Ir žydai šaudė žydus


Print

Rusų kalba parašyta Petro Stankero knyga “Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.m.” (Петрас Станкерас “Литовские полицеиские батальоны 1941-1945 г.г.”. Москва, “Издательский дом “Вече”, 2009) į mano rankas pateko atsitiktinai. Viskas aišku, galvojų: dar viena knyga, kokių daug teko skaityti sovietmečiu – apie lietuvius, bendradarbiavusius su fašistiniais okupantais, persekiojusius “tarybinius patriotus”, šaudžiusius žydus. Perskaičiau pastraipą iš vieno skyriaus, iš kito. Jokių prakeiksmų, ramus, dokumentuotas pasakojimas. Daug pastabų, paaiškinimų, platus panaudotos literatūros sąrašas. Kas tas P.Stankeras? Vardas lietuviškas. Kodėl rusiškai, kodėl Maskvoje išleista? Reikia išsiaiškinti. Ir išsiaiškinau (internete dabar viską žaibiškai gali surasti, sužinoti). Nepasitikėjimas veikiai išgaravo. Autorius laikosi nuostatos – buvo kaip buvo, yra kaip yra. Kolaborantų netrūko visais laikais, jų buvo, yra ir bus. Nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. birželio kolaboravo vieni, nuo 1941 m. birželio iki vokiečių okupacijos pabaigos – kiti, nuo antrosios sovietinės okupacijos iki 1990-ųjų – dar kiti. Kai kurie kolaboravo ir vieniems, ir kitiems po kelis kartus.

Rodos tiek daug prirašyta apie Antrąjį pasaulinį, tiek daug rodyta ir pasakota, o vis dar kai ką sužinome tik dabar. Net tie, kurie tą karą matėme, nors ir vaiko akimis. Tad ką jau kalbėti apie XX amžiaus antrosios pusės kartas. Daug meluota, slėpta, nutylėta. Daug meluojama, slepiama, nutylima ir dabar. P. Stankeras nemeluoja, todėl, man regis, jo knygą verta perskaityti atidžiai, pasibraukant, kai ką nusirašant. Verta apie ją papasakoti ir kitiems, juo labiau, kad jaunoji karta rusiškai beveik neskaito. 

Mes gerai žinome, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje veikė lietuviai policininkai, kurie daugiau ar mažiau talkino hitlerininkams. Jie pasmerkti, nubausti, apie juos prirašyta būtų ir nebūtų dalykų. Ypač žydai jais mums bado akis. Visų pirma dėl policininkų veiklos lietuviai vadinami žydšaudžių tauta. Nepagrįstai vadinami.

Petro Stankero knygoje “Lietuvių policijos batalionai 1941 – 1945 metais” daug temų plačiajai visuomenei nėra negirdėtos. Esame nemažai skaitę apie pirmąsias Antrojo pasaulinio karo dienas ir Birželio sukilimą, Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą, jos veiklą ir reikšmę; apie vokiškųjų okupantų siautėjimą Lietuvoje, jų pastangas savo tikslų siekti lietuvių rankomis; apie bandymus sukurti SS legioną, Lietuvos vietinę rinktinę; apie lenkų “Armijos krajovos” veiklą ir nusikaltimus… Tačiau ar daug jūs žinote apie žydų policiją Lietuvos teritorijoje? Minėtoje knygoje skyrius “Žydų policija Lietuvos teritorijoje” man buvo tiesiog atradimas. Pasiteiravau kai kurių pažįstamų, draugų: ką tu žinai apie žydų policijos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos žydų getuose? Nieko nežino. Ar buvo tokia policija?!

P. Stankeras rašo, kad pasaulinėje holokausto istoriografijoje žydų policijos veikla Lietuvos getuose nėra reikiamai aprašyta, ištirta, nepopuliari. Kas tai: kolaborantų organizacija, o jos vadovai – išdavikai? Kai kurie istorikai po karo ją taip ir vadino. Gal būtų buvę geriau, jeigu tokios policijos nebūtų buvę. Nes tarp daugumos padorių žydų policininkų pasitaikydavo ir niekšų, kurie savo kailį gelbėjo tautos sąskaita. Autorius primena, kad ilgainiui požiūris į žydų policiją keitėsi: vis dėlto ji daugeliu atvejų ne sunkino nelaimingųjų dalią, o lengvino.

Žydų kolaboracionizmo tėvu ir žydų policijos (Judenpolizei – Jupo) įkūrėju laikomas pagarsėjusiojo Adolfo Eichmano pavaduotojas hauptšturmfiureris Aloyzas Bruneris (Alois Brunner). Jis organizavo žydų Tvarkos tarnybą Berlyne, padėjusią jam deportuoti Berlyno žydus į getus ir mirties lagerius Rytuose.

Getams vadovavo vokiečių komendantai, prie kurių buvo kuriami žydų savivaldos organai – seniūnų tarybos, o dideliuose getuose – žydų tarybos (judenratai).

“Pati pirmoji Žydų taryba Lietuvoje, – skaitome knygoje, – buvo įkurta Vilniuje 1941 m. liepos 5 d. Ji buvo renkama iš 57 partijų, judėjimų ir organizacijų ir pradžioje turėjo 11 žmonių, o vėliau – 25. Vilniaus komitetas turėjo 9 skyrius. Komiteto pirmininku tapo Saulem Trockis, pavaduotoju – asimiliuotasis žydas bankininkas Anatolijus Fridas. Judenratas ir jo vadovai buvo populiarūs gete. Jo nariai patyrė tragiškų prieštaravimų: iš vienos pusės – įsipareigojimai gyventojams žydams, iš kitos – būtinybė skrupulingai vykdyti visus okupantų įsakymus. Už vokiečių įsakymų nevykdymą judenrato nariai atsakydavo galva. Štai, pavyzdžiui, rugpjūčio 6 d. žydų reikalų įgaliotinis prie Vilniaus komisaro Franz Murer iš judenrato atstovų pareikalavo iki1941 m. rugpjūčio 7 d. įteikti jam 5 milijonus rublių (10 rublių prilygo 1 reihsmarkei). Tačiau surinkti tokios sumos nepavyko. Du judenrato nariai buvo sušaudyti”.

Žydų getai Lietuvos teritorijoje buvo pavaldūs civilinei vokiečių administracijai, nors faktiškai jiems vadovavo SS.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į getų teritorijose sukurtą žydų policiją, rašo P.Stankeras. Žydų bendruomenėje tai buvo visiškai naujas reiškinys. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Lietuvos Generalinės apskrities teritorijoje (Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose) geto administracinėje sudėtyje veikė žydų policija, kurią kuravo atitinkamų sričių komisariatų žydų reikalų referentai. 

Sukurti getuose žydų policiją nuspręsta sričių komisarų pasitarime 1941 m. liepos 27 d. Kaune. Komplektuojant žydų policiją dalyvavo vokiečiai ir judenratų vadovai. Tarp žydų policininkų, rašo P.Stankeras, buvo nemažai gestapo agentų. Policijos vadovo pareigas dažniausiai ėjo vienas iš judenrato narių. Pagrindinės žydų policijos funkcijos: geto gatvių apsauga, įėjimų ir išėjimų priežiūra, daiktų atėmimas, siuntimų į darbus organizavimas, pagalba vokiečiams pogromų metu. Eiliniai žydų policininkai buvo ginkluoti guminėmis lazdomis, o vadai – pistoletais ir rankinėmis granatomis. Ostlando reihskomisaro 1941 m. rugpjūčio 13 d. direktyvoje rašoma:

“Geto gyventojai vidinius reikalus tvarkys per savo valdymo organus, kuriuos prižiūrės gebitskomisaras arba štadtskomisaras, arba jų paskirti asmenys. Vidaus tvarkos palaikymui gali būti sukurta žydų policija. Žydai policininkai gali būti apginkluoti guminėmis lazdomis arba lazdomis; ant dešiniosios rankovės, kaip skiriamąjį ženklą, privalo ryšėti raištį su geltona žvaigžde. Visiška geto izoliacija turi būti įgyvendinama pagalbinės policijos, sudarytos iš vietos gyventojų, pastangomis”.

Žydų tarybos (judenrato) pirmininkas A.Fridas Vilniaus geto policijos viršininku paskyrė puikų administratorių Jakobą Gensą. Jo pavaduotoju tapo advokatas Josifas Miškatas. “J.Gensas – labai prieštaringa Vilniaus geto asmenybė, rašo P.Stankeras. Vieni jį keikė kaip nacistų kolaborantą, kiti laikė žmogumi, kuris stengėsi išgelbėti kiek galima daugiasu žydų. Tačiau dažniausiai apie jį buvo kalbama: “jis buvo labai padorus žmogus” arba “jis buvo labai gabus ir padorus žmogus”… J.Genso reikšmė ir įtaka išaugo po 1942 m. liepos 11 d., kai vokiečiai likvidavo žydų tarybą (judenratą) ir paskyrė jį geto visavaldžiu įgaliotuoju (Judenaltester). Buvęs jo vadovas Žydų tarybos pirmininkas A.Fridas tapo J.Genso pavaduotoju administracijos reikalams, o niūrus “amžinas studentas” Salekas Desleris – pavaduotojas policijos reikalams. Jis buvo slaptas J.Genso priešas ir gestapo agentas. Yra manoma, kad jis organizavo J.Genso nužudymą. Pats J.Gensas turėjo teisę turėti, nešioti ir panaudoti šaunamąjį ginklą (pistoletą)”.

J. Genso vadovaujami žydų policininkai atrinkdavo savo žemiečius sunaikinimui Paneriuose. “1941 m. gruodžio 24 d., rašo P.Stankeras, J.Gensas sudarė sąrašą žmonių, pasmerktų sušaudyti. “Kai jie prašo tūkstančio žydų, aš perduodu juos jiems, nes, jeigu mes, žydai, neatiduosime savų, tai atėję vokiečiai juos atims jėga. Tada jie paims ne tūkstantį, o daug tūkstančių. Atiduodamas šimtus, aš gelbsčiu tūkstančius. Atiduodamas tūkstančius, aš gelbsčiu dešimtis tūkstančių”, – sakė J.Gensas”.

Vilniaus geto organizatorius ir administratorius F.Mureris 1942 m. balandžio 29 d. paskelbė žydų policijos veiklos taisykles, kuriose parašyta:

“Vadovaujantis principu, kad žydų tauta pati turi tvarkyti savo reikalus, visi Vilniaus miesto Gebitskomisariato įsakymai bus įgyvendinami žydų pastangomis. Lietuvos apsauga funkcionuos tik kaip priežiūros organas. Žydų policijos veiklos taisyklės yra tokios:

1. Žydų policija pavaldi žydų policijos viršininkui Jakobui Gensui.

2. Žydų policija, vadovaudamasi žydų policijos viršininko nurodymais, kontroliuoja gete tvarką ir saugumą.

3. Pagrindinė šios policijos funkcija – be jokių išlygų vykdyti Vilniaus miesto Gebitskomisaro įsakymus ir instrukcijas. Žydų policijos viršininkas… bus atsakingas man…

4. Mirties bausmė bus vykdoma visais atvejais, kai… žydų policija neįvykdys Vilniaus miesto Gebitskomisaro įsakymų”.

“Kai kada ir žydų policininkai dalyvaudavo žydų sušaudymuose, – rašo P.Stankeras. – 1942 m. spalio 18 d. į geto teritoriją atvyko SS zonderkomandos vadovas SS hauptšarfiureris Martin Weiss. Jis atvežė Lietuvos kariuomenės kepurių, tačiau papuoštų metalinėmis šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis. Tą pačią dieną žydų policininkai nurengė praeivius, vilkinčius odiniais paltais. Jais aprengė specialų žydų policijos būrį. Šis 22 žmonių būrys spalio 19 d. išvyko į Ašmeną (Baltarusija). 1942 m. spalio 27 d., vykdant masines žydų žudynes (406 žmonės), Ašmenoje egzekucijoje dalyvavo ir septyni žydų policininkai, kuriems vadovavo Vilniaus geto policijos viršininko pavaduotojas S.Desleris. “Žydų policija išgelbėjo tuos, kurie turėjo likti gyvi. Tuos, kuriems gyventi buvo likę nedaug, mes atrinkome, ir tegul pagyvenę žydai mums atleidžia. Jie aukomis tapo dėl kitų, dėl mūsų ateities… Mano pareiga – sutepti savo rankas todėl, kad žydų tautai atėjo baisūs laikai. Jeigu jau žuvo 5 milijonai žmonių, mūsų pareiga – išgelbėti stiprius ir jaunus, jaunus ne tik metais, bet ir dvasia, ir nepulti į sentimentalumą… Aš nežinau, ar visi supras ir pateisins mūsų veiksmus, – pateisins tada, kai mes jau būsime išėję iš geto, – tačiau mūsų policijos pozicija tokia: gelbėti viską, ką galima išgelbėti, nepaisant, kad tavo geras vardas bus suteptas, nepaisant, ką tau teks iškentėti”, – sakė J.Gensas savo kolegoms. Jis iš principo stengėsi išgelbėti jaunas moteris ir vaikus. Dar tais pačiais metais Vilniaus geto teritorijoje patys žydai pakorė šešis kriminalinius nusikaltėlius.

Vilniaus geto žydų policininkai dalyvavo palydint kolonas nuteistųjų žydų į Panerius, į masinių žudynių vietas. Kai kada Vilniaus policininkai būdavo komandiruojami į Kauną įvykdyti specialias akcijas. Po to Žydų taryba gaudavo raštelių, kuriuose buvo prašoma: “Gelbėkite mus nuo Vilniaus žydų policijos”.

Knygos autorius pateikia bent jau lietuvių visuomenei visai nežinomų arba mažai žinomų faktų. Tačiau nemanau, kad po to mes imsime visam pasauliui šaukti: “žydai žydšaudžiai!” Internete surinkau žodžius: “Lietuviai žydšaudžiai”. Ir apstulbau. Kaip plačiai tiražuojami šie neteisingi, pikti žodžiai. Ten rašoma, kad kai kuriuose JAV leidžiamuose puslapiuose apie Lietuvą daugiau nieko ir nerasi, tik tuos žodžius.

Nuo 1943 m. liepos 1 d. Žydų policija palaikė tvarką visoje geto teritorijoje, – skaitome knygoje, – skyrė sargybinius, patrulius, mobilizavo geto gyventojus darbams. Geto vadovybė net suformulavo “išgyvenimo ideologiją” – “dirbti, kad gyventum”. Tuo metu gete dirbo 14-15 tūkstančių žmonių (tai beveik 75 proc. visų geto gyventojų)”. A.Fridas ir J.Gensas stengėsi išsaugoti getą, išgelbėti kaip galima daugiau žmonių, tačiau jų pastangas duoti vokiečiams kuo daugiau karinės produkcijos, talkinti jiems karo metu vertintinos kaip ženkli parama arba net kolaboravimas”.

Pradžioje gete buvo apie 150 policininkų, o 1943 m. rugpjūčio mėnesį – jau 226 žmonės.

“Kiekvienas žydų policijos policininkas privalėjo prisiekti, kad dirbs dėl visos žydų visuomenės gerovės.

Neseniai Lietuvos Respublikos Centriniame valstybiniame archyve, – pasakoja P.Stankeras, –  buvo rastas unikalus žydų dokumentas – patvirtinta Kauno geto žydų policininko priesaikos kopija. Dokumentas surašytas ant pergamento dviem kalbom – jidiš (Europos žydų kalba – P.S) ir ivrito (Izraelio senoji valstybinė kalba) – ir perrištas baltu-žydru kaspinu. Iškilminga priesaikos ceremonija įvyko 1942 m. lapkričio 1 d. Slobodkos salėje. Į iškilmes duoti priesaiką atvyko 152 geto policininkai, Tarybos nariai ir daug žydų bendruomenės atstovų. Iškilmėms vadovavo žydų policijos ir sionistų organizacijos atstovas E.Zupovičius. Žydų tarybos pirmininko sekretoriaus pavaduotojas skaitė priesaiką jidiš ir ivrito kalbomis, o rikiuotėje stovėję policininkai kartojo ją žodis žodin:

“Aš, Vilijampolės geto žydų policijos darbuotojas, dalyvaujant Žydų Tarybos pirmininkui ir policijos viršininkui, iškilmingai pažadu:

nepaisydamas pavojų ir negailėdamas laiko vykdyti man pavestas pareigas;

iš užimamų pareigų nesiekti naudos nei sau, nei draugams, nei pažįstamiems;

visas savo jėgas ir žinias skirti geto žydų bendruomenės naudai.

Aš pasižadu (parašas)”.

Skambant simfoninio orkestro muzikai policijos vadovai ir policininkai po vieną prieidavo prie stalo ir pasirašydavo priesaikos tekstą. Sujaudinti Tarybos narių ir policijos vadų žodžių policininkai tvirtai nusprendė saugoti Žydo žmogiškąjį orumą ir garbę. Ceremonijos pabaigoje visi atsistojo ir sugiedojo sionistų himną Hatikva.

Minėtasis žydų orkestras buvo sukurtas 1942 m. vasarą. Tuo metu gete gyveno nemažai žymių muzikantų, kai kurie – net iš valstybinės Kauno operos…”

Žydų policija turėjo teisę bausti viešosios tvarkos pažeidėjus – taikyti fizines bausmes, pinigines baudas (iki 100 rublių arba 10 RM) ir areštu iki 7 parų.

“1943 m. pavasarį į Kauną atvyko nemažai vokiečių šeimų, – pasakoja P.Stankeras. –  Iškeldinant lietuvius iš butų vokiečiai naudojosi drauge su lietuvių policininkais ir žydų policininkus. Kai vokiečių šeima kėlėsi į jai paskirtą butą, “naujakurius” lydėjo keturi policininkai: vienas vokiečių, vienas lietuvių ir du žydų. Žydų policininkų pareiga buvo stebėti lietuvių policininkus, kad jie nevogtų iš buto išvejamų lietuvių turto. Žydų policininkų dalyvavimas iškeldinimuose kėlė lietuvių visuomenės neapykantą: visi manė, kad žydai patys pasisiūlė vokiečiams į talką. Tokiomis akcijomis vokiečiai siekė dviejų tikslų: atlaisvinti butus vokiečių kolonistams ir skatinti lietuvių neapykantą žydams. Siekdama sumažinti įtampą, Žydų taryba leido žydų policininkams vykdant specialias užduotis mieste dėvėti civilinius drabužius. Taip pat Taryba įsakė policininkams nesikišti į ginčus, kylančius tarp vokiečių policininkų ir iškeliamų gyventojų lietuvių”.

Dabartis, nuslinkusi į praeitį, neretai sugrįžta neatpažįstamai pakeista. Daug veidų turi į praeitį nuėjusi dabartis. Ji ir gražuolė, ir pasibjaurėtina. O koks tikrasis jos veidas? Net amžininkai tikrojo jos veido kartais nebūna matę. “Praeitį reikia priimti be pagražinimo”, – Lietuvos žydų genocido dieną sakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Lietuviai kolaborantai sovietmečiu “demaskavo” “buržuazinius nacionalistus”. Ir kine, ir teatre, ir beletristikoje, ir publicistikoje. M.Ivaškevičius net šiais laikais nepatraukliai vaizduoja “buržuazinius nacionalistus”, “banditus”, atlaidžiai vadindamas juos “žaliais”. O žydai ar yra pavaizdavę žydų enkavėdistą, pavyzdžiui, Telšių kalėjime, Rainių miškelyje kankinusį mano uošvį? Neįmanomas dalykas, žydų enkavėdistų, kagėbistų tiesiog nebuvo. Buvo enkavėdistai ir kagėbistai, bet be tautybės, jie tiesiog – “tarybiniai aktyvistai”, “tarybiniai patriotai”. Deja, 3000 “žydšaudžių”, klaidžiojančių internetinėje erdvėje, tautybę turi: jie – lietuviai, net lietuvių didvyriai, tokie kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Taip negalima.

Aš žydų nešaudžiau. Tiesa, girdėjau, kaip šaudė, nes Alytuje gyvenome netoli Vidzgirio. Ten šaudė. Bet, kaip vėliau sužinojau, ne tik žydus. Kai, būdamas Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentas, Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigiau, atlikau pedagoginę praktiką, vedžiau savo auklėjamąją klasę nusilenkti fašižmo aukoms, savo tragišką gyvenimą baigusioms Vidzgiryje. Yra išlikusi nuotrauka.

O mane vadina žydšaudžiu, nes esu lietuvis, “žydšaudžių tautos” atstovas. Skaudu, kai rašytojas Jonas Mikelinskas vadinamas “lietuviškuoju Gebelsu”, kai tyčiojamasi iš mūsų didvyrių, mūsų  patriotų.

Žydšaudžiai buvo tik vokiečiai, fašistai. Jie vieninteliai gali būti vadinami šiuo baisiu žodžiu ir dėl to neturėtų pykti. Jeigu kalbame iš esmės, tiesa yra tokia. Jie žydus šaudė ne tik savo, bet ir lietuvių, ir lenkų, ir latvių, ir estų, ir prancūzų  ir t.t. rankomis, tačiau esmės tai nekeičia: jie buvo žydšaudžiai. Žydus jie šaudė ir žydų rankomis. Ir tai akivaizdžiai matome iš P.Stankero knygos “Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.m.”. Daug ką tame kare kitų rankomis darė ir už fašistus ne geresni rusų bolševikai. Ir dabar tebedaro. Rugsėjo 26 d. Vilniuje V.Putino emisarai perrašinėjo Antrojo pasaulinio karo istoriją, tokią nepatogią dabartinei Rusijai. Šioje konferencijoje atsisakė dalyvauti net Liudas Truska, dėl ko Justo Paleckio anūkas labai apgailestavo. Užtat dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas S. Alperavičius, rusiškai skundęsis, kad Lietuvoje žydams skiriama nepakankamai dėmesio, kad iki šiol populiari “dviejų genocidų teorija”, pagal kurią esą žydai naikino lietuvius, todėl šie vėliau ėmė jiems keršyti.

Visai kaip 1940-aisiais. Lietuvos žydai užtarimo ieško pas stalinizmo epochos gynėjus?

Vytauto Visocko nuotraukoje – Petro Stankero knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941 – 1945“ viršelis.

2009 metų rugsėjo 29 diena.


Prisijunkite prie diskusijos