Kas 1990-ųjų sausio 20-ąją nutiko Azerbaidžano sostinėje Baku?


Print

Saulius Kizelavičius

Prieš keletą dienų portale slaptai.lt buvo paskelbta Gintaro Visocko publikacija „Sausio 13-oji ir Sausio 20-oji – tas pats Kremliaus braižas“.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Sausio 20-oji – išties puiki proga prisiminti, kas 1990-ųjų pradžioje nutiko Azerbaidžane. Ne vien dėl to, kad, kaip rašo žurnalistas G.Visockas, „tarp 1991-ųjų sausio 13-osios Vilniuje ir 1990-ųjų sausio 20-osios Baku, – daug panašumų“.

Esama ir skirtumų. Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusus ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo. Taip, situacija buvo pavojinga, ir vis tik rusakalbiai bei lenkakalbiai Lietuvos gyventojai provokacijoms nepasidavė. Didžioji dauguma rusiškai ir lenkiškai kalbančiųjų palaikė Lietuvą arba bent jau netrukdė Lietuvai siekti visiškos nepriklausomybės nuo Maskvos. Kad ir kaip nertasi iš kailio, Kremliaus agentai prieš Kovo 11-osios Akto šalininkus nepajėgė pakelti užtektinai daug „jedinstvininkų“. Dėl tuometinės premjerės Kazimiros Prunskienės drastiškai pakeltų maisto kainų prieš mūsų parlamentą, kuriame dirbo tuometinės Aukščiausiosios tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, buvo bandyta surengti neva „nepatenkintos liaudies atstovų“ šturmą. Bet šturmas, kuriame pagrindiniu smuiku griežė „sovietiniai jedinstvininkai“, – greitai išsikvėpė.

Lietuvą gelbėjo ir lietuviškasis santūrumas. Tarp lietuvių ir kitataučių neįsiplieskė atviras, žmonių gyvybių pareikalavęs konfliktas. Tad Kremliaus vadovybė neturėjo preteksto įvesti į Lietuvą kariuomenės tam, kad ši „neva nuo įsisiautėjusių nacionalistų lietuvių apgintų rusakalbius“. Todėl ir Michailo Gorbačiovo bauginimai, kad iš Sovietų Sąjungos pasitraukdama Lietuva praras Vilniaus ir Klaipėdos teritorijas, nes ten gyvena daug ne lietuvių tautybės žmonių – teliko žodiniais grasinimais.

1990-ieji: sovietiniai tankai Azerbaidžano sostinėje Baku

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai. Pirmiausia dėl respubliką geležiniais pančiais kausčiusios informacinės blokados. Lietuvai pavyko pralaužti sovietinę informacinę blokadą. Į Lietuvą pačiais įvairiausiais keliais tuo metu patekdavo Vakarų žurnalistų. Azerbaidžanas gi buvo toli ir aklinai blokuotas iš visų pusių. Kas iš tiesų dėjosi tuometiniame Baku, – labai mažai kas žinojo Vakaruose. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Azerbaidžano padėtį sunkino ir tai, kad tuomet SSRS vadovavo liūdnai pagarsėjęs Gorbis, apsistatęs azerbaidžaniečių nekenčiančiais patarėjais, o azerbaidžanietis Heidaras Alijevas jau buvo praradęs politinę įtaką Maskvoje. Būtent tie Gorbio patarėjai greičiausiai ir pasiūlė sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti.

O iš tiesų 1990-aisiais metais azerbaidžaniečiai nieko blogo niekam nedarė. Jie kaip ir mes, lietuviai, troško laisvės. Jie rengė tokius pat taikius mitingus, kaip ir mes – Katedros aikštėje, Kalnų parke, Vingio parke. Tik jiems ir vėl buvo sunkiau. Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų teroristinių ir separatistinių organizacijų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Azerbaidžaniečiai pagrįstai piktinosi, kad Kremlius pro pirštus žiūri į armėnų teroristines ir separatistines organizacijas, kurios iš Kalnų Karabacho pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, naudodamos net smurtą, bando išstumti azerbaidžaniečius (kaip dabar aiškėja, KGB specialiai jas globojo ir kurstė prieš Azerbaidžaną).  

1990-ieji: azerbaidžaniečiai laidoja žuvusiuosius

Akivaizdu, kad pranešimai, esą Azerbaidžano sostinėje skriaudžiami būtent armėnų tautybės asmenys, – tebuvo KGB dirbtinai sukurpta provokacija. Kremlius nedelsiant išplatino šią dezinformaciją po visą pasaulį, o Azerbaidžanas, patekęs į informacinės blokados pinkles, nieko dorai negalėjo paaiškinti nei SSRS respublikoms, nei tuo labiau – Vakarams.

Taigi naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių, turėjusių ne tik automatus, sunkiuosius kulkosvaidžius, bet ir šarvuočius su tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas.

Žodžiu, nuo 1989-ųjų pradžios iki 1991-ųjų pavasario sovietų armijos agresiją patyrė trijų respublikų sostinės – Tbilisis, Baku ir Vilnius. Būtent prieš gruzinus, azerbaidžaniečius ir lietuvius Kremlius išliejo didžiausią savo pyktį.

1990-ieji: azerbaidžaniečių mitingas Baku centre

Svarbu ir tai, kad iš Kremliaus išstumtas Heidaras Alijevas (vėliau išrinktas Azerbaidžano prezidentu) dar 1990-ųjų sausio 21-ąją, tuoj po kruvinų žudynių Baku mieste, atėjo į Maskvoje esančią Azerbaidžano atstovybę ir pareiškė griežtą protestą Sovietų Sąjungos vadovybei, išpuolius Baku mieste pavadindamas „azerbaidžaniečių tautos genocidu“ bei „karo nusikaltimu, surengtu prieš Azerbaidžaną“. H.Alijevą išrinkus Azerbaidžano prezidentu šiam tragiškam istorijos puslapiui pradėta skirti ypač daug dėmesio. Azerbaidžanas yra sukaupęs užtektinai daug unikalios informacijos, kaip tuometinės sovietinės slaptosios ir specialiosios tarnybos prieš Azeraidžaną rengė provokacijas. Lietuvai, po metų patyrusiai labai panašų išpuolį, turėtų būti įdomūs azerbaidžanietiški archyvai. Nes būtent ten galima rasti daug svarbių dokumentų, bylojančių apie asmeninę M.Gorbačiovo ir jo patarėjų atsakomybę.

Be kita ko, Azerbaidžane apie tragišką 1990-ųjų sausio 20-ąją sukurtas filmas „Griausmas“ (režisierius – Elhanas Džafarovas, autorius – žurnalistas Agilis Abasas). Lietuvai šis filmas turėtų būti įdomus. Kodėl jo nepažiūrėjus Lietuvoje?

2019.01.19; 18:50