Edvardas Čiuldė. Apie idealizmo tikroviškumą ir realizmo utopiškumą. Pamąstymai Vladimiro Laučiaus straipsnio paraštėse (II)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vladimiras Laučius yra parašęs daug puikių, net įstabių straipsnių, tačiau į lietuvių publicistikos istorija manding jau įeis kaip žmogus, kuris suniekino Lietuvos pasiryžimą palaikyti kaimyninės baltarusių tautos laisvės siekį. Kas atsitiko tikrai puikiam autoriui, kodėl –  šitaip? Gal iš tiesų mes visi jau esame apsikrėtę moralinį žmogaus veidą naikinančiu virusu, nes vis dažniau padoriais laikyti gentainiai viešumoje ima ir pasirodo pabaisos pavidalu?

Tarkime, kad ir Lietuvoje yra krūvelė žmonių, kurie slaptai simpatizuoja tironui, – greičiausiai tai būtų psichopatai politikai, įsisvajoję apie neribotą valdžią. Nesunku suprasti ir tuos bendrapiliečius, kurie baiminasi dėl galimų ekonominių nuostolių, pradėjus kerštauti užsirūstinusiam kaimyninės šalies diktatoriui. Kiti apskritai visados nepavargdami kovoja už taiką, ar ne? Tačiau net ir taip nusiteikę asmenys, kaip atrodo, šiandien yra linkę laikyti liežuvį prikąstą, gerai suprasdami, kad kvestionuojant laisvės idėjos prasmingumą galima užsitraukti nešlovę  daugiau ar mažiau civilizuotoje šalyje.  

Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau štai V.Laučius tampa jų ruporu, nesibaimindamas galimų reputacijos nuostolių. Ar V.Laučius yra drąsus žmogus, kalbantis už bailius? Tikriausiai taip ir yra, tačiau labai liūdna atrodo tokia jo drąsa, nepavydžiu.

O gal V.Laučius aukojasi, susidegina ant laužo, tokiu būdu bandydamas atpirkti Lukašenką palaikančių mūsų tautiečių nešvankius įsivaizdavimus? Jorge Luisas Borgesas viename iš savo apsakymų bando įpiršti mintį, kad tikrasis Kristus buvo Judas, kuris prisiėmė sau išdavystės nuodėmės naštą.

Na, prisipažįstu, ką tik truputėlį sutirštinau spalvas, nes, tiesą sakant, V.Laučius, neigiamai vertina ne baltarusių pasipriešinimą diktatoriui, o mūsų įsitraukimą, palaikant baltarusių tautos kovą už laisvę, niekina tokį įsijautimą kaip komišką pasipūtimą ir nutolusią nuo tikrovės idealistinę pozą, atsisakius tikroviško politinio realizmo.

Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Žiūrėkite, kai kartais sakome apie sutiktą gyvenime asmenį, kad anas yra tikras žmogus, paprastai turime galvoje, kad likimas lėmė susidurti su būtybe, kurios sutikti realiame gyvenime beveik neįmanoma, taigi „tikras žmogus“ yra neįtikėtinas personažas, nukabintas nuo idealaus dangaus, ne kitaip. Esu pastebėjęs ir tai, kad užkeikimą „toks gyvenimas“, tarsi jau įpareigojantį taikstytis su negerovėmis, paprastai kartoja tie, kuriems tos negerovės yra labiausiai patogi platforma.

Taip ir politikoje nepajudinamu laikomas tironas yra stipus ne dėl to, kad slepiasi už atominės bombos, o tik  dėl tos priežasties, jog politinio realizmo sumetimais atsisakome įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tokiu būdu toldami nuo tikrovės. Būtent politinis realizmas leidžia drakonui užsiauginti sparnus. Toks politinis realizmas pasitarnauja gyvenimo nurealinimui, dar daugiau, yra gyvenimo derealizacijos stichija.

Ar sakote, kad baltarusių tautos laisvės siekį reikia palaikyti nepametant proto, taigi tik iki tos ribos, kol mūsų įsitraukimas nekenkia nacionaliniams interesams? Tačiau aš pats į šį klausimą žiūriu ne tiek tautiniu, kiek, jeigu norite žinoti visą tiesą, lytiniu požiūriu, žavėdamasis Baltarusijos moterų pasiryžimu.

Kaip jau kartą esu pastebėjęs, Marija Kolesnikova pakartoja Sokrato žygdarbį, o būnant šiokiu tokiu vyru iš Lietuvos neįmanoma suvaldyti  savo audringos simpatijos tokiai tikrų tikriausiai moteriai, neįsitraukti visa savo esybe, linkint kovojančiai baltarusių tautai sėkmės. Įsijausti į M. Kolesnikovos puoselėjamus idealus reikėtų net tada, jeigu toks mūsų besaikis įsijautimas, nesuvaldyta aistra užtrauktų pražūtį visai žmonijai , – priešingu atveju kiltų klausimas – ar tas žmonijos išlikimas iš tiesų yra jau tokia neginčijama vertybė?

Kraštutiniu idealistu minties istorijoje yra laikomas Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Ar toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas, tarkime, neteisėtas kaprizas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.

Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt foto
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visiems gerai žinoma, Platono mokinys Aristotelis būties teorijoje užsimojo susigražinti realistinį pagrindą, pabandęs suderinti pirmaprades Platono įžvalgas su natūralistine sąmonės ritmika.

Žinia, Aristotelis buvo tikras kompromisų meistras, visur ieškodavęs balanso, saiko, pusiausvyros. Nesunku pastebėti, kad „auksinė vidurio taisyklė“ sėkmingai  buvo pritaikyta etikos teorijoje, kurios plėtotėje Aristotelis dorybę apibrėžė kaip poelgio pasirinkimo vidurį tarp dviejų kraštutinumų (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.).

Tačiau, kaip atrodo, tokio pobūdžio kompromisas yra nepageidautinas dalykas puoselėjant būties įžvalgą, nes su didesniu ar mažesniu pagrindu būtų galima tvirtinti, kad būtent įsipareigojimas pusiausvyrai daro Aristotelio metafiziką vidujai prieštaringa teorija.

Aristotelis bandė suderinti platoniškąją eidosų teoriją su sveiko proto refleksais. Tačiau filosofijoje sveiku protu vadinama duotybė greičiau yra vertinama neigiamai nei teigiamai. Žinoma, tai nereiškia, jog pati filosofija yra nesveikas protas. Vadinamas sveikas protas dažniausiai prasilenkia su tikrove kaip stereotipų sankaupos, mechaninių įpročių, neaktualių mąstymo nuodėvų protas. Būtent toks protas neretai dar yra vadinamas realistiniu užsiangažavimu.

2020.09.37; 15:13

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.