Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime. Slaptai.lt nuotr.

“1990-ųjų sausio 20-ąją, Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius ištiko didžiulė nelaimė. Sovietų armijos daliniai, pasinaudoję apgalvotomis provokacijomis ir aklais etniniais pabėgėlių susirėmimais, ėmėsi ginkluoto smurto daužydami, šaudydami ir traiškydami beginklius protestuotojus, barikadų gynėjus Baku gatvėse ir aikštėse.

Vaizdai, jeigu visuomeninis transliuotojas nūnai primintų visuomenei, būtų labai panašūs į prieš tai, 1989 m. balandžio 9 d., įvykusias žudynes Tbilisyje ir dar po metų, 1991 m. sausio 13-ąją, Vilniuje. Baku prieš 20 metų buvo lyg jungiamoji grandis tų įvykių grandinėje, kuri liudijo „perestroikos“ sąlygiškumą ir imperijos nekintamumą”, – prieš dešimt metų parašė pirmas atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-19-vytautas-landsbergis-azerbaidzano-tragedija/38742

Panašiai, kaip Vilniuje, naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą.

Kaip žinia, SSSR vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtos “perestroikės” metu tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje nepriklausomybės nuo Maskvos siekiančios pagrindinės jėgos buvo panašios: Azerbaidžane – Liaudies frontas, Lietuvoje – Sąjūdis.

Lietuvai kovoje už valstybės atkūrimą aplinkybės buvo žymiai palankesnės.

Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę 1918 m. (Vasario 16) ir buvo pripažinta daugelio pasaulio valstybių. Todėl Sąjūdis turėjo galimybę tarptautiniame lygyje remtis neteisėtais Molotovo-Ribentropo slaptaisiais protokolais, kurių pagrindu Lietuva, pažeidžiant visas dvišales ir tarptautines sutartis, buvo SSSR okupuota.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Sąjūdžiui neprireikė eiti į atvirą konfrontaciją su vadinama Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos TSR valdžia. Todėl Maskva neturėjo preteksto įsakyti kariuomenei ginti tuo metu dar „šventos“ KPSS turtą. „Bananų balius“ (1988 m. rugsėjo 28 d.), kurio metu milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos fiziškai susidorojo su Lietuvos Laisvės Lygos organizuoto mitingo už Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimą, reikalaujant panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes, buvo paskutinis fizinis susidūrimas su sovietais iki Sausio 13.

Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusakalbius ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo.

Iki Sausio 13 Lietuva jau buvo teisėtai paskelbusi atkūrusi Nepriklausomybę (1990 kovo 11 d.) ir jau funkcionavo, kaip valstybė.

Azerbaidžanas, kaip Nepriklausoma valstybė, gyvavo trumpai. 1918 m. gegužės 28 d. Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausoma Azerbaidžano Demokratine Respublika. Bolševikų ir armėnų spaudžiamas Azerbaidžanas pasikvietė į pagalbą Turkiją, kuri 1918 m. rugsėjo 15 d. užėmė Baku, tačiau lapkričio 10 d. pradėjo evakuotis. Tuomet Baku užėmė anglai (nafta!). 1918 m. gruodžio 4 d. buvo sušauktas pirmasis parlamentas. 1919 m. sausio 8 d. Azerbaidžanas pasiuntė savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją, 1920 m. sausio 12 d. buvo pripažintas de facto. Po to, kai 1919 m. lapkričio 20 d. iš Azerbaidžano ėmė evakuotis anglai, nuo bolševikų Azerbaidžaną dengė A. Denikino armija, tačiau jai pralaimėjus, Raudonoji Armija 1920 m. sausio 27 d. užėmė Baku, o netrukus įsigalėjo visame Azerbaidžane.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

M. Gorbačiovui paskelbus “perestroikę” susikūręs Liaudies frontas buvo priverstas leistis į atvirą konfrontaciją su Azerbaidžano TSR valdžia, komunistų partija, kadangi šios niekaip nenorėjo pripažinti Liaudies fronto, kaip teisėtos politinės jėgos. Iki Maskvos kariuomenės įsiveržimo 1990 m. sausį Azerbaidžano liaudies frontas perėmė daugybę vyriausybės įstaigų visoje respublikoje. Azerbaidžaniečiai nuplėšė pasienio tvoras, skiriančias juos nuo daug didesnės etninių azerbaidžaniečių bendruomenės Irane, kuo ne tik Maskva, bet ir Iranas ne itin buvo sužavėti.

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai.

Pirmiausia dėl informacinės blokados. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Tokiose sąlygose sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti, buvo juokų reikalas.

Jautriausia vieta Azerbaidžane buvo azerbaidžaniečių ir armėnų tarpusavio santykiai.

Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą, spėjama, ne be Kremliaus “pagalbos”. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Suprantama, santykiai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų tapo įtempti, nors iki tol jie buvo normalūs. https://slaptai.lt/kas-1990-uju-sausio-20-aja-nutiko-azerbaidzano-sostineje-baku/.

Ir įvyko “Juodojo Sausio”, Sausio 13 vyresniojo brolio, tragedija.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Kai po ilgoko pokalbio apie Rytų partnerystės reikalus padovanojau Azerbaidžano ambasadoriui prie ES Fuad Isgandarov Neužmirštuolę, daug pasakoti nereikėjo – viską prisimena ir viską žino. Įsisegė iškart net neprašomas ir nelaukdamas Sausio 13, – veidaknygėje parašė Kovo 11-osios akto signatarė, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė. 

https://www.facebook.com/rasa.jukneviciene/posts/3404143269659402?comment_id=3408011569272572

“Kai sakome „tragedija“, turime suvokti ir kokie sąlygiški būna žodžiai. Sumanytojams Maskvoje ir vykdytojams „vietose“ tai nebuvo tragedijos, nebent netrukus pavirto SSRS kalėjimo griūties „pasauline tragedija“. Žmonėms, kurie tada Baku ir kitur neteko artimųjų arba liko invalidais, be abejo, tai baisi nelaimė. Žudikams būtų nelaimė, jeigu reiktų atsakyti. Azerbaidžano kelyje i nepriklausomybę tai buvo smūgis, kaip ir ligi šiol kurstomi konfliktai su armėnais, prarasto laiko netektis. Galų gale, karas, perversmai, netektos teritorijos ir gyvybės, per milijoną „vidaus pabėgėlių“… Todėl nepamirškime draugiškos azerbaidžaniečių tautos nelaimių ypač šią sausio 20 dieną.”, – parašė Vytautas Landsbergis.

2020.01.19; 06:45

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nuodėmingi mūsų istorikai. Jei jau pradedama tvirtinti, esą geologo išsilavinimą turintis asmuo nepajėgus parašyti gilių, išliekamąją, įrodomąją vertę turinčių straipsnių ar knygų skaudžiomis Lietuvai istorijos temomis (omenyje turiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojo Daliaus Stanciko portale slaptai.lt paskelbtą 15-os straipsnių seriją „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“, kurioje jis gina šviesų Jono Noreikos atminimą), – belieka konstatuoti, jog keletas intelektualų „dėl didelio rašto išėjo iš krašto“. Jei jau manoma, jog žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentarai apie Kazį Škirpą (pavyzdžiui, videointerviu „Kodėl menkinamas pulkininkas Kazys Škirpa?“; slaptai.lt) nėra vertingi, nes autorius neturi profesionalaus istoriko diplomo, – tada keli mūsų šviesuoliai, įtakingi vien dėl to, kad užima strateginius postus strateginiuose universitetuose ir institutuose, bus akivaizdžiai nusišnekėję.

Aukso vertės tyrimas

Neteisinga istorinėmis temomis rašančiųjų skirstyti į profesionalus, kurių nuomonė – neva teisinga bei visiems privaloma, ir mėgėjus, kurių atradimai – neva dėmesio nevertos pasakos arba legendos. Reikia vertinti ne diplomus, ne užimamas pareigas, o konkretų veikalą. Nutikimų, kai istoriko diplomo neturintys vyrai ir moterys atliko daug vertingesnių tyrimų nei metų metais Lietuvos istorijos institute valdišką duoną krimstantys profesionalai, – gausu.

Algimanto Bučio veikalo prstatymas Rašytojų sąjungoje. Slaptai.lt nuotr.

Imkime rašytojo, literatūrologo, literatūros tyrinėtojo Algimanto Bučio darbą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Aukso vertės tyrimas! Ne kiekvienas istorijos mokslus krimtęs darbštuolis pajėgtų profesionaliai atlikti tokią išsamią, gilią analizę. Tik štai rašytojas A.Bučys, sykį pristatydamas savo paskutiniuosius darbus Lietuvos rašytojų sąjungos klube, užsiminė, jog vadinamieji Lietuvos istorikai profesionalai jo naujausiųjų knygų bijo kaip Velnias – kryžiaus. Keista, nesuprantama vadinamųjų profesionalų laikysena. Gal gėda prisipažinti klydus, parenkant Lietuvos valdovams titulus? Gal pavydu, kad ne jie atrado ir ištyrė (prisiminkime, kaip buvo puolamas prof. Liudas Mažylis, Vokietijos archyvuose suradęs mums itin svarbų dokumentą)? O gal tikrasis jų tikslas ir yra būtent toks: menkinti, ignoruoti, pašiepti visus, kurie ieško tikrosios tiesos, ne vien tamsiųjų Lietuvos istorijos puslapių?  

Jei sovietmečiu Vilniaus Universitete klusniai studijavai istoriją, jei dabar nuo ryto iki vakaro klusniai sėdi viename iš Lietuvos istorijos instituto kabinetų, – ar tai reiškia, kad turi teisę vadintis profesionaliu istoriku? Lietuvos istorikų ir istorija besidominčiųjų bendruomenę skirstyčiau visai kitaip: į tuos, kurie savo tautos praeitin žvelgia objektyviai, ir tuos, kurie ją po kruopelytę narsto vien priešiškai nusiteikusio kitataučio žvilgsniu.

Pavyzdžių, kaip mums bandyta ir tebebandoma primesti tendencingą lenkiškąjį, žydiškąjį, rusiškąjį, vokiškąjį požiūrį, – apstu. Ir tai dažnusyk daroma į pagalbą pasitelkiant oficialias, valstybines institucijas. Tik svetimųjų žvilgsnio įtvirtintojai nenumatė, jog tikroji Lietuvos inteligentija atmes akivaizdžiai priešiškas, tokias, kaip, sakykim, kadaise istoriko profesionalo Alfredo Bumblausko pasisakymai „Būtovės slėpiniuose“, versijas. Ne tik atmes, bet ims savarankiškai ir, kas svarbiausia, profesionaliai, gilintis į Lietuvos istoriją. Ne tik kruopščiai, profesionaliai nagrinės, bet net suras leidyklų, žiniasklaidos priemonių, kurios jų tyrimus publikuos (vienas iš gražių pavyzdžių – Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko, ekonomisto {ne istoriko profesionalo} dr. Vlado Terlecko knygos „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ir „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“).

terleckas_ 008
Vlado Terlecko knygos apie Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje įsisiūbuoja sveikintini vadinamųjų istorikų profesionalų nuvainikavimo procesai. Ne vien Alvydo Nikžentaičio vadovaujamas Lietuvos istorijos institutas praranda ilgokai turėtą „tiesos monopolį“. Puiku. Konkurencija dar niekam nepakenkė.

Armėniškoji versija

Beje, priešindamiesi tendencingiems žydiškiems, lenkiškiems, vokiškiems ar rusiškiems Lietuvos praeities traktavimams mes neturėtume pamiršti ir per pastaruosius keliolika metų mums primesto armėniškojo žvilgsnio į buvusios Osmanų imperijos ir Kaukazo istoriją. Jei būčiau verčiamas analizuoti, kas per pastaruosius trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje, vaizdžiai tariant, padarė įspūdingą „proveržį“, primesdami mums savąsias „tiesas“, galėčiau drąsiai teigti, kad tai, kaip bebūtų keista, – Armėnija. Taip tvirtinu pirmiausia mintyse turėdamas Lietuvos Seime paskubomis priimtą garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido. Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ Lietuvos parlamente priimta 2005 m. gruodžio 15 d., prieš pat šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, t.y. tuo metu, kai visa Lietuva apimta šventinio jaudulio ir tarptautinė politika mažai kam įdomi.

Kaip pastebėjo kolegė Irma Ąžuolė publikacijoje „Visažiniai teisuoliai rizikuoja tapti įrankiu kitų rankose“ (slaptai.lt), minėtame posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių: 55  iš 141. Diskusija šia tema tetruko dešimt minučių. Taigi Lietuvos parlamentas tikrai labai skubėdamas priėmė svarbų, oficialų, tarptautinių pasekmių turintį pareiškimą: „Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas armėnų tautos genocido devyniasdešimtmetį, smerkdamas turkų Osmanų imperijoje 1915 m. įvykdytą armėnų tautos genocidą, ragina Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą“.

Siūlau atkreipti dėmesį į keistokas aplinkybes – Lietuvos viešojoje erdvėje tuo metu nenuskambėjo net menkutė abejonė. Niekam nė į galvą nešovė, kad gal prieš žengiant šį žingsnį į Turkijos archyvus derėjo nusiųsti mažų mažiausiai vieną, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto darbuotoją, kad šis bent formaliai panagrinėtų Armėnijos oponentų saugomus dokumentus. Niekas retoriškai anuomet Lietuvoje nesušuko: o kodėl neišklausoma antroji pusė? Juk armėnams skaudūs 1915-ieji metai, skirtingai nei Antrasis pasaulinis karas, – mums, lietuviams, visiškai nežinoma, nepažįstama tema! Jei apie partizanus, rezistenciją, Birželio sukilimą mes daug žinojome net specialiai nestudijavę šių temų, tai, leiskite paklausti, ką mes tuomet suvokėme apie 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje? Ir ką suprantame šiandien, prabėgus po rezoliucijos priėmimo keliolikai metų?

Keista dar ir dėl to, kad prieš 15 metų, kai buvo priimta toji rezoliucija, teisininkai nesusimąstė, ar Antrąjam pasauliniui karui pasibaigus sugalvotą terminą „genocidas“ dera taikyti tragedijoms, nutikusioms maždaug Pirmojo pasaulinio karo metu? Juk teisę gerbiančioje valstybėje kaltinamojo padėtį sunkinančio įstatymo taikymas atgal negalioja.

Žurnalistė I. Ąžuolė savo publikacijoje apie „visažinius teisuolius“ pastebėjo ir daugiau garbės Lietuvai nedarančių aplinkybių: kol nebuvome priimti į NATO, t.y. kol mums reikėjo Turkijos balso, tol mūsų vadovai, svečiuodamiesi Armėnijoje ar rinkdamiesi, kokią delegaciją priimti – iš Armėnijos ar Turkijos, elgdavosi atsargiai, apdairiai. Nepuldavo strimgalviais pripažinti armėnų nelaimių buvus genocidu. Vos tik išsikovojome teisę vadintis tikraisiais NATO aljanso nariais, nustojome baimintis turkiškų priekaištų. Ar tokia laikysena – solidi? Ar ji neprimena politinės prostitucijos?

Jei tai propaganda, tai ji – lietuviška

Deja, armėniškasis požiūris į tuometinius įvykius Osmanų imperijoje bei šiandieninius neramumus Kaukaze įsigalėjęs iki šių dienų. Dar visai neseniai, 2019-aisiais metais, Mykolo Riomerio universitete studentams buvo parodytas Aleksandro Broko dokumentinis filmas „Begalinis koridorius“. Toji juosta – apie tragiškus 1992-ųjų vasario įvykius, nutikusius Azerbaidžano mieste Hodžaly. Filmo herojai pasakoja, kaip ginkluoti armėnų separatistai, padedami Rusijos kariuomenės, nuo žemės paviršiaus nušlavė šį azerbaidžanietišką miestą.

Pranešimas apie „Begalinį koridorių“. Slaptai.lt nuotr.

Filmui pasbaigus pasiteiravau M.Riomerio universitete reikšmingas pareigas užimančio pažįstamo dėstytojo nuomonės. Štai ką pasakė: „azerbaidžanietiška propaganda“. Suprask, jei būtų buvusi jo valia, jis neleistų universitete rodyti tokio filmo arba bent jau reikalautų, kad kartu su azerbaidžaniečiais prie vieno stalo sėdėtų teisę išguldyti savo komentarus turinti armėnų delegacija.

Kadangi pokalbis su dėstytoju buvo privataus pobūdžio, docento pavardės sąmoningai nepaminėsiu. Tačiau, atvirai tariant, buvau nustebęs. To filmo traktuoti azerbaidžanietiška propaganda neapsiverčia liežuvis. Pagrindinis dokumentinės juostos herojus – lietuvis, savo akimis matęs, kas 1992-aisiais dėjosi Hodžaly mieste ir gretimuose rajonuose. Tai – Ričardas Lapaitis. O filmo režisierius – irgi laisvai lietuviškai kalbantis žmogus. Tad jei „Begalinis koridorius“ – propaganda, tai ji – pirmausia lietuviška propaganda.

Be kita ko, priekaištai, kodėl anuomet neatspindėtas armėniškasis požiūris, – nesuprantami dar dėl vienos priežasties. M.Riomerio dėstytojas dalyvavo turkų oponentės Armėnijos ambasados ir Lietuvos armėnų bendrijos Lietuvos Mokslų Akademijoje organizuotame susitikime su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. Tame renginyje nebuvo nė vieno azerbaidžaniečio, nė vieno turko. Bet pažįstamas dėstytojas, regis, niekur nesipiktino, kad diskusijos rengėjai nesuteikė galimybės savo nuomonę išdėstyti ir Azerbaidžano bei Turkijos atstovams. Akivaizdžiausi dvigubi standartai! Jei jau azerbaidžaniečiai be armėnų palaiminimo Lietuvoje neturi teisės ištarti nė žodžio, kodėl tada armėnai – priviligijuota bendruomenė?

Turkiški argumentai

Iš atminties neišdyla 2019-ųjų gruodžio 13-oji, kai Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Vilniuje viešbutyje „Imperial Hotel“ (Lietuvos Mokslų akademija neįsileido – G.Visocko pastaba) jis perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai vertingas pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Svečias iš Turkijos pateikė daug analizuotinų faktų, kuriuos Lietuvos visuomenei, mano supratimu privalu žinoti.

Pavyzdžiui, svečias iš Turkijos apgailestavo, kad dauguma ginčų dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Jų metu ieškoma ne tikrosios tiesos, atskleidžiant detales bei atkuriant priežastinius ryšius. Galvojama tik apie tai, kaip primesti jau sukurtas, sumoduliuotas aksiomas.

Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.

Sociologo išsilavinimą turintis T.K.Tuncel pabrėžė, kad nūnai turime daug iš pasikartojančių publikacijų sudarytos literatūros, kurioje nėra jokio moksliškumo. Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, kurioje, jo pastebėjimu, teigiama, esą Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kad tai neįmanoma, kadangi ji yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios jūros“.

T.K.Tuncel pateikė tikrai šokiruojančių pavyzdžių. Sakykim: „Konkretus atvejis būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti vadinamosios „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!! – T.K.Tuncel past.) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, nebuvo priimti asmenys, atmetantys genocido tezę“.

Skaitydamas savąjį pranešimą svečias iš Turkijos parodė ir vienos knygos viršelį, kuriame pavaizduota nuskriausta, nelaiminga, liūdna mergaitė. T.K.Tuncel: „Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardiganian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!“

Bandant armėnų tragedijai suteikti specialaus atspalvio, į pagalbą pasitelkiamas, pasirodo, net Hitleris. Neva Holokaustas buvo sukurptas pagal 1915-ųjų armėnų genocidą. Šios versijos propaguotojai dažnai tvirtina Hitlerį kadaise pasakius: „Aš paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tuomet T.K.Tuncel paklausė į jo paskaitą susirinkusiųjų: „Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse. Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.“

Bet juk tvirtinimai, kad Hitleris ištarė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“, buvo nuodugniai tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai, T.K.Tuncel tvirtinimu, nustatė, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai šiuos tariamus Hitlerio žodžius atmetė kaip įrodymą. T.K.Tuncel retoriškai pasiteiravo: „Ar reikia prisiminti šią tariamą Hitlerio kalbą? Bet ji vis dar begėdiškai cituojama…“

O juk Turkijos archyvai – atviri

Tačiau labiausiai sudominusi tema – ar tikrai Turkijos archyvai uždari tyrinėtojams? Kaip tvirtina T.K.Tuncel, neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai įrodinėja, esą Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams. Tuo tarpu vienas smalsus T.K.Tuncel kolega pasidomėjo, ar minėtos knygos autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus leidimo. Paaiškėjo, kad nė vienas iš jų niekada gyvenime nesikreipė į archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų uždarumo. Tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų atlieka mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Lietuvos istorijos institutas. Slaptai.lt nuotr.

Todėl kilo mintis: jei Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis toks preciziškai įtarus net ten, kur, regis, viskas akivaizdu ir aišku (omenyje turiu LGGRTC darbuotojo D.Stanciko surastus dokumentus, patvirtinančius Jono Noreikos padorumą), tai ar istorikai – profesionalai iš jo vadovaujamos įstaigos nenorėtų atlikti tyrimo, kokiais dokumentais remiantis Lietuvos Seimas priėmė liūdnai pagarsėjusią rezoliuciją dėl 1915-ųjų metų nelaimių Osmanų imperijoje? 

Gal vis tik Lietuvos istorijos institutui verta, tegul ir pavėluotai, padirbėti turkiškusuose archyvuose – ieškoti tikrųjų atsakymų, kas nutiko 1915-aisiais metais tolimojoje Osmanų imperijoje? Juk Lietuvos istorijos institutas, kai Lietuvos Seimas priėmė garsiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido“, – tylėjo. Bent jau neteko viešojoje erdvėje aptikti Lietuvos istorijos instituto vadovybės komentarų. Kodėl tylėjo? Tai – ne jo tema, tai – jam nepriklausanti aktualija?

2020.01.08; 08:00

Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.

Gruodžio 13 dieną Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros.

Jis Vilniuje perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai įdomus, svarbus pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Slaptai.lt skaitytojams pateikiama į lietuvių kalbą išverstas T.K.Tuncel pasakojimas be sutrumpinimų ir kupiūrų.

Beje, šią paskaitą svečias iš Turkijos turėjo perskaityti Lietuvos Mokslų Akademijoje, tačiau šios įstaigos vadovybė turkų mokslininko vis tik neįsleido, todėl svečias iš Ankaros ją buvo priverstas išdėstyti viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje.

XXX

Turgut Kerem TUNCEL

PASIPRIEŠINIMAS DEZINFORMACIJAI GINANT MOKSLĄ IR KALBOS LAISVĘ

1915-ųjų tragiški įvykiai kelia daug ginčų visame pasaulyje. Deja, apie juos daugiausia žinome tik iš žiniasklaidos ir kai kurių šališkų asmenų, todėl tikroji įvykių prigimtis gali būti ne taip plačiai žinoma. Taip pat metodai, strategijos ir taktikos, naudojamos šiame ginče, gali būti ne visiems aiškios. Šiandien aš šnekėsiu apie du mažiau žinomus 1915-ųjų ginčo aspektus.

Iš tikrųjų mano požiūrį į 1915-ųjų ginčą labai įtakojo šiuo metu populiarėjanti literatūra apie hibridinį – informacinį karą ir hibridines grėsmes. Dėl to esu dėkingas savo kolegoms iš Lietuvos, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavau Ankaroje vykusiame renginyje pavadinimu „Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“.

Klausydamas jų prezentacijų renginyje ir vėliau domėdamasis literatūra apie hibridinį karą ir grėsmes, ėmiau suprasti turįs labai vertingą abstraktų ir metodologinį įrankį, kuris padėjo suprasti visus kivirčus dėl 1915-ųjų įvykių, ypač tas strategijas ir taktikas, kurios yra naudojamos paniekinti tam tikrą požiūrį ir primesti tam tikrus pasakojimus.

„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“
„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“

Pradžiai reikėtų pripažinti, kad ginčai dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Kalbama ne apie tikrosios tiesos apie 1915-ųjų įvykius atradimą, atskleidžiant detales ir atkuriant priežastinius santykius tarp jų. Kalbama apie tam tikro a priori įtikinimo įvedimą. Kai tikslas yra primesti vienokį ar kitokį a priori įtikinimą, tikrų faktų atskleidimas ir priežastiniai santykiai tampa detalėmis arba tiesiog priemonėmis manipuliavimui. To pasekmė yra literatūra, sudaryta iš pasikartojančių ir „mikimauziškų“ publikacijų, kuriose nėra jokio moksliškumo.

Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, teigiančią, jog Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kaip tai yra įmanoma, kai Ankara yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios pakrantės“. Šios knygos autorius yra Džefris Robertsonas, Armėniją atstovaujantis teisininkas Perinçeko prieš Šveicariją byloje Didžiojoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegijoje.

Tokiame kontekste patyčios, šmeižtas, bauginimas ir dezinformacija tampa kasdieniais dalykais. Trumpai tariant, tai, ką mes turime, yra politinis ginčas, kuriame moksliniai argumentai arba pseudo argumentai tampa paprasčiausiais instrumentais.

Tai, ką mes matome, yra dezinformacijos kampanija, o ne mokslinė diskusija. Deja, tokia ginčo prigimtis atstumia nepriklausomus ir nešališkus tyrėjus nuo šios temos. Taigi, galiausiai liekame prie neproduktyvių muštynių.

Ši 1915-ųjų įvykių dezinformacijos kampanija turi du tarpusavyje susijusius aspektus:

1) Bauginimas tų, kurių nuomonės skiriasi, siekiant kontroliuoti, kas gali būti mąstoma ir kalbama.

2) Primetimas tam tikro pasakojimo, užmaskuojančio faktus išgalvotais dalykais.

Tiesą sakant, toks bauginimas yra viena iš pagrindinių priemonių primesti tam tikrą pasakojimą.

Apskritai, ši dezinformacijos kampanija yra grėsmė ne tik istorijos mokslui, bet ir visai intelektualiajai aplinkai. Ši kampanija taip pat yra iššūkis liberalioms ir demokratiškoms vertybėms. Tikiu, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims bus daug lengviau suprasti šių grėsmių rimtumą nei kitoms, nes jos pačios patyrė, ką reiškia gyventi XX-ajame amžiuje už geležinės uždangos, po kūjo ir pjautuvo priespauda.

1) Dėl ko  ginčijamasi dėl 1915-ųjų įvykių?

Kaip žinote, ginčijamasi dėl žodžio „genocidas”. Genocido tezės šalininkai apibūdina žiaurius 1915-ųjų įvykius kaip genocidą ir aršiai atmeta bet kokį kitą variantą. Kiti pripažįsta 1915-ųjų įvykius kaip tragediją, tačiau nelaiko jų genocidu.

Užrašas – kas dabar prisimena armėnų aukas?

Norint perprasti šį ginčą, pirmiausia reikia suvokti, kas yra genocidas. Žinoma, tai nėra sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti prireiktų visos paskaitos ar dviejų. Kadangi terminas „genocidas” yra dažnai klaidingai suprantamas ir tyčia klaidingai pateikiamas, mums reikėtų galų gale išsiaiškinti, kas gi yra tas genocidas.

Dažnai nepaminimas ar nuslepiamas yra faktas, kad genocidas nėra istorinis, sociologinis ar filosofinis terminas. Tai yra griežtai teisinis terminas ir šis nusikaltimas buvo kodifikuotas 1948-ųjų Genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmės konvencijoje. Kadangi tai yra griežtai teisinis terminas, todėl įvykį traktuoti kaip genocidą padeda deramai nustatytos taisyklės ir procedūros.

Šiuolaikinėje teisėje nusikaltimas susideda iš dviejų dalių:

1) actusreus (teisinė sudėtis);

2) mensrea (nusikaltusiojo protas; nusikalstamas ketinimas; ir panašiai).

Nusikaltimas įvyksta tik tada, kai šios dvi dalys egzistuoja kartu. Mensrea dalis genocido nusikaltime yra vaizduojama kaip dolus specialis (ketinimas vykdyti genocidą).

Genocido tezės šalininkai laiko ir/arba vaizduoja bet kokią masinio žiaurumo ir kančių apraišką genocidu. Jie linkę vertinti įvykius pagal jų padarinius. Šis požiūris nėra teisingas, nes neįtraukia mensrea nusikaltimo dalies.

Tiesą sakant, genocido tezės šalininkai pastebėjo šią klaidą savo teiginiuose gana vėlai ir pradėjo publikuoti tekstus, tariamai vaizduojančius mensrea dalį 1915-ųjų įvykiuose. Taneris Akçamas, kuris surengė čia konferenciją pirmadienį (omenyje turima paskaita Vilniuje – slaptai.lt informacija), bando tai daryti savo neseniai išleistoje knygoje „Įsakymai žudyti“. Nekalbėsiu apie šią knygą, nes mano kolega Maxime tą padarys savo prezentacijoje, ir tada galėsite nuspręsti, ar verta pasikliauti Akçamo argumentais.

Aukšta įrodymo kartelė

Svarbu pripažinti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), įkurtas 1993 m., įvedė labai aukštą kartelę, nustatant ketinimą vykdyti genocidą (dolus specialis), kitaip tariant, mensrea dalį genocido nusikaltime.

Pasak TBTBJ, „Norint įrodyti tam tikrą įtariamojo ketinimą, reikia svarių įrodymų. Interpretacijos negali būti ketinimo įrodymu. Tik svarūs ar „rūkstančio ginklo“ įrodymai yra galiojantys. Turėtų būti programa ar planas genocido vykdymui, arba svarūs įrodymai, jog toks planas egzistuoja… Specifinis tikslas sunaikinti grupę turi būti įtikinamai įrodytas pasitelkiant sąsają su tam tikromis aplinkybėmis, nebent gali būti įtikinamai įrodytas tokio planas egzistavimas“.

Nėra nusikaltimo be įstatymo. Jokio retrospektyvaus teisės taikymo

Net jeigu tariamo 1915-ųjų nusikaltimo dolus specialis yra neužginčijamai įrodomas, kitaip tariant, jei yra kažkur randamas „rūkstantis ginklas“ (kas vis dar nebuvo padaryta, neskaitant dešimtmečių pastangų), tai taip pat teisiškai nepadarytų 1915-ųjų įvykių genocidu.

Taip yra dėl dviejų pagrindinių teisės principų

1) “nullum crimen, nulla poena sine lege” (jokio nusikaltimo ir jokios bausmės be ankstesnio baudžiamojo įstatymo)

2) “no ex-post facto” (jokio retrospektyvaus teisės taikymo)

1948-ųjų Genocido konvencija

Genocido konvencija buvo priimta 1948 m. ir įsigaliojo 1951 m. Taigi, žvelgiant pro teisės mokslo prizmę, įvykis, vykęs 1915 m., negali būti retrospektyviai traktuojamas kaip genocido nusikaltimas.

Asmeninė atsakomybė

Net jei Genocido konvencija būtų taikoma retrospektyviai, ji neturėtų jokių praktinių pasekmių, nes, pasak Genocido konvencijos, už šį nusikaltimą būna kalti realūs asmenys. Kadangi tiesiogiai susiję asmenys jau yra seniai mirę, todėl nėra ir ką už tai nuteisti. 

Valstybinė atsakomybė

Vis dėlto, atsižvelgiant į 9-ąjį konvencijos straipsnį, Turkija gali būti apkaltinta turinti šiek tiek atsakomybės už šį tariamą nusikaltimą. Tačiau čia ieškovui iškyla kita didelė kliūtis. Turkijos Respublika pagal Lozanos sutartį 1923 m. liepos 24 d. įėjo į sceną kaip juridinis subjektas, o tariamas genocidas vyko 1915-1916 m. rytiniuose Osmanų Imperijos regionuose. Jeigu asmuo, subjektas ar valstybė neegzistavo, kai tariamas nusikaltimas buvo įvykdytas, jie negali būti laikomi atsakingais. Taigi ir Turkijos negalime laikyti atsakingos už tariamą genocidą.

Tęstinė valstybė ar valstybė įpėdinė

Visgi ieškovas gali nepagrįstai siūlyti Osmanų Imperijos kaip Turkijos Respublikos tęstinumą. Kaip galbūt žinote, valstybių tęstinumas ir eiliškumas yra tarptautinės teisės dalykas. Nesileidžiant į detales, pagal juridinio asmens apibrėžimą Turkija yra Osmanų Imperijos įpėdinė, o ne jos tęstinė valstybė. Taip pat juridiškai, Turkija nėra vienintelė Osmanų Imperijos valstybė įpėdinė, bet viena iš daugelio tokių. Tai reiškia, kad Osmanų Imperija ir Turkijos Respublika turi dvi skirtingas juridines asmenybes, todėl jos yra dvi skirtingos valstybės. Todėl Turkija negali būti laikoma atsakinga už nusikaltimus, tariamai įvykdytus Osmanų Imperijos.

Būtent dėl šios priežasties (nors įvykiai, dėl kurių ginčijimasi, vyko nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. rudens) genocido tezės šalininkai pratęsia šį laikotarpį iki 1923 m., kada buvo įkurta Turkijos Respublika, nepaisydami fakto, kad karštoji karo fazė baigėsi 1922 m. spalio 11 d. Mudanijos paliaubų sutartimi.

………..

Trumpai tariant, 1915-ųjų įvykiai teisiškai negali būti laikomi genocidu ir Turkija negali būti laikoma atsakinga už šį tariamą genocidą. Tiesą sakant, žymūs tarptautinės teisės ekspertai, tokie kaip Williamas Schabas, taip pat genocido tezės šalininkai, kaip Taneris Akçamas, puikiai tą supranta.

Turint tai omenyje, tampa vis aiškiau, kodėl per paskutinius kelis metus 1915-ųjų įvykių diskursas keičiasi, ir kodėl šie įvykiai pradėti traktuoti kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Žinodami, kad gali kilti klausimų dėl tokio diskurso pasikeitimo, šalininkai teigia, kad nusikaltimas prieš žmoniją ir genocidas yra daugmaž tas pats. Tai teiginys, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai raunasi plaukus.

Pasakojimai ir diskursas

Tai yra tikroji šiuolaikinės dezinformacijos kampanijos apie 1915-ųjų įvykius esmė. Suprasdami, kad 1915-ųjų įvykių nepavyks įteisinti kaip genocido, genocido tezės šalininkai vis labiau skleidžia dezinformaciją, siekdami įtvirtinti tam tikrą 1915-ųjų įvykių pasakojimą, taip sukurdami fait accompli dėl 1915-ųjų įvykių traktavimo kaip genocido.

Leiskite man apibendrinti kelis to pasakojimo elementus, kurie yra mūsų dienoms aktualiausi.

1) Genocido tezės šalininkai beveik visada tvirtina, kad Turkijos archyvai yra uždaryti mokslininkams, duodami suprasti, kad Turkija slepia dokumentus.

Noriu pašnekėti apie vieną neseną pavyzdį.

Neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai taipogi tvirtina, kad Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams.

Žinote ką? Mano vienas smalsus kolega pasidomėjo, ar šie du autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus. Jis sužinojo, kad nei vienas iš anų dviejų niekada gyvenime nesikreipė į tuos archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų situacijos. O tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų daro mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Vis dėlto dalis tiesos apie uždarytus archyvus yra. Kai kurie svarbūs archyvai yra uždaryti mokslininkams, ir į juos įleidžiami tik kai kurie laimingieji, pavyzdžiui, Taneris Akçamas. Tačiau šie archyvai yra ne Turkijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Jeruzalėje. Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) archyvas Bostone, Boghos-Nubar bibliotekos archyvai Paryžiuje bei Armėnijos patriarchatas Jeruzalėje nėra pasiekiami mokslininkams. Kaip minėjau, tik keli išrinktieji gali į juos patekti.

2)Neigimas

Pagrindinis genocido pasakojimo elementas akivaizdžiai yra „neigimas“. Pagal šį teiginį Turkija daro viską, kad paneigtų armėnų genocidą. Ji daro viską, kad ši tema neišplauktų į paviršių. Tie, kurie atmeta genocidą, yra tiesiog neigiantieji ir taip toliau ir panašiai.

Visų pirma, kaltinti kažką kažko neigimu nėra akademinis elgesys. Mokslininkai nekaltina vieni kitų neigimu; tą daro politikai ir aktyvistai. Taip pat, kaip galima neigti kažką, kas nėra nustatytas ir užtikrintas faktas. Kaip anksčiau minėjau, nėra jokio teismo nutarimo, nustačiusio 1915-ųjų įvykius kaip genocidą. Todėl negalime neigti armenų genocido – galime tik atmesti arba neigti pareiškimus apie genocidą.

Praleiskime semantiką ir eikime prie šių kaltinimų neigimu pagrindo: kaltinimas „neigimu“ yra taktika, siekianti nutildyti ir sumenkinti nesutampančias nuomones, sukuriant fait accompli. Paprasta kaip du kart du.

3) Vienas iš kaltinimų dėl neigimo padarinių yra teiginys, jog turkai nekenčia armėnų. Remiantis šia logika (!!), genocido tezės atmetimas reiškia genocido tąsą ir paliudija nesibaigiančią turkų neapykantą armėnams.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti
Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Negaišiu laiko kalbėdamas apie genocido tąsos metafiziką. Tačiau kaip gi dėl turkų neapykantos armėnams? Leiskite parodyti kelias nuotraukas, kurios byloja, kaip Armėnija demonstruoja „pagarbą ir toleranciją“.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti (2013-2019)

Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

2017 m. lapkričio 21 d. Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, pavadinta ASALA teroristo Montės Melkoniano garbei. Jos atidarymo ceremonijai vadovavo Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

Paminklas Karekinui Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Bauginimas ir dezinformacija

Noriu šiek tiek pakalbėti apie „neigiančiųjų pastangas uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius“. Tiesa sakant, šis kaltinimas gali būti apibrėžtas Froido „projekcijos“ sąvoka, tai yra, savų klaidų ir piktadarybių įžvelgimu kituose.

Nesutampančių nuomonių šmeižimas

Pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija yra įgyti moralinį pranašumą demonizuojant nesutampančias nuomones. Vietoje to, kad leistųsi į moksliškai racionalias diskusijas, šie žmonės bando apšmeižti tuos, kurie turi savąją nuomonę. Tam negailima pastangų ir naudojamos visos įmanomos priemonės.

Pavyzdžiui, buvo sukurtas šmeižikiškas interneto puslapis „Armėnų gėdos siena“, pateikiantis sąrašą „Armėnijos priešų“ iš įvairių gyvenimo sričių, įskaitant ir „genocido neigėjus“.

Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Į šį sąrašą patenka tokie vardai kaip Bernardas Lewis, Stanfordas Shaw ir Normanas Stoneas, kurie nors ir yra vieni iš labiausiai pasižymėjusių istorikų, tiriančių Vidurio Rytus, Osmanų Imperiją ir II-ąjį Pasaulinį karą, tačiau, atmeta genocido tezę.

Šis interneto puslapis yra tik pavyzdys. Galite rasti daugybę visokio plauko įžeidimų armėniškoje spaudoje JAV, Prancūzijoje, kitose šalyse bei pačioje Armėnijoje. Nelaimei, tokio tipo šmeižikiškos kampanijos yra plačiai paplitusios ir gan efektyviai priekabiauja prie žmonių.

Nesutampančių nuomonių atskyrimas

Kita strategija, kaip uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius, yra tiesiog ignoruoti tuos, kurie siūlo skirtingas nuomones, lyg jų nebūtų visai.

Tai daroma dviem būdais. Pirma, genocido tezės šalininkai beveik niekada nekviečia mokslininkų su nesutampančiomis nuomonėmis į savo organizuojamas konferencijas bei atmeta jų prašymus dalyvauti. Viešose konferencijose jie visada atsisako sėdėti prie to paties stalo.

Konkretus pavyzdys būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti taip vadinamos „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!!) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, buvo nepriimti visi asmenys, atmetantys genocido tezę. Tokių pavyzdžių yra daug.

Antrasis būdas ignoruoti nesutampančias nuomones yra tiesiog į jas neatsakyti, net jeigu jos tiesiogiai užginčija genocido tezės šalininkų argumentus. Tiesa sakant, tai yra labai neįprasta akademinėje aplinkoje. Paprastai akademinėje aplinkoje asmenys, kurių nuomonės nesutampa, veliasi į diskusijas, rašo žurnaluose, ir kartais tokie ginčai tarp mokslininkų trunka metų metus. Tačiau genocido tezės šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Taneris Akçamas, niekada neatsako žurnaluose tiems, kas kaltina jį manipuliavimu šaltiniais. Kadangi manipuliavimas šaltiniais yra rimtas kaltinimas istorikui, išties yra keista nesulaukti jokių atsakymų į šiuos kaltinimus.

Suprantama, kad jeigu asmuo neturi ką atsakyti į jam skirtus kaltinimus, jis stengsis išlaikyti tylą, kad apie diskusiją sužinotų kuo mažiau žmonių. Tačiau tai tėra tik viena didesnio paveikslo dalis. Platesnė strategija yra sumenkinti ir atskirti nesutampančias nuomones, taip neleidžiant joms pasiekti platesnės auditorijos. Žmonės bus susipažinę tik su vienos pusės argumentais ir net nežinos, ką sako kita pusė.

Turėtų būti aišku, kad būtent genocido tezės šalininkai bando išvengti bet kokios mokslinės diskusijos 1915-ųjų įvykių tema. Būtent šie žmonės bando paversti šią temą į dogmą. Tai jie šmeižia ir menkina priešingas nuomones, kad galėtų valdyti ir primesti, kas gali būti sakoma ir kas ne. Aš tikiu, kad lietuviai, kurių amžius viršija 40 metų, yra labai pažįstami su šia despotiška nuostata.

Kaip sociologui man svarbu ir gana pavojinga, kad pastaruosius 4-5 metus genocido tezės šalininkai pradėjo vaizduoti 1915-ųjų įvykius pro įsivaizduojamą religinių nesutarimų prizmę.

Pasak kai kurių leidinių, kraujo ištroškę musulmonai turkai su savo giliai įaugusia neapykanta armėnams, pasinaudoję I-uoju Pasauliniu karu, išnaikino ištikimus ir taikius armėnų krikščionis. Yra netgi tikinančių, kad Osmanų Imperija įsitraukė į I-ąjį pasaulinį Karą, idant išnaikintų armėnus.

Tiesą sakant, 1915-ųjų įvykių dangstymas religiniais nesutarimais yra tiesiog perdirbtas amžiaus senumo planas.

Noriu parodyti kelias nuotraukas.

Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardigian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!

Tuomet 1919 m. pagal šią „atvirą istoriją“ buvo nufilmuotas filmas pavadinimu „Sielų aukcionas“.

Juodai balta nuotrauka yra scena iš šio filmo: musulmonų turkų nukryžiuotos krikščionių mergaitės!!! Beje, vyksta karas, vyksta genocidas, o visi kryžiai yra identiški ir idealios formos!!! Paveiksliukas dešinėje yra šio filmo plakatas. Blyški oda prieš tamsią odą, grožis prieš bjaurumą, smurtas prieš nekaltumą, moteris prieš vyrą… viskas, kas simbolizuoja tariamą kategorišką skirtumą ir priešiškumą tarp Vakarų ir Rytų, armėnų ir turkų, krikščionių ir musulmonų.

Kaip jau sakiau, daugmaž nuo 2015 metų 1915-ųjų įvykiai vėl pradėti vaizduoti per tariamą krikščionybės ir islamo dvilypiškumą.

Kodėl paskutinius kelis metus einama būtent tokia kryptimi? Reikia suprasti, kad permodeliuojant 100 metų senumo teiginius apie „musulmonų turkų žiaurumą krikščionims“ siekiama užkariauti širdis žmonių, nukentėjusių nuo DAESH/ISIS ir panašių teroristų įvykdytų nusikaltimų Vidurio Rytuose. Todėl nenuostabu, kad genocido tezės šalininkams tapo įprasta kalbant apie armėnų genocidą minėti Džihado teroristų žiaurumus.

3) Remiantis Rafaeliu Lemkinu

Rafaelio Lemkino knyga

Aš jau minėjau, kad negalėdami 1915-ųjų įvykių paskelbti genocidu, genocido tezės šalininkai pradėjo naudoti genocido ir nusikaltimų prieš žmoniją terminus pakaitom, suliedami du skirtingus nusikaltimus vieną su kitu.

Taip pat mes matome, kad dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės pradėjo vis labiau remtis Rafaeliu Lemkinu – teisininku, kuris labai stengėsi apibrėžti genocido nusikaltimą ir įtvirtinti jį tarptautinėje teisėje.

Tvirtinama, kad kurdamas genocido terminą Lemkinas turėjo omenyje žiaurumus prieš armėnus. Šis tvirtinimas yra naudojamas kaip armėnų genocido fakto įrodymas. Tačiau įdomu, kad jo 1944 m. knygoje „Ašies grupės valdymas okupuotoje Europoje“, kurioje Lemkinas pirmą kartą pavartojo žodį genocidas, nėra nei vieno žodžio, susijusio su Armėnija ar armėnais.

Genocido terminas yra apibūdinamas kaip „sinchronizuotas puolimas“, kurio tikslas „išnaikinti tautas ir etines grupes“. Tai atskleidžia, kad šioje knygoje genocidas siejamas su nacių karo nusikaltimais okupuotose Prancūzijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teritorijose.

Vienas iš pirmų kartų, kada Lemkinas viešai paminėjo 1915-ųjų įvykius kaip genocido pavyzdį, buvo 1949 m. vasario 13 d. interviu CBS kanalui metu. Tame interviu jis užsiminė, kad dirbant ties genocido apibrėžimu jį įkvėpė armėnų patirti žiaurumai. Tačiau kitą kartą Italijoje tas pats Lemkinas teigė, kad jį įkvėpė pagonių romėnų žiaurumas krikščionims.

Iš tikrųjų Lemkiną įkvėpė daugybė istorinių įvykių. Jo nepublikuotoje knygoje „Įžanga į genocido studijas“, kurią mokslininkams 2012 m. paviešino Stevenas Leonardas Jacobsas leidinyje „Lemkinas apie genocidą“, minimi 62 istoriniai genocido atvejai, kurių 41 vyko moderniais laikais. Devintoje Lemkino modernių laikų genocido sąrašo vietoje yra net „graikų genocidas prieš turkus“. Taigi, jeigu imsime Lemkino tyrimus kaip atramos tašką bandant nuspręsti, kurie istoriniai įvykiai buvo genocidas, mums reikės pripažinti graikų vykdytą „Turkų genocidą“ bei dar 61 kitą genocido atvejį.

Nepaisant viso šito, faktas nesikeičia, kad galiojantis genocido nusikaltimo apibrėžimas buvo įvestas 1948 m. Genocido konvencijoje ir gana skiriasi nuo Lemkino pasiūlyto apibrėžimo.

2) Dar vienas svarbus genocido pasakojimo elementas yra teiginys, kad Holokaustas buvo sumodeliuotas pagal armėnų genocidą, kuris savo ruožtu ir buvo pirmasis modernių laikų genocidas.

 „Aš atitinkamai paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse.

Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.

Praleiskime faktą, kad ši Hitleriui priskiriama kalba neturėjo nieko bendro su „galutiniu žydų problemos sprendimu“ ir kad Holokausto mašina buvo paleista praėjus trims metams po Lenkijos užėmimo. Taip pat praleiskime įdomų faktą, kad armėnai paminimi šioje citatoje lyg iš niekur ir visiškai nesisieja su likusia tariamos Hitlerio kalbos dalimi.

Pabaigai, tvirtinimai, kad Hitleris pasakė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“ buvo tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai priėjo išvados, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai taip pat šiuos tariamus žodžius atmetė kaip įrodymą.

Ar reikia dar kalbėti apie šią tariamą Hitlerio kalbą? O ji yra vis dar begėdiškai cituojama genocido tezės partizanų.

Parlamento rezoliucijos. Neigimo kriminalizacija

Iš tikrųjų paralelių piešimas tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių yra pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija. Įrodinėdami šį paralelizmą, jie siekia uždrausti visas diskusijas apie 1915-ųjų įvykius. Tam jie siekia išleisti teisės aktus, susijusius su istorija ir kriminalizuoti nesutampančias nuomones.

Kalbant apie teisės aktus, susijusius su istorija, viena iš naujausių tendencijų yra genocido tezės pavertimas dogma, todėl parlamente bandoma prastumti „Armėnijos genocido“ rezoliuciją. Tiesą sakant, per pastaruosius 20 ar daugiau metų šiai grupei pagrindinis būdas laimėti ginčą būdavo spausti tarptautines organizacijas ir institucijas bei trečiųjų valstybių parlamentus, kad šie išleistų rezoliucijas ir pareiškimus apie „Armėnų genocidą“. Lobistų organizacijos ir armėnų valdžia sutelkė nemažai pastangų, kad užtikrintų kelią tokioms rezoliucijoms. Šiandien jau yra 29 šalys, išleidusios rezoliucijas, įstatymus ir paraiškas apie Armenų genocidą.

Propagandinis plakatas, kurio tikslas – sukurti žiauraus turko įvaizdį

Teisės aktų, susijusių su istorija, priėmimo klaidingumas turėtų būti aiškus. Istorija yra mokslas, kurį reikia studijuoti ir apie kurį istorikams reikia diskutuoti vėl ir vėl. Tai nėra kažkas, ką galėtų nuspręsti politikai. Mokslas, šiuo atveju istorijos, turėtų būti nepriklausomas nuo politinių pareiškimų ir siekių.

Kas liečia teisės aktų, susijusių su istorija leidybą, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (po 2009 m. tapęs Bendruoju Teismu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dalimi) priėmė nuosprendį dėl Armėnų genocido. Teismo nuosprendis teigė, kad:

Užtenka pažymėti, kad 1987 m. Rezoliucija yra grynai politinis dokumentas, kuris gali būti parlamento pataisytas bet kuriuo metu. Todėl dokumentas negali turėti privalomų teisinių pasekmių nei autoriui, nei, a fortiori, kitoms institucijoms atsakovėms.

Taigi Teismas ne tik nustatė politinę prigimtį šios ir panašių rezoliucijų, bet ir atskleidė, kad jos bet kuriuo metu gali būti keičiamos.

Kaip turbūt žinote, 2019 m. lapkričio 29 d. JAV Atstovų rūmai išleido rezoliuciją dėl „Armėnų genocido“. Praėjus kelioms dienoms po šios rezoliucijos išleidimo, Steve‘as Cohenas, Tenesio valstijos Demokratų partijos atstovas pareiškė:

 „Aš visada prieštaravau Armėnų rezoliucijai, bet šią savaitę balsavau už ją, nes atrodo, kad Turkija visiškai negerbia Jungtinių Valstijų“.

Kaip apgailėtina turėtų būti armėnų lobistams, kad jų didysis tikslas galų gale yra tik politinis įrankis, skirtas skirtingų valstybių įstatymų leidėjams nubausti Turkiją, kai tik santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos paaštrėja.

Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, vienintelis, kas gali nuspręsti, ar duotasis nusikaltimas yra genocidas ar ne, yra įgaliotas teismas, aprašytas Genocido konvencijoje.

Nesutampančių nuomonių kriminalizacija

Dar šis tas apie tesiės aktų, susijusių su istorija, priėmimą. Nuo 2000 m. vidurio buvo bandymų ne tik išleisti tokių teisės aktų, bet ir kriminalizuoti genocido tezės neigimą. Šiandien Slovakijoje, Graikų Kipro Administracijoje pietiniame Kipre ir pačioje Graikijoje genocido tezės užginčijimas yra baudžiamas nusikaltimas. Šveicarija taip pat priklauso šiai grupei, bet, aš manau, Šveicarijos teisininkai pakeis šį įstatymą pagal 2015 m. spalio 15 d. Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje.

Bandymai kriminalizuoti nesutampančias nuomones paprastai remiasi Holokausto modeliu. Cenzūros šalininkai teigia, kad jei jau Holokausto neigimas yra baudžiamas nusikaltimas, todėl turėtų būti baudžiamas ir Armėnų genocido neigimas. Taip pat, pasak cenzūros šalininkų, genocido neigimas yra nusikaltimas dėl neapykantos ir kėsinasi į nukentėjusiųjų ir jų palikuonių orumą – todėl turėtų būti baudžiamas. Tiesą sakant, tai dar vienas būdas sulyginti 1915-ųjų įvykius su Holokaustu.

Iš tikrųjų, šioje byloje buvo kalbama apie Prancūzišką bylą, kurioje nuo 2006 m. buvo bandoma kriminalizuoti genocido tezę, bei 2015 m. spalio 15 d. EŽTT nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje, kurioje Perinçekas buvo kaltinamas Armėnų genocido neigimu.

2012 m., 2016 m. ir 2017 m. sprendimuose Prancūzijos Respublikos konstitucinis teismas, aukščiausias Prancūzijoje, atmetė Armėnijos genocido neigimo kriminalizaciją.

Dar vienas antiturkiškos knygos viršelis

Šiais trim atvejais, Prancūzijos Respublikos Konstitucinis teismas nusprendė kad:

1) Teisės aktų leidyba „neturėtų kištis į sritis, už kurias atsakingi istorikai“.

2) Nusikaltimai, nustatyti Prancūzijoje ar galiojančiuose tarptautiniuose teismuose ir nusikaltimai, kurie arba nėra nustatyti jokiame tesime, arba nustatyti užsienio valstybiniame teisme yra kategoriškai skirtingi.

3) Holokaustas yra nusikaltimas, nustatytas įgalioto teismo, ir jo neigimas yra rasizmo kurstymas. Nei vienas iš šių teiginių netinka 1915-ųjų įvykiams.

4) Galiojantis teismo sprendimas yra būtinas, siekiant nustatyti veiksmo baudžiamąjį pobūdį, kurio neigimą prašoma bausti. Viešoji nuomonė negali užimti galiojančio teismo sprendimo vietos.

5) „Rasistinio ar religinio pobūdžio neapykantos kurstymas nebūtinai yra radikalaus neigimo, nuvertinimo ar genocido nusikaltimo trivializavimo ir kitų panašių nusikaltimų dalis… baudžiami pagal baudžiamąjį įstatymą.

6) Genocido tezės neigimo kriminalizacija yra „nusižengiantis konstitucijai išpuolis prieš žodžio laisvę“, nes bandoma nubausti „bet ką, kas ginčija egzistavimą… nusikaltimų, kuriuos patys įstatymų leidėjai nusprendė esant nusikaltimais“.

Prancūzijos Konstitucinė taryba kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius.

2015 m. spalio 15d. EŽTT nuosprendis Perinçeko prieš Šveicariją byloje

2015 m. spalio 15d. EŽTT Perinçeko prieš Šveicariją byloje, pabrėždama kad teismas „žinojo, jog armėnų bendruomenei labai svarbu tas masines deportacijas ir skerdynes laikyti genocidu”, nusprendė, kad genocido tezės paneigimas nebuvo neapykanta ar netolerancija armėnų orumui.

Mūsų diskusijai labai svarbu, kad EŽTT diskusijas 1915-ųjų įvykių tema pripažino viešuoju interesu.

Taip pat buvo pridėta, kad nėra jokio tarptautinio įstatymo, įpareigojančio vykdyti genocido tezės neigimo kriminalizavimą, ir tai būtų lygu nesutampančių nuomonių cenzūrai. Tai, iš tikrųjų, yra teisės į žodžio laisvę pažeidimas.

Tiek Prancūzijos Konstitucinė taryba, tiek ir EŽTT kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius. Tai genocido tezės šalininkų argumentus, paremtus padirbtais pareiškimais ir kitais nedorais būdais, padarė negaliojančiais.

Pabaiga

2019.12.18; 06:30

Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.

Tai – 1-oji pranešimo, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas skaitytas anglų kalba. Jo lietuviškąją versiją rasite čia: https://slaptai.lt/turkiskoji-versija-zvilgsnis-i-1915-uju-tragedija-tuometineje-osmanu-imperijoje/

2019.12.28; 06:00

Šachas Abbasas I

Azerbaidžano Sefevido valstybės įkūrėjas – Ishmaelis Hattanas, įžymus valstybės tarnautojas ir karininkas 1501 m. rudenį atvyko į Tabrizą Ismaile ir pasiskelbė šachu. Tai sudarė Azerbaidžano Sefevidų valstybę su sostine Tebriza. Jo valdymo metu Sefevidų valstybė tapo viena stipriausių Vidurinių Rytų valstybių. Išskirtinis poetas Ishmaelis Hattanas, parašęs nuostabių eilėraščius turkų, persų ir arabų kalbomis, didžiąją dalį savo eilėraščių parašė savo gimtąja kalba. Jo valdymo metu turkų kalba tapo ne tik pagrindine literatūrine kalba, bet tuo metu ji taip pat pasiekė valstybinės kalbos lygį ir buvo naudojama diplomatinėje korespondencijoje.

Pradžia ir pabaiga

1501–1736 m. Persų dinastijos valdė dabartinio Irano, Azerbaidžano, Afganistano teritoriją ir dalį Armėnijos. Jų politinis kilimas prasidėjo XV amžiaus pabaigoje. kovų su mongolų valdžia metu, kai jie Azerbaidžane tapo galingais feodalais. Dinastijos įkūrėjas buvo Šahas Ismalas (1501–1524), kuris, remiamas turkų Kizilbašo genčiųužkariavo Azerbaidžaną, šiaurinę Armėniją ir rytinę Persiją. Galios viršūnę pasiekė Sefevidai, valdant Šahui Abbasui I (1588–1629), kuris konsolidavo centrinę valdžią, vykdė eilę reformų, pertvarkė armiją. Po karų prieš uzbekus (1597 m.) ir osmanus (nuo 1603 m.) jis užkariavo Horasaną, Kaukazą ir Iraką (1623 m. Užkariavo Bagdadą) ir sukūrė imperiją, besitęsiančią nuo Tigro iki Indo. Jo valdymo metu šalyje, ypač naujojoje sostinėje Isfahane, buvo nutiesta daug kelių, tiltų ir paminklinių konstrukcijų, sustiprinti prekybiniai ir kultūriniai ryšiai su Europa. Tai buvo didžiausio Sefavido valstybės pakilimo laikotarpis. Karai su osmanais XVII a. Afganistano ir kitų prispaustų tautų sukilimai lėmė dinastijos žlugimą. Paskutinis Sefevidas, Tahmaspas II (Ṭahmāsp), buvo nuverstas 1736 m. jo karinio lyderio Nadiro I dėka.

Kaip viskas vyko

Prekyba šilku – pagrindinis pajamų šaltinis armėnų prekeiviams, taip pat ir Sefevidų valstybės iždui, vykstant intensyviam vystymuisi Europoje manufaktūrinei gamybai tekstilės srityje, pradėjo prarasti savo turėtas pozicijas. Taip, Europai jau nebereikėjo azerbaidžanietiško šilko, kaip ankstesniais laikais. Kitas ne mažiau svarbus faktorius, neigiamai atsiliepęs Sefevidų valstybės ekonomikai, buvo susijęs su vykusiais geografiniais atradimais. Ekonominį smukimą lėmė ir tai, kad XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje buvo įsisavintas dar XV a. pabaigoje atidarytas jūrų kelias iš Europos į Indiją aplink Afrikos krantus. Dėl to sausumos kelių karavanų tranzitas stipriai krito. Tai reiškė, jog Naujoji Džulfa, kaip ir kiti tranzitiniai miestai, neteko strateginės reikšmės. Tuštėjo valstybės iždas, o sykiu su tuo tarsi ledas tirpo ir politinė bei ekonominė galia kadais stiprios valstybės.

Padėtį apsunkino ir tai, kad valdant šachui Huseinui (1694 – 1722) valdžia pabandė papildyti valstybės iždą padidindama senus ir įvesdama naujus mokesčius. Tad sukilimų ir separatizmo atsiradimas buvo tik laiko klausimas.

Šiame politiniame ir ekonominiame fone armėnai karštligiškai ėmė ieškoti sau užtarėjų.

Istoriniai šaltiniai liudija, jog jie ėmė megzti  stiprius kontaktus su Rusija, pajutę susilpnėjusį Sefevidų valstybingumą. O tai atitiko ir Rusijos interesus – ji siekė įsitvirtinti Kaspijos regione.

Kyšiai, ir kyšiai…

Prekybiniai armėnų ryšiai su Rusija ypač sustiprėjo 20 – 30  XVII a. metais. Armėnų pirkliai būdavo itin dažni svečiai Rusijoje. Brangios dovanos, kyšiai… Tai jiems padėjo prakirsti kelią į pačias Rusijos viršūnes. Rusijos valdininkai, o vėliau ir patys carai neatsispyrė silpnybei priimti brangias armėnų dovanas. O po jų sekė armėnų prašymai pasirūpinti jų ateitimi Kaukaze…

1659 m. Naujosios Džulfos gyventojas Zakaras Sachradianas carui Aleksejui Michailovui atvežė brangią dovaną – jo tėvo užsakytą taip vadinamą „deimantų troną“.

Beje, dar ir šiandien jis akylai saugomas Kremliaus ginklų salėje… Be aukso ir sidabro jį puošia 900 deimantų, 1200 safyrų, 18 tūkst. kitų brangakmenių.

Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.

Chodža Zakaras laiške savo carui rašė: „Mano gimdytojas pamilo didįjį carą ir, perdavęs man šį troną, pasakė: nuvežk jį carui dovanų.“

Nesiskundęs didėjančiu apetitu caras Aleksejus Michailovičius prisakė armėnų pirkliams be šilko ir auksu išsiuvinėtų audinių pristatyti brangių indiškų akmenų, o taip pat atvežti į Maskvą armėnų meno meistrų. Chodža ir devyni jo pasiuntiniai pažadėjo carui išplėsti prekybos apimtis, atvežti retų gyvūnų, ir net… indiškai kalbančių papūgų…

Užbėgant įvykiams už akių, ir šiandien norom nenorom kyla pagrįstas klausimas: ar ne todėl prieš tris dešimtmečius, prasidėjus karui dėl Kalnų Karabacho, Rusija aktyviai rėmė armėnų okupantus?

 Ar ne todėl, praėjus ištisiems šimtmečiams bei keičiantis carams, Armėnija mielai savo teritorijoje priglaudė šiandieninės imperinės Rusijos karines bazes, o taip vadinami Armėnijos politologai, o iš tikrųjų –  propagandistai išsijuosę pučia Kremliaus dūdelę Rusijos televizijos kanalų rengiamuose politiniuose šou…

Žinoma, tai retoriniai klausimai…

Prie Petro I-ojo…

Petras I-asis, atėjęs į valdžią, sumanė esant pirmai pasitaikiusiai galimybei užgrobti Sefevidų valstybei priklausančius Kaspijos regionus. Ir tuo metu ypač suaktyvėjo armėnų bendruomenės veikla prieš Azerbaidžaną ir Iraną.

 Štai armėnų misionierius Izraelis Ori, giliai nusivylęs Europos monarchų abejingumu jo siūlymui drauge kautis prieš Sefevidų valstybę, patraukė pagalbos į Rusiją. 1701 m. jį šiltai priima Petras I-asis, kuriam armėnų delegacija atveža dovanų ir, tiems laikams, solidžią pinigų sumą: 107 rublius.

Be to, Ori įteikia carui laišką nuo armėnų, kuriame prašo užkariauti „armėnų karalystės“ žemes ir „apsaugoti krikščionis nuo musulmonų viešpatavimo“.

Caras maloningai sutinka ir pažada, vos pasibaigus Šiaurės karui surengti žygį į Pietų Kaukazą.

Žinoma ir tai, kad Ori pavyko į šį planą įtraukti ir Gruzijos carą Vachtangą IV. Prabėgus dvidešimčiai metų Rusija iš tiesų surengė Kaspijos žygį, bet Izraeliui Ori, deja, nepavyko pasidžiaugti savo veiklos “vaisiais“. 1709 m. jis atvyksta į Šemachą, kur ima rinkti informaciją apie realią padėtį Azerbaidžane ir išsiunčia informaciją su reikiamomis žiniomis į Rusiją. O 1711 m. atvyksta į Astrachanę, kur staiga miršta dėl nežinomų priežasčių.

Tačiau jo mirtis nesutrukdė Rusijai tęsti sumanymo – 1715m. Petras I-asis nusiuntė į Azerbaidžaną specialiąją žvalgybinę misiją, vadovaujamą diplomato ir žvalgybininko A. Volynskovo, kurio užduotis Rusijos archyviniuose dokumentuose vadinama „slapta“.

Petras I-asis įsakė keliems užsienio mokslininkams, kurie tarnavo Rusijos carui, lydėti A. Volynskovą, kad jie pateiktų jam ypatingai tikslią informaciją apie viską, kas susiję su Azerbaidžanu ir Iranu.

Žvalgybinė informacija, talkinant penktajai kolonai, bus renkama dar ilgai…

Palanki dirva armėnų separatizmui atsiranda po Nadir-šacho nužudymo 1747 m. Rezultatas – Azerbaidžanas ir Iranas ilgiems metams praranda centralizuotą valstybingumą ir ramybę. Naudodamiesi istorine galimybe, armėnai sustiprino savo bandymus sukurti valstybę, ir XVIII a. pradžioje tarp jų ir Rusijos sutvirtėja bendradarbiavimas, nukreiptas prieš arzebaidžaniečių chanatus.

Visus tuos vėliau sekusius metus armėnai nenuilstamai vykdė kenkėjišką veiklą prieš Azerbaidžano ir Irano politiką, visais įmanomais būdais talkindami Rusijos carizmo interesams…

Bet tai jau, anot istorikų, kita istorija, dar, matyt, turėsianti tęsinį.

Kur tiesa?

Nūdienos  armėnų istorikai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, todėl jiems nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai.

Štai Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 a. armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.

Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefevidų valdovų pritarimo.

Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.

Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašė, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Tai patvirtina Vatikane esantys archyvai.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o  patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo neretai net daugiau teisių nei musulmonai?

Ir pabaigai

Šiandien pasaulyje nedaug beliko „skriaudžiamųjų“. Bet  jau daugiau nei penkerius metus tie likę „skriaudžiamieji“ priešinasi „nacistiniams skriaudikams“ Ukrainoje, „skriaudikams“ Sirijoje, dairosi net į Afriką, ir net į Lotynų Ameriką…

Kas jie, tie „nuskriaustieji“, virkaujantys dėl jau kone prieš tris dešimtmečius sugriuvusios imperijos, – ne, ne Blogio imperijos, o imperijos, nešusios Pasauliui vien Gėrį ir Šviesą…

Jie rauda dėl prieš tris dešimtmečius griuvusios Berlyno sienos. Jie jau atvirai kalba, kad jų imperija nedovanotinai susitraukė, todėl tiesiog gyvybiškai būtina susigrąžinti buvusios imperijos sienas.

Įdomu, ar likęs pasaulis atsilaikys prieš šiuos norus?

2019.11.16; 06:40

Pistoletas Mauzeris

Neseniai JAV Kongreso Armėnų reikalų komitetas paskelbė laišką prezidentui Donaldui Trampui su raginimu balandžio 24 d. „deramai pagerbti armėnų genocido aukas“. 2015-ųjų pavasarį Armėnų apaštališkoji bažnyčia prieš 100 metų žuvusiuosius pagerbė pakėlusi į šventuosius kankinius. Pati Bažnyčia kada ne kada susilaukia priekaišto dėl tuomečio nusistatymo: atkalbinėjo nuo pasipriešinimo, mokė nuolankumo ir kantrybės.

Argi?

Aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai

Po praėjusių metų pavasarį įsiplieskusio armėnų-azerbaidžaniečių keturių dienų karo viena armėnų žurnalistė apsilankė nepripažintoje respublikoje ir parašė reportažą „Kalnų Karabacho konfliktas: šventikai tarp kryžiaus ir ginklo“ (Конфликт в Нагорном Карабахе: священники между крестом и оружием). Armėnų priešakinėse pozicijose ji pamatė pačių kareivių iš akmenų sukrautas miniatiūrines koplytėles – su kryžiais ir ikonomis viduje. 25-erių kapelionas jai pasakė, kad pagrindinis armėnų dvasininkų vaidmuo čia – melstis už savo kareivius. Čia jų, šventikų, tarnauja daugiau kaip pusė šimto, o vykstant mūšiams buvo atvykę savanoriai, kurie kartu su kryžiumi ėmė į rankas ir automatą. Tačiau tokių buvo nedaug, nes karas Karabache – ne dėl tikėjimo, o dėl teritorijos. Žurnalistė rašo, kad kareiviai jai rodė į XIX amžiaus mečetės minaretus, stūksančius viršum užžėlusių miesto vaiduoklio Agdamo griuvėsių: Karas lieka karu, tačiau svetimų šventyklų mes negriauname ir neniekiname.

Senesnioji karta prisimena tuos laikus, kai šie kareiviai dar nebuvo gimę: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi nušlavė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti armėnų okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, neliko nė gyvos dvasios. Armėnai, viską pavertę griuvėsiais, nepalietė mečetės – juk azerbaidžaniečiai į ją nešaudys, o iš aukštai toli matyti…   

Vis dėlto svarbiausia armėnų žurnalistės reportaže pasako ne šventikas, o etnologas, Granušas Chalatianas. Anot jo, dvasinė tarnyba Armėnijos ir Kalnų Karabacho kariuomenėse buvo įteisinta 1997 metais. Šventikų dalyvavimas karo veiksmuose nenumatytas, tačiau etnologui atrodo, kad  per pastaruosius dešimtmečius jie vis labiau prisideda prie karių priešakinėse pozicijoje ir neatmetama tokių atvejų galint pasitaikyti dar dažniau. Po šių žodžių ekspertas panirsta į istorijos gelmes: pas mus daug kalbėta, kad 1915 metų genocido metu armėnai galėjo geriau gintis, jeigu dvasininkai nebūtų jiems teigę minties apie paklusnumą, kantrybę. Bažnyčia pabėgėliams teikė prieglobstį, tačiau nuo pasipriešinimo ginklu – atkalbinėjo. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios grožinėje literatūroje buvo priekaištaujama bažnyčiai dėl to, kad ji nusišalino nuo nacionalinio išlaisvinimo judėjimo, kvietė vietoj ginklo imti į rankas kastuvus ir statyti

Dašnakų emblema

Armėnų ir gruzinų bažnyčių istorinį vaidmenį ir tai, kur eina plona linija tarp religijos ir politikos, aiškinosi Tbilisyje įsikūrusio nepriklausomo internetinio leidinio „Sova.News“ žurnalistai. Apie Armėnų apaštališkąją bažnyčia leidinio rusiškai parašyta su žodžiais „народ” (liaudis, tauta) ir “существование“ (gyvavimas, egzistencija) prašosi išverčiama šitaip: armėnų tautos tradicijų sergėtoja ir pačios jos būties gynėja (охранитель традиций армянского народа и защитник самого его существования).

O juk, pasirodo, galėjo dar geriau ginti – jeigu nebūtų atkalbinėjusi nuo pasipriešinimo ginklu! Geriau negu antai parašyta mokslo veikale apie Grigaliaus bažnyčios šventikų žygius Pirmajame pasauliniame kare Rusijos pusėje („Участие армянского духовенства в Первой мировой войне на стороне России“): Armėnų dvasininkijos atstovai sunkiausią išmėginimų valandą neapleido savo parapijiečių ir ginklu, kryžiumi bei Dievo žodžiu gynė savo tėvynę. Jo autorius Stepanas Stepaniancas vieną šventikų, dalyvavusių didvyriškuose 1918 metų gegužės mūšiuose prieš turkus (nuo Aragaco kalno iki Sevano ežero aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai, raginantys žmones imtis ginklo) vaizduoja šitaip: ginkluotas mauzeriu, karininko kardu ir Mosino sistemos šautuvu… paėmęs į rankas kryžių… Istorikas didvyriška laiko ir Vano savigyną 1915 metų pavasarį, kurios metu iš armėnų užimto minareto aukštumos vietinis dvasios ganytojas taikliais šūviais naikino miestą apsiautusius turkų artileristus.

Saldybės pažadas ir šautuvai

Rusija paskelbė Turkijai karą 1914 m. lapkričio 2-ąją. Po penkis amžius trukusio despotiško jungo, – parašė imperatorius Nikolajus II kreipimesi į armėnus, – laisvės valanda išmušė ir jums. Imperatorius pareiškė įsitikinimą, jog tiek amžių ištikimybę Rusijai rodančios armėnų tautos atstovai vykdys jų laukiančią pareigą su nepalaužiamu tikėjimu rusų kariuomenės pergale. Susivieniję su savo kraujo broliais, – tikino imperatorius, – jūs galiausiai patirsite laisvės ir teisingumo saldybę. Kaukaze veikiančios armėnų partijos „Dašnakcutiun” vadovybė netruko atsiliepti palinkėjimu imperatoriui įgyvendinti istorinius siekius Rytuose (tegul Rusijos vėliava laisvai plevėsuoja viršum Bosforo ir Dardanelų) ir, suprantama, išspręsti „armėnų klausimą (tegul Jūsų valia, Didysis valdove, gauna laisvę tautos, tebesančios Turkijos junge).

Kadangi Kaukazo fronto ugnyje galėjo atsidurti Ečmiadzino vienuolynas – Grigaliaus bažnyčios židinys ir Visų armėnų katoliko buveinė, iš ten daugiau kaip 100 skrynių su brangenybėmis (aukso dirbiniais, senaisiais rankraščiais ir kita) išgabeno į Maskvą, į armėnų Šventojo kryžiaus bažnyčią. Visų armėnų katolikas prašo išduoti jo žiniai 250 šautuvų su šoviniais, kuriuos jis išdalinsiąs savo nuožiūra, – rašė Kaukazo armijos tiekimo tarnybos viršininkas generalinio štabo viršininkui generolui Judeničiui ir šis patenkino prašymą. Vienuoliai patys ėmė į rankas ginklus ir dalijo juos kitiems – apsigynimui. Tuo tarpu jų aukščiausieji viršininkai anaiptol ne gynybą kėlė svarbiausiuoju siekiu.

Armėnų istoriko Džono Kirkosiano partijos „Dašnakcutiun” veikėjams taikomi žodžiai, kad jie Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse visiškai įsikinkė į rusų karinį vežimą ir sudarė sąjungą su carizmu – tautų laisvės priešu, kuo geriausiai tinka ir Grigaliaus bažnyčios hierarchams. Apie tai liudija ne tik katoliko Gevorgo V kreipimasis: Kartu su visa Rusija ir pergalinga rusų kariuomene armėnai turi sutelkti visas galias kovoje su bendru priešu. Arba jo palaiminimas Tbilisyje įsteigiant Armėnų nacionalinį biurą ir vėliau – išsiunčiant šio biuro sutelktas armėnų savanorių rinktines (дружины) į Kaukazo frontą. Arba tai, kad šio biuro garbės pirmininku buvo Gruzijos armėnų dvasinis vadovas vyskupas Mesropas (šis savuosius ragino dėl rusų ginklo pergalės negailėti ne tik viso turto, bet ir gyvybės: Atėjo metas aukotis, ir mūsų nesulaikys nė didžiausios aukos).

Savanoriai buvo telkiami Kaukaze, kitose armėnų gyvenamose Rusijos vietovėse ir užsienio valstybėse, kur armėnų bažnyčios, kaip randame parašyta, buvo šio reikalo pagrindinis organizatorius; užsienyje gyvenantys armėnai vyko į Kaukazą tenykščių vyskupų siunčiami. Vyskupas Mesropas karo išvakarėse pats pasiūlė Rusijos vietininkui Kaukaze grafui Voroncovui-Daškovui savanorių paramą, todėl drąsiai galima teigti, kaip rašo Stepanas Stepaniancas, kad armėnų nacionalinių karinių būrių telkimą inicijavo armėnų dvasininkija (armėnų mobilizacija į Rusijos kariuomenę vyko savo ruožtu). Šis istorikas atskleidžia ir kai kurias Ečmiadzino paslaptis, kaip antai: dar 1913-ųjų pavasarį vyskupas Mesropas su įtakingais palydovais aplankė vietininką ir prašė skirti ginklų Osmanų imperijos rytinėje dalyje (Rytinėje Anatolijoje) gyvenantiems armėnams – nuo turkų ir kurdų gaujų puldinėjimų gintis.

Likus savaitei iki karo Europoje pradžios, Ečmiadzine radosi nuo svetimų akių itin saugotinas dokumentas: dėl slapto armėnų ginklavimo bendro reikalo labui. Apie jį žinant ne toks mįslingas atrodo Rusijos vietininko tą rudenį katolikui pasiųstas raginimas sužiūrėti, kad prasidėjus Rusijos-Turkijos karui mūsų armėnai kartu su gyvenančiais už sienos būtų pasirengę atlikti veiksmus, kuriuos laikysiu esant reikalingus ir nurodysiu vykdyti. Dar prieš kelerius metus Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras Sazonovas nurodė būtinybę palaikyti glaudžiausius ryšius ir su armėnais, ir su kurdais, kad galima būtų išnaudoti juos kiekvienu momentu, nutrūkus santykiams su Turkija. Šiuo požiūriu, – dėstė ministras, – būtų pageidautini įvairaus pobūdžio parengiamieji veiksmai greitam ginklų ir atsargų persiuntimui per sieną ir jų išdalijimas užsienio (Turkijos) gyventojams.

Katolikas kišasi į generolų planus

Galiausiai Armėnų apaštališkoji bažnyčia susigrąžino krikščionybės atsparos Rytuose šlovę, – rašo istorikas. – Kaip ir armėnų karaliaus Ašoto Geležinio žygiuose X amžiuje, kai kariuomenės priešakyje nešė vėliavas ir Šventąjį Kryžių, dabar armėnų rinktinių priekyje žengė šventikas, aukštai iškėlęs armėnų kryžių. Tokiu aukštu stiliumi pranešama apie tai, kad 1915-ųjų rudenį Rusijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės išleista instrukcija nurodė ir Armėnų bažnyčios šventikus turint vietą daliniuose. Suprantama, Stepanas Stepancianas šitai priskiria prie Ečmiadzino nuopelnų. Šis autorius nutyli, kad vis dėlto ne visi Grigaliaus bažnyčios aukštųjų hierarchų pageidavimai rasdavo atgarsį Peterburge ar Tbilisyje; kiti šaltiniai praneša šitaip atsitikus ne kartą.

2014-ųjų vasaros pradžioje Rusijos vietininkas Kaukaze (ir pirmas Kaukazo armijos vyriausiasis vadas) grafas Voroncovas-Daškovas paskelbė amnestiją nusikaltimais, daugiausia terorizmu ir banditizmu, įtariamiems “Dašnakcutiun” partijos nariams (1904-1906 metais armėnų teroristai Tifliso ir Baku bei Osmanų imperijos Vano srityse įvykdė 105 politines žmogžudystes). Į Nacionalinį biurą įėjo ir du armėnų savanorių rinktinių vadai, Drastamatas Kanianas ir Andranikas Ozanianas, labiau žinomi kaip teroristai, pravardėmis Dro ir Andranikas; dar vienas rinktinės vadas iki amnestijos buvo katorgoje, o ketvirtą persekiojo persų policija. 

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Dro vadovaujamame būryje (daugiau kaip 700 „savanorių“), kaip pranešė karo vadams Tbilisio žandarų viršininkas, beveik visi yra teroristai. Įžengus šioms rinktinėms į Rytų Anatoliją, prie jų prisidėjo iš vietinių armėnų susibūrusios partizanų rinktinės (taip šie būriai, keliantys nuolatinę grėsmė priešo užnugariui, pavadinti Kaukazo armijos štabo pranešime). Neilgai trukus išaiškėjo rinktinių vadus nelinkstančius visur ir visada paklusti rusų generolų įsakymams.

Armėnai nė kiek nesiveržė į priešakines pozicijas, jų vadai vis prašėsi pasiunčiami į fronto užnugarį: družinos esą labiau pakenksiančios priešui partizaniniu veikimu, keldamos suirutę ir paniką. Armėnų vadų raginami Nacionalinis biuras ir pats katolikas kreipėsi dėl šio reikalo į rusų vadus, tačiau tai nepadėjo. 1915 metų vasaros pradžioje katolikas rašė Voroncovui-Daškovui gaunantis rinktinių vadų nusiskundimų, esą rusai sąmoningai siunčia armėnus į priešakines pozicijas pražūčiai ir apskritai yra prieš juos nusistatę.

Generalinis štabas griežtai atsikirto: katoliko priekaištai yra akivaizdus kišimasis į armijos vadovavimą ir to leisti negalima (tiesa, katolikas šios nuomonės neišgirdo, nes grafas jam atsakė raminamu laišku: priešiškumo armėnams nenustatyta).

Kas antras šaulys – su „Mauser“

Patys turkai ėmė įtarti rusus kažin ką rezgant jų valstybės viduje po to, kai 1913-ųjų pradžioje pasieniečiai susidūrė su mėginimais įvežti į šalį ginklų krovinius; sulaikytos ir  kelios ginkluotos armėnų grupės, ketinusios slapta pereiti sieną. Rusijos parengiamuosius veiksmus (armėnų ginklavimą abipus sienos) įžvelgę Rytų Anatolijos sričių gubernatoriai 1914 metų rudenį įspėjo kariuomenės vadus ir vidaus reikalų ministrą apie galimus armėnų sukilimus, Rusijai užpuolus.

Turkai triuškinamai pralaimėjo rusams 1914-ųjų pabaigoje – 1915-ųjų pradžioje pasienyje vykusius mūšius ir buvo priversti trauktis. Apie tai, kas vyko po to, Rusijos kariuomenės generalinio štabo karininkas Nikolajus Korsunas vėliau savo prisiminimuose rašė: Turkijos armėnų sukilimas, nenurodinėjant Rusijos vadovybei Kaukazo fronte, balandžio pradžioje įsiplieskė ir Vano ežerą supančiose srityse. Kai prisidėjimas prie slapto veikimo pabrėžtinai neigiamas, iškart norisi manyti buvus priešingai. Arba, šiuo atveju, paklausti: vadinasi, buvo ir sukilimų, kurie vyko nurodinėjant rusų karinei vadovybei?

1914-ųjų pavasario įvykius Vano mieste armėnų istorikai vadina ištisą mėnesį trukusia didvyriška savigyna (toji pati, kur armėnų šventikas, kaip jau žinome, šaudė iš minareto). Nuo 12 tūkstančių turkų kareivių puolimo gynėsi ne daugiau kaip 1 500 kovotojų, turėjusių viso labo 505 šautuvus ir 750 mauzerių su nedidele šovinių atsarga. Gaila, nenurodoma kokių mauzerių. Turkai buvo nupirkę policijai, kariuomenei ir sultono apsaugai 1 000 pistoletų-karabinų C96, tačiau nepanašu, kad sukilėliai būtų didžiąją dalį jų atėmę, nors rašoma ir apie jų įgytus trofėjus.

Šiaip jau Vane neturėta stokoti šovinių. Kai kurie armėnų autoriai išsijuosę giria vietinių dašnakų vadą Aramą Manukianą: jam vadovaujant ginklų tiekimas iš Persijos ir Rusijos buvo toks sklandus, kad vien 1906 metais Vano armėnai jų gavo daugiau negu per ligtolinius 15 metų. 1915-ųjų pavasarį armėnai gerokai pašaudė dar iki sulįsdami į apkasus… Visiškai neseniai vokiečių „Deutsche Welle“ pranešė, kad Osmanų imperijai ginklus, iš kurių žudė armėnus, tiekė Vokietija; prie to prisidėję vokiečių kareiviai buvo ginkluoti „Mauser“ šautuvais bei karabinais, o karininkai – „Mauser“ pistoletais. Tikra tiesa: turkų valstybė dar gerokai iki karo pirko brolių Mauzerių gaminamus šautuvus – lindo į skolas, bet ginklavosi. O kas mokėjo už dašnakams ir kitiems armėnų revoliucionieriams, taip pat eiliniams „gynėjams“ tenkančius mauzerius?

Mauzeris buvo prestižinis ginklas ir brangiai kainavo (Vokietijoje – 5 000 markių, automobilis „Opel“ – 3 500 markių). Kai rašoma, kad 1896 metais Stambule banką užgrobę „Dašnakcutiun“ teroristai grasino mauzeriais ir bombomis, galima tuo tikėti (šį ginklą jau gamino) ir netikėti (dašnakas ir apskritai armėnų revoliucionierius neįsivaizduojamas be šio ginklo). Pasak vieno sovietinio armėnų istoriko, partija „Dašnakciutun“ Armėnijoje siekė atkurti kapitalo ir mauzerio diktatūrą… Dašnakus tebevadina mauzerininkais ir vaizduoja būtinai su šiuo ginklu. (Armėnai pasakoja anekdotą: amerikietis, rusas, armėnas ir dašnakas išsilaipina Marse. Pirmas koją pastato amerikietis: „Skelbiu Marsą JAV teritorija!” Rusas įsmeigia savo valstybės vėliavą: „Čia – Rusija!“ Dašnakas iš mauzerio nušauna armėną ir pareiškia: „Čia pralietas armėnų kraujas. Marsas – nuo seniausių laikų yra armėnų teritorija!“)

Pergalės puota ant musulmonų kaulų

Rusų generolo Nikolajevo vadovaujami daliniai, tarp kurių buvo ir trys armėnų savanorių rinktinės, gegužės 6 d. Vaną užėmė be mūšio, nes jų pabūgę turkai buvo atsitraukę ir dvi pastarąsias paras miestą valdė sukilėliai. Ta proga sutaisytose rytietiškose vaišėse sukilėlių vadas Aramas Manukianas paskelbė tostą už pergalingą Rusijos imperatoriškąją armiją; rusų generolui leidus, Nikolajui II pasiųsta telegrama: Jūsų Didenybės gimimo dieną, sutapusią su Jūsų kariuomenės įžengimu į Armėnijos sostinę, linkėdami Rusijai didybės ir pergalės, mes, nacionalinės Armėnijos atstovai, prašome ir mus priimti į Jūsų globą. Iš Peterburgo gautoje telegramoje imperatorius dėkojo asmeniškai sukilėlių vadui už Rusijos kariuomenei suteiktą paramą ir visiems miesto armėnams – už pasiaukojimą.

Kai kurie autoriai tvirtina Rusijos imperatorių leidus paskelbti Vano srityje Armėnų respubliką. Viename rusų kariniame pranešime Aramas Manukianas vadinamas laikinuoju gubernatoriumi. Kaip žinoma iš rusų-turkų karų istorijos, Rusija ne kartą buvo okupavusi kai kurias Osmanų imperijos sritis, gyvenamas armėnų. Tačiau arba pasitraukdavo ir armėnai turėdavo bėgti įkandin (Erzerumas, 1829), arba armėnai vis viena likdavo be „autonomijos“. Šį kartą armėnai, kaip savo prisiminimuose rašė Rusijos kariuomenės žygio į Vaną dalyvis, tuo metu puskarininkis Fiodoras Jelisejevas, buvo įsitikinę, kad dabar tai tikrai, padedant rusų pergalingajai kariuomenei, bus išlaisvinta ir sukurta jų Didžioji Armėnija.

Armėnų respublika išgyvavo viso labo 70 dienų, iki liepos 23-osios, kai rusų kariuomenė ėmė trauktis iš Vano miesto ir apylinkių. Tuo tarpu čia, plūstant minioms iš aplinkinių sričių, buvo susitelkę mažiausiai 250 tūkstančių armėnų. Pasak liudininkų, kilo neapsakoma sumaištis. Po pasipriešinimo turkams, po miesto išlaisvinimo, po armėnų vyriausybės sukūrimo – viskas buvo prarasta. Daugiau kaip 200 000 armėnų bėgo kartu su  atsitraukančia rusų kariuomene į Pietų Kaukazą…

Armėnijoje, Udžano kaime, stovi paminklas Vano miesto gynėjams – didvyriams (beje, ir karvedžiui Andranikui Ozanianui, jo daugybės aukų turkų, kurdų, azerbaidžaniečių gentainių vadinamam galvažudžiu; nukentėjo nuo jo ir patys armėnai). Kaip tik čia prieš 100 metų apsigyveno nemaža pabėgėlių iš Vano srities. Pačiame Vane, Turkijoje, tuos laikus primena memorialas – armėnų nužudytiems vietiniams musulmonams atminti. Prieš įžengiant Rusijos daliniams į Vaną, armėnų sukilėliai padegė uolos-tvirtovės papėdėje plytėjusį musulmonų gyvenamąjį kvartalą ir ėmė žudyti nespėjusius pasitraukti jo gyventojus (tvirtinama iš viso žuvus 30 tūkstančių turkų, kurdų, azerbaidžaniečių).

Jelisejevas rašo, ką jie išvydo įžengę į Vaną: visas turkų miestas buvo sudegintas. Tuo tarpu armėnų gyvenamoji miesto dalis visiškai nenukentėjo. Rusų štabo generolo Bolchovitinovo pranešime fronto vadovybei buvo rašoma, jog vaduojant Vano miestą armėnų draugovininkai (дружинники) kurdų kaimuose nepaliko akmens ant akmens, nepagailėję ten nei vieno žmogaus. Savo liudijimą paliko ir rašytojo Levo Tostojaus duktė Aleksandra, tarnavusi Kaukazo fronte gailestingąja seseria. Kanadoje išleistoje prisiminimų knygoje „Dukra“ ji rašė: Žiaurumo būta iš abiejų pusių, tačiau čia, Vane, teko matyti nežmogišką armėnų žiaurumą (нечеловеческую жестокость армян). Pasakojo, armėnai nupjaudavo moterims krūtis, išsukinėdavo, laužydavo joms kojas, rankas, ir šio nežmogiško žiaurumo aukas mačiau savo akimis.

Šveicarų misionierius savo prisiminimuose parašė apie armėnus sukilėlius itin diplomatiškai: veikė nesilaikydami Ženevos konvencijos ir juo labiau – Jėzaus Kristaus priesakų. Armėnų sukilėlių komiteto sekretorius neslėpė: Jokia valdžia negalėjo sustabdyti gaivališko keršto, apėmusio Vano armėnus. Garsas apie armėnų žvėrišką susidorojimą su taikiais Vano gyventojais musulmonais pasiekė Tbilisį ir Nacionalinis biuras atsiuntė du savo atstovus reikalui ištirti; generolas Nikolajevas papasakojo jiems apie armėnų smurtą ir nežabotą plėšikavimą.

Valstybės priešų pusėje

Artėjant karui, Turkijos valdančioji partija „Vienijimasis ir pažanga“ (jaunaturkiai) irgi siekė palenkti vietinius armėnus savo pusėn. 1914-ųjų rugpjūtį susitikime su „Dašnakcutiun“ partijos vadais jie kalbėjo, jog armėnams sutikus stoti prieš Rusiją pakaktų 200-300 tūkstančių kariuomenės rusams nustumti už Kaukazo kalnų; atlygiu už tai būtų Armėnijos autonomija Pietų Kaukazo ir Rytų Anatolijos srityse. Dašnakai atsakė karo metu nekelsiantys politinių tikslų ir liksiantys lojalūs valstybių, kuriose gyvena, vyriausybėms. Spalio pabaigoje jaunaturkiai apsilankė pas Konstantinopolio patriarchą Zaveną ir pasiūlė jam kreiptis į armėnų tautą su raginimu laikytis rimties ir prisidėti prie šalies karinės galios stiprinimo. Laikraštis „Ruskoje slovo“ (Русское слово) parašė, esą patriarchas sutiko pasirašyti turkų parengtą kreipimąsi tik po to, kai jų atstovas su revolveriu rankoje pagrasinęs nesutikimą skaudžiai atsiliepsiant visiems armėnams… 

Ypač atkakliai paveikti armėnus siekė turkų sąjungininkai vokiečiai. Jų raginami jaunaturkiai dar kartą susitiko su dašnakais lapkričio pabaigoje, tačiau armėnai vėl atsakė nesikišią. 1914-iesiems baigiantis ir jau vykstant kautynėms Kaukazo fronte, vokiečiai dar nebuvo praradę vilties perkalbėti Turkijos armėnų. Į Stambulą atvykęs Vokiečių – armėnų draugijos įgaliotinis turėjo tikinti patriarchą, „Dašnakcutiun“ vadus ir kitus įtakingus armėnų veikėjus palaikyti turkų vyriausybę, nes esą tik toks išmintingas veikimas išeisiantis į naudą visai armėnų tautai. 1915-ųjų pradžioje triuškinamai žlugus turkų armijų puolimui Rytų Anatolijoje („Sarykamyšo operacija“), karo ministras Enveras nusiuntė Konstantinopolio patriarchui laišką, kuriame rašė apie Turkijos kariuomenės gretose kariavusių armėnų kareivių didvyriškumą ir pasiaukojimą. Dar 1915 m. vasario 18 d. jaunaturkių laikraštis ”Jeune Тurк” gyrė armėnus esant ištikimus Turkijos pavaldinius…

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Tik  balandžio viduryje, kai du Osmanų parlamento nariai atvyko pas vidaus reikalų ministrą Talatą klausti, kodėl vyriausybė ėmė šnairuoti į armėnus, šis atsakė: Jūsiškiai nusileido iš kalnų ir padedami miesto gyventojų armėnų užgrobė Vaną. Gegužės 2 d. vidaus reikalų ministras gavo karo ministro laišką su prašymu imtis represijų prieš Vano ežero apylinkių gyventojus armėnus, kurie tęsia ginkluotą pasipriešinimą. Jis sužinojęs, jog balandžio 20 d. rusai pradėjo tremti savo pavaldinius musulmonus į Turkijos teritoriją, todėl atsakant į tai būtina arba išsiųsti armėnus ir jų šeimas į Rusijos valdas, arba iškraustyti į kitas Anatolijos sritis. Prašau nuspręsti, kas yra labiau priimtina, ir veikti. Gegužės 26-osios naktį įvykusiame posėdyje jaunaturkių vadovybė išklausė Talato pranešimą (armėnai sulaužė praėjusių metų rugpjūtį duotą pažadą būti lojaliems, pasiuntė savanorius į rusų armiją, sudarė laikinąją vyriausybę Vano mieste) ir priėmė nutarimą dėl armėnų gyventojų perkėlimo. Kitą dieną užsienio valstybių atstovybėms buvo įteiktas atitinkamas vyriausybės nutarimas su pridėtu Perkėlimo įstatymo projektu.

Tam, kad pažabotų armėnų šnipinėjimą ir užkirstų kelią naujam masiniam armėnų bruzdėjimui, Enveras Paša ketina uždaryti daug armėnų mokyklų, armėnų laikraščių, uždrausti susirašinėjimą paštu ir iš neseniai sukilimo apimtų armėnų židinių perkelti į Mesopotamiją visas ne visiškai patikimas šeimas, – pranešė Vokietijos pasiuntinys į Berlyną. – Jis primygtinai prašo, kad mes tam netrukdytume. Aišku, turkų veiksmai vėl sukels rimtą bruzdesį visame mums priešiškame pasaulyje ir bus panaudoti prieš mus. Šios priemonės, aišku, atsilieps armėnams didžiuliais vargais. Manau, turime sušvelninti jų pavidalus, bet iš esmės netrukdyti. Rusijos remiamų armėnų ardomieji veiksmai įgijo tokius mastus, kad kelia grėsmę Turkijos išlikimui.

Kaip žinome, turkai iškėlė į atokias vietas ir daug graikų – tačiau vėliau, po to, kai Graikija įstojo į karą Antantės pusėje. Rusijos karinė vadovybė iškeldino Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos piliečių, žydų ir kitų tautybių pavaldinius iš frontų artumos jiems dar niekuo nenusikaltus; uždraudė vokiečių visuomenines organizacijas, vokiškus laikraščius, mokyklas ir net pokalbius viešumoje. 1915 metų gegužės pradžioje iš Kauno ir Gardino gubernijų išsiųsta 150-160 tūkstančių žydų, vyko pogromai. 1917 metų pavasarį visi Pavolgio vokiečiai turėjo būti išsiųsti į Sibirą… Beje, nemažai į Rusijos kariuomenę mobilizuotų vokiečių tarnavo Kaukazo fronte, daugiausia visokiuose pagalbiniuose baruose, dažnai plušėjo kartu su turkais belaisviais. Rusai žiauriai susidorojo (nužudė, ištrėmė) su Batumo srities (Adžarijos) musulmonais, sukilusiais prieš juos po turkų atėjimo: iš 137 tūkstančių prieš karą ten gyvenusių žmonių 1916-aisiais buvo likę 86 tūkstančiai (Batumo srities generalgubernatoriaus generolo Liachovo įsakymu, kaip tvirtina amerikiečių istorikas Tadeušas Sventochovskis, Čorocho upės slėnyje sunaikinta 35 tūkstančiai žmonių).

Armėnų istorikas: caras suvedžiojo ir pametė

Kai kurie autoriai rusams negaili liaupsių: asmeniškai įsakius imperatoriui Nikolajui II, rusų kariuomenė ėmėsi veiksmų armėnams gelbėti ir iš 1 651 tūkstančių Turkijoje gyvenusių armėnų buvo išgelbėta 375 tūkstančiai, tai yra 23 % – savaime labai įspūdingas skaičius. Rašoma, jog tiktai vieno rusų kariuomenės atsitraukimo nuo Vano miesto metu 1915 metais daugiau kaip 200 tūkst. armėnų iš Vakarų Armėnijos persikėlė į Erivanės guberniją. Kitur skaitome: Rusų kariuomenės žygis į Vaną išgelbėjo 250 tūkstančių armėnų gyvybę.

Naujajame Armėnų muziejuje Maskvoje stovi Nikolajaus II skulptūra – to paties, 1903 metais užsimojusio ant Ečmiadzino valdomų turtų ir tuo užsitraukusio ant savo galvos Grigaliaus bažnyčios prakeiksmą. Tačiau muziejaus lankytojams jis pristatomas ne kaip Armėnų bažnyčios persekiotojas, o kaip didelės dalies (значительной части) armėnų tautos Pirmojo pasaulinio karo metais išgelbėtojas.

„Genocidas – tai nuodėmė, reikalaujanti atgailos“ (Геноцид – это грех, который придется искупать) – taip rusų apžvalgininkas pavadino savo pokalbį su Rusijos ir Naujosios Nachičevanės arkivyskupu Jezrazu Nersisianu armėnų genocido Osmanų imperijoje 100 metų sukakties išvakarėse. Sužinome, jog Armėnų bažnyčia devynerius metus svarstė visų nekaltai nužudytųjų paskelbimo naujaisiais kankiniais klausimą ir nutarė juos kanonizuoti kaip žuvusius už tikėjimą. Juos žudė tik už tai, kad jie išpažino krikščionybę ir buvo armėnų tautybės. Po arkivyskupo nuotrauka parašyta, kad jis primena Rusijos vaidmenį gelbstint armėnų pabėgėlius, tačiau tekste apie tai, gaila, – nė žodelio.

Paprasti armėnai iš visų savo istorikų labiausiai gerbia sunkiausių jų tautai tekusių negandų liudytoją Arakelą Babachanianą, pasirašinėjusį savo istorinius ir grožinius veikalus Leo vardu; rusų rašytojas Andrejus Bitovas kadaise tikino Armėnijoje nesant namų, kurių nepuoštų Leo parašytos „Armėnijos istorijos“ tomai (trys, daugiau nesuspėjo). Dar Leo išleido knygą „Iš praeities“, kurioje dėl tautos nelaimių Pirmojo pasaulinio karo metais kaltino ir turkus, ir jų priešininkes Santarvės valstybes, o ypatingai – Rusijos imperiją, kurių pažadais dešimtmečius tikėjo armėnų vadovai (nepagailėdamas priekaištų ir šiems). Leo išliejo savo kartėlį tokiais žodžiais: Dar neseniai caro vietininkas kurstė armėnus sukilti, mainais žadėdamas atkovotą tėvynę, nors iš tikrųjų ruošėsi šią tėvynę prijungti prie Rusijos imperijos ir apgyvendinti joje kazokus; armėnais reikėjo pasinaudoti ir atsikratyti.

Tada, 1915-ųjų vasarą, Kaukazo armijos 4-o korpuso vadas pranešime armijos štabui rašė, jog jam visiškai nežinomos armėnų masinio traukimosi iš Vano rajono priežastys, nes ten nebuvo turkų. Tuo tarpu Leo įtarė rusus turėjus slaptų kėslų, mat nebuvo bent kiek tikresnės priežasties jiems skubiai trauktis iš užimtų Vano ir Manazkerto miestų; po kelių savaičių kariuomenė sugrįžo į ištuštėjusius miestus. Tuo tarpu pakeliui į Kaukazą ir pačioje Erivanės gubernijoje, kurią pabėgėliai šiaip taip pasiekė (pasak istoriko, jų buvo likę 100 tūkstančių), juos šienavo badas, ligos ir kitos negandos. Armėnams ėmė rodytis šitą atsitraukimą buvus iš anksto numatytą, be būtinos priežasties, ir vykdytą norint, kad armėnai atsidurtų kaip tik tokioje padėtyje. Rusams reikėjo istorinių Armėnijos žemių, Turkų Armėnijos, bet be armėnų – tiktai tuo, kaip tvirtino Leo, galima paaiškinti kai kuriuos keistus rusų kariuomenės veiksmus Rytų Anatolijoje.

Kai kurie autoriai teigia, jog sunkiai paaiškinamų rusų veiksmų užimtose Turkijos žemėse priežastis buvo neteisingi, neapgalvoti sprendimai, o dažnai jų iš viso nebuvo. Girdi, pats imperatorius, karo, kiti ministrai ir visi Peterburge gyveno Vakarų fronto reikalais ir visiškai nesuko galvos dėl Kaukazo, kur valdė Voroncovas-Daškovas. Deja, grafą jau karo pradžioje ligos prikaustė prie patalo, jis neįstengė tinkamai vadovauti ir leido kilti suirutei… Šitaip samprotaujama ieškant atsakymo į klausimą, kuris kadaise nė prisisapnuoti negalėjo: ar galėjo rusų kariuomenė (vadinasi, Rusija) užkirsti kelią armėnų genocidui? Deja, teigia vienas istorikas, kol Peterburgas galiausiai įvedė tvarką Kaukazo fronte, jaunaturkiai jau buvo spėję padaryti sunkiausius savo nusikaltimus…

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Jame – apie armėnų teroristus.

Dėl Voroncovo-Daškovo, tai Nikolajus II jį mandagiai atstatydino iš Kaukazo vietininko ir armijos vyriausiojo vado postų 1915 metais, rudeniop. Kai kurie autoriai kalba apie laišką, kurį grafas pasiuntęs Ečmiadzino katolikui. Jame rašo rusus pervertinus armėnų tautos galimybes, politinę ir karinę galią. Trėmimai ir skerdynės, vykusios 1915 metų vasarą ir rudenį, buvo mirtini smūgiai armėnų reikalui. Ir dabar nėra prasmės svarstyti, kokia dalimi armėnų savanorių dalyvavimas kare lėmė armėnų tragediją. Tačiau karą prieš vyriausybę jie pradėjo anksčiau, prieš kelis dešimtmečius. Jos padariniai buvo armėnų išvarymas iš Turkijos. Tai yra siaubinga tiesa.

Rusų kulka muša į koją, armėnų – į širdį

Rusijos užsienio reikalų ministerijos parengtame Ministrų tarybai pranešime armėnų klausimu (1916) džiaugiamasi, jog lemtingąją valandą Turkijos armėnai ne tik nebuvo turkų pusėje, kaip to reikalavo jų pilietinė pareiga, tačiau dar ir subūrė daugiatūkstantines rinktines. Esą vienas jaunaturkių vadovų apibūdinęs jiems armėnų daromą žalą tokiais žodžiais: Rusų kareivio kulka muša mums į koją, o armėno kulka – į širdį. Dar primintas vieno žuvusio turkų karininko dienoraštyje rastas įrašas: Jeigu mūsų armėnai būtų ėję su mumis, būtume seniai sumušę rusus.

Iš karinių to meto pranešimų sužinome ir tai, kaip veikė atvykę ir vietiniai armėnų savanorių būriai rusų užimtose Turkijos vietovėse. Generolas Bolchovitinovas: ištisai naikina kurdų aūlų gyventojus, nežiūrėdami lyties ir amžiaus. Generolas Nikolajevas: daugelis armėnų gyventojų mūsų užimamoje Turkijos teritorijoje apsiginklavę seka įkandin mūsų kariuomenės, plėšdami ir smurtaudami prieš musulmonus. Tarsi apibendrindamas 1918 metų pavasarį rusų karininkas Tverdochlebovas savo dienoraštyje įrašė: Tuo metu, kai mes atvirame mūšyje kovojame su puolančiaisiais ir krūtine giname Erzerumą, už mūsų nugarų armėnai, šie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai dėl laisvės, jau pradeda bejėgių senių, moterų ir vaikų skerdynes, visiška nepaisydami, kad niekšingai apgaudinėja mus ir užsitraukia gėdą prieš visą pasaulį ne tik sau, tačiau daro gėdą ir rusų karininko vardui…

Tų pačių 1916-ųjų rudenį įvykusiame partijos „Vienijimasis ir pažanga“ kongrese (paskutiniame) Talatas sakė valstybę negalėjus likti abejinga armėnų keliamai grėsmei tuo metu, kai sprendėsi jos  likimas. Kariuomenės veikimą Rytų Anatolijoje trikdžiusias armėnų gaujas palaikė visi armėniškųjų rajonų kaimai. Patekusios į keblią padėtį, jos siųsdavo žinią apie tai kaimų gyventojams, ir šie, paėmę ginklus, saugomus bažnyčiose, skubėdavo joms padėti.

JAV kariuomenės atsargos karininkas, Jūros pėstininkų universiteto bendradarbis ir Tarptautinės tyrimų asociacijos narys Edvardas Dž. Eriksonas “Strateginių tyrimų žurnale“ (The Journal of Strategic Studies, 2005) gilinasi į turkų kariuomenės generalinio štabo pranešimus per pirmuosius tris karo su Rusija mėnesius. Juose kalbama apie grėsmę, kurią kelia ginkluoti armėnai 3-os ir 4-os armijų užimamuose baruose. Padažnėjo teroristinių aktų, tarp jų – sprogdinimų, nuo kurių žuvo taikių gyventojų ir vietinių valdininkų. Įsidėmėtina ši vieta: Armėnų patriarchas Konstantinopolyje perdavė  rusams karines paslaptis ir duomenis apie dispoziciją.

2002 metais JAV išėjo Samuelio Vimso knyga „Armėnija. „Krikščioniškosios“ teroristinės valstybės paslaptys“ (Samuel A. Weems, Armemia. Secrets of the „christian“ terrorist State). Suprantama, knyga („krikščioniškosios“!) susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Viename iš interviu autorius kalbėjo: Osmanų vyriausybės lyderiai netgi paprašė Armėnų bažnyčios vadovo padėti jiems sustabdyti armėnų sukilimą, priešingu atveju jie bus priversti pašalinti armėnus iš savo kariuomenės užnugario. Vyriausiasis armėnų šventikas atmetė šitą prašymą padėti… Rytų Anatolijos armėnai sumokėjo baisią kainą už tai, kad jų Bažnyčia atsisakė jiems padėti…

Argi paklusnumo ir kantrybės mokė Armėnų bažnyčia?

Rauda be galo

Amerikiečiai demografai Karolina ir Dastinas Makarčiai savo veikaluose teigia: Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijos rytinėse provincijose žuvo beveik 600 tūkstančiai armėnų ir daugiau kaip 2,5 milijono musulmonų. Mūsų dienomis Anatolijoje tebeatrandama musulmonų bendro palaidojimo vietų; iš viso jų aptikta daugiau kaip 180. Rusijos armėnų dvasinis ganytojas, priekaištaudamas kitiems trūkstant drąsos pripažinti armėnų žudynes, šitai nutylėjo. Anot amerikiečių tyrėjų, karas Rytų Anatolijoje buvo vienas žiauriausių istorijoje, abi pusės patyrė didžiausias kančias ir todėl pats mėginimas nuspręsti, kas nukentėjo labiau, yra amoralus.

(Galima pridurti, kad Pirmojo karo metais Vokietijoje nuo bado ir jo sukeltų ligų mirė, kaip sako vieni, 400 tūkstančių žmonių, pasak kitų  – 760 tūkstančių. Turkijos ir Rusijos kaimynė Persija pasiskelbė šiame kare nepalaikanti nei vienos pusės, o nukentėjo nuo visų. Apie tai iki šių dienų europiečiai vengia garsiai kalbėti. Persijoje siautėjęs badas ir visa kita nusinešė 8-10 milijonų gyvybių, tai yra žuvo ir mirė apie pusė šalies gyventojų.)

Žinovai mums primena apie Turkijos nepriklausomos valstybės įkūrėjo Mustafos Kemalio (Atatiurko) ir jo vyriausybės vykdytą politiką „Taika namuose, taika užsienyje“. Turkijos vyriausybė pareiškė netrokštanti atsikovoti prarastų teritorijų: turkai gyvens žemėse, kurios joms liko. Apie prarastas teritorijas uždrausta rašyti vadovėliuose ir spaudoje. Uždrausta kaitinti keršto seniesiems priešams, taip pat ir armėnams, jausmus. Praeities skriaudų pamiršimo politika pasiteisino pačioje Turkijoje. Tačiau pasaulyje teliko girdimas Armėnijos balsas.

Tas pats generolas Bolchovitinovas perspėjo, kad žuvusių Vano pabėgėlių skaičių nustatyti labai keblu, o armėnų pranešimus apie daugybę aukų derėtų vertinti atsargiai – dėl armėnų polinkio išpūsti. Viename 1921–1937 metais Berlyne leisto „Rusų revoliucijos archyvo“ tomų (išėjo 22) spausdinamas „Slaptas Šiaurės Vakarų fronto pranešimas apie rusų padėtį Estijoje“. 1919-ųjų rudenį generolo Judeničiaus (kaip prisimename, vadovavo Turkiją okupavusiai Kaukazo armijai) vedamai armijai nepavyko užimti bolševikų valdomo Petrogrado, baltagvardiečiai buvo priversti atsitraukti į Estijos teritoriją, kur buvę sąjungininkai juos nuginklavo. Kartu su kariuomene atplūdo ir daugiau kaip 10 tūkstančių pabėgėlių iš Petrogrado gubernijos. Žiemą žmonės kentė šaltį ir badą, daug jų mirė nuo šiltinės.

Rusus ištikusios negandos mastą pranešimo autorius apibūdino tokiu palyginimu: jeigu tai būtų atsitikę su armėnais, tai visa Europa būtų pakraupusi nuo siaubo.

2018.04.23; 06:00

Turi tie politikai Dievo dovaną – sugadinti šventę. Štai būtų galima pakiliai rugsėjo 1-ąją sutikti, bet reikės skubiai istorijos vadovėlius perrašinėti, jei netikėtai sutars skelbti prof. Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Moksleivių negalime klaidinti, ką jie savo anūkams, kai užaugs ir pasens, papasakos. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva 1990 –1992 m. buvo parlamentinė Respublika. Visi, kuriems daugiau nei 40 m., – tai prisimename. Todėl, kad 1990 m. į Aukščiausią tarybą parlamentarus jau iš 2–3 kandidatūrų rinkome, 1991 m. sausio 13-ąją, televizijos bokštą, parlamentą gynėme. Buvome pasiryžę ginti ir parlamentarus, tarp jų ir prof. V. Landsbergį, aukščiausios tarybos pirmininką. Tokių dalykų nepamirši.

Tačiau žmogus labai norėjo būti ne tik pirmininku, kaip koks kolūkietis, bet prezidentu. Konstitucijoje bendražygiai įteisino prezidento instituciją, netgi amžiaus cenzas specialiai kilsteltas, kad nepakliūtų kitas tuo metu į populiarumo viršūnę bekylantis politikas. Kai prezidentu tapo visai trečias asmuo – buvęs Lietuvos Komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas, profesorius nepasidavė, bandė prezidentu tapti 1997 m., surinko 15 proc. balsų, tad ir netapo. Bet atkaklumo iš jo neatimsi, nepasidavė, norėjo tapti prezidentu įstatymo nutarimu, tačiau tam nepritarė Konstitucinis teismas.

Ko gero būtų ir palaidojęs svajonę, tačiau dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis ėmė ir nusprendė, kad galėtų visgi prof. V. Landsbergis būti tuo prezidentu. Balsų nutarimui kaip tik užtektų, sudėjus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Konservatorių frakcijų balsus, gal dar liberalai ir lenkų rinkimų akcijos krikščioniškos šeimos palaikytų, gal dar kas nors. O ir pačiam V. Pranskiečiui būtų solidu, nors vienas iš išbuvusių parlamento pirmininkų būtų buvęs prezidentu – tai ir šių pareigybių reikšmė visuomenės akyse pakiltų. Nes Arūnas Valinskas kaip sugriovė Seimo pirmininkų autoritetą, taip visi iki šiol ir supranta, kad – tai trečias brolelis valstybėje, nors ir likimo apdovanotas, bet kaip juokdarys, taip juokdarys.

Istorinė tradicija

Profesoriaus pastangos tapti prezidentu kažkuo primena jo istorinio bendravardžio Vytauto Didžiojo pastangas tapti Lietuvos karaliumi. Lietuvos istorikai jau senai išsiaiškino, kad Lietuvą visada valdė karaliai, nuo pat Netimero laikų, pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Tad esame viena seniausių karalysčių Europoje ir Lietuvos valdovams nei minčių nekildavo, kad jie yra ne karaliai. Tik tas Vytautas senatvėje visiškai politinę nuovoką prarado ir vieną dieną suabejojo. Kažkodėl nusprendė, kad jis nėra karalius, tad sumanė juo tapti.

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas jo siekis buvo taip plačiai išviešintas ir vėlesniais laikais istorikų rašytas ir perrašytas, – ne tiek dėl pačios karalystės, kiek dėl tų niekdarių lenkų, kurie Vytauto karūną pagrobė ir iki šiol neatiduoda, – kaip dabar paaiškinti žmonėms, kodėl Vytautas siekė tapti karaliumi, jeigu juo jau buvo.

Žinoma, jis norėjo karaliumi tapti tik dėl akių. Lietuvoje ir Žemaitijoje karaliumi – tai jis buvo, Rusijoje jis buvo caru, o Krymo totoriai jį laikė chanu, tačiau Vytautui reikėjo, kad Europoje jį laikytų ne didžiuoju ar mažuoju kunigaikščiu, o konkrečiai – karaliumi. Siekis karūnuotis tebuvo tik toks tų laikų politinio etiketo ir protokolo klausimas, nes būti karaliumi Vytautui buvo patogiau. 

Tačiau, kai nepavyko, nes su lenkais tas klausimas buvo nesuderintas, žmogus giliai priėmė į širdį diplomatinę nesėkmę, po to nebeilgai valdovas ir gyveno. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad jis nuo žirgo nukrito, nors kas ten žino, gal turėjo metraštininkai galvoj tik nesėkmingą Vytauto „ėjimą žirgu“ – šachmatai Europoje tuo metu jau buvo žinomi.

Galima manyti, kad ir V. Landsbergio tikslas yra panašus – jis nori tapti prezidentu ne dėl Lietuvos istorijos, o labiau dėl Briuselio biurokratų, kurie niekaip jo pareigų reikšmės nesupranta ir verčia tiesiogiai – „Speaker“.

Istoriniai – kūrybiniai pavyzdžiai

Sprendimas perrašyti istorijos vadovėlius – mažiausia problema. Dar metus, kitus žmonės stebėsis, bet žiūrint į įstorinę perspektyvą, po metų 20 – 30, visi ir įtikės, kad 1990–1992 m. Lietuva buvo prezidentinė valstybė, tik prezidento pareigos kitaip vadinosi, todėl vėlesniais laikais konstruktyvūs valstybės biurokratai šią klaidą ištaisė ir terminologiją suvienodino.

Istorijoje pavyzdžių apstu, kad ir tie patys kolegos Gintaro Visocko pamėgti armėnai, kurie vieną dieną sutarė kildinti save iš Adomo ir Ievos su visomis vėliau jų palikuonių sukurtomis tautelėmis, valstybėlėmis bei imperijomis. Ir ne tik, kad patys tuo įtikėjo, bet ir įtikino bemaž visą Europą, o jei ne visą – tai bent Rusiją, kuriai dėl savų sumetimų tokia istorijos versija patiko, nes ir pačios Rusijos istoriją parašė Nikolajus Karamzinas, rusų imperatoriaus Aleksandro I-ojo užsakymu. Pabandyk dabar suabejoti, kad Romanovai buvo kilę ne iš Riurikų dinastijos, o iš Tachtamyšo baudžiauninkų. Gerai būtų, kad akmenimis, bet ir raketomis užmėtys, nes rusų žmonės Karamzino kūriniu šventai įtikėjo ir su jo personažais susitapatino.

Tad ir su Lietuvos istorija, kaip bus parašyta, taip ir galios, tikrosios istorijos išeis kartu su žmonėmis ir, kaip visada nutinka, ilgainiui ištirps istorinių šaltinių archyvuose

Būtų V. Prasnskiečio sumanymas ėjęs kaip per sviestą, pats V. Lansbergis pareiškė apie jo prilyginimą prezidentui, kad „šis Seimas normalesnis“, – skelbė LRytas TV“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, tad su šiuo Seimu beliko tik detales aptarti. Tačiau lyg griaustinis iš giedro dangaus Seimo kultūros komiteto pirmininkas nusprendė, kad negerai taip bus Lietuvos kultūrai. Nors Seime Ramūno Karbauskio pareigos menkos, bet Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje – reikšmingesnės, jis frakcijos seniūnas, partijos pirmininkas, net V. Pranskietis neteko žado, kad ir vėl pro šalį šovė. Nesiseka dabartiniam Seimo pirmininkui, iki šiol į premjero planus nepataikydavo, o dabar ir partijos pirmininko užuominų neperprato.

Konstitucinis teismas ir valstiečiai

R. Karbauskis suabejojęs, kad visi valstiečiai sprendimui skelbti V. Landsbergį prezidentu pritars, nuėjo dar toliau. Kadangi reikėjo kažkuo tokius pareiškimus skelbiant remtis – tai jis BNS naujienų agentūrai paaiškino, kad tie, kurie nepritars, remsis Konstitucinio teismo nutarimu. „Pats asmeniškai aš manau, kad kaip pasisakė Konstitucinis Teismas, – tai nėra tapatu. Aš pats asmeniškai tokio sprendimo nepalaikyčiau <…>, aš gerbiu KT nuomonę ir nemanau, kad politikams dabar reikėtų priimti kokį nors kitokį sprendimą dėl kokių nors objektyvių ar kitų priežasčių. Ar gimtadieniai, ar ne gimtadieniai – čia, atsiprašau, tas niekaip negalėtų turėti įtakos sprendimui“, – BNS agentūrai paporino R. Karbauskis.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Žinoma, nebūtų jis pilkuoju kardinolu laikomas, jei visi imtų ir patikėtų, kad R. Karbauskis vietoj Kamasutros dabar skaito Konstituciją. Iš karto gimė daug sąmokslo teorijų, apie kurias visą savaitę visa spauda diskutavo, o politikai ir apžvalgininkai komentavo. Seimo narys „tvarkietis“ Petras Gražulis, tarkim, pasiūlė paskelbti „spalio 18-ąją atmintina Prezidento Vytauto Landsbergio diena“. Jis taip pat siūlė, kad ši diena būtų nedarbo diena, – rašė naujienų agentūra ELTA. O „Žinių radijo“ laidoje „Įvykiai ir komentarai“, už ir prieš: ar reikia V. Landsbergiui suteikti prezidento statusą, – karštai diskutavo Delfi vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, kuri teigė, kad V. Landsbergiui įteisinti prezidento statusą – valstybės savigarbos klausimas, o signataras, apžvalgininkas Vytautas Plečkaitis aiškino, kad V. Landsbergis tuomet neturėjo tokių galių, kaip šiandien turi prezidentas ir, anot jo, reikėtų vadovautis KT išaiškinimu, – taigi, antrino R. Karbiauskio argumentacijai.

Pagrindinės versijos

Vis dėlto mįslingiausia buvo paties R. Karbauskio pozicija. Išsigrynino dvi versijos: 1) Naisių kaimelio tolimesni kaimynai staiga prisiminė, kad Lansbergis sugriovė kolūkius. Yra konkrečių faktų, kaip tai padarė. Tarkim, džiūgavo anuomet spauda, kad amerikonai davė Lietuvai kreditą grūdais. Tolimi Naisių kaimynai tada žiūrėjo į Amerikos fermerius su pavydu, nes suprato, kad Amerikos valdžia iš fermerių grūdus supirko ir tokiu būdu juos parėmė, o štai Lietuvoje jų niekas nerėmė. Lietuvai kreditą natūrą, esą, reikės gražinti pinigais, o ne lietuviškais grūdais – tuomet pyko žemdirbiai. Jau ir taip vegetuojantys kolūkiai nebeturėjo kur dėti savų grūdų, nes kainas „kreditiniai“ numušė.

Nepatiko tokia Lansbergio politika žmonėms, iki šiol akmenį užantyje laikė. Tad jų delegaciją, kai išgirdo V. Pranskiečio paskleistą žinią, 3 dienas ir naktis pasninkavo, nei lašo į burną neėmė, galiausiai nuvyko į Naisius, sukvietė seniausiųjų sueigą ir pareiškė, kad jeigu bus Lansbergis prezidentu – tai daugiau „Agrokoncernui“ jie savo žemės nebeporceliuos už centus. 2) Kita versija politiškesnė – pernelyg tarpuvaldžiu ėmė reikštis V. Pranskietis, kuris įtikėjo, kad iš tiesų yra protingas ir gražus. Štai ir nusprendė partijos vadovas jį grąžinti į kvailio vietą. Iš tiesų dar vienas, ar kitas toks V. Pranskiečio pasišnekėjimas su dvasiomis gali baigtis tuo, kad žmogus taps pajuokos objektu. To jis nenusipelnė, bet priminimas, kad tylėjimas yra žymiai vertingesnė politiko savybė šioje partijoje, – buvo laiku ir vietoj.

Tačiau yra trečia versija. Ji netgi nuo pat pradžių buvo akivaizdi, tad ir derėtų laikyti pagrindine. Galima tik pasidžiaugti, kad R. Karbauskis nurimus aistrų ir hormonų audroms, vėl logiškas mintis rutulioja ir ateities scenarijus bei schemas braižo – štai ir pamanė sau, kad reikia skelbti ne prezidentu pirmuoju, o pirmąja Lietuvos Respublikos prezidente Kazimierą Prunskienę!

Argumentacija

Nujaučiu, kad skaitytojui išsiplėtė akies vyzdžiai – tai perskaičius. R. Karbauskis irgi suprato, kad jei pasakys garsiai, pilietinėje Lietuvos visuomenėje įsivyraus nejauki tyla. Nemalonus netaktas, net artimi Karbauskio bendražygiai iš Žemės ūkio akademijos laikų susitikę suks akis į šalį. Tik koalicijos partneriai socialdemokratų mohikanai frakcijoje viską bandytų užglaistyti, sakytų, – turi tas Ramūnas humoro jausmą, o lenkų krikščioniškų šeimų atstovai, ko gero, eidami pro šalį tik gudriai akį mirkteltų Ramūnui, maždaug, – gudriai Tu čia su ta ragana.

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Bet…, palaukime, o pragmatiniai interesai kur? Konstitucinis teismas pasisakė tik apie Aukščiausios tarybos pirmininką, o ne apie Vyriausybės ministrą pirmininką. R. Karbauskis puikiai prisimena tuos laikus, kai jiedu su Kazimiera buvo Valstiečių ir liaudininkų sąjungos vadovai ir Kazimiera niekada netrukdė jam jaustis pilkuoju kardinolu, o svarbiausia, kuri partija Lietuvoje dabar galėtų pasigirti, kad savo gretose turėjo prezidentą? Kol kas tuo pasigirti galėtų tik Komunistų partija, bet tokios Lietuvoje nebėra, tad valstiečiai būtų pirmieji ir vieninteliai.

Be to, jau nuo pat pradžių susiklostė, kad realiu Lietuvos vadovu, sprendžiančiu konkrečius šalies klausimus, yra ne prezidentas, juolab ne Seimo pirmininkas, o premjeras. Net ir dabartinis Saulius Skvernelis, o ne V. Pranskietis ar Dalia Gribauskaitė su Donaldu Trumpu palyginamas. Tad ir tereikėtų tik faktą pripažinti bei „de jure“ įteisinti. Po to, kai bus į istorijos vadovėlius įrašyta, žmonės ilgainiui apsipras ir įtikės. Iš dalies toks sprendimas atitiktų ir konservatorių siekį įrodyti, kad Lietuva buvo 1990–1992 m. prezidentinė valstybė.

Tiesa, prezidentas būtų ne tas, tačiau konservatoriams – tai būtų ne pirmas kartas. Kai tauta rinko prezidentus  – irgi na tą išrinko. Ši partija prie tokių akibrokštų yra pratusi. Juolab, Andrius Kubilius balsuojant šiuo klausimu, ko gero ir susilaikytų, juk ir jis realiai valstybę kaip norėjo, taip ir valdė, o kuo jis už prezidentą blogesnis.

Būti ar nebūti Kazimierai prezidente?

Tad pasimiršus nejaukioms pauzėms, nusiraminus, visi pradėtų mąstyti ir rastų išeitis, o tautos lauktų įdomus pasirinkimas – du pirmieji prezidentai, kuris būtų geriau – prof. K. Prunkienė ar prof. V. Lansbergis? Aišku, tautos niekas ir neklaustų, ji būtų supažindinta. Vyktų normalus derybinis – kūrybinis procesas, įstatymo lydinčiųjų teisės aktų ruošimas, išvados, kad „neigiamų pasekmių įstatymo priėmimas žemės ūkiui, kultūrai, švietimu ir t.t. nenumato“ ir pan. Seime, jei tik užteks balsų, bus pritarta ir juoksis tas, kad juoksis paskutinis.

Pažiūrėjus į visus 27 nepriklausomybės metus – tai dabartinė valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra unikali, ji neturi savo ideologijos ir vertybių (žaliųjų – dolerių vertybė ne tiek partinis, kiek bendražmogiškas bruožas), tad gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, su argumentais ir be jų. Tad iš esmės, surinkusi trūkstamą skaičių balsų iš šen bei ten, gali priimti ir priima bet kokius sprendimus, tad ir paskelbti K. Prunkienę pirmąja šalies prezidente – laisvai galėtų.

Žinoma, klausimas ar pati prof. K. Prunkienė apsidžiaugtų, ar nuliūstų? Bet dėl visiems žinomų priežasčių, ši tema ir neplėtotina, tačiau ji buvo praeityje viešas asmuo, tad teisiškai, priimti tokį sprendimą dėl veiksnumo ar pan., problemų nekiltų.

Be to, būtų ir simboliška, juk tie, „kam virš 40“ ir politikos virtuvę žinojo, atsimena, kokia iki raudonumo įkaitusi įtampa tvyrojo anuomet tarp dviejų lyderių – Seimo pirmininko ir Ministrės pirmininkės. O čia, gražiai, įstatymų nustatyta tvarka, tik šmaukšt ir išspręsta problema. Tąsyk geresniu šachmatininku pasirodė V. Landsbergis, o dabar galimybė R. Karbauskiui pasirodyti, ar jis šachmatininkas, ar tik didmeistriu apsimeta.

Dar vienas klausimas, o kaip pati dabartinė prezidentė pažiūrėtų į tokią Seimo saviveiklą – vetuotų tokius nutarimus ar pritartų? Jos ir K. Prunskienės biografijose yra panašių dalykų ir sutapčių – tai lyderiams nepatinka, jie nori būti vieninteliai. Iš kitos pusės, pirmoji Lietuvos prezidentė būtų moteris, į valdymo reikalus K. Prunskienė jau tikrai nesikištų, kodėl gi nepritarus. Kalbama, kad D. Grybauskaitė buvo V. Landsbergio žmogus, bet taip tik kalbama. Jei ir buvo – tai tuomet, kai pačiai D. Grybauskaitei to reikėjo. O dabar, – kokį banką galima statyti ant jaunojo Landsbergiuko? Juk nelabai daug, euro centai kol kas pas jį to politinio kapitalo, kiek senelis duoda dienpinigių, iš to ir gyvena jaunimas. Duonai ir sviestui pakanka, bet ne prezidentės dėmesiui.

Svarbūs klausimai ir dūmų uždangos

Iš esmės tokių dalykų svarstymas prieš rugsėjo 1-ąją iš tiesų gadino nuotaiką. Pagyvensim, pamatysim. Prasmės iš tos diskusijos tiek, kad eilinį kartą prikeliami praeities demonai, atkasimi velionys, pasidrabstoma, pasikuičiama po baltinius, prisimenama. Yra juk ką prisiminti. Prof. V. Landsbergio vaidmuo valstybės atkūrimo laikotarpiu – „kas būtų, jeigu būtų“ – kontraversiškas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dešimtuko sutarimas pirmininkauti rotacijos principu – juk profesoriaus pamirštas šis sutarimas žymi laiką, kai dar tik būsimosios Lietuvos valdžios tarpe baigėsi demokratijos procesas.

Kas pakeis Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai baigsis jos kadencija? Vytauto Visocko nuotr.

Laimei, visuomenėje jis dar tęsėsi ir tęsėsi. Sausio 13-oji, apginta Lietuvos laisvė, ir tuo pačiu įvykęs tylus pirmasis valdžios perversmas – kas buvo svarbiau vadovui, ar abu dalykai buvo vienodai aktualūs? Suskaldyta ir supriešinta visuomenė, 1992 m. pasitraukimas iš valdžios, atiduodant į rankas Lietuvos turtą buvusiesiems sovietinio laikotarpio valdovams ir spėjusiems per 2 m. prisivokti bendro valstybės piliečių turto banditams. 15 proc. rėmėjų V. Lansbergis, žinoma, turi. Naujų legendų irgi yra kuriama, o jaunimas, ką vadovėliuose perskaito, tą apie tuos laikus ir žino. Parašys, kad Landsbergis buvo masonų mūrininkas – patikės, kad amerikonų šnipas – irgi įtikinama, papirktas Amerikos fermerių – pigiai, tad neįtikėtina, bet patikėti tuo, jog buvo prezidentu – visiškai įmanoma. Tebūnie tos istorinės asmenybės, kad ir abi, nors ir stačiatikių šventikų šeima, viską tas popierius sugers, tik štai nuotaiką rugsėjo 1-ąją, ypač istorijos mokytojams, sugadino.

Juk vyko ir daugiau įdomių dalykų. Tarkim, Vaidas Jauniškis, 15min.lt portalo apžvalgininkas, taikliai palygino ir paklausė apie besiritinėjančią Gedimino prospektu į tą ir kitą pusę diskusiją apie paminklus: „<…> šiandien klausimas, kur statyti kokį Vytį ar Basanavičių, netenka prasmės – kiekvienas jį gali iš smėlio su vandeniu iškočioti savo sode, kieme, išdėlioti akmenukais palei gėlių klombą ar patriotiškai vakare statyti prie jūros. Nuplaus bangos – kitą dieną gali lipdyti kitokį. Kiekvienas gali nulipdyti nors šimtą Vyčio ar bet kurio signataro molinukų. Kaip toks patriotinis auklėjimas gali būti sulygintas su šimtu Latvijos ąžuoliukų ar su muzikinėm Estijos kanklelėm?“.

Talentinga Delfi apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, pakomentuoja situaciją švietimo sistemoje, kuri lyg ir turėtų būti aktualiausia šiuo metu: „Švietimo sistemos pertvarkai, anot valdininkų, reikia 200 milijonų eurų. Geriausiu atveju ministerija pretenduoja į 5 milijonus. Skirtumą apmokės tėvai. Bet turtingosios Lietuvos vaikų tėvai. Visiems kitiems – ciniškas premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, kad pinigų mokytojų atlyginimams atsiras tik tada, kai pagerės vaikų mokymo rezultatai.“, – rašo apžvalgininkė.

Prasmingi, skaudūs ir sudėtingi klausimai, tačiau rugsėjo 1-osios nuotaikos jie negadina. Tad gal ir neblogas sumanymas pakišti balsavimui Seimo nariams vietoj V. Landsbergio K. Prunskienę. Bent jau linksmiau būtų. Gal neblogas šachmatininkas ir R. Karbauskis, ar tik mums taip atrodo?

2017.09.03; 07:05

latynina10

Labai daug turiu klausimų ryšium gubernatoriaus Tkačiovo kalba, kurioje jis ragino steigti savanoriškas kazokų draugoves kovai su kitakilmiais.

Ir turiu jums pasakyti, kad mano požiūris į Tkačiovo kalbą labai dvejopas, nes kai kurie momentai kalboje mane apstulbino. Bet ir politiškai korektiško pasipiktinimo škvalas mane irgi pribloškė.

Galiu pasakyti, kad du dalykai Tkačiovo kalboje man neabejotinai patiko. Pirmas, tai blaivus konstatavimas, kad Krasnodaro kraštą mes užkariavome. Nebuvo jokio seilėjimosi, kad tai nuo senovės rusų žemės. Tai adygų žemės, jas užkariavo carinė imperija, padedama kazokų. Tai, sakė Tkačiovas, sveikas, normalus ekspansionizmas. Visa Tkačiovo kalba yra mūsų portale – patariu perskaityti. Joje yra absoliučiai teisingų momentų.

Continue reading „“Nugali tauta, kuri neišduoda saviškių”“