„Juodojo Sodo byla“ – tai antrasis Gintaro Visocko straipsnių rinkinys Kalnų Karabacho tema. Jame surinkti svarbiausi žurnalisto rašiniai, šia tema paskelbti portale slaptai.lt nuo 2018 iki 2021 metų.
Knygos įžangoje G.Visockas pasakoja:
„Skaitytojams pirmiausia derėtų paaiškinti, kam prireikė naujos knygos apie sudėtingus Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio satykius. Juk apie Pietų Kaukazo skaudulius neseniai vieną straipsnių rinkinį esu išleidęs. Tai – 2016-aisiais viešumoje pasirodžiusi „Juodojo Sodo tragedija“.
Atsakymas į klausimą – akivaizdus. 2020-ųjų pabaigoje šiame regione nutiko svarbių pasikeitimų. Azerbaidžanas sugebėjo susigrąžinti daug 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų – Kalnų Karabachą ir keletą gretimų rajonų.
Taigi Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų prarastas teritorijas. Nei Moldovai, nei Gruzijai (Sakartvelas), nei Ukrainai atkurti savąjį teritorinį vientisumą nenusišypsojo laimė. Nei derybų, nei ginklo pagalba. Tuo tarpu Azerbaidžanas susigrąžino beveik viską, kas jam priklauso remiantis tarptautine teise.
Karinis Azerbaidžano žygis išvaduojant Kalnų Karabachą iš armėnų separatistų gniaužtų truko apie šešetą savaičių. Kalnų Karabacho išvadavimo nepavadinsi ilga ir kruvina. Taip, jo metu karių žuvo abiejose pusėse. Tačiau Pasaulis žinantis kur kas žiauresnių karų.
Antra svarbi detalė – susigrąžinant savo žemes Azerbaidžanui talkino NATO narė Turkija. Nors Europos Sąjunga pastaruosius tris dešimtmečius ieškojo Kalnų Karabacho sureguliavimo būdų, tačiau europietiškos paieškos pasirodė esančos bevaisės. Drįsčiau net taip pasakyti: Europa pastaruosius du – tris dešimtmečius tik gudravo, neva jai labai rūpi ne tik taikiai, bet ir teisingai išnarplioti Kalnų Karabacho konfliktą. Viena vertus, didžiosios Europos valstybės su JAV pripažįsta, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Tačiau užkulisiuose elgėsi taip, tarsi džiaugtųsi, jei oficialusis Baku nusileistų armėnų separatistams – atsisakytų savo teisių į Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą.
Kiek Armėnija skolinga Azerbaidžanui. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanas elgėsi principingai – nesutiko padovanoti Juodojo Sodo okupantams. Nė vienos pėdos, nė vieno centimetro. Nesulaukę deramos Europos paramos azerbaidžaniečiai, padedami brolių turkų, patys ėmėsi iniciatyvos. Ir jiems puikiai pavyko. Žodžiu, Turkijos remiamas Azerbaidžanas nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją. Nepasaisant aplinkybės, kad Kremlius labai nenorėjo, jog Azerbaidžanas susigrąžintų savas teritorijas. Maskvai parankiau buvo neapibrėžtumas – kad galėtų, esant reikalui, spustelėti tiek vieną, tiek kitą pusę.
Bet Baku ir Ankara pasirodė esančios tvirtesnės. Rusijos vadovybė dabar akivaizdžiai prarandanti turėtą įtaką šiam regionui. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžano – Turkijos tandemas sutramdė ne tik sveiką nuovoką ir saiko jausmą praradusius armėnų separatistus. Azerbaidžanas ženkliai susilpnino ir Kremliaus intrigas.
Štai kodėl Azerbaidžanas ir Turkija nusipelo pagyrimų – šios dvi valstybės akivaizdžiai parodė Europai, kaip teritorinius konfliktus vis tik įmanoma išnarplioti užtektinai greitai ir be didelio kraujo praliejimo net tais atvejais, kai priešinasi Rusijos Federacija. Tereikia daugiau ryžto, atkakllumo ir mažiau – tuščių šnekų.
Tiesa, nesusigaudymo, kodėl Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija neteisi – dar daug. Nesusipratimų pasitaiko ir Lietuvoje.
Šioje knygoje surinktos 2018-2021 –aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos byloja, kodėl šalies teritorinį vientisumą aturti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijamasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Kokius Azerbaidžano miestus apšaudė Armėnijos kariškiai. Slaptai.lt nuotr.
Knyga suskirstyta į šešetą dalių: „Jerevano intrigos”, „Lietuviškos pastabos”, „Prancūziški nenuoseklumai”, „Filipo Ekozjanco įžvalgos”, „Turkiški akcentai”, „Painios istorijos”. Ten – kelios dešimtys straipsnių, įskaitant ir šiuos: „Armėnijos ambasadoriaus gudravimai”, „Tikrasis Armėnijos premjero žmonos veidas”, „Kodėl apšaudyta Giandža”, „Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui”, „Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui”, Kalnų Karabacho byla ir Klaipdėdos išvadavimo operacija”, „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis”, „Ko pasigedau Lietuvos politikos forume”, „Jei Emmanuelis Macronas būtų padorus prezidentas”, „Kova dėl „genocido” pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės”, „Jei būčiau Turkijos pilietis”, „Kaip Lietuvoje buvo įžeisti Turkijos politikai”, „Už ką turėtume dėkoti turkams”, „Uzbekiškas detektyvas” ir t.t.
Beje, autorius numatęs išleisti dar vieną, trečiąją, knygą apie Azerbaidžaną. Ją linkęs pavadinti „Juodojo Sodo sugrįžimu“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Ilhamas Alijevas nedalyvaus šią savaitę Ispanijoje planuojamame Europos Sąjungos rengiamame susitikime su Armėnijos ministru pirmininku Nikolu Pašinianu, trečiadienį naujienų agentūrai AFP sakė vyriausybės pareigūnas.
„Atsižvelgdamas į proarmėniškus Prancūzijos pareigūnų pareiškimus (…) dėl karinio bendradarbiavimo tiekiant (Jerevanui) ginklus bei šaudmenis ir į kaltinimus, kuriuos vakar išsakė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis, Azerbaidžanas nemato reikalo dalyvauti derybose tokiu formatu“, – sakė pareigūnas.
Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) posėdyje, kuriame buvo diskutuojama apie padėtį Karabache, gimė iniciatyva organizuoti parlamentinį vizitą į Armėniją bei Azerbaidžaną.
Visgi komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis atkreipia dėmesį, kad dėl ribotų laiko resursų prioritetas būtų teikiamas apsilankymui Armėnijoje. „Po šios diskusijos gimė idėja kuo griečiau suorganizuoti parlamentinį vizitą į regioną, kuriame būtų visų frakcijų atstovai, o jį galėtų organizuoti URK. Rytoj dar pasiteirausime, galbūt kažkas ir iš Seimo vadovybės norėtų prisijungti“, – Eltai teigė URK pirmininkas Ž. Pavilionis. „Sieksime vizito į abi sostines, jei tai yra įmanoma. Bet prioritetas yra Armėnijai“, – pažymėjo jis.
Politikas tikina šio vizito galimybę artimiausiu metu ketinantis aptarti su Lietuvos ambasadoriais Armėnijoje ir Azerbaidžane.
Ž. Pavilionis įsitikinęs, kad Lietuva gali turėti naudingų patarimų Armėnijai formuojant vakarietišką politinę kryptį.
„Mūsų išskirtinis vaidmuo gali būti padedant Armėnijai formuluoti naujo posūkio į Vakarus žingsnius. Nes tikrai armėnai nelabai ir suvokia, nelabai žino apie tuos instrumentus, nelabai galbūt drįsta jais naudotis“, – sakė URK pirmininkas „Kadangi mes esame taip arti tų šalių, kartais tie mūsų lietuviški siūlymai gali būti kiek drąsesni. Ir parlamentarai turi tokią ir teisę, ir laisvę padėti armėnams ir kitiems susigaudyti toje situacijoje šiek tiek galbūt nuoširdžiau ir atviriau“, – taip pat pabrėžė jis.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
ELTA primena, kad praėjusią savaitę Azerbaidžanas pradėjo „antiteroristinę“ operaciją prieš tarptautinės bendruomenės pripažintą savo teritoriją – Karabachą, o kitą dieną paskelbė ją baigęs. Ketvirtadienį buvo surengtos Azerbaidžano ir Karabacho atstovų derybos dėl tolesnio situacijos sureguliavimo. Azerbaidžanas pažadėjo leisti išvykti iš Karabacho armėnams, kurie sudės ginklus.
Armėnijos užsienio reikalų ministerija kaltina Azerbaidžaną vykdant „etninį valymą“.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo dar 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika.
Šiandien noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos oficialiame internetiniame puslapyje rugsėjo 11-ąją dieną paskelbtą žinutę. Siūlau atkreipti dėmesį į pranešimą, kuris skelbia: „Lietuvos URM griežtai smerkia rugsėjo 8 – 10 dienomis Rusijos valdžios ir jos kolaborantų organizuotus gubernatorių, vietos parlamentų ir savivaldybių tarybų „rinkimus“ laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose – Krymo pusiasalyje, Sevastopolio mieste, Zaporižios, Donecko, Luhansko ir Chersono regiuonuose“.
Klausiate, kuo užkliuvo ši informacija? Niekuo. Ji – labai teisinga. Už šį pareiškimą Lietuvos URM vadovybė verta vien pagyrimų. Lietuvai privalo rūpėti teisybė. O tiesa akivaizdi – Rusija neturi nei moralinės, nei juridinės teisės kištis į Ukrainos vidaus reikalus. Ypač ciniška organizuoti vadinamuosius „laisvus“ rinkimus Ukrainos žemėse, kurias šiandien kontroliuoja Rusijos kariuomenė. Kokie tai rinkimai, jei tave tiesiog gali nušauti, jei balsuosi ne taip, kaip pageidauja okupantas.
Tačiau Lietuvos URM vis tik rugsėjo pirmosiomis dienomis apsižioplino. Gal netyčia, o gal ir sąmoningai. Lietuvos URM nepastebėjo, kad rugsėjo 9-ąją labai panašūs įvykiai klostėsi ir Azerbaidžano regione Karabache. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog Karabachas priklauso Azerbaidžanui – pagal visas tarptautines teises. Tačiau anuomet įvykiai klostėsi taip, kad 1988- 2020-aisiais šį regioną neteisėtai administravo armėnų separatistai, karine jėga išstūmę visus azerbaidžaniečius. Tik 20220-ųjų rudenį per vadinamąjį 44 dienų karą Azerbaidžanui pavyko išvaduoti didžiąją Karabacho dalį. Beliko susigrąžinti Karabacho sostinę Hankendį ir dar keletą rajonų. Štai tuose mažyčiuose rajonuose, kurių Azerbaidžano kariuomenė vis dar nekontroliuoja, rugsėjo 9-ąją buvo surengti vadinamieji „prezidentiniai rinkimai“. Neva Karabacho armėnai demokratiškai išsirinko naująjį prezidentą.
Net ir didžiausiam naivuoliui aišku, jog šiemet rudenį armėnų separatistų organizuoti prezidento rinkimai Karabache – melas, fikcija, dezinformacija. Prezidento, parlamento, vietos tarybų rinkimus Karabache leistina organizuoti tik Azerbaidžanui, nes Karabachas – tai jo teritorija. Pati Armėnija po 2020-ųjų sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos buvo priversta viešai, stebint Vakarų tarpininkams, pripažinti, jog Karabachas – ne jos žemė, jog ji pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su visu Karabachu, įskaitant ir Hankendį.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žodžiu, Karabacho grąžinti teisėtiems šeimininkams nenorintys armėnų separatistai šiandien kaip įmanydami neriasi iš kailio – gudrauja, meluoja, falsifikuoja. Tačiau visas pasaulis puikiai suvokia, kokia tų „rinkimų“ vertė.
Rugsėjo 9-osios „rinkimus“ Handkendyje jau griežtai pasmerkė Ukrainos, Bulgarijos, Kazachstano užsienio reikalų ministerijos, šių šalių parlamentų vadovai. Šiuos „rinkimus“ neteisėtais pavadino Europos Sąjungos vadovai. Šiuos „rinkimus“ ignoruoti rekomendavo Jungtinių Tautų vadovybė.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O štai Lietuvos URM apie juos neužsiminė nė žodeliu. Neaptikau nė menkiausio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimo, kaip jis asmeniškai traktuoja armėnų separatistų siautėjimus Hankendyje. O juk ponas G. Landsbergis dar visai neseniai viešėjo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, tad oficialių vizitų metu turėjo išskirtinę galimybę susipažino su tikrąja padėtimi Pietų Kaukaze.
O ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dar visai neseniai turėjęs galimybių oficialių vizitų metu akis į akį diskutuoti tiek su Armėnijos, tiek su Azerbaidžano vadovais, nepaliko nė menkiausios žinutės oficialiame LRP.lt puslapyje. Rugsėjo 10-ąją – tuščia. Rugsėjo 11-ąją – pranešimas apie numatomą susitikimą su nacionalinio saugumo kursų dalyviais. Taip pat radau informacijos, jog Lietuvos vadovas G. Nausėda įteiks skiriamuosius raštus ambasadoriui Vengrijoje. Rugsėjo 12-osios įrašas byloja, jog Lietuvos prezidentas priims Danijos, Indijos ir Latvijos ambasadorius. Bet apie nusikalstamą armėnų separatistų veiklą Karabache – nė užuominos.
Taigi Lietuvos užsienio politika ir vėl šlubuoja. Rusiją smerkiame dėl neteisėtų žygių Ukrainos žemėse, beje, teisingai elgiamės, kai smerkiame. Bet štai armėnų separatistų, tebesiautėjančių jiems nepriklausančiame Karabache, kritikuoti nedrįstame. Kodėl taip keistai elgiamės?
Azerbaidžano vėliava
Baku, rugpjūčio 14 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas pirmadienį apkaltino Armėniją, kad ši prie abiejų šalių sienos telkia karius ir planuoja vykdyti karines provokacijas.
Įtampa tarp Baku ir Jerevano pastarosiomis dienomis paaštrėjo, Armėnijai savo ruožtu apkaltinus Azerbaidžaną blokuojant ginčijamame Karabacho regione gyvenančius armėnus ir paraginus Jungtines Tautas (JT) įsikišti.
„Pastarosiomis dienomis prie valstybės sienos buvo sutelkta daug ginklų, karinės įrangos ir karių, siekiant surengti dar vieną karinę avantiūrą“, – pareiškė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija.
Ji kartu nurodė, kad Jerevanas Karabache, kur nuo 2020 m. veikia Rusijos taikdariai, taip pat esą įkurdino karinę infrastruktūrą, ir apkaltino Armėniją kenkiant pastangoms užtikrinti taiką.
„Azerbaidžanas pasilieka teisę ginti savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą visomis teisėtomis priemonėmis, numatytomis JT Chartijoje, ir kitais universaliais tarptautinės teisės instrumentais“, – tvirtino ministerija.
Armėnija paneigė naujausius Azerbaidžano teiginius ir pareiškė, kad jie „neatitinka realybės“.
Azerbaidžanas ir Armėnija laikomi aršiais priešininkais. Kaimyninės šalys jau kelis dešimtmečius vaidijasi dėl Karabacho ir dėl regiono kontrolės yra kariavusios du karus. Jerevanas jau kelis mėnesius kaltina Baku, kad šis blokuoja eismą Lačino koridoriumi – vieninteliu sausumos keliu, jungiančiu Armėniją su Karabachu.
Abiem šalims nepavyksta pasiekti ilgalaikio taikos susitarimo, nepaisant Europos Sąjungos (ES), JAV ir Rusijos tarpininkavimo.
Armėnija ir tarptautinės pagalbos organizacijos yra perspėjusios dėl blogėjančios humanitarinės situacijos Karabache, čia stingant maisto, vaistų ir energijos.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
2024-aisiais sukaks lygiai dešimt metų, kai domiuosi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiais. Mano sąskaitoje – du straipsnių rinkiniai . Omenyje turiu 2016-aisiais išleistas „Juodojo Sodo tragediją“ ir 2021-aisiais – „Juodojo Sodo bylą“. Beje, 2021 – 2022-aisias metais dienos šviesą išvydo ir du grožinio pobūdžio darbai – „Ilga kelionė į Hankendį“ bei „Didžioji Karabacho paslaptis“. Tad į Pietų Kaukazo istoriją pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Tarsi jau daugiau nebėra ką pridurti – viskas pasakyta.
Bet štai – nauja tema, naujas žvilgsnis. Internetinėse Youtube erdvėse aptikau armėno autoriaus redaguojamą kanalą „V centre objektiva“ (rusų kalba). Įdomu tai, kad autorius – armėnas. Jis tvirtina niekad niekur necituojantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo. Tokia jo, komentatoriaus, valia. Gera ar bloga – ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad šį sykį vedantysis elgiasi priešingai. Jis sąmoningai cituoja Azerbaidžano lyderį. Jis perpasakoja, už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams, kariškiams, žurnalistams, dainininkams, saugumo tarnybų vadovams, šventikams, verslininkams. Maždaug dešimties minučių trukmės video komentare vedantysis pamini beveik keturiasdešimt armėniškų pavardžių ir armėniškų organizacijų, kurioms Azerbaidžano prezidentas taria žodį „ačiū“.
Sakote – neįtikėtina? I. Alijevas niekad nedėkotų tiems, kurie iš Azerbaidžano 1988 – 1994-aisiais atplėšė Karabachą ir iki pat 2020-ųjų rudens šį kraštą laikė okupuotą?
Ir vis tik – dėkoja. Tik padėka, žinoma, – ironiška, pašaipi, kritiška. Kanalo „V centre objektiva“ vedantysis pasakoja apie buvusius Armėnijos prezidentus, parlamentarus, generolus, visuomenininkus, kurie visus pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, koks brangus jiems Karabachas ir kaip nuoširdžiai jie rūpinosi Karabacho armėnų saugumu bei gerbūviu. O iš tiesų, remiantis vedančiojo žodžiais, už milijardus vogtų dolerių ir eurų Karabacho patriotais pasivadinę armėnų politikai ir kariškiai pirko prabangius viešbučius ir vilas Maskvoje, Sankt Peterburge, Stavropolio krašte, Paryžiuje, Dubajuje, Graikijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Tvirtino, jog be Karabacho negalėtų išgyventi nė dienos, tačiau už pinigus, sukauptus vagiant iš biudžeto ir švaistant pasaulio armėnų surinktas aukas, statė asmeninius prekybos centrus Sočyje, Maskvoje, skraidydavo palošti į prabangius kazino Europoje, atostogaudavo ne Karabache, bet tik Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje.
Objektyvo centre. Youtube kanalas, kuriame armėnų apžvalgininkas pasakoja apie armėniškąją korupciją
Vogdavo iš Karabache dislokuotų karinių dalinių mėsos konservus ir juos pardavinėdavo savo asmeniniuose prekybos centruose. Atidarydavo asmeninius restoranus, o ten patiekalus virdavo karinio dalinio virėjai, elektra į restoraną atkeliaudavo iš to paties karinio dalinio. Žinoma net atvejų, kai buvo išvogti naktinio matymo prietaisai, ir į Karabachą permesti armėnų kariškiai liko be šių itin svarbių priemonių.
Vadinamasis Karabacho armėnų klanas, įskaitant už saugumą atsakingus kariškius ir slaptųjų tarnybų vadovus, šantažuodavo sąžiningus verslininkus. Išgalvoję keisčiausių pretekstų kišdavo juos į kalėjimus ir ten kankindavo, kol šie atsisakydavo savo firmų smurtautojų naudai.
Užuot investavę bent vieną centą į Karabacho ekonomiką keli ypač garsiai save Karabacho patriotais laikantys armėnai išlaikė dešimtis prostitučių, nusipirko Graikijai priklausančią kurortinę salą, nušvilpdavo pusę į Karabachą keliaujančių humanitarinio pobūdžio siuntinių. Tie, kurie šaukė, jog renka lėšas cerkvių atstatymui Karabache, už sukauptus milijardus rentė prekybos centrus visur, tik ne Karabache. Jų sūnūs nė dienos netarnavo Armėnijos kariuomenėje, juolab tuose daliniuose, kurie buvo permesti į Karabachą. Paminėta pavardė net armėno, kuris, užuot rūpinęsis Karabacho reikalais, plovė pinigus Vladimiro Putino aplinkos žmonėms ir už šį triūsą į jo asmenines sąskaitas pribyrėjo vienas milijardas amerikietiškųjų dolerių.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Žodžiu, laidos „V centre objektiva“ vedančiojo komentaras – šokiruojantis. Visą jį peržiūrėjus paaiškėja, kodėl Azerbaidžano prezidentas ironiškai, pašiepiančiai dėkoja dešimtims armėnų politikų ir kariškių. Dėkoja už tai, kad šie tik žodžiais, bet ne darbais rūpinosi Karabachu. Vaizdžiai tariant, buvo korumpuoti nuo galvos iki kojų, nuo kojų – iki galvos. Juk ir armėniškoji korupcija (ne tik azerbaidžanietiškas patriotizmas ir azerbaidžanietiškieji ginklai bei Turkijos parama) padėjo Azerbaidžanui susigrąžinti unikalųjį regioną – Karabachą. Vedantysis pabrėžė net keliolika kartų: kol Ilhamas Alijevas statė miestus, armėnų politikai rentė vilas. Žinoma, omenyje turėtos asmeninės vilos.
Didžioji Karabacho paslaptis ir Ilga kelionė į Hankendį
O dabar norėčiau grįžti į Lietuvą. Nuo pat 2014-ųjų, kai susidomėjau Azerbaidžano ir Armėnijos istorija, lietuviškoje erdvėje, regis, nė sykio negirdėjau, jog mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai būtų rimtai priekaištavę Armėnijai dėl korupcijos. Lietuviškoje erdvėje dažniausiai pabrėždavo, jog Armėnijoje esama sunkumų, bet ši šalis neva tvirtai, drąsiai, užtikrintai žingsniuoja pažangos ir doros keliu. Dar pakentėkime truputėlį, ir Armėnija neva bus atsikračiusi korupcijos vėžio visiems laikams. Armėnija dažnokai lyginta su Azerbaidžanu. Armėnija neva žiauriai nepakanti korupcijai, o Azerbaidžanas – neva jos antipodas.
Esu iš tų žurnalistų, kurie mano, jog korupcijos neįmanoma iki galo išnaikinti. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šis bjaurus reiškinys. Korupcijos esama ne vien Pietų Kaukaze – jos gausu net JAV, net Lietuvoje. Nėra šventas ir Azerbaidžanas. Tačiau Lietuvoje pastaruosius dešimt metų, kol domiuosi Pietų Kaukazo tema, buvo subtiliai peršama nuomonė, jog vis tik šiame Žemės rutulyje egzistuoja viena korupciją beveik iki galo pažabojusi šalis. Tai – neva Armėnija. Tik pmanyk. Armėnija – vienintelė Kaukazo viltis. O štai Azerbaidžanui iki Armėnijos neva taip toli, kaip iki Mėnulio.
Ar tik nebus taip, kad šį antiazerbaidžanietišką mitą mums mūsų diplomatai, ambasadoriai, prezidentai, apžvalgininkai tris dešimtmečius sąmoningai piršo stengdamiesi pridengti Armėnijos nuodėmes? Ar ilgainiui nepaaiškės, jog Armėnija – tokia pat nuodėminga kaip ir mes visi, todėl neverta principingos kovotojos su korupcija titulo?
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.
Taivanas – Kinijos teritorija
Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.
Lietuvos gudravimai dėl Karabacho
Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.
Caliber.az televizioja. Kadre – Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis
Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.
Gėdingi dvigubi standartai
Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.
Caliber.az televizijos kadre – Gabrielius Landsbergis
Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.
Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.
Ginčai dėl Lačino koridoriaus
Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.
Caliber.az. Azerbaidžano pasieniečiai
Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.
Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys
Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?
Gruzijos (Sakartvelo) vėliava. Slaptai.lt foto
Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.
Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…
Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Šiandien informacinio karo pobūdis tapo toks globalus, o vieni ar kiti jo instrumentai įgijo tiek vektorių, kad kartais labai sudėtinga objektyviai įvertinti ar suvokti bet kurios tarptautinės struktūros, apibendrinančios konkrečią pasaulio šalių gyvenimiškos veiklos patirties tą ar kitą ataskaitą. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus imi suprasti, kad vien ataskaita jos autoriai, prisidengdami nešališkumu, vienu ypu informaciniu ginklu pažeidžia įvairių regionų, šalių, politinių jėgų ir institutų interesus.
Šiomis dienomis Ekonomikos ir taikos institutas (IEP) išspausdino 2023 metų Pasaulinį taikos indeksą (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“. Jo pastarųjų metų analizė rodo, kad pasaulio taikos vidutinis lygis smunka jau devintus metus iš eilės. Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai padarė išvadą, kad „pablogėjimų būta daugiau nei pagerėjimų, nes pilietiniai neramumai ir politinis nestabilumas po COVID-o nesilpsta, o regioniniai ir pasauliniai konfliktai stiprėja“.
Ekonomikos ir taikos institutas (IEP; Institute for Economics and Peace – Analysing peace and quantifying its economic value; būstinė įsikūrusi Sidnėjuje, o pasaulyje biurai veikia Niujorke, Briuselyje, Meksike, Hagoje ir Harare), naudodamasis savo metodika ir žiniasklaidos duomenimis, išmatavo taikingumo padėtį 163-ose nepriklausomose valstybėse ir teritorijose, kurioms visumoje tenka 99,7 pasaulio gyventojų. Buvo ištirta, kaip šalys įsitraukusios į vykstančius vidaus ir užsienio konfliktus, bandyta įvertinti vienos ar kitos tautos vidinį harmonijos ar nesantaikos lygmenį.
Taikingiausia iš 163 šalių pasirodė esanti Islandija. Tą reitingą ji išsaugo jau 15 metų. Po jos rikiuojasi Danija, Airija, Naujoji Zelandija, Austrija, Singapūras, Portugalija, Slovėnija, Japonija, Šveicarija. Keturios paskutinės – NATO narės.
Ši tvarka, išvardijant minimas šalis, liudija reitingo sudarytojų šališkumą. Taigi, akivaizdu, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalyti Ukrainai ir Rusijai. Kad nesijaustų įžeistos viena dėl kitos, 147 vieta paskirta Iranui ir Turkijai. Taikingų šalių šimtinę užbaigia „agresyvusis“ Turkmėnistanas.
Bet fantastiškiausia, kad Armėnija užima garbingą 66-tą vietą, kai tuo tarpu Azerbaidžanas – 95-oje vietoje!
Padidinimo stiklas. Slaptai.lt foto
Aš kreipiuosi į Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) ekspertus. „Alio! Jūs mane girdite? Ar jūs atskridote iš kitos planetos? Jūs nežinote, kad:
1) Armėnijos Respublika įvykdė prieš Azerbaidžaną agresiją, kurią patvirtino JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, Europos žmogaus teisių teismo, Europos Tarybos, Islamo Valstybių Organizacijos, Neprisijungimo judėjimo dokumentai.
2) Dėl Armėnijos įvykdytos agresijos ir etninio valymo Azerbaidžane atsidūrė vienas milijonas pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių iš Armėnijos Respublikos.
3) Armėnijos Respublika tris dešimtmečius laikė okupavusi 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kurią sugriovė iki pamatų, ekocidu niokojo okupuotą teritoriją.
4) Armėnijos Respublika vykdė genocidą Armėnijoje Chodžaly mieste, ten nužudė šimtus žmonių – vaikų, senukų, moterų.
5) Armėnijos Respublika užminavo okupuotas teritorijas, neperduoda Azerbaidžanui užminuotų laukų žemėlapių, ir šiandien šimtai tūkstančių pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių negali grįžti į savo gimtuosius namus.
6) Armėnijos Respublika ir iki šiandien neišvedė iš Azerbaidžano teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų, faktiškai dalis Azerbaidžano teritorijos ir iki šiol tebėra okupuota.
7) Armėnijos Respublika iki šiol blokuoja kitą Azerbaidžano teritoriją – Nachičevanės Autonominę Respubliką, nevykdo savo tarptautinių įsipareigojimų – atverti transporto komunikacijas, kurios turi sujungti ją su kita Azerbaidžano Respublikos teritorija.
8) Armėnijos Respublika šiuo metu trukdo valstybės sienos su Azerbaidžanu delimitavimo ir demarkavimo procesą, įvairiausiais metodais vilkina taikos sutarties pasirašymo procesą.
9) Armėnijos Respublika šiandien gyvena revanšistinėmis idėjomis ir aršiai ginkluojasi, apsirūpindama ginklais iš Indijos, Prancūzijos, kitų šalių“.
Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai
Tikiuosi, išgirsite. Grįžtu pas skaitytojus.
Mes nesiekiame šiomis pastabomis pateikti išsamią minimos ataskaitos analizę. Tačiau čia skaitytojui būtina žinoti, kad joje nemažai realybės iškraipymų. Indekso (GPI) metodika pagrįsta keletu indikatorių: terorizmas; prievartinės mirties atvejai; branduolinis potencialas; socialinis aprūpinimas; vidiniai konfliktai; tarptautiniai santykiai; nusikalstamumo lygis šalyje; BVP procentas karinėms išlaidoms; kokią dalį gyventojų sudaro viduje perkelti asmenys ar pabėgėliai. Kurie gi šios metodikos indikatoriai leido taip nusmukdyti Azerbaidžaną šiame reitinge?
Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai rašo: „Įdomu suprasti, kodėl kariaujančios Ukraina ir Rusija yra vienoje pozicijoje, o, pavyzdžiui, tas pats Azerbaidžanas, tris dešimtmečius karštai konfliktuojantis su Armėnija, atsidūrė per 29 pozicijas žemiau? Tuo labiau, kad Azerbaidžane nėra antivyriausybinių demonstracijų, nusikalstamumo lygis daug žemesnis, o gyventojų gerovė žymiai aukštesnė? Tai kodėl gi Azerbaidžanas karingesnis už Armėniją? Ar ne todėl, kad čia aiškiai įžvelgiamas Prancūzijos suinteresuotumas Armėnija, kuris leido jai prastumti antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas senate, po kurių sekė kreipimasis į Europos Sąjungą dėl Azerbaidžano pripažinimo agresorium“.
Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.comArmėnijos protestuotoja. EPA-ELTA nuotr.
Reikia pripažinti, kad patį indeksą konstruoja konsultacijų metodu grupė ekspertų iš taikos (pasaulio?) institutų ir analizės centrų, kurie vadovaujasi Economist Group tyrimų ir analizės padalinio – Economist Intelligence Unit (EIU), teikiančio prognozės bei konsultacijų paslaugas, duomenimis.
Kadangi EIU – tai konsultacinė firma, gyvuojanti dėka finansinės paramos, ji ne visada gali išlikti objektyvi, nes „kas moka, tas ir muziką užsakinėja“. Matyt, tokiu principu vadovaujasi ir Ekonomikos ir taikos institutas (IEP).
Tokie institutai ir centrai vykdo užsakymus tų, kas juos finansuoja. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju IEP ekspertams tereikėjo rasti argumentų, kad Globaliniame „taikos“ indekse paskirstytų vietas taip, kaip iš anksto nustatė užsakovas.
Analizės autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis irįgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie AzerbaidžanoRespublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.
Jau esame minėję: šiandien, gegužės 22-ąją, į Lietuvą oficialaus vizito atvyksta Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kartu su žmona Mehriban Arif gizi Alijeva.
Kaip skelbia ELTA, planuojama, kad Azerbaidžano prezidentas Vilniuje susitiks su prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai numatę aptarti, bent jau taip skelbiama Lietuvos prezidento komunikacijos grupės išplatintame pranešime, dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
Tuo metu pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Azerbaidžano prezidento vizitą į Lietuvą išsamiau papasakosime jam pasibaigus. Man, besidominčiam Kaukazo temomis, rūpi, kaip šiandien elgsis mūsų politikai ir politikos komentatoriai? Ar išdrįsime bent šį sykį viešai, atvirai pareikšti, jog Karabachas, remiantis ne tik tarptautine teise, bet ir istorine tiesa, yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1988 – 1994-aisiais neteisėtai okupavo Armėnija? Ar mūsų televizininkai, politikos ekspertai, žurnalistai bent užsimins, jog Azerbaidžanas teisus, tiek jėga, tiek politinėmis priemonėmis susigrąžindamas Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą (omenyje turiu 44 dienas trukusią sėkmingą Azerbaidžano karinę operaciją 2020-ųjų rudenį), o Armėnija, visus pastaruosius tris dešimtmečius valdžiusi Karabachą, – neteisi? Ar pripažinsime, jog tai Armėnija elgiasi kaip agresorė, susidūrimo linijose rengdama įvairiausio pobūdžio provokacijas, taip pat ir karines? Ar ištarsime bent keletą žodžių, jog būtent Jerevanas veikia nesąžiningai, nes iki šiol neišveda iš Karabacho visų savo karinių formuočių, o priversta trauktis ciniškai minuoja paliekamas žemes? Ar prisiminsime, kaip 2020-aisiais Armėnija ciniškai apšaudė su Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Gubą ir Bardą? Vos tik numatomos Taikos derybos, Jerevanas apšaudo Azerbaidžano pasieniečius šaukdamas, esą tai azerbaidžaniečių kariai pirmieji pakėlė ginklą. Ir Lietuva linkusi patikėti. Armėnija į Karabachą vis dar desperatiškai mėgina įvežti karinės amunicijos, o kai azerbaidžaniečių kariai neleidžia įvežti, kaltina azerbaidžaniečius trukdant gabenti … maisto produktus neva badaujantiems Karabacho armėnams. Žodžiu, griebiasi įvairiausių niekšybių.
Azerbaidžano pasienio punktas
Pastaruosius keliolika metų stebint Lietuvos viešąją informacinę erdvę užfiksavau daug skandalingų pavyzdžių, kai net oficialių Lietuvos įstaigų vadovai, kilus bent mažiausiam Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimui, entuziastingai puola kaltinti ne agresorę Armėniją, bet auka tapusį Azerbaidžaną. O jei oficialiojo Baku atvirai nekaltina, tai vis tiek gudrauja: esą konfliktas dėl Karabacho – labai painus, kad būtų galima nustatyti teisiąją ir kaltąją puses, esą Azerbaidžanas – daug sykų stipresnis už mažytę Armėniją, esą Azerbaidžanas neturi teisės karinėmis priemonėmis susigrąžinti savų žemių (o štai Ukraina, Sakartvelas (Gruzija) – turi teisę?). Televizijos ekranuose ir internetiniuose portaluose lietuviai taip painiai pasakoja, kad niekaip nesuprasi, kas teisus, o kas – kaltas.
Azerbaidžano pasienio punktas
Jerevanas/ Baku, gegužės 11 d. (AFP-ELTA). Armėnija ir Azerbaidžanas ketvirtadienį apkaltino viena kitą dėl pasienyje įvykusio susišaudymo, per kurį vienas žmogus žuvo ir keturi buvo sužeisti likus kelioms dienoms iki ES rengiamų taikos derybų.
Šios Kaukazo kaimynės jau dešimtmečius kovoja tarpusavyje dėl Azerbaidžano Karabacho regiono, ir pastaraisiais mėnesiais tos kovos atsinaujino.
Po mirtį nešančio apsikeitimo ugnimi Rusija paragino šalis mažinti įtampą, tačiau jos, kaip tarpininkės, įtaka regione susilpnėjo po to, kai ji pernai pradėjo invaziją į Ukrainą.
Armėnija pirmoji pranešė, kad keturi jos kariai buvo sužeisti paleistos ugnies. „Azerbaidžano pajėgos apšaudo artilerijos ir minosvaidžių ugnimi Armėnijos pozicijas Sotko regione“, – pranešė Armėnijos gynybos ministerija.
Tuo tarpu Baku apkaltino Armėniją „provokacija“, per kurią žuvo vienas Azerbaidžano karys, ir pareiškė, kad Armėnijos kariai „vėl pažeidė paliaubų susitarimą“ naudodami „didelio kalibro ginklus“, turėdamas omenyje 2020 metų lapkričio mėnesio susitarimą, kuriuo buvo nutrauktas šešias savaites trukęs karinis konfliktas.
„Labai maža“ tikimybė
Ketvirtadienio kovos įsiplieskė likus vos kelioms dienoms iki Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu Briuselyje.
Be to, abu lyderiai susitarė kartu susitikti su Prancūzijos ir Vokietijos vadovais birželio 1 dieną Moldovoje vyksiančio Europos aukščiausiojo lygio susitikimo metu, praneša ES.
Azerbaidžano pasieniečiai
N. Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Azerbaidžaną siekiu „sužlugdyti derybas“ Briuselyje. „Aš nepakeičiau savo nuomonės dėl vykimo į Briuselį“, – sakė jis. – Tačiau tikimybė, kad susitikime bus pasirašyta taikos sutartis su Azerbaidžanu, „labai maža“.
Susitarimo projektas „vis dar yra labai preliminarioje stadijoje, todėl kalbėti apie galimą pasirašymą per anksti“, sakė N. Pašinianas.
ES rengiamas susitikimas vyks po gegužės pradžioje JAV surengtų derybų. Po to susitikimo JAV diplomatijos vadovas Antony Blinkenas kalbėjo apie „apčiuopiamą pažangą siekiant ilgalaikio taikos susitarimo“ tarp abiejų šalių.
Tačiau Baku ir Jerevanas po derybų paskelbė tariamai panašius pareiškimus, kuriuose pažymėjo pažangą, tačiau pripažino, kad jų nuomonės esminiais klausimais skiriasi.
Dešimtmečius trunkantis ginčas
Vakarų tarpininkavimo pastangos dedamos tuo metu, kai pagrindinė regiono galybė Rusija sunkiai išlaiko savo įtaką, iš dalies dėl karo Ukrainoje.
Armėnija tradiciškai pasikliauja Rusija kaip savo saugumo garantu, tačiau vis labiau nusivilia. Ji apkaltino Rusiją, kad ši nesugebėjo atlikti savo taikos palaikymo vaidmens, kai Azerbaidžano aktyvistai užblokavo Lačino koridorių, vienintelį sausumos kelią į Armėniją.
Abi šalys du kartus kariavo dėl ginčijamų teritorijų, daugiausia dėl Karabacho regiono, kuriame gyventojų daugumą šiuo metu sudaro armėnai. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Per abu karus dėl šio regiono žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Pirmasis karas truko šešerius metus, iki 1994 metų. Antrasis, vykęs 2020-aisiais, baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis.
Pagal Rusijos tarpininkautas 2020 metų paliaubas Azerbaidžanas privalo užtikrinti saugų judėjimą Lačino koridoriumi, kuriame patruliuoja Rusijos taikdariai.
Balandžio pabaigoje Azerbaidžanas pareiškė, kad po Armėnijos „grasinimų ir provokacijų“ koridoriuje pastatė kontrolės postą. Armėnija pasmerkė šį žingsnį kaip paliaubų pažeidimą ir sakė, kad šie teiginiai yra „išgalvotas ir nepagrįstas pretekstas“.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Lietuvos URM foto
Gegužės 8 dieną surengtas Azerbaidžano užsienio reikalų ministro Jeyhun Bayramovo oficialus vizitas Lietuvoje bei Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos 7-asis posėdis.
Užsienio reikalų ministrų susitikime aptartas Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalis bendradarbiavimas, parama Ukrainai jos kovoje su Rusijos agresija, padėtis Pietų Kaukaze ir Azerbaidžano bei Armėnijos konflikto sureguliavimas.
Ministras G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuva atidžiai seka padėtį Pietų Kaukaze, vildamasi taikaus konflikto sureguliavimo. „Esame įsitikinę, kad tvari taika yra ir Azerbaidžano, ir Armėnijos interesas. Lietuva tvirtai remia Europos Sąjungos ir JAV derybų tarpininkavimo pastangas“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas. Lietuvos URM nuotr.
G. Landsbergis taip pat pabrėžė būtinybę remti Ukrainą iki jos pergalės – visiško teritorinio vientisumo atkūrimo, ir patikino, kad teisės viršenybė, žmogaus teisės ir laisvės yra ES ir Azerbaidžano santykių pagrindas ir tolesnio šalies klestėjimo sąlyga.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministrą lydi tarpvyriausybinė delegacija, kurią sudaro Azerbaidžano ekonomikos, energetikos, transporto ir skaitmeninės plėtros, aplinkos apsaugos, žemės ūkio, mokslo ir švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto, sveikatos ministrų pavaduotojai, kitų institucijų ir valstybės įmonių vadovai, dalyvausiantys 7-ajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinio dvišalio bendradarbiavimo komisijos posėdyje.
Posėdžio metu apžvelgta plati bendradarbiavimo sričių panorama ir ieškoma būdų suteikti bendradarbiavimui naujų impulsų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija (www.urm.lt)
Lietuvos ir Armėnijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Vaagnas Chačaturianas. LR prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taip, balandžio 19-ąją Vilniuje viešėjo Armėnijos prezidentas Vaagnas Chačaturianas. Taip, balandžio 19-ąją surengtas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos oficialus susitikimas su Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Taip, darbotvarkė, kaip skelbė Lietuvos prezidento komunikacijos grupė, turininga: aptarė dvišalį bendradarbiavimą, Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės programą, Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, Rusijos karą Ukrainoje.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Oficialiame Lietuvos prezidento internetiniame puslapyje dar tvirtinta: Lietuva nuosekliai remia Armėnijos pastangas apsaugoti suverenitetą ir vykdyti demokratines reformas, o Prezidentas G. Nausėda teigė, kad „Lietuva, pirmoji valstybė 1991 metais pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę, prisimena bendrą skaudžią sovietinę istoriją, o ilgametė tarpusavio parama vieni kitų kovai už apsisprendimą ir nepriklausomybę yra svarbus tarpusavio santykių pagrindas“.
Kokių dar gražių žodžių ir minčių pažėrė G. Nausėda? Mūsų Prezidentas patikino Armėnijos vadovą, kad Lietuva tvirtai remia įvairialypį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. „Lietuva tvirtai palaiko Europos Sąjungos ir mūsų transatlantinių sąjungininkų pastangas stiprinti Armėnijos suverenitetą ir atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms. Kaip ES narė, Lietuva pasirengusi padėti siekti ilgalaikės taikos, kuri yra būtina kuriant klestinčią demokratinę Jūsų šalies ateitį“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Lietuvos ir Armėnijos Prezidentai, be kita ko, aptarė ir Rusijos karą Ukrainoje, jo pasekmes Europos ir regiono saugumui. „Šiandien mūsų žemyną drebina nuo Antrojo pasaulinio karo neregėta agresija ir smurtas. Dabar kaip niekad akivaizdu, kad mūsų šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas negali būti laikomi savaime suprantamais dalykais“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Tada abiejų šalių vadovai atidarė Lietuvos ir Armėnijos verslo forumą.
O Pirmoji ponia Diana Nausėdienė taip pat nesėdėjo sudėjusi rankų: kartu su Armėnijos Prezidento dukra Arpine Chačaturian lankėsi Vilniaus lopšelyje-darželyje „Jurginėlis“ bei Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neonatologijos centre.
Remiantis LR Prezidento kumunikacijos išplatintais tekstais, – nors apsiverk iš laimės, kaip viskas gražu, prasminga, teisinga, demokratiška, civilizuota.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Tačiau visa tai – tik išorė, tik paviršius. Tikrasis Armėnijos veidas – visai kitoks. Armėnija iki šiol negrąžinusi Azerbaidžanui visų iš jo neteisėtai 1988 – 1994 metais atplėštų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Visa tarptautinė bendrija, įskaitant ir Lietuvą, pripažįsta, jog Karabachas – ne Armėnijos, o būtent Azerbaidžano žemė. Oficialusis Baku iki 2020-ųjų rudens kantriai prašė, jog Vakarai padėtų iš Armėnijos atgauti šį regioną taikiomis priemonėmis.
Bet Vakarai gudravo: viešai pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, užtat slapta rėmė armėniškąjį separatizmą ir pusiau oficialiai prievartavo azerbaidžaniečius, kad šie Armėnijai paaukotų Karabacho regioną.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Mano supratimu, Azerbaidžanas pasielgė teisingai: 2020-ųjų rudenį karinės operacijos metu pamėgino išvaduoti Karabachą jėga. Per 44 dienas trukusią karinę operaciją didžiąją dalį Karabacho susigrąžino. Armėnijos separatistai, padedami vadinamųjų „rusų taikdarių“, dabar kontroliuoja vos keleta procentų.
Deja, oficialusis Jerevanas vis tiek nerimsta. Užuot taikiai pasitraukęs iš žemių, kurios jam nepriklauso, rengia įvairiausio pobūdžio provokacijas. Diplomatines, diversines, karines. Oficialusis Jerevanas vis dar kaulina paramos iš Vakarų, kad Paryžius, Briuselis ar Strasbūras spustelėtų azerbaidžaniečius kompromisams. Pavyzdžiui, užpuola azerbaidžaniečių pasieniečius, o paskui šaukia, kad tai azerbaidžaniečių kariai šaudo (nors šie imasi tik atsakomųjų veiksmų). Tuomet reikalauja karinės pagalbos tai iš Maskvos, tai iš Paryžiaus. Slapta atsiveža ginklų net iš agresyvaus, totalitarinio Irano. Savo teritorijoje Giumri mieste vis dar laiko Rusijos karinę bazę. Vis dar nepasmerkę savo teroristų iš ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak organizacijų. Remiantis lietuviška patarle, pats muša – pats rėkia.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Armėnijos prezidento V. Chačaturiano oficialus vizitas į Vilnių – viena iš informacinių Jerevano provokacijų. Pažiūrėkit, kokie mes gražūs, taikūs. Organizuojame ekonominius forumus, norime tapti Europos Sąjungos dalimi, mums rūpi vaikų darželiai ir sunkiai sergantys ligoniai. Žodžiai – teisingi, o darbai – niekingi. Negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius neteisėtai okupuotų žemių, seka pasakas apie prieš tūkstantį metų ten neva egzistavusią kažin kokią Armėnijos karalystę, sąmoningai nutyli, kaip kadaise azerbaidžaniečius žiauriai vijo ne tik iš Jerevano, bet ir iš Karabacho sostinės Hankendžio (iš viso – maždaug milijonas pabėgėlių). Slepia, kaip dar visai neseniai organizavo kruvinus teroristinius išpuolius Europoje, JAV, Australijoje, kaip dabar žiauriai elgiasi su jų nelaisvėn patekusiais azerbaidžaniečių kariais.
Azerbaidžaniečių pabėgėliai. Taip gyveno iš savo namų išvyti azerbaidžaniečiai
Mano supratimu, Lietuva neturėtų šiandien priimti nė vieno Armėnijos politiko: nei prezidento, nei premjero, nei kultūros ar sporto ministro. Pirma apsišluokite savo kieme: atiduokite Azerbaidžanui tai, ką klasta ir jėga užgrobėte 1988 – 1994-aisiais metais, atsiprašykite Azerbaidžano už jam padarytas skriaudas (apie kompensacijas – nė nekalbu), pažadėkite, kad daugiau nerengsite pasienio zonose provokacijų, štai tada būsite laukiami svečiai Vilniuje. O kol elgiatės labai panašiai kaip kaimynines šalis puldinėjanti Rusija, – jums Lietuvos vartai užtverti.
Jei vis tik oficialus Armėnijos prezidento vizitas į Vilnių buvo neišvengiamas, Lietuvos prezidentas privalėjo bent paklausti pono Vaagno Chačaturiano: kada iš Karabacho išvesite visus savo separatistus? Bet, remiantis oficialiais LR prezidento komunikacijos grupės pranešimais, mūsų prezidentas apie tai nė neužsiminė.
Prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį susitiko su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Lietuvos ir Armėnijos vadovai aptarė dvišalį bendradarbiavimą, Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės programą, Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, Rusijos karą Ukrainoje.
Šalies vadovas susitikime pabrėžė, kad Lietuva nuosekliai remia Armėnijos pastangas apsaugoti suverenitetą ir vykdyti demokratines reformas. Prezidento teigimu, Lietuva, pirmoji valstybė 1991 metais pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę, prisimena bendrą skaudžią sovietinę istoriją, o ilgametė tarpusavio parama vieni kitų kovai už apsisprendimą ir nepriklausomybę yra svarbus tarpusavio santykių pagrindas.
Prezidentas patikino Armėnijos vadovą, kad Lietuva tvirtai remia įvairialypį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. „Lietuva tvirtai palaiko Europos Sąjungos ir mūsų transatlantinių sąjungininkų pastangas stiprinti Armėnijos suverenitetą ir atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms. Kaip ES narė, Lietuva pasirengusi padėti siekti ilgalaikės taikos, kuri yra būtina kuriant klestinčią demokratinę Jūsų šalies ateitį“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Šalies vadovas taip pat pabrėžė, kad Lietuva tvirtai palaiko Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės platformą, kuri yra realus kelias didinti regiono atsparumą, stabilumą ir saugumą.
Lietuvos ir Armėnijos Prezidentai taip pat aptarė Rusijos karą Ukrainoje, jo pasekmes Europos ir regiono saugumui. „Šiandien mūsų žemyną drebina nuo Antrojo pasaulinio karo neregėta agresija ir smurtas. Dabar kaip niekad akivaizdu, kad mūsų šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas negali būti laikomi savaime suprantamais dalykais“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Vėliau trečiadienį abiejų šalių vadovai atidarys Lietuvos ir Armėnijos verslo forumą, kuriame susitiks informacinių technologijų, atsinaujinančios energetikos ir kitų verslo sektorių atstovai.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Karabache. EPA – ELTA nuotrauka
Jerevanas/ Baku, balandžio 11 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas ir Armėnija antradienį pareiškė, kad per susišaudymą palei bendrą sieną žuvo abiejų šalių karių – tai naujausias dešimtmečius besitęsiančio dvišalio teritorinio ginčo eskalavimas.
Dvi buvusios sovietinės Kaukazo respublikos yra kariavusios du karus dėl Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono, kuriame daugumą sudaro armėnai, o paskutiniai karo veiksmai baigėsi 2020 metais Rusijai tarpininkaujant sudarytomis paliaubomis.
„Armėnijos kariuomenės pozicijos, dislokuotos netoli Dygo gyvenvietės (prie abiejų šalių bendros sienos), atidengė smarkią ugnį į Azerbaidžano kariuomenės pozicijas“, – sakoma Baku gynybos ministerijos pranešime ir priduriama, kad Azerbaidžano kariai „atsakė ugnimi“. „Tarp Azerbaidžano karių yra žuvusiųjų ir sužeistųjų“, – sakoma pranešime, nenurodant aukų skaičiaus.
Armėnijos gynybos ministerija taip pat pranešė apie nenurodytą nukentėjusiųjų skaičių ir apkaltino Baku inicijavus susišaudymą. „Antradienį 16.00 val. Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė Armėnijos kariškius, kurie netoli sienos vykdė inžinerinius darbus, – nurodė ministerija. – Preliminariais duomenimis, Armėnijos pusėje yra žuvusiųjų ir sužeistųjų“.
Karabache – kautynės. EPA – ELTA nuotr.
Pagal 2020 metų rudenį Rusijos tarpininkaujamą paliaubų susitarimą Armėnija atidavė ištisus dešimtmečius kontroliuotos teritorijos plotus, o Maskva atsiuntė taikdarius, kurie prižiūrėjo trapias paliaubas.
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas surengė kelis taikos derybų raundus, kuriems tarpininkavo ES ir JAV.
Praėjusį mėnesį N. Pašinianas pažymėjo tam tikrą pažangą taikos procese, tačiau teigė, kad „pamatinės problemos“ išlieka, nes „Azerbaidžanas bando pareikšti teritorines pretenzijas, o tai Armėnijai yra raudona linija“.
Vasario mėnesį ES Armėnijos pusėje dislokavo išplėstinę stebėsenos misiją – taip didėja Vakarų įsitraukimas į regioną, kuris tradiciškai yra Kremliaus įtakos sfera.
1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, etniniai armėnų separatistai Kalnų Karabache atsiskyrė nuo Azerbaidžano. Po to kilęs konfliktas nusinešė apie 30 tūkst. gyvybių.
Rusijos ir Armėnijos kariuomenės – bendrose pratybose
Saulius Kizelavičius
Balandžio 6-ąją lietuviškoji ELTA pranešė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos dalyvaus NATO šalių karinėse pratybose, prasidėsiančiose balandžio 22 dieną. Tos pratybos vadinamos „Defender 23“.
Pranešime teigiama, kad šią žinią išplatino oficiali Pentagono atstovė Sabrina Singh (portalas „rbc.ua“). Šia tema dar rašoma: „Apie 9 tūkst. JAV kariškių ir maždaug 17 tūkst. kariškių iš šalių-sąjungininkių ir partnerių dalyvaus pratybose, o dalis jų vyks Europos šalių teritorijose. Tarp jų – kelios NATO nepriklausančios šalys: Armėnija, Moldova, Bosnija ir Hercegovina“.
Portalas primena, kad Armėnija prieš dvejus metus atsisakė dalyvauti NATO pratybose, bet dabar ji pakeitė savo poziciją atšalus santykiams su Rusija, kuri neparėmė premjero Nikolo Pašiniano konflikte su Azerbaidžanu dėl Karabacho.
Atvirai tariant, nustebau, kad NATO kviečia į svarbias karines pratybas Armėniją, kuri visus pastaruosius tris dešimtmečius flirtavo su Kremliumi (Armėnijoje iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė mieste Giumri, su Rusijos kariškiais drauge rengė šimtus karinių užsiėmimų, Armėnija ginkluota daugiausia iš Maskvos atkeliavusiais ginklais), slapta bičiuliaujasi su Irano režimu (prekiauja su Teheranu, gauna iš Teherano ginklų, Teheranas siunčia į Jerevaną savus karinius instruktorius) ir, svarbiausia, vis dar negrąžina Azerbaidžanui visų 1992 – 1994-aisiais užgrobtų Karabacho teritorijų. Visi senų seniausiai žino, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas – tai Azerbaidžanas. Šią tiesą pripažįsta visas civilizuotas pasaulis. Bet Armėnija iki šiol spyriojasi kaip aikštingas, piktas agresorius.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
O tai, kad pastaruosius kelerius metus Armėnijos premjeras ėmė ginčytis su Rusija, dar nieko nereiškia. Nusisukimas nuo Rusijos, kuri šiuo metu patiria didelių nuostolių Ukrainos karo frontuose, gali tebūti nenuoširdus, apgaulingas. Jokių garantijų, kad rytoj oficialusis Jerevanas vėl nepakeis pozicijos. Ypač tuomet, jei Vladimirui Putinui vis tik pavyktų nugalėti Ukrainą.
Tad Armėnijos kvietimas į karines NATO pratybas – didžiausia nesąmonė jau vien todėl, kad surinktas karines žinias armėnų kariškiai galėtų perduoti Aljanso priešams Maskvai ir Teheranui. Rusijai ir Iranui tikriausiai įdomu būtų sužinoti net ir smulkmenas…
Tuomet, vis dar negalėdamas patikėti Pentagono palankumu Jerevanui, nutariau peržiūrėti, o ką šia tema rašo Azerbaidžano spauda. Balandžio 7 – 8 dienomis aptikau kardinaliai priešingų pranešimų. Azerbaidžano spaudoje esama žinių, jog „JAV gynybos ministerija tvirtina, jog Armėnijos įtraukimas į karines pratybas „Defender 23“ – nesusipratimas. Armėnija neturi dalyvauti šio pobūdžio karinėse pratybose. Šią Armėnijai nepalankią žinią paskelbė armėnų informacinis portalas „Amerikos balsai“. Daugiau paaiškinimų Pentagonas nepateikė.
Tad kuriuo pranešimu tikėti? Manau, Pentagonui užteks sveiko proto – Vašingtonas nekvies Armėnijos kariškių į „Defeneder 23“.
Pentagonas
Vašingtonas, balandžio 6 d. (ELTA). Armėnijos ginkluotosios pajėgos dalyvaus NATO šalių karinėse pratybose, kurios prasidės balandžio 22 d. Tai pareiškė oficiali Pentagono atstovė Sabrina Singh, praneša portalas „rbc.ua“.
„Apie 9 tūkst. JAV kariškių ir maždaug 17 tūkst. kariškių iš šalių-sąjungininkių ir partnerių dalyvaus pratybose, o dalis jų vyks 10 Europos šalių teritorijose“, – sakė Gynybos departamento atstovė.
Tarp jų, kaip pranešė S. Singh, – kelios NATO nepriklausančios šalys: Armėnija, Moldova, Bosnija ir Hercegovina.
Portalas primena, kad Armėnija prieš dvejus metus atsisakė dalyvauti NATO pratybose, bet dabar ji pakeitė savo poziciją atšalus santykiams su Rusija, kuri neparėmė premjero Nikolo Pašiniano konflikte su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho.
Azerbaidžano saugumo tarnybos sulaikė keturis asmenis, kurie įtariami pasikėsinę į Azerbaidžano parlamento nario Fazilio Mustafos gyvybę. Oficialūs Azerbaidžano pareigūnai tvirtina, kad įtariamieji sulaikyti Garadagsko rajone. Pas juos aptiktas nusikaltimo įrankis (šaunamasis ginklas) ir šaudmenų. Suimtųjų pavardės neskelbiamos.
XXX
Slaptai.lt primena, kas jau buvo rašyta šia tema Gintaro Visocko publikacijoje„Kas ir kodėl šaudė į Azerbaidžano parlamento deputatą?“
Išpuolis prieš Azerbaidžano politiką surengtas kovo 28-ąją. Tos dienos vakarą Azerbaidžano Didžiojo Medžliso (Azerbaidžano Parlamentas) narys Fazilis Mustafa grįžo į namus Baku miesto Zabrato rajone. Jam atidarius garažo vartus pasigirdo šūviai. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa buvo sužeistas į petį ir koją. Šūviai paleisti apie 21 valandą vakaro vietos laiku. Šaudyta iš už akmeninės tvoros.
Z. Mustafos artimieji, išgirdę šūvius, suspėjo uždaryti visas duris bei vartus, o pats F. Mustafa sugebėjo, nors ir paplūdęs krauju, iš garažo nušliaužti į namus. Iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija suskubo atlėkti kaip įmanoma greičiau.
1965-ųjų metų gimimo Azerbaidžano politikas F. Mustafa – vedęs, turi du vaikus. Šiuo metu jo gyvybei pavojaus nėra. Abi operacijos atliktos sėkmingai.
Fazil Mustafa. Azerbaidžano parlamento deputatas
Prabėgus kelioms dienoms po užpuolimo jau galima brėžti preliminarias išvadas. Manoma, kad šaudyta būtent iš automato „Kalašnikov“. Parlamentaras F. Mustafa nematė užpuoliko, todėl apie jį nužudyti siekusį asmenį negalėjo pasakyti nieko konkretaus.
Užtat agresijos motyvai – tarsi ant delno. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa pastaruoju metu kritikavo Irano valdžią. Kritikavo piktai, bet pagrįstai. Oficialusis Teheranas kritikuotas už tai, kad į Azerbaidžaną siunčia savo šnipų ir provokatorių. Kritikuotas už tai, kad palaiko agresyviąją Armėniją, vis dar nenorinčią sutikti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano teritorija. Teherano režimas kritikuotas dar ir dėl to, kad pasienyje su Azerbaidžanu ginkluotosios iraniečių pajėgos nuolat rengia agresyvias karines pratybas, kad Irano karo lėktuvai dažnai skrenda pavojingai arti Azerbaidžano oro erdvės, kad Armėnijai slapta siunčia ginklų, minų, kad Irano sostinėje sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (žuvo Azerbaidžano atstovybės apsaugos viršininkas, dar vienas azerbaidžaniečių diplomatas buvo sužeistas; dėl šio incidento Azerbaidžanas uždarė savo diplomatinę atstovybę Irane).
F. Mustafa kritikuodavo ir armėnų separatistus, įvairiausiomis provokacijomis siekiančius sužlugdyti taikų Karabacho sugrįžimą Azerbaidžano pavaldumui, viešai reikalavo, jog armėnai, jei nori gyventi Karabache, privalo laikytis Azerbaidžano įstatymų ir tvarkos.
Tad parlamentaras F. Mustafa turėjo priešų. Tai – Irano režimas ir armėnų separatistai. Socialiniuose tinkluose jis jau seniai sulaukdavo grasinimų iš Irano ir Armėnijos.
Oficialusis Baku mano, jog pasikėsinimas į parlamentaro F. Mustafos gyvybę – tai teroro aktas, kurį organizavo Irano slaptosios tarnybos. Azerbaidžane esama manančiųjų, jog Iranas nuolat įžūlėja. Įžūlėja todėl, kad taip ir nebuvo nubaustas už karinę paramą agresyviai besielgiančiai Rusijai, už nuolatinius mėginimus susikurti atominį ginklą, už žiaurias represijas prieš savo piliečius (prieš kelis šimtus metų Iranas okupavo visą pietinę Azerbaidžano sritį, todėl šiandien Irane dabar gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, daugiau nei pačiame Azerbaidžane).
Irano smogikai
Svarbu pabrėžti dar ir tai, kokį ambasadorių Iranas neseniai paskyrė į Armėniją. Ogi tūlą Machdi Sobhani. Šis Irano diplomatas anksčiau rezidavo Sirijoje. Ten jis rūpinosi ne tik kariniais reikalais, bet ir kūrė savo šnipų tinklą. Žodžiu, tai – patyręs diplomatas. Įsimintina ir tai, kad anksčiau į Vakarų Zangezurą buvo paskirtas Irano ambasadorius Abedinas Varaminas, kuris patirties rengti provokacijas ir kurti šnipų tinklus įgijo ambasadoriaudamas Jemene (Iranas ten palaikė husitus, kovojančius prieš Saudo Arabiją).
Žodžiu, Iranas plečia savo įtaką regione pasirinkdamas Armėniją kaip atsparos tašką, kaip trampliną. Armėnija, anksčiau priklausiusi nuo Rusijos malonės, šiandien vis labiau bičiuliaujasi su Teheranu. Iranas regione tampa vis agresyvesnis ir piktesnis. Jis kelia tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai (nes tiekia ginklų Rusijai), bet ir Izraeliui bei Azerbaidžanui. Irano demonstruojama draugystė su Saudo Arabija – tik imitacija, tik vaidyba.
Jei klausiate, ko daugiau mano galvoje šiandien – optimizmo ar pesimizmo, atsakysiu, jog galimus variantus visuomet dėlioju nuo blogiausiojo scenarijaus. Juodosios mintys tikrai stelbia džiugesį. Didieji Vakarų politikai iš tribūnų labai gražiai gina demokratijas, teisingumus, padorumus, sąžiningumus. Tačiau jų teisingi, prasmingi žodžiai dažnokai nesutampa su konkrečiais darbais.
Ginklų Ukrainai vis dar trūksta
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
2022-ųjų vasario mėnesį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvau tikras, jog visa Europa drauge su JAV nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečiams duos visko, ko jiems reikia, kad šie ne tik apsigintų, bet akivaizdžiai laimėtų. Juk Vašingtonas, Londonas, Paryžius, Berlynas, Roma – už padorumą, teisingumą, humanizmą. Nepadėti Rusijos užpultai Ukrainai – tai pats tikriausias cinizmas ir niekšiškumas, primenantis sąvoką „nusikaltimai žmoniškumui“. Bet Vakarai, pradedant oficialiuoju Vašingtonu, ukrainiečių neskubėjo paremti solidžiais ginklais nei karo išvakarėse, nei pirmosiomis karo savaitėmis.
Na, vakarietiškos dvejonės pirmaisiais mėnesiais – tarsi pateisinamos. Bet šiandien – jau vieneri metai, kai ukrainiečiai didvyriškai priešinasi, o ginklų, kurie jiems reikalingi sėkmingam kontrpuolimui, vis dar neturi. Ukrainos kariuomenei šiuo metu stinga ginkluotės, įskaitant sunkiąją techniką ir naikintuvus, o tai neleidžia inicijuoti naujo kontrpuolimo. Tai – ne mano išvados. Taip šių metų kovo 25-ąją dieną Japonijos laikraščiui „Yomiuri Shimbun“ tarė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pasak V. Zelenskio, padėtis Ukrainos rytuose „nėra gera“, nes ten kariai stokoja amunicijos, o Rusijos pajėgos kasdien panaudoja trigubai daugiau šaudmenų, nei Ukrainos daliniai. „Laukiame amunicijos iš savo partnerių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Tuo tarpu Vakaruose jau girdime užuominų, jog Ukraina turėtų kuo greičiau pulti jos žemėje esančias Rusijos pajėgas, nes karą šiemet būtina užbaigti. Suprask, Ukraina privalo skubėt kariauti, kitaip … turės sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu neišlaisvinusi visų savo žemių. Karas negali tęstis amžinai, Vakarų ištekliai neva senka (tarsi ukrainiečiai nenorėtų kuo greičiau laimėti). Tačiau tokias mintis peršantys politikai nepaaiškina, kaip pradėti sėkmingą kontrpuolimą, jei trūksta tankų, toliašaudžių pabūklų, lėktuvų, šarvuočių, sviedinių? Beje, trūksta labai daug. Kodėl Ukraina stumiama į mūšius, kurių be deramos ginkluotės neįmanoma laimėti? Gal norima ją sukompromituoti ir tokiu būdu priverst sėstis prie derybų stalo darant Rusijai teritorinių nuolaidų?
Keistas Joe Bideno elgesys
Kiek kartų 2022 – 2023-aisiais girdėjome JAV prezidentą Joe Bideną sakant: „neduosime tankų, apie lėktuvus nė nesvajokite, neatsiųsime sviedinių, kurie lėktų daugiau nei 100 kilometrų, nedislokuosime Ukrainoje savo karių, neduosime įrangos, kad Ukraina gebėtų deramai apsaugoti savo oro erdvę“. Nors JAV, skirtingai nei Vokietija ar Prancūzija, savo angaruose turi tiek karinės technikos, kad senų seniausiai galėjo apginkluoti Ukrainą nuo galvos iki kojų. Bet dabartinė JAV prezidento administracija ukrainiečiams ginklus siunčia itin dozuotai – po trupinėlį, po lašelį. Tarsi nenorom.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Kodėl? Primityvių pasiteisinimų – tarsi kruopų maiše: bijo dar didesnio karo, vengia branduolinių smūgių, baiminasi Rusijos subyrėjimo, taupo savo ginkluotę, nes ruošiasi susiremti su Kinija.
Bet galimi ir kiti variantai. Vienas iš baisiausiųjų, jei pasitvirtintų, būtų šis – J. Bidenas seniai susidraugavęs su V. Putinu. Viešojoje erdvėje J. Bidenas keikia V. Putiną bjauriausiais žodžiais, o iš tiesų jam leidžia elgtis kaip tinkamam. Dabartinė JAV administracija išdavusi Ukrainą. Tiksliau tariant, J. Bidenas dar prieš tapdamas prezidentu davė V. Putinui žodinį leidimą į savo rankas paimti Ukrainą. Jis niekad neprieštaravo, jog V. Putinas užgrobtų ne tik Krymą, ne tik Donbasą su Lughansku, bet dar prigriebtų ir Zaporožės bei Chersono sritis.
Beje, ankstesnysis JAV prezidentas Donaldas Trumpas leidimo suvirškinti Ukrainą, regis, Kremliui nedavė. Kol valdžioje būta D. Trumpo, V. Putinas ginklais nežvagino. D. Trumpas – sunkiai prognozuojamas, kartais prišnekėdavo nesąmonių, kartais elgdavosi visiškai priešingai nei kalbėdavo, todėl V. Putinas nepajėgė perprasti D. Trumpo elgesio motyvų. V. Putinas nebuvo tikras, kad D. Trumpas, kad ir ką viešai bekalbėtų, tikrai aukos Ukrainą. Tad kantriai laukė, kada į Baltuosius rūmus įžengs Ukrainos nevertinantis, lengvai prognozuojamas, silpnučiukas J. Bidenas. Juolab J. Bidenui buvo pažadėta – sudraskysime Ukrainą per keletą savaičių. Didelio triukšmo nekils.
Bet niekas nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai, net ir labai silpnai remiami ginklais, taip atkakliai priešinsis. J. Bidenas nė nesapnavo, jog V. Putino kariauna įstrigs Ukrainos stepėse. Oficialusis Vašingtonas pasimetęs, nebežino, kaip elgtis. Remiantis slaptais susitarimais su V. Putinu, neturi teisės padėti Ukrainai, bet viešai privalo rodyti, jog remia Rusijos agresijos auka tapusią Ukrainą. Todėl amerikietiškoji pagalba bent šiuo metu – vis dar menka ir nuolat vėluoja. Tik dėl vaidybos, tik dėl viešosios nuomonės. Kaip ir tas keletą valandų trukęs simbolinis vizitas į Kijevą – tik lengvatikiams apmulkinti.
Kad galbūt egzistuoja kažin kokie slapti J. Bideno ir V. Putino susitarimai dėl Ukrainos, tokios mintys kyla klausantis, sakykim, istoriko Marko Salonino, ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, buvusio JAV karininko Gario Tabacho, politologo Dmitrijaus Korneičuko, analitiko Olego Soskino ir daugelio kitų komentarų. Nepatikliai žvelgiančiųjų į J. Bideną – vis daugiau.
Humoristiniai paaiškinimai
Joe Bidenas. Suklupo…
Žinoma, galimi ir kitokie paaiškinimai. Pavyzdžiui, humoristiniai. J. Bidenas silpnai remdamas Ukrainą iš tikrųjų nėra kaltas, nes nebesusigaudo, ką darąs. Youtube.com erdvėje gausu filmukų, kuriuose užfiksuota, kaip šiandieninis JAV prezidentas net po keletą kartų klupinėja lipdamas trapu į lėktuvą, kaip krenta nuo dviračio, kaip išlipęs iš sraigtasparnio be žmonos pagalbos nepajėgia užsivilti švarko, kaip snaudžia tarptautinėje konferencijoje, kaip saldžiai užmiega kalbėdamas akis į akį su Izraelio premjeru, kaip sutrinka nebesuvokdamas, kur jam eiti, ką jam daryti, užbaigus kalbą tribūnoje. Visa tai peržiūrėjus kyla pagrįstų įtarimų, jog Amerikai šiandien vadovauja visai ne J. Bidenas.
Jūs sakote, jog Amerikos prezidentas J. Bidenas negali taip žemai pulti, kad imtų remti ne auką, o agresorių? Bet juk tokių pavyzdžių – esama. 1994-aisiais metais JAV prezidentas leido Rusijos alkoholikui Borisui Jelcinui kraujyje paskandinti Čečėniją. 2008-aisiais JAV prezidentas išdavė Gruziją (Sakartvelą), leisdamas V. Putinui karinėmis priemonėmis atimti iš gruzinų keletą svarbių teritorijų. 2014-aisiais metais JAV prezidentas leido V. Putinui okupuoti Krymą įtikinėdamas oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Oficialiai, viešai smerkė Kremlių, o realiai – ar pajudino bent mažytį pirštelį? Tad, vadovaujantis šia logika, kodėl senukas J. Bidenas turėtų elgtis padoriai, sąžiningai, principingai?
Ginčai dėl Taivano
Neteisingo JAV elgesio pavyzdžių esama ir daugiau. Sakykim, ginčai dėl Taivano. Taivanas – kinietiška teritorija. Pats Vašingtonas oficialiai pripažįsta, kad Taivanas – Kinijos dalis. Visa Europa pripažįsta, įskaitant ir Lietuvą, jog Taivanas priklauso Pekinui. Žodžiai – gražūs, teisingi, o koks – elgesys? Sakykim, 1991-aisiais metais pasirašytoje Lietuvos ir Kinijos sutartyje oficialusis Vilnius įsipareigoja su Taivanu bendrauti tik per Pekiną, tik Pekinui leidus. Sutartyje niekur nenurodyta, koks Pekinas turi būti – komunistinis, fašistinis ar demokratinis. Tiesiog su Taibėjumi bus draugaujama tik Pekinui, koks jis bebūtų, palaiminus. Prabėga trys dešimtmečiai, ir Lietuva pažeidžia šią savo nuostatą. JAV akivaizdžiai kursto Lietuvą draugauti su Taivanu ignoruojant Pekiną. Suprask, Pekinas – nedemokratiškas, todėl neva neturi teisės į savo žemes.
Pavojingas Rusijos – Irano – Armėnijos tandemas
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Panaši padėtis – ir dėl Armėnijos. JAV pripažįsta, kad Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Nuo pat 1992 – 1994 metų Azerbaidžanas prašė Vakarų, kad šie padėtų susigrąžinti Karabachą taikiai, humanistiškai, nenaudojant karinės jėgos. Visus pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai šaukė, jog bando šį teritorinį konfliktą sureguliuoti taikiai ir teisingai. Bet iš tiesų trisdešimt metų prievartavo Azerbaidžaną, kad šis savo Karabachą … padovanotų armėnų separatistams. Azerbaidžaniečiams tokia vakarietiška dviveidystė nusibodo, ir 2020-ųjų rudenį Baku karinėmis priemonėmis susigrąžino daugumą Karabacho teritorijų.
Ir vėl Vakarai, ypač Prancūzija, gudrauja. Esą dėl Azerbaidžano elgesio armėnus galinti ištikti humanitarinė krizė, esą azerbaidžaniečiai trukdo armėnų civiliams gabenti į Karabachą maisto produktus, geriamąjį vandenį (azerbaidžaniečiai tikrina, ar negabenami ginklai, narkotikai, padirbti pinigai), esą azerbaidžaniečiai vis dar apšaudo armėnų karius (nors būtent armėnų separatistai rengia diversijas ir išpuolius, kad tik Azerbaidžanas atidengų ugnį, ir Jerevanas galėtų kaltinti Baku pradėjus naują karą)…
Ypač Vakarams patiko Jerevano pareiškimas, girdi, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali būti suimtas Armėnijoje, jei atvyktų į šalį, mat Armėnija oficialiai prisiėmusi įsipareigojimus pagal Romos statutą. Tai kovo 24-ąją pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „News.Am“.
Taip, Armėnijos Konstitucinis teismas pripažino, kad įsipareigojimai, įtvirtinti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) Romos statute, atitinka šalies Konstituciją. Tad jei V. Putinas atvyktų į Armėniją, jis turėtų būti suimtas, rašo leidinys (kovo 17 d. TBT išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius; jie įtariami karo nusikaltimais – neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotos Ukrainos teritorijos).
Armėniškoji dviveidystė
Bet ar Armėnija tikrai uždėtų antrankius V. Putinui? Sunku patikėti jau vien dėl to, kad V. Putinas keliauja lydimas gausios iki dantų ginkluotos apsaugos. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Trečioji priežastis – į Karabachą šiuo metu atsiųsta vadinamųjų „rusų taikdarių“. Vos prieš keliolika dienų, kovo 14-ąją, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skambino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir papasakojo apie „problemas“, susijusias su Rusijos taikdarių veikla Karabache“. Lietuviškoji ELTA perpasakoja N. Pašiniano žodžius: „Vakar telefonu kalbėjau su V. Putinu apie galimą eskalavimą Karabache ir sakiau, kad zonoje, už kurią atsakingi Rusijos taikdariai, yra problemų“.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau paskutiniojo N. Pašiniano ir V. Putino pokalbio, kuomet Armėnijos premjeras beveik atvirai reikalauja, kad rusų kariai šaudytų į azerbaidžaniečių karius, Vakarai nekomentuoja. Nutyli.
Nepastebi ir kovo 23-ąją „EU reporter” paskelbtos publikacijos, kaip Armėnija padeda Rusijai apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Pasirodo, JAV finansų ministerija išplatinusi informaciją, kaip armėnų firmos perka iš užsienio technikos, prietaisų, medžiagų, o paskui viską atiduoda Rusijos kariniam kompleksui. Dar 2022-ųjų metų spalį agentūra Bloomber paskelbė faktų, kaip per Armėniją į Rusiją keliauja technika, kuri vėliau tampa prieš Ukrainą nukreiptais ginklais. Būtent Armėnija šiandien tapusi centru, kurio pagalba karinės arba dvigubos paskirties prekės iš Europos atsiduria Maskvoje.
Nedera pamiršti ir Armėnijos – Irano bičiulystės. Irano karinė technika, įskaitant bepiločius orlaivius, pirma atgabenama į Armėniją, po to slapta išvežama į Rusiją. Tad Ukraina už jos miestus bombarduojančius bepiločius orlaivius turi „dėkoti“ ne tik Rusijai, ne tik Iranui, bet ir Armėnijai. Ši trijulė šiandien puikiai sutaria.
Tačiau Vakarai kažkodėl ne itin noriai komentuoja Rusijos – Irano – Armėnijos tandemo keliamus pavojus.
Prieš keletą dienų paskelbiau straipsnį „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ Minėtame rašinyje stebėjausi Jerevane viešėjusio pono Anderso Fogho Rasmusseno akivaizdžiai proarmėniškais pareiškimais, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė, esą tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti Azerbaidžaną, kad šis darytų nuolaidų Jerevano politikams.
Šių eilučių autoriui labai keista pasirodė danų tautybės politiko A. F. Rasmuseno pozicija dėl Karabacho skaudulių. Viskas apversta aukštyn kojomis. Juk šis regionas be menkiausių dvejonių priklauso Azerbaidžanui. Tai byloja visi tarptautiniai susitarimai dėl šalių teritorinio vientisumo, visos tarptautinės taisyklės, pagal kurias brėžiamos valstybių sienos. Be kita ko, šios taisyklės gerbiamos tiek Vašingtone, tiek Londone, tiek Paryžiuje ar Berlyne. Taip pat – ir Danijos sostinėje Kopenhagoje, iš kur kilęs ponas A. F. Rasmusenas. Buvęs NATO gensekas negali nežinoti, jog Karabachas – azerbaidžanietiškas rajonas ir, vaizdžiai tariant, Armėnija neturi jokių teisių į šį kraštą. Visi Azerbaidžano sprendimai susigrąžinti Karabachą – teisėti. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens. A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl galimos Armėnijos integracijos į Vakarus glumino dar ir dėl to, kad Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, Armėnijos tarptautines sienas tebesaugo Rusijos pasieniečiai, Rusija vis dar Armėnijai labai pigiai pumpuoja naftą ir dujas…
Dabar jau galima atsakyti į klausimą, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti. Daug mokėti.
Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikia dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.
Tik dar neaišku, ar tie pinigai jau sumokėti. Gal po šio į viešumą kilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakys honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorės mokėti A. F. Rasmusenui?
Dabar jau ne tiek svarbu, ar danų politikas kada nors mėgausis šiuo solidžiu honoraru. Svarbiausia, kad mes žinome, ko vertos pono A. F. Rasmuseno sapalionės dėl Pietų Kaukazo problemų.
Keisti sutapimai. Vos tik į Armėniją atsibeldė gausi Europos Sąjungos stebėtojų misija, kurios uždavinys – neleisti naujiems karo įsiplieskimams tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kariškių, Pietų Kaukaze kilo rimta įtampa. Paskutinėmis vasario dienomis, tiksliau tariant, nuo vasario 21 iki vasario 22-osios, armėnų karinės struktūros apšaudė Azerbaidžano kariuomenės dalinius, dislokuotus Tovyzo rajone ir Sadarakso regione Nachičevanėje, o taip pat – Hodžavendo, Šušos bei Kialbedžaro kryptimis. Taip pat iš sunkiųjų pabūklų armėnų karinės formuotės pliekė į teritorijas, kurias šiuo metu laikinai kontroliuoja vadinamieji „rusų taikdariai“.
Taigi iš tiesų keista: vos tik į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija, kurios šventa pareiga – neleist įsiplieksti naujiems karo židiniams aplink Karabachą ir pačiame Karabache, armėnų pajėgos čia pat ėmė šaudyti iš stambiųjų ginklų. Vos per vieną parą (vasario 21 – vasario 22) armėnų kariškiai apšaudė azerbaidžaniečių dalinius 15 kartų!
Ką tai galėtų reikšti? Azerbaidžaniečių spaudoje gausu pastebėjimų, jog Europos Sąjungos stebėtojų misijos vadovai slapta suteikė Jerevanui teisę elgtis agresyviai. Esą bet kokiu atveju už šaudymus kaltė bus suversta Azerbaidžanui. ES stebėtojai tarsi specialiai kursto armėnų separatistus elgtis agresyviai provokuojant Azerbaidžano kariuomenę atsakomiesiems žingsniams. ES stebėtojai laukia nesulaukia galimybės apkaltinti būtent Baku nesilaikant taikos paliaubų.
Tuomet, nors pagal tarptautinę teisę Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, ir Azerbaidžanas elgiasi teisėtai, iš Karabacho stumdamas lauk visas karines armėnų pajėgas, įskaitant ir neteisėtas karines formuotes, bus bandoma iš Azerbaidžano išpešti nuolaidų Armėnijai. Tokia azerbaidžaniečių politikų, karinių komentatorių, žurnalistų versija. Nes ES misijos Pietų Kaukaze vadovas Markus Riter nepastebėjo vasario 21 – 22 dienomis surengtų karinių Armėnijos išpuolių prieš Azerbaidžano pajėgas. Tarsi nė nebūtų penkiolikos rimtų apšaudymų (šaudyta juk ne iš automatų ir pistoletų).
Su Azerbaidžano versija dėl tikrųjų ES misijos tikslų Pietų Kaukaze negaliu nesutikti. Labai panašu į karčią tiesą: europietiškoji misija veržėsi į Pietų Kaukazą ieškoti ne teisybės. ES misijos tikrasis tikslas – palaikyti ne teisiąją pusę (Azerbaidžaną, kuris susigrąžina iš jo 1988 – 1994 –aisiais metais politinėmis ir karinėmis priemonėmis atimtą Karabachą), o agresorių (Armėniją, kuri jai nepriklausantį Karabachu vadinamą regioną neteisėtai valdė pastaruosius tris dešimtmečius). Taigi armėnų separatistai, provokatoriai ir revanšistai prisidengia gražiomis ES vėliavomis.
ES stebėtojų misija Pietų Kaukaze. Ar teisingai elgiamasi?
Šiuos įtarimus sustiprina ir žinia, jog stebėtojų grupę, kurioje – 100 darbuotojų, sudaro išskirtinai Prancūzijos ir Vokietijos atstovai. Abi valstybės visus pastaruosius tris dešimtmečius aktyviai palaikė agresyviąją, svetimas žemes iš Azerbaidžano neteisėtai atplėšusią Armėniją. Šis faktas byloja, jog stebėtojai atvyko iš Azerbaidžanui priešiškų valstybių (tereikia prisiminti paskutiniuosius Prancūzijos prezidento Emanuelio Makarono pataikavimus Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui bei Prancūzijoje gyvenančiai armėnų diasporai).
Dar viena svarbi pastaba: ši ES misija Pietų Kaukaze sudaryta ne vien iš civilių. Joje – daug Prancūzijos policininkų („žandarmerija) ir Vokietijos karinės policijos atstovų. Beje, dėl tokio ES kišimosi į Pietų Kaukazo reikalus visiškai neprieštaravo Europos nekenčiantis Iranas.
Ką į šias politines Europos intrigas atsakė oficialusis Baku? Azerbaidžano valdžia pabrėžė: daugiau jokių nuolaidų, atsitraukimų, dvejonių nebus. Azerbaidžanas užtektinai ilgai laukė, kuomet neva visuomet teisybės ieškanti Europa įtikins armėnų separatistus gražiuoju pasitraukti. Azerbaidžano kantrybė išseko. Į ugnį atsakys ugnimi. Ir tai bus ne Azerbaidžano, o slapta agresorę Armėniją palaikančios ES misijos kaltė.
