Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Kasmet  gruodžio aštuntosios pavakarę  grupelė anykštėnų ateiname į rašytojos Bronės Buivydaitės namelį – memorialinį muziejų paminėti jos gimtadienio. Prisimename, ką nors paskaitome iš rašytojos kūrybos, kartais atsiranda norinčių ir jos pjesę inscenizuoti. Sėdėdamas kambaryje, kur prabėgo daugybė Bronės Buivydaitės dienų, kur buvo rašomi eilėraščiai, prozos knygos, kur buvo skaitytojams atvertas vaikystės langas, negali nepajausti rašytojos dvasios, regis, sklendenančios pirmojo sniego baltume.

Tačiau jau nebėra tų, kurie bendravo su rašytoja ir galėtų daug ką papasakoti, mažai jau ir tų, kurie ją matėme, kalbėjomės. Bronės Buivydaitės biografės Lionės Lapinskienės prašomas parašyti atsiminimus, bandžiau atsikalbinėti – tiktai kartą su rašytoja esu kalbėjęs, matydavau ją iš tolo, pažinau tik skaitydamas knygas. Neverti publikacijos tie mano memuarai. Bet prašytojos būta atkaklios. Teko rašyti.

Bronė Buivydaitė… Ištarus šios rašytojos vardą ir pavardę man prieš akis iškyla mažo berniuko prie žibalinės lempos skaitančio knygą  „Auksinis batelis“ paveikslas. Jis trumpam mane grąžina į toli pasilikusią vaikystę. Tasai mažasis skaitytojas – tai aš, pradėjęs lankyti  mokyklą ir skaitantis Bronės Buivydaitės apysaką  „Auksinis batelis“.  Tai  buvo pirmoji mano perskaityta knyga. Ji tarsi įvedė mane į knygų pasaulį, pažadino skaitymo aistrą. Sudomino autorės pasakojimas apie knygos pagrindinio veikėjo Petriuko nutikimus, mokslo siekį, pasiryžimą eiti doros ir gerumo keliu. Aš net bandžiau tapatintis su tuo knygoje gyvenančiu berniuku. Bet, aišku, tuo geruoju Petriuku netapau.

Nuo tada prasidėjo mano, dar pradinuko, draugystė su knyga. Vargu ar įmanoma būtų suskaičiuoti, kiek knygų perskaityta. Iš  pradžių rašiau į sąsiuvinį perskaitytų knygų pavadinimus, autorius. Kasmet sąrašas  pasipildydavo keliomis dešimtimis. Vėliau tokios perskaitytų knygų registracijos atsisakiau, nežinia kur dingo ir tas sąrašas su pirmoje vietoje įrašytu „Auksiniu bateliu“, Petro Rimkūno „Našlaitėle“, Vytauto Tamulaičio „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiais“, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikais“, Voldemaro Bongels „Bitė Maja ir jos nuotykiai“… Šias bei kitas prieškario Lietuvoje vaikams išleistas knygas iš savo knygynėlio man parūpindavo gimnaziją bebaigianti mano sesuo Laimutė.

Bronė Buivydaitė

Mokykloje tarp bendraklasių buvo nemažai  knygos mylėtojų, uolių skaitytojų. Mes vieni su kitais keisdavomės perskaitytomis knygomis. Džiaugiausi gavęs pasiskolinti ir perskaitęs dar vieną didaktinę Bronės Buivydaitės apysaką „Trys bičiuliai“, pjesę pasaką „Stebuklingoji radasta“, „Anykščių balades“. Negaliu paaiškinti, kodėl taip giliai įkrito į atmintį pirmoji perskaityta knyga ir autorės vardas, pavardė, kad jos neišdildė pažintys su kitų lietuvių ir užsienio šalių  literatūros klasikų kūryba. Mano sesė duodama man skaityti „Auksinį batelį“ trumpai nusakė, ką buvo girdėjusi iš savo lietuvių kalbos mokytojos. Bronės Buivydaitės apysaka moko gerumo, jos autorė yra ir poetė, rašo eilėraščius, nemažai metų dirbusi mokytoja, dabar grįžusi gyventi į Anykščius… Gal tos minimalios žinios apie rašytoją ir lėmė tą sunkiai nusakomą autoriaus ryšį su skaitytoju. Skaitant „Auksinį  batelį“ man dingojosi, kad šalia yra pasakotoja autorė, panaši į mano močiutę. Toks vaizdinys liko ir skaitant kitas jos knygas, eilėraščius. Manau, kad neretai būna atvejų, kai rašytojo kūrinyje palikta sielos šviesa lydi skaitytoją, suartina  su autoriumi, net esančiu Anapus. Man regis, galiu sakyti, jog mano pažintis su Brone Buivydaite prasidėjo tais rūsčiais pokario metais.Tada net ir mes, vaikai, buvome persmelkti baimės. Tik knygose rasdavome kitą, šviesesnį pasaulį.

Nenutrūko mano neakivaizdinė pažintis su Brone Buivydaite, kai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Niekas man  neliepė domėtis jos kūryba, bet kažkodėl parūpo perskaityti Bronės Buivydaitės, pirmos lietuvių poezijoje moters lyrikės eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“, prieškario  Lietuvoje leistuose žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Naujoji vaidilutė“ pasirodydavusius, Tyrų dukters slapyvardžiu pasirašytus jos posmus. Nutariau savo diplominiame  darbe aptarti Bronės Buivydaitės poeziją vaikams. Diplominio darbo vadovas neprieštaravo mano pasirinktai temai. Tačiau gal po savaitės,  pasibaigus paskaitai, jis pasikvietė mane pokalbiui.

  • Žinai, yra nepritariančių tavo pasirinktai temai, – pareiškė mano diplominio darbo vadovas. – Buivydaitė buržuazinė rašytoja… Siūlom tau rašyti apie Kosto Kubilinsko poeziją vaikams.

Supratau, ginčytis neverta. Teks turėti reikalų su Kubilinsku. Gerai, kad tada nežinojome, kas per paukštis šitas pasakėles vaikams eiliuojantis poetas. Būtų kilę dvejonių, neišvengta slapto priešiškumo. 

Apsidžiaugėme kartu su žmona Milda radę darbą, apsigyvenę Anykščiuose, garsėjančiuose lietuvių literatūros klasikų gimtinėmis ir muziejais. Džiugino ir tai, kad kone miesto  centre, tamsžaliai nudažytame name prie Šaltupio upokšnio gyvena Bronė Buivydaitė, mano pirmos perskaitytos knygos autorė. Rūpėjo nors iš tolo pamatyti ją. Bet rašytoja jokiuose renginiuose nedalyvauja, niekas jos ir nekviečia, jau ir į bažnyčią rečiau nueina, nes ėmė silpnėti jos regėjimas. Per keletą metų tik porą kartų teko matyti Bronę Buivydaitę einant prošal jos namų, – tąkart ji stovėjo prie žydinčių baltų bijūnų, kitąsyk sėdėjo trobos prieangyje, lyg kažko laukė. Teko vieną kartą sutikti ją gatvėje, turbūt grįžtančią iš bažnyčios, vedamą už parankės nepažįstamos moteriškės. Vienišą, pasitraukusią iš viešo gyvenimo rašytoją retkarčiais  aplankydavo kas nors iš buvusių mokinių, valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorė Aldona Liobytė, kurios pastangų dėka 1957 metais buvo pakartotinai išleistos net trys nepriklausomos Lietuvos laikais pasirodžiusios Bronės Buivydaitės knygos – „Auksinis batelis“, „Trys bičiuliai“, „Stebuklingoji radasta“. Rašytoja vengė pašalinių lankytojų ir kokių nors susitikimų. Atrodė, kad ji jau padėjo plunksną… Ne daug  kas žinojo, kad Bronė Buivydaitė rašo autobiografinę savo vaikystės atsiminimų knygą. Tačiau vis blogėjo regėjimas, tirštėjo šešėliai,  kilo grėsmė supančiam pasauliui nusėsti į tamsą. Vargu, ar būtų galėjusi užbaigti pradėtą knygą, jeigu ne Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos pagalba – rašytojos sekretorės etatas. Į talką Bronei Buivydaitei atėjo bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė. Ji stropiai užrašydavo, ką sakydavo rašytoja jau ne akimis, o širdimi pažvelgusi pro toli pasilikusios savo vaikystės langą, paskui abi aptardavo užrašytą tekstą, redaguodavo, galop imdavo tarškėti senovinė rašomoji mašinėlė.  Taip puslapis po puslapio gimė Bronės Buivydaitės autobiografinė  apysaka „Pro vaikystės langą“. Ji knygynuose pasirodė 1969 metais. Tai buvo maloni staigmena visiems skaitytojams, ypač tiems, kurie galvojo, kad rašytoją visam laikui nutildė karo ir pokario sunkumai, dvejonės dėl ateities, senatvės negalios. Knyga „Pro vaikystės langą“ susilaukė teigiamų recenzijų, skaitytojų dėmesio. Mažos mergaitės akims atsiveriantis aplinkinis pasaulis, šventės, papročiai, tradicijos, įvykiai, vienos šeimos gyvenimas, Anykščiai ir anykštėnai dvidešimtojo amžiaus pradžioje… Gyvai ir vaizdžiai visa tai perteikiama autorės prisiminimuose.

Bronė Buivydaitė apie 1930 metus

Vis dėlto teko man ne tik iš tolo matyti rašytoją. Baigiantis 1975 metams įsakmus skambutis iš Vilniaus įpareigojo Anykščių valdžią paminėti Bronės Buivydaitės 80 –metį. Kažkas iš anykštėnų turėtų padaryti pranešimą apie rašytojos nueitą gyvenimo kelią, aptarti jos kūrybą. Nežinau, kodėl iš vilniečių rašytojų, literatūros istorikų niekas nesiteikė paskaityti tokio pranešimo. Paruošti 10 -15 minučių trukmės pranešimą buvo pavesta man. Sukau galvą, ką turėčiau pasakyti ir kai ko visai neminėti. Supratau, kodėl neatsirado norinčių žvelgti į ne rožėmis klotą vienos seniausių Lietuvos rašytojos gyvenimo kelią.

Tą gruodžio sekmadienį, Bronės Buivydaitės 80 – tojo gimtadienio išvakarėse kone visą dieną snigo. Į tylesnį už tylą sniegkritį grimzdo  bažnyčios bokštai. Krito snaigės, po niūrių ir tamsių rudens darganų stebinančios savo šviežumu ir baltumu, regis, galinčios baltai perbraukti viską, kas tamsu ir juoda. Į kultūros namus, buvusią parapijos salę, gausiai rinkosi žmonės. Anykštėnai, svečiai iš Vilniaus, Panevėžio. Jubiliatė, apsirengusi tautiniais rūbais atrodė šventiškai, nepanaši  į aštuoniasdešimtmetę senolę. Prisiminiau prieškario Lietuvoje leisto moterims „Naujoji vaidilutė“ žurnale išspausdintą Bronės Buivydaitės straipsnį, kur ji žavisi lietuvių tautiniais  drabužiais, ragina moteris  juos nešioti, puoštis įvairių švenčių progomis, šie rūbai tiktų ir pobūviams, iškilmėms. Tačiau kažin ar buvo išgirstas šis raginimas, tautiniai drabužiai praverčia tik pasirodantiems scenoje šokėjams ir dainininkams. Mintyse pasidžiaugiau, kad rašytoja laikosi savo nuostatų, rodo pavyzdį. Iš tiesų, tautiniai drabužiai puošia, nuteikia šventiškai.

Daug buvo kalbančių tą vakarą. Nepagailėjo šiltų žodžių jubiliatei Lietuvos rašytojų sąjungos pasiuntiniai: ašytoja, aktorė Aldona Liobytė, prozininkas Algirdas Pocius, sveikinimo žodžius tarė ir Vilniaus centrinės bibliotekos direktorius Antanas Stasiulis, aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redaktorius Jonas  Šukys, rašytojai skirtas eiles skaitė panevėžietė mokytoja Aleksandra Šilgalytė. Sveikino Bronę Buivydaitę ir rajono   bibliotekų, kultūros įstaigų atstovai, už vaikams skirtas knygas rašytojai dėkojo Anykščių Jono Biliūno, II vidurinės ir kitų rajono mokyklų moksleiviai, Vaikų bibliotekos skaitytojai. Anykščių kultūros namų liaudies teatro skaitovai skaitė ištraukas iš knygos „Pro vaikystės langą“.  Skambėjo ir dainos, jas dainavo Svėdasų etnografinis ansamblis, „Sidabrinių balsų“ konkurso laureačių anykštėnių trio: Emilija Petrokienė, Jonė Marciukienė ir Sofija Pakalnienė.

Daug sveikintojų, daug  gėlių – įvairiaspalvių gvazdikų, baltesnių už sniegą kalijų. Tada Anykščiuose dar nebuvo nė vienos gėlių parduotuvės. Gyvų  gėlių puokštė žiemą gyvenantiems ne didmiestyje tuomet tikra staigmena. Vakaras užsitęsė. Matėsi, kad jubiliatė pavargo. Metų našta, akių tamsa, neįprastas, nelauktas dėmesys džiugino ir vargino. Sukaupusi  visas aštuoniasdešimtmetės jėgas ji dėkojo visiems sveikinusiems, atėjusiems į vakarą. Padėkojo ir man už pranešimą. Pasidžiaugė, kad nėra užmiršta,kad tiek daug žmonių atėjo į vakarą.

Tik atmintyje lieka šventės, sukaktys. Laiko upė visus grąžina į kasdienybę. Po to jubiliejinio vakaro Bronės Buivydaitės dienos vėl bėga nuo žiemos lig žiemos tarp keturių kambario sienų niekur neišeinant iš namų. Rašytojai net ir saulėtos dienos aptemusios, lydimos senatvės negalių. Tačiau Rožė Klimašauskaitė vis dar vaikšto pas rašytoją. Vadinas, dirba prie knygos. Gal jau artėja prie pabaigos? Susitikęs Rožę pasiteiravau, kaip sekasi dirbti kartu su rašytoja.

  • Galima sakyt, kad baigėme, – paaiškino rašytojos sekretorė Rožė. – Bet vis dar taisome, redaguojame. Kai kur išbraukiame, kai kur pridedame… Pakalbinkit pačią rašytoją.
  • Mielai pakalbinčiau, bet nedrąsu, – prisipažinau aš. – Kiek žinau, žurnalistai jai nepageidautini.
  • Aš priminsiu, kad užpernai jubiliejiniame vakare jūs skaitėte pranešimą apie Bronę Buivydaitę, jos kūrybą. Tik reikia susitarti, kada apsilankysite, – pasakė pasisiūliusi tarpininkauti dėl vizito Rožė.
  • Rašytoja kovoja su tamsa, – liūdnai šyptelėjusi pridūrė ji.

Ilgai nelaukęs puoliau skambinti rašytojai. Ji leido man apsilankyti, matyt, sekretorė Rožė jau buvo prikalbinusi. Tą popietę sutartu laiku pravėriau žalio namelio kiemo vartelius. Skaisti kovo saulė tirpdė prailgusios žiemos paskutinį sniegą, kažkurioje sodo obely guviai skardeno sugrįžęs kikilis, tarsi akompanavo spėriai garmančiam Šaltupiui į ledus išnešusią Šventąją. Įėjus į kambarį pirmiausia krito į akis kaštoninės spalvos rašomasis stalas ir dar prieškario laikų rašytojai daug tarnavusi, jau galinti tapti muziejine rašomoji mašinėlė „Olympia“. Pora lentynų su knygomis, ant sienų sesers Steputės tapyti paveikslai ir pačios rašytojos  portretinė nuotrauka. Iš ovalo žvelgia jauna, švelnių, taurių lietuviškų bruožų moteris, turbūt jau pradėjusi mokytojauti Bronė Buivydaitė. Dabar ji jau senolė. Tačiau tų kilnių, orių bruožų, labai tinkančių ir močiutės veidui, neišdildė laiko įrėžtos raukšlelės. Vis dėlto prigesusios akys, nematantiems būdinga išraiška liudijo rašytojos senatvę lydinčią negalią. Pradėjus kalbą ji pasiguodė, kad žmones pažįstanti tik iš balso. Nusilpusios, skaudamos akys viską rodo kaip juodus  šešėlius kaskart vis labiau tankėjančiose miglose. Paklausta, kada skaitytojai sulauks antros atsiminimų  knygos „Vargai vartus kiloja“, rašytoja skėstelėjusi rankomis atsakė:

  • Mudvi su Rožyte kaip ir baigiame rašyti. Dar pagulės leidykloje. Nežinia ką pasakys Glavlitas. Turbūt pareikalaus kai ką išbraukti, kai ką prirašyti.
  • Dar norėtume eilėraščių vaikams rinkinėlį sudaryti, – prasitarė pokalbyje dalyvaujanti Rožė Klimašauskaitė.
  • Aš,Rožyt, be jūsų kaip be rankų. Jūs man lyg sesuo, – atsiliepė rašytoja. Kiek patylėjusi pridūrė:
  • Man jau nieko negalima planuoti, reikia tik dėkoti Viešpačiui už kiekvieną dar duotą dieną. Beje, sako, kad aš, sulaukusi 85 metų, esu seniausia  Lietuvos rašytoja. 

Ji skundėsi bloga savijauta. Sukasi galva, silpna, skauda sąnarius. Supratau, kad šnekos rašytoją vargina, mano vizitas tik trikdo.

Tai buvo pirmas ir paskutinis mano apsilankymas pas rašytoją Bronę Buivydaitę. Ji dar spėjo pasidžiaugti 1982 metais išėjusia biografine knyga „Vargai vartus kilnoja“. Bet jau nematė viršelio, neįžiūrėjo raidžių. Galėjo šią paskutinę savo knygą tik paglostyti.

Bronės Buivydaitės muziejus

Nelinksmai nuteikė tasai mano vizitas pas Bronę Buivydaitę. Sunkiai mezgėsi pokalbis. Rašytoja su kartėliu išsitarė, kad ji sovietinei visuomenei nereikalinga, užmiršta. Iš tiesų, išskyrus tą Bronės Buivydaitės jubiliejinį vakarą, ji niekur nebuvo kviečiama, retai kieno  lankoma ir minima kaip rašytoja. Jau neprisimenu, į kokius klausimus išgirdau lakoniškus rašytojos atsakymus, šito interviu nebandžiau rašyti. Atmintyje ryškus tik pačios Bronės Buivydaitės paveikslas. Ir dabar matau ją pravėsusiame kambaryje stovinčią prie krosnies, vilkinčią berankoviais kailinukais, panašią į gerąją, bet jau pavargusią močiutę…

Jau ilgėja žiemos dienos, po pusiaužiemio vis dažniau pasirodo grįžtanti saulė. Virš šerkšnotų medžių pasilypėjusi ji siunčia žemėn įžambiai srūvančius savo spindulius, kurie susilieja su kibirkščiuojančio sniego blizgesiu. Grįžta šviesa! Jos pasigedome, ėmėm ilgėtis, kai tokios ilgos buvo naktys ir vis daugėjo tamsos. Vieną tokią saulėtą 1984 metų sausio dieną, eidama devyniasdešimtuosius metus, rašytoja Bronė Buivydaitė baigė savo žemišką kelionę.  Buvo pašarvota savo namuose, aprengta, kaip prašė, tautiniais drabužiais. Buvo įvykdytas ir kitas velionės prašymas, antkapyje įrašyti žodžiai: „IŠĖJAU Į ŠVIESĄ, KAD PAREGĖČIAU TIESĄ“.

 Išėjo į Šviesą… O savo asmenybės šviesą rašytoja Bronė paliko knygose, eilėraščių posmuose, dienoraščio puslapiuose.

Nuotraukose: rašytoja Bronė Buivydaitė, 1930 m.; Bronės Buivydaitės namas, dabar rašytojos memorialinis muziejus,: savo 80 –metį pasitinkanti  rašytoja Bronė Buivydaitė

2020.04.25; 15:00

Prelatas Jonas Staškevičius anykštėnų būryje. Jono Junevičiaus nuotrauka

Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis

Pastaraisiais metais kone kas vasarą iš tolimosios Kanados Toronto miesto į Anykščių miesto šventę, Šv. Onos atlaidus atvyksta prelatas Jonas Staškevičius. Jis dalyvauja kiekviename Pasaulio anykštėnų bendrijos suvažiavime, yra šios bendrijos Garbės narys. Prelatas labai laukiamas gimtajame Pavarių kaime, jis įkvėpėjas ir organizatorius visos Staškevičių giminės gentainių susibūrimo, vykstančio čia didžiųjų atlaidų dienomis.

Juozapo ir Eugenijos Staškevičių šeima 1944 metų vasarą, artėjant karo frontui prie Anykščių, spėjo pasitraukti į Vakarus. Antraip jie tikriausiai būtų neišvengę sovietinių okupantų represijų ir atsidūrę Sibire. Kaip tėvams, taip ir vyriausiam jų sūneliui Jonukui, Anykščių pradinės mokyklos mokinukui, buvo liūdna palikti gimtinę, jaukius abišaliai Šventosios upės prisišliejusius, kalvų supamus Anykščius. Nedžiugino kelionė į nežinią ir dvejais metais jaunesnės už brolį sesutės Valytės. Tiktai mažajam, dar nė metų neturinčiam broliukui Romukui buvo gera, ramu be jokių rūpesčių glūdėti prie mamos krūtinės.

Aštuntus metus einančio Jonuko akims ir sielai pradėjęs vertis gimtojo krašto grožis, jau atsirandanti meilės gimtinei pajauta lydės jį visą gyvenimą. Gimtinės netektis taps ilgesiu. Dažnai, gana dažnai būnant svetur iškyla atmintyje regimi gimtojo krašto vaizdiniai. Į saulėtą erdvę savo žalias viršūnes nardinančios aukštūnės pušys, skubantis atiduoti Šventajai šaltinių vėsa dvelkiančius vandenis Variaus upokšnis, įvairiaspalvių žiedų prikupėjusiospašventupių lankos, padangėn smingantys Anykščių bažnyčios bokštai…

Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.

Geležinė šaltojo karo uždanga ilgam, net keliems dešimtmečiams atskyrė tėvynę palikusius lietuvius. Pirmiausia Staškevičių šeima apsistojo Vokietijos pasienyje su Danija, Flensburgo mieste. Ten Jonukas mokėsi pradinėje mokykloje. Po trejų metų Vokietijoje bei dar kitų trejų metų Anglijoje šeima įsikūrė didžiausiame Kanados mieste Toronte, kur rado prieglobstį tūkstančiai nuo sovietų okupacijos bėgusių lietuvių. Pabėgėliai būrėsi įvairiose lietuviškose draugijose, klubuose, lietuviškas dainas dainavo choruose, leido ir skaitė lietuviškus laikraščius. Daug dėmesio buvo skiriama patriotiniam vaikų ir jaunimo auklėjimui, lietuvių tautiškumo ugdymui, mokiniai lankė lietuvių šeštadieninę mokyklą. Jau paūgėjęs Jonas Staškevičius ir jo sesutė Valentina įstojo į Algimanto Ankudavičiaus įsteigtą ir jo vadovaujamą moksleivių ateitininkų St. Šalkauskio kuopą ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Jonas, baigęs gimnaziją, studijavo filosofiją Šventojo Augustino seminarijoje Toronte. Studijuoti teologijos išvyko į Romoje esantį Gregoriano universitetą. 1962 metų liepos 22 dieną Jonas Staškevičius buvo įšventintas kunigu.

Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl buvo pasirinktas dvasininko kelias? Matyt, kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, esti pašauktas ten, kur turėtų būti. Augo katalikiškoje šeimoje, kartu su tėvais eidavo melstis į Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijos bažnyčią, švęsdavo Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes. Dar būdamas gimnazistas Jonas suprato, kad tikėjimas yra gyvenimo druska, kad reikia tiesinti prie Dievo vedantį kelią. Norą tapti kunigu žadino ir gyvas pavyzdys – dėdė ir krikštatėvis Jonas Staškevičius. Pasišventimas kunigystei, meilė Dievui ir žmogui džiugino artimuosius, parapijiečius, visus jį pažinojusius. Sukrėtė tolimąjį Torontą pasiekusi žinia – nebėra šviesaus kunigo Jono Staškevičiaus, jis mirė kaip tikėjimo kankinys Sibiro gulaguose. Turbūt tai labiausiai paakino sūnėną ir krikštasūnį rinktis dvasininko kelią, stoti savo bendravardžio, bendrapavardžio dėdės vieton. Kunigu tapo ir kitas sūnėnas, jauniausias Jono brolis, gimęs jau ne Lietuvoje,Vytautas Staškevičius.

Jono Staškevičiaus kunigystės kelias prasidėjo toje pačioje Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijoje, kuri 1974 metais gavo Toronto arkivyskupijos leidimą persikelti į tais metais įsisteigusį Misisogos (Mississauga) miestą. Ta pačia proga buvo gautas leidimas parapiją ir naujai statomą bažnyčią pavadinti Lietuvos Kankinių vardu. Po netikėtos klebono kunigo Petro Ažubalio mirties Lietuvos Kankinių bažnyčios klebono pareigos atiteko kunigui Jonui Staškevičiui. Tapęs šios lietuviškos šventovės klebonu, rūpinosi jos atnaujinimu, modernizavimu. Rūpėjo jam ir Šv. Jono lietuvių kapinės, ten radosi koplyčia, paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, paties rankomis sukurta Rūpintojėlio skulptūra. Visa dabartinė apylinkė, kurioje yra lietuviškos kapinės ir Lietuvos Kankinių bažnyčia, yra pavadinta „Anapiliu“ ir tuo vardu įregistruota Kanados valdžios įstaigose.

Visos bėgančio laiko kunigo Jono dienos, metai skirti sielovadai, kovai su tamsos jėgomis, su nuodėme, atskiriančia žmogų nuo Dievo, nuo savęs paties, nuo gėrio ir meilės. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek kunigo Jono Staškevičiaus aukota mišių, kiek pakrikštyta, sutuokta, palydėta į amžinybę tautiečių bei kitų katalikų. Kokią nesuskaičiuojamą daugybę kartų į savo ir kitų besimeldžiančiųjų bažnyčioje lūpas ir širdis buvo įdėtas prašymas „Gelbėk mus, Viešpatie“…

Gera sugrįžti į Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.

Šviesios atminties dėdė kunigas Jonas, kaip kankinys miręs lageryje, laiške buvusiems parapijiečiams rašė, kad pasaulį reikia gelbėti meile. Jis atlaidžiai šypsojosi ir savo budeliams.

Meilė stipresnė net už mirtį. Tačiau be Dievo pagalbos žmogus bejėgis. Kaip ir daugelį užjūriuose atsidūrusių lietuvių kunigą Joną Staškevičių labai liūdino, širdį dilgino žinios iš okupuotos Lietuvos. Barbariškai išniekinti žuvusių partizanų kūnai, tremtys į Sibiro platybes, lageriai, tikinčiųjų persekiojimai… Tėvynė kenčia. Kaip toje dainoje: „Kraujo upeliai teka, o ašarėlių lig pažastėlių“. Atrodė, kad pavergta Lietuva dar ilgai bus okupantų junge.

Ir štai įvyko stebuklas. Dovydas įveikė Galijotą… Pasaulį nustebino Baltijos kelias, kone dviejų milijonų susikibusių už rankų, suvienytų meilės tėvynei, laisvės siekio žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino. Tankus, ginkluotus kareivius pasitinkanti tūkstantinė minia. Ji ginkluota daina ir Lietuvos vardu… Sužinojus, kad Lietuva jau laisva, nepriklausoma, džiaugsmo ašaros vilgė tėvynainių skruostus. Stebuklas, tikras Dievo duotas stebuklas!

Nenusakomą šviesų jausmą patyrė prelatas Jonas Staškevičius, po daugelio metų atvykęs aplankyti tėviškę, jau Nepriklausomą Lietuvą, susipažinti su naujos kartos nematytais gentainiais. Norėjosi apkabinti svyruoklį beržą, žydinčią liepą, glostyti gėlę, peržegnoti kiekvieną sodybą, sveikintis su kiekvienu sutiktu žmogumi. Didingai gražūs Kanados gamtovaizdžiai. Tyravandeniai ežerai, horizontą užsklendžiantys kalnai… Tačiau koks mielas ir savas lietuviškas peizažas… Tarytum sakantis: čia tavo tėvynė, čia tavo gimtinė, tavo šaknys… Kaip paukščius, taip ir žmones tėviškė šaukia sugrįžti.

Prelatas Jonas Staškevičius laiške autoriams rašė: „Turėjau dvi progas trumpai lankytis pavergtoje Lietuvoje. Pirmą kartą lankiausi 1978 m. su būriu lietuvių iš Londono parapijos ir savo broliu Vytautu. Slapta savo giminių  brolis buvo nugabentas į Pavares, o mane vienas giminaitis nuvežė tiesiai pas kleboną Albertą Talačką. Su juo sutarėme, kad pernakvojęs Pavarėse, rytojaus rytą, birželio 3 dieną 8 val. Mišias aukosiu Anykščių bažnyčioje prie pagrindinio altoriaus. Tuo metu Lietuvoje Mišios dar buvo aukojamos lotynų kalba, bet klebonas žinojo, kad išeivijoje Mišias jau aukojame lietuvių kalba. Tai manęs paklausė, ar turiu aukojamų Mišių lietuviškus tekstus. Atsakiau, kad turiu. Tai jis pasiūlė man Mišias aukoti lietuvių kalba. Tą rytojaus rytą taip ir padariau. Mane stebino,  kad susirinkę ryte anykštėnai  taip gražiai atsakinėjo  į visus Mišių kreipinius, nors tai buvo ir jiems pirmosios lietuviškos Mišios Anykščiuose. Ypatingai ir pats tada susijaudinau, kai skaitydamas visuotines maldas, kuriose į kiekvieną kreipinį atsakoma: „Meldžiam Tave, Viešpatie“, aš, visai net nepagalvojęs, paskaičiau iš savo mišioliuko kreipinį: „Lietuvai duoti laisvę teikis…“ ir visi žmonės garsiai atsiliepė: „Meldžiam Tave, Viešpatie“.

Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis

Vėliau manęs nebeįsileido Lietuvon. Tačiau 1988 m. ankstyvą pavasarį vėl atsirado galimybė. Priklausiau Kanadoje veikiančio „KestonCollege“ padalinio, kovojančio už religijos laisvę komunistiniuose kraštuose, valdybai. Tuo metu valdyba gavo leidimą atstovams vykti Maskvon pas Tarybų Sąjungos Religinių reikalų viršininką ir išreikšti savo reikalavimus. Kadangi mūsų skyriuje buvo ukrainiečiai, lietuviai, latviai ir estai, tai gavome leidimą po lankymosi Maskvoje dar aplankyti savo krašto Religinių reikalų viršininkus. Todėl mudu su profesoriumi Romu Vaštoku, kaip lietuviai Kanados atstovai, lankėmės Vilniuje ir Kaune. Tuo metu dar daug kas buvo draudžiama, tvyrojo baimė, pokalbiuose nesimatė geresnio rytojaus. Tačiau tuojau pat tą vasarą viskas tiesiog stebuklingai pasikeitė. Tada supratom: tikrai Dievas stebuklą padarė!“

Garbaus amžiaus sulaukęs prelatas Jonas Staškevičius prašo Dievo, kad dar neleistų jam pavargti, kad dar galėtų tarnauti parapijiečiams. Minėtame laiške jis rašo: „Dabartiniu metu vėl „prižiūriu“ dvi savo buvusias parapijas Londono vyskupijoje. Londono mieste Šiluvos Mergelės Marijos buvusi lietuvių parapija jau savo pastatų nebeturi ir yra prisiglaudusi vienos vietinės parapijos patalpose, o aš esu jų kapelionas. Delhi mieste Šv. Kazimiero lietuviška parapija dar turi savo pastatus ir veikia, o aš esu tos parapijos administratorius – klebonas. Norėjau atkreipti dėmesį, kad Torontas nėra viskas, nes yra ir kitos vietovės, kuriose tenka darbuotis, o pats didžiausias centras yra „Anapilis“ Misisogos mieste“.

Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Aplankius Lietuvą, Anykščių kraštą, pabendravus su tėviškėnais, regis, palengvėja metų našta. Lankys, kol leis jėgos. Grįžta į Kanadą pažvalėjęs, dar norintis tarnauti Dievui ir žmonėms. Daug, jau daug Kanados lietuvių atgulė Šv. Jono kapinėse. Tarp jų palikuonių – vis mažiau kalbančių lietuviškai. „Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba“, – sakė Vydūnas. Negerai, kai tie dar šnekantys lietuviškai vis įterpia svetimžodžius. Gal bent kiek padės apvalyti tą šnekamąją Kanados lietuvių kalbą prelato Jono Staškevičiaus sudarytas ir išleistas „Tinginių žodynas“, kur jis siūlo paplitusius tarptautinius žodžius pakeisti lietuviškais atitikmenimis, kurių kalbantys pritingi prisiminti, ieškoti.

Su prelatu Jonu Staškevičiumi susitikome, bendravome 2019 m. vasarą, dalyvaudami Miesto šventės renginiuose. Jis džiaugėsi gražiomis permainomis Anykščiuose. Mes, anykštėnai, jas ne visada pastebime. Padovanojo savo naujausią lietuvių ir anglų kalbomis parašytą knygą „Pasaulio pagrindai: naujoji prielaida“, kurioje kalbama, kaip susiderina tikslieji mokslai su religija. Yra apie ką pamąstyti, paskaičius šią religinę studiją. Atsisveikindami pasilinkėjome vėl susitikti, bendrauti, jei Dievas leis, ateinančią vasarą. Tada gal bandysime aiškintis, kas yra neretai minima, bet daugeliui sunkiai suvokiama amžinybė, kurioje dingsta į mirtį vedęs laikas, išnyksta atstumais matuojama erdvė.

Pasakojimo autoriai – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis

2020.03.18; 15:20

Paminklas Antanui Vienuoliui. Skulptorius – Petras Aleksandravičius. Vytauto Visocko nuotr.

Paskelbtas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas

Tuos, kuriuos domina praėjusio šimtmečio sovietinės okupacijos laikotarpio mūsų tautos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo realijos, nudžiugins A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus išleista knyga, kuri pavadinta poeto Kazio Inčiūros iš tremties rašyto laiško Antanui Vienuoliui – Žukauskui sakinio žodžiais „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“.

Naujasis leidinys džiugina ne tik puikia poligrafija, bet ir turinio pateikimo akademiniu lygiu. Tasai turinys – tai Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas. Šią įspūdiną ir reikšmingą, nesenstančią knygą sudarė ir parengė spaudai Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.

Sudarytojai daug pastangų ir ryžto pareikalavusį darbą pavadino šaltinių publikacija. Jiems tų šaltinių, A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinio palikimo, teko ieškoti Lietuvos centriniame archyve, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos rankraštyne, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų, ir rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko muziejų fonduose. Surasta trisdešimt keturių (neskaičiuojant paties A.Vienuolio – Žukausko) adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai – perlaidos, telegramos ir sveikinimai, rašyti 1944 -1957 metais. Šių radinių faksimiles matome knygos puslapiuose. Dauguma laiškų niekur neskelbta.

Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Publikuojamų laiškų A. Vienuoliui – Žukauskui, rašytojui ir Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatui autoriai, žymūs tarpukario Lietuvos teisininkas Zigmas Tolušis, poetas Kazys Inčiūra, buvęs „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, atsidūrę tremtyje, lageriuose buvę aukšti valdžios pareigūnai, mokytojai, rašytojui pažįstami vaistininkai, gydytojai, artimesni ar tolimesni giminaičiai.

Prašydami knygų, vienokios ar kitokios pagalbos kreipėsi į A. Vienuolį – Žukauską ir nepažįstami asmenys. Rašytojas negalėjo likti abejingas nuskriaustų tėvynainių prašymams, negalėjo nejaudinti jų, tapusių tremtiniais, politiniais kaliniais, patirtos kančios, slogi kasdienybė. Knygoje skelbiami laiškai, adresantų godos ir padėkos žodžiai liudija, kad rašytojas tiek dvasiškai, tiek materialiai rėmė tremtinius, politinius kalinius. Rašė jiems paguodos ir atjautos laiškus, siuntė pinigų perlaidas, vaistus, maisto siuntinius ir knygas.

Knygos sudarytojai prieš kiekvieno adresanto laiškų publikacijas talpina paties adresanto biogramą su nuotrauka. Jį pristatydami nurodo, dėl ko buvo suimtas ir nuteistas lagerio, tremties bausme, išsiaiškina, kaip susiklostė likimas atlikus bausmę ir grįžus į Lietuvą, pasidomi šeimynine padėtimi. Lietuvos  ypatingojo archyvo KGB ir VRM skyriuose atrastus pagrindinius duomenis reikėjo patikslinti ir papildyti, gilintis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistus tomus, perversti įvairius žinynus, enciklopedijas bei kitus leidinius, ieškoti buvusių tremtinių ir politinių kalinių palikuonių, su jais susitikti, kalbėtis.

Šaltinių publikacijas lydi išsamūs komentarai. Komentuojami laiškuose minimi asmenvardžiai, vietovardžiai, įvykiai, atvejai… (kone pusaštunto šimto išnašų!) 480 knygos puslapiuose paskelbta rengėjų surinktas A.Vienuolio – Žukausko  ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas – laiškai, kaltinamųjų tardymo protokolai, arešto, kratų orderiai, tremties paskyros bei kita vaizdinė dokumentinė medžiaga.

Pavyko knygos rengėjams rasti ir rašytojo sūnaus Stasio Žukausko, vargusio Rusijos lageriuose, laiškų. Baimė dėl sūnaus likimo keletą metų gildė tėvo širdį. Daug pastangų dėjo A. Vienuolis Žukauskas, kad būtų išlaisvintas sūnus, rašė prašymus J. Paleckiui, M. Šumauskui, K.Korsakui ir kitiems sovietų valdžios šulams. Tačiau jie neskubėjo tesėti pažadų.

Patyręs širdgėlą dėl savo sūnaus tremties, A.Vienuolis – Žukauskas negalėjo neatjausti, nesuprasti atskirtų nuo artimųjų tremtinių, politinių kalinių skausmo ir nevilties, prašantiems pagalbos stengėsi kaip galėdamas padėti. Jis ryžosi pasakyti kalbą tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, bet apie tai kalbėti nebuvo leista. Dabar šios kalbos tekstą randame išleistoje knygoje.

Perskaitę šaltinių publikacijas įsitikiname, kokie sunkūs buvo mūsų literatūros klasikui praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio metai, jau paskutinieji jo gyvenimo ir kūrybos kelyje, kiek reikėjo jėgų, ištvermės ir ryžto, kad nepalūžtų dvasia, nepultų neviltin. Būdamas jau senyvo amžiaus, kamuojamas ligų, turėdamas nemažai įsipareigojimų Antanas Vienuolis – Žukauskas rasdavo laiko tarpininkauti tremtiniams su prašymais grįžti į Lietuvą, rašyti laiškus, siųsti siuntinius.

Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.

Ačiū Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui, kad užteko kantrybės ir pasišventimo ieškant ir rengiant spaudai su rašytoju Antanu Vienuoliu – Žukausku susijusį epistolinį palikimą. Ši unikali knyga – rašytinis paminklas tėviškėnui rašytojui.

Šaltinių publikacijos mums byloja apie Antano Vienuolio – Žukausko asmenybės šviesą, tėvynės meilę, vienijusią su ištremtais, į politinių kalinių lagerius patekusiais tautiečiais, kurių laiškai liudija apie patirtas kančias, tėvynės ilgesį, laisvės troškimą.

Tikėtina, kad dar liko nerastų laiškų, liudijančių A.Vienuolio – Žukausko paramą tremtiniams bei politiniams kaliniams. Knygos rengėjai prašo atminties institucijų darbuotojus, akademinės bendruomenės narius ir visus kitus asmenis, publikacijų skaitytojus informuoti juos apie naujai surastą ar jiems nežinomą (ar neprieinamą) A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinį palikimą ir bet kokius kitus šaltinius, liudijančius rašytojo kontaktą su jais.

2020.02.13; 06:20                            

Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Birželio 8–9 dienomis šeimas ir kūrėjus Anykščiuose, Dainuvos slėnyje, suburs literatūros festivalis „Nuotykiai tęsiasi!“. Vyks kūrybinės dirbtuvės, žaidimai, kino ir teatro premjeros, geriausių animacinių filmų peržiūros, dalyvaus vaikų knygų autoriai.
 
Festivalis „Nuotykiai tęsiasi!“ pripažintas geriausiu praėjusių metų Anykščių renginiu vaikams ir jaunimui.
 
Kaip ir praėjusiais metais, organizatoriai į festivalį surinko geriausius knygų vaikams autorius. Jie festivalyje ne tik pristatys savo knygas, bet ir ves kūrybines dirbtuves mažiesiems. Į „žiauriai geras“ dirbtuves pakvies 2018 metų knygos vaikams „Sibiro haiku“ autorės rašytoja Jurga Vilė bei iliustruotoja Lina Itagaki.
 
Į susitikimą kūrybinėse dirbtuvėse kvies ir gražiausios 2018 metų knygos – Mariaus Marcinkevičiaus „Maži eilėraščiai mažiems“ – iliustruotoja, šiais metais Bolonijos knygų mugėje specialiu diplomu apdovanota Rasa Jančiauskaitė, bei premija už geriausią 2019 metų knygą mažiausiems skaitytojams – Mariaus Marcinkevičiaus „Sivužas“ – apdovanota iliustruotoja Lina Dūdaitė.
 
Šeimas kelionėse po mitologinį fantazijų pasaulį vedžios geriausios 2018 metų knygos vaikams ir paaugliams „Klampynių kronikos“ autorė Neringa Vaitkutė, geriausios 2017 metų knygos paaugliams „Kaukas Gugis ir kerų karas“ autorius Justinas Žilinskas, lietuviškosios mitologijos žinovė, knygų „Didžioji būtybių knyga“ ir „Sukeistas“ autorė Kotryna Zylė.
 
Lietuvos šaulių sąjungos 100-mečio jubiliejų vaikai galės atšvęsti kartu su istoriku, vaikų knygų autoriumi Norbertu Černiausku. Drauge su iliustruotoja Birute Bikelyte jis ne tik pristatys knygą „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“, bet ir vadovaus jaunųjų riterių įšventinimo turnyrui ir su šauliais virs košę, kurią skanauti galės visi festivalio dalyviai.
 
Festivalyje vienas populiariausių vaikų knygų rašytojų Tomas Dirgėla vienam vakarui pakeis amplua – šeštadienio vakarą jis pasirodys kartu su vaikų rašytojų muzikine grupe „Knygų vaikai“.
 
Festivalio lankytojai pirmieji Lietuvoje galės išvysti Kristinos Buožytės virtualios realybės animacinį filmą „Angelų takais“, sukurtą pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Prestižiniame Venecijos kino festivalyje pristatytas projektas šiuo metu keliauja po tarptautinius festivalius ir skina apdovanojimus. Jo premjera Lietuvoje numatoma tik rudenį. Animacinio filmo „Miškas“ autorius Ignas Meilūnas mažiesiems pristatys savo naujausią kūrinį – animacinį filmą „Matilda“, vaikams jis leis susipažinti su animacijos kūrimo ypatumais.
 
Festivalį Anykščių kultūros centre uždarys trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ ir garsiausio trumpametražių filmų festivalio Klermono-Ferano parengta animacinių filmų programa visai šeimai.
 
Šeštadienio popietę „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, aktorius ir atlikėjas Paulius Tamolė kartu su muzikantais pristatys dar niekur nerodytą, „Kristupo festivaliui“ kuriamą muzikinę pasaką „Sniego karalienė“. Iškart po jos vyks suneštinė festivalio vakarienė. Organizatoriai vaišins troškiniu, o lankytojai kviečiami pasirūpinti užkandžiais ir atsineštomis gėrybėmis dalintis su kaimynais.
 
Pirmą kartą Anykščiuose ir „Vėjų teatras“ surengs koncertą pagal Mariaus Marcinkevičiaus knygą „Maži eilėraščiai mažiems“. Festivalio lankytojus džiugins aktorių kurtos ir atliekamos dainos.
 
Šiųmetinė festivalio naujiena – Tėvų krantas. Tai erdvė, kurioje suaugusieji galės pailsėti, pabendrauti ir pasisemti idėjų iš kitų tėvų bei išgirsti apie žaidimų ir knygų skaitymo svarbą mažiesiems.
 
Dar viena džiugi naujiena mažiesiems – žaidimų erdvė. Joje veiks stalo žaidimų studijos „Vienaragis“ erdvė, kurioje vaikai galės susipažinti su įvairiais žaidimais ir sukurti savo pačių istorijas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.08; 09:33

Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.

Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).

Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.

 Vytautas Visockas

[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.

Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.

Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?

Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…

Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.

Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?

Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]

Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?

Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“

Prasmingos ir viltingos kelionės!

Nuotraukos – Vytauto Visocko

2017-07-24

Einant nuo Antano Vienuolio memorialinės sodybos tiltu per Šventąją, upės krante žydinčios gėlės skelbia : „Čia gera sugrįžti“. Nors nesu anykštėnas, bet man taip pat gera lankytis lietuvių literatūros klasikų krašte, susitikti su studijų laikų bičiuliais Anykščių garbės piliečiais Milda ir Vygandu Račkaičiais, vasarą gyvenančiais Latavoje. Daug kartų čia būta. Pastaroji viešnagė sutapo su liepos 20-23 d. vykusia miesto švente „Švenčia Anykščiai“. Maloniai nustebino didžiulė keturių dienų programa, paskelbta „Savaitėje“ ir pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“. Šventė, kokios galėtų pavydėti net ir Vilniaus savivaldybė.

Deja, aš mačiau tik nedidelę jos dalį, tik tai, kas vyko miesto parke, Anykščių senamiestyje, konkrečiai: šventinę eiseną nuo Anykščių koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos centro į A.Baranausko aikštę; šioje aikštėje mačiau visus floristinius kilimus (jų nuotraukas paskelbsime kitą dieną), o Anykščių senamiestyje – kai kuriuos šio krašto muziejų eksponatus.

Mūsų skaitytojams siūlome pasižiūrėti į šventėn žygiuojančius anykštėnus („Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs!”), pasižvalgyti po miesto senamiestį…

Vytautas Visockas – nuotraukų autorius

« 1 2 »

2017-07-23

rackaiciai_0

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė“

vanagas_rimantas

Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų – vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje “Pasaulio anykštėnas” aprašiau tokią anekdotinę situaciją:

– Jūs verkiat, kad Anykščiuose nebėra jaunimo. Pažiūrėkit, kiek vien Šventojoje maudosi!

Iš tiesų… Pažiūrėkim, paskaičiuokim, kas gi susirinko vienoje maudykloje. Štai vasaros anykštėnė Indrė, atvažiavusi atostogų pas senelius iš Londono. Štai Ieva ir Martynas, atkakę iš Norvegijos aplankyti tėvų. Štai kaimynų dukra, parlėkusi iš Ispanijos. Štai Viltė su dukrele, vyrą laikinai palikusi Miunchene… Tikrai, kiek gražaus, sveiko jaunimo dar turime!..

Continue reading „Ašara ant voratinklio…“

sakralinis_0

Ilgametis Anykščių Šv. Mato bažnyčos klebonas, Anykščių dekanato dekanas monsinjoras Albertas Talačka (1921-1999) buvo vienas ryškiausių šio krašto šviesuolių, mėgęs ir gyvai domėjęsis daile. Monsinjorą domino tiek senieji, neįkainojamą tautos kultūrinį palikimą sudarantys dailės kūriniai, tiek tuometinis dailės vyksmas – ne tik pripažintų menininkų kūryba, bet ir jaunų perspektyvių dailininkų kūrybiniai ieškojimai. Jo rūpesčiu Anykščių šventovė pasipuošė profesionalių Lietuvos dailininkų sukurtais sakralinės dailės kūriniais. Anykščių parapijai atiteko monsinjoro sukaupta dailės kūrinių kolekcija, galinti didžiuotis ne vienu puikiu pasaulinio garso dailininko ar Lietuvos dailės klasiko sukurtu kūriniu. 

Continue reading „Monsinjoro Alberto Talačkos dailės kūrinių kolekcija Anykščių Sakralinio meno centre“

domicele_1

Kiekvieną kartą, kai tik atvažiuoju į Antano Baranausko, Jono Biliūno, Juozo Tumo- Vaižganto, Antano Vienuolio kraštą, pas studijų draugą Vygandą Račkaitį ir jo žmoną Mildą Telksnytę – Anykščių rajono Garbės piliečius – visada iškyla klausimas: ką dar naujo galėčiau pamatyti šiame nuostabiame krašte, kur tiek daug kultūros, istorijos, gamtos paminklų? Beveik visur jau ne kartą lankytasi, fotografuota, grožėtasi ir gėrėtasi garsiųjų anykštėnų palikimu, o dabartinių – pastangomis tą palikimą išsaugoti, puoselėti, rodyti visai Lietuvai.

Milda ir Vygandas pasitarę siūlo važiuoti prie Virintos, kur labai gražus gamtovaizdis, kur gyvena Domicelė Juodžiūnaitė – kaimo poetė, šiemet išleidusi jau ketvirtą savo kūrybos knygelę.

Continue reading „Vakaro žaros“