Antono Hanseno Tammasaares romano „Tiesa ir teisingumas“ pristatymas M.Mažvydo bibliotekoje. Slaptai.lt nuotr.
2019-ųjų pradžioje dienos šviesą lietuvių kalba išvydo iškilaus estų klasiko Antono Hanseno Tammsaare‘s (1878 – 1940) penkiatomio epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ (1926 -1933) ketvirtoji knyga. (Rėmėjai – Estijos fondo „Kultuurkapital“ stipendija „Traducta“ bei Lietuvos kultūros taryba).
Pasak šį epą labai kūrybiškai (o tai jau neabejotinai prilygsta gero rašytojo talentui) išvertusios Danutės Sirijos Giraitės, „Tiesos ir teisingumo“ ketvirtoji knyga daugumos kritikų vertinama kaip geriausia šio romanų ciklo dalis.
Kai nemaža dalis knygų šiais laikais Lietuvoje leidžiama atžagariomis rankomis ir estetinei pajautai bei profesionalumui atbukusiu protu, negalima nesižavėti ir nuoširdžiai nepasidžiaugti kūrybingais „Krantų“ redakcijos žmonėmis – redaktore Nijole Kvaraciejūte, meniniu redaktoriumi Helmutu Šabasevičiumi (jis ir žurnalo „Krantai“ vyriausiasis redaktorius – aut.) už šią puikią dovaną, leidusią per gilų grožinės literatūros kūrinio pjūvį lietuvių skaitytojui labiau pažinti Estijos žmonių nacionalinį charakterį, mūsų mentalinius skirtumus ir panašumus.
Knygos pristatymas surengtas šių metų gegužės 3-ąją Martyno Mažvydo bibliotekos meno konferencijų salėje.
Slaptai.lt skelbia keletą videointerviu iš renginio. Dabar – antroji dalis.
2019-ųjų pradžioje dienos šviesą lietuvių kalba išvydo iškilaus estų klasiko Antono Hanseno Tammsaare‘s (1878 – 1940) penkiatomio epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ (1926 -1933) ketvirtoji knyga. (Rėmėjai – Estijos fondo „Kultuurkapital“ stipendija „Traducta“ bei Lietuvos kultūros taryba).
Pasak šį epą labai kūrybiškai (o tai jau neabejotinai prilygsta gero rašytojo talentui) išvertusios Danutės Sirijos Giraitės, „Tiesos ir teisingumo“ ketvirtoji knyga daugumos kritikų vertinama kaip geriausia šio romanų ciklo dalis.
Kai nemaža dalis knygų šiais laikais Lietuvoje leidžiama atžagariomis rankomis ir estetinei pajautai bei profesionalumui atbukusiu protu, negalima nesižavėti ir nuoširdžiai nepasidžiaugti kūrybingais „Krantų“ redakcijos žmonėmis – redaktore Nijole Kvaraciejūte, meniniu redaktoriumi Helmutu Šabasevičiumi (jis ir žurnalo „Krantai“ vyriausiasis redaktorius – aut.) už šią puikią dovaną, leidusią per gilų grožinės literatūros kūrinio pjūvį lietuvių skaitytojui labiau pažinti Estijos žmonių nacionalinį charakterį, mūsų mentalinius skirtumus ir panašumus.
Knygos pristatymas surengtas šių metų gegužės 3-ąją, 17 val. Martyno Mažvydo bibliotekos meno konferencijų salėje.
Slaptai.lt skelbia keletą videointerviu iš renginio. Dabar – pirmoji dalis.
Antono Hanseno Tammsaare‘s romano „Tiesa ir teisingumas“ IV tomo viršelis. Slaptai.lt nuotr.
Metų pradžioje dienos šviesą lietuvių kalba išvydo iškilaus estų klasiko Antono Hanseno Tammsaare‘s (1878 – 1940) penkiatomio epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ (1926 -1933) ketvirtoji knyga. (Rėmėjai – Estijos fondo „Kultuurkapital“ stipendija „Traducta“ bei Lietuvos kultūros taryba).
Niekas šiame pasaulyje nesikeičia amžių amžiais: tos pačios aistros verda dėl žmonijos išganymo (kuris, deja, taip ir neįvyksta), dėl tiesos ir teisingumo, dėl savo asmeninės laimės… ir dėl pinigų.
Skaitant ketvirtąją garsaus estų klasiko Antono Hanseno Tammasaares romano „Tiesa ir teisingumas“ knygą neapleidžia jausmas, jog viskas, kas vaizduojama romane, vyksta ne nepriklausomoje tarpukario Estijoje, Taline, prieš beveik šimtą metų, o dabar, šiais laikais, ir galbūt net Lietuvoje, galbūt net ir Vilniuje…
Ekonominės krizės, asmeninių bankrotų paliesti žmonės neretai neatpažįstamai pasikeičia; pasikeičia jų tarpusavio santykiai, net ideologija ir tikėjimas Dievo buvimu.
Tokie santykiai ištinka ir pagrindinio epo herojaus Indreko Paso šeimą – pasaulinės krizės metu bankrutuoja jo uošvio verslas, ir Indreko žmonai Karinai iš po kojų ima slysti lengvo ir nerūpestingo gyvenimo pagrindas. Aikštingoji Karina negali susitaikyti su tuo, kad gyvenimas griūna, kad vietoj kasdienių vakarėlių su draugėmis, vietoj tuščio čiauškėjimo su jomis apie aukštuomenės gyvenimą, – galbūt ne tik to jau nebebus, bet neliks net ir namų.
Visas šis pyktis visų pirma nukrypsta į Indreką, nes žmogus taip jau sutvertas, kad dėl visko, kas įvyksta, kaltas būna ne jis pats, o kažkas kitas. Na ir, žinoma, galbūt pats Dievas.
Bet štai dabar, šiuo sunkiu metu, anksčiau nelabai pasikliovusi Dievu, Karina vyrui rėžia: „Dabar aš tikiu, jog Dievas tebėra“.
Iš kur toks nušvitimas? O gi iš piktdžiugos, jog bankrutuoja ne tik jos prekiautojas tėvas Vesirozas, kuris jį apgavusiam biznio partneriui Kiogertaliui „suvaro jam dantis į gerklę“, bet ir… „galas visiems, kas susiję su Kiogertaliu, vadinasi – galas Ojasū, galas ir Lauriui kartu su jo laigonu, pagaliau galas ir…“.
Taigi – žmonijos išganymas ar savo asmeninės laimės drama? Kova dėl asmeninės laimės ir vis labiau šlyjančių santykių su žmona pagrindinį romano herojų Indreką atveda į gilią dvasinę krizę, kurios viena iš daugelio priežasčių – ir to meto aplinkos kontekste vis labiau ryškėjanti dvasinių vertybių devalvacija.
Ar kažko panašaus neregime ir šiandien?
Pasak šį epą labai kūrybiškai (o tai jau neabejotinai prilygsta gero rašytojo talentui) išvertusios Danutės Sirijos Giraitės, „Tiesos ir teisingumo“ ketvirtoji knyga daugumos kritikų vertinama kaip geriausia šio romanų ciklo dalis. „Kūrinio veiksmas, rodomas per dviejų skirtingų asmenų pasaulėjautą, suteikia romanui ypatingų psichologinių įžvalgų. „Indreko ir Karinos istorija yra viena įdomiausių ir patraukliausių veikėjų dvasios stebėsenų visoje A. H. Tammsaare‘s kūryboje“ , – knygos pristatyme cituojamas literatūros kritikas Heinas Puhvelis.
Tie, kurie ją skaitys, neabejotinai tam pritars. Gaila tik, kad tiražas (300 egz.) galbūt… per mažas. Bet… keičiasi laikai, keičiasi mados, knygų autoriai bei jų herojai…
Ir dar. Kai nemaža dalis knygų šiais laikais Lietuvoje leidžiama atžagariomis rankomis ir estetinei pajautai bei profesionalumui atbukusiu protu, negalima nesižavėti ir nuoširdžiai nepasidžiaugti kūrybingais „Krantų“ redakcijos žmonėmis – redaktore Nijole Kvaraciejūte, meniniu redaktoriumi Helmutu Šabasevičiumi (jis ir žurnalo „Krantai“ vyriausiasis redaktorius – aut.) už šią puikią dovaną, leidusią per gilų grožinės literatūros kūrinio pjūvį lietuvių skaitytojui labiau pažinti Estijos žmonių nacionalinį charakterį, mūsų mentalinius skirtumus ir panašumus.
O gal vis dėlto mes labai… panašūs?
Knygos pristatymas vyks šių metų gegužės 3-ąją, 17 val. Martyno Mažvydo bibliotekos meno konferencijų salėje.
A.H. Tammsaare romano „Tiesa ir teisingumas” viršelis
Šio 5-tomio garsiausio Estijos romano pirmąsias dvi knygas, išleistas lietuvių kalba, gavau dar pavasarį iš nuostabios jų redaktorės Nijolės Kvaraciejūtės rankų. Pasižadėjau perskaitęs aprašyti įspūdžius.
Kol skaičiau, laikas tarsi sustojo. Skaitydamas pasinėriau į transo būseną – taip sunku buvo atsitraukti nuo teksto, įtraukiančio savo magiška galia. Kerinčio tapybiškai tobulais Estijos kaimo vaizdiniais, spalvingais herojų paveikslais, spindinčių perlų prisodrinta kalba. Be abejonės – tai ir išskirtinio talento vertėjos Danutės Sirijos Giraitės nuopelnas.
Dabar, o varge, jau metai baigiasi, o aš vis skaitau… Ir – vis bandau parašyti… Atgaila graužia: pirmasis, stipriausias, emocinis įspūdis kiek prigeso lyg tyčia sugedus kietajam kompiuterio diskui, kuriame jis jau gyveno…
Ak, tie kompiuteriai…
O tada:
Tai buvo praėjusio šimtmečio trečiajam ketvirčiui baigiantis. Saulė leidosi, pakibusi taip arti skliauto, kad nebesiekė apšviesti nei į kalvą slenkančios kumelės, traukiančios vežimą medinėmis ratų ašimis, nei vežime sėdinčios jaunos moters ir kokių trijų dešimčių metų vyro, kuris ėjo šalia vežimo.
Neilgai trukus keliautojai pakilo įkalne aukštėliau, kur saulėje suspindo vyro veidas, platokas, tvirtais skruostikauliais, plieno spalvos akimis, trumpa, bet tankia juoda barzdele, liūdnos moters akys, kinkytinio lankas ir kumelės galva su stačiomis ausimis.
Ana ir ji, toji Vargamejė, – tarė vyriškis ir parodė ranka už pelkės, kitos kalvos pusėn, kur gumbsojo pulkelis žemų trobesių. – Mūsų trobesiai jau matyti, o kiemonių yra dauboje už kalno, tas žmonės ir praminė viensėdžius alnu bei slėniu, o dvare juos užrašė kaip Pirmakiemį ir Galukiemį. Po dešinei tas pušinėlis aukštai ant kalno irgi mūsų: medžių kamienai toki seni drūtuliai, kiti jau pasausę.
Tiek tepratarė vyriškis, ir vežimas toliau braškėjo pirmykštėje tyloje…
Romane be galo meistriškai ir pagaviai atskleidžiama XIX a. paskutinio dešimtmečio ir XX a. pirmojo dešimtmečio Estijos kaimo gyvenimo panorama. Ši, pirmoji, knyga – apie viensėdininko Andreso didžiąją svajonę galinėjantis su gamta ir gyvenimu savo pelkėtą, klampią žemę paversti derlingais laukais. Sunkiu, alinančiu darbu išsipirkti išsinuomotą sodybą ir pastatyti naujus trobesius, užauginti vaikus ir išleisti juos į gyvenimą… Jo atkaklią kovą už savąjį tiesos ir teisingumo suvokimą; žmonių gyvenimus, jų tarpusavio santykius, dorovines bei moralines vertybes.
Ar tai neprimena ir mūsų, lietuvių valstiečių ūkininkavimo pradžios po Nepriklausomybės kovų su bolševikais 1918-aisiais? Kai sunkiu triūsu ir prakaitu buvo atkovojamas kiekvienas dirvonuojančios, akmenuotos žemės lopinėlis; kuomet tarp kaimynų taipogi virė aistros dėl kiekvieno žemės metro…
Deja, regis, tokio epo, aprėpiančio visą 19-ojo amžiaus pabaigos bei tarpukario Lietuvos laikotarpį, mes neturime.
Gal todėl, galima manyti, mes ir šiandien kiek atsiliekame nuo savo kaimynų…
Estų rašytojas A.H. Tammsaare
Antrosios romano dalies pagrindinis herojus – Vargamejės Andreso sūnus – Indrekas, atvykęs mokytis į miestą, tęsia savo tėvo kovą už tiesą ir teisingumą. Beje, kovą dėl teisingumo, žmogiškojo, vienaip ar kitaip patiria ir kiti knygos herojai – tiek gimnazijos mokiniai, tiek mokytojai.
Tammsaare piešia tų laikų miesčionišką aplinką, Indreko pasaulėžiūros formavimąsi, vidinius prieštaravimus, svajonių žlugimą.
Štai keletas „perliukų“ iš gimnazijos gyvenimo, iliustruojančių carinės Rusijos imperijos mokytojų pedagogines bei filosofines „įžvalgas“.
… Ir Slopaševo (atsiųsto naujo mokytojo – red. past.) minčių polėkis kilo vis aukščiau, kol pagaliau Puškiną ėmė lyginti su Kristumi ir pareiškė, esą jei Dievas dar sykį sumanys išganyti žmoniją savo sūnaus krauju, tai būtinai nutiks Rusijoje, nes jeigu čia sugebėjo susidoroti su Puškinu, nužudyti prieš jam skirtą laiką, sugebės priveikti ir Dievo sūnų, į žydus jau nebereikės kreiptis dėl žmonijos išganymo.
Pone Slopaševai, vis dėlto Puškino negalima prilyginti Kristui, – Pasakė direktorius (p. Maurus – red. past.).
Va, dabar patys matote, – džiūgaudamas sušuko Slopaševas, – jūs neturite supratimo, kas yra Puškinas! Koks taigi tarp tųdviejų skirtumas? Bene abudu ne poetai, didūs poetai?! Tik Puškinas rašė savo eiles pats, o Kristus patikėdavo visa rašyti kitiems, nes pats galbūt nemokėjo to amato. Jūs, aišku, manote, kad Kristus yra didesnis poetas už Puškiną, bet verčiau palaukime, kol Puškino gimtadieniui sukaks du tūkstančiai metų, tada pakalbėsime. Sakau jums, kad Puškinas, išgulėjęs žemėje dešimt tūkstančių metų, bus daugiau vertas už Kristų, du tūkstančius metų sėdėjusį Dievo Tėvo dešinėje.
Arba toliau (tas pats Slopaševas):
Jeigu mokytojas geria, bėda ne per didžiausia; mokinys turi būti blaivas, nes mokytis sunkiau nei mokyti. Mokyti galima ir tada, kai pats nesigaudai, o mokydamasis būtinai turi viską suprasti, kitaip neįmanoma…
Skirtumas tarp pirmosios ir antrosios romano dalies yra tas, kad antrojoje dalyje platų panoraminį romaną keičia psichologinis.
Pasak romano vertėjos Danutės Sirijos Giraitės, „Tammsaarės meistriškai pavaizduoti charakteriai padeda suprasti, kaip milijoną gyventojų turėjusi Estija sugebėjo didvyriškai išsikovoti laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau pagrindiniai romano veikėjai traktuojami ir kaip atkaklaus, nepergalimo estų užsispyrimo simboliai“.
Ir dar. Kai pastaruoju metu Lietuvoje išleidžiama tiek daug literatūros (makulatūros) apie maistą, menamą grožį ir tariamas žvaigždes, ir jai atsiranda entuziastingų mecenatų (net ir valstybiniu lygiu), apgailėtinai atrodo mūsų vertybiniai prioritetai.
Pavyzdžiui, prancūzai, kurie istoriniu bei mentaliniu požiūriu yra toliau nuo estų nei mes, jau yra išvertę visus penkis Tammsaares romano tomus. Beje, kaip ir į daugelį kitų pasaulio kalbų.
Pirmasis tomas Lietuvoje išleistas dar 2009 metais (serija „Pasaulinės literatūros biblioteka“), populiarumu berods lenkia antrąjį. Bet antrojo reikėjo laukti net iki 2017 metų. Beje, jis išleistas vos 200 egzempliorių tiražu. (Jį galima įsigyti tik „Krantų“ redakcijoje, kuri ruošiasi išleisti ir trečiąjį tomą; o gal jau ir išleido? – red. past.).
Tad didelė pagarba žurnalo „Krantai“ redakcijai – kad šis leidinys apskritai pasirodė.
O gal tai tik atskirų šviesuolių, pasišventėlių reikalas?
