Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Trečiadienį dėl parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio apkaltos sudarytos specialiosios komisijos posėdyje ekspertai pateiks Seimo nario viešoje erdvėje išsakytų antisemitinių pareiškimų vertinimus.
 
„Mes nagrinėsime R. Žemaitaičio pasisakymų sistemiškumą, pasikartojimą, ar visumoje žiūrinti tai gali būti traktuojama kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas. (…) Todėl turėsime vertinimus iš istorikų, iš Žmogaus teisių instituto, iš Generalinės prokuratūros, iš teisės pusės ir kt. Bus pateiktos nuomonės, vertinimai“, – Eltą informavo A. Valinskas.
 
Seimas pastarąją savaitę pritarė valdančiųjų iniciatyvai dėl apkaltos antisemitiniais pasisakymais pasižymėjusiam parlamentarui Remigijui Žemaitaičiui. Seimo sprendimu buvo sudaryta komisija iš 6 valdančiųjų parlamentarų, nes opozicijos atstovai joje dalyvauti atsisakė. Komisijai pavesta darbą atlikti ir savo išvadą pateikti iki spalio 10 dienos.
 
ELTA primena, kad R. Žemaitaitis savo antisemitiniais pareiškimais papiktino tarptautinę bendruomenę. Politikas apkaltino žydus esą vykdžius lietuvių holokaustą. Ažiotažą savo pasisakymais „Facebook“ socialiniame tinkle R. Žemaitaitis sukėlė ir anksčiau. Politikas pasidalijo įrašu apie netoli Betliejaus, Palestinoje, Izraelio nugriautą mokyklą ir pareiškė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – Izraelis“.
 
Į R. Žemaitaičio pareiškimus netruko sureaguoti Izraelio, Vokietijos, JAV ir Nyderlandų ambasados bei Amerikos žydų komitetas (AJC), pasmerkę Seimo nario teiginius ir reikalaudami viešo atsiprašymo.
 
Generalinė prokuratūra dėl parlamentaro antisemitinių pareiškimų yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2023.09.27; 00:30

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Minint Vilniaus geto likvidavimo 80-ąsias metines, Seimui siūloma priimti rezoliuciją, kuria Vokietiją raginama pradėti nacių okupacinės valdžios iš Lietuvos išvežtų žydų kultūros vertybių paieškas ir grąžinimą į Lietuvą. Seimui šiuo dokumentu taip pat siūloma paraginti Rusiją grąžinti okupacinės sovietų valdžios nusavintą Lietuvos piliečių žydų turtą, grąžinti žydų „Liaudies banko“ finansinius aktyvus.
 
Rezoliucijos projekte, kurią įregistravo Seimo narys Emanuelis Zingeris, vadovaujantis Plungės, Kėdainių, Biržų ir kitų Lietuvos savivaldybių pavyzdžiu, siūloma pradėti ženklinti masinių žudynių vietas, atidengiant nužudytųjų vardus ir pavardes, o ne tik skaičius ir datas. Taip pat siūloma visoje Lietuvoje atnaujinti informacines kelio ženklų nuorodas į senąsias žydų kapines ir masinių žudynių vietas ir deramai jas tvarkyti.
 
Rezoliucijos projekte Respublikos Prezidentui rekomenduojama suteikti Lietuvos getų antinacinio pasipriešinimo dalyviams karinius laipsnius ir apdovanojimus po mirties.
 
Lietuvos kultūros ministeriją Seimas ketina paraginti rinkti po visą pasaulį išblaškytą Lietuvos žydų kultūros paveldą ir plėsti judaikos kolekcijas Lietuvoje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.
 
Seimas, anot rezoliucijos projekto, kviečia lietuvių ir lenkų tautybės išeivius iš Lietuvos užsienyje rengti bendrus susitikimus su Lietuvos žydų išeivija, jungiantis bendram darbui demokratijos labui ir jos išsaugojimui bei remti Ukrainą, kovojančią už laisvę.
 
Rezoliucijos projekto autorius ragina šalies savivaldybes neteikti gatvių pavadinimų, paminklų ir kitų atminimo vietų, siekiant įamžinti asmenis, galimai kolaboravusius su nacių totalitariniu režimu, ir nerengti jų atminimui skirtų minėjimų.
 
Rezoliucijos projekte Seimui siūloma pasmerkti politikų pasisakymus, turinčius bet kokių rasistinių ir antisemitinių požymių. Šalies teisėsaugos institucijoms siūloma vadovautis tarptautinės organizacijos IHRA patvirtintu Holokausto apibrėžimu.
 
Atsakingos  Vyriausybės įgaliotos  institucijos  raginamos kartu su Izraelio Valstybe aktyviau plėtoti bendrus švietimo, kultūros ir mokslo, gynybos projektus ypatingai perteikiant Lietuvos žydų išeivių paveldą lietuvių kalba. Taip pat siūloma įkurti Tarptautinę tarybą, skirtą sukurti Panerių memorialo ekspoziciją.
 
Seimui siūloma paraginti antinacinių rezistentų – geto pasipriešinimo dalyvių bei teisuolių, gelbėjusių savo kaimynus žydus, vardais pavadinti miestų ir miestelių mokyklas, gatves ir skverus.
 
„Įvairių tautybių, kad ir neskaitlingų Vilniaus gyventojų siekis padėti baisiomis sąlygomis įkalintiems geto gyventojams yra sektinas solidarumo pavyzdys ateities kartoms“, – pabrėžiama dokumento projekte.
 
Lietuvos Vyriausybės prašoma paskelbti, kad Vilniaus geto likvidavimo 80-ųjų metinių minėjimo renginiai vyktų  visoje Lietuvoje visus metus – nuo Vilniaus geto likvidavimo 1943 m. rugsėjo 23 d. iki Kauno ir Šiaulių getų likvidavimo 1944 m. liepos mėnesį.
 
Atmintinų dienų įstatyme siūloma rugsėjo 23-iąją paskelbti Lietuvos žydų genocido ir jų pasipriešinimo naciams atminimo diena. Tokį projektą jau yra įregistravęs Seimo narys Emanuelis Zingeris.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2023.09.21; 00:30

Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka

Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ apžvelgiama Anykščių krašto visuomenės įvairių socialinių bei tautinių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams, Atskleidžiama sovietų ir nacių kolaborantų veikla 1920–1941 m. Anykščių krašte. Apžvelgiami dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais.

Knygoje išsamiai nagrinėjama penktosios kolonos formavimosi ir jos virsmo okupacijos metais kolaboracine sistema Anykščių krašte priežastys bei eigą 1920–1940 metais. Šio krašto tautinių bendruomenių; lietuvių, rusų ir žydų dalyvavimas kolaboruojant su SSRS ir Vokietija bei jų bendradarbiavimas vykdant antivalstybinę veiklą, pateikiamas išsamus Anykščių bei Kavarsko valsčių komunistinių organizacijų dalyvių bei jų rėmėjų sąrašas, kuriame įvardinti  255 asmenys.

Kolaborantų judėjimas Lietuvoje atsirado Sovietų Rusijai aktyviai ir slaptai remiant. Bolševikinė Rusija niekada nebuvo atsisakiusį pasaulinės revoliucijos idėjos, todėl Rusijoje dar tebevykstant pilietiniam karui Lietuvoje 1919-1920 m. jau kūrėsi pirmosios komunistinės kuopelės. Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo nedaugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nei 1 proc. (0,58) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėn., valsčiuje gyveno 13741 žmogus). Iš viso Anykščių vlsč. 1940 m.  buvo 18 komunistų ir apie 30 komjaunuolių ir MOPR-o narių bei tiek pat  (apie 30)  jų rėmėjų  (daugiausiai laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistus). Anykščių mieste 1936 m. gyveno (dalis iš jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose) 37 komunistinių organizacijų nariai, iš jų 33 žydai, tai sudarė tik 2,34 proc Anykščių mieste gyvenusių žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėn. duomenimis Anykščių mieste gyveno 1405 žydai). Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą ir jie nebuvo valstybei labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistams jie neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei  naudojant jėgą -smurtiniu keliu. 

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kada buvusi Penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais, užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir savarankiškumu. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapseidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti ir menkai buvo informuoti apie tai, kad žydų viešai demonstruojamas džiaugsmas okupantais ir jų veikla reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog Lietuvą užėmus sovietams visai jų bendruomenei nebegrės nacių persekiojimai bet lietuviai pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik jų norą įsiteikti sovietiniams okupantams.

Apžvelgiant patriotinės visuomenės veiklą daug dėmesio knygoje skyriama Anykščių valsčiaus šaulių organizacijai, parodomas šaulių dalyvavimas pasipriešinime sovietinei okupacijai bei  1941 m. Birželio sukilime, jų kova su kolaborantais, pateikiamas 289-ių sukilimo dalyvių ir Anykščių apsaugos kuopos narių sąrašas, vadovaujantis šiuo sąrašu sudarytas Anykščių valsčiaus sukilimo dalyvio socialinis portretas – tai  30 metų amžiaus vyras gyvenantis miestelyje arba besiribojančiame su miesteliu kaime, pradinio išsilavinimo ūkininkas, vedęs, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmųjų partizanų būrių organizatoriai bei pasipriešinimo dalyviai Anykščių valsčiuje buvo šauliai. Prieš pirmąją sovietinę Lietuvos okupacija 1940 m. valsčiuje veikė keturi 2-osios Utenos šaulių rinktinės būriai; 4-asis Anykščių, kurį sudarė 3 būriai; vienas pėstininkų, vienas raitininkų (dragūnų) ir vienas moterų šaulių būrys, tai pat 38-asis Andrioniškio miestelio, 48-asis Burbiškio bažnytkaimio ir 36-asis Pavarių kaimo. Bendras šaulių skaičius juose buvo apie 200 narių. Šaulių sąjungos nariais buvo beveik visas tuometinis Anykščių miesto bei valsčiaus visuomenės elitas.

Prasidėjus sovietinei okupacijai sukilimui prieš okupantus Anykščių krašte pradėta ruoštis 1941 m. balandžio mėnesį, kai prasidėjo aktyviausių šaulių suėmimai ir represijos, tuo metu dalis buvusių Anykščių ir Andrioniškio šaulių pradėjo slapstytis Pavarių bei Andrioniškio miškuose ir burtis į partizanų būrius. 1941 m. birželio 24 d. Anykščių valsčiuje prasidėjo visuotinis sukilimas ir vyko 2 dienas. Birželio 24 dieną sukilėliai Anykščių mieste apšaudė besitraukiančius rusų kareivius, nuginklavo ir suėmė Šeimyniškių kaime (priemiestyje) sargybos poste budėjusius rusų kareivius, o birželio  25 d. visiškai išvadavo valsčiaus centrą – Anykščius. Sukilimas, prasidėjęs birželio 24 dieną, baigėsi birželio 25 d., kai antroje tos dienos pusėje Anykščių valsčiuje pasirodė vokiečių kariuomenės avangardas – motorizuotas žvalgų būrys. Birželio 25 d. pasiektas galutinis sukilimo tikslas – Anykščių valsčius išvaduotas nuo sovietinės okupacinės valdžios.

Birželio sukilimas Anykščių valsčiuje buvo Lietuvos patriotinės visuomenės daugiausiai Anykščių, Andrioniškio, Burbiškio, Niūronių-Pavarių šaulių būrių narių sėkmingai įvykdyta karinė-politinė operacija. 1941 m. birželio 25 d. įvyko laisvų piliečių susirinkimai Anykščiuose, Andrioniškio ir Burbiškio bažnytkaimiuose. Sukilėliai, užėmę Anykščius birželio 25 d., Anykščių valsčiuje suformavo 8  apsaugos būrius (AB), sujungtus į vieną karinį organizacinį vienetą – Jungtinę apsaugos kuopą (AK), kurią sudarė 289 kovotojai, jai vadovavo birželio 25 d. sukilėlių vadovybės suformuotas štabas. Anykščių valsčiuje suformuota (AK) savarankiškai veikė labai trumpai – iki birželio 29 d., kai į Anykščius iš Utenos vokiečių karinės  komendantūros atvyko 6 vokiečių kariškiai. Jie Anykščių mieste įvykdė ir pirmuosius masinius, parodomuosius sulaikytų žydų vyrų šaudymus. Vokiečiai nuo 1941 m. birželio 29 d., remdamiesi karo stoviu, stengėsi perimti  (AK) kontrolę, taip siekdami jos būrių narius panaudoti nacistinės Vokietijos vykdomai  masinio žydų tautos genocido politikai bet tik nedidelė (AK) kovotojų dalis bendradarbiavo (kolaboravo) su vokiečiams persekiojant ir žudant žydus. Anykščių (AK)  vokiečių karinės administracijos Utenos apskrityje nurodymu išformuota 1941 m. rugsėjo mėnesio pradžioje. Vietoj (AK)  Anykščių valsčiuje sudarytas pagalbinės policijos  būrys.  

Dėl gyvenimo sąlygų  ryškaus pablogėjimo, represijų, sovietizacijos ir rusifikacijos, lietuviai karo laukė kaip išsigelbėjimo. Todėl jie karo pradžią sutiko tai pat džiaugsmingai kaip žydai 1940 m. sovietinės okupacijos pradžią. Lietuviai džiaugėsi kad prasidėjęs karas nutraukė sovietų represijas ir visko kas buvo lietuvišką naikinimą, tuo tarpu žydai prasidėjus sovietinei okupacijai džiaugėsi kad jų bendruomenei nebegrės vokiečių persekiojimai. Pirmoji sovietinė ir iš karto po jo sekusi vokiečių okupacija sukiršino lietuviškąją ir žydiškąją Anykščių krašto bendruomenes pasėjo neapykantą, tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių kodėl tarp  sukilėlių vadovybės sudarytos Anykščių AK kuopos  narių atsirado asmenų kurie  kolaboravo su vokiečiais persekiojant ir naikinant žydus, bet juos nustatyti nemažiau sudėtinga kaip kolaboravusius su sovietų valdžia asmenis. Autoriui pavyko surasti ir išnagrinėti 63 anykštėnų Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų baudžiamasias bylas. Nors liudininkų parodymuose daug prieštaravimų, išsigalvojimų ir melo bet 109 liudininkų parodymai 63 baudžiamosiose bylose kurios su pertraukomis buvo keliamos ir nagrinėjamos nuo 1944 rugsėjo mėn. iki 1955 m. rugpjūčio mėn. leidžia jas sugretinus išsiaiškinti ir išryškinti svarbiausius 1941 metų įvykius bei jų dalyvius Anykščių valsčiuje.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais. LGGRTC; 2023 metai

Knygos VI skyriuje „Apsaugos kuopos (AK) kovotojų veikla Anykščių valsčiuje  įsigalėjus vokiečių okupaciniam  režimui. Žydų genocidas ir kolaboravimas su naciais“ parodomas Anykščių žydų bendruomenės persekiojimas ir sunaikinimas bei nacių kolaborantų veikla, knygos gale pateikiamas  24-ių  kaltinamųjų ir liudininkų parodymais sudarytas dalyvavusių šaudant žydus, asmenų vardinis sąrašas.  Apsaugos kuopos narių, kolaboravusių su nacistiniu režimu, skaičius buvo nedidelis. Iš 63 suimtų sukilėlių ir Anykščių apsaugos kuopos narių per tardymą kad šaudė žydus prisipažino tik 5  liudininkai.  Nors parodymai baudžiamose bylose kelia nemažai abejonių, knygoje pateikiami tokie bendradarbiavusių su naciais Apsaugos kuopos narių skaičiai: žydus saugojo ir konvojavo apie 20-30 (7-10 proc.) iš 289 Apsaugos kuopos narių, o tiesiogiai šaudymuose dalyvavo  apie 10-15  (3-5 proc.) jos narių iš 289. Kiti patruliavo miesto gatvėmis, saugojo svarbesnius miesto objektus, vykdavo į kaimus sulaikyti RA kareivių bei sovietinių aktyvistų, palaikė viešąją tvarką mieste ir valsčiuje.

Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ išsamiai ištirtas  Anykščių krašto visuomenės įvairių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams. Išryškinami kolaborantų ir 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei po sukilimo susikūrusios Anykščių apsaugos kuopos narių veiklos ypatumai. Kritiškai įvertinti ir išanalizuoti

istoriniame tyrime naudoti šaltiniai. (Žr. VII knygos skyrių „Liudininkų  parodymai kaip  informacijos šaltinis 1941 Birželio sukilimo dalyvių baudžiamosiose bylose. Anykščių valsčiaus pavyzdys“). Knygoje atskleidžiamos aktyviausių kolaborantų bei patriotų biografijos kurios parodo abiejų pusių mentaliteto ypatybes. Autoriaus pateiktas išvadas apie kolaboravimą  ir patriotizmą apibendrina 14 diagramų, knygos tekstą pagyvina virš 20 fotografijų. Knyga „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ papildo sukilimo bei kolaboravimo su SSRS bei Vokietijos  okupaciniais režimais Lietuvos provincijoje istoriją naujai faktais ir išvadomis.

2023.09.10; 09:00                                                                               

Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos gyventojų gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriui nepriimant sprendimo dėl Ukmergės mieste esančio paminklinio akmens partizanui Juozui Krikštaponiui nukėlimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) dar kartą ragina įstaigos vadovą kuo skubiau paminklą pašalinti.
 
„LŽB ragina LGGRTC imtis skubių veiksmų ir, vadovaujantis desovietizacijos komisijos rekomendacijomis, pašalinti paminklą J. Krikštaponiui iš Ukmergės miesto centro“, – nurodoma žydų bendruomenės pranešime žiniasklaidai.
 
Kaip anksčiau skelbė ELTA, Genocido centras laikosi pozicijos, kad kol Holokausto įvykiuose dalyvavusiam J. Krikštaponiui nėra panaikintas kario savanorio statusas, nukelti partizanui skirtą paminklinį akmenį būtų nekorektiška. Todėl centro vadovybė praėjusią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu panaikinti partizanui suteiktą statusą.
 
„J. Krikštaponiui yra suteiktas kario savanorio statusas, taip pat prezidento dekretu yra suteiktas policininko laipsnis. Manome, kad yra nekorektiška ir neteisiška nugriauti paminklą kariui savanoriui“, – Eltai liepos pabaigoje sakė LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
 
Lietuvos žydų bendruomenė kreipimąsi  į Generalinę prokuratūrą vertina prieštaringai. Pasak bendruomenės, tai atsakomybės nusimetimas,
„LGGRTC, vietoje to, kad imtųsi konkrečių veiksmų ir pašalintų paminklą už tūkstančių nekaltų žydų žudynes atsakingam asmeniui, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu panaikinti partizanui suteiktą statusą. Tai – akivaizdus delsimas ir atsakomybės permetimas kitai organizacijai“, –  pranešime nurodė bendruomenė.
 
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Birželio pradžioje Ukmergėje apsilankiusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky paragino vietos valdžią pašalinti J. Krikštaponio paminklą. Pasak jos, J. Krikštaponio dalyvavimas Holokauste yra neginčijamas, o tai įrodo ir LGGRTC surinkti dokumentai.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
 
„Pono Krikštaponio dalyvavimas Holokauste yra neginčijamas – tai įrodo to paties LGGRTC surinkti dokumentai ir pateikta pažyma. Dalyvavimas žudynėse yra nusikaltimas, kurio nepanaikina kiti nuopelnai. Minint Vilniaus geto antinacistinio pasipriešinimo ir likvidavimo 80-ąsias metines, paminklas Krikštaponiui yra įžeidimas visų aukų atminimui ir jų artimiesiems“, – bendruomenės pranešime žiniasklaidai cituojama F. Kukliansky.
 
ELTA primena, kad desovietizacijos komisija liepos pabaigoje pateikė LGGRTC rekomendaciją nukelti partizanui J. Krikštaponiui skirtą paminklą Ukmergėje.
 
Į tai reaguodama partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybę bei Lietuvos politikus, ragindami susilaikyti nuo bandymų pašalinti partizano Juozo Krikštaponio paminklą Ukmergėje.
 
LGGRTC 2016 m. skelbtoje pažymoje nurodė, kad batalionas, kuriame tarnavo J. Krikštaponis vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 metais, galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui Baltarusijoje.  
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.08.04; 05:00

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dėl antisemitinių pareiškimų apkaltos procedūros sulaukti galintis parlamentaras Remigijus Žemaitaitis sako, kad nesiruošia atsiprašyti. Tą padaryti jį paragino valdantieji, antradienį pasirašę dokumentą, kuriame, be kita ko, smerkiami tarptautinį pasipiktinimą iššaukę politiko samprotavimai.
 
„Nematau dėl ko turėčiau atsiprašyti“, – Eltai antradienį sakė R. Žemaitaitis. Pasak jo, tą padaryti turėtų jį kritikuojantys politikai. Tiek pozicijoje, tiek opozicijoje kritikos dėl savo pasisakymų sulaukęs R. Žemaitaitis teigė nebijąs apkaltos. „Gali man drąsiai inicijuoti apkaltą, pažiūrėsime, kaip į tai reaguos Europos žmogaus teisių teismas, kaip reaguos teismai ir visuomenė“, – teigė parlamentaras.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

 
 
Valdančiajai koalicijai priklausančių frakcijų seniūnai antradienį pasirašė pareiškimą, smerkiantį viešojoje erdvėje reiškiamus antisemitinius R. Žemaitaičio pasisakymus. Nors opozicijai priklausančios frakcijos buvo kviečiamos taip pat pasirašyti pareiškimą, tačiau jos valdančiųjų parengto dokumento nepalaikė.
 
ELTA primena, kad kritikos dėl antisemitinių pasisakymų jau anksčiau sulaukęs Seimo narys R. Žemaitaitis toliau dalijasi tarptautinę bendruomenę piktinančiais pareiškimais. Politikas apkaltino žydus esą vykdžius lietuvių holokaustą. Tokį R. Žemaitaičio pareiškimą pasmerkė premjerė bei Seimo pirmininkė.
 
Palestinos etninis valymas. Šioje knygoje pasakojama apie nusikaltimus prieš palestiniečius. Knygos viršelis

Ažiotažą savo pasisakymais „Facebook“ socialiniame tinkle R. Žemaitaitis sukėlė ir anksčiau. Politikas pasidalijo įrašu apie netoli Betliejaus, Palestinoje, Izraelio nugriautą mokyklą ir pareiškė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – Izraelis“.
 
Po R. Žemaitaičio pasisakymų kilo tarptautinio pasipiktinimo banga: į pareiškimus netruko sureaguoti Izraelio, Vokietijos, JAV ir Nyderlandų ambasados bei Amerikos žydų komitetas (AJC), pasmerkę Seimo nario teiginius ir reikalaudami viešo atsiprašymo.
 
Sureagavo ir R. Žemaitaičio bendražygiai – po ažiotažą sukėlusios istorijos partija „Laisvė ir teisingumas“ sustabdė R. Žemaitaičio narystę.
Generalinė prokuratūra dėl parlamentaro antisemitinių pareiškimų yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.07.05; 07:14

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasadorius Lietuvoje Robert Gilchrist sako, kad Seimo narys Remigijus Žemaitaitis antisemitiniais pareiškimais ir mestais kaltinimais žydų tautai iškraipo Holokausto istoriją ir kelia visuomenės susipriešinimą. Diplomatą stebina ir tai, kad parlamentaras tokiais pareiškimais švaistosi tuo metu, kai Lietuvoje yra minima Gedulo ir vilties diena.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Šokiruoja, kad Gedulo ir vilties dieną, mininčią neapskaičiuojamas žmonių netektis ir kančias, Seimo narys daro pareiškimus, iškreipdamas Holokausto istoriją ir sukurdamas susiskaldymą tarp lietuvių“, – trečiadienio vakarą ambasadoriaus komentaru „Facebook“ paskyroje pasidalijo JAV ambasada Vilniuje.
 
„Ši diena skirta giliems apmąstymams, o ne toliau skleisti neapykantą“, – teigė R. Gilchrist.
 
ELTA primena, kad kritikos dėl antisemitinių pasisakymų sulaukęs Seimo narys R. Žemaitaitis toliau dalijasi tarptautinę bendruomenę piktinančiais pareiškimais ir apkaltino žydus esą vykdžius lietuvių holokaustą.
 
Antradienį politikas savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo įrašu, kuriame kritikavo šiuo metu Izraelyje darbo vizitu viešinčią premjerė Ingridą Šimonytę. Tai papiktino Seimo narį, kurio nuomone tokie vizitai ir dvišalių santykių vystymas yra nepriimtini. Be to, politikas nurodė, kad Antrojo pasaulinio karo metais šalyje esą vyko lietuvių holokaustas. Todėl ne pirmą kartą Izraelio laikyseną kritikuojantis parlamentaras kėlė klausimą, kada Vilnius sulauks Jeruzalės atsiprašymo.
 
Holokausto industrija. Norman G. Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

„Buvo Holokaustas žydų, bet dar didesnis holokaustas lietuvių buvo Lietuvoje! Jei mūsų juokdariai politikai Izraelyje atsiprašinėja žydų, tai kada žydai atsiprašys mūsų?“ – piktinosi R. Žemaitaitis.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
 
Trečiadienį Generalinė prokuratūra pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl pastarųjų parlamentaro įrašų socialiniame tinkle.
 
Ažiotažą savo pasisakymais „Facebook“ socialiniame tinkle R. Žemaitaitis sukėlė ir anksčiau. Politikas pasidalijo įrašu apie netoli Betliejaus, Palestinoje, Izraelio nugriautą mokyklą ir pareiškė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – Izraelis“.
 
Po R. Žemaitaičio pasisakymų kilo tarptautinio pasipiktinimo banga: į pareiškimus netruko sureaguoti Izraelio, Vokietijos, JAV ir Nyderlandų ambasados bei Amerikos žydų komitetas (AJC), pasmerkę Seimo nario teiginius ir reikalaudami viešo atsiprašymo.
 
Sureagavo ir R. Žemaitaičio bendražygiai – po ažiotažą sukėlusios istorijos partija „Laisvė ir teisingumas“ sustabdė R. Žemaitaičio narystę.
 
Augustė Lyberytė (ELTA)
 
2023.06.15; 06:51

Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”

Darbo vizitą Izraelyje pradėjusi Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė sekmadienį lankėsi Yad Vashem Holokausto memoriale, pagerbė per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų žydų aukas, taip pat susitiko su Yad Vashem memorialo pirmininku Dani Dayanu.
 
„Tikiu, kad praeities pripažinimas ir mokymasis iš jos yra vienintelis kelias kurti įtraukesnę ir tolerantiškesnę visuomenę. Holokaustas nebuvo izoliuotas istorijos įvykis. Tai buvo šimtmečius trukusio antisemitizmo nuostatų, diskriminavimo ir dehumanizavimo kulminacija. Mūsų visuomenėse buvo pasėtos neapykantos sėklos, ir mes turime išlikti budrūs, kad užtikrintume, jog jos niekada daugiau nebeįleistų šaknų”, – sakė Lietuvos Vyriausybės vadovė.
 
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Pasak premjerės, Yad Vashem Holokausto memorialas kartu yra ir Lietuvos, netekusios dviejų šimtų tūkstančių savo piliečių žydų, tragedijos liudijimas.
 
„Ši tragedija niekuomet nebus pamiršta ir išliks amžinai atvira žaizda. Mūsų visų pareiga yra užtikrinti, kad skaudi tiesa niekuomet nebebūtų dangstoma ir rastų vietą mūsų širdyse“, – sakė I. Šimonytė.
 
Susitikime su Yad Vashem Holokausto memorialo vadovu D. Dayanu premjerė aptarė Lietuvai ir Lietuvos žydų bendruomenei svarbias aktualijas, Holokausto atminties vietų ir Lietuvos žydų bei jų indėlio į šalies istoriją pagerbimą, būtinybę nepalikti vietos totalitarinių ideologijų simboliams ir šių režimų bendradarbių įamžinimui vietos viešosiose erdvėse, bendradarbiavimo su Yad Vashem galimybes švietimo srityje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.06.12; 06:00

Jonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

(Atsakas į istoriko Algimanto Kasparavičiaus 2023-05- 03 straipsnį „Respublikoje”: “Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą“)

Rusijai visu frontu užpuolus Ukrainą ir taip bandant sugrąžinti imperines galias, kaip atsakas Ukrainoje ir kitose buvusiose Sovietų sąjungos okupuotose valstybėse pradėta valytis nuo likusių Rusijos imperijos ženklų: sovietinių paminklų, gatvių pavadinimų ir kitų okupaciją šlovinusių simbolių. Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Moldovoje iškeliami dar likę okupantų galią žymintys paminklai, trinami gatvių pavadinimai, dažniausiai iki šiol išlikę dėl buvusio Rusijos politinio spaudimo ir net grasinimų. Net ir kare nusilpusi Rusija pernai rugpjūtį dar grasino Estijai, kai ši savo rusiškiausiame, po karo okupantų labiausiai apgyvendintame Narvos rajone nuo pjedestalo nukėlė okupantų paliktą sovietinį tanką.

Iš neseniai paviešintų slaptųjų Rusijos strateginių dokumentų, skirtų palaikyti savo įtaką ir galią buvusiuose okupuotose valstybėse, matome, kad Kremliui ypač svarbu ten išsaugoti rusų sukurtą istorinę legendą apie „tautų išlaisvinimą” ir „didžiojo brolio“ pagalbą, sustabdyti sovietinių paminklų griovimą ir imperinių pavadinimų naikinimą. Kremliui tai svarbu pirmiausia dėl pačių rusų, per 200 metų masiškai apgyvendintų carinės Rusijos, o vėliau – Sovietų sąjungos užgrobtose teritorijose, nes išlaikomi imperiniai ženklai skatina tolesnį pačių rusų imperinį mąstymą.

Yra sena rusų patarlė:„blogas pavyzdys užkrečiamas“. Ją galima papildyti visiems gerai žinoma patirtimi – neįvardintas, nenubaustas blogis skatinamas toliau plisti ir daugintis. Todėl reikėtų tik sveikinti Lietuvos parlamentą, kuris bandančios atgyti Rusijos imperijos akivaizdoje, taip pat kaip ir kitos buvusios imperijos aukos, bando valytis nuo imperinio, okupacinio užkrato, taip padėdamas gydytis ir čia gyvenančių rusų sąmonei: priėmė įstatymą išvalyti viešas erdves nuo okupantų paliktų ženklų ir ruošiasi priimti įstatymo projektą, įvardijantį komunistų partiją kaip nusikalstamą organizaciją.

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, toks politinis ir moralinis išsivalymas susilaukė ne tik buvusio komunisto ir KGB pulkininko V. Putino valdomos Rusijos, bet ir kai kurių mūsų piliečių pasipiktinimo. Štai Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius tokį apsivalymą net pavadino „lietuvių tautos mirties kilpa”. „Šis įstatymas – grįžimas prie kerštingos Senojo Testamento filosofijos”, „bandymas kurti kontroliuojamą demokratiją”, „noras valyti ir valdyti istoriją”, „dedamos pastangos istoriją paversti politikos tarnaite”, „tai trumparegiška ir pavojinga, nes dekonstruoja pačius lietuvybės pamatus” – tai tik keletas iš daugelio šio istoriko neadekvačių vertinimų, iš tos minčių ir prieštaravimų raizgalynės (Istorikas Algimantas Kasparavičius: „Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą”, Respublika, 2023-05-03).

Vertindamas bandymus apvalyti Lietuvos viešąsias erdves ir žmonių sąmones nuo 50 metų trukusios sovietų okupacijos istorikas A. Kasparavičius kažkodėl įpainioja ir Jėzų Kristų (klaidingai teigdamas, kad „Kristus į istoriją įžengia sulaukęs 33 metų” – iš tiesų, Jėzus savo istorinę misiją pradeda būdamas 30 metų, o 33-jų savo žmogiškąją istoriją kaip tik baigia), šiandieninį globalizmą, Trakų pilį, Smetoną, Pilsudskį, Čerčilį ir sovietmečio pasiekimus. Jis kažkodėl neprataria nei žodžio apie baisiuosius okupacijos metu padarytus komunistų partijos, sovietinės okupacijos metu nusikaltimus, net neužsimena, kaip Lietuva gyventų šiandien, jei ne beveik 200 metų trukusi carinės ir sovietinės Rusijos okupacija.

Nenorėdamas veltis su istoriku A. Kaparavičiumi į tokią painią diskusiją apie viską ir visus, kur autorius neretai ginčijasi pats su savimi, savo išgalvotais baubais („ar desovietizuosime sovietinius mikrorajonus”?) ir pats sau prieštaraudamas („Manau, šiandien gerokai pervertinta tų [KGB] žmonių įtaka. Tiesa, dabar politiniame teatre jų atžalos: šeimos nariai, vaikai anūkai. Taigi tas ratas sukasi”), noriu atsakyti į du esminius istoriko iškeltus dalykus:

1.Kokia prasmė po 33 metų priimti įstatymus, išvalančius viešąją erdvę nuo okupaciją garbinančių ženklų;

2.Komunistų partiją įvardinti nusikalstamą organizaciją ir kodėl istorijos negalima palikti vertinti tik istorikams.

Į pirmąjį klausimą – kodėl dabar imtasi atlikti tai, kas nepadaryta nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Iš esmės jau atsakiau straipsnio pradžioje: Rusijai užpuolus Ukrainą akivaizdu, kad šis pavėluotas darbas turi būti pabaigtas dabar. Pasikartosiu: tai būtina padaryti ne tik išsivalant mums patiems nuo okupantų primestų „vertybių”, nuo okupaciją šlovinančių ženklų, bet ir nuo imperinių ambicijų išvalant mūsų tautiečių – rusų sąmonę. Kam patinka, savo namuose gali ant sienų, albumuose laikyti sovietinių žudikų ir prievartautojų nuotraukas, bet „komunistinį paveldą” demonstruoti viešose erdvėse būtų tolygu vykdyti slaptas Kremliaus užduotis. Tokiu atveju būsime tarp visų buvusių okupuotų valstybių, kurios Ukrainos okupacijos metu baigia atlikti nebaigtus išsivalymo darbus. Labai keistai skamba bandymai, jog jau per vėlu vertinti komunistų partiją kaip nusikaltimų organizatorę, tačiau nevėlu kaltinti komunistų sukurtą prievartos vykdytoją – KGB. Tai primena rusams būdingą mąstymą: caras nekaltas, kalti tik jo pavaldiniai.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Tarptautinė teisė ir galiojantys Lietuvos teisės aktai akivaizdžiai tvirtina, jog karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties nėra. Kodėl A. Kasparavičius nesako, kad kalbos apie Holokaustą ir nacių nusikaltimų vertinimas jau paseno, kad tai daryti yra nekrikščioniška, neatlaidu? Kodėl menamas krikščioniškas atlaidumas nurodomas tik komunistų atžvilgiu, nors jų aukų gerokai daugiau ir komunistų režimas baigėsi 50 metų vėliau nei nacių? Nusikaltimus žmoniškumui ir juos įvykdžiusius nusikaltėlius niekada nevėlu įvardinti rodo tai, kad tik prieš pusmetį, praėjusių metų pabaigoje, Europos parlamentas ryžosi 1932 -1933 m. įvykdytą ukrainiečių naikinimą (Holodomorą) įvardinti genocidu, tuo pažymėdamas ir jo vykdytojus – komunistus. Anksčiau atlikti šitą svarbų istorinį-politinį vertinimą Europos parlamentui neužteko valios dėl Rusijos spaudimo. Nuo 1993 iki 2018 m., praėjus nuo įvykių 60 ir daugiau metų, Holodomorą genocidu pripažino net 16 valstybių parlamentų, tarp jų demokratijos lopšiu laikoma JAV, taip pat Kanada, Australija, Vatikanas ir t.t. Armėnai taip pat iki šiol kovoja už tai, kad pasaulis, kitų valstybių parlamentai pripažintų 1915 metais Turkijoje (Osmanų imperijoje) vykdytą armėnų genocidą ir šios jų pastangos nėra bevaisės. Tad kodėl Lietuva po 33 metų turėtų jaustis pavėlavusi pripažinti, kad komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, vykdžiusi okupantų vietininkės vaidmenį naikinant lietuvių tautą, kultūrą ir valstybę?

Istoriko A. Kasparavičiaus straipsnio aptarimo reikalaujantis teiginys, kurį noriu pakomentuoti, yra šis: „Pavojinga istoriją atiduoti politikai. Nepateisinama, kada istorinius faktus bandoma reguliuoti Seimų nutarimais. Kai taip nutinka, istorija miršta. Istoriją privalo rašyti ir vertinti tik profesionalūs istorikai”.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Pateiksiu vieną pavyzdį, kaip nutinka, kai istorija paliekama tik „profesionaliems istorikams”. Kai prieš 4 metus, 2019 metais, visuomenė pasipiktino politiku, buvusiu Vilniaus meru R. Šimašiumi, panaikinus Kazio Škirpos gatvę ir nukabinus Jono Noreikos pagerbimo lentą, profesionalus istorikas A. Kasparavičius teisino tokius politiko Šimašiaus veiksmus: „Žmones, kurie ne prievarta, o labai aiškiai, savo politine valia, savo apsisprendimu dalyvavo holokausto mašinerijoje, net jei jie buvo tik sraigteliai, įamžinti miesto gatvėse ir rodyti kaip sektinus pavyzdžius, visuomenės moralines vėliavas – tai niekaip nesiderina nei su istorine tiesa, nei su morale. R.Šimašius savo sprendimu parodė poziciją”, – mano A. Kasparavičius, pabrėždamas, kad holokausto padariniai buvo tragiški – vien Lietuvoje išnyko beveik visa žydų bendruomenė, čia gyvenusi pusę tūkstančio metų.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).

A,Kasparavičius ypač buvo kritiškas vienų iš 2023 m. kovo 13 d. organizavusių konferenciją LRS dėl komunistinės idealogijos įvertinimo ir pasmerkimo: „Du įsikarščiavę jaunuoliai gali paskelbti ką tik nori, gali rodyti iniciatyvas, – apie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno iniciatyvą kalbėjo istorikas. – Bet jūs tik pagalvokite, kokioje situacijoje atsidurs 1990 m.Kovo 11 dienos aktas. Nes Lietuvos demokratinė darbo partija susikūrė gerokai vėliau – 1992 m. Tai apie ką mes kalbame ir ką mes darome. Kaip gali atsirasti žmonių su tokiomis neapgalvotomis iniciatyvomis. 30 proc. žmonių balsavusių už nepriklausomybės atkūrimą taps nusikaltusiais asmenimis“.

Čia įžymusis istorikas visai susipainiojo savo raizgalinėse, padarė  net „mirties kilpą“ pagal savo straipsnio pavadinimą, net trigubą salto, galvodamas, kad gausiai susirinkę konferencijoje, partizanų, politinių kalinių, tremtinių ainiai, patriotinių visuomeninių organizacijų atstovai neprisimena apie sovietinės nomenklatūros žūtbūtinį siekį atsikratyti komunistinio paveldo – per trumpą laiką persikūnijimą – iš LKP į LDDP, o vėliau dar daugiau „išsigrinimo“ tapo socialdemokratais – atsikratė nusikalstamos komunistinių nusikaltimų kupros. Nejaugi įžymusis istorikas to neprisimena. Tuo pačiu norėčiau priminti, kad konferencijos metu buvo priimtas kreipimasis ir vienbalsiai nubalsuota, kad LKP įstatymu būtų pripažinta kaip nusikalstama, represinė organizacija. Po savaitės įvyko Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (pirmininkas P. Ulozas) suvažiavimas, kuriame vienbalsiai pritarta konferencijos sprendimui. Taigi LKP kaip nusikalstamą paskelbė ne „du įsikarščiavę jaunuoliai“, o šimtai asmenų, konkrečiai susiję su komunistiniu teroru ir tautos genocidu.

Atkreipkime dėmesį, kad A. Kasparavičius pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį, 1919 m. iškėlusį Lietuvos trispalvę virš Gedimino kalno, 1941 m. išsilaisvinimo sukilimo organizatorių Kazį Škirpą vadina „holokausto mašinerijos sraigteliu”, nors K. Škirpa už savo veiksmus buvo vokiečių uždarytas į namų areštą ir net neįleistas į Lietuvą, niekada nėra buvęs nacių partijos nariu ir niekaip nėra susijęs nei su Holokaustu, nei su nacių režimu. Dar daugiau – mūsų žiniasklaidoje yra pasirodęs Lietuvos žydų bendruomenės nario, žurnalisto Vitalijaus Korakorskio istorinis tyrimas, kad Kazys Škirpa, būdamas Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, 1939 m. lemtingai prisidėjo prie žymaus žydų rabino Džosefo Šnejersono ir jo pasekėjų išgelbėjimo. Ar prieš kaltindamas K. Škirpą ir girdamas politiką R. Šimašių profesionalus istorikas A. Kasparavičius pasidomėjo rabino Dž. Šnejersono išgelbėjimo istorija? Neteko girdėti.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Smerktinu „holokausto mašinerijos sraigteliu”, taigi, nusikaltimų žmoniškumui dalyviu A. Kasparavičius vadina ir Joną Noreiką, kuris nacių okupacijos metu dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku, sukūrė ir vadovavo antinacinei organizacijai Šiauliuose, pagal žydų gelbėtojų Domo Jasaičio ir kun. Jono Borevičiaus liudijimus prisidėjo prie žydų gelbėjimo, kuris už pasipriešinimą naciams buvo kankinamas ir kalinamas baisioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, o už pasipriešinimą komunistams buvo jų kankinamas ir sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra reabilitavęs Jonas Noreiką, o Kazys Škirpa, gyvendamas JAV, niekada nebuvo apkaltintas dalyvavęs Holokauste, tačiau tai netrukdo A. Kasparavičiui šiems iškiliems mūsų laisvės kovotojams mesti jo paties sugalvotus istorinius kaltinimus.

Tačiau kažkodėl jau kito okupacinio režimo – komunistinio – atžvilgiu A. Kasparavičius yra visiškai kitoks, iš griežto prokuroro virsta saldžiabalsiu advokatu, besišaukiančiu krikščioniško atlaidumo, teisinančiu ne tariamus, o tikrus kolaborantus: „nereikėtų visko totaliai griauti. P. Cvirką galime pirmiausia matyti ne kaip sovietinio režimo marionetę, o kaip ganėtinai ryškią XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūros žvaigždę. P. Cvirka, kiti meno žmonės – vieni naivuoliai, kiti idėjiniai kairieji, kurių Europoje tuomet nestigo, ir jais pasinaudota, jie tebuvo atėjusiųjų okupantų marionetės, kurie nepriiminėjo jokių politinių sprendimų, nedisponavo jokia Lietuvos Respublikos teise, kariuomene, valstybės administracija, buvo tik figos lapeliai režimui. Iš tų, kuriems pasiūlyta vykti į Maskvą, niekas nedrįso diskutuoti, nes už jų nugaros jau stovėjo ginkluoti raudonarmiečiai.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).

Kazio Škirpos atminimui

Kiek šiuose profesionalaus istoriko vertinimuose yra tiesos, „teisingos istorijos“, o kiek prokremliškos, politinės propagandos? Ar mes galime sutikti su tokiais, neva profesionaliais vertinimais? Ar ne šie A. Kasparavičiaus istoriniai žongliravimai patvirtina, kad kuo greičiau turime apsivalyti nuo primestų okupacinių propagandos ženklų, iškreiptų istorinių vertinimų ir priimti valstybinį sprendimą, jog būtent komunistų partija ir buvo pagrindinė organizacija, vadovavusi Lietuvos ir jos piliečių naikinimui.

Norėčiau priminti tik vieną 75 metų sukakties (1948m. gegužės 22- 27 d) tremtį kodiniu pavadinimu „Vesna“. SSRS Ministrų taryba su Stalinu priešakyje nutarė: „priimti Lietuvos SSR ministrų tarybos ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto siūlymą iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos specialiai tremčiai 12 tūkstančių šeimų (40 tūkstančių šeimos narių – vaikų ,senelių, moterų) nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis. Gavę šį Maskvos pritarimą Lietuvos komunistų valdžia 1948-05-18 d. priėmė nutarimą vykdyti trėmimą. Nutarimą pasirašė Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Trėmimo operaciją vykdė ne tik 30000 vidaus reikalų ir KGB darbuotojų, karininkų, milicininkų ir stribų, bet ir apie 11500 vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Norėčiau priminti dar vieną LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1957 m sausio 21 d. įsaką, kuriuo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių, politinių partijų vadovams, nacionalinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Tas pats įsakas galiojo ir tremtiniams. Tuo pačiu įsaku nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į Lietuvą teismo nuosprendžiu, turi būti įkalinami lageryje iki 5 metų. Tokio įsako nepriėmė ne viena kita sovietinė respublika. Todėl mūsų „nusikaltėliai“ atlikę bausmę, galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose, Kaliningrado srityje, tik ne savo gimtinėje. Tokių trėmimų, nuo 1941 iki 1953 m. buvo 35, iš jų 4 dideli – siekiantys iki 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Jeigu priskaičiuotume gimusius tremtyje, pabėgusiais nuo trėmimo, gautume apie 170000 nukentėjusių nuo sovietinio teroro. Jų tarpe buvo 40000 vaikų, 50000 moterų. Tremtyje mirė 28000 žmonių, tame skaičiuje 5000 vaikų. 1970 metų duomenimis į Lietuvą grįžo 60000 žmonių. Iki 1990 m. dar negalėjo grįžti į Lietuvą 50000 mūsų tautiečių.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1941 – 1953 m. buvo suimta ir į sovietinius lagerius uždaryta 150 tūkstančių politinių kalinių. Sovietiniuose lageriuose, sukilimuose žuvo apie 40000 politinių kalinių. Iki 1958 m. į Lietuvą grįžo 19000 kalinių. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą 40000 politinių kalinių. Per 20 tūkstančių Lietuvos partizanų paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę, tiek pat žuvo paimti kaip rekrutai, frontuose, antrame pasauliniame kare.

Tremtinių ir politinių kalinių grįžimas į Lietuvą dar ilgai kėlė galvos skausmą sovietinių struktūrų pareigūnams. Tik prasidėjus Sąjūdžiui, komunistinė nomenklatūra prisiminė „socialinį teisingumą“, nes atsilikimas nuo politinių procesų grasino komunistinei nomenklatūrai atsidurti istorijos šiukšlyne ir prarasti valdžią. Todėl 1988 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR AT prezidiumas priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas dėl draudimo daliai politinių kalinių ir tremtinių grįžti į Lietuvą. Po mėnesio tie, kurie trėmė ir nuteisė Lietuvos patriotus įvairiomis politinėmis bausmėmis, 1988 m. spalio 21 d. Lietuvos SSR įsaku „Dėl 1941 – 1952 m. tremtinių iš Lietuvos „reabilitacijos“, kurio formuluotė buvo ciniška: likviduoti pažeisto socialinio teisingumo pasekmes ir vadovaujantis socialistinio teisingumo principais, 1941- 1952 m. tremtis iš Lietuvos laikyti neteisėtomis ir visus tremtinius reabilituoti.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Komunistinės partijos okupuotuose šalyse buvo nusikalstamos, nes vadovavosi komunistine doktrina – diktatūrine darbo teorine ir praktine programa. Šios partijos buvo represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus taikai, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, sąmoningai vykdė okupantų valią, pažeidžiant okupuotos šalies suverenitetą. Kritikai su istoriku A. Kasparavičiumi ir D. Žalimu priešakyje turėtų siūlyti konkrečius nusikaltimų apibrėžimus, kas pusę amžiaus vykdė terorą Lietuvoje. LKP ir VLKJS okupacijos metu turėjo įstatus, visuose padaliniuose savo struktūras, programinius dokumentus. 1989 m. įvykę atsiskyrimai, skilimai, pavadinimų keitimai ir kitokie procesai nereiškia, kad padaryti nusikaltimai praeityje išnyko, kad išgaravo tų organizacijų nusikalstama praeitis.

Šiandien mūsų tautos uždavinys yra atverti vartus teisingumui. Teisingumas yra visų valstybių pagrindas.

Mūsų tauta padalinta į dvi dalis. Vienoje pusėje, neatlikusi atgailos, pralobusi komunistų partijos nomenklatūra ir jos ainiai, buvusių žemės ūkio organizacijų vadovai, jų pasekėjai, kolaborantai, o kitoje pusėje kaip ir sovietiniais laikais komunizmo aukos nuskriaustieji. Buvę komunistų partijos vadovai, jų ainiai, pagal istoriką A. Kasparavičių, padarę keletą mirties kilpų, persikūniję komunistai į socialdemokratus ir prie jų prišlieję su naujais partijų pavadinimais asmenys mano, kad juos liečianti praeitis bus užmiršta, seniai išmirs, o jaunimui tai neberūpės. Toks perdėtas optimizmas yra nepagrįstas. Sovietiniai nusikaltimai grimsta į praeitį, bet niekada – į užmarštį. Todėl atėjo laikas spręsti kaip sugyvensime su savo praeitimi ir gyvensime dabartyje. O tautos sugyvenimas eina per teisingumą. Teisingumas aršus kaltam, nes nusikaltėlis dedasi nekaltu. Lietuvos komunistų partijos vadovai turėjo pasmerkti komunizmą ir nusikaltimus prieš lietuvių tautą. A. Brazauskas Izraelyje atsiprašė už Holokaustą, nors lietuvių tauta dėl to nekalta, bet neatsiprašė už komunistinį terorą Lietuvoje.

Tikiuosi, kad šį pavasarį Lietuva susivienys ir LR ĮSTATYMU pripažins LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJĄ nusikalstama, represine, neteisine organizacija.

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMU NEĮVARDINTAS KOMUNISTINIS TERORAS, JO TEISINIMAS BE ATSAKOMYBĖS, NELEISTINAI STUMIA SOVIETINIO GENOCIDO NUSIKALTIMUS Į ISTORINĘ UŽMARŠTĮ

TEPADEDA MUMS DIEVAS!

JONAS BUROKAS – Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis

2023.05.12; 15:00

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Izraelio ambasada Lietuvoje pasmerkė Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pasisakymą apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
 
Kaip skelbiama Izraelio ambasados Facebook paskyroje, ambasada buvo „šokiruota“, kai pamatė R. Žemaitaičio įrašą socialiniame tinkle.
 
„Buvome šokiruoti, kai socialinėje erdvėje pamatėme Lietuvos Respublikos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pasisakymą apie Palestiniečių mokyklą netoli Betliejaus. Pateikta pozicija ne tik neatitinka realybės, turint omenyje, kad pastatas buvo statomas nesilaikant būtinų saugumo reikalavimų, kėlė pavojų ir dėl to buvo nugriautas. Gerbdami žodžio laisvę, pabrėžiame, kad Izraelio veiksmų ir politikos kritika yra viena, o akivaizdžiai antisemitiniai komentarai – visai kas kita“, – paskelbė ambasada.
 
Pasak ambasados darbuotojų, naudodamasis proga R. Žemaitaitis siekė legitimuoti antisemitines nuostatas bei susidorojimą su žydais. Seimo nario reikalaujama už tokius žodžius atsiprašyti.
 
Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.
Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.

„Griežtai smerkiame tokį Seimo nario komentarą ir visas antisemitizmo bei neapykantos formas.
 
Holokausto metu naciai ir vietiniai kolaborantai, realizuodami tokias antisemitines nuostatas, sunaikino 95 proc. Lietuvos žydų – vyrų, moterų ir vaikų. Prisimindami šį brutalų ir tragišką istorijos puslapį ir suprasdami, kad valdžios atstovų pasisakymai neišvengiamai daro įtaką visuomenės nuostatoms, raginame Seimo narį atsiprašyti už žodžius, skaudinančius Holokausto katastrofą išgyvenusius žydų bendruomenės narius bei žeminančius šio brutalaus laikotarpio aukų atminimą“, – pabrėžiama ambasados išplatintoje reakcijoje.
 
Pažymima, kad modernioje visuomenėje antisemitizmui neturi likti vietos.
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
 
R. Žemaitaičio įrašas, supykdęs Izraelio ambasadą Lietuvoje, buvo paskelbtas pirmadienio rytą. Jame Seimo narys, reaguodamas į mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą, pareiškė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – IZRAELIS“.
Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Vienas su tankais mokyklas griauna, kitas su traktoriais. (…) ES teigė esanti pasibaisėjusi incidentu, kai Izraelio pajėgos auštant atvyko į mokyklą (…) Reikia tik konstatuoti, kad ši mokykla buvo pastatyta ES finansų dėka. (…) Kas turi dar nutikti, kad Izraelis suprastų, kad tokios provokacijos ir tokie veiksmai tik dar labiau kelia pyktį ir kartu neapykantą žydams ir jų tautai“, – Facebook paskyroje rašė parlamentaras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.05.09; 00:33

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė sveikina Seime priimtą Geros valios kompensacijos už neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų ir Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą ir palaiko Lietuvos Vyriausybės ryžtą spręsti įsisenėjusius klausimus, susijusius su Lietuvos žydų bendruomenės turto nusavinimu Holokausto metu. Įstatymas kartu numato papildomas lėšas Lietuvos žydų bendruomenės kultūrinio ir istorinio paveldo atkūrimui, išsaugojimui bei finansavimui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
 
 „Šio įstatymo priėmimas yra svarbus žingsnis pripažįstant Holokausto tragediją Lietuvoje. Priimtas įstatymas kalba ne tik apie praeities nuoskaudas. Jis taip pat yra apie Holokausto atminimo išsaugojimą ateities kartoms ir bendrą kovą prieš netoleranciją ir neapykantą“, – sakė JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas.
 
„Po Holokausto buvo mažai laiko sukurti sėkmingas restitucijos programas, vėliau komunistinis režimas nacionalizavo privačią nuosavybę. Priimdama šį įstatymo projektą, Lietuva žengė dar vieną svarbų žingsnį vykdydama restitucijos įsipareigojimus. Tai Holokaustą išgyvenusiems ir jų šeimoms yra didelės praeities skriaudos pripažinimas“, – sakė JAV specialioji pasiuntinė holokausto klausimais Ellen Germain.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
 
Kaip teigiama pranešime, Jungtinių Amerikos Valstijų politikos tikslas yra grąžinti Holokausto metu nusavintą turtą teisėtiems savininkams, užtikrinti kompensaciją už nacių laikų skriaudas ir pasiekti, kad Holokaustas būtų nepamirštas ir tinkamai įamžintas. JAV ambasada Vilniuje aktyviai remia pastangas stiprinti istorinę atmintį Lietuvoje, įskaitant Holokausto švietimo programas Lietuvos mokyklose. JAV ir Lietuva yra Tarptautinio Holokausto atminimo aljanso narės, vienijančio mūsų valstybes remiant Holokausto švietimo programas ir palaikant atminimą, bei kovojant su visomis antisemitizmo formomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.12.21; 07:02

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antradienį Seimas po svarstymo pritarė premjerės Ingridos Šimonytės inicijuotoms įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma žydams išmokėti kompensacijas už praėjusio amžiaus viduryje nusavintą privatų turtą.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
 
Už įstatymo projektą balsavo 54, prieš 1, susilaikė 7 Seimo nariai.
 
„Šiek tiek keičiamas modelis, į tam tikrą kompensaciją galės pretenduoti ir fiziniai asmenys, tačiau pats kontrolės mechanizmas ir fondo valdymas išlieka toks pat, koks buvo pirminiame įstatyme. Komitetas darė klausymus, išklausė atstovų tiek Lietuvoje, tiek iš užsienio, kurie pageidavo išsakyti savo nuomonę, ir gruodžio 7 dieną komiteto posėdyje šis projektas buvo apsvarstytas ir buvo pritarta patobulintam Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo pakeitimo įstatymo projektui ir komiteto išvadoms“, – pristatydamas komitete patobulintą projektą sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.
 
Įstatymo pakeitimuose numatoma, kad už visą privatų, įskaitant ir bešeimininkį, nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn dėl Holokausto nelikus tokio turto savininkų ar paveldėtojų, būtų mokama simbolinė piniginė kompensacija. Tam būtų skiriama papildomi 37 mln. eurų, kompensacijos būtų pradėtos mokėti 2024 m. Įstatymas apibrėžtų tokių kompensacijų dydį, mokėjimo terminus, tvarką bei galimo naudojimo paskirtis.
 
Anksčiau premjerė yra pasiūliusi, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai galėtų tapti muziejumi ar memorialu, skirtu Lietuvos žydų istorijai. Paklausta, kaip klostosi šios idėjos įgyvendinimas, I. Šimonytė teigė, kad situacija nėra paprasta ir sprendimai yra sudėtingesni, nei dėl kompensacijų už nusavintą turtą.
 
Ignas Dobrovolskas (ELTA)
 
2022.12.14; 00:30

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

JAV Valstybės departamento specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais Ellen Germain pasveikino Vyriausybės Seimui pateiktą įstatymo projektą, kuriuo siekiama išspręsti likusius klausimus dėl Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais gyvenusių žydų tautybės asmenų negrąžinto turto.
 
Pirmadienį susitikusi su užsienio reikalų viceministru Jonu Survila ji pabrėžė, kad teisingumo užtikrinimas Holokaustą išgyvenusiems ir jų įpėdiniams yra svarbus žmogaus teisių ir teisinės valstybės klausimas.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
 
 Kaip skelbia Užsienio reikalų ministerija, šio susitikimo metu aptarti Holokausto švietimo, kovos su antisemitizmo apraiškomis ir Holokausto atminimo įamžinimo klausimai.
 
Kaip rašo pranešime Užsienio reikalų ministerija, J. Survila informavo JAV atstovę, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija prieš kelis mėnesius atnaujino bendrojo ugdymo istorijos programą, šiame procese buvo vadovautasi ir Tarptautinio Holokausto atminties aljanso rekomendacijomis dėl mokymo ir mokymosi apie Holokaustą. Taip pat aptartas bendradarbiavimas su JAV, įamžinant Holokausto atmintį Lietuvoje, abiejų šalių muziejų ryšiai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
202212.06; 07:03

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

JAV Vyriausybė labai sveikina ir pritaria Lietuvos vyriausybės siūlymui spręsti įsisenėjusius Holokausto metu nuniokotos Lietuvos žydų bendruomenės restitucijos klausimus, rašoma pranešime žiniasklaidai. Ši nauja iniciatyva pratęsia 2011 m. pradėtus restitucijos darbus, simboliškai sprendžiant nusavinto žydų turto ir likusių individualių atvejų klausimus bei suteikiant išteklių žydų bendruomeniniam gyvenimui Lietuvoje palaikyti.
 
„Per Holokaustą Lietuvoje tiek nacių, tiek vietinių kolaborantų pastangomis buvo žiauriai nužudyti beveik 200 000 žydų, beveik visiškai sunaikinta Lietuvos žydų bendruomenė, kurios istorija šioje šalyje skaičiuojama šimtmečiais”, – sakė JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. „Šiuo įstatymo projektu ne tik pagrįstai atsižvelgiama į praeities klausimus, bet ir padedama išsaugoti Holokausto atminimą ateities kartoms. Jo priėmimas būtų ypatingas žingsnis užbaigiant ypač svarbų Lietuvos vyriausybės pastangų etapą, siekiant kompensuoti šio tamsaus laikotarpio baisumus”.
Holokausto aukas pagerbiant. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Kaip teigiama pranešime, JAV specialioji pasiuntinė holokausto klausimams Ellen Germain pažymėjo, kad teisingumo užtikrinimas holokaustą išgyvenusiems ir jų įpėdiniams yra žmogaus teisių ir teisinės valstybės klausimas. „Sveikiname šį Vyriausybės pasiūlymą. Šiuo įstatymo projektu būtų sprendžiamas poreikis grąžinti turtą įpėdiniams bei tiems, kurie negali to reikalauti pagal galiojančius Lietuvos įstatymus dėl privačios nuosavybės grąžinimo. Šis klausimas buvo pabrėžtas Valstybės departamento 2020 m. ataskaitoje Kongresui pagal JUST aktą, pagal kurį Valstybės departamentas informuoja apie šalių pažangą sprendžiant Holokausto restituciją”, – atsiųstame komentare teigė Ellen Germain.
 
Jungtinių Valstijų politika yra siekti, kad Holokausto laikų turtas būtų grąžintas teisėtiems savininkams, suteikiamos kompensacijos už nacių laikų skriaudas ir užtikrinti, kad Holokaustas būtų nepamirštas ir tinkamai minimas. JAV ambasada Vilniuje aktyviai remia pastangas stiprinti istorinę atmintį Lietuvoje, įskaitant Holokausto švietimo programas vietos mokyklose. Ir JAV, ir Lietuva yra Tarptautinio Holokausto atminimo aljanso narės, vienijančios mus remiant Holokausto švietimą ir atminimą bei kovojant su visomis antisemitizmo formomis, rašoma pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.11.24; 07:03

Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.

Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.

Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Truputis užatlantinės istorijos

JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.

Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).

1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).

Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.lt nuotr.

Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.

Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui  nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.

Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant,  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą,  nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla

Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).

Simono Vyzentalio centro iškaba

Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.

Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).

Sovietinių teisinių paslaugų pavojai

JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.

Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.

Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.

Kruvinosios KGB tarnybos ženklas

Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.

Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti  Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.

Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).

Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.

Tačiau  F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“.  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44  galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.

Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12  Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).

Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti  Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).

Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.

Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.

Iš spaudos sužinojęs apie  Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5  liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.

Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.

Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.

Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.

Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.

Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra  populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams. 

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus  Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980  m. birželio 3 d.).

Skausmingosios bylos 

Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)

Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.

Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13  metų.

Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.

Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).

Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.

Kam naudinga raganių medžioklė?

Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių. Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.

Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą.

Kova dėl turto

Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“

Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“

Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.

In:

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

Gelbėjimosi ratas R. Vanagaitei – Zuroff

Labai teisingai pastebėjo  Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!

 Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.

O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…)  Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų memorandumas

Tuo metu, kai  Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).

Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.

2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Rašant šį straipsnį, naudotasi:

Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.

Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.

Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“,1983 m. lapkričio 1 d.

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

2017.11.22; 07:00

Pasaulio Tautų Teisuolių pagerbimo medaliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Rusijos karas Ukrainoje prilygsta nacių vykdytam Holokaustui, o gal net jį ir pranoksta.
 
Tai pareiškė buvęs Lietuvos parlamento vadovas ir buvęs dabartinių valdančiųjų dešiniųjų lyderis Vytautas Landsbergis, kalbėdamas Vyriausybės rūmuose surengtoje Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimo ceremonijoje. Šie apdovanojimai įteikiami Izraelio valstybės vardu.
 
Pasak V. Landsbergio, dažnai kartojami „žodeliai „niekada daugiau“ kartais atrodo nebetenkantys „prasmės“, nes, pasak jo, „tai“ dabar ir vyksta.
 
„Geriau jau nebūtų taip kalbama, nes tai atsitinka kas dieną, tai vyksta šiandieną. Girdime neapykantos kalbą: „Kariausim ir naikinsim juos iki paskutinio ukrainiečio“. Tai pranoksta Hitlerį.
 
Tai bepročio žodžiai. Bet jam paduoda ranką, didžiuojasi, kad su juo pasikalbėjo. Pasaulis yra nuklydęs nežinia kur“, – sakė V. Landsbergis, dabartinį Rusijos režimo lyderį Vladimirą Putiną lygindamas su nacių vedliu Adolfu Hitleriu.
 
V. Landsbergis teigė, kad pasaulis šiandien yra „ko gero, blogesnėje“ padėtyje nei Holokausto laikais. „Jis gali save sunaikinti. Gali būti, kad laiko nedaug, gal ir mūsų neliks“, – įspėjo buvęs dešiniųjų lyderis.
 
Jis kartojo, kad ne tik žydų žudymas buvo ir yra baisus dalykas ir ne tik jų gelbėjimas yra pagirtinas.
 
V. Landsbergis taip pat ragino kuo greičiau ir garbingiau įamžinti žydų gelbėtojų atminimą. Pirmiausia – pagaliau pastatant jiems paminklą.
 
Ceremonijoje dalyvavo ir Holokausto atminties centro Izraelyje „Yad Vashem“ direktorius Dani Dayanas, šiuo metu besilankantis Lietuvoje.
Jis pabrėžė, kad Pasaulio tautų teisuolio vardas yra aukščiausias apdovanojimas, kurį Izraelio valstybė gali įteikti „žmogiškai būtybei“.
 
„Kas vienija juos visus? Tiesiog tai, kad jie buvo garbingi, moralūs, drąsūs žmonės. Taigi, sprendimas visada yra mūsų – elgtis teisingai, ar ne“, – sakė „Yad Vashem“ vadovas.
 
Tačiau jis pabrėžė, kad Pasaulio teisuolių atmintis ir pagerbimas – tik „patogioji“ Holokausto atminties dalis.
 
„Turime atsiminti, kad jų buvo labai mažai. Vokietijos okupuotoje Europos dalyje norma buvo brutalumas, geriausiu atveju – abejingumas.
Taigi, reikia prisiminti, kad kiekvienoje šalyje buvo daug daugiau kolaborantų, nei teisuolių, nesuskaičiuojamai daugiau tų, kurie nusuko savo akis į šalį“, – sakė D. Dayanas.
 
Jis kartu užsiminė apie tokias istorinės atminties kontraversijas, kaip paskelbimas nacionaliniais didvyriais tų, kurie yra susitepę Holokausto dėme.
 
„Negali būti kartu nacionalinis herojus ir kolaborantas bei antisemitas“, – sakė Holokausto atminties centro vadovas.
 
Tai, kad žydus gelbėjo mažuma, priminė ir pati Vyriausybės vadovė, premjerė Ingrida Šimonytė.
 
„Jie buvo, deja, mažuma. Ir tik todėl katastrofa galėjo įvykti“, – sakė ji.
 
Kartu ji paragino kovo 15 d. oficialiai paskelbti Lietuvos žydų gelbėjimo diena. Tokią iniciatyvą šiuo metu svarsto Seimas. Mat būtent šią dieną 1966 m. buvo paskelbta pirmoji Pasaulio tautų teisuolė iš Lietuvos – Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė.
 
Savo kalboje I. Šimonytė taip pat pabrėžė, jog žydų gelbėtojai parodė, jog žmogus visuomet laisvas apsispręsti elgtis žmogiškai, teisingai ir moraliai.
 
„Jie įrodė, kad nėra tokių aplinkybių, kad nėra galimybių išsaugoti žmogiškumą. Savo pasirinkimu jie įrodė, kad mes patys kuriame istoriją. Jie paprasčiausiai stengėsi išsaugoti žmogiškumą. Jie nekolaboravo su budeliais, nepasitenkino stebėtojų vaidmeniu.
 
Katastrofa sugriovė tuomet egzistavusią Lietuvą. Galima tik įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų Lietuva, jei valstybė nebūtų pervažiuota Holokausto volu“, – kalbėjo premjerė.
 
Ceremonijoje taip pat kalbėjo ir Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein bei Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
 
Pastaroji teigė, kad visuomenę reikėtų labiau šviesti apie žydų gelbėtojus, juos iš tiesų deramai įamžinti.
 
„Buvome su delegacija iš Izraelio Paneriuose, kur padėjome vainikus prie memorialo, kuris atrodo nelabai kaip. Kaip ir gelbėtojų paminklėlis Titnago gatvėje“, – sakė F.Kukliansky.
 
Ji priminė ir tai, jog Ukmergėje tebestovi vieno iš pokario Lietuvos partizanų vadų Juozo Krištaponio, kurį šalies istorikai skelbia vienu iš žydų žudynių dalyvių, paminklas.
 
Ceremonijoje Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimus keturioms šeimoms, gyvų nebeišlikusių žydų gelbėtojų artimiesiems, įteikė premjerė I. Šimonytė, Izraelio ambasadorė Lietuvoje H. Wittenberg Silverstein ir „Yad Vashem“ vadovas D. Dayanas.
 
Apdovanojimai įteikti Kazimiero ir Marcijonos Ruzgių artimiesiems, 1944 m. Žemaitijoje išgelbėjusiems žydę moterį ir jos mažametę dukrą. Pastaroji vaizdo įraše dėkojo savo gelbėtojų artimiesiems, nuogąstavo, kad pasaulyje vėl plinta „antisemitizmo virusas“.
Taip pat apdovanoti Aksentij ir Matriona Burlakovai ir jų dukra Zinaida, 1942 m. išgelbėję žydų tėvų jiems paliktą globoti dukrą.
Pagerbti ir Jonas bei Ona Žvinklevičiai, 1943 m. išgelbėję žydų šeimą.
 
Juozo ir Marijonos Bagurskų artimiesiems dėkojo ir vienas iš jų išgelbėtojų Maksimas Brojeris, atvykęs į ceremoniją iš Izraelio.
Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti per 900 Lietuvos piliečių.
 
„Yad Vashem“ („Paminklas ir vardas“), įsikūręs Jeruzalėje ir įsteigtas 1953 m., – pagrindinė Holokausto atminties vieta Izraelyje ir viena iš svarbiausių tokių įstaigų visame pasaulyje. Tai – ne tik muziejus ir istorinių liudijimų bei artefaktų saugojimo bei kaupimo vieta, bet ir įvairių mokslinių tyrimų bei plačiosios visuomenės edukacijos įstaiga.
 
Vytautas Bruveris (ELTA)
 
2022.11.08; 07:00

Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.

Kyjivas, spalio 19 d. (ELTA). Tie dronai, kuriais Rusija dabar atakuoja Ukrainą, buvo skirti Izraeliui. Tai trečiadienį interviu naujienų agentūrai UNIAN pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Heraščenka.
 
„Noriu atvirai pasakyti: aš kategoriškai nepritariu Izraelio vyriausybės pozicijai. Jie mums išvis niekaip nepadeda. Jie nepaskelbė jokių sankcijų Rusijai. Jie draudžia parduoti mums ginklus ir technologijas, kurių turi labai daug. Šalies, nukentėjusios nuo žydų tautos genocido, vyriausybė tiesiog stebi ukrainiečių tautos genocidą. Tai ukrainiečių tautos Holokaustas. Jie mums niekuo nepadeda. Manau, kad tai neliks nepastebėta“, – pabrėžė A. Heraščenka.
 
„Tie dronai, kuriais Rusija dabar bombarduoja Ukrainą, buvo skirti Izraeliui. Iranas niekada neslėpė, kad Izraelis – jo priešas“, – pažymėjo patarėjas.
 
„Šių dronų skrydžio nuotolis – 1,5 tūkst. kilometrų, jie buvo skirti smūgiams Izraelio miestams. Ir net tai matydama Izraelio vyriausybė dedasi nepastebinti, kad ukrainiečių tauta naikinama jau aštuntą mėnesį. Kuo rusai atsiskaito su iraniečiais, aš nežinau. Dabar jie sąjungininkai. Blogai, kad tokia valstybė kaip Izraelis mūsų nepalaiko“, – apgailestavo A. Heraščenka.
 
Izraelis atsisako tiekti bet kokią ginkluotę Ukrainai, būgštaudamas, kad tai gali neigiamai atsiliepti jo santykiams su Rusija, remiančia Sirijos režimą.
 
Antradienį Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pareiškė, kad Ukraina nusiųs Izraelio vyriausybei oficialią notą, kurioje bus prašoma skubiai perduoti Kyjivui oro gynybos sistemų ir pradėti bendradarbiavimą dėl reikiamų technologijų įsigijimo.
 
Trečiadienį Izraelio gynybos ministras Benny‘is Gantzas pareiškė, jog nors Rusija atakuoja Ukrainą Irane pagamintais dronais, Izraelis vis tiek neketina tiekti ginklų Ukrainai.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.10.20; 08:00

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė smerkia cinišką išpuolį, įvykdytą sakralioje Panerių masinių žudynių vietoje. Institucijų apatija ir visuomenės tolerancija tokiems išpuoliams yra nepateisinama, pažymi jie.
 
„Šis išpuolis šventoje Panerių masinių žydų žudynių vietoje yra tiesiog kraupus. Kita vertus, jis yra ir tiesioginė valstybės atsakomybė, kadangi metų metais diskutuojama, nagrinėjama, kalbamasi ir konsultuojamasi kaip sutvarkyti memorialą, tačiau niekas nėra padaroma. Nėra tinkamai sutvarkytos infrastruktūros, nėra tinkamos apsaugos – tai geriausiai ir atspindi valstybinį požiūrį į šią Lietuvos bei Lietuvos žydų tragediją. Viskas tik žodžiai ir posėdžiai. Memorialas, pastatytas už privačias lėšas – neprižiūrimas ir apleistas. Jis nepriklauso Lietuvos žydų bendruomenei, bet tai vienintelė vieta, kurioje vyksta valstybiniai Holokausto aukoms paminėti. Tai jau tapo tikra Lietuvos valstybės gėda. Nors raidė „Z“ nėra kol kas Lietuvoje draudžiama simbolika, bet mes žinome, kaip ir kur ji naudojama. Apie karą Ukrainoje žino visi, kaip ir apie raidės „Z“ nešamą simboliką. Paneriai, kur brutaliai nužudyta 70 000 žydų, negali tapti provokacijų, politinių batalijų lauku. Tai nužudytų žmonių ramybės ir atminties vieta. Ji negali būti panaudota jokioms provokacijoms ir etninei nesantaikai kurstyti. Tam privalu užkirsti kelią. Visa Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenė yra pasibaisėjusi, pasipiktinusi ir įžeista – neužsimerksime prieš tokius atvejus“, – teigia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
 
Kaip jau skelbta, ketvirtadienio vakarą Vilniuje išniekinti Panerių memorialiniai paminklai – ant jų prirašyta lotyniškų raidžių. Dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas.
 
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė penktadienį pasmerkė šį išpuolį, pavadindama jį „akivaizdžia provokacija, kuria siekiama kiršinti visuomenę Lietuvoje“.
ELTA 

Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.

Niujorkas, sausio 20 d. (AFP-ELTA). JT Generalinė Asamblėja ketvirtadienį priėmė Vokietijos ir Izraelio bendrai pateiktą rezoliuciją prieš holokausto neigimą. Projektą parėmė 114 šalių narių iš 193. Prieštaravimą suformulavo tik Iranas.
 
Sprendimas rodo, „kad holokausto neigimas yra tema, kuria tarptautinė bendruomenė laikosi vieningos pozicijos ir kalba vienu balsu, – pareiškė Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock ir jos kolega iš Izraelio Jairas Lapidas. – Mes įsipareigojame išsaugoti aukų atminimą ir užtikrinti, kad praeities baisumai niekada nepasikartos“.
 
Abiejų šalių iniciatyvos dingstis yra 80-osios Vanzė konferencijos metinės. Tada aukšti nacių vadovybės ir ministerijų administracijos atstovai susitiko aptarti, kaip kiek įmanoma efektyviau organizuoti jau pradėtą sistemingą žydų naikinimą.
 
„Esame labai susirūpinę dėl smarkiai išaugusio holokausto neigimo, klastojimo ir revizioznimo bei dėl šių dienų reiškinio, kai dabartiniai politiniai nesutarimai lyginami su Šoa“, – teigė abu ministrai.
 
„Tokie palyginimai yra istorijos iškraipymas. Tai neteisybė prieš vyrus, moteris ir vaikus, iš kurių buvo atimtos jų teisės, kurie buvo persekiojami ir nužudyti“, – tęsė A. Baerbock ir J. Lapidas.
 
Rezoliucijoje visos JT šalys ir organizacijos, taip pat privatūs subjektai, pavyzdžiui, įmonės, raginami imtis aktyvių priemonių prieš holokausto neigimą ir klastojimą. „Mes prisiimame atsakomybę saugoti ir ginti istorinius faktus apie holokaustą, per kurį išžudyta trečdalis žydų tautos ir kitų mažumų atstovų, – pabrėžė A. Baerbock ir J. Lapidas. – Holokaustas visiems laikams bus įspėjimas visiems žmonėms dėl pavojų, kuriuos kelia neapykanta, fanatizmas, rasizmas ir neigiamas išankstinis nusistatymas“.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.01.21; 04:00

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Įspūdžiai iš diskusijos „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“ (diskusijos objektas – partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktai ir veikla“

Ukmergės savivaldybė vis aktyviau valstybės institucijų spaudžiama išmontuoti paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos laisvės gynėjui, Vyties apygardos partizanų vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 ir šiais metais kreipėsi į Ukmergės savivaldybę prašydama išmontuoti paminklinį akmenį J.Krikštaponiui, todėl kad Lietuvos žydų bendruomenės ir, istorikų profesionalų nuomone, kurie atstovauja Lietuvos istorijos institutą ir LGGRTC, tai yra institucijas, turinčias teisę vykdyti ekspertizes istoriniais klausimais, J.Krikštaponis dalyvavo žydų žudynėse. Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo rašte atsakydamas Lietuvos Respublikos kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad iš istorikų gautoje istorinėje bei archyvinėje medžiagoje nėra pateikta nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų dėl Krikštaponio dalyvavimo žudynėse. Dėl to Ukmergės rajono savivaldybė Mero iniciatyva, suderinus su Lietuvos istorijos instituto vadovybe, buvo nutarta organizuoti viešų diskusijų ciklą, pavadintą „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“.

Ginčytini J.Krištaponio biografijos faktai

Diskusijos pagrindu tapo Lietuvos istorijos instituto mokslų daktaro Mindaugo Pociaus pranešimas ir jo parengta pažyma „Apie J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografiją ir veiklą“. Savo pranešime istorikas akcentavo, kad archyviniuose dokumentuose J.Krištaponis ne kartą paminėtas kaip Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono 2-os kuopos vadas. Tai patvirtino net 9 buvę šio bataliono policininkai per savo duotus parodymus KGB-bistams (M.Pocius savo pranešime dėl laiko stokos nekonkretizavo, kokius konkrečiai parodymus apie J.Krikštaponį davė šie policininkai, pažymoje smulkiau išnagrinėjo tik 3 iš 9 liudininkų parodymus apie J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais), taip pat šį faktą, M.Pociaus teigimu, patvirtina išlikę 2-ojo policijos bataliono dokumentai. M.Pociaus pažymoje nurodyta, kad šis batalionas 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sušaudė 15 452 žydus ir ne mažiau kaip 2360 karo belaisvių. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos, o 2-ai šio bataliono kuopai likviduojant Rudensko getą 1941 m. spalio 10 d. vadovavo J.Krikštaponis. Kad jis tuo metu ėjo 2-os kuopos vado pareigas, patvirtina Kauno policijos komendantūros dokumentai ir 2-osios kuopos policininko Martyno Kačiulio 1980 m. duoti pakartotini parodymai (pirmą kartą duodamas parodymus KGB-istams jis tvirtino, kad tuo metu 2-ai kuopai vadovavo Nikodemas Reikalas; taip ir neaišku, kodėl M.Kačiulis po 32 metų pakeitė parodymus).

Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija

Kitas M.Pocius pažymoje nurodytas J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse faktas – Minsko karo belaisvių lagerio Nr. 352 kalinių sušaudymas. Apie tai, kad J.Krikštaponis dalyvavo šiose žudynėse, patvirtino 2-os kuopos policininkas Stasys Rutkauskas per KGB apklausą 1961 metais ir 2-ojo bataliono 1-os kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis, kuris savo 1962 m. duotose parodymuose KGB parodė, kad tuo metu, kai vyko karo belaisvių stovyklos naikinimo operacija, J.Krikštaponis vadovavo antrajai kuopai, tai pat paminėjo ir J.Krikštaponio padėjėjo Tamošiūno pavardę. Svarbus faktas, įrodantis J.Krikštaponio kaltę, M.Pociaus nuomone, yra Kauno policijos komendantūros dokumentai, 2-ojo policijos bataliono dokumentai, patvirtinantis, kad tuo metu, kai buvo likviduojamas Rudensko getas ir Minsko karo belaisvių lageris Nr. 352, J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, taip pat šių žudynių liudininkų ir dalyvių M.Kačiulio, S.Rutkausko, J.Ūselio ir dar 6 M.Pociaus nekonkretizuotų nei jo pažymoje, nei pranešime liudininkų parodymų KGB-istams.

Sulyginęs šiuos dokumentus M.Pocius padarė galutinę išvadą: „Dėl J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse nėra abejonių ir čia reikia dėti tašką“. Baigdamas apkaltino valstybės institucijas bei oponentus: „Grįžtant prie J.Krikštaponio istorinio atminimo problemos dera pasakyti, kad ji byloja apie kai kurių valstybinių įstaigų politinės valios nebuvimą, nepasitikėjimą valstybės ekspertinėmis institucijomis, specialistais, kartu atskleidžia dalies visuomenės istorinės sąmonės nebrandumą, abejingumą, pasyvumą, bendražmogiškų vertybių stoką. Institucijų sprendimai ar neveiklumas dėl J.Krikštaponio veiklos yra indikatorius, rodantis ir ateityje parodysiantis mūsų įstaigų vadovų refleksiją ir sąmoningumo lygmenį holokausto politinės atminties ir valstybės istorinės atminties būklę“. Baigdamas šį pranešimą istorikas M.Pocius pasiūlė demontuoti Ukmergės centre stovintį paminklą Vyties apygardos partizanų vadui J.Krikštaponiui.

Išklausius istoriko M.Pociaus pranešimą diskusijoje atsirado ir jam oponuojančių klausytojų. Daugiausiai M.Pociui buvo oponuojama dėl J.Krištaponio asmenybės nustatymo. Pranešimą skaitęs Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkas Audrius Skaistys pastebėjo, kad įvairiuose dokumentuose partizanų vado pavardė rašoma skirtingai: Krikštaponis ir Krištaponis, kartais jis vadinamas ne Juozu, bet Jonu, vienuose dokumentuose jis įvardintas Jono sūnumi, kituose – Karolio sūnumi.

Alfonsas Vaišvila. Slaptai.lt nuotr.

Pranešimą skaitęs teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius, žinomas teisės teoretikas ir filosofas Alfonsas Vaišvila pabrėžė, kad diskusijos metu turi būti atsakyta į visus klausimus nieko nenutylint. Jis savo pranešimą pavadino “kelias į susikalbėjimą yra mąstymas nuo abstraktaus prie konkretaus” ir konstatavo, kad šią problemą būtina įvertinti visapusiškai ne tik iš istorinės, bet ir teisinės pusės. Pranešėjo nuomone, tai, ką istorikai įrodys ar kas bus pasakyta dėl J. Krikštaponio veiklos, bus tik privačios nuomonės, neturinčios oficialumo ir todėl neįpareigojančios. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo mūsų konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu” Šis klausimas yra grynai teisminis, ir tie oficialūs asmenys, kurie J.Krikštaponį vadina žudiku, viešai skelbiasi gyvenantis neteisinėje autoritarinėje valstybėje, kur atskiri pareigūnai ar šiaip asmenys gali pavaduoti teismus ir patys spręsti, kas yra kaltas, kam ir už ką gali būti statomi ir nestatomi paminklai. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad, jo nuomone tik privati, o privačiomis nuomonėmis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Profesorius A.Vaišvila pažymėjo, kad svarbu išsiaiškinti, kokie yra žinomi dokumentai ir šaltiniai ir kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti, nes KGB tardytojai, vykdydami savo viršininkų valią, sukurpdavo jiems naudingus dokumentus, pvz., visiems žinomą plataus masto nusikaltimą sušaudant lenkų karininkus Katynėje KGB-istai priskyrė vokiečiams, net surado virš 100 liudininkų bei ekspertų kurie patvirtino šią išvadą. KGB-istai nuslėpė žiaurius A.Ramanausko-Vanago kankinimus dokumentuose įvardindami, kad sužalojimus sau padarė pats kalinys, ir daugelis kitų atvejų, todėl naudoti šiuos protokolus istoriniuose tyrimuose reikia ypač atidžiai ir atsakingai.

Įvertindamas istoriko M.Pociaus pranešimą A.Vaišvila pastebėjo, kad savo pranešime istorikas labai neatsargiai užsiminė, kad kai kurie dokumentai dar nėra pakankami, jog galima būtų padaryti kategorišką išvadą dėl J.Krikštaponio kaltės,

Evaldas Pašilis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pranešimą skaitęs buvęs Lietuvos generalinis prokuroras, teisėjas, Ukmergės teisininkų bendruomenės atstovas Evaldas Pašilis atkreipė į daktaro M.Pociaus pažymoje esančius prieštaravimus paskaitęs šią ištrauką: „Asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis. Tai neturėtų klaidinti dėl asmens tapatybės. Tai vienas ir tas pats asmuo“. E.Pašilis atkreipė dėmesį, kad pažymos autorius, išreikšdamas abejonę, kad „asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“, o po to tvirtindamas, kad tai vienas ir tas pats asmuo, tuo pasako, kad ir jis pats nėra galutinai išsitikinęs, ar būtent partizanų vadas J.Krikštaponis yra tas pats asmuo, tarnavęs Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo batalione Baltarusijoje.

E.Pašilio nuomone, asmenvardžio nustatymo faktas yra esminis bet kokios ekspertizės išvadoje teisme, bet teismui ekspertizės išvados yra tik rekomendacinės ir nėra privalomos. E.Pašilis taip pat pastebėjo, kad ne vien tik J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-os kuopai, jį šiose pareigose keisdavo Nikodemas Reikalas, todėl M.Pocius pažymoje parašė, kad dėl šio fakto nustatymo reikalingi papildomi tyrimai. E.Pašilys atkreipė dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia. Tai pat atkreipė dėmesį į policininko Martyno Kačiulio parodymus, kuris 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio- lapkričio mėnesiais (kai vyko žudynės) 2-ojo bataliono 2-os kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, o per 1980 m. vykusią apklausą tas pats M.Kačiulis tvirtino, kad kuopai vadovavo J.Krištaponis. Pažymos autorius M.Pocius tai pat pastebėjęs šį prieštaravimą parašęs „Kodėl M.Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“. Įvertinęs daktaro M.Pociaus pažymą iš teisinės pusės E.Pašilys pasiūlė rašyti tokią išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų”.

Po pranešėjų trumpai pasisakęs LR Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, prof. dr. Valdas Rakutis pažymėjo, kad dirbdamas prie Lietuvos kariuomenės karininkų vardyno jis rado ne vieną besidubliuojančią pavardę, tarp jų surado ir kelis Krištaponius bei Krikštaponius. Patarė pažymos autoriui M.Pociui panagrinėti ir prie sovietų 1940-1941 m. baigusių Kauno karo mokyklą karininkų sąrašą. Pažymėjo, kad šioje srityje istorikai iki galo neatliko savo darbų, būtina iki galo atlikti J.Krištaponio asmenybės indentifikaciją ir patarė  nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Po pranešimų prasidėjo diskusijos, kuriose dalyvauti užsirašė (buvo pakviesti) istorikas Petras Stankeras, LGGRTC istorikas, mokslų daktaras Alfredas Rukšėnas, dienraščio “Lietuvos rytas” žurnalistas Vytautas Bruveris ir Vilniaus Universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras Nerijus Šepetys.

Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diskusiją pradėjęs  P.Stankeras pastebėjo, kad Lietuvoje prasidėjo kova su preitimi ir ši veikla labiausiai pastebima demontuojant paminklus. Jis pasiūlė saugoti visus paminklus, nesvarbu kam jie bebūtų pastatyti ir pateikė paminklų asmenybėms, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, pavyzdžius – pastatyti paminklai iki šiol saugomus demokratinėse Vakarų šalyse.

LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas labiausiai iš visų istorikų Lietuvoje ištyręs J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais detaliai išdėstė visus šaltinius ir juose surastą informaciją apie J.Krikštaponį. Jo nuomone, J.Krikštaponis nebuvo blogietis, nes prasidėjus karui nuo pirmos dienos pasitraukė iš Raudonosios armijos, nuo 1943 metų antinacinės rezistencijos dalyvis, buvo Lietuvos partizanų vadu, tačiau tiesiog buvo patekęs į nedėkingas aplinkybes. A.Rukšėnas išsamiai paaiškino susirinkusiems, kad istorikams užtenka faktų archyviniuose dokumentuose tvirtinti, kad buvo tik vienas Lietuvos karininkas Juozas Krikštaponis nežiūrint, kad kai kuriuose dokumentuose ši pavardė rašoma skirtingai – Krikštaponis ir Krištaponis. Istorikas paminėjo, kad J.Krikštaponis buvo išvykęs į Baltarusiją Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono sudėtyje ir ten pakaitomis 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais su Lietuvos kariuomenės karininku Nikodemu Reikalu vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. A.Rukšėnas nedetalizavo archyviniuose dokumentuose surastos informacijos apie konkrečią J.Krikštaponio veiklą Baltarusijoje, bet pažymėjo kad esamos gausios informacijos iš pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentų bylos ir buvusio šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolų užtenka tvirtinti, kad J.Krikštaponis tikrai buvo Baltarusijoje ir vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, kai šį kuopa šaudė Rudensko žydus ir Minsko karo belaisvių lagerio kalinius. A.Rukšėnas pažymėjo, kad šios išvados daromos sugretinus ir išanalizavus dviejų rūšių dokumentus, vokiečių okupacijos metais sudarytus 2-ojo policijos bataliono dokumentus ir sovietinės okupacijos metų surašytus buvusių šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolus.

Jeigi nesimokėte istorijos – išmintingai patylėkite. Slaptai.lt nuotr.

VU docentas Nerijus Šepetys savo kalboje daug dėmesio skyrė koloboravimo problemai. Jis kaip ir M.Pocius kritikavo diskusijoje dalyvavusių teisininkų argumentus. Jo nuomone, vienų ar kitų Lietuvos žmonių bendradarbiavimas su okupaciniu režimu jau nebėra teisinė problema, nes tai įrodo Lietuvos teismų praktika, kai tokios bylos sprendžiamos, bet kokių istoriniu klausimu ekspertai teismuose yra tik istorikai, nes niekas kitas nėra kompetentingas paaiškinti šiuos klausimus. Žmogus, kuris duoda įsakymą, yra didesnis ir svarbesnis nusikaltėlis, negu tas, kuris laiko ginklą. Istorikai remiasi faktais, kurie yra gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalykas. Pagrindinė šio klausimo pusė moralinė. J.Krikštaponis buvo ir Lietuvos laisvės kovotojas, ir karo nusikaltėlis. Gali būti ir komunistinis veikėjas, dalyvavęs žydų žudynėse. Gali būti ir žydas, dalyvavęs karo nusikaltimuose, tiesa, priverstas prieš savo tautiečius. Gali būti buvęs nacis, paskui padėjęs gelbėti žydus. O mes nutarėme blogus darbus nutylėti ir pripažinti tik gerus darbus. J.Krištaponis bendradarbiavo su vokiečių okupacine administracija, todėl jis buvo koloborantas.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris pabrėžė, kad tai nėra vien J.Krikštaponio atvejis, panašių istorijų yra daugiau, ir nupasakojo, kad net partizanų vadų 1949 m. vasario 16 akto signatarų tarpe galimai 2 yra prisidėję prie holokausto. Tai esą nustatė LGGRTC istorikai, rengdami leidinį apie partizanų akto signatarus. Vienas iš tokių pagrindinis 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos autorius Juozas Šibaila-Merainis. „Yra istorinių duomenų, kurie leidžia teigti, kad J.Šibaila-Diedukas galėjo dalyvauti konvojuojant žydų tautybės asmenis iš Balninkų į jų žudynių vietą prie Ukmergės“. Apžvalgininkas iškėlė klausimą apie holokaustą ir pats į jį atsakė. Tai buvo milžiniška industrija, tam reikėjo viso aparato, nebūtinai dalyvavę šiame nusikaltime tik žudė. Mes turime išrinkti iš savo panteono tuos kovotojus už laisvę, kurie prisidėjo prie holokausto, tuo mes susilpninsime priešo (rusų) pozicijas. Mes pademonstruosime, kad mūsų patriotizmas blaivus ir atviras. Rusų propogandoje žydų žudynės Pabaltijo šalyse esminė tema. Pagrindinis to tikslas – kompromituoti mus Vakarų partnerių akyse vis dar kaip antisemitinę naciją, meluojančią ir kažką slepiančią. Kai parodysim, kad mes patys išsiaiškinom, va mes turime duomenis ir tuo būdu išmušim pagrindines kortas priešams iš rankų.

Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Tai niekaip nediskredituoja partizanų kovos,bet kaip tik ją sustiprina. „Ar, mūsų nuomone, kaip valstybės ir visuomenės nuomone, tokie žmonės pagrįstai galėjo būti ar galimai yra susitepę vienokiu ar kitokiu dalyvavimu holokausto procese? Ar jie turi būti gerbiami, įamžinami valstybės ar savivaldybės institucijų rankomis?“ Baigdamas V.Bruveris nepritariančius jo nuomonei oponentus ir dalį nebrandžios visuomenės apibūdino kaip žmones, kuriems būdingas banalus antisemitizmas, iškreiptas infantilus ir visiškai  nebrandus patriotizmas, akla kietakaktiška gynyba, empatijos Lietuvos piliečiams, kurių nužudyta beveik 200 000, nebuvimu.

Baigdamas diskusiją Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pasidžiaugė, kad pavyko suorganizuoti šį renginį, padėkojo visiems atvykusiems ir kalbėjusiems diskusijose ir paklausė „Kas toliau, kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategija šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra. 

Išklausius diskusijos dalyvių, kurie visapusiškai iš istorinės, teisinės ir moralinės pusės nagrinėjo partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktus ir veiklą bei išnagrinėjus istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymą apie J.Krikštaponio veiklą man kaip šios diskusijos klausytojui kilo tokių minčių ir įžvalgų.

Sovietinių budelių aukos Rainių miškelyje. Slaptai.lt nuotr.

Iš istorinės pusės

  1. LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamas Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-asis batalionas nebuvo savarankiškai veikiantis lietuvių policijos organizacinis vienetas, jis klausė nacių okupacinės vadovybės. Tiesiogiai lietuvių policijos batalionas buvo pavaldus vokiečių 11-ajam rezerviniam policijos tarnybos batalionui bet istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymoje tik užsimenama apie A.Impulevičiaus bataliono pavaldumą, bet nesinaudojama archyviniais dokumentais, kuriuose galima būtų rasti informacijos apie vokiečių 11-ojo rezervinio policijos tarnybos bataliono veiklą ir išsiaiškinti apie šio bataliono vokiečių policininkų vykdytas žydų ir karo belaisvių žudynes. Išnagrinėjus visus žinomus šaltinius, ypač vokiečių archyvų dokumentus apie jų rezervinių policijos dalinių veiklą Baltarusijoje, galima būtų atsakyti į šiuos esminius klausimus J.Krikštaponio „byloje“; 
  1. Kokią įtaką ir galią turėjo lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono, šių batalionų kuopų ir būrių vadai (tarp jų ir J.Krikštaponis) paskiriant jiems pavaldžius policininkus į „šaudymo“ komandas ir jiems vadovaujant šaudymų metu.  
  2. Kieno įsakymu, (žodiniu nurodymu) vokiečių 11-ajam rezervinės policijos tarnybos bataliono vadovybės narių ar Lietuvos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo policijos tarnybos bataliono vadovybės narių (tarp jų ir J.Krikštaponio) buvo atrenkami į                         „ šaudymo“ komandas lietuvių policininkai.
    Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
  3. Istoriko M.Pociaus pažymoje kaip žydų ir karo belaisvių žudikai nurodytos LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamos Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos bataliono trys kuopos. Tarp jų ir 2-oji kuopa, vadovaujama J.Krikštaponio. M.Pocius savo pažymoje naudoja klaidingą išsireiškimą – „kuopa šaudė“. Karinį dalinį – kuopą sudaro 3 būriai ir 90-120 karių. Kaip rodo kiti istoriniai šaltiniai, „šaudymo“ komandas visada sudarydavo tik savanoriai. Todėl pilnos sudėties  2-oji kuopa (apie 100 policininkų) negalėjo šaudyti. ,šaudė tik dalis šios kuopos policininkų ir jiems, matyt, vadovavo ne kuopos vadas J.Krikštaponis, bet žemesnio rango kuopos pareigūnas, toks kaip ne vieno policininko per apklausas paminėtas LK leitenantas, kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai pat LK leitenantas kuopos vado J.Krikštaponio padėjėjas J.Tamošiūnas. M.Pociaus pažymoje nurodoma, kad 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) sušaudė apie 70 Rudensko geto žydų, (pvz., Vilniaus ypatingąjį būrį, kuris sušaudė Paneriuose prie Vilniaus apie 70 000 žmonių, sudarė tik 70 šaudytojų, vėliau būrys sumažintas iki 40 asmenų.) Todėl būtina išsiaiškinti šiuos klausimus:
  4. Ar lietuvių policijos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentuose  yra informacijos apie policininkus, kuriems buvo mokami atlyginimų priedai po šaudymų?.
  5. Kodėl 2-osios  kuopos ginklininkui N.Reikalui buvo mokomas kuopos vado atlyginimas ir kokias pareigas jis tiesiogiai privalėjo vykdyti?
  6. Ar 2-ojo  bataliono dokumentuose yra išlikę sąrašai policininkų, kuriems buvo nemokamai išduodama degtinė (šio produkto nemokamai išduodavo šaudymuose dalyvavusiems asmenims)?
  7. Istorikai A.Rukšėnas ir M.Pocius, vadovaudamiesi lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentais nustatė, kad  J.Krikštaponis 1941 m. spalio mėnesio 6 d. buvo komandiruotas į Baltarusiją. Taip pat šie istorikai, jau vadovaudamiesi kitais dokumentais – buvusių šio bataliono policininkų  parodymais, KGB tardytojams duotais 1962-1982 metais, nustatė, kad spalio 10 d. J.Krikštaponio vadovaujama 2-oji kuopa Rudenske šaudė žydus, o spalio 16 dieną jo vadovaujama kuopa šaudė karo belaisvius greta Minsko. Šiuos dokumentus sugretinę jie daro išvadą, kad J.Krikštaponis tuo metu dalyvavo šaudymuose, nes vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. Manau kad ši išvada negali būti galutinė ir nėra teisinga. Norint ją pagrįsti būtina atsakyti į šiuos klausimus;
    Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
  8. Kodėl istorikai, darydami galutinę išvadą apie J.Krikštaponio vadovavimą šaudymams remiasi tik 1962-1982 pakartotinų tardymų metu sudarytais buvusių policijos tarnybos 2-ojo bataliono policininkų apklausos protokolais ir J.Krikštaponio kaltės įrodymų neranda Stalino režimo metais rašytuose to paties bataliono policininkų apklausų protokoluose?.  Nuo 6-ojo dešimtmečio KGB keitė taktiką ir kovai su savo priešais vis aktyviau pasitelkdavo kompromitavimą ir dezinformacija. Taikant šiuos metodus buvo stengiamasi formuoti viešąją nuomonę. Kompromituojanti informacija dažnai buvo pačių KGB-istų kūrinys siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą, todėl KGB tardytojams buvo keliami ir informacinio karo uždaviniai. Postalininiu laikotarpiu iš tardomųjų gauta informacija apklausų protokoluose buvo surašoma taip, kad tiktų KGB priešų kompromitacijai. Šie protokolai buvo pradėti spausdinti propogandinėse knygose, KGB parengtuose dokumentų rinkiniuose, pvz. „faktai kaltina“ rajonų spaudoje. Tokie informacinio karo specialistų parengti dokumentai buvo pateikiami ir vykdant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymus nagrinėjant asmenų, įtariamų karo nusikaltimais, bylas. Pagrindinis to tikslas – trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose. Tą labai gerai iliustruoja 2-ojo bataliono, 2-osios kuopos policininko M.Kačiulio parodymai. Jeigu 1948 m. jis tvirtino, kad civilių asmenų šaudymui Rudenske ir greta Minsko vadovavo 2-osios kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai po 32 metų apklausos metu jis “prisiminė”, kad tuo metu kuopai vadovavo J.Krikštaponis. Parodymus jis davė 1982 m. rugpjūčio 16 d. vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymo 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado Jurgio Juodžio byloje. 
  9. Kodėl istoriko M.Pociaus pažymoje neišanalizuoti visų 2-ojo bataliono policininkų tardymo ir apklausų protokolai ir neatsakyta į šiuos klausimus; kiek iš viso policininkų nurodė, kad J.Krikštaponis vadovavo šaudymams ir kiek 2-ojo bataliono policininkų, duodami parodymus, neminėjo V.Krikštaponio pavardės?
    NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
  10. Kodėl istorikas M.Pocius, skaitydamas pranešimą, akcentavo, kad yra net 9 buvusių 2-ojo bataliono policininkų parodymai apie J.Krikštaponio dalyvavimą civilių gyventojų šaudymuose, nors jo pažymoje pateiktos ištraukos tik iš trijų liudininkų 2-ojo bataliono policininkų; Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio pakartotinų apklausų vykdytų 1961-1962 ir 1980-1982 protokolų?
  11. Kodėl daugiausiai apie J.Krikštaponio veiklą per apklausas papasakojusio liudininko Martyno Kačiulio parodymai prieštaringi (skiriasi 1948 ir 1980 m. parodymai dėl J.Krikštaponio)?
  12. Koks buvo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkų, kurie buvo apklausiami kaip liudininkai ar kaltinamieji, likimas. Ar visi jie buvo nuteisti, kur gyveno ir dirbo atlikę bausmę? Kaip susiklostė pagrindinių liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio likimas?
  13. Ar keitėsi ir kaip šiems liudininkams pateikti kaltinimai jiems iškėlus bylas ir ar išliko tie patys kaltinimai jų nuosprendžiuose?

Iš teisinės pusės

Istorikų pasisakymuose, pritrūkus konkretumo ir tikslumo vertinant J.Krikštaponio veiklą, pačią šios problemos esmę savo pasisakymuose nurodė teisininkai; teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius Alfonsas Vaišvila ir buvęs Lietuvos Generalinis prokuroras, teisėjas Evaldas Pašilis. Jie atkreipė dėmesį, kad J.Krikštaponis be teisinio pagrindo kaltinamas sunkiais nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais ir pabrėžė, kad šis klausimas yra grynai teisminis. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo Lietuvos Respublikos konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu”. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad jo nuomonė tik privati, o privačiomis nuomonėmis bei pažymomis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Profesorius A.Vaišvila siūlė išsamiai panagrinėti šaltinius apie J.Krikštaponio veiklą ir jų sudarymo aplinkybes. Svarbiausia, kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti. E.Pašilis papildė profesorių atkreipdamas dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia, todėl iškyla jų parodymų legitimumo klausimas. Teisininkai buvo vieningos nuomonės, kad istorikų pateiktoje informacijoje apie J.Krikštaponio veiklą nėra nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų kategoriškai teikti, kad J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse ir yra karo nusikaltėlis. E.Pašilis teisiškai išnagrinėjęs istoriko M.Pociaus pažymą apie J.Krištaponio veiklą pasiūlė istorikui šiai pažymai parašyti tokią galutinę išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“. Lietuvos Respublikos Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis, apibendrindamas istoriko M.Pociaus pasisakymą bei jo sudarytą pažymą apie J.Krikštaponio veiklą bei įvertinęs teisininkų pastabas, išsakė tokią savo nuomonę; istorikai iki galo neatliko savo darbų ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Atsakydamas į kritiką M.Pocius pabrėžė, kad jis vykdo ne ikiteisminį tyrimą ir nėra prokuroras, bet vykdė istorinį tyrimą, kurio rezultatas jam aiškus: J.Krikštaponis dalyvavo žudynėse, čia nėra jokių abejonių, ir kad istorikų nuomonė šiuo klausimu vieninga – J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Mano, kaip eilinio diskusijos klausytojo, nuomone, istoriniu požiūriu tyrimas dėl J.Krikštaponio veiklos bus nebaigtas, kol bus neatsakyta į šiame straipsnyje mano pateiktus ir daugelio besidominčių Lietuvos laisvės kovų istoriją piliečių klausimus.

Teisiniu požiūriu problemos nėra – žmogaus kaltumą ar jo nekaltumą, taip pat ir J.Krikštaponio, gali įrodyti tik teismas.

Moraliniu požiūriu, jeigu mes pradėsime vertinti mūsų laisvės kovų didvyrius vadovaudamiesi tik čekistų tardymų metu surašytais apklausų protokolais ir juos vertinsim nekritiškai, o kaip gryną tiesą, tai dauguma 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bus vertinami tik kaip nacių talkininkai ir holokausto dalyviai, o tie Lietuvos partizanai, kurie 1941 m. buvo dar per jauni dalyvauti sukilime, bus įvardinti kaip nekaltų civilių Lietuvos gyventojų žudikai. Bet moralistai pamiršta, kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti okupantai, kurių užrašyti “faktai” kai kuriems istorikams tampa nenuginčijama tiesa, kuriuos jie įvardina gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalyku.   

Labai taikliai diskusiją baigė Ukmergės rajomo savivaldybės meras Rolandas Janickas: „Kas toliau kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategiją šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra”. 

2021.12.22; 07:00

Antisemitinis išpuolis. EPA – ELTA nuotr.

Malmė, spalio 13 d. (AFP-ELTA). Tarptautinėje konferencijoje Švedijoje, kurioje dalyvavo daugiau kaip 400 politikos, religijos ir verslo atstovų, aidėjo raginimai kovoti su antisemitizmu.
 
„Prisiminti neužtenka. Mus palieka paskutinieji holokaustą išgyvenę žmonės, o antisemitizmas gyvuoja toliau, – trečiadienį forume Malmėje kalbėjo Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelis. – Todėl turime daryti daugiau nei vien prisiminti. Turime veikti. Turime reaguoti dabar“.
 
Susitikime Malmėje dalyvavo atstovai iš 40 šalių, JT, žydų organizacijų, taip pat interneto koncernų „Tiktok“, „Geogle“ ir „Facebook“. Konferencija vyko laikantis griežtų saugumo priemonių.
 
Švedijoje pastaraisiais metais smarkiai išaugo antisemitinių nusikaltimų skaičius.
 
Europos Komisija praėjusią savaitę pristatė savo kovos su antisemitizmu strategiją. Komisijos vicepirmininkas Margaritis Schinas teigė, kad stiprėjančios antisemitizmo tendencijos stebimos visoje ES. Vienas iš naujosios ES strategijos aspektų yra aktyvesnės pastangos kovoti su antisemitizmu internete.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.10.14; 03:00