Šią savaitę vyksiančiame Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abės ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikime, tikėtina, dominuos dešimtmečių senumo Tokijo ir Maskvos teritorinis ginčas.

Japonijos premjeras Sh. Abe su žmona Akie Tokijo Hanedos oro uoste. EPA – ELTA nuotr.

Šį pirmadienį Japonijos premjeras išvyko iš Tokijo, o susitikimas numatytas antradienį.

Japonija ir Rusija nesutaria dėl keturių strategiškai svarbių salų, kurias paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis užėmė Sovietų Sąjungos armija. Po karo šios šalys taip ir nepasirašė taikos sutarties ir pernai Sh. Abė ir V. Putinas sutarė dėti daugiau pastangų, siekiant galiausiai užbaigti nuo Antrojo pasaulinio karo užsitęsusį ginčą.

Japonija reiškia pretenzijas į Rusijos kontroliuojamas Kurilų salas ir vadina jas Šiaurinėmis teritorijomis. Tuo tarpu Maskva teigia, kad Kurilų salos atiteko Sovietų Sąjungai pagal Antrojo pasaulinio karo išdavas, ir Rusijos suverenitetas jose nekelia abejonių.

Praėjusią savaitę Maskvoje buvo susitikę Japonijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai – Taras Konas ir Sergejus Lavrovas. Politikai susitiko padėti pamatus Sh. Abės ir V. Putino susitikimui, tačiau po susitikimo S. Lavrovas sakė, kad bus sudėtinga padaryti pažangą derybose dėl taikos sutarties, jei nebus pripažinti Antrojo pasaulinio karo rezultatai, įskaitant suverenias Maskvos teises į Kurilų salas.

Kremlius pirmadienį įspėjo, kad taikos derybose nei Rusija, nei Japonija neatsisakys savo nacionalinių interesų, todėl visi turi būti realistiški ir nesitikėti, kad taikos susitarimas bus pasiektas greitai. 

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas sakė, kad derybos, skirtos išspręsti ginčą, yra ankstyvuose etapuose ir dar laukia daug darbo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.22; 07:08

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda sekmadienį dar kartą pareikalavo, kad Vokietija sumokėtų Lenkijai reparacijas už Antrojo pasaulinio karo metais padarytą žalą.

Prezidentas sakė, kad Lenkijai „niekada nebuvo atlyginta per Antrąjį pasaulinį karą padaryta žala“. A. Duda ypač pabrėžė sostinę Varšuvą, kurią Vokietijos kareiviai „sugriovė iki pamatų“.

„Tai tiesos ir atsakingumo klausimas“, – teigė Lenkijos vadovas. 

Berlynas praeityje ne kartą atmetė prašymus sumokėti karines reparacijas, teigdamas, kad Lenkija 1953 m. oficialiai atsisakė tokių reikalavimų. Tačiau konservatyvi Lenkijos partija tvirtina, kad Sovietų Sąjunga privertė šalį pasirašyti dokumentą. 

Tokie Lenkijos komentarai pasirodė likus kelioms dienoms iki Lenkijos ir Vokietijos ministrų susitikimo Varšuvoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-28

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame rusų istoriko Marko Solonino komentarą.

2018.09.05

Kelios akimirkos iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame Gintauto Miknevičiaus komentarą.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Dabar skelbiame prof. Kęstučio Skrupskelio įžvalgas.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Dabar skelbiame istoriko V. Valiušaičio komentarą. Po to bus publikuojamos kitų diskusijos dalyvių įžvalgos: Kęstučio Skrupskelio, Gintauto Miknevičiaus ir Marko Solonino.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Berlyne tūkstančiai žmonių protestuoja prieš neonacių eitynes. EPA-ELTA nuotr.

Šeštadienį Berlyne prasidėjo pirmieji protestai prieš kasmetines neonacių eitynes, skirtas pagerbti Adolfo Hitlerio pavaduotoją Rudolfą Hessą, praneša naujienų agentūra dpa.

Pasak policijos atstovės spaudai, apie 2 300 policijos pareigūnų budi Vokietijos sostinės Spandau rajone, kad išlaikytų atstumą tarp dviejų demonstrantų grupių ir užkirstų kelią smurto protrūkiui.

Berlyne protestuojama prieš neonacius. EPA – ELTA nuotr.

Neonacių eitynės žymi 31-ąsias R. Hesso savižudybės metines. 1941 m. jis vienas skrido lėktuvu iš nacistinės Vokietijos į Škotiją tikėdamasis susitarti dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau buvo sulaikytas, o po karo kalintas Berlyne.

Į eitynes, skirtas R. Hessui pagerbti, užsiregistravo apie 500 dalyvių, tuo metu prieš jas protestuoti turėtų 4 000 žmonių.

Kai kurie protestuotojai žadėjo blokuoti neonacių maršrutą iš Spandau centrinės traukinių stoties iki tos vietos, kur kadaise buvo sąjungininkų kalėjimas, kuriame kalintas R. Hessas.

Vokietijos įstatymai draudžia šlovinti R. Hessą. Nors eitynes kasmet raginama uždrausti, tačiau jos dažniausiai leidžiamos remiantis susirinkimų laisve Vokietijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.19; 07:00

Lenkijos valdančiosios partijos vadovas Jaroslavas Kačynskis (Jaroslawas Kaczynskis) pakartojo reikalavimą, kad Vokietija sumokėtų Lenkijai reparacijas už Antrąjį pasaulinį karą, praneša „Reuters“.

„Tai Lenkijos ir Vokietijos problema, turiu omenyje, kad tai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, nužudė milijonus žmonių ir naikino materialinį turtą. Mums už tai turi būti kompensuota“, – po kelių ligoninėje praleistų savaičių interviu vienam iš Lenkijos radijų sakė J. Kaczynskis.

Be kita ko, J. Kaczynskis pridūrė, kad dėl neseniai Lenkijoje priimto įstatymo, kuriuo už pareiškimus, jog Lenkija prisidėjo prie jos teritorijoje nacių vykdytų žydų žudynių, buvo numatyta skirti laisvės atėmimo bausmes, pastaruoju metu suprastėjo šalies santykiai su JAV.

Šią savaitę, po kelis mėnesius trukusių derybų su Izraeliu, šis įstatymas buvo sušvelnintas. Įvedus pakeitimus, trejų metų laisvės atėmimo bausmių nebeliko, tačiau prasižengusiems asmenims gresia piniginės baudos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.01; 00:35

Seime kilo diskusijos dėl vadinamųjų Georgijaus juostelių uždraudimo. Konservatoriai pateikė projektą, kuriuo siūloma Georgijaus juosteles priskirti prie nacistinių ir komunistinių simbolių, kurių platinimas Lietuvoje būtų ribojimas. Už juostelių platinimą ir naudojimą būtų taikoma administracinė atsakomybė.

Teikiamame projekte siūloma, kad Georgijaus juostų platinimas, naudojimas susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose arba kitoks demonstravimas užtrauktų baudą nuo 150 iki 300 eurų.

Seimas po pateikimo projektui pritarė. Iš užsiregistravusių 76 Seimo narių už buvo 41, prieš – 10, susilaikė – 25. Tolesnis projekto svarstymas numatomas rudens sesijoje.

Projektą pristatęs konservatorius Laurynas Kasčiūnas pabrėžė, kad Georgijaus juostelės jau kelerius metus yra tapusios Rusijos imperializmo simboliu.

Pasak politiko, šio simbolio raiška suintensyvėjo 2005 metais, kai Kremlius šventė 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines, o esminis juostelių propagavimo lūžis yra susijęs su Rusijos intervencija į Ukrainą.

L. Kasčiūnas pabrėžė, kad šiuo metu Georgijaus juostelės tapo prorusiškų jėgų ir Rusijos imperializmo atpažinimo ženklu. Politikas ragino sekti Ukrainos pavyzdžiu, kuri pastaraisiais metais uždraudė Georgijaus juosteles.

„Šis simbolis kursto tautinę nesantaiką, kursto tam tikras įtampas visuomenėje“, – apibendrino konservatorius.

Tačiau projekto siūlymą ne visi Seimo nariai įvertino palankiai.

„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys Algimantas Dumbrava dvejojo, ar verta tokį draudimą taikyti, nes Georgijaus juosteles nešioja vyresni žmones, turintys, anot jo, kitokį mąstymą.

„Tie žmonės, kurie kariavo, gal kažkaip kitaip supranta tą gyvenimą, tą pasaulį. Ir mes bandysime tą mąstyseną kažkaip perlenkti“, – svarstė politikas.

Ironiškai į tokį konservatorių siūlymą sureagavo socialdemokratas Algirdas Sysas, pasiūlydamas uždrausti ne tik juosteles, bet ir visą Rusiją.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Zbignevas Jedinskis nelogišku vadino projekto siūlymą ir, interpretuodamas istoriją, paragino išsilaisvinti ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų sovietinės sistemos funkcionierių.

„Karą laimėjus sąjungininkams kartu su Sovietų Sąjunga, Lietuva netapo nepriklausoma, bet valstybės valdyme lietuviai dalyvavo. Visi pirmieji Lietuvos komunistų partijos pirmieji sekretoriai buvo lietuviai. Atgavus nepriklausomybę beveik visi tie patys patriotai ir funkcionieriai liko prie valdžios. Tai pradėkime šį pavėluotą išsivalymą ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų okupacinės valstybės funkcionierių kagėbistų ir komunistų“, – sakė politikas, ragindamas leisti toliau naudoti Georgijaus juosteles.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 02:00

Tarp Izraelio ir Lenkijos gresia naujas ginčas dėl lenkų priimto holokausto įstatymo ir ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio pasisakymo apie jį Miuncheno saugumo konferencijoje. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu „keliančiais pasipiktinimą“ pavadino kolegos žodžius, esą per Antrąjį pasaulinį karą būta ir „žydų nusikaltėlių“. „Čia mes turime problemą nesugebėjimo suprasti istoriją bei nepakankamą mūsų tautos tragedijos pajautimą“, – šeštadienio vakarą tviteryje rašė B. Netanyahu, pridurdamas, kad norįs kuo skubiau pasikalbėti su M. Morawieckiu.
 
M. Morawiecks, paklaustas vieno žurnalisto, ar jis Lenkijoje būtų traktuojamas kaip nusikaltėlis, nes rašė apie tai, jog lenkai kaimynai išdavė gestapui jo šeimą, šeštadienį atsakė: „Žinoma, kad nebūtų nusikaltimas pasakyti, jog buvo lenkų nusikaltėlių, kaip buvo žydų nusikaltėlių, kaip buvo rusų nusikaltėlių, kaip buvo ukrainiečių, ne tik vokiečių nusikaltėlių“.
Užsienis prieštaringai vertina Lenkijos holokausto įstatymą. Įstatymas numato iki trejų metų laisvės atėmimo bausmę tiems, „kurie viešai ir neteisingai“ kaltins lenkų tautą ar valstybę prisidėjus prie nacių režimo įvykdytų nusikaltimų. Neseniai įsigaliojęs įstatymas sukėlė diplomatinę krizę su Izraeliu.

Dėl „absurdiškų ir begėdiškų“ M. Morawieckio teiginių pasipiktinimą pareiškė ir Pasaulio žydų kongresas (WJC). „Lenkijos premjeras pademonstravo siaubingą tamsumą begėdiškai teigdamas, kad vadinamieji žydų nusikaltėliai iš dalies buvo atsakingi už nacių mėginimą išnaikinti Europos žydiją“, – rašė organizacijos pirmininkas Ronaldas Lauderis naktį į sekmadienį paskelbtame pareiškime. Tai esą prilygsta istorijos klastojimui.

 
Informacijo šaltinis – ELTA
 
2018.02.18; 00:01

Pulkininkas Kazys Škirpa (LGGRTC nuotr.)

Slaptai.lt portalo svečias – istorijos tyrinėtojas, publicistas, žurnalistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro (Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.

Pokalbio tema: sudėtingi Lietuvos istorijos etapai Antrojo pasaulinio karo metais.

Šiandien skelbiame 1-ąjį pokalbį (trukmė – 26 min.). Netrukus mūsų skaitytojai išvys 2-ąją dalį, kurios trukmė – 24 min.

2017.11.28; 06:30

Vokietijos vyriausybė atmeta Lenkijoje vis garsiau skambančius reikalavimus dėl milijardinių karo reparacijų. Vyriausybės atstovas Štefenas Zeibertas (Steffen Seibert) penktadienį pabrėžė, kad Vokietija nevengia savo atsakomybės už „nesuvokiamus“ Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Dėl to esą ir Lenkijai buvo pervestos didžiulės pinigų sumos, praneša agentūra dpa.

Tačiau Lenkija 1953 metais atsisakė tolesnių reikalavimų ir tai keliskart patvirtino. „Federalinei vyriausybei nėra jokio reikalo abejoti dėl 1953 metais pareikšto reparacijų atsisakymo tarptautinio teisėtumo“, – kalbėjo atstovas.

Pastaruoju metu Lenkijos premjerė Beata Šydlo (Beata Szydlo) patvirtino reparacijų reikalavimus. Vidaus reikalų ministras Mariušas Blaščakas (Mariusz Blaszczak) materialinę karo žalą įvertino trilijonu JAV dolerių (840 mlrd. eurų). Tai komentuodamas užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščikovskis (Witold Waszczykowski) pridūrė: „Galbūt dar daugiau“.

Vykstant diskusijoms dėl reparacijų, Lenkijos vyskupų konferencija penktadienį paskelbė laišką, kuriame įspėja „asmenis, atsakingus už mūsų šalį ir tarptautinius santykius“, lengvabūdiškai neiššvaistyti vokiečių ir lenkų susitaikymo. Tai esą yra didelė vertybė, kurią galima prarasti „neapgalvotais sprendimais ar skubotais pareiškimais“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.09; 00:01

Lenkija ir Vokietija turėtų pradėti rimtas derybas dėl reparacijų už Antrąjį pasaulinį karą, pirmadienį pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščykovskis (Witold Waszczykowski), informuoja naujienų agentūra AFP.

„Turėtume susėsti rimtų derybų su vokiečiais ir kartu pagalvoti, kaip išspręsti reparacijų klausimą“, – komercinei šalies radijo stočiai RMF sakė ministras.

„Tiesa yra tokia, kad Lenkija buvo sunaikinta per karą, joje buvo vykdomi siaubingi nusikaltimai, ir mes negavome už tai jokios kompensacijos. Kaip mums reaguoti į faktą, kad 1939 metais Vokietijos įvykdytas Lenkijos užpuolimas ir neišspręsti pokario klausimai vis dar temdo Lenkijos ir Vokietijos santykius?“ – teigė V. Vaščykovskis.

V. Vaščykovskio teigimu, Varšuva ruošia oficialią savo poziciją dėl reparacijų už Antrąjį pasaulinį karą, tačiau ministras nepasakė, kada ji bus viešai paskelbta. Tuo tarpu šeštadienį Lenkijos vidaus reikalų ministras Mariušas Blaščakas (Mariusz Blaszczak) teigė, kad Varšuva galėtų reikalauti iš Vokietijos vieno trilijono dolerių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.05; 00:01

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Neseniai NATO tinklalapyje buvo paskelbtas trumpas dokumentinis filmukas apie pokario rezistenciją sovietų okupantams, kurie išvadavę Baltijos šalis „pamiršo“ išvesti savo armiją ir leisti valstybėms vystytis savarankiškai.

Kremliaus diplomatinė atstovybė tiesiog „pasiuto“ dėl neva  istorijos klastojimo bei „išvaduotojų“ prilyginimo okupantams. „Minkštasis“ karas prasidėjęs kibernetineje erdvėje virto Kremliaus propagandos „fake“ (liet. klastotė). Kremliaus pykčiui kurstyti dar “padėjo” Lenkijos atvira konfrontacija dėl pergalės II- ojo pasaulinio karo vertinimo ir sovietinės armijos kaip išvaduotojos vaidmens.

Kremlių siutina, jog kalbant apie Lenkijos išvadavimą yra menkinamas sovietų armijos vaidmuo bei niekinami „išvaduotojų“ monumentai. Rusijos diplomatai teigia, jog Lenkija bando perrašyti istoriją. Rusija primena, kad vaduojant Lenkiją sovietų karių žuvo daugiau nei JAV neteko savo karių per visą II-ojo pasaulinio karo laikotarpį.

Žinodami, kaip sovietai vertino žmogaus gyvybę, mūsų tai nestebina. Radikaliausi Rusijos politikai pripažįsta, jog per visą SSRS gyvavimo laikotarpį buvo sunaikinta milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip nepritarė vykdomai sovietinės propagandos politikai ar šiaip kažkam buvo „antipatiški“, kuriems neverta gyventi sovietinėje visuomenėje. 

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

Šioje pokario rezistencijos istorijoje man keisčiausiai atrodo KGB ir smogikų (rus. Istrebitely) „stribai“ vaidmuo. KGB archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog daug baudžiamojo pobūdžio operacijų buvo planuojamos ir vykdomos KGB, imituojant rezistentų veiklą ir tokiu būdu norint įtikinti Lietuvos visuomenę miško brolių žiaurumu juos juodindami, norint nukreipti dėmesį nuo pagrindinės, laisvos Lietuvos atkūrimo, idėjos. Oficialioji statistika, liudija, jog II – ojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo nužudyta apie 195000 žydų tautybės ir apie 50000 kitų tautybių Lietuvos piliečių bei apie 60000 išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietų sąjunga į savo armiją mobilizavo 108000 Lietuvos piliečių.

Lietuvių tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanų kūnų išniekinimo. Nacių budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapų pašventinimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę beviltiškoje padėtyje nusižudžiusiųjų kovotojų kūnus, atveždavo ir išversdavo juos į miestelių aikštes. Juos draskydavo šunys ir krankliai. Vėliau juos slaptai pakasdavo pakelių grioviuose. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau humanizmo? Aš, kaip dar gyvas liudininkas, galiu patvirtinti, jog mano tėvelį, kuris tuomet turėdamas vos 16 metų, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos lagerius, kur iki Stalino mirties atliko „bausmę“ už antitarybinę veiklą.

Lietuvos partizanė

Tik po Stalino mirties jam pavyko reabilituotis, nes buvo nuteistas kaip nepilnametis. Mano senelis buvo kalvis ir todėl taip pat neišvengė „sovietų Temidės“ gailestingumo ir buvo nuteistas dėl paramos partizanams. Likimas seneliui buvo negailestingas ir jis lageryje mirė (o gal buvo nužudytas?) Mano Motina taip pat patyrė stalininio laikotarpio „privalumus“, kai buvo suimta ir du metus kalinta bei kankinta be teismo, nenustačius nusikaltimo sudėties (pakako vien tik įtarimo), jog rėmė partizanus, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.

Nenorėdamas pateisinti fašizmo ir jo padarytų nusikaltimų (ypač žydų tautybės žmonėms), galiu teigti, jog lietuvių tautai didesnę žalą padarė „komunizmas“, tą faktą patvirtina ir statistiniai duomenys.

Dėl Kremliaus pasipiktinimo pokario rezistencijai  tiktų patarlė „žiūrėkit, vagies kepurė dega“. Kiek „išvaduotojų“ nuodėmių mes nežinome, tik neseniai yra paviešinti faktai apie „nugalėtojų žygdarbius“ prievartaujant bei plėšiant civilius gyventojus, t. y. „teisėti sovietinių karių karo grobiai“ ir t.t.

Gal šiuo atveju galioja nerašyta taisyklė, kad nugalėtojų niekas neteisia? Bet tada nereikia teisti ir kitos pusės, t. y. priešininkų ketinimų apsiginti. Demokratiniam pasauliui brangiai kainavo ir tebekainuoja besąlyginis sovietų sąjungos pripažinimas II- ojo pasaulinio karo didžiausiu indėlininku į pergalę su visomis privilegijomis, kurios suteikė sovietams galimybę viešpatauti, daugelyje išvaduotų nuo fašizmo valstybių, tačiau patyrė dar didesnę, dabar jau komunistinę prievartą, kuri įtakojo ir pilietinę nesantaiką.

Manau, jog „komunistinė ideologija“ vis dar gyva ir turi savo gerbėjų ratą visame pasaulyje todėl, jog nežino ar nėra tinkamai informuoti apie tikruosius šios „nusikalstamos organizacijos darbelius“. Dar neteko regėti tokios klastingos politinės organizacijos, kuri kalbėtų viena, darytų kitą, o galvotų trečia. Jeigu trečiasis reichas atvirai skelbė savo politines ambicijas dėl savo tautos išskirtinumo ir kitų tautų naikinimo, tai sovietai, viešindami lygybę, brolybę ir vienybę, realiai darė tą patį, ką ir fašistai, tik slaptai.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man teikia viltį, jog šiandien vis daugiau Rusijos politikų bei kiti visuomenės veikėjų pradeda atviriau kalbėti apie realią šalies padėtį bei vykdomą žalingą valstybei bei Rusijos tautai vidaus ir užsienio politiką. Tol, kol pati Rusija nepripažins savo vykdytos bei vykdomos politikos klaidų, tol bus sunku pasitikėti bei normalizuoti politinius bei ekonominius tarpusavio santykius. Dabartiniu metu stebime Rusijos ginklavimosi piką bei didelį norą daryti įtaką pasaulyje vykstančių  politinių procesų sprendime.

Liaudies patarlė byloja: norėti nedraudžiama, kol norai nieko nekainuoja. Rusijos imperinės ambicijos brangiai kainuoja tiek pačiai Rusijai, tiek visiems tiems, kurie tam prieštarauja. Tol, kol dar gyvas bent vienas rezistencijos kovų liudininkas, tol mes netikėsime, kad mūsų miško broliai buvo savo tautos naikintojai. Todėl šiandien yra labai svarbu surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie atskleistų kilnius miško brolių siekius išlaisvinti „komunizmo šmėklos“ pavergtas tautas.

Galiu drąsiai teigti, kad tikrieji lietuvių tautos žudikai buvo ne miško broliai, o NKVD ir jų pakalikai stribai.

2017.07.25; 09:00   

Paroda „Skirtingi karai“ atskleidžia naratyvų apie Antrąjį pasaulinį karą skirtumus šiuolaikiniuose šešių šalių mokykliniuose vadovėliuose.

Parodos medžiagą rengę istorikai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Italijos ir Čekijos pasirinko analizuoti Antrojo pasaulinio karo tematiką dėl to, kad šis istorinis įvykis išlieka vienu iš skausmingiausių ir labiausiai kontraversiškai vertinamų istorinių epizodų daugelio Europos šalių kolektyvinėje atmintyje. 

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tyrimo objektu buvo pasirinkti mokykliniai vadovėliai kaip esminė terpė, naujoms kartoms perteikianti istorinę atmintį ir laiko dvasią, kurioje jie buvo sukurti.

Paroda buvo sėkmingai eksponuojama Prahoje, Strasbūre, Milane, Maskvoje, Sankt Peterburge, Jekaterinburge, Permėje, Novosibirske ir Krasnojarske.

Parodos atidarymo metu vyks diskusija su jos autoriais Nikita Lomakinu („Memorial International“, Maskva), Algiu Bitautu (Lietuvos edukologijos universitetas, Vilnius) ir Kristina Smolijaninovaite (Europos Sąjungos-Rusijos pilietinės visuomenės forumo sekretoriatas, Berlynas). Diskusijoje taip pat dalyvaus istorijos vadovėlių autorius Evaldas Bakonis ir visuomenininkė Irena Veisaitė.

Diskusiją moderuos žurnalistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro direktorius Vidmantas Valiušaitis. Renginys vyks lietuvių kalba su sinchroniniu vertimu į rusų kalbą. Įėjimas į atidarymą ir parodos lankymas nemokamas.

Parodos atidarymas 2017 m. kovo 6 d. 18 val. Paroda bus eksponuojama Vilniaus rotušės Pilkojoje salėje iki kovo 31 d.

2017.03.04; 04:45

Leonas Jurša

Viskas buvo baigta 1946 m. spalio 16 d. 2 val. 45 min. Dešimt pakartųjų ir prieš kelias valandas nusinuodijusį Geringą paguldė į karstus, įdėjo kiekvienam nuo kaklo nuimtą kartuvių kilpą ir išgalvotais vardais išvežė į krematoriumą.

Kitą vidurnaktį vienoje dėžėje sumaišytus karo nusikaltėlių pelenus nuo tilto išbėrė į upės tėkmę…

Tarptautinis karo tribunolas, trukęs nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1946 m. spalio 1 d. Niurnberge, baigėsi, bet liko tai, kas vadinama griaučiais spintoje.

Neseniai rusiškas leidinys „Literaturnaja gazeta“ išspausdino straipsnį, skirtą Tribunolo pabaigos 70-osioms metinėms. Jame rašoma, kad tai buvo ne tik garsiausias XX amžiaus teismo procesas, bet ir paslaptingiausias, nes iki šiol „paskelbta mažiau kaip pusė su juo susijusių dokumentų, saugomų Rusijos archyvuose“.

Niurnbergo spintose likę „griaučiai“ primena apie save ir praėjus septyniems dešimtmečiams.

1946 metai. Paslaptinga SSRS kaltintojo mirtis

Vokietijai kapituliavus, Leipcigas atsidūrė SSRS okupacijos zonoje. Miesto rytinėje dalyje plytinčiose senose kapinėse (Ostfriedhof) palaidota daug Antrojo pasaulinio karo aukų – vokiečių, lenkų, italų; dalį kapinių užima sovietinis 1946-1948 metų memorialas. Be dviejų broliškų kapaviečių, čia esama kelių šimtų pavienių kapų su vienodomis stelomis, kur palaidoti rusų karo belaisviai, Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai, žuvę mūšyje ar mirę pokarinės okupacijos metais. Ant 32 antkapių parašyta „Nežinomas kareivis“. Kituose iškaltos pavardės, tarp jų ir Nikolajaus Zorios: pažaliavusi standartinė betono stela su žvaigžde liudija, kad jis mirė  1946 m. gegužės 27 d.

Niurnbergo teismo salėje.
Niurnbergo teismo salėje.

Nikolajus Zoria palaidotas kaip eilinis, ir tik nedaugelis žino: prieš mirtį jis buvo SSRS prokuroro patarėjas, trečios klasės valstybės justicijos patarėjas, generolas majoras; 1945 metų pabaigoje jį paskyrė SSRS vyriausiojo kaltintojo Tarptautiniame karo tribunole Romano Rudenkos padėjėju.

Kai ką daugiau galima sužinoti iš Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainės skyriuje „Niurnbergo procesas“ esančios Nikolajaus Zorios biografijos. Gimė 1907 metais, vaikystėje išmoko prancūzų kalbą, skambino fortepijonu, tapė. Trylikos metų liko našlaičiu, valkatavo, bet sovietų valdžia neleido jam, kaip ir šimtams tūkstančių tokių pat nelaimingų vaikų, prapulti. Gyveno vaikų namuose, 1927 metais baigė Maskvos universitetą ir nuo to laiko visiems laikams susiejo savo likimą su prokuratūros organais. Karo metais – armijos prokuroras. 1944-1945 metais – SSRS vyriausybės patarėjas prie Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komiteto. Aktyviai dalyvavo didžiausių fašistinės Vokietijos karo nusikaltėlių teismo procese. Apdovanotas Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės ordinais. 1946 m. gegužės 22 d. netikėtai (скоропостижно) mirė.

Netikėtai mirusio sovietinio prokuroro sūnus Jurijus Zoria, Karo diplomatijos akademijos dėstytojas, pusę amžiaus aiškinosi nė keturiasdešimt nesukakusio tėvo mirties aplinkybes, bet nieko tikra taip ir nesužinojo iki pat savo mirties 1998 metais.

Jurijus gerai prisiminė 1946 metų pavasarį. Tada jam buvo 17 metų. Gegužės 21-osios vakare tėvas paskambino iš Niurnbergo ir pakvietė atvažiuoti pas jį pasibaigus mokykliniams egzaminams. Apie tėvo mirtį iš pradžių jiems nepranešė. Tik vėliau atidavė lagaminėlį su generolo asmeniniais daiktais ir pasakė, kad nusižudė.

Kai kas Jurijui paaiškėjo iš jam skirto sovietų okupacijos metu Leipcige tarnavusio karinio prokuroro laiško. Jo tėvo palaikus atgabeno į Leipcigą, kur perkėlė į cinko karstą kelionei į Maskvą. Bet skrydį atidėjo dėl netinkamų oro sąlygų, o po kelių valandų iš Stalino sekretoriato atėjo naujas nurodymas: palaidoti vietoje. Po vienerių metų palaikus atkasė ir sudegino…

Iš kitų šaltinių Jurijus sužinojo, kad iš kambario, kur tėvą rado negyvą, karinės kontržvalgybos (SMERŠ) karininkai paėmė pistoletą „Valter“, kišenėje rastą raštelį, taip pat visus ant stalo gulėjusius dokumentus, viską supakavo ir pasiuntė į Maskvą. Suprantama, daug ką atskleisti galėjo raštelis, bet jis esą dingo pakeliui į laboratoriją… 

1987 metais sovietinės karinės prokuratūros darbuotojas Jurijui Zoriai slapčiomis perdavė tėvo nuotrauką: lovoje gulintis tamsiaplaukis vyriškis tarsi šypsosi per miegus, šalia padėtas pistoletas, ant pagalvės dešinėje – juoda dėmė. 1988 metais SSRS vyriausioji karinė prokuratūra patikrino prokuroro Zorios mirties tyrimo medžiagą, nustatė kai ką buvus suklastota, bet galiausiai pareiškė neturinti dokumentų, kurie leistų objektyviai spręsti apie jo mirties aplinkybes. Jurijaus Zorios žodžiais, šio tikrinimo metu pradingo visi SMERŠ atsiųstame pakete buvę ir iš šeimos paimti tėvo laiškai bei užrašai… 

2008-aisiais tuometis Rusijos Federacijos generalinio prokuroro pavaduotojas Aleksandras Zviagincevas, kelių knygų apie Niurnbergo tribunolą autorius, vyriausybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ sakė, kad Nikolajaus Zorios sūnus buvo kreipęsis į jį su abejonėmis dėl tėvo mirties aplinkybių tyrimo išvadų. Prokuroras pripažino gyvuojant kelias jo mirties versijas, bet oficialioji versija – neatsargus elgesys su ginklu. Ir jos iki šiol niekas įtikinamai nepaneigė (anot Zviagincevo, tragedija įvyko gegužės 22 d.).

Šių dienų negausiuose raštuose apie tai atrandame tik vieną autorių, teigiantį, jog pirmieji Niurnberge žuvusio prokuroro lavoną apžiūrėjo amerikiečių pareigūnai ir nustatė, kad Zoria buvo nužudytas miegantis, šūviu į smilkinį.

Mirusįjį išbraukė iš istorijos analų

Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojas Zviagincevas pavadino Zorią išprususiu teisininku ir puikiu oratoriumi. Tačiau iki 9 dešimtmečio vidurio, iki naujam Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovui Michailui Gorbačiovui paskelbiant glasnost (viešumo) politiką, apie jį buvo visiškai nekalbama – nei gerai, nei blogai. Jurijus Zoria tikino neradęs savo tėvo pavardės nei sovietiniuose veikaluose, skirtuose Niurnbergo procesui, nei to proceso stenogramose (Tarptautinio karo tribunolo sekretoriatas 1946-1947 parengė posėdžių stenogramas ir dokumentus publikavimui keturiomis kalbomis, 40 su viršum tomų, ir jie buvo tuoj pat pradėti leisti  visomis kalbomis, išskyrus rusų; sovietai tik vėliau išleido du tomus, o 1957-1961 – septynis).

Tiesą sakant, ir glasnost epochoje vienur kitur tešmėkštelėjo Niurnberge keistomis aplinkybėmis žuvusio sovietinio prokuroro pavardė, o mirties aplinkybės ir toliau liko tirštoje migloje; iki šiol dienos šviesos neišvydo nė koks dokumentas, galintis bent kiek praskleisti šios paslapties šydą, žinoma ne ką daugiau, negu prieš kelis dešimtmečius, ir tos žinios tebelieka lygiai kaip tada prieštaringos.

1965 metais sovietai išleido Tarptautiniame karo tribunole dalyvavusios sovietų delegacijos sekretoriato vadovo Arkadijaus Poltorako knygą „Niurnbergo epilogas“ (Нюрнбергский эпилог); 1969 metais ji buvo išleista antrą kartą – ir vėl masiniu 200 tūkstančių egzempliorių tiražu (ir dabar ją siūloma pirkti internetiniuose knygynuose, esama elektroninio varianto). Knygoje randame aprašyta epizodą, kuris autoriui gerai įsiminė (kalbama apie 1946 m. vasario 11 d. rytinį posėdį). Taigi – SSRS vyriausiasis kaltintojas Rudenka iš karto sutinka su gynėjų reikalavimu apklausti generolą feldmaršalą Fridrichą Paulių ir tuo momentu tik žinojusieji paslaptį supranta, ką reiškia kažin kas sardoniška jo žvilgsnyje. Tribunolo pirmininkui Lorensui paklausus, kiek laiko prireiks liudytojui pristatyti į teismą, Rudenka ramiai ir netgi kažkaip abejingai atsakė: Aš manau, Jūsų didenybe, penkių minučių, ne daugiau (tarp kitko, kitas šį epizodą aprašęs autorius nurodo dešimt minučių). 

Niurnbergo teismo proceso metu.
Niurnbergo teismo proceso metu.

Toks atsakymas teisiamuosius, jų gynėjus, žurnalistus – visus pribloškė, autoriaus žodžiais, nelyginant  bombos sprogimas, ir su tuo galima sutikti, nes rusų nelaisvėn pakliuvusį feldmaršalą daugelis laikė mirusiu. Jie, suprantama, negalėjo žinoti, jog sovietai jau prieš kiek laiko Paulių  atskraidino į Berlyną, po to apgyvendino netoli amerikiečių zonos, kur jį tris kartus aplankė Rudenka, o teismo posėdžio išvakarėse su svetimais dokumentais atgabeno į Niurnbergą.

Savo akimis viską matęs ir su daugeliu proceso dalyvių bendravęs Poltorakas apie šį savotiškai dramatišką epizodą parašė sklandžiai, bet – melą. Vasario 11-osios posėdyje kalbėjo ne SSRS vyriausiasis kaltintojas, nutaisęs niekinamą veido išraišką, o jo padėjėjas – Nikolajus Zoria. Jis pateikė teismui Pauliaus pareiškimą, parašytą karo belaisvių stovykloje, ir jis pasakė, kad pareiškimas gali būti patikrintas ne vėliau kaip iki vakaro, kada Fridrichas Paulius bus pristatytas į teismo posėdžių salę.

Beje, rasime autorių, iki šiol pasakojančių, jog šitaip mikliai nacių advokatus sumovė Rudenka. Kita vertus, netiesa yra ir iki šiol pasitaikantis tvirtinimas, jog Niurnbergo salėje kaip iš dangaus nukritusį vokiečių feldmaršalą labai sumaniai apklausė Zoria, apie ką kitą dieną plačiai parašė laikraščiai. Iš tikrųjų Paulių kvotė ir Sovietų Sąjungos atstovams naudingų atsakymų iš jo sulaukė Rudenka (dabar jau ne paslaptis, kad tie atsakymai buvo aptarti jų ligtolinių susitikimų metu, feldmaršalui buvo pažadėta leisti pasimatyti su šeima ir kita).

Ką norėjo nuslėpti Stalinas

SSRS delegacijos nariai Tarptautiniame karo tribunole pažiūrėti laikėsi oriai ir drąsiai – juk atstovavo nugalėtojams. O kaip jautėsi iš tikrųjų, parodo kad ir toks epizodas. Viena 23-metė rusų vertėja, skubėdama į posėdžių salę, vos nesuklupo ir ją pagavo į savo glėbį… Hermanas Geringas – svarbiausias teisiamasis. Tai matę prancūzų žurnalistai juokavo, jog ji taptų labai turtinga, jeigu pasakotų buvusi paskutinė Reicho maršalo apkabinta mergina. Bet kai didžiausias nusikaltėlis prieš pat egzekuciją nusinuodijo ir imta aiškintis, kas galėjo jam perduoti ampulę su kalio cianidu, rusaitė ne juokais persigando: o jeigu saviškiams sekti pristatyti sovietiniai kontržvalgybininkai sužinos ją buvus Geringo glėbyje?

Teisiamųjų suole Geringas gūžėsi nuo žudomų SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos klausimų, bet pats rūstusis prokuroras drebėjo prieš sovietinio diktatoriaus Stalino patikėtinį Niurnberge Andrejų Vyšinskį, tuo metu užsienio reikalų ministro Viačelavo Molotovo pavaduotoją, o didžiojo teroro metais (1937-1938) – SSRS prokurorą ir negailestingą liaudies priešų kaltintoją.

Likus dviem mėnesiams iki proceso pradžios Kremliaus vadovybė sudarė specialią komisiją Sovietų Sąjungos atstovų veiklai Niurnbergo procese vadovauti. Komisijoje dalyvavo prokuratūros, aukščiausiojo teismo, valstybės saugumo komisariato, teisingumo komisariato, karinės kontržvalgybos valdybos (SMERŠ) vadovai. Kiek vėliau pačiame Niurnberge buvo suburta dar viena „Vyšinskio komisija“, irgi be menkiausių priešgyniavimų klausiusi Kremliaus emisaro.

 SSRS delegacijos nariams kontroliuoti Kremlius atsiuntė SMERŠ brigadą, veikė čia ir sovietiniai saugumiečiai – čekistai. SMERŠ agentai dar procesui neprasidėjus apkaltino sovietinius kvotėjus nepakankamai atsikertant į apklausiamų nacių antisovietinius išpuolius. Nors netrukus išaiškėjo šį esant kaltinimą gerokai perdėtą, kontržvalgyba ir toliau sekė kiekvieną SSRS atstovų žingsnį ir žodį. Ir ne vien jų. Į Maskvą buvo pranešta, ką anglams pasakė vokiečių admirolas Erichas Rederis ir kas buvo įrašyta į garso juostelę –  kad rusai siekę jį užverbuoti ir kad vertę duoti jiems reikiamus parodymus.

Dar prieš prasidedant Tribunolui, Vyšinskis apskundė Kremliui Rudenką, esą šio rengiama įžanginė kalba esanti nepakankamai griežta ir reikia laiko jai papildyti. Maskva netgi pagrasino sąjungininkams iš viso nedalyvausianti procese, jeigu jo pradžia nebus nukelta kelioms savaitėms; į Niurnbergą buvo pranešta Rudenką susirgus, nors tai buvo netiesa.  Sąjungininkai nesutiko, ir procesas prasidėjo nedalyvaujant SSRS vyriausiajam kaltintojui.

Po daugelio metų buvęs sovietinės karinės administracijos Vokietijoje vyriausiojo vado Georgijaus Žukovo politinis patarėjas papasakos, kad pats Molotovas buvo jam paliepęs patikrinti, ar tikrai sovietų prokurorai Niurnberge laikosi minkštakūnės taikstymosi linijos (tokiais žodžiais jų poziciją apibūdino vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija savo pranešime Stalinui). Kadangi tikrintojui nebuvo nurodyti konkretūs prisitaikėliai, prokurorai atsipirko gerokai panerimavę. Ko siekė Kremlius Niurnberge, rodo dar vienas epizodas:  viename iš daugelio banketų Vyšinskis pasakė, kad visų teisiamųjų laukia vienas kelias: iš teismo rūmų tiesiai į kapą. Toks tostas sutrikdė Džeksoną ir kitus amerikiečius, nes visi buvo susitarę viešumoje nekalbėti apie būsimą nuosprendį.

(Kremlius seniausiai visus arba beveik teisiamuosius buvo pasmerkęs mirties bausmei, todėl 1946-ųjų metų rugsėjo viduryje, Tribunolui apsisprendus dėl nuosprendžių, siuntė Nikitčenkai kuo griežčiausius nurodymus reikalauti mirties bausmės ir tiems, kuriuos ketinta bausti laisvės atėmimu ar išteisinti. Stalinas buvo ypač nepatenkintas Jalmaro Šachto išteisinimu – Nikitčenka buvo verčiamas tiesiog ultimatyviai reikalauti buvusio Vokietijos ekonomikos ministro visiško apkaltinimo ir mirties bausmės jam skyrimo. Rugsėjo 17 d. direktyvoje Nikitčenkai buvo nurodyta įtikinėti ir traukti į savo pusę svyruojančius Tribunolo narius, o pirmininkui Džefriui Lorensui sistemingai aiškinti, kad jis turi palaikyti SSRS atstovus, nes sovietiniai žmonės, kaip ir kitos tautos, nesupras teisėjų minkštaširdiškumo. Jeigu su mūsų pasiūlymais nebus sutinkama, – mokė Kremlius, – reikia leisti  aiškiai suprasti, kad tokio nuosprendžio mes nepasirašysime ir visa atsakomybė teks partneriams0.

1945 metų lapkričio pabaigoje Vyšinskis sukvietė sovietų delegacijos pasitarimą, kuriame įpareigojo Rudenką susitarti su Vakarų valstybių kaltintojais, kad proceso metu jie imtųsi tuoj pat gniaužti teisiamųjų ar jų gynėjų mėginimus kritikuoti SSRS ar jos sąjungininkių veiksmus prieškariu ar karo metais. Taip pat nurodė, apie ką konkrečiai priešininkams neleistina kalbėti („pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“). Be to, Rudenkai ir Tribunolo nariui Jona Nikitčenkai buvo paliepta iš anksto tikrinti kitų delegacijų teikiamus teismui dokumentus ir dėl kiekvieno dokumento daryti išvadą apie jų priimtinumą ar nepriimtinumą SSRS interesų požiūriu. Jeigu kas ne taip –  neleisti perduoti teismui ir skelbti nepageidaujamus dokumentus.

„Pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“ nepasiekė kitų delegacijų, bet jį pravartu prisiminti kaip akivaizdų įrodymą Kremliaus valdovus supratus, kokią gausybę nusikaltimų  padarė jie patys. Iškalbingas Jaltos konferencijos, kur „didžiosios trijulės“ lyderiai, be kitų dalykų, svarstė, kaip bausti nacistinius nusikaltėlius, epizodas: Kai JAV prezidentas Ruzveltas mostelėjo į Beriją: Kas tas žmogus su pensne? Stalinas rimtai atsakė: A, tai mūsų Himleris (jeigu Hitlerio nusikaltimų bendrininkas Genrichas Himleris nebūtų nusižudęs, tai Niurnberge jį būtų patį pirmą pakorę).

Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Štai ką norėjo nuslėpti nuo pasaulio visuomenės akių Stalinas: požiūris į Versalio taiką; 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir visi su ja susiję klausimai;  SSRS vyriausybės vadovo ir užsienio reikalų ministro Molotovo lankymasis Berlyne ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo lankymasis Maskvoje; SSRS visuomeninė-politinė santvarka; sovietinės Baltijos respublikos; SSRS-Vokietijos susitarimas dėl apsikeitimo vokiečiais – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojais su Vokietija; Sovietų Sąjungos užsienio politika, tariamos teritorinės SSRS pretenzijos; Balkanai; sovietų-lenkų santykiai (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija).

Iki 1946 metų kovo mėnesio šio sąrašo nė nereikėjo, nes visą tą laiką kalbėjo kaltintojai. Kovo 8 d. JAV vyriausiasis kaltintojas Robertas Džeksonas kreipėsi į SSRS vyriausiąjį kaltintoją laišku, kuriame perspėjo turintis pagrindo manyti, jog  gynyba rengiasi užsipulti sovietinę užsienio politiką, ketindama parodyti Sovietų Sąjungą kaip valstybę, pradėjusią grobikiškus karus su Suomija, Lenkija, Balkanų ir Baltijos šalimis. (Pats Džeksonas sakėsi palaikantis kaltinimą dėl Vokietijos agresijos prieš SSRS, kartu ir Baltijos valstybes, bet tai anaiptol nesąs šių šalių aneksijos pripažinimas).

Rudenka atsakomajame laiške pateikė naują neleistinų kelti klausimų sąrašą: 1.Klausimai, susiję su visuomenine-politine SSRS santvarka. 2.Sovietų Sąjungos užsienio politika: а) 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir su juos susiję klausimai (prekybos sutartis, sienų nustatymas, derybos ir t.t.; b) Ribentropo lankymasis Maskvoje ir derybos Berlyne 1940 metų lapkrityje; c) Balkanų klausimas; d) sovietų-lenkų santykiai. 3.Sovietinės Baltijos šalys.

Užtektinai turėjo savųjų griaučių ir amerikiečiai su britais (mažiau prancūzai). Todėl ir ragino susitarti (daugelis rusų autorių pabrėžia – ne Sovietų Sąjunga pirma tai pasiūlė!), kurie istoriniai epizodai Tribunole nesvarstytini. Kaip parodė proceso eiga, visų keturių valstybių nugalėtojų atstovai vengė statyti partnerius į keblią padėtį.

Slaptieji protokolai iš advokato portfelio

Knygoje „Niurnbergo epilogas” aprašomas dar vienas epizodas: teisiamųjų Rudolfo Heso ir Hanso Franko advokatas Alfredas Zaidlis eina į tribūną ir pristato dar vieną klastotę, siekdamas sukompromituoti sovietinę užsienio politiką. Jo klausia, iš kur paėmė. Ir Zaidlis, įžūliai žvelgdamas į akis amerikiečių teisėjui Bidlui, atsako: „Iš amerikiečių delegacijos“. Jį ne itin trikdo, kad paskubomis sukurpta provokacija čia pat sužlugdoma. Anot autoriaus, Niurnbergo procese pasitaikė mėginimų apšmeižti Sovietų Sąjungą, bet jie nepavyko, nes  sovietų pusės kaltinimai nacistinei klikai buvo pagrįsti teisiškai nepriekaištingais įrodymais ir rėmėsi aukštu Sovietų valstybės užsienio politikos moraliniu autoritetu.

Viską Niurnberge matęs ir girdėjęs Poltorakas neišdrįso net prasižioti, kad toji klastotė buvo SSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties slaptojo protokolo fotografinė kopija. Epizodas atsitiko 1946 m. gegužės 21 d. popietiniame posėdyje. Iš tikrųjų – teisėjai vėl atmetė anksčiau nepriimtą kopiją, nes advokatas ir dabar nepateikė patikinimo dokumentą esant tikrą (tikino gavęs iš nepristačiusio Amerikos kariškio). Šis epizodas nebuvo įtrauktas į teismo posėdžio stenogramą, bet tai pernelyg nenuliūdino veiklaus ir atkaklaus 35-erių advokato, nes svarbiausia jis buvo jau atlikęs ankstesniais kartais.

Kovo 15-ąją Zeidliui pavyko įteikti teismui kaip gynybos įrodymą buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministerijos juridinės tarnybos vadovo Fridricho Hauso raštišką liudijimą apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. SSRS-Vokietijos sutarčių turinį; Hausas vyko kartu su užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu į Maskvą ir dalyvavo pasirašant nepuolimo sutartį. Balandžio 1-osios posėdyje Zaidlis perskaitė iš prisiekusio Hauso žodžių surašytą nepuolimo sutarties slaptojo protokolo įvadinę dalį, o ją Vokietijos vardu sudaręs teisiamasis Ribentropas patvirtino šiuos parodymus. Vėliau buvęs užsienio reikalų ministras leidosi į plačius svarstymus apie pačią sutartį ir jos papildomą, slaptąjį, protokolą.

Tribunolo priimtame liudijime Hausas nurodė, kad nepuolimo sutarties slaptajame protokole kalbama apie abiejų pusių interesų sferų padalijimą Baltijos valstybėse ir demarkacijos linijos nustatymą Lenkijoje bei  klausimų dėl šios šalies ateities sureguliavimą abipusiu susitarimu. Jis taip pat nurodė, kad maždaug po mėnesio įvykusiose derybose dėl antros sovietų-vokiečių sutarties slaptasis protokolas buvo pakeistas ir Lietuva, išskyrus nedidelį iškyšulį, buvo išskirta iš Vokietijos interesų sferos, o Lenkijos teritorijoje demarkacijos linija perkelta toliau į rytus; 1940 metų pabaigoje ar 1941 metų pradžioje Vokietijos pusė po derybų atsisakė nuo šito lietuviško iškyšulio.

Kartu su Fridricho Hauso liudijimu Alredas Zaidlis mėgino įteikti Tribunolui ir slaptųjų protokolų kopijas, bet tai jam, kaip jau sakyta, nepavyko (tiesa, teismas leido advokatui apklausti jo iškviestą liudytoją Ernstą Veiczekerį ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius patvirtino Hauso parodymus). Iš kur tos kopijos ėmėsi?

1944 metų pradžioje sąjungininkams pradėjus smarkiai bombarduoti Berlyną, Ribentropas įsakė padaryti  jo asmeninio biuro archyve saugomų svarbiausių diplomatinių dokumentų fotokopijas. Apie tolesnį jų likimą pasakojama skirtingai. Pasak vienų tyrėjų, kovo mėnesį bombardavimų metu dokumentų originalai žuvo liepsnose, o kopijos išliko. Pasak kitų, 1945-ųjų vasarą Ribentropui įsakius sunaikinti visus archyvus, jo pavaldinys Karlas fon Liošas dokumentus sudegino, o negatyvus su beveik 10 tūkst. dokumentų kopijų kažin kodėl sudėjo į dėžę ir Raudonajai armijai artėjant prie Berlyno išgabeno ją į Tiuringiją, kur užkasė vienos pilies parke. Pasak vienų, fon Liošas pats atidavė dėžę anglams, kurie perdavė jas amerikiečiams. Pasak kitų, vokietis išdavė, kur yra slėptuvė, jungtinei britų ir amerikiečių paieškų grupei. „Liošo kolekcijoje“ buvo ir sovietų-vokiečių 1939-1941 metų dokumentų kopijos.

Zaidlis gegužės 22-24 d. posėdžiuose, galima sakyti, siautėjo. Kaltino Sovietų Sąjungą bendra su Vokietija agresija prieš Lenkiją, reikalavo iškviesti liudytoju SSRS užsienio reikalų ministrą Molotovą… Rudenka atkakliam advokatui pažaboti pasitelkė sąjungininkų kaltintojus ir visi keturi pasirašė protestą Tribunolui dėl nuolaidžiavimo vokiečių advokatui.

Gegužės 23 d. ne pats svarbiausias amerikiečių laikraštis „The Saint Louis Post Dispatch“ išspausdino slaptųjų protokolų tekstus. Bet didelio įspūdžio tai nepadarė, nes pirma pasaulis sužinojo apie slaptuosius protokolus iš minėtų ankstesnių Tribunolo posėdžių ataskaitų.

Kažkurią iš tų dienų (negausiuose raštuose datos, kaip matėme, skiriasi) žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo padėjėjas Nikolajus Zoria.

Palaidoti kaip šunį!

Ta pati „Literaturnaja gazeta“, tarusi paskutinį žodį rusų žiniasklaidoje Tarptautinio karo tribunolo 70-mečio proga, nurodė vieną dramatišką detalę – kitą dieną po Veiczekerio liudijimo sovietų prokurorą Nikolajų Zorią rado negyvą viešbučio kambaryje. Ir pateikė jo žūties oficialiąją versiją – neatsargus elgesys su šaunamuoju ginklu.

Minėtas Aleksandras Zviagincevas, ne taip seniai palikęs Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojo kėdę, 2011 metais parašė romaną-kroniką „Amžiams amžiniesiems“ (Навекивечные). Šioje knygoje aprašoma daugelis iš kitų autorių ir jo paties ankstesnių kūrinių žinomų epizodų. Pagrindiniai veikėjai – sovietiniai čekistai. Stalinas didžiai užsirūstina sužinojęs, kad Maskvoje įsitaisęs šnipas pranešinėja vokiečiams apie sovietų planus Niurnberge, bet saugumiečiai galiausiai jį pagauna. O dėl Zorios žūties pagrindiniai veikėjai tik paaimanuoja. Girdi, dar prieš karą jis buvo patyręs psichologinį sukrėtimą ir nežinia, kas su jo psichika atsitiko Niurnberge. Jis buvo sąžiningas žmogus, netikėtai pakliuvęs į sudėtingą situaciją galėjo suvesti sąskaitas su gyvenimu…

Matyt, generalinio prokuroro pavaduotojui nelabai įtikima įtikinama atrodė ir jo paties visur skleidžiama oficialioji versija,  todėl jis skaitytojui patyliukais perša savižudybę. Apie sudėtingą situaciją – nieko.

2005 metais Maskvoje buvo išleista prieštaringai vertinamo anglų rašytojo Devino Irvingo knyga „Niurnbergas. Paskutinis mūšis“ (Нюрнберг. Последняя битва), kurioje pateikiamas sovietinės delegacijos vertėjos Olgos Svidovskajos liudijimas. Kai ji paklausiusi SMERŠ pulkininko Lichačiovo apie prokuroro Zorios žūtį, tas trumpai atsakęs: Jis papuolė į bėdą ir pernelyg persigando.

Vienas rusų istorikas aiškino (tiesa, tik istorijos kandidatas, bet per gana populiarią radijo stotį „Echo Mosky“), jog gegužės 23 d. Zorią skubiai iškvietė į Maskvą ir jis dėl to labai sunerimo. Juo labiau kad gegužės 23 d. Amerikos laikraščiai išspausdino slaptuosius protokolus. Ir šitą dieną jo neliko gyvo… Manau, jis tiesiog nusprendė suvesti sąskaitas su gyvenimu, manydamas, kad dėl jo kaltės taip skausmingai iškilo ši tema.

Istorijos kandidatas pasakė netiesą, kad pasaulis pirmą kartą sužinojo apie slaptuosius protokolus iš amerikiečių laikraščių. Jam net nekilo abejonė, ar Amerikos provincijoje leidžiamas „The Saint Louis Post Dispatch“ galėjo taip greitai pasiekti Vokietiją. Net jeigu jis buvo spausdinamas Niurnberge, čia visi jau žinojo apie slaptuosius dokumentus ir Stalinas labiausiai niršo prieš du mėnesius, kai sužinojo apie Hauso, o vėliau Ribentropo liudijimus; Veiczekeris juos tik patvirtino. Nebent Stalinui trūko kantrybė, kai Zaidlis pareikalavo iškviesti liudytoju Molotovą…

Kitose  versijose dėl to, kas įvyko sovietų prokuroro žūties išvakarėse, veikia tas pats advokatas Alfredas Zaidlis, nešinas portfeliu su bomba: slaptųjų protokolų kopijomis. Pirma jis ateina pas britų atstovą ir prašo šio atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno paliudyti dokumentų tikrumą. Anglas siunčia advokatą pas Rudenką, bet šio sekretorius nukreipia jį pas Zorią. Advokatas sako (meluoja) portfelyje turįs britų atstovo patvirtintus slaptuosius protokolus. Zoria atsako kiek pagalvojęs: Manau, kad šis pokalbis neturi absoliučiai jokios prasmės. Tada Zaidlis susiranda daktarą Hausą…

Kita versija. Rudenka patiki savo padėjėjui Zoriai keblią užduotį: susitikti su advokatu Zaidliu ir įtikinti jį nekelti klausimo dėl sovietų-vokiečių sutarčių, juo labiau neminėti sovietinių vadovų, Stalino ir Molotovo. Vokietis kategoriškai atsisako bendrininkauti su sovietais. Apie Zorios nepasisekimą Vyšinskis tuoj praneša Stalinui, nurodydamas, kad kartu su Hitlerio buvo paminėta ir jo pavardė. Pasak liudininkų, Stalino įniršis buvęs baisus, o kai jam pranešė, kad generolas nusižudė, pratrūko: Palaidoti kaip šunį! Zorią pažemino į eilinius ir palaidojo slaptai.

SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos asmeninis sargybinis Josifas Hofmanas, 2005 ir 2007 metais išleidęs prisiminimų knygą „Niurnbergas įspėja“ (Нюрнберг предостерегает). Jį vadino paskutiniu Niurnbergo liudininku (mirė 2015-ųjų pavasarį, sulaukęs 89-erių). Jis laikėsi oficialios versijos, bet turėjo savo nuomonę apie tai, kas įvyko prieš prokuroro mirtį: Zoria atrado 1939 metų pakto slaptąjį protokolą ir nepranešęs Rudenkai pasiuntė jį Stalinui.

Atrodo, mums jau žinomos knygos „Niurnbergo epilogas“ autorius, Arkadijus Poltorakas, pirmasis paskelbė, kad kviečiamas atvykti į Maskvą Zoria labai sunerimo, nes iš savo patirties žinojo, kaip veikia instancija (esama ir versijos, jog pats prokuroras prašė leidimo vykti į Maskvą pas Vyšinskį visiškai dėl kitos priežasties, bet apie tai – kitoje dalyje). Poltorako žodžiais remiasi ir ne vieną solidų veikalą apie Niurnbergo procesą parašiusi Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto bendradarbė Natalija Lebedeva.

Anot Lebedevos, slaptieji protokolai iškilo viešumon dėl sovietų prokurorų kaltės. Kaip sakyta, jie buvo įpareigoti susipažinti su visais teismo priimtais dokumentais, o jų buvo tūkstančiai. Gali būti, Hauso parodymų neišvertė Rudenkai, nemokėjusiam vokiečių kalbos, arba juos praleido pro akis jo padėjėjas Zoria. Sovietų prokuroro klaida buvo ta, – teigia mokslininkė, –  kad jis leido priimti raštišką Hauso liudijimą kaip gynybos įrodymo dokumentą. Po to kiti liudytojai kreipdavosi į Hauso parodymus ir to jau negalima buvo uždrausti. Lebedeva neatmeta, kad Zorią galėjo ir nužudyti.

Jau minėtoji paskutinė mergina Geringo glėbyje – tai Tatjana Stupnikova, 1998 metais išleidusi autobiografinę prisiminimų apie Niurnbergo procesą knygą „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего кроме правды), kuri sulaukė dar dviejų leidimų 2003 ir 2015 metais (po mirties). Liaudies priešų duktė rašo daug atviriau negu generalinio prokuroro pavaduotojas. Buvusi vertėja neslepia turėjusi nuolat saugotis savųjų bildukųtų, kurių tarnybinė pareiga buvo sekti sovietinės delegacijos narių mintis ir elgesį!

Stupnikovai netikėta prokuroro Zorios mirtis buvo vienas iš baisiausių sukrėtimų Niurnberge. Ar jis pats suvedė sąskaitas su gyvenimu, supratęs nesant kitos išeities, ar jį privertė pasitraukti iš gyvenimo, paliekant žmoną ir vaikus, ar tiesiog nušovė, bet prokurorą, jos žodžiais, pašalino – be triukšmo, neatkreipiant pasaulio visuomenės dėmesio ir nenutraukiant Tribunolo posėdžių, o SSRS pasiuntiniai Niurnberge turėjo suprasti, jog tokiuose reikaluose trauktis neleistina. Sovietiniam personalui įbauginti galbūt paskleidė ir gandą, kad Stalinas, sužinojęs apie prokuroro mirtį, drėbė: Palaidoti kaip šunį!

2016 m. rugsėjo 1 d. Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo apeliacinė kolegija pirmą kartą nagrinėjo skundą, kuriame apeliantas prašė panaikinti jam skirtą 200 tūkst. rublių (dabartiniu kursu – apie 2 900 eurų) baudą, Permės krašto teismo paskirtą pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį. Šis Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. kovo 5 d. patvirtintas straipsnis vadinasi „Nacizmo reabilitavimas“. Jame numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo pagrindiniams Ašies Europos šalių karo nusikaltėliams teisti ir nubausti nuosprendyje, pritarimas nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimas žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

(Bus tęsinys)

2016.10.16; 04:22

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai. Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė, koks korupcijos lygis, ko verta vakarietiška demokratija…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 1 )“

latvijos_legionieriai

Ši apžvalga – tik nedidelis pluoštas informacijos, bylojančios, kaip įvairiai užsienis traktuoja Baltijos šalių istoriją. Esama ir geranoriškų, ir akivaizdžiai tendencingų, priešiškų, net užgaulių komentarų. Nieko nepadarysi: genys margas, o pasaulis – dar margesnis.

Beje, nebūtina atsižvelgti į visus užsienio politikos apžvalgininkų komentarus, pastabas, priekaištus. Tačiau žinoti, kokius argumentus naudoja tiek mūsų bičiuliai, tiek mūsų nedraugai, portalo Slaptai.lt nuomone, – nekenktų.

Continue reading „Ką apie Latvijos legionierių eitynes rašė užsienio spauda“

bercas

Džonas Bėrčas gimė 1918 metais religingo JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.
Dž.Bėrčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Tai būta drąsaus misionieriaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą. Mirtiną priešą. Tačiau Dž.Bėrčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž.Bėrčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.
1942 metais kiniečių valstietis Šanchajuje gyvenusiam Dž.Bėrčui parodė, kur slapstosi  amerikiečių lakūnas papulkininkis Džeimsas (Džimis) Dolitlis su savo keliolikos vyrų komanda. Papulkininkis Dž.Dolitlis buvo ypatingai svarbus asmuo. Likimas jam pirmąjam lėmė pulti Japoniją, bombarduojant Tekančios saulės šalį iš galingų amerikietiškų bombonešių.
Štai tada Dž.Bėrčas atliko pirmąją savo žvalgybinę užduotį. Amerikiečių lakūnus jis saugiai nuvedė ten, kur buvo įsikūrusi nedidelė JAV karių bazė. Atsisveikindamas su bombonešių lakūnais Dž.Bėrčas užsiminė, kad pasijustų esąs labai laimingas, jei “Skraidančiųjų tigrų” eskadrilės vadui generolui Klerui L.Šeno būtų perduotas jo prašymas. O prašymas toks: jis norėtų tapti kariuomenės kapelionu. Generolas Kleras L.Šeno, į savo eskadrilę subūręs civilinės amerikiečių aviacijos lakūnus profesionalus, palaimino misionieriaus Dž.Bėrčo prašymą. Tačiau Dž.Bėrčas į eskadrilę buvo priimtas ne kaip misionierius, o kaip … žvalgas. Gal tuo metu žodis “žvalgyba” skambėjo per daug pompastiškai. Ir vis dėlto nuo to momento Dž.Bėrčo gyvenime svarbiausiu tikslu tapo karinės užduotys, o misionieriaus abitas tapo kaip puiki priemonė “pėdų mėtymui”.
Po Antrojo pasaulinio karo generolas Kleras L.Šeno rašė savo prisiminimuose: “Ponas Bėrčas nepastebėtas prasibrovė per japonų užimtas teritorijas ir sugebėjo patekti pas kiniečių partizanus. Pas kiniečių partizanus jis praleido keletą mėnesių. Per tą laikotarpį sugebėjo sumontuoti keletą galingų specialių radiosignalų gaudytuvų, kurie mums suteikė galimybę žinoti, kas vyksta gretimuose uostuose. Bėrčo dėka mes turėjome tikslios informacijos, kokias operacijas planuoja net keliuose artimiausiuose uostuose stovėję japonų karo laivai.” Dž.Bėrčas tuo metu buvo pelnytai vadinamas “14-osios JAV oro pajėgų armijos akimis ir ausimis”.
Vėliau Dž.Bėrčas tapo JAV armijos ryšių karininku, komandiruotu į Šanduinio provicijoje stovėjusius kiniečių armijos dalinius. Minėtoji provincija – Šiaurės Kinijoje. 1945 metais žvalgybinės funkcijos, susijusios su informacijos apie Kiniją rinkimu, kaupimu ir analizavimu, buvo perduotos JAV Strateginių tarnybų valdybai. Dž.Bėrčui buvo pavesta palaikyti ryšį su šia valdyba. Jis tapo pilnateisiu valdybos darbuotoju.
Po Japonijos kapituliacijos 1945-ųjų rugpjūčio 15-ąją amerikiečiai nepasitraukė iš Kinijos. Darbo jiems Kinijoje užteko ir po karo. Amerikiečiai rūpinosi į nelaisvę pakliuvusių karių reikalais, prižiūrėjo, kaip nuginkluojami japonų daliniai. Taip pat daug dėmesio skyrė žvalgybinio pobūdžio informacijos rinkimui.
1945-aisiais Kinijoje įsiplieskė pats tikriausias pilietinis karas tarp proamerikietiškai ir prosovietiškai nusiteikusių kinų. Dž.Bėrčas kaip Amerikos atstovas neišvengė šių intrigų. 1945 metų rugpjūčio 25 dieną kinų komunistai atsitiktinai sučiupo Dž.Bėrčą ir žiauriai nužudė. Tikslios šios žmogžudystės priežastys nežinomos. Vargu ar kinų komunistams tuo metu buvo žinoma apie Dž.Bėrčo žvalgybinę veiklą. Priešingu atveju komunistai Dž.Bėrčą būtų tardę. Tačiau žinių apie tardymus neužfiksuota. Kinų komunistai nužudė Dž.Bėrčą greičiausiai tik dėl to, kad šis buvo JAV pilietis.
Žymus amerikiečių antikomunistas Robertas Velčas 1950-aisiais metais pareiškė, jog “Dž.Bėrčas tapo pirmąja “šaltojo karo” auka”. Šis pono R.Velčo posakis įsitvirtino amerikiečių sąmonėje. Dž.Bėrčas dabar išties daug kur laikomas pirmąja “šaltojo karo” auka. Antikomunistinėmis pažiūromis garsėjantis R.Velčas įkūrė konservatyviųjų Amerikos jėgų judėjimą, šią organizaciją pavadindamas Džono Bėrčo vardu.
Nuotraukoje: Džonas Bėrčas, dirbęs JAV žvalgyboje iki 1945-ųjų, kol buvo sučiuptas Kinijos komunistų ir sušaudytas.
2011.11.21
Redakcijos prierašas.
Lapkričio 23 dieną laikraštis “XXI amžius” išleidžia naują “Slaptųjų takų” priedo numerį. Norintieji įsigyti “XXI amžių” su specializuotu priedu “SLAPTIEJI TAKAI” turėtų kreiptis: gilanis.gintaras@gmail.com.
Džonas Bėrčas gimė 1918 metais religingo JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.

 
Dž. Bėrčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Tai būta drąsaus misionieriaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą. Mirtiną priešą. Tačiau Dž.Bėrčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž.Bėrčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.

Continue reading „Norėjo tapti kunigu, o tapo žvalgu“