Jurgis Pekarskis. Ilga H.Tammsaare’s epo “Tiesa ir teisingumas” kelionė lietuviškai, arba Kodėl būtina perskaityti šį romaną


Print
A.H. Tammsaare romano „Tiesa ir teisingumas“ viršelis

Šio 5-tomio garsiausio Estijos romano pirmąsias dvi knygas, išleistas lietuvių kalba, gavau dar pavasarį iš nuostabios jų redaktorės Nijolės Kvaraciejūtės rankų. Pasižadėjau perskaitęs aprašyti įspūdžius.

Kol skaičiau, laikas tarsi sustojo. Skaitydamas pasinėriau į transo būseną – taip sunku buvo atsitraukti nuo teksto, įtraukiančio savo magiška galia. Kerinčio tapybiškai tobulais Estijos kaimo vaizdiniais, spalvingais herojų paveikslais, spindinčių perlų prisodrinta kalba. Be abejonės – tai ir išskirtinio talento vertėjos Danutės Sirijos Giraitės nuopelnas.

Dabar, o varge, jau metai baigiasi, o aš vis skaitau… Ir – vis bandau parašyti… Atgaila graužia: pirmasis, stipriausias, emocinis įspūdis kiek prigeso lyg tyčia sugedus kietajam kompiuterio diskui, kuriame jis jau gyveno…

Ak, tie kompiuteriai…

O tada:

Tai buvo praėjusio šimtmečio trečiajam ketvirčiui baigiantis. Saulė leidosi, pakibusi taip arti skliauto, kad nebesiekė apšviesti nei į kalvą slenkančios kumelės, traukiančios vežimą medinėmis ratų ašimis, nei vežime sėdinčios jaunos moters ir kokių trijų dešimčių metų vyro, kuris ėjo šalia vežimo.

Neilgai trukus keliautojai pakilo įkalne aukštėliau, kur saulėje suspindo vyro veidas, platokas, tvirtais skruostikauliais, plieno spalvos akimis, trumpa, bet tankia juoda barzdele, liūdnos moters akys, kinkytinio lankas ir kumelės galva su stačiomis ausimis.

Ana ir ji, toji Vargamejė, – tarė vyriškis ir parodė ranka už pelkės, kitos kalvos pusėn, kur gumbsojo pulkelis žemų trobesių. – Mūsų trobesiai jau matyti, o kiemonių yra dauboje už kalno, tas žmonės ir praminė viensėdžius alnu bei slėniu, o dvare juos užrašė kaip Pirmakiemį ir Galukiemį. Po dešinei tas pušinėlis aukštai ant kalno irgi mūsų: medžių kamienai toki seni drūtuliai, kiti jau pasausę.

Tiek tepratarė vyriškis, ir vežimas toliau braškėjo pirmykštėje tyloje…

Romane be galo meistriškai ir pagaviai atskleidžiama XIX a. paskutinio dešimtmečio ir XX a. pirmojo dešimtmečio Estijos kaimo gyvenimo panorama. Ši, pirmoji, knyga – apie viensėdininko Andreso didžiąją svajonę galinėjantis su gamta ir gyvenimu savo pelkėtą, klampią žemę paversti derlingais laukais. Sunkiu, alinančiu darbu išsipirkti išsinuomotą sodybą ir pastatyti naujus trobesius, užauginti vaikus ir išleisti juos į gyvenimą… Jo atkaklią kovą už savąjį tiesos ir teisingumo suvokimą; žmonių gyvenimus, jų tarpusavio santykius, dorovines bei moralines vertybes.

Ar  tai neprimena ir mūsų, lietuvių valstiečių ūkininkavimo pradžios po Nepriklausomybės kovų su bolševikais 1918-aisiais? Kai sunkiu triūsu ir prakaitu buvo atkovojamas kiekvienas dirvonuojančios, akmenuotos žemės lopinėlis; kuomet tarp kaimynų taipogi virė aistros dėl kiekvieno žemės metro…

Deja, regis, tokio epo, aprėpiančio visą 19-ojo amžiaus pabaigos bei tarpukario Lietuvos laikotarpį, mes neturime.

Gal todėl, galima manyti, mes ir šiandien kiek atsiliekame nuo savo kaimynų…

Estų rašytojas A.H. Tammsaare

Antrosios romano dalies pagrindinis herojus – Vargamejės Andreso sūnus – Indrekas, atvykęs mokytis į miestą, tęsia savo tėvo kovą už tiesą ir teisingumą. Beje, kovą dėl teisingumo, žmogiškojo, vienaip ar kitaip patiria ir kiti knygos herojai – tiek gimnazijos mokiniai, tiek mokytojai.

Tammsaare piešia tų laikų miesčionišką aplinką, Indreko pasaulėžiūros formavimąsi, vidinius prieštaravimus, svajonių žlugimą.

Štai keletas „perliukų“ iš gimnazijos gyvenimo, iliustruojančių carinės Rusijos imperijos mokytojų pedagogines bei filosofines „įžvalgas“.

… Ir Slopaševo (atsiųsto naujo mokytojo – red. past.) minčių polėkis kilo vis aukščiau, kol pagaliau Puškiną ėmė lyginti su Kristumi ir pareiškė, esą jei Dievas dar sykį sumanys išganyti žmoniją savo sūnaus krauju, tai būtinai nutiks Rusijoje, nes jeigu čia sugebėjo susidoroti su Puškinu, nužudyti prieš jam skirtą laiką, sugebės priveikti ir Dievo sūnų, į žydus jau nebereikės kreiptis dėl žmonijos išganymo.

Pone Slopaševai, vis dėlto Puškino negalima prilyginti Kristui, – Pasakė direktorius (p. Maurus – red. past.).

Va, dabar patys matote, – džiūgaudamas sušuko Slopaševas, – jūs neturite supratimo, kas yra Puškinas! Koks taigi tarp tųdviejų skirtumas? Bene abudu ne poetai, didūs poetai?! Tik Puškinas rašė savo eiles pats, o Kristus patikėdavo visa rašyti kitiems, nes pats galbūt nemokėjo to amato. Jūs, aišku, manote, kad Kristus yra didesnis poetas už Puškiną, bet verčiau palaukime, kol Puškino gimtadieniui sukaks du tūkstančiai metų, tada pakalbėsime. Sakau jums, kad Puškinas, išgulėjęs žemėje dešimt tūkstančių metų, bus daugiau vertas už Kristų, du tūkstančius metų sėdėjusį Dievo Tėvo dešinėje.

Arba toliau (tas pats Slopaševas):

Jeigu mokytojas geria, bėda ne per didžiausia; mokinys turi būti blaivas, nes mokytis sunkiau nei mokyti. Mokyti galima ir tada, kai pats nesigaudai, o mokydamasis būtinai turi viską suprasti, kitaip neįmanoma…

Skirtumas tarp pirmosios ir antrosios romano dalies yra tas, kad antrojoje dalyje platų panoraminį romaną keičia psichologinis.

Pasak romano vertėjos Danutės Sirijos Giraitės, „Tammsaarės meistriškai pavaizduoti charakteriai padeda suprasti, kaip milijoną gyventojų turėjusi Estija sugebėjo didvyriškai išsikovoti laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau pagrindiniai romano veikėjai traktuojami ir kaip atkaklaus, nepergalimo estų užsispyrimo simboliai“.

Ir dar. Kai pastaruoju metu Lietuvoje išleidžiama tiek daug literatūros (makulatūros) apie maistą, menamą grožį ir tariamas žvaigždes, ir jai atsiranda entuziastingų mecenatų (net ir valstybiniu lygiu), apgailėtinai atrodo mūsų vertybiniai prioritetai.

Pavyzdžiui, prancūzai, kurie istoriniu bei mentaliniu požiūriu yra toliau nuo estų nei mes, jau yra išvertę visus penkis Tammsaares romano tomus. Beje, kaip ir į daugelį kitų pasaulio kalbų.

Pirmasis tomas Lietuvoje išleistas dar 2009 metais (serija „Pasaulinės literatūros biblioteka“), populiarumu berods lenkia antrąjį. Bet antrojo reikėjo laukti net iki 2017 metų. Beje, jis išleistas vos 200 egzempliorių tiražu. (Jį galima įsigyti tik „Krantų“ redakcijoje, kuri ruošiasi išleisti ir trečiąjį tomą; o gal jau ir išleido? – red. past.).

Tad didelė pagarba žurnalo „Krantai“ redakcijai – kad šis leidinys apskritai pasirodė.

O gal tai tik atskirų šviesuolių, pasišventėlių reikalas?

2017.12.05; 04:31