Tarp Pauosupės ir Palėvenės – pluoštas Viliaus Baltrėno prisiminimų
Pirmų pirma privalau pabrėžti: esu gan mėgėjiškas paeiliuotojas. Su paprastais, sakyčiau, tradiciniais eilėraštukais. Su prastokai aprengtomis knygelaitėmis. Kam gi būtų pūtę į jaunas galvas šiokį tokį literatūrinį supratimą garbieji VU šviesuoliai J.Lebedys, V.Zaborskaitė, M.Lukšienė, I.Kostkevičiūtė, D.Sauka… Taigi kam?.. – jeigu šiandien nesuvokčiau savojo, kaip čia išvaizdžiau pasakius… – stono ir statuso.
O pradžių pradžia?.. Galbūt tokia… Pirmąjį posmelį būsiu sueiliavęs – dar nemokėdamas rašyti. Mamos dieną nubėgęs priraškiau pagriovy geltonuojančių… pienių žiedų. Įteikiau ir padeklamavau. Atsimenu mamos akis!
Mama, kilusi iš nediduko – ne tiktai pavadinimu – Rudikėlių kaimo, buvo ėjusi pradžios mokyklą. Tėtis, gimęs ir augęs didokoje didelio Miliūnų kaimo taip pat valstiečių šeimoje, kaip pasakodavosi, susikalė mokyklinėms knygelėms medinį ,,karmonėlį“… Ir tuo jo mokslai baigėsi: piemenavo, bernavo. Griebėsi meistrysrtės, buvo auksarankis… Mėgęs drožinėti.
Padarydavo vieną kitą ,,autentišką“ liaudies instrumentą. Jau gilioje senatvėje – maniškei žmonai, muzikinės lemties profesorei, padėjo keletą originalių instrumentų atgaivinti, prikelti iš užmaršties.
Abu tėvai, mano supratimu, anam laikui buvo ganėtinai šviesūs, imlūs kultūrinei slinkčiai. Tai vis – per nuoširdžiausiai pamėgtąją kaimo muziką, per garsingus kupiškėnų susibūrimus, vaišingus suėjimus, smagius pasidainavimus… Ir man mama, ar ką siūdama, ar šaip ką darydama – yra išringavusi visas visas kaimo melodijas.
Itin spalvinga, savitai šakota asmenybė buvo mamos brolis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis iš to pat Rudikėlių kaimo – daugelio aplink pažinotas, smarkusis Pranas Kirda. Linksmakalbis ir dainorius. Važiuodavo per laukus stačias mėšlinose vežėčiose ir garsiai traukdavo: ,,Kas gi tau, mergyte, iš stiklinių gonkų, iš plaukų šilkinių, akių mėlynų…” Lipte prilipusiam sūnėnui – padainuodavo jumoristinų, kupiškėnišku sąmojumi padruskintų dainelių. Nesyk pasigrožėdamas deklamuodavo ,,Anykščių šilelį”… Gal užkrėtė?..
Taip ir prasidėjo. Alizavos septynmetėje – pabiro eilėraštukai sienlaikraščiui. Nuo 1952 metų – eiliutojas Kupiškio vidurinėje, buvau nuolat spausdinamas rajono laikraštyje. Kviečiamas kartu su kitais ką paskaityti Kupiškio kultūros namų renginiuose.
Nagi, su tais renginiais, su pasirodymais plačiajai visuomenei susiję ir nuotykingų epizodų… Gal kas kupiškėnų dar pamena – gausingiems klausytojams eiles skaitantį per lietų atšlepsėjusį vaikinuką su… smagiai atraitotomis kelnėmis. Būsimam poetui tas išsiblaškymas, ko gero, pritiko ir buvo visiškai dovanotinas…
Kitas epizodas – jau iš Universiteto, bet susijęs vėlgi su Kupiškiu. Buvau ten pakviestas – per spalio švenčių iškilmes Kultūros namuose garbingai atsiimti aukso medalį. Pirmą Kupiškio mokyklų istorijoje: 1957 m. abiturientui, už mokslus, už egzaminus be priekaištų, už pavyzdingą elgesį. O po iškilmių grįžusį į Vilnių – pasitiko siurprizas: viešai iškabintas fakulteto prodekano rūstus papeikimas. Kad nedalyvavau vilniečių šventinėje demonstracijoje. Nors… išvažiuodamas sutikimą buvau gavęs.
Taigi – vis dar Kupiškis. Visais aspektais likęs įsimintinas visam gyvenimui. Čia atskubėjo mano paauglystė. Čia mane globojo ir kūrybai skatino legendinė daugelio kupiškėnų kartų Mokytoja – lituanistė Felicija Jakutytė. Iš čia buvau priimtas į Lietuvos radijo literatų sambūrį, Vilniuje sulaukęs paskatinančios premijos – iš įspūdingai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir žurnalisto Leono Stepanausko rankų.
Betgi Kupiškis… Po savojo kaimo pradinės, po Alizavos septynmetės – Kupiškis man buvo pirmas ir tikrų tikriausias didmiestis! Su įspūdingiausia bažnyčia. Su turgumi. Didele aikšte centre… Taipgi – su įsidėmėtinu Konelio malūnu, kuris ir mums vakarais mokykloje įžiebdavo elektrą… Neretai ji gesdavo ir užgesdavo, nemažam išdaigininkų šurmuliui ir džiaugsmui. Grįždavom į balanos gadynę. Žibinome žvakes, žvakutes… Būdavo – kad ir popiergalius… Nenuobodžiavom.
O Kupiškio mokytojai?.. O Kupiškio mokytojai!.. Jie taipgi buvo kur kas įdomesni ir išvaizdesni už alizaviškius. Labiau išsilavinę ir išprusę. Pedagogai iš pašaukimo… Jakutytė, Pajarskas, Striupas, Dubrindis, Daukšaitė, Sasnauskas… Vardai ne visų likę atminty. Vadindavom pavardėmis, retkarčiais, kaipgi be to – ir pravardėmis… O jauną prancūzų kalbos mokytoją – tiktai Aldute!
Literatūros studijoms iškakdamas į Vilnių, nemaniau, jog visą gyvenimėlį matysiu prieš akis ir tokį paprastą mokyklinį vaizdelį… Mes, pulkelis dešimtos b vyrukų – Romas Tonka, Algis Maironis, Algimantas Čepelė, Vilius Baltrėnas… Ir dar.. Ir dar.. Po bulviakasio talkos – pėsčiomis žygiuojame namo, Kupiškin… Keliolika kilometrų!.. Nemanykit, niekieno nevaryti. Smarkūs ir narsūs – tikri vyrai. Su vyriška daina!
O vėlgi… – savieji, gimtieji namai, namučiai… Kaip, o kaip besilankyti į juos – nebeegzistuojančius? Jų dar būta, kai kelerius mokslo metus glaudžiausi Kupišky privačiai. Tai pas ,,šeimininkiukus“ Stankevičius, tai pas ,,davatkėlę“ Jonušytę ar Jonuškaitę… Į pabaigą – pas Jonuko Prapiesčio tėvus. To paties Jonuko, vėliau, jau naujaisiais laikais, išaugusio iki teisingumo ministro, teisėjo, etc. Tėviškėj – bebūta tik vasaromis.
Atskubėjus studijoms į Vilnių – niekur iš sostinės pabėgti nė nebežadėta. Tėviškę lankydavau: kol buvo namai ir tėvai… Melioracija – neilgai trukus be pėdsakų sulygino viską su žeme. Teisybė, trobą perpirko kaimynė, nusikeldama į Palėvenėlės miestelį. Tėvai – išsikėlė į Rokiškį. Ten ir pasilaidojo.
Tėviškės, gimtų namų netektį ir su tuo susijusius jausmus – daug vėliau išgyvenau iš naujo. Leisdamas į svietą pakeliui su vaikiškomis išdygusias penkias lyrikos knygas suaugusiems. Su gan dažnais savų namų, tėviškės, tėvynės motyvais. Gimtųjų apylinkių, savosios žemės ir visko, kas su ja suaugę, įvaizdis – išliko visam laikui. Iki šiol sakau: mūsų kaime buvo taip ir taip, mūsų kaimynai darė tą ir tą… Išlikusi begalinė nostalgija to savojo krašto žmonėms, jų gyvenimo būdui. Žemei, gyvulėliams, ūkio darbams. Nostalgija tiems giminių ir kaimynų suėjimams – kasdieniškomis ir šventiškomis, linksmomis ir liūdnomis progomis.
Oi, mokėjo kupiškėnai ne tiktai pagerbti, iškilmingai palaidoti ir apraudoti mirusius. Visais laikais, visomis aplinkybėmis gebėjo ir smagiai pasiviešnagėti, taipgi patys – vaišingai sutikti ir priimti svečius. Kelti didingas vestuves ir linksmas krikštynas, švęsti ir džiaugtis. Išlikęs nedylantis iš širdies ilgesys – tiems patiems įvairiausiems pasibuvimams, neskubriam gyvenimui, sodriai šnekėsenai, savotiškai nešiosenai, šeimininkių begalinėms išmonėms… Visam tradiciniam etnografiniam paveldui… Ko, iš teisybės, šiandienos skubrioje bėgtyje, kasdieniškoje aplinkoje – gal ne taip daug ir belikę?.. O vis viena – apšnekama, prisimenama, neįsivaizduojamai šio ir to trūksta, ir tiek.
Betgi gal per daug įsismaginau… Laikas persikelti į Vilnių. Prie mokslų, prie darbų, prie savosios, kad ir ne per didžiausios, kūrybinės priebėgos…
…Garbiuosius VU dėstytojus, vėliau suprofesorėjusius, kaipgi – išauginusius ir iš mūsų gabaus kurso gausų būrį profesorių – jau minėjau. Jie mums buvo didieji kelrodžiai. O greta tiesioginių studijų… Istorinės ekskursijos. Menotyros ir svetimų kalbų fakultatyvai. Tautosakos rinkėjų ekspedicijos. Literatų būrelio diskusijos su mus lankančiais rašytojais… Visa pamažėliais kaupėsi į tą patį aruodą, lavino ir prusino. Skatino, be abejo, ir saviems mėginimams. Eiliavimo priepuoliai tai padažnėdavo, tai vėl retėjo: viena kita publikacija – studentų, jaunimo spaudoje… Kol – vėl lyg išsiveržė… O kasdienybė kremtančiam mokslus nebuvo paprasta. Nuo trečio kurso – studijuodamas kartu ir dirbau. Savaitraščio redakcijoje… Tame pačiame ,,Gimtajame krašte“, kur ir išbuvau bemaž keturiasdešimt metų…
Darbas daru… Betgi redakcija ypatinga tuo, kad čia kartu dirbo arba nuolatos lankydavosi nemaža rašytojų. Ir vyresnių, ir patys jauniausieji, būsimieji. Bičiuliavomės.
Eidavome pas kaimynus į RS pietauti. Ne kaip tikrieji nariai, juokaudavome, o kaip „nariai-valgytojai”… Tenai, eilutėje prie pietų, vienąsyk inteligentiškasis literatūrologas Vincas Auryla pristatė mane jaunesnės kartos garsenybei – poetui ir kylančiam kritikui Valdemarui Kukului. ,,Na, va! – pakratė ranką poetas. – Kupiškėnai… Žinau, broleli, pavardę… Vienukart perrausiau visus rajoninio komplektus – su vietos literatų kūryba. Štai jau ir čia…“
Rašančių, jau išleidusių vieną kitą knygą ar tik besiruošiančių, mūsų redakcijoje įvairiu laiku darbavosi ne vienas. Ir Petras Dirgėla, ir Stasys Kašauskas, ir Vladas Braziūnas… Ir dar… Ir dar… Kai po ilgesnio rengimosi pagaliau su didoku popierių ryšuliu susiruošiau į ,,Moksleivio“ redakciją, ten jau buvo perėjęs mūsiškis Stsys Kašauskas. Pavartinėjo, paskaitė eilėraštukus… Žinai, sako, niekur čia, broleli, nevaikštinėk, nesisukaliok… Drožk tiesiai, nosies tiesumu – į ,,Vagos“ leidyklą. Ir priims, ir išleis…
Taip ir nutiko. Redagavo Dalia Montvilienė. Pavadinimą pirmai knygelei parinko tuometinis Vaikų literatūros skyriaus vedėjas Jonas Linkevičius: ,,Ryto sniegena“, pagal vieną eilėraštuką, ir tiek. Rūpestis ir problema buvo nebent tokia, kad redaktorė pasiūlė iš karto leisti dvi knygeles… Tam kartui susiturėjom – didelį pluoštą palikom vėliau leistiems rinkinėliams.
Raginimų į leidybą buvau jau ir anksčiau girdėjęs. Mano paeiliavimams labai palankūs buvo du šviesios atminties dzūkai: jau minėtasis literatūrologas, kritikas Vincas Auryla ir artimas mano bičiulis, poetas Martynas Vainilaitis. Skatino, ragino – rašyk, spausdinkis. Tu privalai… Taip ir ėmė rastis tų sniegenų. Tik vis kitokiais vardais… Pelėdai – visi savi pelėdžiukai gražūs ir nepaprasti?… Niekad nesu svarstęs, kuris čia rinkinėlis… Nors, prisipažinsiu, gan buvo paglostyta širdis, kai vieno susitikimo metu Felicija Jakutytė kažkaip ypatingai džiaugėsi nediduke knygute ,,Ką saldi uogelė sakė“. Na, ir visos kitos – tai dar iki šiol neatlyginta skola svarbiausiai mano kelyje Mokytojai.
Sakote, kas lemia, kas įkvepia… Ogi, visi čia paminėti ir nepaminėti paraginimai. Palankūs, ypač mažiausiųjų skaitytojukų, žvilgsniai… Ir visa, kas skamba, kas žydi aplink. Kas skaidriai juokiasi arba neretai ir verkia… Tai šaltinis troškuliui ar kvaituliui, ar kaip kitaip pasakyti…. Bent jau šeimos artimieji žino, kad jeigu iš esmės – niekas daugiau šiam žmogeliui ir nerūpėjo. Visos buities negandos, visos bėdos ar klaidos, naivus patiklumas – iš to paties kelmo.
Knygelės… atsirasdavo lyg ir iš nieko. O gal ir iš ne vienąsyk kiaurai pražiburiuotų naktų. Neretai į leidyklą skubindavosi po dvi. Kai pasisekdavo labiau atitrūkti nuo kasdieninių realijų arba išsiprašyti kokių nors atostogų. Ne vieną kartą gal ir persistengta, paskubėta publikuoti. Visko būta. Rūpesčių rasdavosi ir tokių – kaip suvaldyti įsisiautėjančią, sakykim, ,,personalizuotą“ leidybą. Ypač kai stigo popieriaus ir t.t. Kai gero popieriaus radosi į valias – tiražai, deja, susitraukė nuo įprastinių 20 000 iki 1 000 arba net ir iki kelių šimtelių… Autoriaus pasigarsinimo užgaidoms paaukotas visos šeimynos užgyventasis požeminis garažas – kuo giliau, negrįžtamaipalindęs po žeme.
Ėgi, viskas – lyg vanduo nuo žąsytės uodegos! Sakytum, nieko nė nebūta…. Ir jokių skambių apmatų, planų, pažadų ar užsimojimų… Užkimbi už kokių poros žodžių, už kokio nors nebeatstojančio sąskambio – ir tegu sau rieda, tegu rutuliojasi toliau. Savo spėkomis, savais keliais takeliais. Mėgindamas kaip nors sudrausminti, išmintingiau surikiuoti – tiktai pagadini. Eilėraštukas ar didesnis koks paeiliavimas – ne dienraščio vedamasis. Nemėgsta postringavimų, išsamiai protingų išlukštenimų. Ginkdie, persistengiančios auklės moralų… Prie kūrinėlio sėkmės ar įtaigos – daugiau prisideda, sakyčiau, ne autorius, o pats pasaulyje išmoningiausias veikėjas – skaitytojas. Su savo erdve, patirtimi, išmintimi. Autoriaus kūrinėlis – tik tos erdvės kontūrai, tik paskata: išgirsti, pamatyti, pačiam pamąstyti, gal ką netikėta suprasti ar netyčia atrasti.
Nežinau, gal ne visada man pavykdavo tinkamai, įtaigiai tuos erdvės kontūrus suramstyti… Kad be šnekos – susišnekėtume! Kad patyliukais, kaip kupiškėnai sako, susigiedotume… Ką dabar bepadarysi, jei rezultatas ne visai toks, kokio norėta ar tikėtasi.
O metų metų – jau visa virtinė…
Didžiausia mano silpnybė buvo ir tebėra – neatgrasomas polinkis į skambesnį žodį, poetinė muzika, melodingumas… Tuo gyvenau, kitaip nemokėjau ir nesistengiau. To pirmų pirmiausia ir ieškojau, tebeieškau – didžiųjų, tikrųjų talentų, o ne ,,narių-valgytojų“ knygose ir knygelėse. Mano mėgstamiausieji – J.Baltrušaitis, S.Nėris, du netolimi kraštiečiai Kaziai: Binkis ir Jakubėnas… Pririnkčiau ir daugiau – vis tuo pačiu keliu kepurę kilnodamas… O kaipgi iš tiesų nepriminčiau Martyno Vainilaičio… Arba – su nuostabia poetinio žodžio ir dvasios dovana – Zitos Gaižauskaitės… Ir dar gal ne vieno, gal…
Po tų pakeliavimų poezijos padangėmis – sunku, be galo sunku grįžti prie savos kasdienybės. Lyg kėsintumeisi matuotis tau neskirtus kūrybinius retežius… O jeigu netyčia tavo nuosavoj erdvėje – šmėsteli koks kad ir pasiklydęs padoresnis sąskambis, kokia ryškėlesnė psalva ar atspalvis, koks nors netikėtas šypsnis – ačiū likimui ir už tai! Daugiau ką – Jis, Jo Prakilnioji Didenybė, manding visai išmintingai … bus patausojęs kitiems…
2017-07-02
