Jurgis Pekarskis. Kelionė po Estiją – herojaus Indreko takais


Print

Šiltas ir švelnus debesuotas liepos rytas. Naktį nulijo, o dabar oras tarsi įniko mąstyti – vėl grąžinti lietų ar atverti saulę?Tarpais kur nors gatvės kertėje vėjas pūstelėdavo it kokią šutrą, tačiau jau kitą mirksnį ji nuslūgdavo, sudaryta iš garų ir priemiesčio tvaiko, buvo per sunki judėti. O aukštumoj turėjo būti vėjo, nes fabriko kaminų leidžiami dūmų srautai driekėsi lyg baisingo padaro kibios rankos ar virš dulsvo miesto grėsmingai išmestos juodos svirtys, ketinančios jį sugriebti su visais jo džiaugsmais ir rūpesčiais.

Tokia lyrine gaida prasideda kelionė. Kerinti, įtraukianti bei atverianti žmogaus ir jį supančio pasaulio gelmę, žadinanti vaizduotę.

Portale slaptai.lt jau esame pristatę dvi estų literatūros klasiko, rašytojo Antono Hanseno Tammsaare‘s (1878 – 1940) penkiatomio epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ knygas.

Pirmoji knyga 2009 metais buvo išleista „Vagos“ leidyklos serijoje Pasaulinė literatūros biblioteka. Antrąją 2017-aisiais išleido „Krantų“ redakcija.

Ir štai dienos šviesą išvydo trečiasis tomas. Simboliška – Estijos Nepriklausomybės šimtmečio proga, tokiu būdu pagerbiant ne tik estų tautą, bet ir suteikiant galimybę mūsų skaitytojui geriau pažinti  kaimynų gyvenimo epopėją. Trečiojo tomo atsiradimas  – taip pat kilnaus „Krantų“ redakcijos žmonių darbo  dėka.

Ši knyga buvo pristatyta Knygų mugėje šeštadienį. Jos pristatyme dalyvavo vertėja Danutė Sirijos Giraitė, knygos redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė, meninis redaktorius Helmutas Šabasevičius.

Man regis, tai yra būtent tie žmonės, kurie kuria šiandieninę Lietuvą per amžinųjų mums artimų tautų vertybių sklaidą.

Estų literatūros klasiko, rašytojo Antono Hanseno Tammsaare‘s (1878 – 1940) penkiatomis epinis romanas „Tiesa ir teisingumas“

Šios, trečiosios, knygos pagrindinis leitmotyvas – žmogaus kova už geresnį gyvenimą. Joje piešiami paveikslai iš 1905 metų carinės Rusijos imperijos, kuriai tuo metu priklausė ir estų tauta, revoliucijos. Knygoje atspindėti tikroviški istoriniai įvykiai: tų metų spalio 16 dieną Taline vykusios darbininkų demonstracijos metu buvo sušaudyta devyniasdešimt žmonių. Sužeista per du šimtus. Turgaus aikštėje pašarvotų aukų laidotuvėse dalyvavo keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Gruodžio pradžioje darbininkai pradėjo visuotinį streiką, o gruodžio 10-ąją caro valdžia paskelbė karo padėtį Taline ir Šiaurės Estijoje.

Kaip teigia romano vertėja, 1905-ųjų revoliucijos metu Estijoje buvo sugriauta ir sudeginta šimtas dvidešimt dvarų, per keturiasdešimt degtinės varyklų, nusiaubtos smuklės, degtinės monopoliai. Šiaurės Estijon atsiųsti caro baudėjai nužudė apie tris šimtus gyventojų, daugiau kaip šešiems šimtams pritaikė fizines bausmes, šimtus įkalino.

Ir štai tokiu metu pagrindiniam romano herojui Indrekui iškyla dilema: kaip gyventi toliau, kokiomis vertybėmis vadovautis?

Būtent tuo metu formuojasi ne tik Indreko pasaulėjauta, bet ir pasiekiama visos estų tautos dramatinė kulminacija. O svarbiausias psichologinis Indreko lūžis – kai jo nepagydomai serganti motina paprašo jai sugirdyti mirtiną vaistų dozę:

Motina nutilo. Indrekas taip pat nepratarė nė žodžio, nelygu kaupdamas visas savo jėgas atlikti tam, kas priešingu atveju galėtų likti nepadaryta. Tik tada, kai pajėgė dešinę ranką pakišti po motinos pagalve, laikydamas kairiąja parengtus miltelius, jis tarstelėjo:

  • Na, mama…
  • Vardan Dievulio, sūnau, – atsakė Vargamejės Marė ir išgėrė Indreko duotus vaistus.

Šiame jaudinančiame romane yra labai įtaigiai piešiami ir kitų herojų portretai.

Romano leidimą lietuvių kalba parėmė Estijos fondo „Kultuurkapital“ stipendija „Traducta“, Lietuvos kultūros taryba.

Ir dar. Geros literatūros gerbėjų, darbščių jos bitučių dėka galbūt sulauksime ir kitų dviejų paskutinių šio įžymaus estų klasiko epo dalių.

Belieka tikėtis ir laukti.

2018.02.26; 05:26