Po savo mirties aš iš pradžių dažnai pagalvodavau, kad užstojusi klampi žiema yra gilesnė net už pačią giliausią mintį.
Apsnigti automobiliai gražiai pūpso kieme, kuriame manęs jau nėra. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad ir gyvas būdamas nebuvau didelis vairavimo entuziastas, nesiveržiau nei į profesionalus, nei į mėgėjus, o kieme vakarais stovėdavo ne mano, o mano žmonos automobilis.
Langai čia apšalę, tačiau niekam dėl to neskauda, o jeigu pasaulis staiga imtų ir atitirptų, pro nušvitusį iliuminatoriaus stiklą šmėkštelėjęs veidas greičiau priklausytų neatpažintam vaiduokliu nei man.
Jeigu dabar būčiau gyvas, brisčiau į žiemą nesustodamas, per speigą ir pūgą be pabaigos, nebijodamas nušalti iki skausmo rankų ar kokio kito organo, nes fizinis skausmas prideda egzistencinio tikrumo ir užaštrina gyvasties pojūtį. Gaila, kad gyvas būdamas nesupratau, jog didžiausioji gyvenimo prasmė yra bristi per pūgą be pabaigos nežinoma kryptimi.
Keista, nieko nesakykite, yra stebėti pasaulį be manęs, kuriame siautėja netramdomas objektyvumas, nerimsta jau nekontroliuojamas lyrinio subjekto pavidalu įsismarkavęs nesuinteresuotumas.
Lesyklėlėje. Slaptai.lt nuotr.
O labiausiai vargina šiame apleistame pasaulyje be manęs tai, kad vien tik siela pastumti daiktų iš vietos čia nepavyksta net ir nemažai paplušėjus. Visai neseniai uraganiniu greičiu praskriejau virš apsnigtų medžių, tačiau nesujudėjo nė menkiausia medžio šakelė, nepasikėlė į viršų nė smulkiausia sniego dulkelė! Prabėgus valandėlei kitai, didelė sniego paklodė šlamštelėjo nuo medžio ant žemės neatlaikiusi savo pačios svorio savaimingai. Nesunku įsivaizduoti, kad užstojęs pasaulio savaimingumas tokioje nesmagumo būsenoje anksčiau ar vėliau taip pat pradeda įkyrėti. Kaip norėtųsi dabar įmerkti rankas į sniego pusnį ir nušalti, – net sunku papasakoti. Todėl tikriausiai neatsitiktinai man artimiausia būtybė šiame pasaulyje yra sniegena, t. y. toks paukštukas su nušalusiai raudona papilve.
Kita vertus, tik dabar, po mirties, pasimato tikrasis, t. y. ne adaptuotasis estetikos kategorijose ir pritaikytas patogiam vartojimui, o klaikusis pasaulio grožis. Dabar apžvelgiant pasaulio tyrlaukius ištuštėjusiu žvilgsniu jau nekyla jokios abejonės dėl to, kad pasaulio grožis neturi jokios pridėtinės vertės, o yra tik nuožmaus abejingumo mirtingojo likimui manifestacija.
Jeigu už tiesą kai kurie universitetų bendruomenės naivuoliai laiko sielos preegzistencijos teoriją, skelbiančią apie išankstinį sielos egzistavimą, kurį ji esą beveik pamiršta subendravardiklinta su kūnu ir išsibarsčiusi jusliniuose pasaulio potyriuose, tai dabar šios teorijos teisingumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. su inversija arba, dar kitaip sakant, iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės paliudija pasaulio, kuriame manęs nėra, trikdantis išgyvenimas, atidengiantis aiškaus įsisąmoninimo reikalaujantį sielos postegzistencijos faktą. Tačiau įdomiausia čia yra tai, kad panašiai kaip kūnas niekados iki galo neužgožia sielos nerimo įsikūnijimo virsmuose, taip ir bekūnis sielos postegzistavimas tęsiasi su kažkaip neįtikėtinai, taigi beveik nelegaliai prisikabinusiu kūniškumo likučiu.
Automobiliai sniege. Slaptai.lt nuotr.
To keisto „kūniškumo likučio“ nederėtų suprasti kaip nedidelį, sielos apimtyje užsimetusį kūnelį, kurį siela saugo kaip savotišką talismaną, kontrabandos būdu persigabentą į kitą dimensiją. Netoli nukeliautume pradėję samprotavimus ir apie tai, kad dabar, po mirties, didelė siela įsikūnija iš anksto duotose, pageidautina labai lengvuose, plunksnuoto pavidalo, be to, panašiuose į skraidančius aparatus kūneliuose, savo turiningumo disproporcijomis nustelbdama kūną, su tokia pat intensyvumo požiūriu, bet atvirkščiai proporcinga įtampa kaip anksčiau kūnas užgoždavo sielą, tapdama paukščiu, tarkime, šikšnosparniu, balandžiu ir kt. Užsižaidę tokiu vaizdiniu, turėtume pripažinti ir iškart besiperšančią loginiu būdu kitą išvadą, kad mūsų sielos po mirties teršia miestų aikštes išmatomis arba platina virusus.
Dėkoju jau už tai, jeigu paskubomis nepadarėte išvados, kad pati siela yra virusas. Tokiu atveju, pasakius A, turėtume tarti ir B, nusišnekėdami iki tokio lygio, kad neva mutavusių sielų pavidalu mirusieji sugrįžta keršyti gyviesiems.
Tarkime, kad ir paukščio įvaizdis, užsimezgusioje diskusijoje tarp gyvųjų ir mirusiųjų, yra tik graži metafora. Apie sniegenos artumą savo dūšiai pasaulyje, kuriame manęs nėra, kalbėjau nurodydamas ne metafizines, o fizines tokio nostalgiško įsižiūrėjimo priežastis. Savo ruožtu Platonas sako, kad poetai, kaip gražiai suokiančios, bet labai paviršutiniškos žmogystos, po mirties atgimsta paukščiais arba, kitaip tariant, čiuldėmis (lietuvių kalboje žodis čiuldėti reiškia tą patį, ką ir čiulbėti, o žodis „čiuldė“ yra žodžio „čiulbuonėlis“ sinonimas). O Platonui, kaip prisimenu dar iš ano gyvenimo, priešgyniauti netinka, mažiausiai yra neskoninga, Platono nuginčyti neįmanoma, Jį galima tik apeiti, o apeinant Platoną savo ruožtu galima užsirauti ant Aristotelio, – o tai jau tikrai niekur neveda. Galiausiai tai – pavojinga!
Sniego valytuvas. Slaptai.lt nuotr.
Kūniškumo likutis mūsų aptariamu atveju yra ne kas kita kaip užsilikęs įprotis viską įvaizdinti. Liudydama tokį faktą iš pomirtinio gyvenimo perspektyvos, nenoriu pasakyti, kad pasaulis kaip vaizdinys yra tik iliuzija, tik mūsų išstatytos dekoracijos. Ir idėjų pasaulyje viena iš idėjų yra vaizdingumas, tokia idėja užima deramą vietą tarp kitų idėjų. Dabar noriu pasakyti tik tai, kad pasaulyje, kuriame manęs nėra, nevaizdinė pasaulio pusė yra totalinio pragaro monotonija.
Žinia, ir paukštis paukščiui – nelygus. Kai kurios paukščių rūšys pasižymi ypatinga metafizine nuojauta, kitaip nepasakysi. Taigi ir dabar mano nuogą sielą beprotiškai baltos žiemos fone stebi piktai atsisukęs ir nieko gero jau nenutuokiantis varnas.
Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Karo žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?
Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių.
Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga „Karo žurnalisto išpažintis“ išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.
Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.
Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.
Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktorius įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.
Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Karo žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą.
G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje „Karo žurnalisto išpažintis“ neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis karo žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.
Kas be ko, G.Visocko novelių rinkinys „Karo žurnalisto išpažintis“ yra savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane privertė tapti išdaviku“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“, laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs rusų karinio posto sulaikymo.
Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Dž. Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku.
Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.
Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.
Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporcija įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.
Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.
Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.
O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…
Vladimiras Laučius yra parašęs daug puikių, net įstabių straipsnių, tačiau į lietuvių publicistikos istorija manding jau įeis kaip žmogus, kuris suniekino Lietuvos pasiryžimą palaikyti kaimyninės baltarusių tautos laisvės siekį. Kas atsitiko tikrai puikiam autoriui, kodėl – šitaip? Gal iš tiesų mes visi jau esame apsikrėtę moralinį žmogaus veidą naikinančiu virusu, nes vis dažniau padoriais laikyti gentainiai viešumoje ima ir pasirodo pabaisos pavidalu?
Tarkime, kad ir Lietuvoje yra krūvelė žmonių, kurie slaptai simpatizuoja tironui, – greičiausiai tai būtų psichopatai politikai, įsisvajoję apie neribotą valdžią. Nesunku suprasti ir tuos bendrapiliečius, kurie baiminasi dėl galimų ekonominių nuostolių, pradėjus kerštauti užsirūstinusiam kaimyninės šalies diktatoriui. Kiti apskritai visados nepavargdami kovoja už taiką, ar ne? Tačiau net ir taip nusiteikę asmenys, kaip atrodo, šiandien yra linkę laikyti liežuvį prikąstą, gerai suprasdami, kad kvestionuojant laisvės idėjos prasmingumą galima užsitraukti nešlovę daugiau ar mažiau civilizuotoje šalyje.
Tačiau štai V.Laučius tampa jų ruporu, nesibaimindamas galimų reputacijos nuostolių. Ar V.Laučius yra drąsus žmogus, kalbantis už bailius? Tikriausiai taip ir yra, tačiau labai liūdna atrodo tokia jo drąsa, nepavydžiu.
O gal V.Laučius aukojasi, susidegina ant laužo, tokiu būdu bandydamas atpirkti Lukašenką palaikančių mūsų tautiečių nešvankius įsivaizdavimus? Jorge Luisas Borgesas viename iš savo apsakymų bando įpiršti mintį, kad tikrasis Kristus buvo Judas, kuris prisiėmė sau išdavystės nuodėmės naštą.
Na, prisipažįstu, ką tik truputėlį sutirštinau spalvas, nes, tiesą sakant, V.Laučius, neigiamai vertina ne baltarusių pasipriešinimą diktatoriui, o mūsų įsitraukimą, palaikant baltarusių tautos kovą už laisvę, niekina tokį įsijautimą kaip komišką pasipūtimą ir nutolusią nuo tikrovės idealistinę pozą, atsisakius tikroviško politinio realizmo.
Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Žiūrėkite, kai kartais sakome apie sutiktą gyvenime asmenį, kad anas yra tikras žmogus, paprastai turime galvoje, kad likimas lėmė susidurti su būtybe, kurios sutikti realiame gyvenime beveik neįmanoma, taigi „tikras žmogus“ yra neįtikėtinas personažas, nukabintas nuo idealaus dangaus, ne kitaip. Esu pastebėjęs ir tai, kad užkeikimą „toks gyvenimas“, tarsi jau įpareigojantį taikstytis su negerovėmis, paprastai kartoja tie, kuriems tos negerovės yra labiausiai patogi platforma.
Taip ir politikoje nepajudinamu laikomas tironas yra stipus ne dėl to, kad slepiasi už atominės bombos, o tik dėl tos priežasties, jog politinio realizmo sumetimais atsisakome įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tokiu būdu toldami nuo tikrovės. Būtent politinis realizmas leidžia drakonui užsiauginti sparnus. Toks politinis realizmas pasitarnauja gyvenimo nurealinimui, dar daugiau, yra gyvenimo derealizacijos stichija.
Ar sakote, kad baltarusių tautos laisvės siekį reikia palaikyti nepametant proto, taigi tik iki tos ribos, kol mūsų įsitraukimas nekenkia nacionaliniams interesams? Tačiau aš pats į šį klausimą žiūriu ne tiek tautiniu, kiek, jeigu norite žinoti visą tiesą, lytiniu požiūriu, žavėdamasis Baltarusijos moterų pasiryžimu.
Kaip jau kartą esu pastebėjęs, Marija Kolesnikova pakartoja Sokrato žygdarbį, o būnant šiokiu tokiu vyru iš Lietuvos neįmanoma suvaldyti savo audringos simpatijos tokiai tikrų tikriausiai moteriai, neįsitraukti visa savo esybe, linkint kovojančiai baltarusių tautai sėkmės. Įsijausti į M. Kolesnikovos puoselėjamus idealus reikėtų net tada, jeigu toks mūsų besaikis įsijautimas, nesuvaldyta aistra užtrauktų pražūtį visai žmonijai , – priešingu atveju kiltų klausimas – ar tas žmonijos išlikimas iš tiesų yra jau tokia neginčijama vertybė?
Kraštutiniu idealistu minties istorijoje yra laikomas Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Ar toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas, tarkime, neteisėtas kaprizas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.
Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt fotoLukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
Kaip visiems gerai žinoma, Platono mokinys Aristotelis būties teorijoje užsimojo susigražinti realistinį pagrindą, pabandęs suderinti pirmaprades Platono įžvalgas su natūralistine sąmonės ritmika.
Žinia, Aristotelis buvo tikras kompromisų meistras, visur ieškodavęs balanso, saiko, pusiausvyros. Nesunku pastebėti, kad „auksinė vidurio taisyklė“ sėkmingai buvo pritaikyta etikos teorijoje, kurios plėtotėje Aristotelis dorybę apibrėžė kaip poelgio pasirinkimo vidurį tarp dviejų kraštutinumų (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.).
Tačiau, kaip atrodo, tokio pobūdžio kompromisas yra nepageidautinas dalykas puoselėjant būties įžvalgą, nes su didesniu ar mažesniu pagrindu būtų galima tvirtinti, kad būtent įsipareigojimas pusiausvyrai daro Aristotelio metafiziką vidujai prieštaringa teorija.
Aristotelis bandė suderinti platoniškąją eidosų teoriją su sveiko proto refleksais. Tačiau filosofijoje sveiku protu vadinama duotybė greičiau yra vertinama neigiamai nei teigiamai. Žinoma, tai nereiškia, jog pati filosofija yra nesveikas protas. Vadinamas sveikas protas dažniausiai prasilenkia su tikrove kaip stereotipų sankaupos, mechaninių įpročių, neaktualių mąstymo nuodėvų protas. Būtent toks protas neretai dar yra vadinamas realistiniu užsiangažavimu.
Paskaitos vaizdo transliacijos modulyje yra Žinutės rubrika, kur, kaip suprantu, dėstytojas turi progą palikti studentams kokį nors įasmenintą palinkėjimą ar užrašyti mintį, nebūtinai susisiejančią su paskaitos tematika. Praeitą kartą savo nuostabiesiems studentams šioje labiau sužmoginto bendravimo grafoje palikau įkėlęs Albero Kamiu (Albert Camus) ištarą, užrašytą jo maždaug tuo metu, kai brendo pirmieji garsiojo romano „Maras“ apmatai: „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems.“
Taigi, tegul ir lieka ši ištara neišpakuota studentų akivaizdoje, žadinanti jiems neaiškius lūkesčius, arba, kitaip tariant, nesiruošiu tarpininkauti jaunam žmogui, pastūmėdamas į vieną ar kitą pusę, ieškant šių žodžių supratime siūlo galo, tačiau pasilikęs pats su savimi jaučiu pareigą pratęsti pokalbį su savo anima, kaip dar neradęs vienareikšmio, ramybę atnešančio, užganėdinančio atsakymo.
Iš tiesų, šis skulptūrinį pavidalą įgyjantis A.Kamiu palinkėjimas yra be galo ambivalentiškas, t. y. gali būti suprantamas iš skirtingų galų. Tarkime, jaunas žmogus čia visų pirma išgirsta raginimą neišbarstyti visokiems niekams duoto laiko, dėmesį koncentruojant į laimės paieškas. Tokį pasirinkimą sugebu suprasti ir pateisinti, nes kažkada pats toks buvau (esu įsitikinęs, kad moralinius užkeikimus turiu teisę dauginti tik prieš akis turėdamas savo paties pavyzdį, kitu atveju esu tik profesinis išsigimėlis). Galiu prisiminti ir tai, kad didžiosios laimės akimirkos vienaip ar kitaip yra susijusios su depersonalizacija, paklūstant beribių stichijų ritmikai. Žinia, buvimas atskira būtybe riboto „aš“ pavidalu visados yra skaudi, nerimastinga patirtis. Kita vertus, šiandieninė pandemijos patirtis prikišamai rodo, kad tikrąjį savo „aš“ ir savo artimą (tolimą) pradedi pažinti pagreitintu tempu tik užstojus nelaimės stichijai, prasidėjus visuotiniam kaukių praradimo metui.
Iš kito galo žiūrint, kyla klausimas – kam išvis yra reikalingas ir gali pasitarnauti netramdomos laimės proveržis, jeigu tu dar nesi pribrendęs tapti savimi? Tokiu atveju tu esi tik įrankis kitos būtybės potyrių paieškose, esi demonų maitintojas arba net – prabangiai nukrautas vaišių stalas demonams!
Man truputį gaila savo gentainių, kurie patiria saviizoliacijos nepatogumus. Jaučiuosi tarsi būčiau kažką apgavęs, neteisėtai privilegijuotas, nes man saviizoliacija ir yra pats didžiausias patogumas, nepasakius, malonumas. Kalbu apie moralinę saviizoliaciją, taigi čia, siekiant didesnio tikslumo, reikėtų kalbėti apie kokonizaciją, kaip apie kraštutinio laipsnio saviizoliaciją, nukreiptą ne tiek į fizinį, kiek į metafizinį (atsiprašau už patetiką, tačiau tikslesnio žodžio nėra) apsiribojimą. O kas gi belieka tavo ribotam „aš“, kai tavo geriausieji draugai žuvo, prasigėrė ar išprotėjo, a?.. Tokia kokonizacija nėra pati laimė, o greičiau yra patogus laimės ekvivalentas pasaulyje, kur laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas.
Baigdamas dar kartą priminsiu Aristotelio teikiamą laimė sąvokos paaiškinimą, tokiu būdu bandydamas išpirkti savo nešvarią sąžinę dėl labai subjektyvaus įsiterpimo į pokalbį apie laimę mus ištikusios nelaimės aplinkybėmis.
Aristotelis kritikavo Platono anapusinę gėrio sampratą, teigdamas, jog gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu, susiejamas ar net tapatinamas gėrį su žmogui realiame gyvenime iškylančiais tikslais (žmogus siekia to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, yra jam gėris). Tačiau čia pastebima ir tai, jog žmonių tikslai yra įvairūs, vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni. Aukštesni esą yra tie tikslai, kuriems žemesni yra priemonės (pavyzdžiui pinigai, sveikata).
Kita vertus, tokia tikslų ir priemonių grandinė negali tęstis iki begalybės, ją esą turi užbaigti aukščiausias tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra savipakankamas tikslas. Pagal Aristotelį toks aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas, kuris nėra priemonė kitam tikslui pasiekti yra laimė (eudaimojija). Esą toks aukščiausiasis tikslas drauge yra ir aukščiausiasis gėris.
Tačiau, žinoma, čia dar iškyla klausimas – kaip žmogus paprastai supranta tai, kas yra laimė. Pavyzdžiui, I. Kantas vėliau įrodinėjo, jog laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas. Pagal Aristotelį laimė yra žmogaus prigimtį atitinkanti veikla. Dar kitaip tariant, laimė – tai ne būsena, o gyvenimo būdas. Parfrazavus galėtume sakyti, jog laimę gali užtikrinti profesinė žmogaus veikla, kuri leidžia įgyvendinti prigimtį, realizuoti prigintiems potencialą. Kiekviena būtybė siekia užimti savo prigimtinę vietą, kurioje randa savo užbaigimą. Laimingas žmogus yra žmogus savo rogėse.
Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti – kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..
Tarkime, kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.
Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.
Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.
Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.
Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.
Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.
Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.
Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.
Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.
Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė.
Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.
Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!
Net jeigu ir labai iš toli pradėsime pokalbį apie laimę, vis tiek nepavyks išvengti akistatos su Aristoteliu, kuriam loginio nuoseklumo požiūriu, plėtojant šią laimės tematiką, niekam nepavyksta prilygti net iš šiandien, skaitmeninių technologijų įsivyravimo eroje.
Žinia, Aristotelis kritikavo savo mokytojo Platono pateiktą anapusinio gėrio sampratą, įrodinėdamas, kad gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu įprasta to žodžio reikšme, susiedamas ar net pradėdamas tapatinti gėrį su žmogaus gyvenimiškoje raiškoje ir jo veikloje iškylančiais tikslais. Neva žmogus siekia tik to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, dėl to jam ir yra gėris. Tačiau čia pastebima ir tai, kad žmonių veiklos tikslai gali būti įvairūs, be visa ko kito, vieni iš jų yra aukštesni, kiti – žemesni.
Aukštesnieji esą yra tie tikslai, kuriems žemesnieji yra jų įgyvendinimo priemonės. Tikriausiai net ir bankininkas pripažintų, kad pinigai nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, net ir didžiausiam finansininkui turėtų būti aišku, kad pinigai visados yra tik priemonė (jeigu būtų galima taip pasakyti, labiausiai priemoniška priemonė), pinigai yra funkcionalūs tik kaip grynoji priemonė, čia slypi jų tobulumo paslaptis, kai savo ruožtu pinigų pavertimas savaiminiu gėriu veda į patologijos užgimimą ir įsikerojimą.
Kitas pavyzdys, tarkime, sportas, higiena, vitaminų kimšimas į savo organizmą, sveikas gyvenimo būdas yra sveikatos palaikymo priemonės, tačiau ir sveikata tikriausiai nėra galutinis gyvenimo tikslas, o tik aukštesnių gyvenimo tikslų įgyvendinimo priemonė. Kur veda tokia tikslų ir priemonių grandinė, ar turi ji pabaigą? Pagal Aristotelį, toks galutinis savipakankamas gyvenimo tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra laimė. Kitaip tariant, laimė yra tai, ko siekiame dėl jos pačios, o ne kaip priemonės kitų tikslų įgyvendinimui, todėl laimė yra aukščiausiasis gėris, toliau jau nebelaipsniuojama gėrio viršūnė.
Tokia štai yra laimės sąvokos loginė dėlionė pagal Aristotelį. Tačiau ar atpažintume laimę konkrečiame pavidale, jeigu ji pasibelstų į mūsų duris? Aristotelis nedvejodama čia pasakytų, kad laimė nėra konkreti būsena, o greičiau gyvenimo būdas, laimę užtikrina ne tiek momentiniai žmogaus išgyvenimai, kiek jo veikla, atitinkanti prigimtį, leidžianti realizuoti prigimtinį individo potencialą, atrasti jo prigimtinę vietą gyvenimo įvairovėje.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Kaip matome, Aristotelis paperka savo loginiu nuoseklumu, kai net toks sunkai apibrėžiamas dalykas kaip laimė Aristoteliui tampa pretekstu pademonstruoti nelygstamą loginę eleganciją, visuotinai būtinų proto išvadų triumfą. Tiesa, vėliau Immanuelis Kantas pasakys, kad laimė vis tik yra ne tiek proto, kiek vaizduotės idealas, tačiau čia kol kas mus domina labiausiai tai, kad Aristotelio „Nikomacho etikoje“ laimės sąvokos atvertyje pademonstruotas loginis nuoseklumas galiausiai Aristotelį nuveda į tragikomiško pobūdžio loginę painiavą.
Kaip seka iš Aristotelio pamąstymų, viena kregždė neatneša pavasario, o spręsti apie laimės paukštės apturėjimą galima tik sumuojant viso gyvenimo rezultatus, apmąstant tai – ar pavyko realizuoti savąjį „aš“ veikloje pagal prigimtinį kodą (poetas pagal prigimtį nesijaustų laimingu net ir tapęs likimo pamalonintu, sėkmės vedamu bankininku, ir atvirkščiai). Tačiau taip ištęsus laimės vaizdinį per visą gyvenimą, peršasi išvada, kad staiga užplūdusios, baisios, nepakeliamos nelaimės gyvenimo pabaigoje gali vienu mostu (kaip atsitiko biblijiniam Jobui) sugriauti sunkiai lipdytą laimės vaizdinį, apversti aukštyn kojomis net didžiausia laime spinduliavusio žmogaus pusiausvyrą, nugramzdinti jį į giliausią rezignaciją.
Galop pati mirtis neretai yra pasitinkama kaip tokia nelaimė, kuri nubraukia visas gyvenimo laimes. Taigi, ar nėra taip, kad apie žmogaus laimingumą arba nelaimingumą galima spręsti tik po to žmogaus, kurio jau nebegalime paklausti, mirties? Toks klausimas peršasi pagal Aristotelio samprotavimų loginio nuoseklumo principą, nors, suprantama, tokio klausimo Aristotelis nepateikia, vengdamas loginės katastrofos kaip natūralios išsiplėtojusio samprotavimo pabaigos. Tačiau apie tokio klausimo įkyrų kabojimą virtualiu pavidalu liudija faktas, kad savo samprotavimų apie laimę pabaigoje garsusis antikos filosofas nei iš šio, nei iš to pradeda postringauti apie tai, kokią įtaką mirusio žmogaus laimingumo ar nelaimingumo pokyčiams gali daryti gyvų artimųjų, o ypač tiesioginių palikuonių poelgiai, jų paliekami pėdsakai gyvenime. Užvis svarbiausia čia pastebėti tą gluminantį, vaizduotę sutrikdantį dalyką, kad posūkis į mirusio žmogaus laimės pagavos aprašymą visiškai nedera su paties Aristotelio išplėtota beasmenio nemirtingumo samprata ir jo laikmečio religiniais tikėjimais.
Kaip matome, šis nesusipratimas čia buvo atpažintas kaip nesuvaldyto loginio nuoseklumo, atvedančio į loginę katastrofą, atvejis (į pasipiktinusio žmogaus kausimą – ką čia kliedi autorius, kalbėdamas apie loginės mašinos nuvairavimą į loginę aklavietę – kontroversijos teisėmis pateiksiu pasaulinę katastrofą sukėlusio marksizmo pavyzdį, kuris gali būti atpažįstamas kaip gamtamokslio principų perkėlimo į visuomenės pažinimą loginės elegancijos kanonas, jeigu drauge nekelsime klausimo apie tokio perkėlimo teisėtumą), tačiau atėjo laikas prisipažinti, kad Aristotelio laimės sąvokos apibrėžties svyravimų aptarimas čia yra tik pernelyg užsitęsusi įžanga į labai sunkią žmogaus sielai, kraštutinai nesmagią, užtraukiančią prislegiančios sunkio dvasios dominavimą, temą. Galimas daiktas, ši įžangą taip nesaikingai užsitęsė vien dėl to, kad labai sunku, beveik neįmanoma pradėti tiesiogiai kalbėti apie tuos nesmagiuosius dalykus, pokalbį trokštant nukelti arba bent atidėti ilgesniam ar trumpesniam laikui bet kokiu pretekstu. Tačiau, kaip atrodo, tokio pokalbio vis tiek nepavyks išvengti jau subrendus ar net perbrendus laikui.
Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.
Aristotelio pastabas apie palikuonių įtaka mirusio žmogaus nuotaikų svyravimui galime vertinti kaip anekdotinį nesusipratimą, tačiau aš šį filosofo, diskutavusio apie laimę, intelektinio palikimo pasažą ne juokais, kaskart nupurtomas nesmagumo drugio prisimenu tada, kai vėl ir vėl pasirodo pranešimai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvios Foti piktus išpuolius prieš savo senelio atminimą. Tikriausiai niekas nepasakys, kad Jono Noreikos, palaidoto neatrastame kankinio kape, sveikatai galėjo pakenkti jo garbei iškabintos memorialinės lentos sudaužymas (greičiau yra taip, kad nesugebėję užkardyti kelio tokiai niekšybei, patys praradome garbę ir pakenkėme visos populiacijos psichinei sveikatai), tačiau, kaip atrodo, niekas iš mūsų kol kas nepasiryžta S.Foti veiklos prilyginti Pavliko Morozovo „žygdarbiui“ tik dėl sveiku protu nepaaiškinamo diskretiškumo, tarsi iš tiesų toks sugretinimas galėtų užgauti pasipriešinimo totalitariniams režimams herojaus širdį, sudrumsti nežinia kur budelių pakasto iškilaus žmogaus dvasios ramybę.
Tačiau iš tiesų toks sugretinimas prašosi savaime, jo neįmanoma išvengti, pastebint nebent tik tą skirtumą – brandaus amžiaus moteris S.Foti P.Morozovo „žygdarbį“ pakartojo su dar didesniu užmoju nei jos pirmtakas paauglys, laimėdama nešvankumo lenktynes – pastarasis baudžiamiesiems bolševikų būriams išdavė savo tėvą, bandžiusi nuo sovietų valdžios nulėpti nedidelį grūdų, reikalingų šeimos išmaitinimui, kiekį, o liūdnos šlovės anūkė leidosi lengvai suviliojama pačių niekingiausių melų apie savo senelį, nuduodama, kad neva patikėjo tokiomis klastotėmis, dar daugiau, pati įsijungdama į šmeižto prieš J.Noreiką kampanijos pirmutines gretas.
Vis tik labiausiai neramina net ne vieno ar kito žmogaus lengvatikystė ir nuopuolis, o tai, kad P.Morozovo poelgio išaukštinime ir S.Foti stūmime į pirmąsias publikacijų apie kraupius karo ir pokario įvykius gretas matosi tas pats braižas, tam tikro tipo klastočių kūrimo stilistika, perduodama per laiką nežinia kaip – niekados nesibaigiančio gripo nešvarių rankų prisilėtimo estafetės lazdele, oro lašeliniu būdu, per genetinį kodą, o gal paveldimų instrukcijų dėka?.. Kyla įspūdis, kad senieji specialistai su savo įgūdžiais niekur nedingo, nebent tik yra naujai tiražuojami, klonuojami pagal tą patį, laiko patikrintą pavyzdį.
Na, kartais keičiasi dekoracijos, scenos apipavidalinimas. Subliuškus mitui apie masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse, kai tokio išgalvoto pasakojimo nepaliudija jokia statistika, solidūs istoriniai tyrinėjimai, buvo nuspręsta tęsti puolimą išnaudojant P. Morozovo legendos fabulą modernizuotu pavidalu – „anūkė kaltina savo senelį“. Jeigu manęs neapgauna atmintis, jau Rūta Vanagaitė kažką paistė apie savo kaltą senelį, tačiau, regis, buvo pasirinktas labiau ryškus, lengviau artikuliuojamas S.Foti atvejis, aktyvuojant šmeižto kampanija prieš žmogų, kuris Lietuvoje yra gerbiamas kaip nepriklausomybės kovų karys, atidavęs savo gyvybę už tėvynės laisvę, drauge tokiu būdu, neva per archetipinį pavyzdį, bandant įpiršti susitepusios lietuvių tautos vaizdinį.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Apskritai bet kokio plauko pavergėjai visų pirma siekia desubstancionalizuoti šeimos idėją kaip tautos gyvastingumo branduolio sunkiausiai įveikiamą piktavaliams neprieteliams apsaugos ratą. Teisingai yra pastebėta, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas mūsų okupacijas, nežiūrint skaudžių pralaimėjimų skaitlingesniam priešui, buvo išsaugota šeimose.
Galima ir verta diskutuoti dėl to, ar J.Noreikos biografijos nebjauroja faktas, kad anas vokiečių okupacijos pradžioje buvo apskrities viršininku, nežiūrint net tos teisinančios aplinkybės, jog lietuvis karininkas drauge dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, galop buvo uždarytas koncentracijos stovykloje, tačiau šiandien, turint svarius įrodymus ir liudijimus, privalu pastebėti, kad gandus apie šio laisvės kario dalyvavimą žydų žudynėse platinančios žmogystos yra vertos tik niekingiausių pašlemėkų vardo.
Ne vieną kartą, ar ne, girdėjome raginimus, kad Lietuvoje reikia plėtoti švietimą apie Holokaustą, dalintis informacija, drąsiai viešinant net nepatogius kažkam faktus. Tačiau, kaip atrodo, labai skirtingai suprantame tą nuorodą, kad būtina išplėsti informacinį lauką apie tragiškus Holokausto įvykius. Kaip teigia pati S.Foti, Sugiharos namų direktorius Simonas Dovidavičius pirmasis pakišo jai mintį, kad J.Noreika buvo piktadarys, kuris ne tik prisidėjo prie žydų žudynių, bet neva „būdamas kapitonas mokė karius, kaip efektyviau naikinti žydus: kaip juos atskirti, nuvesti į miškus, priversti išsikasti kapus, sušaudžius – užkasti“ https://www.delfi.lt/news/daily/demaskuok/generolo-vetros-anuke-mete-baisius-kaltinimus-seneliui-ir-lietuvai-kas-slepia-tiesa.d?id=78591343.
Ar taip ir reikėtų suprasti švietimo apie Holokaustą ribų praplėtimą, kad čia turi būti įteisinamas melas, kuris savo intensyvumu pasiekia pragaro smarvės lygį? Nepalengvėja net išgirdus, kad šiandien S.Dovidavičius jau bando atsižegnoti nuo tokių savo žodžių, griežtai neigdamas kažką panašaus sakęs, leisdamas suprasti, kad neva apsimelavo pati S.Foti, dabar išsisukinėdama bandanti perkelti kažkam kitam atsakomybę už savo paskleistus nežmogiško bjaurumo išsigalvojimus, šmeižtą ir falsifikacijas, nuduodama, kad yra nekaltai suviliota. Tarkime, kad dvigubas melagis yra visų pirma S.Dovidavičius, kuris melavo anksčiau, o dabar meluoja, kad nemelavo, tačiau dar labiau atstumiantis yra labai imlios melui anūkės, kuri įkvėpta melo, joja ant melo devintosios bangos tarsi tikra nešvankumo raitelė, vaizdelis.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kalbėjome apie mirusiojo žmogaus nuotaikų svyravimus, tačiau baigiant noriu papasakoti sapną apie dar negimusio žmogaus prieštaras. Sapnavau, kad prieš gimimą buvau verčiamas pasirinkti – būti lietuviu ar žydu. Su dideliu džiaugsmu rinkausi galimybę tapti lietuviu, tačiau drauge nuo to momento į žydišką tapatybę žiūriu ne tik labai pagarbiai, bet ir nostalgiškai kaip į savo nerealizuotą antrąją galimybę, apie kurią, kaip nesunku suprasti, diskretiškai bus nutylima net trečiame paso puslapyje. Todėl kam ne kam, o man labai apmaudu, kad pradėjęs megztis dialogas tarp lietuvių ir žydų praranda nuoširdumą, vis labiau įgydamas kažkokį karikatūrinį pavidalą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, nesumeluoto dialogo plėtotei visų pirma trukdo anos pusės bandymas kalbėtis iš jėgos pozicijų, pasitelkiant tarptautinės įtakos svertus arba net įpainiojant čia įtakingas JAV institucijas, trikdo gąsdinimai Rusija, kuri neva propagandos tikslams gali pasinaudoti mūsų užsispyrimu neišduoti savo herojų išniekinimui (tarsi laisvės kovotojų pagerbimas būtų tik propagandinio karo priemonė, apsimokėtų tik kaip viešųjų ryšių triukas).
Taigi, koks čia dialogas gali plėtotis, kai tu esi laikomas už kvailį arba lengvai nugandinamą bailį?.. Tačiau dar labiau neramina faktas, kad mums bandoma primesti nuostatą, kad tokio dialogo mediatoriais neva turėtų tapti senieji specialistai. Tačiau ten, kur įžengia tokie specialistai, tikro dialogo vaisiai jau nebegali subręsti, jų vedamais pėdsakais užsisėja ir dera tik nuodingai žydinčios piktžolės.
Iš paskambinusios mamos balso supratau, kad ji labai išsigandusi. Guodėsi, kad kažkas užmušė jos šunį. Paskubomis primečiau, kad Sargis, rujos metu dažnai nutrūkdavęs nuo grandinės, tikriausiai įkyrėjo kokios nors kalės šeimininkui, kuris neapsikentęs griebėsi drastiškų budelio veiksmų. Suprasti gal ir galima, nors pateisinti – labai sunku. Šunelį rado išmestą pagriovyje su suknežinta kakta.
Tačiau mamai tai buvo ne šiaip naminio gyvūnėlio praradimas. Apskritai mama buvo įsitikinusi, kad kai kurie šunys yra protingesni padarai už žmones. Be visa ko kito, Sargis buvo psichologinė atrama mamai, kurią baugindavo pasakojimai, kad šen bei ten apiplėšė, sumušė ar net nužudė atokiau gyvenančius vienišus žmones. Šiame kaime taip pat buvo keletas visiškai degradavusių asmenų, kurie vaikščiojo visados užpiltomis akimis, vakarais slampinėdavo aplink tvoras, žiūrinėdami, ką būtų galima nugvelbti. Sargio gerbei reikia pasakyti, kad jis akimirksniu atpažindavo šį tipažą, reaguodamas garsiausiu kaime skalambijimu, urzgimu, pereinančiu į kaukimą, net toli girdimu dantų griežimu. Iš esmės meilus, geraširdis šunelis tokiu atveju užsidėdavo labai pikto šuns, tikro žvėries kaukę. Kaip galima lengvai nuspėti, kaimo naktinės personos savo ruožtu taip pat labai nemėgo šio šuns, kuris be jokio diskretiškumo, mėnuliui patekėjus, jiems į veidą kapotais skiemenimis išsakydavo visa tai, ką žmonės, diplomatiški kaimynai buvo linkę nutylėti, sulindę į savo trobas.
Mamos pasimetimas, praradus dorąjį namų sargą, buvo toks akivaizdus, skaudinantis mus, kad ilgiau svarstyti, ką daryti, nebuvo laiko, tad greitomis nusprendėme, jog imame šunį iš gyvūnų prieglaudos ir iškart vežame mamai į kaimą širdies nuraminimui ir pasidrąsinimui. Nieko nelaukę, negaišdami nė minutės! Vis tik svarbu buvo išsirinkti tokį žmogaus draugą, kuris būtų vertas jau legendiniu tapusio Sargio vardo.
Puikus sargybinis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip iškart tapo aišku apsižvalgius prieglaudoje, pamačius šunų įvairovę, veislės kodas čia jau buvo praradęs anksčiau turėtą prasmę, šunys skyrėsi vienas nuo kito pagal individualų savo charakterį. Drauge buvo akivaizdu, kad čia suvežti ir uždaryti – likimo užspeisti, neretai psichologiškai sužaloti šunys. Vienas rotveileris, mums praeinant pro šalį, iš pykčio šokinėjo ant tinklinės tvoros, kandžiodamas vielą, kitas tos pačios veislės nelaimėlis, uždarytas tolėliau, pamatęs žmogų lėkė į tolimiausią narvo kampą, inkšdamas iš baimės. Tačiau trečias rotveileris, vardu Baris, mums tarsi ir tiko, o dar svarbiau, kad labai patiko. Matėsi, kad didžiagalvis šuo veržiasi bendrauti su gero linkinčiais žmonėmis, norėtų artimiau susipažinti, kita vertus, drąsus šunelio žvilgsnis rodė, jog jis turi tvirtą nuomonę apie pašlemėkus, nemėgsta naktimis aplink namus slampinėjančių svetimųjų, o ypač neapkenčia smulkių vagišių, kurie dienomis dedasi padoriais bendrapiliečiais.
Neleidau prieglaudos prižiūrėtojui kišti šunį į bagažinę, pasisodinome jį į mašinos saloną. Žmona vairavo, o aš visą kelią iki kaimo anąjį maitinau, negalėdamas atsistebėti, kur tiek daug gali sutilpti, kaip toks kiekis dešrelių gali sulįsti į vieną organizmą, net ir įvertinus faktą, kad šuo buvo išbadėjęs, badmirys su stažu, su ilgų dienų neprisirijimo patirtimi. Dar ir naktį, prisibeldus į mamos namus, jis visą laiką ieškojo maisto, kišo galvą į puodus, baisiai nervinosi, kad didelis jo snukis netelpa į kažkokį artipilnį indą su pienu, vartė kibirus, uostinėjo šaldytuvą, trainiojosi aplink spinteles. Kitą vertus, jau tąkart, pamaitinus naują gyventoją, pasisuko kalba apie būtinybę įrengti rotveilerio stotui tinkamą būdą, aprūpinti jį gyvenamuoju plotu, nes senoji Sargio būda buvo pernelyg maža naujajam įnamiui.
Štai dabar ir prasideda pasakėčia arba, kitaip tariant, pamokomoji istorija apie šuns būdą. Mums ryte, skubant į savo darbus, išvykus, mamai neliko nieko kito kaip paprašyti Petro, nagingiausio kaimo žmogaus, andai buvusio kalviu, tačiau iš tiesų visų galų meistro, pastatyti pastogę šuniui naujose namuose. Kol kas Baris buvo paliktas vargti pririštas prie daržinės, tos daržinės duryse išpjovus skylę, kad šunelis turėtų galimybę kur nors pasislėpti subjurus orams.
Šiaip visados mielas ir paslaugus, iš tiesų auksinių rankų kaimynas Petras šįkart mirtinai užsispyrė, sakydamas, kad jam labai neoru būtų imti ir pradėti statyti šunų būdas, girdi, ką pasakytų žmonės, kaimynai, ar nepalaikytų jį puolusiu, visai nusivažiavusiu, matėsi, jog Petras bijosi pašaipų, galinčių kilti dėl tokios jo veiklos, netinkančios didžiajam meistrui, statybos, kalvystės ir dar kitokios amatininkystės guru. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Petro namai, kuriuos jis pats buvo sau susirentęs, buvo gražiausi visoje apylinkėje, stebino ir jo sodybos priestatų įvairovė, čia be tvarto, sandėlio, kitų tradicinių ūkinių trobesių, buvo ir kompaktiška lentpjūvė, savo reikmėms skirtas malūnas, kažkur pastatų labirinte slėpėsi išmaniai įrengta naminio alaus darykla ir t.t. Taigi buvo galima suprasti, kad Petro sugebėjimų pritaikymas šuns būdos statymui būtų tokia pat šventvagystė kaip atominio reaktoriaus panaudojimas traktoriui varyti mėšlavežio darbuose.
Pats mažiausias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau mama priminė, kad ji prieš metus kitus garsiajam meistrui buvo paskolinusi tuziną balkių ir didelę krūvą nuoliuotų lentų nuo nebaigtos statyti savo namo mansardos, kuri, mano tėvui mirus, taip ir paliko neužbaigta per amžius, bandydama suderėti, jog, Petrui pastačius būdą, ji nebereikalaus grąžinti anksčiau paskolintų statybinių medžiagų. Žodis „paskolinti“ kaime yra suprantamas truputėlį kitaip nei aiškinama žodynuose, šio žodžio prasmė yra mutavusi ta linkme, jog „paskolinti“ čia reiškia geranorišką nusiteikimą pasidalinti viskuo, be ko žmogelis gali išsiversti, nenumirdamas iš bado, jokiu būdu primygtinai nieko nereikalaujant grąžinti atgalios (tai būtų pernelyg smulkmeniška), tačiau garbusis meistras mamos užuominą suprato beveik pažodžiui, po savaitė kitos į kiemą milžinišku traktoriumi, išprašytu iš kelininkų, atitemdamas didingų gabaritų Būdą, pastatytą rokoko stiliumi, jau iš tolo kažkiek primenančią garsaus kriminalinio autoriteto pilį Pakaunėje.
Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik su dideliu sąžinės graužesiu šį architektūrinį statinį galiu pavadinti šuns būda įprasta to žodžio reikšme, tai greičiau buvo Versalio rūmai šuniui su anksčiau niekam nežinomais būdų statymo mene patobulinimais, pašiltinimais ir papuošimais. Vaizduotėje tokią būdą galime nusipiešti nebent galvojant apie Rokfelerio rotveileriui tinkamas gyventi patalpas, tačiau įdomiausia tai, jog mūsų Baris, atėjęs čia tarnauti už kiemsargį, Petro pastatytą būdą kardinaliai išbrokavo iškart, jau pirmuoju bandymu, tik vieną kartą, būdą pastačius kieme prie daržinės sienos, įlindęs apsižvalgyti, tekinomis išbėgęs ir niekados daugiau čia nekėlęs kojos – net ir varomas, tempiamas, net ir tokiu atveju, kai būdos viduje buvo padedamas didžiausias skanėstas. Kaime įsikūręs rotveileris Baris visas dienas leido šalia būdos, darganoms ar šalčiui prispaudus lįsdamas į daržinės vidų, tačiau net šnairomis nežiūrėdamas į savo ištaigingąjį būstą. Nesakau, kad čia susidūrėme su kažkokiu socialinio protesto ar askezės atveju šunų pasaulyje, tačiau šio šuns, parvežto iš prieglaudos, užsispyrimas, demonstruojant savo charakterio tiesmukiškumą, vertė stebėtis…
Numirus Bariui, šią didingą, bet iš esmės nekaltybės stadijoje tebesančią būdą iš mamos iškaulijo žmonės, atvykę iš kito, tolėliau buvusio kaimo. (Kaip matome, garsas apie Petro suręstą būdą buvo pasklidęs plačiai.) Kaip man kažkas jau papasakojo vėliau, atvykėliai vis tik nesugebėjo suprantamai paaiškinti, painiojosi dėl to – kam jiems buvo taip reikalingas šis statinys, kad net ryžosi sunkaus ir gremėzdiško daikto transportavimo vargui: tarsi kalbėjo apie savo planus buvusioje būdoje įsiruošti vištidę, tarsi ruošėsi būdą panaudoti kaip kilnojamąjį grūdų sandėlį ar dar kažką nuveikti. Tačiau kaimiečiai kėlė dar ir kitą versiją. Esą išsigabenusi būdą šeimininkė labai griežtai laikėsi taisyklės, kad išgėręs sutuoktinis neturi teisės veržtis į namus, yra paliekamas nakvoti už durų. Kadangi principingosios šeimininkės sutuoktinis būdavo girtas kiekvieną dieną, be jokių išeiginių, tokia šuns būda, kaip plakė palaidi liežuviai, neva visų pirma buvo reikalinga savotiškai disidentinį gyvenimo būdą pasirinkusiam tų namų šeimininkui.
Meilutis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau užpraeitą vasarą jau man pačiam teko įsivelti į šuns būdos statymo kolizijas, palikusias neišdildomą įspūdį mano gyvenimo savivokoje. Žmona, mums atostogaujant kaime, primygtinai rodė pirštu, kad nuo Sargio laikų likusi būda jau visiškai supuvo ir netiko naujam sodybos įnamiui, po aprašytų įvykių čia apsigyvenusiam Reksui. Galima pasakyti net taip, kad išdidžios laikysenos Reksas jau gyveno po atviru dangumi, ant būdos griuvėsių. Taigi buvau raginamas, nieko nelaukiant, pradėti darbus, pastatyti kažkokią stoginę, leidžiančią Reksui pasislėpti nuo žvaigždėto dangaus.
Kaip yra sakoma nuo seno, tikras vyras turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Žinia, tai labai aukštai užkelti reikalavimai, be to, nelabai aišku kokia logine seka visa tai privalome daryti, ką pirmiausiai čia reikėtų pastatyti. Tačiau kartais, demonstruojant labiau atlaidų požiūrį, sakoma, kad tikras vyras turi mokėti pastatyti bent šuns būdą. Kita vertus, kyla klausimas – kur reikėtų ieškoti įkvėpimo, užsimojus tokiems darbams?
Įdėmus žvilgsnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viena iš ryškiausių praeito amžiaus rusų filosofijos figūra, kaip atrodo, reikėtų laikyti tokį Aleksejų Losevą, gimusį 1897 m., o mirusį 1988 m., taigi dar prieš užstojant didelėms permainoms sovietinėje visuomenėje. Vadinu jį rusų, o ne sovietiniu filosofu dėl to, kad ši tauri asmenybė toli gražu nesivadovavo prisitaikymo prie sovietinio režimo žaidimo taisyklėmis, išsaugodamas ištikimybę neoplatonizmo stačiatikiškajai versijai. Jo tyrinėjimai antikos filosofijos sferoje gali būti laikomi reikšmingais net ir pasauliniu mastu. Tačiau dabar man iš atminties išplaukia ta komiškas detalė, kad aptariant Aristotelio metafizikos pagrindines sąvokas, A.Losevas labai dažnai, kur reikia ir kur nereikia, pateikdavo namo pavyzdį, leidžiantį konkrečiai paaiškinti tai, kaip derėtų suprati aristoteline maniera nurodamas keturias daikto priežastis, t. y. materiją (gr. hyle), formą, galop veikiančiąją ir tikslo priežastis kaip daikto būtiškosios raiškos ir jo loginės analizės principus. Galimas daiktas, filosofijoje pavyzdžiai mažai ką reiškia, dažniausiai jie tik užtemdo esmę, tačiau Aristotelio metafizika, daikto būtį įpareigojanti suprasti kaip neatskiriamą materijos ir formos vienovę (išskyrus du kraštutinius atvejus, t. y. pirmąją materiją ir formų formą arba, kitaip tariant, Dievą), namo pavyzdyje įgydavo monumentalų pavaizdumą. Kita vertus, viename iš savo pagrindinių darbų, skirtų antikos filosofijos pozicijų atskleidimui, A.Losevas, aptardamas Aristotelio metafizikos paslaptis, iš inercijos pateikė namo pavyzdį ten, kur jo būtinybė buvo labai menka, kai savo ruožtu už kelių pastraipų, tęsiant temą, toks pavyzdys jau tarsi prašėsi pats savaime, buvo ypač svarbus, bet drauge stilistiškai ydingas dėl pernelyg dažno kartojimo, – štai tada A. Losevas ir nurodė į šuns būdos pavyzdį, leidžiantį su ne mažesne sėkme kaip anksčiau konkretizuoti Aristotelio metafizikos nuostatas. Taigi negalima sakyti, kad aš, kadaise atidžiai skaitęs A.Losevo darbus, išvis nebuvau susipažinęs su šuns būdos statybos idėja ir būdos būties paslaptimi.
Šuns būdos statybai reikalinga medžiagas radau galutinai užbaigdamas ardyti mansardą, nusikėlęs iš viršaus postorius rastus ir lentgalius. Ta proga verta prisiminti Aristotelio metafizikos nuorodą, kad materija logine prasme yra traktuotina kaip galimybė tapsmui, įgyjant vienokią ar kitokią formą, tampant apibrėžtos formos imtuvu. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad iš bronzos gabalo net ir šiandien galima išsilieti sviedinį senoviškai patrankai, tačiau tokia medžiaga (materija) netinka paplūdimio tinklinio sviedinio gamybai. Taip ir mūsų atveju tapo aišku, kad tokio daikto kaip šuns būda gamyboje dominuojančiu pradu taps inertiška stambiagabaritė medžiaga, formai kaip rūšiniam daikto apibrėžtumui nueinant į antrąjį planą, daiktui gyjant funkciškai sunkiai atpažįstamą postmodernistinį pavidalą. Tačiau ultramodernistinė kūrinio forma jokiu būdu negali tapti pretekstu užsipulti autorių, ar ne?
Pagal Aristotelį, forma daikto raiškoje yra tai, kas teikia daiktui rūšinį apibrėžtumą, o medžiaga yra daikto individualių savybių pagrindas, jo individalumo šaltinis dėl to, jog medžiaga dėl savo inertiškumo niekados iki galo nerealizuoja formos teikiamo rūšinio išsamumo. Čia taip pat galiu pasigirti, kad mano pagamintas daiktas buvo individualus be galo, su niekuo nesumaišomas.
Smalsumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiūrint iš Aristotelio metafizikos taško, konkretus individualus daiktas kaip neatskiriama materijos ir formos vienovė gali būtu vadinamas antrąja materija aukštesniosios formos įgijimo atžvilgiu, jeigu turi tokios formos įgijimo galimybę (pavyzdžiui, plyta namo formos atžvilgiu). Visa tikrovė čia įsivaizduojama kaip turinti tikslinę sandarą, kur žemesniosios pakopos tikrovė siekia įgyti aukštesniąją formą. Tokiu būdu tikrovė įsivaizduojama kaip pakopa nuo pakopos kylantys laiptai į grynąją formą, kitaip tariant, formų formą, kuri yra maksimaliai užbaigta tikrovė. Tai – Dievas, kurio būtis yra buvimas aukščiausiuoju laipsniu. Pagal Aristotelį, Dievas yra pilnutinė aktualizacija be jokios potencialumo (lietuviškai tariant, galimybiškumo), t. y. nematerialumo liekanos. Pažeisdamas įprastą Aristotelio komentavimo kanoną, vis tik pastebėsiu, kad įdomiausias dalykas bent man čia yra šio antikos filosofo sugebėjimas pasigaminti nematerialaus Dievo idėją iš jusliškai reljefiškai apčiuopiamo, t. y. materialaus daikto sąvokos loginės analizės arba gal net greičiau ekstrahavimo būdu, tačiau lieka neaišku – kaip į aristoteliškai suprastą, t. y. teleologinę (gr. telos – tikslas) būties grandinę galėtų būti įjungiamas dabar mano pagamintas daiktas, t. y. šuns būda. Labai šautume pro šalį, jeigu šuns būdos dalyvavimą didžiojoje būties grandinėje pagal naujųjų laikų madą bandytumėme įvaizdinti kiekybiškai, tarkime, keldami klausimą – kiek tokių šuns būdų reikėtų sukrauti viena ant kitos, kad būtų galima pasiekti Mėnulį ar pan. Kita vertus, Aristotelio dvasioje galima pasakyti, kad net šuns būda yra tobulybės viršūnėje, jeigu ji užima savo prigimtinę vietą būties tvarkoje. Be apsimestinio kuklumo pranešu, kad tokia ir buvo mano pagaminta Reksui būda.
Jau buvau užsiminęs, kad dėl statybinės medžiagos savitumo būda turėjo gautis labai masyvi, sunki, nepajudinama iš vietos. Taip ir atsitiko, bet tai netapo priežastimi labai nusiminti, pulti į rezignaciją. Čia aš panaudojau Egipto piramidžių statybos technologinį triuką, pritaikytą nepaprastai sunkių luitų gabenimui, po būdos dugnu pakišęs nelabai storą, bet apvalų rąstelį ir tokiu būdu nuridenęs būdą į reikiamą vietą už kelių metrų.
Žinoma, svarbiausiai yra tai, kad Reksas šią būdą kaip savo brangiuosius namus pripažino be jokių išlygų. Iš karto įlindo čia, įsitaisė, atrado gulėjimo pozą ir ilgai neišlindo, labai ilgai. Ir šiandien jis savo dienas dažniausiai leidžia stebėdamas pasaulį iš būdos angos, pasidėjęs melancholišką snukutį ant savo šuniškų namų slenksčio.
Papuošė kaspinėliu. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip būda yra svarbi šunų gyvenime, – šią vasarą turėjome galimybę įsitikinti naujame įpakavime. Būtent šią vasarą savo šunį rujos metu pririšome su papildomais grandinės įtvirtinimais, kad – neduokDie – nenusitrauktų. Tačiau atsitiko taip, kad kalė, kurią Reksas paprastai aplankydavo, atėjus lemtingam metui, dabar, nesulaukusi senojo savo draugo, pati pradėjo lankytis mūsų kieme, kažkaip kartas nuo karto pergudraudama savo šeimininkus, ištrūkdama į laisvę. Varėme ją iš kiemo, bandėme paaukštinti tvorą, niekas nepadėjo, ji išvyta greitai prisistatydavo iš naujo, įveikdama visas užtvaras, labai vangiai reaguodama į mūsų šūkaliojimus.
Kadangi dienomis kieme žaisdavo maži vaikai, nesinorėjo tų cirkų visų akivaizdoje. Tačiau vieną vakarą mes pamatėme tai, ko tikriausiai niekas nebuvo iki mūsų dar matęs, kas ir dabar, rašant šias eilutes, nepaprastai gyvai stovi akyse. Jau stipriai sutemus tą kartą gėrėme arbatą pavėsinėje per didelę liūtį, kur, kaip sakoma tokiais atvejais, už keletą metrų tamsoje pylė kaip iš kibiro. Kažkas iš vaikų, netyčia išbėgęs į liūtį, grįžo su netikėta žinia, kad Reksas stovi šalia savo būdos per didžiulį lietų, nelysdamas į vidų. Tai buvo taip neįtikėtina, kad visi išgarmėjo pasižiūrėti, man suspėjus dar nesmagiai pagalvoti, kad mano statyta būda, galimas daiktas, nežiūrint įdėtų didingų pastangų, ėmė ir prakiuro, taigi šunelis priverstas stovėti lauke, vengdamas čiurkšlės efekto būdoje.
Vilkšunis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reksas iš tiesų stovėjo prie būdos, o iš būdos angos per lietų žybsėjo dvi rudos akys, į mus žiūrėjo išsigandusi kalė („ką dabar jie pasakys“), kuriai šunelis didžiadvasiškai buvo užleidęs savo vietą. Kažkas dar bandė kažką reikšmingai numygti, tačiau žodžių, tinkamų tai proga, iš tiesų jau nebuvo, juolab nesinorėjo nieko nei smerkti, nei teisinti.
Kai po kelių minučių nuėjau dar kartą pasižiūrėti, iš būdos angos per lietų žybsėjo jau keturios akys.
Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.
Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi!
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Kad ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.
Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.
Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu. Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.
Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.
Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.
Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)
Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.
Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.
Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.
Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.
Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio, užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui.
Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.
Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų. Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!
Demokratijos pavojai buvo žinomi dar jos lopšyje – senovės Graikijoje. Kai dėl daugumos sprendimo turėjo nusižudyti Sokratas, jo mokinys Platonas metėsi aristokratijos link.
Tačiau pastarojo mokinys Aristotelis atkūrė pusiausvyrą, sukurdamas vertybinės demokratijos – politėjos teoriją. Iš jos atsirado ir modernioji konstitucinė demokratija, kurioje mes visi tariamės gyveną.
Tai – apribota demokratija. Joje reikia laikytis tam tikrų iš anksto sutartų taisyklių. Bet tos taisyklės neturi prieštarauti paprastų žmonių valdžios idėjai.
