” redaktoriaus Algirdo Pilvelio klausimus.

Tomas Venclova mane sudomino dar tada, kai jis nebuvo asmenybė, o tik Vilniaus A.Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas. Mat dirbdamas Švietimo ministerijoje galėjau susipažinti su jo lietuvių kalbos abitūros egzamino rašiniu, kuris mane sudomino neįprastu kitiems brandumu. Net jį, tą jo rašinį, paskelbiau savo recenzijoje apie 1954 metų Lietuvos abiturientų rašinius žurnale “Tarybinė mokykla”. Neatslūgo mano susidomėjimas Tomu Venclova ir vėliau. O jo didelis straipsnis, publikuotas 1990 metais savaitraštyje “Gimtasis kraštas”, – “Nepriklausomybė ir atsakomybė” tiesiog privertė mane rašyti jam didelį atvirą laišką, analizuojantį jo mintis, išreikštas tame straipsnyje. Ypač mane nustebino toks T.Venclovos tvirtinimas: “Vos prieš kelerius metus gyvenimas okupuotoje Lietuvoje atrodė giliai beprasmis ir žeminantis žmogų, o tarybinis okupacinis režimas – nė per colį nepajudinamas, amžinesnis už Egipto piramides” (pajuodinta mano – J.M.).

Continue reading „Apie Tomo Venclovos erezijas”

mikelinskas_

Antroji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Sutrumpintas straipsnis “Ždanoviška mokykla ar ždanoviška siela?”

Gavęs iš dienraščio “Respublika” žurnalistės Aldonos Atkočiūnaitės Leonido Donskio straipsnį “Didžiausia grėsmė šaliai? Ar viso labo tik juokinga pelytė?”, susiradau ten man skirtą filipiką “Mes ir jie”, susipažinau ir susimąsčiau. Kas tai? Praradusio bet kokią proto kontrolę mažaraščio sapaliojimas ar iš amžių glūdumos ataidėjęs riksmas: “Nukryžiuot jį!”

Ilgai galvojau, reaguoti ar ne? Juk kokia gali būti kalba su įniršusiu subjektu, kuris nesiteikia ar nesugeba net tavo studijos pavadinimo perskaityti. Bet, kita vertus, nedavė ramybės ir mintis: “Jeigu šiandien gali jis tai, kas buvo ir nebuvo daugiau kaip prieš tuziną metų iškelti, ir iškelti su tokiu apkramtytu bei vienpusiškai sureikšmintu pavadinimu “Mes ir jie”, kartu su grėsminga ždanoviška retorika, tai nėra abejonės, jog čia kruopsčiai apgalvota, o gal net ir suderinta “su aukščiau stovinčiomis organizacijomis” akcija.

Continue reading „Apie Leonido Donskio demonizuotą įniršį”

zydu_gyvenimas

Neseniai Livejournal.com kolega užvedė ant įdomaus ir, tam tikra prasme, labai būdingo straipsnio, nagrinėjančio lietuvių santykį su tragiškais mūsų istorijos įvykiais iš ganėtinai savotiškos ir diskutuotinos pozicijos: Valentinas Mitė: „Žydų žudynės Lietuvoje: kiaulidės ir Holokaustas“. Tarp žiniasklaidos metrų ir garbių publicistų yra priimta kolegų straipsnius kritikuoti parašant atsakomąjį, savarankišką visavertį tekstą, paskelbiamą kitoje, ar kiek rečiau – toje pačioje žiniasklaidos priemonėje.

Kadangi nepriklausau minėtoms kategorijoms, tai leisiu sau nesilaikyti šios cecho tradicijos ir išsakysiu savo nuomonę bei V. Mitės pozicijos kritiką taip, kaip tai įprasta virtualioje erdvėje – trumpai pakomentuodamas jo straipsnio teiginius savo bloge. Juolab kad ir pats gerbiamas Valentinas mano, kad korektiški interneto komentarai gali būti naudingi normalios diskusijos atsiradimui, kuri padėtų autoriui pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.

Continue reading „Danų kiaulės, vokiečių pupos, o kalti – lietuviai?”

stankeras_foto

Rusų kalba parašyta Petro Stankero knyga “Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.m.” (Петрас Станкерас “Литовские полицеиские батальоны 1941-1945 г.г.”. Москва, “Издательский дом “Вече”, 2009) į mano rankas pateko atsitiktinai. Viskas aišku, galvojų: dar viena knyga, kokių daug teko skaityti sovietmečiu – apie lietuvius, bendradarbiavusius su fašistiniais okupantais, persekiojusius “tarybinius patriotus”, šaudžiusius žydus. Perskaičiau pastraipą iš vieno skyriaus, iš kito. Jokių prakeiksmų, ramus, dokumentuotas pasakojimas. Daug pastabų, paaiškinimų, platus panaudotos literatūros sąrašas. Kas tas P.Stankeras? Vardas lietuviškas. Kodėl rusiškai, kodėl Maskvoje išleista? Reikia išsiaiškinti. Ir išsiaiškinau (internete dabar viską žaibiškai gali surasti, sužinoti). Nepasitikėjimas veikiai išgaravo. Autorius laikosi nuostatos – buvo kaip buvo, yra kaip yra. Kolaborantų netrūko visais laikais, jų buvo, yra ir bus. Nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. birželio kolaboravo vieni, nuo 1941 m. birželio iki vokiečių okupacijos pabaigos – kiti, nuo antrosios sovietinės okupacijos iki 1990-ųjų – dar kiti. Kai kurie kolaboravo ir vieniems, ir kitiems po kelis kartus.

Continue reading „Ir žydai šaudė žydus”

karakorskis_1

„Mūsų oponentas yra ir rabinas Šolom Ber Krinskis. Jis priklauso vadinamiesiems žydams chabadnikams, kurie nuolat linko Rusijos pusėn. Žydai litvakai visuomet palaikė LDK, Lietuvos nepriklausomybės idėją, o chabadnikai – Rusijos interesus. O juk žydų aukso amžius baigėsi būtent tada, kai LDK okupavo Rusijos imperija. Rabinas Šolom Ber Krinskis iki šiol pavaldus rabinui Berl Lazarui, kuris yra Vladimiro Putino kišeninis rabinas. Rusijoje įkurtas pasaulio rusakalbių žydų kongresas. Didžiausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti. Žydiškumą nustato visai kiti dalykai, tik ne kalba. Žydai kalba įvairiomis kalbomis. Ta rusakalbių žydų bendrija savo reikmėms bandė pajungti ir mus, litvakus. Bet mes pasipriešinome, nesutikome. Deja, ši kova dar nebaigta. Mat rabiną Krinskį labai proteguoja Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris. Būta raginimų, jog tam į Rusiją besižvalgančiam rabinui būtų skubos tvarka suteikta Lietuvos pilietybė, kad būtų nurašytos kai kurios skolos. Žodžiu, tarp žydų absoliučios vienybės taip pat nėra ir negali būti,” – sako Lietuvos tautinių mažumų bendrijų tarybos pirmininkas Vitalijus Karakorskis.

 

Continue reading „Tarp žydų absoliučios vienybės taip pat nėra”