Gintaras Vaičiūnas. Kokia lietuviškoji strategija vertinant istoriją


Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Įspūdžiai iš diskusijos „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“ (diskusijos objektas – partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktai ir veikla“

Ukmergės savivaldybė vis aktyviau valstybės institucijų spaudžiama išmontuoti paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos laisvės gynėjui, Vyties apygardos partizanų vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 ir šiais metais kreipėsi į Ukmergės savivaldybę prašydama išmontuoti paminklinį akmenį J.Krikštaponiui, todėl kad Lietuvos žydų bendruomenės ir, istorikų profesionalų nuomone, kurie atstovauja Lietuvos istorijos institutą ir LGGRTC, tai yra institucijas, turinčias teisę vykdyti ekspertizes istoriniais klausimais, J.Krikštaponis dalyvavo žydų žudynėse. Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo rašte atsakydamas Lietuvos Respublikos kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad iš istorikų gautoje istorinėje bei archyvinėje medžiagoje nėra pateikta nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų dėl Krikštaponio dalyvavimo žudynėse. Dėl to Ukmergės rajono savivaldybė Mero iniciatyva, suderinus su Lietuvos istorijos instituto vadovybe, buvo nutarta organizuoti viešų diskusijų ciklą, pavadintą „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“.

Ginčytini J.Krištaponio biografijos faktai

Diskusijos pagrindu tapo Lietuvos istorijos instituto mokslų daktaro Mindaugo Pociaus pranešimas ir jo parengta pažyma „Apie J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografiją ir veiklą“. Savo pranešime istorikas akcentavo, kad archyviniuose dokumentuose J.Krištaponis ne kartą paminėtas kaip Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono 2-os kuopos vadas. Tai patvirtino net 9 buvę šio bataliono policininkai per savo duotus parodymus KGB-bistams (M.Pocius savo pranešime dėl laiko stokos nekonkretizavo, kokius konkrečiai parodymus apie J.Krikštaponį davė šie policininkai, pažymoje smulkiau išnagrinėjo tik 3 iš 9 liudininkų parodymus apie J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais), taip pat šį faktą, M.Pociaus teigimu, patvirtina išlikę 2-ojo policijos bataliono dokumentai. M.Pociaus pažymoje nurodyta, kad šis batalionas 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sušaudė 15 452 žydus ir ne mažiau kaip 2360 karo belaisvių. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos, o 2-ai šio bataliono kuopai likviduojant Rudensko getą 1941 m. spalio 10 d. vadovavo J.Krikštaponis. Kad jis tuo metu ėjo 2-os kuopos vado pareigas, patvirtina Kauno policijos komendantūros dokumentai ir 2-osios kuopos policininko Martyno Kačiulio 1980 m. duoti pakartotini parodymai (pirmą kartą duodamas parodymus KGB-istams jis tvirtino, kad tuo metu 2-ai kuopai vadovavo Nikodemas Reikalas; taip ir neaišku, kodėl M.Kačiulis po 32 metų pakeitė parodymus).

Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija

Kitas M.Pocius pažymoje nurodytas J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse faktas – Minsko karo belaisvių lagerio Nr. 352 kalinių sušaudymas. Apie tai, kad J.Krikštaponis dalyvavo šiose žudynėse, patvirtino 2-os kuopos policininkas Stasys Rutkauskas per KGB apklausą 1961 metais ir 2-ojo bataliono 1-os kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis, kuris savo 1962 m. duotose parodymuose KGB parodė, kad tuo metu, kai vyko karo belaisvių stovyklos naikinimo operacija, J.Krikštaponis vadovavo antrajai kuopai, tai pat paminėjo ir J.Krikštaponio padėjėjo Tamošiūno pavardę. Svarbus faktas, įrodantis J.Krikštaponio kaltę, M.Pociaus nuomone, yra Kauno policijos komendantūros dokumentai, 2-ojo policijos bataliono dokumentai, patvirtinantis, kad tuo metu, kai buvo likviduojamas Rudensko getas ir Minsko karo belaisvių lageris Nr. 352, J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, taip pat šių žudynių liudininkų ir dalyvių M.Kačiulio, S.Rutkausko, J.Ūselio ir dar 6 M.Pociaus nekonkretizuotų nei jo pažymoje, nei pranešime liudininkų parodymų KGB-istams.

Sulyginęs šiuos dokumentus M.Pocius padarė galutinę išvadą: „Dėl J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse nėra abejonių ir čia reikia dėti tašką“. Baigdamas apkaltino valstybės institucijas bei oponentus: „Grįžtant prie J.Krikštaponio istorinio atminimo problemos dera pasakyti, kad ji byloja apie kai kurių valstybinių įstaigų politinės valios nebuvimą, nepasitikėjimą valstybės ekspertinėmis institucijomis, specialistais, kartu atskleidžia dalies visuomenės istorinės sąmonės nebrandumą, abejingumą, pasyvumą, bendražmogiškų vertybių stoką. Institucijų sprendimai ar neveiklumas dėl J.Krikštaponio veiklos yra indikatorius, rodantis ir ateityje parodysiantis mūsų įstaigų vadovų refleksiją ir sąmoningumo lygmenį holokausto politinės atminties ir valstybės istorinės atminties būklę“. Baigdamas šį pranešimą istorikas M.Pocius pasiūlė demontuoti Ukmergės centre stovintį paminklą Vyties apygardos partizanų vadui J.Krikštaponiui.

Išklausius istoriko M.Pociaus pranešimą diskusijoje atsirado ir jam oponuojančių klausytojų. Daugiausiai M.Pociui buvo oponuojama dėl J.Krištaponio asmenybės nustatymo. Pranešimą skaitęs Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkas Audrius Skaistys pastebėjo, kad įvairiuose dokumentuose partizanų vado pavardė rašoma skirtingai: Krikštaponis ir Krištaponis, kartais jis vadinamas ne Juozu, bet Jonu, vienuose dokumentuose jis įvardintas Jono sūnumi, kituose – Karolio sūnumi.

Alfonsas Vaišvila. Slaptai.lt nuotr.

Pranešimą skaitęs teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius, žinomas teisės teoretikas ir filosofas Alfonsas Vaišvila pabrėžė, kad diskusijos metu turi būti atsakyta į visus klausimus nieko nenutylint. Jis savo pranešimą pavadino “kelias į susikalbėjimą yra mąstymas nuo abstraktaus prie konkretaus” ir konstatavo, kad šią problemą būtina įvertinti visapusiškai ne tik iš istorinės, bet ir teisinės pusės. Pranešėjo nuomone, tai, ką istorikai įrodys ar kas bus pasakyta dėl J. Krikštaponio veiklos, bus tik privačios nuomonės, neturinčios oficialumo ir todėl neįpareigojančios. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo mūsų konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu” Šis klausimas yra grynai teisminis, ir tie oficialūs asmenys, kurie J.Krikštaponį vadina žudiku, viešai skelbiasi gyvenantis neteisinėje autoritarinėje valstybėje, kur atskiri pareigūnai ar šiaip asmenys gali pavaduoti teismus ir patys spręsti, kas yra kaltas, kam ir už ką gali būti statomi ir nestatomi paminklai. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad, jo nuomone tik privati, o privačiomis nuomonėmis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Profesorius A.Vaišvila pažymėjo, kad svarbu išsiaiškinti, kokie yra žinomi dokumentai ir šaltiniai ir kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti, nes KGB tardytojai, vykdydami savo viršininkų valią, sukurpdavo jiems naudingus dokumentus, pvz., visiems žinomą plataus masto nusikaltimą sušaudant lenkų karininkus Katynėje KGB-istai priskyrė vokiečiams, net surado virš 100 liudininkų bei ekspertų kurie patvirtino šią išvadą. KGB-istai nuslėpė žiaurius A.Ramanausko-Vanago kankinimus dokumentuose įvardindami, kad sužalojimus sau padarė pats kalinys, ir daugelis kitų atvejų, todėl naudoti šiuos protokolus istoriniuose tyrimuose reikia ypač atidžiai ir atsakingai.

Įvertindamas istoriko M.Pociaus pranešimą A.Vaišvila pastebėjo, kad savo pranešime istorikas labai neatsargiai užsiminė, kad kai kurie dokumentai dar nėra pakankami, jog galima būtų padaryti kategorišką išvadą dėl J.Krikštaponio kaltės,

Evaldas Pašilis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pranešimą skaitęs buvęs Lietuvos generalinis prokuroras, teisėjas, Ukmergės teisininkų bendruomenės atstovas Evaldas Pašilis atkreipė į daktaro M.Pociaus pažymoje esančius prieštaravimus paskaitęs šią ištrauką: „Asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis. Tai neturėtų klaidinti dėl asmens tapatybės. Tai vienas ir tas pats asmuo“. E.Pašilis atkreipė dėmesį, kad pažymos autorius, išreikšdamas abejonę, kad „asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“, o po to tvirtindamas, kad tai vienas ir tas pats asmuo, tuo pasako, kad ir jis pats nėra galutinai išsitikinęs, ar būtent partizanų vadas J.Krikštaponis yra tas pats asmuo, tarnavęs Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo batalione Baltarusijoje.

E.Pašilio nuomone, asmenvardžio nustatymo faktas yra esminis bet kokios ekspertizės išvadoje teisme, bet teismui ekspertizės išvados yra tik rekomendacinės ir nėra privalomos. E.Pašilis taip pat pastebėjo, kad ne vien tik J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-os kuopai, jį šiose pareigose keisdavo Nikodemas Reikalas, todėl M.Pocius pažymoje parašė, kad dėl šio fakto nustatymo reikalingi papildomi tyrimai. E.Pašilys atkreipė dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia. Tai pat atkreipė dėmesį į policininko Martyno Kačiulio parodymus, kuris 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio- lapkričio mėnesiais (kai vyko žudynės) 2-ojo bataliono 2-os kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, o per 1980 m. vykusią apklausą tas pats M.Kačiulis tvirtino, kad kuopai vadovavo J.Krištaponis. Pažymos autorius M.Pocius tai pat pastebėjęs šį prieštaravimą parašęs „Kodėl M.Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“. Įvertinęs daktaro M.Pociaus pažymą iš teisinės pusės E.Pašilys pasiūlė rašyti tokią išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“.

Po pranešėjų trumpai pasisakęs LR Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, prof. dr. Valdas Rakutis pažymėjo, kad dirbdamas prie Lietuvos kariuomenės karininkų vardyno jis rado ne vieną besidubliuojančią pavardę, tarp jų surado ir kelis Krištaponius bei Krikštaponius. Patarė pažymos autoriui M.Pociui panagrinėti ir prie sovietų 1940-1941 m. baigusių Kauno karo mokyklą karininkų sąrašą. Pažymėjo, kad šioje srityje istorikai iki galo neatliko savo darbų, būtina iki galo atlikti J.Krištaponio asmenybės indentifikaciją ir patarė  nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Po pranešimų prasidėjo diskusijos, kuriose dalyvauti užsirašė (buvo pakviesti) istorikas Petras Stankeras, LGGRTC istorikas, mokslų daktaras Alfredas Rukšėnas, dienraščio “Lietuvos rytas” žurnalistas Vytautas Bruveris ir Vilniaus Universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras Nerijus Šepetys.

Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diskusiją pradėjęs  P.Stankeras pastebėjo, kad Lietuvoje prasidėjo kova su preitimi ir ši veikla labiausiai pastebima demontuojant paminklus. Jis pasiūlė saugoti visus paminklus, nesvarbu kam jie bebūtų pastatyti ir pateikė paminklų asmenybėms, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, pavyzdžius – pastatyti paminklai iki šiol saugomus demokratinėse Vakarų šalyse.

LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas labiausiai iš visų istorikų Lietuvoje ištyręs J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais detaliai išdėstė visus šaltinius ir juose surastą informaciją apie J.Krikštaponį. Jo nuomone, J.Krikštaponis nebuvo blogietis, nes prasidėjus karui nuo pirmos dienos pasitraukė iš Raudonosios armijos, nuo 1943 metų antinacinės rezistencijos dalyvis, buvo Lietuvos partizanų vadu, tačiau tiesiog buvo patekęs į nedėkingas aplinkybes. A.Rukšėnas išsamiai paaiškino susirinkusiems, kad istorikams užtenka faktų archyviniuose dokumentuose tvirtinti, kad buvo tik vienas Lietuvos karininkas Juozas Krikštaponis nežiūrint, kad kai kuriuose dokumentuose ši pavardė rašoma skirtingai – Krikštaponis ir Krištaponis. Istorikas paminėjo, kad J.Krikštaponis buvo išvykęs į Baltarusiją Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono sudėtyje ir ten pakaitomis 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais su Lietuvos kariuomenės karininku Nikodemu Reikalu vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. A.Rukšėnas nedetalizavo archyviniuose dokumentuose surastos informacijos apie konkrečią J.Krikštaponio veiklą Baltarusijoje, bet pažymėjo kad esamos gausios informacijos iš pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentų bylos ir buvusio šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolų užtenka tvirtinti, kad J.Krikštaponis tikrai buvo Baltarusijoje ir vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, kai šį kuopa šaudė Rudensko žydus ir Minsko karo belaisvių lagerio kalinius. A.Rukšėnas pažymėjo, kad šios išvados daromos sugretinus ir išanalizavus dviejų rūšių dokumentus, vokiečių okupacijos metais sudarytus 2-ojo policijos bataliono dokumentus ir sovietinės okupacijos metų surašytus buvusių šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolus.

Jeigi nesimokėte istorijos – išmintingai patylėkite. Slaptai.lt nuotr.

VU docentas Nerijus Šepetys savo kalboje daug dėmesio skyrė koloboravimo problemai. Jis kaip ir M.Pocius kritikavo diskusijoje dalyvavusių teisininkų argumentus. Jo nuomone, vienų ar kitų Lietuvos žmonių bendradarbiavimas su okupaciniu režimu jau nebėra teisinė problema, nes tai įrodo Lietuvos teismų praktika, kai tokios bylos sprendžiamos, bet kokių istoriniu klausimu ekspertai teismuose yra tik istorikai, nes niekas kitas nėra kompetentingas paaiškinti šiuos klausimus. Žmogus, kuris duoda įsakymą, yra didesnis ir svarbesnis nusikaltėlis, negu tas, kuris laiko ginklą. Istorikai remiasi faktais, kurie yra gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalykas. Pagrindinė šio klausimo pusė moralinė. J.Krikštaponis buvo ir Lietuvos laisvės kovotojas, ir karo nusikaltėlis. Gali būti ir komunistinis veikėjas, dalyvavęs žydų žudynėse. Gali būti ir žydas, dalyvavęs karo nusikaltimuose, tiesa, priverstas prieš savo tautiečius. Gali būti buvęs nacis, paskui padėjęs gelbėti žydus. O mes nutarėme blogus darbus nutylėti ir pripažinti tik gerus darbus. J.Krištaponis bendradarbiavo su vokiečių okupacine administracija, todėl jis buvo koloborantas.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris pabrėžė, kad tai nėra vien J.Krikštaponio atvejis, panašių istorijų yra daugiau, ir nupasakojo, kad net partizanų vadų 1949 m. vasario 16 akto signatarų tarpe galimai 2 yra prisidėję prie holokausto. Tai esą nustatė LGGRTC istorikai, rengdami leidinį apie partizanų akto signatarus. Vienas iš tokių pagrindinis 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos autorius Juozas Šibaila-Merainis. „Yra istorinių duomenų, kurie leidžia teigti, kad J.Šibaila-Diedukas galėjo dalyvauti konvojuojant žydų tautybės asmenis iš Balninkų į jų žudynių vietą prie Ukmergės“. Apžvalgininkas iškėlė klausimą apie holokaustą ir pats į jį atsakė. Tai buvo milžiniška industrija, tam reikėjo viso aparato, nebūtinai dalyvavę šiame nusikaltime tik žudė. Mes turime išrinkti iš savo panteono tuos kovotojus už laisvę, kurie prisidėjo prie holokausto, tuo mes susilpninsime priešo (rusų) pozicijas. Mes pademonstruosime, kad mūsų patriotizmas blaivus ir atviras. Rusų propogandoje žydų žudynės Pabaltijo šalyse esminė tema. Pagrindinis to tikslas – kompromituoti mus Vakarų partnerių akyse vis dar kaip antisemitinę naciją, meluojančią ir kažką slepiančią. Kai parodysim, kad mes patys išsiaiškinom, va mes turime duomenis ir tuo būdu išmušim pagrindines kortas priešams iš rankų.

Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Tai niekaip nediskredituoja partizanų kovos,bet kaip tik ją sustiprina. „Ar, mūsų nuomone, kaip valstybės ir visuomenės nuomone, tokie žmonės pagrįstai galėjo būti ar galimai yra susitepę vienokiu ar kitokiu dalyvavimu holokausto procese? Ar jie turi būti gerbiami, įamžinami valstybės ar savivaldybės institucijų rankomis?“ Baigdamas V.Bruveris nepritariančius jo nuomonei oponentus ir dalį nebrandžios visuomenės apibūdino kaip žmones, kuriems būdingas banalus antisemitizmas, iškreiptas infantilus ir visiškai  nebrandus patriotizmas, akla kietakaktiška gynyba, empatijos Lietuvos piliečiams, kurių nužudyta beveik 200 000, nebuvimu.

Baigdamas diskusiją Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pasidžiaugė, kad pavyko suorganizuoti šį renginį, padėkojo visiems atvykusiems ir kalbėjusiems diskusijose ir paklausė „Kas toliau, kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategija šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra. 

Išklausius diskusijos dalyvių, kurie visapusiškai iš istorinės, teisinės ir moralinės pusės nagrinėjo partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktus ir veiklą bei išnagrinėjus istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymą apie J.Krikštaponio veiklą man kaip šios diskusijos klausytojui kilo tokių minčių ir įžvalgų.

Sovietinių budelių aukos Rainių miškelyje. Slaptai.lt nuotr.

Iš istorinės pusės

  1. LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamas Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-asis batalionas nebuvo savarankiškai veikiantis lietuvių policijos organizacinis vienetas, jis klausė nacių okupacinės vadovybės. Tiesiogiai lietuvių policijos batalionas buvo pavaldus vokiečių 11-ajam rezerviniam policijos tarnybos batalionui bet istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymoje tik užsimenama apie A.Impulevičiaus bataliono pavaldumą, bet nesinaudojama archyviniais dokumentais, kuriuose galima būtų rasti informacijos apie vokiečių 11-ojo rezervinio policijos tarnybos bataliono veiklą ir išsiaiškinti apie šio bataliono vokiečių policininkų vykdytas žydų ir karo belaisvių žudynes. Išnagrinėjus visus žinomus šaltinius, ypač vokiečių archyvų dokumentus apie jų rezervinių policijos dalinių veiklą Baltarusijoje, galima būtų atsakyti į šiuos esminius klausimus J.Krikštaponio „byloje“; 
  1. Kokią įtaką ir galią turėjo lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono, šių batalionų kuopų ir būrių vadai (tarp jų ir J.Krikštaponis) paskiriant jiems pavaldžius policininkus į „šaudymo“ komandas ir jiems vadovaujant šaudymų metu.  
  2. Kieno įsakymu, (žodiniu nurodymu) vokiečių 11-ajam rezervinės policijos tarnybos bataliono vadovybės narių ar Lietuvos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo policijos tarnybos bataliono vadovybės narių (tarp jų ir J.Krikštaponio) buvo atrenkami į                         „ šaudymo“ komandas lietuvių policininkai.
    Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
  3. Istoriko M.Pociaus pažymoje kaip žydų ir karo belaisvių žudikai nurodytos LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamos Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos bataliono trys kuopos. Tarp jų ir 2-oji kuopa, vadovaujama J.Krikštaponio. M.Pocius savo pažymoje naudoja klaidingą išsireiškimą – „kuopa šaudė“. Karinį dalinį – kuopą sudaro 3 būriai ir 90-120 karių. Kaip rodo kiti istoriniai šaltiniai, „šaudymo“ komandas visada sudarydavo tik savanoriai. Todėl pilnos sudėties  2-oji kuopa (apie 100 policininkų) negalėjo šaudyti. ,šaudė tik dalis šios kuopos policininkų ir jiems, matyt, vadovavo ne kuopos vadas J.Krikštaponis, bet žemesnio rango kuopos pareigūnas, toks kaip ne vieno policininko per apklausas paminėtas LK leitenantas, kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai pat LK leitenantas kuopos vado J.Krikštaponio padėjėjas J.Tamošiūnas. M.Pociaus pažymoje nurodoma, kad 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) sušaudė apie 70 Rudensko geto žydų, (pvz., Vilniaus ypatingąjį būrį, kuris sušaudė Paneriuose prie Vilniaus apie 70 000 žmonių, sudarė tik 70 šaudytojų, vėliau būrys sumažintas iki 40 asmenų.) Todėl būtina išsiaiškinti šiuos klausimus:
  4. Ar lietuvių policijos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentuose  yra informacijos apie policininkus, kuriems buvo mokami atlyginimų priedai po šaudymų?.
  5. Kodėl 2-osios  kuopos ginklininkui N.Reikalui buvo mokomas kuopos vado atlyginimas ir kokias pareigas jis tiesiogiai privalėjo vykdyti?
  6. Ar 2-ojo  bataliono dokumentuose yra išlikę sąrašai policininkų, kuriems buvo nemokamai išduodama degtinė (šio produkto nemokamai išduodavo šaudymuose dalyvavusiems asmenims)?
  7. Istorikai A.Rukšėnas ir M.Pocius, vadovaudamiesi lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentais nustatė, kad  J.Krikštaponis 1941 m. spalio mėnesio 6 d. buvo komandiruotas į Baltarusiją. Taip pat šie istorikai, jau vadovaudamiesi kitais dokumentais – buvusių šio bataliono policininkų  parodymais, KGB tardytojams duotais 1962-1982 metais, nustatė, kad spalio 10 d. J.Krikštaponio vadovaujama 2-oji kuopa Rudenske šaudė žydus, o spalio 16 dieną jo vadovaujama kuopa šaudė karo belaisvius greta Minsko. Šiuos dokumentus sugretinę jie daro išvadą, kad J.Krikštaponis tuo metu dalyvavo šaudymuose, nes vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. Manau kad ši išvada negali būti galutinė ir nėra teisinga. Norint ją pagrįsti būtina atsakyti į šiuos klausimus;
    Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
  8. Kodėl istorikai, darydami galutinę išvadą apie J.Krikštaponio vadovavimą šaudymams remiasi tik 1962-1982 pakartotinų tardymų metu sudarytais buvusių policijos tarnybos 2-ojo bataliono policininkų apklausos protokolais ir J.Krikštaponio kaltės įrodymų neranda Stalino režimo metais rašytuose to paties bataliono policininkų apklausų protokoluose?.  Nuo 6-ojo dešimtmečio KGB keitė taktiką ir kovai su savo priešais vis aktyviau pasitelkdavo kompromitavimą ir dezinformacija. Taikant šiuos metodus buvo stengiamasi formuoti viešąją nuomonę. Kompromituojanti informacija dažnai buvo pačių KGB-istų kūrinys siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą, todėl KGB tardytojams buvo keliami ir informacinio karo uždaviniai. Postalininiu laikotarpiu iš tardomųjų gauta informacija apklausų protokoluose buvo surašoma taip, kad tiktų KGB priešų kompromitacijai. Šie protokolai buvo pradėti spausdinti propogandinėse knygose, KGB parengtuose dokumentų rinkiniuose, pvz. „faktai kaltina“ rajonų spaudoje. Tokie informacinio karo specialistų parengti dokumentai buvo pateikiami ir vykdant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymus nagrinėjant asmenų, įtariamų karo nusikaltimais, bylas. Pagrindinis to tikslas – trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose. Tą labai gerai iliustruoja 2-ojo bataliono, 2-osios kuopos policininko M.Kačiulio parodymai. Jeigu 1948 m. jis tvirtino, kad civilių asmenų šaudymui Rudenske ir greta Minsko vadovavo 2-osios kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai po 32 metų apklausos metu jis “prisiminė”, kad tuo metu kuopai vadovavo J.Krikštaponis. Parodymus jis davė 1982 m. rugpjūčio 16 d. vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymo 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado Jurgio Juodžio byloje. 
  9. Kodėl istoriko M.Pociaus pažymoje neišanalizuoti visų 2-ojo bataliono policininkų tardymo ir apklausų protokolai ir neatsakyta į šiuos klausimus; kiek iš viso policininkų nurodė, kad J.Krikštaponis vadovavo šaudymams ir kiek 2-ojo bataliono policininkų, duodami parodymus, neminėjo V.Krikštaponio pavardės?
    NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
  10. Kodėl istorikas M.Pocius, skaitydamas pranešimą, akcentavo, kad yra net 9 buvusių 2-ojo bataliono policininkų parodymai apie J.Krikštaponio dalyvavimą civilių gyventojų šaudymuose, nors jo pažymoje pateiktos ištraukos tik iš trijų liudininkų 2-ojo bataliono policininkų; Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio pakartotinų apklausų vykdytų 1961-1962 ir 1980-1982 protokolų?
  11. Kodėl daugiausiai apie J.Krikštaponio veiklą per apklausas papasakojusio liudininko Martyno Kačiulio parodymai prieštaringi (skiriasi 1948 ir 1980 m. parodymai dėl J.Krikštaponio)?
  12. Koks buvo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkų, kurie buvo apklausiami kaip liudininkai ar kaltinamieji, likimas. Ar visi jie buvo nuteisti, kur gyveno ir dirbo atlikę bausmę? Kaip susiklostė pagrindinių liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio likimas?
  13. Ar keitėsi ir kaip šiems liudininkams pateikti kaltinimai jiems iškėlus bylas ir ar išliko tie patys kaltinimai jų nuosprendžiuose?

Iš teisinės pusės

Istorikų pasisakymuose, pritrūkus konkretumo ir tikslumo vertinant J.Krikštaponio veiklą, pačią šios problemos esmę savo pasisakymuose nurodė teisininkai; teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius Alfonsas Vaišvila ir buvęs Lietuvos Generalinis prokuroras, teisėjas Evaldas Pašilis. Jie atkreipė dėmesį, kad J.Krikštaponis be teisinio pagrindo kaltinamas sunkiais nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais ir pabrėžė, kad šis klausimas yra grynai teisminis. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo Lietuvos Respublikos konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu”. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad jo nuomonė tik privati, o privačiomis nuomonėmis bei pažymomis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Profesorius A.Vaišvila siūlė išsamiai panagrinėti šaltinius apie J.Krikštaponio veiklą ir jų sudarymo aplinkybes. Svarbiausia, kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti. E.Pašilis papildė profesorių atkreipdamas dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia, todėl iškyla jų parodymų legitimumo klausimas. Teisininkai buvo vieningos nuomonės, kad istorikų pateiktoje informacijoje apie J.Krikštaponio veiklą nėra nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų kategoriškai teikti, kad J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse ir yra karo nusikaltėlis. E.Pašilis teisiškai išnagrinėjęs istoriko M.Pociaus pažymą apie J.Krištaponio veiklą pasiūlė istorikui šiai pažymai parašyti tokią galutinę išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“. Lietuvos Respublikos Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis, apibendrindamas istoriko M.Pociaus pasisakymą bei jo sudarytą pažymą apie J.Krikštaponio veiklą bei įvertinęs teisininkų pastabas, išsakė tokią savo nuomonę; istorikai iki galo neatliko savo darbų ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Atsakydamas į kritiką M.Pocius pabrėžė, kad jis vykdo ne ikiteisminį tyrimą ir nėra prokuroras, bet vykdė istorinį tyrimą, kurio rezultatas jam aiškus: J.Krikštaponis dalyvavo žudynėse, čia nėra jokių abejonių, ir kad istorikų nuomonė šiuo klausimu vieninga – J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Mano, kaip eilinio diskusijos klausytojo, nuomone, istoriniu požiūriu tyrimas dėl J.Krikštaponio veiklos bus nebaigtas, kol bus neatsakyta į šiame straipsnyje mano pateiktus ir daugelio besidominčių Lietuvos laisvės kovų istoriją piliečių klausimus.

Teisiniu požiūriu problemos nėra – žmogaus kaltumą ar jo nekaltumą, taip pat ir J.Krikštaponio, gali įrodyti tik teismas.

Moraliniu požiūriu, jeigu mes pradėsime vertinti mūsų laisvės kovų didvyrius vadovaudamiesi tik čekistų tardymų metu surašytais apklausų protokolais ir juos vertinsim nekritiškai, o kaip gryną tiesą, tai dauguma 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bus vertinami tik kaip nacių talkininkai ir holokausto dalyviai, o tie Lietuvos partizanai, kurie 1941 m. buvo dar per jauni dalyvauti sukilime, bus įvardinti kaip nekaltų civilių Lietuvos gyventojų žudikai. Bet moralistai pamiršta, kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti okupantai, kurių užrašyti “faktai” kai kuriems istorikams tampa nenuginčijama tiesa, kuriuos jie įvardina gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalyku.   

Labai taikliai diskusiją baigė Ukmergės rajomo savivaldybės meras Rolandas Janickas: „Kas toliau kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategiją šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra“. 

2021.12.22; 07:00

print

3 komentarai

  • Svarbi info

  • NEMINIMAS čia ir 2014-12-10 „pažymoje“ SĄMONINGAI NUSLĖPTAS J. Krikštaponio suėmimas GESTAP-o dėka ir Kauno kalėjime kalinimo faktas (tą Didvyrio sesers paminėjimo ANTRAJĮ patvirtinimą šią vasarą atradau Ypatingajame archyve ir paviešinau), greičiausiai, pagal logiką ir istorinę situaciją tas Didvyrio kalinimas galėjo vykti 1941 m. pabaigoje ir todėl J. KRIKŠTAPONIS Baltarusijoje GALĖJO VISIŠKAI NEBŪTI, o koferencijai paskelbti 3-is dokumentai, neva, Baltarusijoje buvimą „įrodantys“, gali ir atvirkščiai byloti, jog, A. Impulevičiaus 1941-10-06 įsakymą Nr. 42 J. Krikštaponis galėjo neįvykdyti dėl jo suėmimo-kalinimo. O taip pat M. Pociaus nuslėpta-iškraipyta ir A. Rukšėno atskleista o A. Impulevičiaus keista-neįprasta nuomonė Pakėlimo lape dėl Didvyriui, galimai, antrą kartą kapitono laipsnio suteikimo, nurodžius tik išsilavinimą ir nenurodžius tarnybos kokybės, gali byloti tai, jog J. Krikštaponis jos ir neatliko dėl tuo metu kalinimo Kauno kalėjime. Todėl tas keistas Pakėlimo lapas su, galimai, sąmoningai iškraipyta Didvyrio pavarde, gal, galėjo būti skirtas GESTAP-ui kaip iš Kauno kalėjimo J. Krikštaponiui išimti būtinybės patvirtinimui. O šiai Ukmergės konferencijai pristatytoje M. Pociaus iškraipytoje Pažymoje nuslėptas tarnybinio rašto turinys ir konferencijoje A. Rukšėno tame rašte prasitartas antrasis 2-os kuopos istorijos „figurantas“ leitenantas J. Klimaitis; po jojo 2014-12-19 nuslėptojo vyr. leitenanto Nikodemo Reikalo, kaip tos kuopos vado teisėmis įforminto, „DEDA VISUS TAŠKUS“ šioje painiavoje tai, kad galimai, tariamas „J, Klimaičio susirgimas“ ir buvo reikalingas GESTAP-ui įrodyti, jog J. Krikštaponį būtina IŠIMTI IŠ KALĖJIMO, kad J. Klimaitį tarnyboje pakeisti ir todėl ant to J. Klimaičio tarnybinio rašto SUDERINIMO PARAŠĄ J. Krikštaponis AR NE KALĖJIMO KAMEROJE UŽDĖJO-PASIRAŠĖ jojo labai artimam giminaičiui generolui Stasiui Raštikui atneštam? Juk jis buvo ne tik Lietuvos Krašto apsaugos ministru, bet ir asmeniškai A. Hitlerį pažinojo – su juo bendravo laike fiurerio 50-mečio jubiliejaus iškilmių. Be to Didvyrio sesuo ir patvirtina tai, kad šio artimo giminaičio Stasio rūpesčio dėka ir buvo iš kalėjimo ištrauktas jos brolis. Juk, ne už gražias generolo akis galima buvo tai atlikti – tam, kažkokius popierius reikėjo sutvarkyti. Ar tie 2 dokumentai ir nebuvo skirti iš kalėjimo ištraukimo operacijai atlikti? Ar dabar šie „istorikai“ paneigs šią Hipotezę? Kodėl už ją jie pradėjo iš manęs tyčiotis ir mane blokuoti ?

  • Nepaprastai rizikinga, drąsu ir pasiaukojama buvo gelbėti juos po vieną arba po šeimą. Didžiulės pagarbos verti tie gelbėtojai – paprasti lietuviai.
    Tačiau veiksmingai padėti, daugybę žmonių išgelbėti galėjai tik IŠ VIDAUS, tik dirbdamas įstaigose, kur buvo blankai, antspaudai, rašomosios mašinėlės + geras vokiečių bei lietuvių kalbų mokėjimas.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.