Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.
Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.
Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.
Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.
Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.
Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.
Turkijos vėliava
Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?
Azerbaidžano vėliava
O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.
Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.
Archyvai. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriui Daliui Žižiui perduos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvo dalį, kurią nuo 1939 metų pavyko išsaugoti Lietuvos diplomatui, Lietuvos generaliniam konsului Kanadoje Vytautui Jonui Gyliui.
Tarp perduodamų dokumentų – svarbių Lietuvos tarptautinių sutarčių originalai: Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis, Lietuvos sutartys su Latvija nuo 1922 iki 1925 metų, 1934 metais Ženevoje pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo (Baltijos Antantės) sutartis ir daug kitų.
Unikalios Lietuvos valstybės archyvinės medžiagos, kurią nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios saugojo V. J. Gylys, perdavimą inicijavo ir koordinavo Lietuvos ambasada Kanadoje.
Lietuvos centriniame valstybės archyve jau yra saugomas Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje fondas: diplomatų Lozoraičių archyvas, pasiuntinybėje dirbusių diplomatų tėvo ir sūnaus Jurgių Baltrušaičių, Antano Liutkaus veiklos dokumentai. 2019 metais perduotas Vasario 16-osios akto signataro, Lietuvos užsienio reikalų viceministro ir diplomato Petro Klimo (1891-1969) ir jo šeimos dokumentų ir nuotraukų archyvas.
Čekijoje atrasti M. Dobužinskio archyviniai dokumentai perduoti Lietuvai. Kultūros min. nuotr.
Tarpukario Lietuvos scenografo, grafiko ir tapytojo Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) archyviniai dokumentai, atrasti Čekijoje, penktadienį oficialiai perduoti Lietuvos literatūros ir meno archyvui. M. Dobužinskio archyvinius dokumentus Kultūros ministerijoje perdavė Lietuvos ambasadorius Čekijos Respublikoje Laimonas Talat-Kelpša.
Pasak pranešimo, apie aptiktus M. Dobužinskio archyvinius dokumentus Lietuvos ambasadai Čekijos Respublikoje pranešė Čekijos Respublikos nacionalinės bibliotekos mokslinė bendradarbė Anastazie Kopřivová. Tvarkydama po giminaičio mirties jai patikėtą palikimą, tarp asmeninių velionio daiktų A. Kopřivová rado ir šį M. Dobužinskio Prahoje paliktą rinkinį.
Moteris iškart kreipėsi į Lietuvos ambasadą ir pasiūlė perduoti šias vertybes, jos žodžiais, „ten, kur jos ir priklauso“, – Lietuvos valstybei.
„Mstislavas Dobužinskis sukūrė netikėtumo efektą, palikęs voką su savo darbais Prahoje, voką, kuris, pergyvenęs kelis sudėtingus dešimtmečius, atsidūrė ponios Anastazijos rankose. Ji pati negalėjo patikėti, kokį grožį prieš save išvydo. Nors suprato šių dokumentų ir piešinių vertę, pirmiausia – komercinę, tačiau grąžino juos Lietuvos valstybei. Tokių žmonių dėka kultūros paveldas išlieka. Džiaugiuosi, kad Mstislavo Dobužinskio čekiškasis puslapis grįžta“, – sakė Lietuvos ambasadorius Čekijos Respublikoje L. Talat-Kelpša.
Kultūros ministras Simonas Kairys teigė, kad į Lietuvą grąžinami M. Dobužinskio archyvai yra graži proga prisiminti ryškų menininką, kuris Lietuvą vadino savo antrąja tėvyne, savo protėvių žeme.
„Gera matyti, kad į M. Dobužinskio, per savo gyvenimą aplankiusio daugybę šalių ir miestų, protėvių žemę parkeliauja tikrai vertingi archyviniai dokumentai. Ne mažiau nuostabi ir jų atradimo bei perdavimo Lietuvai istorija. Šis gražus įvykis gimė dėl vieno žmogaus supratingumo ir nesavanaudiškumo. Todėl pasinaudodamas proga noriu ypač padėkoti poniai A. Kopřivová. Jos poelgis ne tik atveria mums naujus M. Dobužinskio istorijos puslapius, bet ir apskritai yra tikras geranoriškumo pavyzdys“, – kalbėjo kultūros ministras S. Kairys.
Pasak Lietuvos vyriausiosios archyvarės Kristinos Ramonienės, visi nauji atradimai nepaprastai džiugina, o šiemet minint Archyvų metus tai yra viena didesnių progų pasidžiaugti, kad mes stiprėjame, kad turime, ką parodyti, ką pristatyti, atrasti, tyrinėti.
Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktoriaus doc. dr. Juozapo Blažiūno teigimu, tam tikros nuotraukos ir dokumentai užminė labai daug mįslių, tad bus siekiama jas išnarplioti.
Lietuvos literatūros ir meno archyvui iš viso perduoti 236 dokumentai, tarp kurių – įvairios 1930–1939 m. M. Dobužinskio kūrybinės bei gyvenimo veiklos fotografijos, portretinės nuotraukos, korespondencija, „Lith-Art-Film“ kompanijos dokumentacija, spektaklių scenografijų ir kostiumų eskizai, miestų piešiniai, grafikos darbai, įvairūs raštai.
Iš senos LDK bajorų giminės kilęs M. Dobužinskis nemažą gyvenimo dalį praleido užsienyje: studijavo Sankt Peterburge ir Miunchene, gyveno Londone, Paryžiuje ir Niujorke, kūrė scenografiją Rusijos teatro spektakliams. 1924 m. emigravo į Lietuvą ir tapo mūsų valstybės piliečiu, iki 1939 m. dirbo Valstybės teatre Kaune dailininku-scenografu. 1936 m. į Prahą menininką pasikvietė tuometės Čekoslovakijos nacionalinis teatras ir užsakė jam sukurti spektaklio „Eugenijus Oneginas“ dekoracijų ir kostiumų eskizus. Su savimi iš Lietuvos menininkas atsivežė ir piešinių, asmeninės korespondencijos, kurie jam išvykus liko Prahoje.
Istorikas Arūnas Bubnys atsako į Seimo narių klausimus. Jis – kairėje, viršuje. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo metu vyksta baigiamasis etapas, prasidėjęs Arūno Bubnio, dabartinio LGGRTC Tyrimų departamento direktoriaus, vadovaujamos 17 darbuotojų grupės skundu LR Seimui dėl LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko netinkamo vadovavimo.
Seimui pašalinus A. Jakubauską, į LGGRTC generalinio direktoriaus postą buvo pasiūlytas pats A. Bubnys.
Š. m. balandžio 19 d. įvyko Seimo Laisvės kovų ir valstybes atminties komisijos posėdis (nuotolinis), kuriame buvo svarstomas A. Bubnio kandidatūros tinkamumas užimti Centro generalinio direktoriaus postą.
Svarstymo metu buvo paminėta mano, kaip buvusio Lietuvos Archyvų departamento direktoriaus, pavardė.
Prof. E. Jovaiša tarp kitų klausimų A. Bubniui pakartotinai uždavė Seimo posėdyje neatsakytą R. Žemaitaičio klausimą, ar A. Bubnys 1998 m. buvo atleistas ar pats atsistatydino is Lietuvos Ypatingojo archyvo direktoriaus pareigų?
A.Bubnys į šį klausimą atsakė trumpai, bet dviprasmiškai, leisdamas suprasti, kad dėl nesutarimų su manimi, nes aš vis tiek būčiau jį atleidęs iš Lietuvos Ypatingojo archyvo diretoriaus pareigų. Prieš tai, pristatomajame nenuotoliniame Seimo posėdyje, atsakydamas į minėtą R. Žemaitaičio klausimą, be kita ko, pasakė:
“Galų gale aš nebuvau atleistas, aš formaliai nebuvau atleistas, aš pats išėjau savo noru, tiesiog grįžau dirbti į Lietuvos istorijos institutą. Savo noru. Nors, aišku, jau buvo sudarytos tokios sąlygos, kad normalaus darbo nebuvo galima dirbti.”
Vos ne auka. Kaip buvo iš tikrųjų? Nesutarimų buvo. Skyrėsi mano ir A. Bubnio požiūriai darbo organizavimo klausimais, reiklumu visiems darbuotojams, jų darbo kokybei.
Taip jau atsitiko, jog, faktiškai, visas Ypatingojo archyvo tvarkymo darbas, net ūkinis aprūpinimas susikoncentravo mano rankose. Aš pas direktorių A. Bubnį, būdamas jo pavaduotoju, ateidavau su konkrečiais darbo organizavimo pasiūlymais. Būdavo visaip: A. Bubnys būdavo ir patenkintas ir ne, bet dėl daugumos klausimų susitarti pavykdavo.
Tačiau, mano nuomone, vienas labai svarbus klausimas, susijęs su darbuotojų darbo vertinimu, įstrigo nepajudinamai. Archyvo darbuotojams buvo mokamos premijos, menkos, bet visgi mokamos. Tačiau nebuvo jokio premijų mokėjimo reglamentavimo, nebuvo jokios sąsajos su darbuotojo darbo indėliu, su jo atsidavimu darbui. Kaip nebuvo jokių darbo vertinimo kriterijų, apskritai. Visa tai buvo A. Bubnio rankose. Ir man jo šiuo klausimu paveikti nepavyko. As daug kartu siūliau A. Bubniui pasinaudoti kitų Lietuvos archyvų darbo vertinimo patirtimi, bet buvau neišgirstas. Atvirai sakant, man neretai buvo gėda žiūrėti darbuotojams i akis.
Dėl A. Bubnio atleidimo ar atsistatydinimo.
A. Bubnys kalbėjo tiesą, sakydamas, jog atsistatydino pats, nelaukdamas atleidimo iš darbo. Bet klausiusieji jo paaiškinimų Seimo nariai ir
kiti galėjo susidaryti įspūdį, jog jis turėjo būti atleistas dėl, kaip minėjau, nesutarimų su manimi, tuo metu jau Lietuvos archyvų departamento direktoriumi, galima pagalvoti, kerštaujančiu už tuos nesutarimus.
Ne visai taip. A. Bubnys turėjo dvi drausmines nuobaudas.
Viena nuobauda – griežtas papeikimas buvo už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Del Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų, esančių LR Vidaus reikalų ministerijoje, saugojimo sutvarkymo” neivykdymą. Kita nuobauda buvo susijusi su Lietuvos Ypatingojo archyvo patalpų apsaugos netinkamu organizavimu. Tokios nuobaudos vienasmeniškai, nepasitarus su kolegomis, neskiriamos, ypač, kai susirūpinimą išreiškė Vyriausybė.
Turėdamas šias dvi nuobaudas, A.Bubnys, matyt, nuogąstavo, jog Departamento direktorius gali ji atleisti iš užimamų pareigų. Galbūt, todėl jis ir jo vienminčiai, siekdami užbėgti tokiam įvykiui už akių, suorganizavo Departamento direktoriaus diskreditavimo kampaniją visuomenės akyse. Beveik du mėnesius tęsėsi ši arši kampanija: trys Lietuvos dienraščiai – Respublika, Lietuvos rytas, Kauno diena, radijas, televizija vos ne kiekvieną dieną skelbė A. Bubnio ir kitų “aktyvistų” interviu, komentarus, sukeliančius įtarimus man nebūtais dalykais. Buvo net kreipimaisi į Seimą, Lietuvos prokuratūrą.
Vieno skundo Prokuratūrai vien pavadinimo užtenka suprasti autoriaus intencijai: „Dėl Antano Šoliūno nusavintų ir paslėptų ypatingos reikšmės dokumentų bylų”.
Mat 1998 m. pabaigoje, man jau būnant Departamento direktoriumi, atsitiktinumo dėka į mano rankas iš nepažįstamų žmonių pateko kelios
bylos, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo kažkada paimtos iš KGB archyvo. Gavęs tas bylas, atnešiau jas į Lietuvos Ypatingąjį archyvą.
Kadangi buvo vakaras, darbuotojų jau nebuvo, padėjau jas į seifą savo buvusiame kabinete priešais direktoriaus A. Bubnio kabinetą. Tai buvo
KGB agentų bylos, apie kurias Lietuvoje dar nebuvo žinoma.
Seifas. Slaptai.lt nuotr.
Tos istorijos ir bylų paslaptyje nuo archyvų darbuotojų aš nelaikiau: apie tas bylas žinojo ne vienas žmogus, tame tarpe ir A. Bubnys.
Bet kai prieš mane buvo pradėta minėta diskreditavimo kampanija, jos dalyviams užteko “išradingumo” paskelbti, jog aš tas bylas pasisavinau ir paslėpiau.
Šioje istorijoje Prokuratūra tik skėstelėjo rankomis.
Juokingiausia, kad, nežiūrint visko, aš visai nesiruošiau atleisti A. Bubnio iš užimamų pareigų.
Minėtame Seimo komisijos posėdyje paskutinė, uždavinėjusi klausimus A. Bubniui, buvo Seimo narė Laima Andrikienė. Ar ištversite, Arūnai, – paklausė ji. Geras klausimas.
Prancūzija atvėrė savo archyvus apie genocidą Ruandoje prieš 27 metus. Visi iki šiol po užraktu buvę 1990-1994 metų dokumentai dabar bus prieinami viešai, rašoma trečiadienį oficialiame leidinyje paskelbtame nutarime.
Minėti dokumentai, be kita ko, yra diplomatinės notos ir telegramos, susijusios su tuometinio prezidento François‘o Mitterrand‘o ir tuometinio premjero Edouard‘o Balladuro darbu.
Istorikų komisija kovo pabaigoje pareiškė, kad ir Prancūzijai tenka politinė atsakomybė dėl genocido Ruandoje 1994 metais. Ekspertai kaltino tuometinę valdžia „aklumu“ ir „klaidomis“, nes ji neužkirto kelio genocidui.
Tačiau „bendrininkavimas“ žudant nebuvo įrodytas, sakoma ataskaitoje. Ruandos vyriausybė archyvų atvėrimą pavadino „svarbiu žingsniu“.
Buvusioje Vokietijos ir Belgijos kolonijoje Ruandoje hutų etninės grupės atstovai per tris mėnesius nužudė mažiausiai 800 000 žmonių.
Dauguma aukų buvo tutsių mažumos nariai. Tačiau buvo nužudyta ir daug nuosaikių hutų. Prancūzijos kariuomenė 1994 metais buvo dislokuota regione su JT mandatu.
Paryžiuje trečiadienį genocido aukos buvo pagerbtos tylos minute. Ceremonijoje, be kitų, dalyvavo užsienio reikalų ministras Jeanas-Yvesas Le Drainas bei Ruandos ambasadorius Prancūzijoje François‘as Xavieras Ngarambė.
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Liepos pradžioje į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas Andrew Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais. Seimo pirmininkas neslepia, kad šis kreipimasis stokoja istorinio aplinkybių pagrindimo.
Tuo metu Seimo narys Arvydas Anušauskas siūlo tiek F. Kukliansky, tiek A. Bakeriui pasidomėti plačiau J. Lukšos–Daumanto biografija.
Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. rugpjūčio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė partizanas, vienas Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui lyderių J. Lukša-Daumantas, 2021-uosius paskelbė J.Lukšos-Daumanto metais.
Birželio 30 dieną už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 91 Seimo narys, susilaikė 1 parlamentaras.
Dokumente pabrėžiama, kad rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas svarbiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat įvertinami nuopelnai ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veikla prasiveržus už geležinės uždangos, besąlygiška ištikimybė partizano priesaikai. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Liepos 1 dieną į Seimo pirmininką kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius J. Lukšos-Daumanto metais.
Kreipimesi pabrėžiama, kad J. Lukša–Daumantas priklausė Lietuvos aktyvistų frontui.
„Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (toliau LAF) buvo iš anksto suformuotas kaip vokiečių sąjungininkas, veikiantis okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo organizacija, neslėpusi savo antisemitinės pakraipos ir tuo didžiavosi, o daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų persekiojimu ir žudymu“, – teigiama pranešime.
„Nepaisant antisovietinės veiklos ir vėlesnio konflikto su nacių valdžia, LAF deklaruota nepriklausomos Lietuvos vizija buvo etniškai „gryna“ tėvynė, kurioje nebūtų vietos žydų tautybės piliečiams. Nors yra abejojančių J.Lukšos-Daumanto kalte dėl karo nusikaltimų ir teigiančių, jog nepakanka tai įrodančių dokumentų, manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų J. Lukšos- Daumanto metais. Šiandien visame pasaulyje istorija vertinama iš naujo ir visose Vakarų demokratijose vis garsiau sakoma, kad net žinomiausios pasaulio asmenybės ir lyderiai turės netekti savo šlovės ir nuopelnų, jei jie kartu buvo ir rasistai, fanatikai ar antisemitai. Lietuva, kaip demokratinė, Vakarų pasaulio vertybėmis besivadovaujanti valstybė, irgi turės laikytis šių nuostatų“, – teigiama kreipimesi į Seimo pirmininką.
V. Pranckietis: kreipimesi trūksta istorinių faktų
Seimo pirmininkas apgailestavo, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeri nesikreipė į Seimą anksčiau.
„Reakcija yra pavėluota. Pateikimas 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais, jam bus šimtas metų. Jis gimęs 1921 metais. Pateikimas Seime įvykęs birželio 18 dieną, jokių reakcijų ar patarimų per tą laikotarpį nebuvo ir priėmimas įvyko birželio 30 dieną (…) o dabartinė reakcija atėjo liepos 1 d. O ir reakcija yra galbūt neva kelianti tokių abejonių. (…) Nėra informacijos, o bandoma sakyti, kad jos kažkur yra“, – sakė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Pasak Seimo vadovo, kreipimesi trūksta istorinių faktų.
„Šiame kreipimesi istoriniai faktai net nedėstomi. Tik kreipimasis, kad gal nereikėtų to daryti (skelbti 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais – ELTA). Mes su žydų bendruomene turime puikus santykius ir nuolat diskutuojame įvairiais klausimais. Aš tikrai esu daug kartų pasisakęs aiškiai ir vienareikšmiškai, kad žmonės susiję su holokaustu, neturėtų būti gerbiami ir negali būti. O šiuo atveju jokių duomenų apie tai, kad Lukša–Daumantas būtų susijęs su holokaustu, nėra, yra tik nuomonė“, – sakė V. Pranckietis.
A. Anušauskas: siūlyčiau F. Kukliansky pasidomėti plačiau
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovo rabino A. Bakerio kreipimasis į Seimo pirmininką stokoja istorinių faktų.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
„Pats pareiškimas nėra diskusinis ir kviečiantis išsiaiškinti. Yra ignoruojami patys svarbiausi faktai, kurie liečia J. Lukšą-Daumantą (…) F. Kukliansky turėjo pateikti dokumentus pirmiausia, o dabar yra tik interpretacijos. O šios interpretacijos eina iš KGB archyvų, iš niekur kitur“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
Seimo narys pabrėžė, kad J. Lukša–Daumantas nebuvo joks LAF lyderis ir nėra patvirtinta jokia jo narystė. Pasak jo, LAF organizacija apskritai neturėjo narysčių.
„Pirmiausia sovietinis saugumas 1941 m. pradžioje turėjo žinių apie LAF, kuris buvo įsteigtas Berlyne. Jie turėjo žinių, kad tame dalyvavo lietuvių veikėjai. Kita vertus, sovietinis saugumas identifikuodavo ne vieną jaunimo grupę, kurios turėdavo pačių įvairiausių pavadinimų. Bet praktiškai tik vieną kartą sovietinis saugumas nustatė LAF grupę. Tai buvo LAF Vilniaus štabas ir jo narius suėmė balandžio mėnesį, o birželio mėnesį išvežė į su kaliniais į Rusiją, kur jie galiausiai buvo išžudyti. Tai čia detalės yra svarbios, nes J. Lukša–Daumantas nebuvo kažkoks vadovas. Jis tuo metu buvo jaunuolis, ką tik pabaigęs gimnaziją. Jaunas žmogus, kuris tuo metu buvo suimtas. Jo biografijoje žodžiai apie LAF atsirado jau pokariu. Kai sovietinis saugumas visus atisovietinio pasipriešinimo dalyvius sąmoningai mėgino sieti su šia organizacija, nesvarbu, kokios pakraipos jie būtų, ar tautininkai, ar krikdemininkai visus dėjo į vieną LAF pintinę. Tai manau, kad tai yra svarbus faktas“, – teigė A. Anušauskas.
A. Anušausko teigimu, kad J. Lukšą–Daumantą sovietinė valdžia suėmė būtent už jo antisovietinę veiklą.
„Jis buvo tiesiog per jaunas ir niekam nežinomas vaikinas. Nepaisant to, jį vis tiek suėmė už antisovietinę veiklą. Ne už kokią nors kitą, pabrėžiu, bet už antisovietinę veiklą ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (…) O ką jis galėjo būdamas kalėjime organizuoti šios organizacijos veiklą, ar nuostatas, atsišaukimus? Manau, čia galima daug ką prifantazuoti, bet nieko panašaus tikrai nebuvo. Be abejo, jis negalėjo žinoti, kur atskiri yra LAF nariai bei kaip jie elgsis nacių okupacijos metais“, – sakė Eltai Seimo narys. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas Andrew Baker. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kreipimesi į Seimo pirmininką F. Kukliansky bei A. Bakeris ragina J. Lukšos–Daumanto klausimą perduoti ištirti Prezidento sudarytai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietų okupacijos režimams įvertinti, taip siekiant aiškaus ir kritiško šio tragiško istorijos etapo įvertinimo. Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
A. Anušauskas tuo metu teigia, kad pirmiausia kreipimosi iniciatoriams reikėjo išsiaiškinti faktus, o tik paskui skelbti interpretacijas.
„Iš pradžių reikėjo kreiptis į komisiją bei išsiaiškinti faktus, tuomet skelbti interpretacijas“, – sakė jis.
Seimo narys kviečia F. Kukliansky pasitikrinti savo duomenis archyve.
„Aš pasiūlyčiau Kukliansky paprastą iššūkį. Einam kartu į archyvą, jeigu ji turi tokius duomenis bei nuorodas, kas, kur. Imam tas bylas ir išsiaiškinkim. Kaip ten yra su konkrečiu asmeniu. Čia ne apie LAF kalba, o apie konkretų asmenį J. Lukšą bei jo dalyvavimą. Prašom, aš visuomet pasiruošęs“, – Eltai teigė A. Anušauskas.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.
Te jie paspringsta faktais ir argumentais
Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.
Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).
Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone”. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne”; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka”. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.”
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų”.
Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę”. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.” Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.” Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.”
Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai” (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.” Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga”, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis” požiūris dažnai iškreipia istoriją.
Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso” veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią”, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą” ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų” – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?
Klastojimo nuojauta
Po Putino „užčiaupsime” kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas”. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.
„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.” Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo”. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.
Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai, kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.
Komunistų išpažintis miniai reikalaujant
2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas” atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.” (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija”; deja, ne „visa”, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais”, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).
Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times”). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.
NKVD budeliai
1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1”, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.
Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai” buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.
1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai” pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją” (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.
Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?
Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija”, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija”.
Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») – išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais” iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.
KGB archyvų paslaptys
Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.
Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.
Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки”), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos” laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.
Tie kiti iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos”. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos”) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?”
Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…
Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas”) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.”
Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo
Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams”, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai” pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške”. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,” – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.
Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.”
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristato atnaujintą archyvinių dokumentų svetainę anglų kalba www.kgbdocuments.eu. Sukurtas naujas dizainas, patogesnė paieškos sistema, patalpinta daugiau informacijos apie KGB veiklos sferas, struktūrą, metodus, KGB vadovus. Šiame dokumentų viešinimo etape bus koncentruojamasi į 1954–1990 m. laikotarpį.
Rusijos vykdomi informaciniai karai Baltijos šalyse ir Vakaruose sudėtingą XX amžiaus istoriją interpretuojant sau naudinga linkme ir vykdant šmeižto bei kompromitavimo akcijas skatina istorikus nelikti nuošalyje. Sovietinių represinių institucijų dokumentų (toliau – KGB dokumentai) viešinimas turėtų prisidėti prie istorinės tiesos sklaidos ir melo neutralizavimo, sovietinės sistemos bei jos vykdytų nusikaltimų pažinimo.
Baltijos šalyse ar Ukrainoje dalinai išlikę KGB dokumentai atskleidžia sovietinio režimo esmę, veiklos principus (prievarta, kontrolė, baimė, teisinis nihilizmas), platų okupantų nusikaltimų spektrą ir nepagražintą sovietinio gyvenimo realybę. Priešingai nei Rusijoje, kurios archyvuose saugomi sovietinio saugumo dokumentai yra įslaptinti, Lietuvos archyvų dokumentai su tam tikromis išimtimis yra viešai prieinami visuomenei ir istorikams. Siekiant palengvinti prieigą prie šių dokumentų, 2007 m. bendradarbiaujant Lietuvos, Latvijos, Estijos istorikams pradėjo veikti internetinė svetainė www.kgbdocuments.eu. Svetainėje viešinami KGB veiklos dokumentai, geriausiai atspindintys šios sovietinės represinės struktūros veiklą ir įvykdytus nusikaltimus. Tai aktualu ir svarbu ne tik Baltijos šalių visuomenei, mokslininkams, bet ir pačios Rusijos ar Vakarų valstybių mokslininkams, kurie tyrinėja sovietinę sistemą, KGB ar slaptųjų tarnybų veiklą bendrai.
Viešam naudojimui pristatoma atnaujinta svetainėwww.kgbdocuments.eu: sukurtas naujas dizainas, patogesnė paieškos sistema, patalpinta daugiau informacijos apie KGB veiklos sferas, struktūrą, metodus, KGB vadovus. Šiame dokumentų viešinimo etape bus koncentruojamasi į 1954–1990 m. laikotarpį. Ateityje planuojama viešinti 1940–1953 m. dokumentus, atspindinčius Baltijos šalių sovietizaciją, represijas, ginkluotą rezistenciją ir jos slopinimą.
Dokumentai atrenkami ir viešinami pagal numatytus kriterijus. Šiuo metu pateikiami direktyvinio pobūdžio dokumentai, kurie atspindi KGB veiklos ir organizavimo principus. Internetinės svetainės pagrindinė kalba – anglų, kuria nurodomos dokumentų antraštės ir santrumpos, o dokumentai skelbiami originalo – rusų – kalba. Ateityje prie šio projekto planuoja prisijungti ir Ukrainos istorikai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Prancūzijos tyrėjai sako, kad nacistinės Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris tikrai mirė Berlyne 1945 m. nuo kalio cianido nuodų ir šautinės žaizdos. Jie tai tvirtina po to, kai jiems buvo suteikta reta teisė ištirti Maskvoje saugomus diktatoriaus dantų fragmentus, praneša AFP.
„Nėra jokios abejonės, kad dantys autentiški. Mūsų tyrimas patvirtina, kad A. Hitleris mirė 1945 m.“, – profesorius Philippe’as Charlier’is sakė naujienų agentūrai AFP.
„Galime baigti visas sąmokslo teorijas apie A. Hitlerį. Jis nepabėgo į Argentiną povandeniniu laivu, jis nesislapstė nei slaptoje bazėje Antarktidoje, nei nematomoje Mėnulio pusėje“, – sakė profesorius.
Tyrimas, kurį P. Charlier’is atliko drauge su dar keturiais mokslininkais, buvo publikuotas penktadienį mokslo žurnale „European Journal of Internal Medicine“.
2017 m. kovo ir liepos mėnesiais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir valstybės archyvai mokslininkų komandai leido apžiūrėti diktatoriaus kaulus pirmą kartą nuo 1946 m.
Prancūzų komandai buvo parodytas, kaip sakoma, A. Hitlerio, kaukolės fragmentas su tikriausiai kulkos palikta skyle kairėje pusėje. Tyrėjams nebuvo leista paimti šio fragmento mėginių.
Pasak mokslininkų, fragmento sandara visiškai atitiko radiografinius A. Hitlerio kaukolės tyrimus, atliktus likus metams iki jo mirties.
P. Charlier’is sako, kad ši studija patvirtina visuotinai pripažintą versiją, jog diktatorius mirė bunkeryje Berlyne 1945 m. balandžio 30 d. drauge su savo kompanione Eva Braun.
Kaip rašo laikraštis „Kommersant“, RF Konstitucinis teismas (KT) nutarė, kad valstybės slaptieji archyvai, įslaptinti prieš 30 metų ir seniau, gali būti atverti. Taip sakoma nuosprendyje dėl istoriko „Memorial“ centro pirmininko pavaduotojo Nikitos Petrovo skundo.
Nuosprendis buvo priimtas dar 2012 metų lapkričio 22 dieną (dokumento Nr. 2226-0/2012).
