Matthias Kolb straipsnyje “Buvusi Rytų Jeruzalė” – per dešimt netikslumų žydiška tema


Print

 Siunčiu jums šį teksto vertimą. Mat bent kas antrą dieną pasižiūriu, ką vokiški Europos laikraščiai rašo apie Lietuvą. Ir radau Matthiaso Kolbo „opusą“, pavadintą “Buvusi Rytų Jeruzalė”. Žmogus, kuris dešimt mėnesių studijavo Vilniaus universitete ir kuriam vienas profesorius atsisveikinant pasakė: “Grįžęs namo, tapsite mūsų ambasadoriumi ir papasakosite žmonėms apie Lietuvą.” Dešimt mėnesių Vilniuje gyvenęs žmogus tik taip sugebėjo papasakoti apie Vilnių. Tekstas paskelbtas internete rugpjūčio 24 (!) ir tą pačią dieną buvo transliuotas per radiją.

Versdama kai kur pridėjau savo komentarus, nusistebėjimus, pamąstymus. Pagarbiai, vertėja Irena Tumavičiūtė.

 

 Matthias Kolb

Buvusi Rytų Jeruzalė

Kartu su Lincu Lietuvos sostinė Vilnius šiais metais yra Europos kultūros sostinė. Ji šimtmečiais buvo žydų dvasinis centras, kurį vadino “Rytų Jeruzale.” Kol viską sugriovė holokaustas.

Nedidelis kambarys Vilniaus žydų bendruomenės centre. Kiekvieną trečiadienį čia susitinka būrelis skaitančių jidiš kalba, kuriam vadovauja Dovydas Kacas – šiuo metu jis kaip tik atsisveikina su dalyvavusiais skaitymuose. Visi vyresni negu 80 metų. Kaco tėvas nuo nacių pabėgo į Ameriką, jo sūnus dirbo Oksfordo universiteto dėstytoju, dabar jau dešimt metų dėsto Vilniaus universitete. Lietuvių Vilnius žydams yra Vilné. Dovydas Kacas, drūtas vyriškis vešlia barzda, aiškina miesto garsą: “Ilgą laiką Vilné buvo vienas žymiausių pasaulyje kultūrinių žydų centrų. 19 a. čia buvo sukurta moderni literatūra hebrajų, o vėliau ir jidiš kalba. Deja, per holokaustą buvo sunaikinta beveik visa ši žinija.”

1925 m. Vilniuje buvo įkurtas mokslinio tyrimo institutas YIVO, šiuo metu jis veikia Niujorke. Kiekvieną vasarą, nors ir nėra kongresų, litvakų palikuonys vyksta į Rytų Europą. Dovydas Kacas tyrinėja litvakų tarmes, renka atsiminimus ir susiduria su stereotipais:

“Žydų folklore susiformavo toks tipiškas vaizdas: litvakui rūpi tik lavintis, jis nelabai galvoja apie pinigus. Jam šiek tiek stinga humoro, kuriuo pasižymėjo Lenkijos žydai.”

Žmogui, kuris Vilniuje ieško žydų pėdsakų, reikia turėti detektyvo gebėjimų (kad tų pėdsakų – apstu, jei esi geranoriškas ir ne aklas – vertėjos pastaba). Sovietiniais metais buvo sunaikintos kapinės (sovietmečiu buvo naikinamos ne tik žydų kapinės – vertėjos komentaras), o ten, kur kadaise stovėjo Didžioji sinagoga, dabar yra vaikų darželis (Didžiąją sinagogą 1944 m. subombardavo rusai – vertėjos komentaras).

Yra rodyklių į buvusį getą, į kurį naciai suvarydavo žydus, iš kurio jie vėliau buvo išvesti į miškus ir sušaudomi arba išvežami į kocentracijos stovyklas. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvoje gyveno 240 000 žydų (vertėjos pastaba: pagal Leviną – arti 150 000, o kiek pasitraukė į Rusiją, kiek buvo deportuota į Sibirą, iš ten daugeliui per karą pavyko išvykti į Persiją, kiek išgelbėjo lietuviai, kiek tūkstančių iš konclagerių išėję liko Vokietijoje, po to vyko į Palestiną, Ameriką, Pietų Afriką …). Trečdalis iš jų – Vilniuje, 94 proc. visų žydų buvo nužudyta. Niekur kitur šansai išgyventi nebuvo tokie menki (vertėjos pastaba: antai vien Lvove prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno 160 000 žydų). Su šiais skaičiais galima susipažinti geto muziejuje – žaliąjį namelį susiranda tik žinantys, kur jo ieškoti: oficialios įstaigos neleidžia pritvirtinti rodyklės (vertėjos pastaba: ar tikrai neleidžia, ar tikrai nėra tos rodyklės, ar galima taip meluoti?).

Turistus muziejuje aptarnauja jaunas austras – 19-mečiui Adalbertui Wagneriui darbas muziejuje yra alternatyvi tarnyba kariuomenėje. Jis pasakoja: “Čia, žaliąjame name, veikia 1991 m. atidaryta holokausto paroda. Ją daugiausia rengė išgyvenusieji holokaustą (vertėjos pastaba: gal todėl ekspozicija tokia nevykusi?).

Tai yra viena iš nedaugelio (kelios dešimtys holokausto muziejų įsteigta vien Amerikoje – vertėjos pastaba) pasaulyje veikiančių parodų, kur dar galime suprasti, kaip žmonės, kurie tai išgyveno, šią temą nori perteikti jauniems žmonėms ir ką jie laiko svarbiais dalykais”.

Daugiausia muziejų lanko užsieniečiai, tik kas septintas bilietas parduodamas lietuviams (iki šiol buvo laisvanoriškos aukos, todėl niekas neskaičiuodavo, kiek ateina lankytojų ir kokios jie tautybės – vertėjos pastaba). Štai Lincas įtraukė į programą negarbingą savo vaidmenį, kurį jis atliko Trečiajame reiche, o Vilnius neliečia tos temos. Programa apsiriboja keliais renginiais. Direktorius – Rolandas Kvietkauskas:

„Mes pristatome Klesmerio festivalį, norėdami parodyti tradicinę žydų kultūrą. Be to, kompozitoriui Anatolijui Šenderukui (Šenderovui – vert.) užsakėme parašyti rekviem išgyvenusiems holokaustą. Šie renginiai mums yra svarbūs, nes jie supažindina su įvairiomis miesto kultūromis.“ (Naktiniame seanse buvo rodomas dokumentinis filmas, kuriame beveik dvi valandas matėme Abos Kovnerio, Henriko Zimano, kaip pasipriešinimo herojų, veidus, kurie lietuviams vargu ar gali būti herojais. Be to, Austrijos žurnalistė Judith Lewonig siūlė domėtis ir antisovietiniu pasipriešinimu, ne tik antinaciniu. Pavyzdžiui, siūlė, kad kas nors iš Lietuvos partizanų susitiktų su kuriuo nors austrų pasipriešinimo naciams dalyviu ir abu viešai pasidalintų savo prisiminimais, tačiau Linco atstovai tokių mainų kažkodėl nenorėjo – vertėjos pastaba).

Atvykusiam į miestą žmogui neaišku, kokią reikšmę Vilnius turi žydams, lenkams ar baltarusiams. Istorikas Laimonas Briedis skundžiasi, kad niekas nesuinteresuotas pristatyti Vilnių kaip Europos miestą. Čia esą jaučiamas didelis netikrumas (vok. Unsicherheit), nes Vilnius galėjo tapti lietuviškas tik dėl to, kad buvę gyventojai, pavyzdžiui lenkai, buvo ištremti, o žydai – nužudyti. (Tokios užuominos, palyginimai, skaičiavimai negali neįžeisti lietuvių savigarbos, nes Vilnius pirmiausiai yra lietuviškas miestas, o tik paskui – su žydiškais, lenkiškais ar baltarusiškais elementais – vertėjos pastaba).

Tai, kad tūkstančiai lietuvių dalyvavo masinėse žydų žudynėse, iki šiol yra tabu (kodėl tabu, juk apie šiuos skaudžius faktus lietuviškoje žiniaskalidoje prirašyta itin daug monografijų, straipsnių, prisiminimų – vertėjos pastaba). Šis faktas netinka įvaizdžiui tautos – aukos, kuri nukentėjo nuo sovietinių ir nacistinių okupacijų ir stalinistinių trėmimų. Tad lietuvių politikai tarptautinėse organizacijose agituoja už tai, kad nacionalsocializmo ir komunizmo nusikaltimai būtų vertinami vienodai.

4000 šiandien Lietuvoje gyvenančių žydų kasdienybę Dovydas Kacas taip apibūdina:
„Kai kuriuose spaudos leidiniuose vykdoma antisemitinė kampanija. Dažnai (ar tikrai dažnai – vertėjos pastaba) pasirodo karikatūra pavadinimu „Kas valdo pasaulį?“ Joje pavaizduoti gėjus ir žydas. Panašių dalykų pasitaiko ir kitur, bet Lietuvoje tokių kurstymo pavyzdžių galima kasdien (ar tikrai kasdien, o gal tik kartą per metus arba kartą per dešimt metų – vertėjos pastaba) nusipirkti kioske, o politikai ir intelektualai tyli (tikrai netyli – vertėjos pastaba).“

Daug pasako apsilankymas knygyne. Kas nori sužinoti apie žydiškąjį Vilnių, turi mokėti angliškai ar vokiškai, nes literatūros lietuvių kalba mažai. (Ar ponas Kacas korespondentui negalėjo parodyti M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos tinklalapio, kuriame puikiai parodyta, kiek lietuvių kalba yra išleista literatūros apie holokaustą – vertėjos pastaba).

Neapsakomai šokiruojantis Abrahamo Suckeverio pasakojimas jidiš kalba apie Vilniaus getą taip pat iki šiol neišvertas. Dovydas Kacas džiaugiasi, kad ši knyga prieinama vokiečių kalba. Jis ją giria – žinoma, jidiš kalba:

„Abrahamo Suckeverio atsiminimai yra didelės literatūrinės vertės kūrinys ir aš esu labai patenkintas, žinodamas, kad knyga išėjo vokiškai. Labai svarbu, kad ji būtų išversta ir į kitas kalbas.“

Iš vokiečių kalbos išvertė Irena Tumavičiūtė


Prisijunkite prie diskusijos