Armėnija

Saulius Kizelavičius. Faktai, kurių Armėnija nenori prisiminti

**Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį.**

Portale slaptai.lt buvo paskelbtas Antano Rašimo straipsnis „Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl akiplėšiškai meluoja“ (https://slaptai.lt/armenijos-premjeras-nikolas-pasinianas-vel-akiplesiskai-meluoja/).

Kolega A. Rašimas stebėjosi naujojo Armėnijos vadovo požiūriu į Kalnų Karabacho problemą. Premjeras – naujas, o žvilgsnis į Kalnų Karabacho praeitį, dabartį ir ateitį – senas! Sąžiningai vertinant, – separatistinis, šovinistinis, panašus į požiūrį tų, kurie didžiąją Armėniją kūrė jėga išstumdami vietinius gyventojus.

Kad N.Pašinianas – toks pat separatistas kaip, sakykim, jo pirmtakas Seržas Sargsianas, byloja štai tokia citata, paskelbta prancūziškame „Le Monde“ leidinyje:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Kritiškai komentuodamas šias N.Pašiniano nuostatas A.Rašimas remiasi tarptautinės bendruomenės įsitikinimu, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Azerbaidžanui: šios teritorijos priklausymas Armėnijai arba jos savarankiškas egzistavimas nepriklausomai tiek nuo Armėnijos, tiek ir nuo Azerbaidžano pažeistų Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus. Konkrečiau tariant, prieštarautų tikrąjai Kaukazo istorijai.

Armėnų separatistams nepalankios pozicijos dėl Kalnų Karabacho priklausomybės laikosi ir NATO, ir Europos Sąjungos šalys. Tokia ir Lietuvos nuomonė: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Ir šito nenuneigs niekas – nei N.Pašinianas, nei armėnų separatistų šalininkai, išsibarstę po JAV ir Europą (tokių, deja, esama ir Lietuvoje).

**Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.**

Beje, džiugu, kad A. Rašimas drįsta pasakyti tiesą – nebijo būti internete užpultas armėnų versijas palaikančių komentatorių. Tačiau lietuviškoje spaudoje vis tik pasigendu išsamesnių paaiškinimų, kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija. Trūksta gilesnio žvilgsnio į Kaukazo istoriją.

Šią baltąją dėmę pabandysiu užpildyti.

Pirmosios žinios apie armėnų teritorines pretenzijas

Pirmosios intrigos dėl įsitvirtinimo azerbaidžanietiškose žemėse aptinkamos senų seniausiai. 1699 metais Indijos armėnas Israelis Ori siunčia kreipimąsį į Petrą I – prašo, kad caras pradėtų globoti armėnus. 1701 metais šis armėnas pasiekia, kad Rusijos caras priimtų jį asmeniškai. Oficialaus priėmimo metu pradedamos derybos dėl to, kad Rusijos imperija turėtų okupuoti Irevanės tvirtovę – Kaukaze sukurti armėnišką valstybę (dabartinis Jerevanas). Bet Petras I nepalaiko šios idėjos, caras tvirtina, kad Rusijai dabar svarbiausia – karas su Švedija.

**Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku**

Taip pat negalima pamiršti, kad 1701 metais sukuriamas Mchitaro Sebastacijaus vienuolių – katalikų ordinas, kuris sau naudinga kryptimi pradeda falsifikuoti Kaukazo istoriją, užfiksuotą senuosiuose archyvuose. Be to, perrašinėjant archyvus šie vienuoliai ne tik iškraipo tendencijas, bet net nenaudingus faktus visai išbraukia juos pakeisdami išgalvotais. 1717 metais specialiuoju dekretu Venecijos respublika Mchitaro brolijai skiria vaizdingą San Lazaro salą. Nuo to laiko Europoje pradėta falsifikuoti Pietų Kaukazo istorija taip, kaip naudinga armėnų vienuoliams. Žodžiu, jau tada pradedama meluoti, esą XVI – XIX azerbaidžanietiškos teriritorijos, įskaitant Karabacho, Irevanės, Giandžos, Nachičevanės chanatus, yra „neatskiriama armėnų tautos dalimi“.

Taip pat nenuginčijamas faktas, kad caras Petras I, nesutikęs okupuoti Irevanės tvirtovės (vėliau – Jerevanas), armėnų prekybininkus vis tik apdovanojo ypatingomis privilegijomis. Taigi 1710 metais caras suteikia armėnų prekybininkams teisę per Rusijos teritoriją be muitų gabenti persiškus šilkus. Beje, britų prekybininkai tokios privilegijos neturėjo. Tačiau armėnų pirkliai slapta nuo Petro I daug persiško šilko išveža ir per Turkijos teritoriją carui nežinant. Sužinojęs apie šią apgavystę Petras I atima iš armėnų pirklių visas privilegijas.

Petrui I gulint mirties patale armėnai atkakliai įtikinėja valdovą, kad šis vis tik suteiktų armėnams ypatingai globojamos tautos statusą. Miršantis caras nusileidžia. 1724 metais pasirodo Petro I įsakymas, kad visose Rusijos užimtose Pietų Kaukazo teritorijose būtų specialiai apgyvendinti armėnai. Šios privilegijos armėnai reikalavo atkakliai – net 24 metus. Ir galų gale pasiekė savo tikslą.

Masinis armėnų perkėlimas į Irevanės, Nachičevanės ir Karabacho chanatus

1805 metais gegužės 14-ąją buvo pasirašyta Kiurekčajaus sutartis, kurią savo parašais patvirtino Karabacho valdovas Ibragimchanas Šušinskij ir generolas P.Cicianovas. Tas traktatas bylojo, kad Karabacho chanatas pereina Rusijos imperijos valdžiai. Remiantis 5-uoju punktu caras duoda garantijas, kad chanatas išsaugos teritorinį vientisumą, o Karabacho chanas ir jo šeima išsaugos neliečiamybę. Tuo metu Karabache jau veikė kelios bažnytinės armėnų organizacijos, bet, remiantis šia sutartimi, visos jos privalėjo paklusti Karabacho chanatui. Apie jokį armėnų savarankiškumą dar nebuvo nė užuominos.

Giulistano sutartis, pasirašyta po Rusijos pergalės Rusijos – Irano kare 1804 – 1813-aisiais Rusijai leido užimti dar daugiau Azerbaidžano teritorijų ir tik paspartino armėnų masinį perkėlimą į Baku, Karabacho, Giandžos, Širvano, Gubos, Liankarano, Derbento chanatus. Britų diplomatas Gora Ousli pasiūlė 1813 metais pasirašyti visą sutartį, o teritorinius ginčus aptarti vėliau.

Tas ir nutiko Turkmenčajuje. Taigi praėjus 15 metų po Giulistano sutarties pasirašymo Rusijai atiteko minėti chanatai, o taip pat – Irevanės ir Nachičevanės chanatai.

1827 metais spalio 1 dieną carinė Rusija užėmė Irevanės tvirtovę. 1828 metų pradžioje armėnų katolikas Nersesas Aštarakeci paruošė projektą, kaip armėnai iš Irano turėtų būti perkelti į Kaukazą. 1827 metų lapkritį jis rašė pulkininkui Lazerevui: armėnai privalo be trukdžių persikelti į Rusijos okupuotą Kaukazą. 1828-aisiais pasirašytas Turkmėnčajaus sutartis, kur 15-asis punktas kalba, kad armėnams leidžiama be jokių keblumų persikelti į azerbaidžaniečiams priklausiusias žemes Pietų Kaukaze. Taip pat parašyta, kad armėnus globoja carinė Rusija

Vos tik buvo pasirašyta Turkmėnčajaus sutartis, iš Irevanės ir Nachičevanės chanatų pradėta dirbtinai formuoti Armėnijos sritis. Tokį pavadinimą sugalvojo Rusijos valstybės patarėjas Kristoforas Lazarevas, brolis pulkininko Lazario Lazarevo, kuris organizavo Irano armėnų perkėlimą į azeraidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tuo metu Rusijai atitekusiame Irevanės chanate iš 526 kaimų tik 63 kaimuose gyveno armėnai (1911 metais mokslininkas N.I.Šavrovas rašė: „Iš dabar čia gyvenančių 1 milijono 300 tūkst. armėnų didžioji dalis, daugiau nei milijonas, yra atkelti, jie atvykėliai…. jei iki armėnų perkėlimo ten gyveno 16078 musulmonų šeimos ir tik 4428 armėnų šeimos, tai po perkėlimo iš Irano armėnų padaugėjo iki 60691 (11377 šeimos)“.

1828 – 1829 metais po Rusijos pergalės rusų – turkų kare, armėnai pradėti perkelti ir iš Turkijos sričių – Karso, Bajazeto, Igdyro, Erzurumo. Iš šių teritorijų perkelti armėnai buvo apgyvendinti Irevanės, Nachičevanės ir Giandžos gubernijose, kur buvo derlingos žemės, puikus klimatas. Iš viso buvo perkelti 20324 armėnai iš Turkijos ir 23098 armėnai iš Irano. Iš viso – 43422 žmonės. Taigi armėnų azerbaidžanietiškose teritorijose tuo laikotarpiu padaugėjo trigubai, ir azerbaidžaniečiai neteko daugumos: jei iki perkėlimo jie sudarė 77,9 proc., tai dabar šis skaičius smuktelėjo iki 46,7 proc.

Norėdamas užsitikrinti Turkijos armėnų paramą Nikolajus I įtvirtino įstatymą, kad Albanijos patriarchatas priklausytų Armėnijos bažnyčiai, ir nuo 1836 metų kovo 11-osios visos Albanijos cerkvės tapo armėniškomis. Taip virš Albanijos cerkvės pradėjo šeimininkauti Armėnijos bažnyčia, kurios iki XV amžiaus Kaukaze niekada nebuvo.

Antroji perkėlimo anga

Po rusų armijos pergalės Rusijos – Turkijos kare 1877 – 1878 metais armėnų ėmė ženkliai daugėti būtent Jerervano ir Nachičevanės chanatuose. Pirmasis grafo I.Paskevičiaus pavaduotojas Mkrtčanas Arcruni pasiekė, kad grafas pasirašytų įstatymą, apibrėžiantį, esą 1829 metais 600 armėnų šeimų iš turkiškojo Bajazeto perkeliamos į Jerevano chanatą. Taigi 1829-aisiais iš viso buvo perkelta 14 tūkst. armėnų šeimų – apie 100 tūkst. žmonių iš Turkijos.

1882 metais Aleksandras III, baimindamasis stiprėjančios armėnų įtakos, priėmė ryžtingus veiksmus. 1885 metais uždaryta 160 armėniškų mokyklų. Beveik visi armėnai atleisti iš svarbių valstybinių postų. 1889 metais išėjo nutarimas, bylojantis apie Armėnijos geografijos išbraukimą iš dėstomų dalykų mokyklose.

1897 metais caro vietininkas kunigaikštis Grigorijus Golicynas atkreipė caro Nikolajaus II dėmesį į tai, kad Tifliso ir Baku miestuose armėnai paėmė visą valdžią į savo rankas. Todėl G.Golicynas pasirašė nutarimą, įpareigojantį neleist armėnų tautybės žmonėms dalyvauti rinkimuose į Tifliso ir Baku valdžios organus.

1902 metai. Nikolajus II pasirašo nutarimą, įpareigojantį iš Armėnijos bažnyčios atimti visą turtą, o pačią Bažnyčią – uždrausti, taip pat uždaryti visas armėniškas mokyklas. Pirmosios rusiškos revoliucijos išvakarėse Nikolajus II suprato, kad neva natūraliai kilę neramumai išties buvo specialiai organizuojami bei kurstomi. Kaukaze aptikta daug slaptų ginklų slėptuvių, spaustuvių. Suprasta, kad revoliucija Kaukaze specialiai ir dirbtinai peršama per „Dašnakcutiun“ – armėnišką partiją.

1903 metai garsūs armėniškais terorais. Armėnų organizacijos „Gnčak“ atstovas sunkiai sužeidė caro vietininką Kaukaze kunigaikštį G.Galicyną. Nuo patirtų žaidų (į galvą smogta kelis kartus durklu) kunigaikštis mirė ligoninėje. Nikolajus II pasirūpino, kad partija „Dašnakcutiun“ būtų uždaryta.

1905 – 1907 metai. Šis laikotarpis pasižymi etniniais valymais, nukreiptais prie azerbaidžaniečius, gyvenusius Jerevano gubernijoje. 1905 – 1916 metų gyventojų prieaugis ten sudarė 0,7 proc. Tačiau armėnų tautybės padaugėjo 139 tūkst. žmonių – 132 proc. 1916 metais, lyginant su 1831-aisiais, armėnų išaugo 40 kartų, o azerbaidžaniečių – tik 4,6 proc.

1912 metai. Peterburge pradėtas teismo procesas prieš 159 asmenis iš „Dašnakcutiun“, kurie kaltinti terorizmu, diversijomis ir antivalstybine veikla.

1918 metais kovo 31-ąją Azerbaidžano demokratinėje respublikoje, kai prasidėjo religinė musulmonų šventė „Novruz“, armėnų nacionalistai, vadovaujami Stepano Šaumiano, nužudė apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių, lezginų, žydų šiose teritorijose: Guboje, Baku, Liankarane, Šamachoje… Vien 1918 – 1919 metais Šiaurės ir Pietų Kaukaze nuo armėnų nacionalistų iš „Dašnakcutiun“ žuvo apie 500 tūkst taikių gyventojų.

Armėnijos valstybė kuriama svetimose teritorijose

1918 metų gegužės 28 dieną armėnai paskelbė kuriantys Kaukaze nepriklausomą valstybę. Tų pačių metų gegužės 29 dieną azerbaidžaniečiai buvo priversti užleisti savąjį Jerevaną ir gretimus rajonus – iš viso 9,5 tūkst. kvadratinių kilometrų. Ši priverstinė azerbaidžaniečių dovana armėnams buvo pakvietimas liautis armėnų dašnakams kariauti prieš Azerbaidžaną ir Gruziją.

Deja, „Dašnakcutiun“ grupuotė, vadovaujama Andraniko Ozaniano ir Gajaus (Haika Bžškianas), vien nuo 1917 metų gruodžio iki 1918 kovo sunaikino 197 kaimus, užmušė apie 90 tūkst. taikių azerbaidžaniečių. Azerbaidžaniečių labai sumažėjo teritorijose, į kurias pretendavo armėnai ir kurios armėnų ilgaioniui buvo užimtos. Azerbaidžaniečių sumažėjo drastiškai: nuo 333 tūkst. iki 84,5 tūkst. Kur jie dingo? Nužudyti? Ištremti?

1920 metų lapkričio 29 dieną įkurta Armėnijos sovietinė socialistinė respublika. Atkreipkime dėmesį, kur ji įkurta – ogi azerbaidžaniečių ir gruzinų gyvenamose teritorijose.

1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų. Pagal 1923 metų surašymo duomenis, iš 20 tūkst. Karabache gyvenusių šeimų tik 1,5 buvo armėniškos. Tačiau nuo 1926 iki 1979 metų Kalnų Karabache ženkliai padaugėjo armėnų. 1979 metų surašymo duomenimis, čia azerbaidžaniečių tebuvo 23 proc. o armėnų – jau 75,9 proc. Nors 1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų.

1924 metais sovietinėje Armėnijoje pradėti naikinti senieji azerbaidžanietiški pavadinimai. Vien 1935 metais pakeisti 195 azerbaidžanietiškų kaimų pavadinimai. Taigi iki 1991-ųjų iš viso buvo pakeista per 2000 azerbaidžanietiškų pavadinimų – upių, kalnų, vietovių, ežerų.

1947 metais per prievarta 130 tūkst. azerbaidžaniečių iškelti iš Armėnijos SSR teritorijos. Ši operacija atlikta tam, kad į Armėniją iš užsienio galėtų repatrijuoti armėnai (iš užsienio atsikėlė tik apie 90 tūkst. armėnų, nors planuota, kad persikels apie 400 tūkst.).

1978 metais Kalnų Karabache armėnų bendruomenė pastatė obeliską, pažymintį, kad prieš 150 metų čia atkelta 200 armėnų šeimų iš Persijos. Bet vėliau armėnų nacionalistai paminklą su užrašu „Maraga – 150“ sunaikino. Jiems buvo nenaudingas užfiksuotas faktas, kad jie į Maragą buvo atkelti. Armėnų separatistams buvo reikalinga tvirtinti, kad Maragoje ir jos apylinkėse jie gyveno nuo seno.

1988 metai. Nuo pat Kalnų Karabacho konflikto pradžios armėnų šovinistai rengė teroro aktus. Nuo 1989 iki 1994 metų surengta 10 teroro aktų. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis surengtos Hodžaly skerdynės (nužudyta 613 šio azerbaidžanietiško miesto gyventojų). 1992 – 1994 metais apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra priėmusi keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884), o JT Generalinė Asamblėja – tris rezoliucijas (Nr. 48/114; 60/285, 62/243). rezoliucijas pasirašiusieji reikalauja, kad armėnijos kariauna pasitrauktų iš Kalnų Karabacho.

Tikslas – išvyti visus azerbaidžaniečius

Nuo 1988 metų Jerevane teatro aikštėje organizuojami mitingai, kurių vadovai reikalauja išvyti visus azerbaidžaniečius iš Armėnijos. Taip pat pasigirsta reikalavimų prie Armėnijos prijungti ir Kalnų Karabachą. Per tuos metus apie 10 tūkst. azerbaidžaniečių buvo išvyti iš Armėnijos, iš jų 219 – nužudyta.

Kad Jerevanas kadaise buvo azerbaidžanietiškas ir musulmoniškas, jau keletą sykių rašė žurnalistas Gintaras Visockas, publicistas Leonas Jurša. Tiesiog dar sykį priminsiu: XX amžiaus pradžioje Jerevano gubernijoje stovėjo 382 mečetės, dabar ten – tik viena. Akivaizdu, kad tiek mečečių negalėjo pačios sugriūti. Jas sunaikino. Taip pat akivaizdu, kas sunaikino jas.

Žodžiu, azerbaidžaniečiai net tris kartus patyrė etninius valymus. Ypač žiaurių valymų būta 1918-1920 ir 1948 – 1952 metais. O 1988-aisiais iš Armėnijos buvo išvyti absoliučiai visi azerbaidžaniečiai – iš viso 250 tūkst.

Taip įgyvendinta sena šovinistinė idėja „Armėnija be tiurkų“.

Įdomu, kaip elgtųsi ponas N. Pašinianas, jei jam būtų pateikti mano išvardinti faktai? Ir vis dėlto šiuos klausimus N.Pašinianui derėtų pateikti kiekvieną kartą, kai kalbame apie Kalnų Karabacho problemas.

2018.09.25; 10:40

Gordijo mazgas

Armėnija: didžiausi vagys dar laisvėje

**Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.**

Leonas JURŠA

Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skelbia, kad šalyje korupcija jau sunaikinta ir „visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos“. Tačiau buvę Armėnijos valdovai vogė ne tik iš armėnų tautos – jie apiplėšė ir azerbaidžaniečius, išvarytus iš gimtųjų namų Kalnų Karabache.

Buvusios korupcijos mastai varo į neviltį

Nikolas Pašinianas nuo 1999-ųjų vadovavo opoziciniam laikraščiui „Aikakanžamanak“ (Armėnijos laikas). 2012 metais žurnalistą išrinko į Nacionalinį susirinkimą, kur jis atstovavo Armėnų nacionalinio kongreso blokui, vadovaujamam pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano. Vėliau įkūrė partiją „Pilietinis susitarimas“, kuri susitelkusi su dar dviem liberalios krypties partijomis 2017-ųjų rinkimuose laimėjo 9 vietas ir sudarė parlamente opozicinį bloką „Išėjimas“ (Armėnija turi palikti Eurazijos ekonominę sąjungą ir dėtis prie Europos Sąjungos). Visus tuos metus Pašinianas nuosekliai kritikavo valdžioje esančią Armėnijos respublikos partiją, išplėtojusią korupcija persmelktą valstybės plėšimo sistemą. „Piktnaudžiavimo mastui pamatyti žmonėms užtenka pažvelgti per langą“ (2013).

Praėjusių metų pavasarį, dar senos sudėties parlamento sesijoje, Nikolas Pašinianas ragino steigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo sienų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 % akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau respublikonai palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą. Juo labiau kad rankoves pasiraitojusi pluša vyriausybės antikorupcinė taryba.

Šių metų sausio pabaigoje vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskutines dienas Armėnijos prezidento poste būnantis Seržas Sargsianas gyrėsi šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui ir tikino: „Mes tęsime ta pačia dvasia.“ Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (EŽTT pripažino, kad Armėnija okupavo Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: „Mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį.“ Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Gal respublikonų partiją, kuriai vadovauja. O gal ir patį save regėjo netrukus parlamentine tapsiančios respublikos vadovu – dabar ministro pirmininko pareigose. Kaip žinome, juo ir tapo, tačiau nespėjęs apšilti kojų turėjo užleisti vietą „liaudies išrinktajam“ Nikolui Pašinianui.

Prieš mėnesį surengtoje spaudos konferencijoje naujasis šalies vadovas kalbėjo apie savo akistatą su buvusių prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano režimų palikimu. „Aš esu šokiruotas korupcijos masto Armėnijoje, – kalbėjo Pašinianas. – Tai neįsivaizduojama, ir netgi mano aštriausi pasisakymai dėl korupcijos atrodo juokingi palyginti su tikraisiais plėšimo ir grobimo mastais.“ Pašinianas kalbėjo ir kalbėjo. „Įsivaizduokite šalį, kurios ministras pirmininkas nuolat patiria šoką, nors visą gyvenimą kalbėjo, kad šalis grobstoma. Tačiau vis viena kasdien patiria šoką, nes negali patikėti tokiu cinizmu.“ Jam, vyriausybės vadovui, kasdien praneša naujus duomenis apie korupciją, kurie yra neįtikėtini. „Aš negaliu per dieną gauti tiek neigiamos informacijos ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.“ Vieną sykį jam neišlaikė nervai ir jis paprašė nutraukti pranešimą. („Aš pasakiau stop, šiandien man pakaks, iki pasimatymo, sėkmės, papasakokite kitiems…“). Iš Pašiniano žodžių nesunku numanyti greitos pabaigos tam nebūsiant: „Kaip suprantu, dar kokius keturis mėnesius aš kiekvieną dieną turėsiu stebėtis.“

„Tai tiesiog neįsivaizduojama, neįsivaizduojama“. Vogė visur, netgi ten, kur negali ir pamanyti. Korupcija įsismelkė į visas gyvenimo sritis ir visus gyventojų sluoksnius. Korupcija tapo norma, gyvenimo būdu. Kūdikis jau gimdymo namuose susiduria su korupcija, ir ji lydi visą gyvenimą – nuo vaikų darželio iki karjeros viršūnių. Korupcija buvo sistemos ideologija, leido sistemai užimti privilegijuotą padėtį ir be saiko pelnytis grobiant nacionalinį turtą. Per du gyvavimo dešimtmečius ši sistema įgijo pasibaisėtinus pavidalus, tapo paveldima – jau suėmė ne vieną šeimą. Valstybės vadovas dargi suabejojo, ar visuomenė labai nudžiugs, vyriausybei pasakius visą tiesą apie katastrofos mastą. Tačiau tiesą reikia žinoti, kad ir kokia ji būtų. Visuomenė turi pamatyti visą šio pasibaisėtino reiškinio mastą – tik šitaip įmanomas apsivalymas ir negrįžtamos permainos.

Kovotojams liko dar 250 dienų

Armėnijoje naujajai vyriausybei išdirbus 100 dienų, ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pakvietė žmones ateiti į mitingą – ir vėl sostinės Respublikos aikštėje jų susirinko ne mažiau kaip „balandžio revoliucijos“ įkarščiu. Kviesdamas į mitingą, ministras pirmininkas kalbėjo, kad Armėnijoje įsitvirtino liaudies valdžia ir nėra tokios jėgos, kuri įstengtų sužlugdyti „liaudies revoliucijos“ pergalę. Toliau nėra kito kelio – tik teisėtumo įkūnijimas. Vyriausybė siekia tai, kas kitų išgrobstyta, grąžinti į biudžetą valstybės ir liaudies labui. Visi įvykdę nusikaltimus turės už tai atsakyti. Kiekviena kapeika, pavogta iš žmonių, bus jiems sugrąžinta. „Armėnijoje yra vienas šeimininkas, viena valdžia – liaudis.“

Pačiame mitinge Pašinianas kalbėjo apie tolesnius vyriausybės žygius vaduojant šalį iš korupcijos palikimo. Vyriausybė siekia ne prikimšti kalėjimus, o sugrąžinti žmonėms pavogta. Dešimtys milijonų dolerių grąžinama į biudžetą. Teisėsauga dirba dideliu krūviu, tik kyla abejonė, ar teisminė sistema yra moraliai ir fiziškai pajėgi kovoti su korupcija. Vyriausybė nuo pirmosios savo veiklos dienos laikosi nuostatos nesikišti į teismų reikalus, tačiau kai kurie teisėjai tebeklauso buvusių valdininkų instrukcijų. Nepasitikėjimas teismais išlieka labai didelis. „Korupcijos apnikta teismų sistema meta šešėlį visam valstybingumui.“ Todėl vyriausybė siūlanti įsteigti „pereinamojo teisingumo organus“.

Tas organas reikalingas dėl to, kad šiuo metu galiojančiuose kodeksuose anaiptol ne viskas yra numatyta. Antai įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo veikia nuo 2017 m. liepos 1 d. ir tai trukdo patraukti atsakomybėn įtariamus iki to laiko padarytais nusikaltimais. Arba vieno aukščiausių šalies valdininkų tikro brolio vardu komercinio banko sąskaitoje padėta 30 milijonų dolerių, tačiau jis nebuvo valstybės tarnautojas ir neprivalėjo deklaruoti turto… Tokie teisingumo organai veikė ir pasiteisino kitose valstybėse. Daugelis tarptautinių organizacijų pareiškė prisidėsią prie Armėnijos teisėsaugos pastangų išaiškinti užsienio bankuose esančias korupcija įtariamų asmenų sąskaitas ir grąžinti pavogtus pinigus.

Mitingo dalyviai ir visi Armėnijos žmonės dar kartą išgirdo: „Visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos.“ Tačiau dabartinė Armėnijos vyriausybė yra laikinoji, veiksianti iki naujų šalies parlamento rinkimų, kurie turėtų įvykti vėliausiai kitų metų pavasarį. Pagal šalies konstituciją, priešlaikiniai parlamento rinkimai skelbiami tuo atveju, kai ministras pirmininkas atsistatydina, o deputatai du kartus iš eilės neišrenka naujo. „Aš galiu atsistatydinti, – pasakė mitinge Pašinianas, – tačiau parlamentas patylomis susieis ir išrinks… žinote ką.“ Todėl vyriausybė siūlysianti konstitucines pataisas, kurios leistų parlamentui pačiam išsiskirstyti. Jeigu liaudis tokiam reikalavimui pritars, tai parlamentas turės konstitucijos pakeitimus įteisinti.

Žiniasklaida naujosios vyriausybės 100 dienų veiklos nuopelnu paskelbė tai, kad biudžetas jau atgavo $100 milijonų, atimtų iš iždo vagių. Iš tikrųjų konfiskuotos lėšos dar neatiteko valstybei: prokurorams teks teismuose įrodyti, kad tas ar kitas įtariamasis praturtėjo pažeisdamas įstatymus. Kita vertus, valstybės įstaigose gal iš tikrųjų neliko kam pakišti ir verslininkai uoliai ėmėsi vykdyti naujojo ministro pirmininko patarimą: „Mokėkite į biudžetą! “Valstybinio pajamų komiteto duomenimis, 1 000 didžiausių Armėnijos mokesčių mokėtojų šių metų antrajame ketvirtyje sumokėjo į biudžetą $186 milijonais (50%) daugiau negu pirmajame ir $134 milijonais (31,6%) daugiau negu praėjusiais metais per tą patį laikotarpį. Armėnijos parlamentas pritarė įstatymui dėl 150 tūkstančių asmenų atleidimo nuo baudų už eismo taisyklių pažeidimą ($28,4 milijono), 100 tūkstančių bankai pažadėjo nurašyti delspinigius dėl laikų negrąžintų žemės ūkio paskolų. Tokį palengvinimą Pašinianas žadėjo dar masinių protestų dienomis. Vyriausybė kiek sumažino elektros energijos ir dujų įkainius vargingiausiam gyventojų sluoksniui – apie pusei milijono gyventojų…

Nikolo Pašiniano šalininkai, pasak vieno politologo, „per artimiausius pusę metų vis dar turi šansų gauti parlamentinę daugumą, tačiau vėliau viskas gali pasisukti labai netikėta linkme“. Todėl ir toliau dienos švieson bus velkami asmenys, veikę, anot kito, „neformaliose mafijinėse struktūrose, pasiglemžusiose valstybės aparato kontrolę“. Rinkėjams tai daro didelį įspūdį.

Ministro pirmininko sūnus tarnaus marodierių nusiaubtame Kalnų Karabache

Naujasis Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos vadovas Arturas Vanecianas veikiai tapo vos nacionaliniu didvyriu; kai kas jį vadina „Rembo“ – kokius „neliečiamuosius“ guldo ant menčių! Suėmė buvusį Valstybinės apsaugos tarnybos viršininko pavaduotoją ir Seržo Sargsiano asmens sargybinių vadą – išeinantį iš banko su 123 tūkstančiais dolerių ir 436 milijonais dramų (apie $900 tūkstančių). Generolas ketino paimti dar 3,2 milijono dolerių, esančių jo ir žmonos sąskaitose. $50 tūkstančių aptiko jo automobilyje. Buvusiam prezidento sargybiniui priklausančiame naktiniame klube saugumiečiai rado dar $1,5 milijono grynaisiais, žmonos namuose – panašiai tiek pat. Nei pinigų, nei automobilių su kitomis vertybėmis sutuoktiniai nebuvo deklaravę, nors privalėjo. Vienas artimiausių Seržo Sargsiano patikėtinių neįstengė įtikinamai paaiškinti, iš kur jo sąskaitoje radosi tokie pinigai – girdi, turėjęs grąžinti juos tikrajam savininkui, tačiau pastarojo pavardės nepasakė…

**Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.**

Kai suėmė generolą Manvelą Grigorianą, prie Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos rūmų ėmė telktis protestuotojai, reikalaudami nedelsiant paleisti „tautos didvyrį“. Prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano bendražygis, 8 metus ėjo gynybos ministro pavaduotojo pareigas, parlamento narys nuo 2012 metų. Tačiau kitą dieną nuo jo nusisuko ir respublikonų partija, kuriai jis atstovavo parlamente, ir Karabacho karo veteranai, savanoriai, kuriems jis vadovavo. Niekam Armėnijoje nebuvo paslaptis, kad šis reto atgrasumo tipas, maldininkų ir turistų lankomo Ečmiadzino „caras ir dievas“, turtus susikrovė plėšdamas azerbaidžaniečių namus Kalnų Karabache. Tačiau vaikų laiškai… Per televiziją parodė kratos generolo valdose vaizdus. Ginklų arsenalas. Senoviniai ir elitinių automobiliai (iš viso – 33). Tūkstančiai skardinių su kondensuotu pienu ir mėsos konservais, dėžės su kitais produktais, gynybos ministerijos skirti jo vadovaujamai savanorių sąjungai. Moksleivių siuntiniai – ir jų laiškai, turėję lydėti siuntinius kareiviams 2016 metų pavasarį… Šoką sukėlė ne vogimo mastas, o tai, kas vadinama nužmonėjimu…

Tokį generolą… Tačiau naujasis ministras pirmininkas, galima sakyti, tik pabarė karo Kalnų Karabache veteraną. „Niekas neneigia, kad Manvelas Grigorianas yra Arcacho didvyris, – pareiškė jis. – Tačiau netgi didvyriams neleistina savintis moksleivių siuntinius ir šerti gyvūnų kareiviams skirtu maistu.“ Tačiau dar prieš porą metų kitas karinės agresijos prieš Azerbaidžaną dalyvis tiesiai sakė: „Manvelo kariaujant niekas nematė, karo metais jis buvo paprasčiausiais marodierius.“ Nacionaliniame susirinkime svarstant suimtojo deputato neliečiamybės atšaukimą, bloko „Carukian“ atstovė tėškė: visiškas marodierius ir valstybės išdavikas! Pasigirdo liudijimų, jog brigadai vadovavęs Grigorianas šaudė į savo kareivius – kad kitus įbaugintų ir priverstų pulti. Radijo stoties „Azatiun“ žurnalistams jis prisipažino savo namuose kaip vergą laikęs belaisvį azerbaidžanietį, be to, išnaudojęs ne jį vienintelį: po karo į Armėniją sugrįžęs „su šimtais belaisvių“. Kai pamatė, kad tokie „žygdarbiai“ gali blogai baigtis, armėnų žurnalistams teisinosi iki karo pradžios nespėjęs perskaityti Ženevos konvencijos: „Aš – armėnas, ir mūšio lauke mano Ženevos konvencija buvo mano sąžinė ir tikėjimas.“

**Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.**

Apie generolo karo nusikaltimus Nikolas Pašinianas nutylėjo. Beje, pačią pirmą darbo dieną naujasis ministras pirmininkas apsilankė okupuotame Kalnų Karabache, kur pareiškė reikalausiąs į derybas su Azerbaidžano pusę įtraukti ir vadinamosios „Arcacho respublikos“ atstovus. Apžvalgininkai teisiškai nepripažintos „trečiosios pusės“ dalyvavimą derybose pavadino „mažiausiai absurdu“… Gegužės pabaigoje ministras pirmininkas pranešė, kad jo sūnus grįžtąs į tėvynę karinės pareigos atlikti, tarnausiąs Arcache.

Daugelį metų Jerevanas gyrėsi „puikiu armėnų diplomatų laimėjimu“: Jungtinių Tautų deklaracijose Azerbaidžano teritorijos užgrobimu kaltinamos „vietinės armėnų pajėgos“ (lokal Armenian forces) – taigi ne Armėnijos kariuomenė. 2015-ųjų vasarą šešių Azerbaidžano piliečių byloje prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre nustatė: Kalnų Karabachas ir aplinkiniai rajonai yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Taigi ministro pirmininko sūnus gins tai, ką „iškovojo“ generolas Manvelas Grigorianas.

Ant kranto laukia pagaunant ryklį

Tuo tarpu buvusio respublikonų frakcijos parlamente nario Arturo Gevorgiano nuomone, „Ečmiadzino caras ir dievas“ – kad ir kokios pasibaisėtinos buvo jo piktadarystės – nepatenka nė tarp šimto didžiausių šalies korupcinių veikėjų. Anot jo, visuomenė tik tada patikės apsivalymu nuo korupcijos, kai vyriausybė sugaus „stambią žuvį“. Liepai baigiantis Armėnijos kontrolės tarnybos vadovas Davidas Sanasarianas „Facebook“ žiūrovams apie buvusį režimą pasakė: „Mums neįtikėtina atrodo visa, ką aptinkame. Iš vidaus matome, kokie nepatriotiški jie buvo, šitaip plėšdami.“ Ir perspėjo būti pasirengusius išgirsti apie naujus, dar didesnį akibrokštą keliančius korupcijos atvejus.

Prašom – teismas leido suimti antrąjį Armėnijos prezidentą (1998–2008), Robertą Kočarianą. Jam pateikė įtarimus kėsinimusi nuversti valstybės konstitucinę santvarką 2008-ųjų kovo mėnesį, kai prieš taikius protestuotojus buvo nukreiptas ginklas, žuvo aštuoni žmonės ir daugiau kaip du šimtai buvo sužeista. Tiesa, apeliacinis teismas netrukus sušvelnino kardomąją priemonę, tačiau Kočarianui tebetaisomas teisiamųjų suolas ir gresia 15 metų kalėjimo. Kaip ir tuomečiams gynybos ministrui Mikaeliui Arutunianui bei Jerevano įgulos vadui Jurijui Chačaturovui. Neseniai sužinojome, jog „Kovo 1-osios“ byloje Specialioji tyrimų tarnyba apklaus ir trečiąjį šalies prezidentą (2008–2018), Seržą Sargsianą, kurį tada, 2008-ųjų pavasarį, pirmą kartą išrinkus ir kilo protestai. Pastarojo valdymo metais šios bylos tyrimas buvo visaip marinamas. Maža to – kai kurie protestuotojus apkaltino riaušių kurstymu ir pasiuntė už grotų, tarp jų ir dabartinį šalies vadovą Nikolą Pašinianą (gavo 7 metus kalėjimo, tačiau po vienerių metų išėjo į laisvę, paskelbus amnestiją). „Šimtadienio“ mitinge ministras pirmininkas pranešė, kad tyrimas „Kovo 1-osios“ byloje iš esmės baigtas ir žudikų laukia atpildas.

Kočarianas – „stambi žuvis“, tikras „ryklys“, tačiau plikomis rankomis jos nepagriebsi. Išleistas iš izoliatoriaus TV žurnalistams jis pasakė savo nuomonę ir dėl „keturių milijardų dolerių“: tokį turtą tiesiog neįmanoma sukaupti šalyje, kurios metinis biudžetas tesudaro 2,5 milijardo. Jo laikais nebuvo monopolijų ir korupcinės piramidės. Esą naujoji valdžia jo kompanijas irgi tikrina, tačiau nieko nusikalstama neranda. Anksčiau leidinys „Žamanak“ buvo pranešęs žinantis bent kelis verslininkus, pasirengusius paliudyti Kočarianą užvaldžius jų nuosavybę: „Kalbama ne tik apie daugelio milijonų vertės statinius Jerevano centre, bet ir bankų privedimą prie bankroto, jų privatizavimą“. Antrą Armėnijos prezidentą tebevadina korupcionieriumi Nr.1“. Tačiau niekas neprimena, kad dar prieš keliolika metų patys armėnai vadino „marodieriumi“: jo vadovaujami armėnų separatistai apiplėšė ir sudegino Azerbaidžano rajono centrą – Agdamo miestą 1993 metų vasarą.

Į korupcijos simbolį dar nesitaiko

**Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas**

Savo pirmtako šešėlyje liko Seržas Sargsianas. Kai pavasarį buvusį prezidentą respublikonų valdomas parlamentas išrinko ministru pirmininku, protestuotojų vedlys Nikolas Pašinianas jį pavadino „korupcijos Armėnijoje simboliu“. Kaip sakyta, suėmė jo sargybinių viršininką. Policija įtaria pasisavinus $2 milijonus dvi kompanijas, susijusias su buvusio prezidento broliu Aleksandru, iškalbinga pravarde „Penkiasdešimt Procentų“ (dar kalbama apie $2,8 milijonų vertės apartamentus Kalifornijoje). Kitam broliui, Levonui, Valstybinis pajamų komitetas iškėlė baudžiamąją dėl $6,8 milijonų pajamų nedeklaravimo ir neteisėto praturtėjimo, paskelbta jo, buvusio Armėnijos ypatingojo pasiuntinio ir Senųjų rankraščių instituto direktoriaus, paieška. Iškeltos baudžiamosios bylos Seržo Sargsiano sūnėnams ir dukterėčiai. Ilgai spardęsis Iš Jerevano mero pareigų atsistatydino jo „numylėtiniu“ vadinamas Taronas Margarianas (dideli finansiniai pažeidimai, giminėms ir artimiesiems priklausantys prabangūs pastatai ir didžiuliai žemės sklypai). O pačiam Seržui Sargsianui, „korupcijos simboliui“, dėl jo paties turtų – nieko.

„Nemanau, kad ponas prezidentas padarė ką nors, dėl ko turėtų ateiti ir jo eilė“, – pasakė žurnalistams vienas respublikonų partijos šulų ir parlamento vadovų, Eduardas Šarmazovas, tuo metu, kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kaltinimus Seržo Sargsiano giminėms ir artimiesiems. O gal ir dar kai kurie kiti aukšti pareigūnai ir oligarchai darė tik „gerus dalykus“? Su tuo nesutinka politikos technologas Vigenas Akopianas: „Gal naujoji valdžia ne visus gaudo dėl esančių kokių nors susitarimų?“

Nepriklausomų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.im žodžių kišenėje neieško, Kočarianą vadina „velniu“, respublikonų partiją – „parazitu ant Armėnijos kūno“, o visus tris buvusius prezidentus – „politiniais lavonais, su kuriais vieną kartą reikia atsisveikinti“. Prieš kiek laiko parašė: „Muilo burbulo vardu pavadintas Gagikas Carukianas pabaigia: kaip kriminalinis oligarchas kvailino liaudį“. Specialioji tyrimų tarnyba suėmė partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano saugumo tarnybos viršininką Eduardą Babajaną, smarkiai sumušusį žmogų. Kaip rašo autorius, šis veikėjas ir jo komanda taip darydavusi ir buvusios vyriausybės laikais, tačiau policija dėdavosi to nematanti, nes Carukianas buvo „vienas pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“. Daugiau taip nebus, nes naujoje Armėnijoje gyvenama pagal naujas taisykles ir dideli pinigai jau neteikia privilegijų, kaip buvo pastaruosius du dešimtmečius. Naujoji valdžia nė vienam neleis likti nenubaustam. „Eduardas Babajanas suimtas, – rašė autorius. – Kas laukia Gagiko Carukiano?“

Ne per seniausiai mušeiką (beje, Armėnijos policijos vyriausiosios valstybinės apsaugos valdybos darbuotoją, Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininko padėjėją) paleido, palikus užstatą. Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininkui Gagikui Carukianui iki šios dienos nieko neatsitiko. Prieš mėnesį jis kreipėsi į Sporto ir jaunimo reikalų ministeriją, kad išbrauktų jo sūnų iš jaunuolių, kuriems atidėtas šaukimas į kariuomenę, sąrašų (po to, kai Pašinianas iškvietė pokalbiui ministrą, „Klestinčiosios Armėnijos“ statytinį). Turtingiausiu žmogumi Armėnijoje vadinamas Carukianas (turtas vertė – gal $500 milijonų, o gal ir visas milijardas) užsistojo „Seržo Sargsiano asmeniniu oligarchu“ ir „cukraus karaliumi“ vadinamą parlamento narį Samvelą Aleksanianą (jam priklausantys ir kiti prekybos centrai padarė valstybei didelę žalą nemokėdami mokesčių): „Anksčiau žmonės veikė taip, kaip diktavo valdžia, dabar taisyklės pasikeitė ir visi turi žaisti pagal naujas taisykles.“ Toliau patys susivokite: prie „naujų taisyklių“ didžiausiu indėliu prisidėjo kaip tik jo vardu pavadinta parlamento frakcija (31 narys).

Jerevano geopolitinio klubo prezidentas Armanas Bošianas taip atsako į klausimą, kodėl Pašinianas leidžia „vieną pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“ vaikščioti užvertus galva: „Jis susitarė su Carukianu, todėl Pašiniano pareiškimai, kad jis kovoja su oligarchais, kelia didelių abejonių“ (Pravda.Ru).

Ar sužinosime, kas iš tikrųjų valdo Armėniją?

Seržas Sargsianas balandžio 23 d. pasitraukė iš ministro pirmininko posto, tačiau anaiptol ne iš valdžios, nes respublikonai (58 vietos parlamente iš 105) su koalicijos partneriais parlamente, kaip tada rašyta, „lengvai išrinks kitą premjerą, kuris ne taip erzins opoziciją ir jos šalininkus, tačiau atstovaus valdančiajam elitui“. Nikolą Pašinianą ministru pirmininku išrinko iš antro karto, jo kandidatūrai pritarus ir daliai respublikonų. Šios frakcijos parlamente vadovas rinkimų išvakarėse paskelbė, jog partijos pozicija lieka vieninga, tačiau jie padės išrinkti Pašinianą premjeru, nes jiems labai neramu dėl padėties Armėnijoje. Buvo numatyta dešimt respublikonų, kurie balsuos prieš savo valią. Iš tikrųjų Pašiniano kandidatūrą palaikė net 13 respublikonų frakcijos narių ir jis iš viso gavo 59 balsus.

Toks turėtų būti atsakymas į klausimą, kurį antrojo balsavimo išvakarėse iškėlė Rusijos žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“: kodėl valdančioji partija netikėtai ėmė palaikyti Pašinianą? Tačiau šis žurnalistinių tyrimų leidinys (nespausdina informacijos, kurios neįmanoma patikrinti) tada manė kitaip. Respublikonus paveikė ne vien tai, kad masiniai protestai paralyžiavo valstybines žinybas, eismą ir kita. Pagrindinį vaidmenį, kaip „Insider“sužinojo iš savo šaltinių Armėnijos parlamente, suvaidino oligarchas Gagikas Carukianas, „įstengęs neliečiamybės garantijomis ir tiesioginiu papirkimu pakeisti kriminalinių autoritetų, tikrųjų Armėnijos respublikos partijos lyderių, nuomonę.“

Vienas respublikonas pasakė, kad jų partijoje yra nemaža nusikalstamą praeitį turinčių ir tebesančių kriminaliniame pasaulyje žmonių. Su šiais „autoritetais“ ir derėjosi Pašiniano vardu Gagikas Carukianas – kad jie nekeltų į ministrus pirmininkus Kareno Karapetiano (vyriausybės vadovo Seržo Sargsiano prezidentavimo paskutiniaisiais metais). „Ir jie mielai su tuo sutiko, kiek man žinoma, už jiems pažadėtas saugumo garantijas atėjus naujai valdžiai.“ Kitas „Insider“ šaltinis, iš partijos „Klestinčioji Armėnija“, pasakė, kad tarp respublikonų yra 10-12 žmonių, kurie neturi jokios politinės ateities Armėnijoje. Tai „Seržo Sargsiano ir oligarchų-banditų žmonės“. Jiems išpuolė paskutinė proga pagerinti savo materialinę padėtį. Derybos dėl balsų prasidėjo nuo $500 tūkstančių. Carukianas manė, kad tokių pinigų užteks, nes kiti respublikonai atrodė balsuosią ir be papirkimo. Tačiau gegužės 1 d. Pašinianas pralaimėjo, ir tą patį vakarą derybos dėl balsų buvo tęsiamos, kaina pakilo iki $1,5 milijono. Pinigus siūlė tiems deputatams, kuriuos nurodė respublikonų „autoritetai“. Jie prikalbino partijos vadovą Seržą Sargsianą pasisakyti partiečių susirinkime ir paraginti gegužės 8 d. balsuoti už Pašinianą (beje, „už“ balsavo ir generolas Manvelas Grigorianas).

Dar šaltinis „Klestinčioje Armėnijoje“ pasakė: jeigu Pašinianas darys tai, ką pažadėjo, tai tų žmonių pavardės išaiškės ir jiems bus iškeltos baudžiamosios bylos. Tačiau jis labai abejoja, ar žmogus, kurio sąjungininkas yra Carukianas, iš tikrųjų kovosiantis su korupcija ir vykdysiąs žadėtąją liustraciją pagal įstatymą ir sąžinę, o ne pagal „supratimą“. Gal būsią persekiojimų ir tyrimų dėl akių, kai kurie asmenys išvažiuosią, tačiau jų verslas liksiąs. Jeigu Nikolas imtųsi jų iš rimtųjų, tai jam tektų ką nors daryti ir su pačiu Carukianu. O išteklių kovoti su Carukianu jis neturįs – oligarchas gali išvesti į Jerevano gatves kelių šalies rajonų žmones, kurie jį palaiko.

Šitai žinant, kitaip reikėtų skaityti ir žiniasklaidos pranešimus suėmus Roberto Kočarianą: esą suimtojo šeima buria komandą ir rengiasi tartis su Gagiku Carukianu… Telieka žiūrėti, kaip jam seksis toliau.

2018.08.31; 06:37

Trumposios naujienos

Gruzijoje viešinti Angela Merkel kritikuoja rusų dalinių buvimą Pietų Osetijoje ir Abchazijoje

**Gruzijoje viešinti A. Merkel kritikuoja rusų dalinių buvimą Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. EPA-ELTA nuotr.**

Į Gruziją atvykusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukritikavo rusų pajėgų buvimą separatistinėse Abchazijos ir Pietų Osetijos provincijose. Savo susitikime su ES stebėtojų misijos vadovu ji aiškiai pareikš, „kad mes šios neteisybės nepamiršime“, – sakė A. Merkel ketvirtadienį Tbilisyje po pokalbio su Gruzijos ministru pirmininku Mamuka Bachtadze.

A. Merkel teigė siekianti, kad ši tema „vis būtų įtraukiama į darbotvarkę“. Deja, „nepaisant didelių pastangų“, kol kas pastebimos pažangos nėra.

A. Merkel priminė, kad pastarąjį kartą per savo viešnagę Gruzijoje prieš beveik dešimtmetį po paliaubų tarp Gruzijos ir Rusijos įsigaliojimo reikalavo rusų dalinių pasitraukimo. Žinoma, ji ir šiandien remia Gruzijos teritorinį integralumą, kalbėjo kanclerė.

Rusija 2008 metų rugpjūčio 8-ąją separatistinės Pietų Osetijos pusėje įsikišo į Gruzijos konfliktą ir per penkias dienas sutriuškino gruzinų pajėgas. Tarpininkaujant ES pirmininkavusiai Prancūzijai, buvo susitarta dėl paliaubų. Po to Maskva Pietų Osetiją bei taip pat separatistinę Gruzijos Abchazijos provinciją pripažino nepriklausomomis valstybėmis. Rusija ir toliau yra dislokavusi Pietų Osetijoje ir Abchazijoje savo dalinius.

Penktadienį A. Merkel iš Gruzijos vyks toliau į Armėniją, o šeštadienį į Azerbaidžaną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.24; 08:08

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Saulius Kizelavičius. Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano įžūlumas

Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.

Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.

Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.

Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.

Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.

Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.

Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.

ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.

**Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.**

N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?

Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“

Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“

Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima”. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!

Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.

Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.

Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.

2018.08.20; 10:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Tikri vyrai taip nesielgia

Rugpjūčio 7 dieną Amerikoje buvo areštuotas Armenas Simonianas. Jau antrą sykį. Kuo 44 metų amžiaus vyras užkliuvo JAV teisėsaugai? Kodėl ši byla – šokiruojanti?

Kiek anksčiau Amerikoje ponas A. Simonianas kaltintas neteisėta prekyba vaistais į pagalbą pasitelkiant fiktyvias medicinos įstaigas. Sutikite – užtektinai bjauri veikla. Juk tie, kurie neturėdami leidimo neteisėtai pardavinėja medikamentus, – apgaudinėja ne vien valstybę. Jie klaidina ir pačius pažeidžiamiausius žmones – sunkiai sergančius asmenis, kuriems vaistai yra galbūt mirties ar gyvybės reikalas.

A. Simoniano byla dėl machinacijų vaistais – dar nebaigta. Teismas dabar gilinasi į visus neteisėtos prekybos užkulisius. A. Simonianui gali tekt ilgiems metams sėsti už grotų, jei neatsiras lengvinančių aplinkybių. A. Simonianas į laisvę buvo išleistas tik laikinai, kol vyksta teismas (už jį buvo sumokėtas solidus piniginis užstatas).

Tačiau rugpjūčio 7-ąją JAV teisėsaugos pareigūnai jį vėl sučiupo. Šį sykį pateikti kitokio pobūdžio kaltinimai. Ne mažiau svarbūs. Amerikos pareigūnams tapo žinoma, kad A. Simonianas prieš 15 metų neteisėtai įgijo JAV pilietybę. Tiksliau tariant, atvyko į JAV pateikęs suklastotus dokumentus, nurodė klaidingas atvykimo priežastis. JAV pareigūnams prieš 15 metų jis, pavyzdžiui, tvirtino, kad yra kilęs iš bendros armėnų – azerbaidžaniečių šeimos, kad jo tėvai buvo nužudyti Azerbaidžane, kad jis pats buvo priverstas bėgti iš Azerbaidžano, nes ten jį skriaudė neva kaip „netikrą azerbaidžanietį“.

Tačiau JAV teisėsauga nūnai nustatė, kad A.Simonianas gimė Armėnijoje, o ne Azerbaidžane. Taip pat amerikiečių pareigūnai išsiaiškino, kad abu jo tėvai – armėnai, jų niekas nežudė, jie – gyvi, jų nuolatinė gyvenimo vieta – Armėnija. Taigi A. Simoniano niekas niekad Azerbaidžane nėra skriaudęs nei dėl kilmės, nei dėl tautybės, nei dėl religijos, nei dėl maišyto kraujo. Pasakojimai apie azerbaidžanietiškus žiaurumus buvo begėdiškai išgalvoti siekiant sukelti JAV pareigūnų gailestį.

Žodžiu, A. Simonianui tikriausiai teks atsakyti ne vien už neteisėtą prekybą brangiai kaštuojančiais vaistais, bet ir už JAV Migracijos tarnybų apgaudinėjimą. Bent jau Amerikos pilietybės jis tikrai neteks.

Beje, meluoti, jog tėvai žuvę, kai tuo tarpu jie – gyvi, – pats niekingiausias užsiėmimas. Tikri vyrai nežaidžia tėvų gyvybėmis.

Informacijos šaltinis – www.ice.gov

2018.08.10; 07:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Kas iškepa skaniausius šašlykus?

Ginčytis, kas sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus, – beprasmiška. Šimtai tautų ir tautelių pietums moka paruošti gardžių šašlykų. Būtų kvaila abejoti kulinariniais armėnų, gruzinų, turkų sugebėjimais bei neigti įžvalgą, jog tik armėnai sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus. Kodėl taip negalėtų nutikti?

Dėl šalykų gardumo nesiginčijama

Ir vis dėlto noriu prisiminti išmintingų žmonių patarimą – girtis taip pat reikia mokėti. Patraukliai, solidžiai pasigirti – didelis menas. Santūrumas, kuklumas tokiais atvejais reikalingas.

Žodžiu, šypseną sukėlė portale delfi.lt neseniai paskelbtas tekstas, esą „Lietuvoje gyvenantis armėnas atskleidė, kodėl lietuviams nepavyksta iškepti šašlykų taip skaniai kaip jam“. Tegul jis taip mano. Armėniško restorano savininkas nepasakė nieko smerktino. Po straipsniu pasirodę įsižeidusių lietuvių priekaištai, girdi, „mes niekuo nenusileidžiame armėnams“, – beviltiški. Kam ginčytis ten, kur išties daug erdvės subjektyvumui?

Štai šių eilučių autoriui yra tekę ilgokai gyventi Šiaurės Kaukaze. Jei manęs kas nors paklaustų, kas gardžiausiai iškepa mėsą, neslėpčiau – skaniausi yra čečėniški šašlykai. Dar būtinai pabrėžčiau, kad ne viskas priklauso nuo kulinaro profesionalumo. Tie šašlykai, kuriuos 1994 – 1995 metais valgiau Čečėnijoje, buvo ypatingi ne tik dėl to, kad atsidūrė patyrusių kepėjų rankose, bet dar ir todėl, kad juos ruošė iš kalnuose ganytų avių, juos pagardino kalnuose augusiomis žolelėmis, ugnį kurstė kalnuose augusių medžių pliauskomis, šlakstė tyru kalnų upokšnių vandeniu. Beje, grįžęs į Europą labai gardžių šašlykų niekur neaptikau, nors juos kepė čečėnai, gruzinai, azerbaidžaniečiai, turkai. Tiesiog čia, Lietuvoje, kitokios sąlygos nei ten, Šiaurės Kaukaze. Ir nieko čia nepakeisi.

Kas pirmasis ištiesė dešinę pasisveikinimui?

Tad užuot pasileidę į abejotinos vertės kulinarines diskusijas dėl šašlykų kokybės verčiau atkreiptume dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus. Štai Briuselyje buvo surengtas svarbus pasaulio lyderių susitikimas. Kas ten griežė pirmuoju smuiku? JAV prezidentas Donaldas Trampas! Toks būtų teisingas atsakymas. Bet jūs pasižvalgykite po armėniškąją arba su Armėnija susijusią žiniasklaidą ir pamatysite, jog pats svarbiausias asmuo Belgijos sostinėje tuokart buvo … Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Sprendžiant iš armėniškoje spaudoje paskelbtų nuotraukų bei videoreportažų lengva susidaryti nuomonę, jog su naujuoju Armėnijos vadovu pasisveikinti veržiasi (o ne atvirkščiai) visi pasaulio lyderiai – nuo didžiausio iki mažiausio. Optinę apgaulę pastebėti galima tuomet, jei palyginamos visos, ne vien tendencingai atrinktos nuotraukos bei vaizdo kadrai. Tada ir paaiškėja – ne JAV prezidentas D.Trampas puola sveikintis su Armėnijos premjeru, o N.Pašinianas pribėgdamas iš šono, įkyriai kiša Amerikos vadovui dešinę ranką. Beje, kitose nuotraukose, kurių armėniška žiniasklaida, žinoma, nepaskelbė, JAV prezidento veido mimika byloja apie nuoširdų nustebimą – gal kas nors gali man paaiškinti, kas jis toks? Be kita ko, internete mačiau daug nuotraukų, kuriose JAV prezidentas nusisukęs nuo Armėnijos premjero, visiškai nekreipia į jį dėmesio, jo tiesiog nepastebi.

Peržiūrėjus šūsnį neva N.Pašiniano politinį reikšmingumą bylojančių nuotraukų (gaila, kad jų negaliu paskelbti – neturiu autorinių teisių) akivaizdu, kas yra tikrasis visų pasisveikinimų iniciatorius. Būtent N.Pašinianas prie visų NATO šalių lyderių bandė tarsi atsitiktinai, tarsi netyčia prisėlinti, kad asmeninis fotografas suspėtų įamžintų „labai svarbias akimirkas“. Įdomu tai, kad apart pasisveikinimų daugiau nieko ir nebūdavo – niekas iš Amerikos ir Europos lyderių neskubėjo su N.Pašinianu bent kiek ilgiau šnekučiuotis.

Pagarba šalių teritorinio vientisumo principams

O apie ką su juo diskutuoti? Tiesa, kai kurie leidiniai iškilmingai tvirtina, kad „Pašinianas būdamas valdžioje per dvejis mėnesius nuveikė 100 kartų daugiau nei Ukrainos prezidentas Petro Porošenko per ketverius metus“. Jie išvardinta bent 30 gerų darbų, kuriuos neva atliko N.Pašinianas. Štai keli pavyzdžiai: amnestija vengiantiems tarnauti kariuomenėje armėnams (eikite tarnauti, ir jūs nebūsite baudžiami), raginimas po pasaulį išsibarsčiusius armėnus grįžti namo, senąją valdžią liaupsinusios TV vadovybės pakeitimas, susikompromitavusio Jerevano mero pašalinimas, areštai ir kratos kriminalinių autoritetų namuose, armėnų kariškiams skirtą humanitarinę labdarą vogusio generolo Manvelo Grigoriano areštas (kad šis generolas kaip vergus keletą metų išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius – nutylima), tarptautinė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano brolių Aleksandro ir Levono paieška, Tyrimų komisijos, Kasacinio teismo vadovų kaita, pakeitimai Sausumos, Pasienio kariuomenėse, Generaliniame štabe, potvarkiai, įpareigoję prekybos centrų vadovus sumažinti prekių kainas…

Gal tai ir įspūdinga (nors nėra garantijų, jog į vadinamųjų blogiukų vietas ateis tik geriečiai). Tačiau tai – Armėnijos vidaus reikalas. Mus, europiečius, turėtų labiausiai dominti, kada Armėnija teiksis grąžinti Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (NATO ir Europos Sąjunga vieningai laikosi nuomonės, kad Juodasis Sodas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Štai kas svarbiausia. Bet kai pradedame analizuoti naujausius N.Pašiniano pareiškimus dėl Kalnų Karabacho, tada ir paaiškėja, kad Armėnijos lyderis nelinkęs paklusti tarptautinėms Jungtinių Tautų rekomendacijoms. Dar ne taip daug laiko praėjo nuo atėjimo į valdžią, bet jau dabar akivaizdu, kad N.Pašinianą kamuoja sunki liga, vadinama „imperinėmis ambicijomis“. Kad N.Pašinianas paniškai bijo Kalnų Karabacho klausimo, išduoda jo pastangos nubausti Rusijos Federacijos Dūmoje veikiančios Vladimiro Žirinovskio frakcijos narį Vladimirą Saveljevą, paraginusį armėnus grąžinti užgrobtą Kalnų Karabachą teisėtiems šeimininkams. Pasirodo, N.Pašinianas toks fanatiškai kategoriškas, kad net ėmė reikalauti, jog V.Žirinovskis iš partijos išmestų tuos, kurių nuomonė sutampa su NATO ir ES šalių nuomone – Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija.

Tad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiantys Vakarai teisingai elgiasi, kai ignoruoja imperinių kompleksų neatsikračiusį Armėnijos vadovą. Pirmasis klausimas, kurį Briuselyje, Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje ar Vilniuje viešėdamas privalo išgirsti N.Pašinianas, – kada nutrauksite karinę agresiją prieš kaimyninę šalį? O antroji tema, kurią aptarti derėtų nedelsiant, – tai ne „ypatingai skanių armėniškų šašlykų receptas“ (palikime šią temą Andriui Užkalniui), o visai neseniai Ispanijos teisėsaugos iškelti įtarimai, jog Katalonijoje ir kituose šalies regionuose siautėję Armenian Power organizacijos nariai savų atstovų turi ne vien Amerikoje, Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Gal N.Pašinianas mūsų teisėsaugai patartų, kaip ieškoti besislepstančio mafijos atstovo, užuot dėjęs milžiniškas pastangas, kad Ispanijos teisėsaugos atlikta unikali operacija prieš specifinę organizuoto nusikalstamumo grupę taptų kuo greičiau užmiršta žiniasklaidos?

2018.07.30; 07:05

Gordijo mazgas

Leonas Jurša. Armėnų monumentalioji klasta Kalnų Karabache

**Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.**

Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.

Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis

Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.

O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.

Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“

Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.

Anot Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.

Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas), tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.

Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).

Gruzijos istorijos aukso amžius

Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.

Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…

„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.

Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!

Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“ – nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).

Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.

XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“

Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).

Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?

Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.

O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.

Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?

Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.

Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.

Kas statė ir kas pasiglemžė

Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.

Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…

1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.

Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…

Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.

Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?

Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane

Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“

Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.

Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“

Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.

Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.

488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

2018.07.13; 08:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Generolo Manvelo Grigoriano tigrai ir vergai

Pirmiausia norėčiau grįžti į 2014-uosius metus – prisiminti portale slaptai.lt paskelbtą publikaciją „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus“ (https://slaptai.lt/azerbaidzanieciai-klausia-kada-europa-liausis-taikiusi-dvigubus-standartus/).

Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?

Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.

Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.

Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.

Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti.

Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.

Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.

Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.

Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.

Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?

Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų” sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).

Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).

Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.

Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.

Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.

Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.

Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.

Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams. Tokių dalykų negalima pamiršti.

2018.06.25; 09:00

Gordijo mazgas

Jungtinėse Tautose: kaip balsuoja Rusija su Šiaurės Korėja ir Pietų Sudanu, taip balsuoja ir Armėnija

Leonas Jurša

Birželio 20-oji – Pasaulinė pabėgėlių diena. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Prieš“ balsavo 16 valstybių, tarp jų Rusija ir Armėnija. Naujas Armėnijos vadovas čiulba apie armėnų ir gruzinų brolybę, tačiau kaip ir jo pirmtakas nė piršto nepajudina dėl Gruzijos – kad nesusilauktų antausio nuo Rusijos. Niekas nepasikeitė.

Duokite kelią, broliai krikščionys!

2016-ųjų vasaros pradžioje nuošliauža užtvenkė Gruzinų karo kelią. Taip atsitinka ir stichijos akibrokštas pamirštamas vos spėjus atnaujinti eismą per Kaukazo kalnus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Kaukazo visuomeninis-politinis laikraštis „KavkazPlius“ išspausdino tekstą „Armėnija, prieš tris savaites neleidusi gruzinų pabėgėlių į Pietų Osetiją, nori paleisti krovininius sunkvežimius pro jų namų griuvėsius“. Jo autorius pradeda tiesiai šviesiai: „Jerevano režimo egoizmas, klasta ir dvilypumas iš tiesų neturi ribų“ ir reikalą dėsto itin emocingai.

**Seržas Sargsianas, visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra**

Visiškai neseniai, skaitome, birželio pradžioje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Armėnija jau devintą kartą iš eilės balsavo prieš gruzinų pabėgėlių teisę grįžti į Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) ir Abchaziją. O praėjus trims savaitėms visiškai nuo tranzito per Gruziją priklausanti Armėnija pateko į bėdą: netikėtai Gruzinų karo kelią užklojo nuošliauža, sustabdė eismą ir Armėnija atsidūrė blokadoje. Kitų šalių transportas pasuko į Rusiją per Azerbaidžaną, tačiau Armėnija yra okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir dėl to neturi galimybės gabenti krovinių šiuo maršrutu.

Tada armėnų politikai, anot „KavkazPlius“, ir prisiminė Pietų Osetiją. „Ne todėl, kad jiems prabilo sąžinė, apėmė atgailos dėl neseno balsavimo Generalinėje Asamblėjoje jausmas ir jie panoro grąžinti ten gruzinus pabėgėlius. Ne! Jiems prireikė kelio!“ Autorius duoda valią savo jausmams. Girdi, armėnams nusispjauti į žmones, kuriuos, Armėnijai ko nors iš Gruzijos prireikus, vadina „broliais krikščionimis“ ir „broliais gruzinais“. Tegul pabėgėliai glaudžiasi kur išgali, o armėnų sunkvežimiai važiuos į Rusiją pro jų paliktus ir sugriautus namus. Armėnų sunkvežimiai gali laisvai važiuoti ir per Gruziją, ir per Pietų Osetiją, o štai gruzinams negalima grįžti į gimtuosius namus!

Dar vienas leidinys apie tą patį parašė su tokia antrašte: „Armėnija iš pradžių išdavė Gruziją, o dabar maldauja pagalbos“. Emocijos – ne visada geriausias patarėjas, tačiau argi galima likti abejingam, kai šitaip dedasi? Oficialusis Tbilisis, skaitome dar viename tekste, tokį armėnų balsavimą Generalinės Asamblėjos sesijoje pavadino „liūdnu faktu“ ir pareiškė dėl to apgailestavimą. Pasirodo, Gruzijos užsienio reikalų ministerija oficialiame laiške savo kolegoms Jerevane aiškino, kad rezoliucija yra ne politinio, o perdėm humanitarinio turinio, ir prašė jai pritarti, tačiau Armėnija, atėjus metui balsuoti, nepalaikė Gruzijos. Oficialusis Tbilisis, rašoma, ir toliau dės pastangas, kad įtikintų Gruzijos pozicijos teisingumu kolegas Armėnijoje.

**Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Toks pat priklausomas – ir N.Pašinianas? Karikatūra**

Gruzija nuo 2008-ųjų JT Generalinėje Asamblėjoje kalba dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų teisės sugrįžti į gimtuosius namus. Pirmą kartą rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Gruzijos – Abchazijos ir Cchinvalio krašto teisinės padėties Generalinė Asamblėja priėmė 63 sesijoje 2009-ųjų rudenį. Dokumente pripažįstama teisė visiems perkeltiesiems asmenims ir pabėgėliams nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, jų palikuoniams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visiems šiems nuo konfliktų Gruzijoje nukentėjusiems asmenims pripažįstama teisė į jų turėtą nuosavybę. Pripažįstama esant neleistina prievarta keisti demografinę padėtį.

Čiulba apie brolybę…

Praėjusių metų pabaigoje į Tbilisį su oficialiu vizitu atvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tikino: „Mes siekiame visose derybose priimti tokių pareiškimus, dokumentus, kurie nepakenktų Gruzijos interesams.“ Dar jis kalbėjo, jog Gruzija yra Armėnijai „ypatinga, gimininga šalis“. Rusijos žiniasklaida nepraleido pro akis šio vizito, o Pravda.ru nurodė tokį jo tikslą: nesant susisiekimo geležinkeliu per Gruzijos teritoriją Armėnija lieka sudėtingoje geopolitinėje padėtyje ir Sargsianas dar kartą mėgins „pralaužti blokadą“. Taip manė ir Armėnijoje. Leidinio „Lragir“ apžvalgininkė Naira Airumian paaiškino: „Armėnija turi tik vieną sausumos kelią, siejantį ją su Rusija per Gruziją. Jis buvo atidarytas po 2008 metų Rusijos-Gruzijos karo Armėnijai prašant. Tačiau šis kelias dėl oro sąlygų beveik pusę metų būna uždarytas. Ir Armėnija neslepia, kad jai reikalingas saugesnis ir patikimesnis tranzitas per Gruziją.“

Neliko nepastebėtas ir toks sutapimas: Armėnijos pusė buvo atidėjusi vizitą ir jis įvyko po to, kai Gruzija užbaigė derybas su Šveicarijos kompanija SGS. Po „penkių dienų karo“ Gruzija nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, tačiau 2011 metais vis dėlto sutiko derėtis dėl „prekybinių koridorių“ per okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Dabar Gruzijos ministras pirmininkas Grigorijus Kvirikašvilis prabilo, kad būtent ši Šveicarijos kompaniją prižiūrės krovinių gabenimą „koridoriais“ ir jais fors majeure atvejais (kelią Jerevanas-Tbilisis-Vladikaukazas užtvenkus lavinai ar smarkiai prisnigus) galės pasinaudoti kitos šalys. Tačiau tokia galimybė gali rastis tik po to, kai susitarimą pasirašys ir Rusija, o tuo tarpu ji kelia Gruzijai nepriimtinus reikalavimus… Įžvalgiausieji spėjo Sargsianą atvykus į Tbilisį su viltimi perkalbėti gruzinus, kad jie nusileistų Maskvai.

Gegužės 8 d. Armėnijos ministras pirmininkas išrinktas Nikolas Pašinianas pirmajam oficialiam užsienio vizitui pasirinko kaimyninę Gruziją (gegužės 14 d. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje, kur vyko Eurazijos ekonominės tarybos posėdis). Kelionės į Tbilisį išvakarėse per TV jis tikino tautiečius Gruziją esant draugiška Armėnijai šalį. „Broliški Gruzijos ir Armėnijos santykiai turi plėtotis, nes mes esame broliškos šalys ir artimi partneriai.“ Ir šie santykiai neturėtų būti grindžiami „geopolitiniais veiksniais“, kurie „ne visada, deja, būna pozityvūs“. Gegužės paskutinėmis dienomis į Tbilisį atvykusį naują Armėnijos vadovą priėmė labai šiltai, Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis jį netgi pasveikino armėniškai. Jis apsilankė Achalkalakio mieste, armėnų gyvenamoje Samcche-Džavacheti srityje, kur „didelių žmonių“ iš Armėnijos nematė nuo 2011-ųjų, kai čia buvojo Visų armėnų katolikas Garagenas II.

Pašinianas iškalba visa galva pranoko savo pirmtaką ir buvusį priešininką. Achalkalakyje jis sakė atvažiavęs į Gruziją su meilės ir solidarumo patikinimu. Jis žiūrįs tiesiai į akis Gruzijos vadovams, kad jie galėtų perskaityti, kas parašyta jo žvilgsnyje. „O ten parašyta viena: mes ryžtingai nusiteikę pakelti armėnų-gruzinų santykius į aukštesnį lygį, suteikti naują impulsą draugystei ir brolybei tarp mūsų tautų.“ Per Gruzijos ministro pirmininko pataisytus oficialius pietus tikino: jie su Grigorijumi Kvirikašviliu esą ne tik kaimyninių šalių vadovai, tačiau ir draugai: „Mes kreipiamės vienas į kitą vardu.“

Pašinianas kalbėjo apie naują jų tautų santykių formulę: „Gruzija ir gruzinų tauta turi būti įsitikinę, kad Armėnijos ir armėnų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš Gruziją ir gruzinų tautą. Armėnų tauta ir Armėnija savo ruožtu turi būti įsitikinę, kad gruzinų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš armėnų tautą ir Armėniją.“

Nikolo Pašiniano žodžiais, Gruzijos galia – tai Armėnijos galia ir atvirkščiai. Jie turį tvirtai stoti vienas už kitą ir stiprinti abi valstybes, tautas, tikėjimą ir pasitikėjimą bendra ateitimi. Jis priminė Jerevane užsimojus sustabdyti migraciją iš Armėnijos ir pradėti repatriaciją. Ir pareiškė įsitikinimą, jog tokia pati esanti ir Gruzijos politika ir kad ši politika vykdoma taip pat armėnų gyvenamose Gruzijos srityse. „Esu tikinęs, kad mes galvojame vienodai ir padėsime vienas kitam.“ Jis pasakė Armėnijos pusę tikintis artimiausioje ateityje pamatyti Gruzijos ministrą pirmininką Jerevane.

… ir toliau gūžiasi prieš Maskvą

Nepraėjus nė dviem savaitėms JT Generalinė Asamblėja 72 sesijoje vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Už“ balsavo Už“ balsavo 81 valstybė (daugiausia nei kada nors anksčiau), susilaikė 62 valstybės. „Prieš“ balsavo 16 valstybių: Armėnija, Baltarusija, Burundis, Filipinai, Kuba, Laosas, Mianmaras, Nauru, Nikaragva, Pietų Sudanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela, Vietnamas, Zimbabvė. Balsavime nedalyvavo Sirija, ne per seniausiai pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikas“ (anksčiau pripažino Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru); oficialusis Tbilisis nutarė nutraukti su Sirija diplomatinius santykius.

Armėnijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertas Gevorgas Melikianas pripažino, kad „toks balsavimas tarptautinės bendrijos akyse kelia abejonių dėl Armėnijos galimybių priimti savarankiškus sprendimus“. Šitaip Armėnija radosi diskredituotų valstybių sąraše. Tai – anaiptol ne pirmas kartas, kai tarptautiniuose forumuose Armėnija balsuoja prieš Gruziją. Atrodo, ir apie armėnų ir gruzinų brolybę gražbyliaujanti Armėnija galėtų nedalyvauti balsavime arba susilaikyti balsuojant, tačiau ji ir to nedrįsta sau leisti – nes kaip mat susilauksianti Maskvos antausio.

Žiniasklaida primena kai kuriuos ankstesnių metų oficialiojo Jerevano žygius, kurių niekaip negalima pavadinti „broliškais“. Antai 2015-ųjų metų pavasarį tuometis Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininkas Karabache susitiko su „Pietų Osetijos parlamento vadovu“. Gruzija pareiškus griežtą protestą, Armėnijos ministras pirmininkas paskubėjo patikinti, kad Armėnija palaikanti Gruzijos teritorinį vientisumą…

2016 metų rudenį „Karabacho nepriklausomybės 25-metį“ kartu su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu šventė Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės separatistinių režimų vadai. Likus trims dienoms iki Gruzijos ministro pirmininko vizito į Jerevaną.

Tais pačiais 2016 metais, kaip sužinota, Armėnijos pusė mėgino tartis „tiesiogiai“ su Abchazijos separatistais dėl krovinių tranzito per okupuotą teritoriją. Tačiau Suchumyje juos sutiko nepatikliai ir mainais į leidimą naudotis keliu pareikalavo pripažinti Abchazijos nepriklausomybę… Beje, Gruzijoje priimtame įstatyme „Dėl okupuotų teritorijų“ atvykimas į Abchaziją ir Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) be oficialiojo Tbilisio leidimo laikomas neteisėtu ir baudžiamas nemaža pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Ir šit naujas akibrokštas. Gegužės 16 d. viena Abchazijos gyventoja paskelbė internete nuotrauką, liudijančią į Armėniją ją atskridus su „Abchazijos respublikos pasu“. Jame matyti Armėnijos pasienio tarnybos spaudai apie atvykimą ir išvykimą. Išeitų, Armėnija pripažįsta „Abchazijos respublikos pasą“, taigi ir patį separatistų režimą?

Nuo pabėgėlių nepabėgti

Gruzijoje veikia ministerija, kokių būna ne dažnoje valstybėje – Priverstinai perkeltųjų iš okupuotų teritorijų ir pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo, trumpiau vadinama „Pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo“. Dabartiniu metu Gruzijoje įregistruota 280 055 pabėgėliai, arba 89 322 šeimos. Būstus turi 110 tūkstančių pabėgėlių – 38 670 šeimų, iš jų 15 600 šeimų aprūpinta būstais per pastaruosius 5 metus. Šiuo metu jiems statoma 2 134 butai.

2018 metų balandžio 25 d. Gruzijos užsienio reikalų ministras Michailas Džanelidzė kalbėjo viename aukštų forumų Jungtinėse Tautose: po „2008 metų Rusijos karinės agresijos“ okupuotose teritorijose susidarė „tarptautinis vakuumas“, ten neįsileidžiamos tarptautinės taikdarių stebėtojų misijos. „Šimtams tūkstančių perkeltųjų asmenų neleidžiama grįžti į jų namus, o ten likusieji yra diskriminuojami, jų pagrindinės teisės pažeidžiamos.“ Separatistiniai režimai neteisėtai suiminėja, grobia ir žudo žmones. Ministras priminė, kad prieš mėnesį Cchinvalio krašte okupacinis režimas sulaikė ir užmušė Gruzijos pilietį – perkeltąjį asmenį. Anksčiau Abchazijoje prie okupacinės linijos irgi nužudė perkeltąjį asmenį – žudikai ir ten liko laisvėje.

**Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.**

Paslaptinga 34 metų Gruzijos piliečio, buvusio Gruzijos ginkluotųjų pajėgų atsargos seržanto mirtis Pietų Osetijoje sukėlė tarptautinį skandalą. Teisingiau sakant, net ne pati mirtis, o atsisakymas atiduoti palaikus artimiesiems (atidavė po 26 dienų). Dėl to į Rusijos pusę, be Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, „Amnesty International“ organizacijų, JAV pasiuntinio Gruzijoje, kreipėsi ir Gruzijos armėnų katolikas Ilija II – jis paprašė Maskvos patriarcho Kirilo tarpininkauti, kad palaikai greičiau būtų atiduoti artimiesiems. Pietų Osetijos „saugumo tarnyba“ paaiškino įtarusi gruziną esant žvalgą diversantą, apsimetusį vaisių ir daržovių pardavėju. Sulaikytasis esą užpuolęs sargybinį, grumtynių metu nusiritęs laiptais ir miręs ligoninėje nuo žaizdų. „Saugumo tarnyba“ tvirtino šį Gruzijos pilietį 2008 metais prisidėjus prie taikių gyventojų žudymo 2008 metų rugpjūtyje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo laiku jis tarnavo tarptautinėje taikdarių misijoje Irake.

Niekur ir Armėnijai nesidėti nuo pabėgėlių. Praėjusių metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismo aukštieji rūmai priėmė dar vieną sprendimą byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“: Armėnijos vyriausybė turi išmokėti kiekvienam iš šešių ieškovų po 5 tūkstančius eurų materialinei ir moralinei žalai atlyginti, taip pat padengti bendrąsias išlaidas. 2015 m. birželio 16 d. EŽTT šioje byloje pripažino, kad esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartiniu metu didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Teismas nurodė sulaukęs daugiau kaip vieno tūkstančio skundų iš asmenų, kurie neteko savo gimtųjų namų Kalnų Karabacho konflikto metu, iš jų kiek daugiau kaip pusė nukreipta prieš Armėniją, likusi dalis – prieš Azerbaidžaną.

2018.06.21; 14:28

Gordijo mazgas

Gintaras Visockas. Kada meluoja Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas?

**Naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.**

Politikais negalima aklai pasitikėti. Pirmiausia reikia žiūrėti, ką jie daro, o tik paskui – ką šneka. Nes darbai – svarbiau už kalbas.

Mandagumo reveransai Rusijai

Ypač atidiems derėtų būti vertinant armėnų politikų pareiškimus. Įskaitant ir naująjį Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Jis vis dar mėtosi pažadais, jog išsaugos visus politinius, ekonominius ir karinius susitarimus su Rusija. Apie tai jis kalbėjo tuoj po išrinkimo nuvykęs į Kremlių ir asmeniškai susitikęs su Vladimiru Putinu. Girdi, Rusija tegul miega ramiai, armėnai niekur nepabėgs. Suprask, jie – amžini Rusijos sąjungininkai.

Kremlius kol kas lūkuriuoja – nepadarė jokių pareiškimų, leidžiančių suvokti, kaip iš tikrųjų vertina pasikeitimus Armėnijoje. Rusija vadovaujasi principu „pagyvensime – pamatysime“.

Beje, kur po išrikimo pirmiausiai skrido Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas – į Turkiją. Nieko keisto ir nuostabaus: turkai ir azerbaidžaniečiai – giminingos tautos. Jie – artimiausi broliai. JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trampas vienu iš pirmiausių oficialių kelionių pasirinko Izraelį ir Saudo Arabiją, tuo pademonstruodamas savo politinius prioritetus. Ir, kaip dabar matome, tai nebuvo atsitiktiniai vizitai (JAV perkėlė savo ambasadą Izraelyje ir nutraukė branduolinius susitarimus su Iranu). O Vladimiras Putinas tuoj po rinkimų nuskubėjo į Turkiją, parodydamas, kaip jam svarbu užsitikrinti šiuo metu su JAV ir Izraeliu besipykstančios Turkijos palankumą.

O naujasis Armėnijos ministras pirmininkas skuba į Sakartvelą (Gruziją). Kodėl važiuoja į Tbilisį?

Armėniškus politinius užkulisius perprasti nėra lengva. Iki N.Pašiniano išrinkimo Armėnija buvo panaši į Rusijos valdomą karinę bazę, kurios pagalba Kremlius daro milžinišką įtaką visam Kaukazui. N.Pašinianas su savo opozicine partija „ELK“ tuo metu buvo tarsi Vakarų įtakos salelė, smerkianti Armėnijos pataikavimą Rusijai. Kaip bus darbar, – kol kas niekas nežino.

Rusijos kritika – nuoširdi ar apsimestinė?

Galima tik skaičiuoti, analizuoti, spėlioti: kiekviena vieša N.Pašiniano kalba persunkta ištikimybės Rusijai lozungais. Bet nepamirškime, kad iki vadinamosios „meilės revoliucijos“ Armėnijoje, kai tuometinis šios šalies prezidentas Seržas Sargsianas ir jo klanas su Rusija skubėjo pasirašyti Jerevaną supančiojančius karinius – pramoninius susitaimus, paverčiančius Armėniją beteise Kremliaus provincija, N.Pašinianas priešinosi šiai prorusiškai politikai. „Tokiomis sutartimis Rusija po kruopelytę iš mūsų atima nepriklausomybę, o mes ramiai stebime šį procesą“, – kadaise sakė N.Pašinianas. Dabar jis turi tokias dideles galias, kad S.Sargsiano klano pasirašytus susitarimus lengvai anuliuotų, jei tik panorėtų. Bet ar taip pasielgs?

N.Pašinianas prisiekė Rusijai ištikimybę, bet į savo Ministrų kabinetą pasikvietė griežtų antirusiškų pažiūrų Babkeną Ter – Grigorianą. Šis armėnas užėmė Diasporos ministro pavaduotojo kėdę. Iki tol jis vadovavo Sorošo fondui Armėnijoje. Jis asmeiškai yra protestavęs prie Rusijos ambasados Jerevane, reikalaudamas nešdintis rusų karinėms pajėgoms lauk. Jis pasižymėjo dar ir tuo, kad protestų metu rankose laikė asmeniškai Vladimirą Putiną įžeidžiančius plakatus.

Beje, Babkenas Ter – Grigorianas yra Prancūzijos armėnas, jis yra gyvenęs JAV. Kai 2013-aisiais metais į Armėniją oficialios viešnagės atskrido pats V.Putinas, šis armėnas asmeniškai aikštėse klijavo pašiepiančius plakatus, esą į Jerevaną atskubėjo „Seržo Sargsiano tėvelis“. „Mes nenorime būti Rusijos kolonija“, „Armėnija ne savo noru buvo priversta įstoti į Eurazijos ekonominę sąjungą – ją šantažavo“, – šie B. Ter – Grigoriano žodžiai užfiksuoti vokiečių leidinyje „Die Zeit“. Būtent šiam armėnui dabar pavesta kuruoti milijoninę armėnų diasporą Rusijoje. Kaip jis ją pakreips?

**Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.**

Taip pat svarbu žinoti, kas užėmė Armėnijos Švietimo ministro postą. Ogi Arikas Arutiunanas. Būtent šis armėnas rusiškąją kirilicą yra pavadinęs „šiukšlių kibiru“. Būtent jis pritarė Jerevano politikai išstumti rusų kalbą ne tik iš mokyklų, universitetų, bet ir viešojo gyvenimo. Jei šis armėnas bus nuoseklus, jis neturėtų bičiuliautis su Rusija.

Štai Armėnijos valstybės kontrolės tarnybos vadu tapo Davidas Sanasarianas. Jis yra pasižymėjęs kaip aršus Rusijos kritikas. Jis, protestuodamas prie Rusijos ambasados Jerevane, turėjo atsinešęs plakatus su užrašais „Puttinas – teroristas“, „Tegul Rusija supūna“. Jis svaidė supuvusius kiaušinius Rusijos ambasados link. Jis reikalavo, kad iš Armėnijos išsinešdintų Rusijos kariuomenės pasieniečiai.

Tad jei atidžiai vertinsime N.Pašiniano kadrų politiką, jis vargu ar siekia išsaugoti draugiškus santykius su Rusija. Bet kur tada dėti N.Pašiniano viešus pažadus Kremliui, jog Armėnija liks ištikima Rusijos vasalė? Akivaizdu, kad N.Pašinianas gudrauja. Ji meluoja – tik nežinia kada ir kam meluoja? Ir ar galima pasikliauti tuo, kuris akivaizdžiai meluoja?

Armėniška politika Sakartvele

Ypač svarbus politiniu požiūriu N.Pašiniano vizitas į Gruziją (Sakartvelas). Sakartvele jis susitiko su šalies premjeru Georgijumi Kvirikašviliu. Sakartvelo premjeras pagarsėjo tuo, kad deda visas pastangos, jog šalis dar 2021-aisiais įstotų į NATO. Manoma, kad artmiausiu metu Gruzija, nepaisant Rusijos priešinimosi, taps kandidate į NATO, o po kelerių metų, panašiai kaip ir Juodkalnija, bus oficialiai pakviesta įstoti į Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansą.

Naujausia Gruzijos istorija – labai įdomi. Kad ir kaip Rusija trukdė, okupuodama Abchaziją ir Pietų Osetiją, Sakartvelas nenumaldomai juda Vakarų pusėn. Rusijai sulaikyti Gruzijos nepavyksta net pačiomis bjauriausiomis intrigomis: „Taika mainais į teritorijas“, „Separatizmas mainais į integraciją Europon“. Ši ardomoji Rusijos taktika patyrė fiasko, nors ir pridarė Sakartvelui daug bėdų ir rūpesčių: karine jėga atplėšia teritoriją, o paskui šantažuoja grąžinsianti žemes, jei Tbilisis atsisakys draugystės su Vakarais.

Tad N.pašiniano vizitas į Gruziją – iškalbingas. Kremliui tai neturėtų patikti. Juolab kad Gruzijos stojimui į NATO viešai ir atvirai pritaria tiek NATO generalinis sekretorius Jensenas Stoltenbergas, tiek JAV valstybės sekretorius Maikas Pompeo. Juolab kad N.Pašinianas yra viešai pareiškęs, jog į Sakartvelą vyksta ne atsitiktinai, jog šis vizitas – simbolinis.

Bet dar visai neseniai Armėnija savo kaimynės Gruzijos atžvilgiu elgėsi kiauliškai. Kai Sakartvelas kentė nuo Rusijos politinių ir karinių intrigų atplėšiant Abchazijos, Pietų Osetijos žemes, panašiai Sakartvelą terorizavo ir oficialusis Jerevanas. Oficialusis Jerevanas visomis išgalėmis kurstė armėnišką separatizmą Sakartvelo teritorijoje Džavachetijoje (ten gyvena gausi armėnų diaspora). Taigi Rusija iš Gruzijos siekė atimti Abchaziją ir Pietų Osetiją, o Armėnija – Džavachetiją. Gruzinams teko gintis dviem frontais. Armėnų bandymas užvaldyti Džavachetiją buvo tarsi dūris į nugarą.

Įsidėmėtina ir tai, kad Armėnija įvėlė gruziją į religinį karą, esą visi senieji gruzinų vienuolynai iš tiesų yra armėniški. Armėniška okupacija pakvipo ir tuo metu, kai oficialusis Jerevanas sumanė tiesti specialų geležinkelį iš Džavachetijos į Armėniją, siekdamas palengvinti armėnų emigraciją į gruziniškas žemes.

Tad labai svarbu, ar naujasis Armėnijos premjeras N.Pašinianas atsisakys teritorinių ir politinių pretenzijų Gruzijai. Taip pat svarbu, ar N.Pašinianas atsisakys tokių pačių pretenzijų Turkijai ir kaip elgsis (priims ar atstums) su kurdais, kurie kelia rimtų rūpesčių turkų kariuomenei. Jei Sirijos kurdamas bus leidžiama apsigyventi Armėnijoje, – viena medalio pusė. Bet jei jie bus nukreipiami ir į iš Azerbaidžano atimtą ir šiuo metu armėnų administruojamą Kalnų Karabachą, – turėsime dar sudėtingesnę situaciją. O jei kurdai, atsidūrę Armėnijos įtakoje, bus nuteikiami antiturkiškai, – turėsime tikrą painiavą.

Koks premjero požiūris į Kalnų Karabachą?

Taip pat sarbu, ar N.Pašinianas išdrįs atsisakyti teritorinių pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą. Juk iki šiol Armėniją valdė aršūs vadinamojo Kalnų Karabacho klano atstovai, reikalaujantys absoliučios šio regiono nepriklausomybės nuo Azerbaidžano. N.Pašinianas nepriklauso šiam klanui. Bet jis priklauso Jerevano politinei grupuotei, kur aiškių nuostatų nei dėl Kalnų Karabacho, nei dėl Džavachetijos, nei dėl kurdų nėra pareiškusi.

Tad kol žinome tik tiek, kad naujojo Armėnijos premjero politika – labai prieštaringa. Jo dalinami pažadai sunkiai įgyvendinami. Jis nesugebės tuo pačiu metu būti geras ir Vakarams, ir Rusijai, ir armėnų separatistams, ir Azerbaidžanui su Turkija. Tik kaip atspėti, ką N.Pašinianas vedžioja už nosies?

2018.06.01; 10:45

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Leonas Jurša. Azerbaidžano valstybingumo 100-metis: taikios kaimynystės pamatai

**Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Prieš 100 metų Pietų Kaukaze susikūrė nepriklausomos Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos respublikos. Ir gruzinai šoka dainuoja, ir azerbaidžaniečiai neliūdi. Tik armėnai nepaliauja raudoję, kad prieš 100 metų juos nuskriaudė. Ir atranda pritariančių balsų.

Jubiliejinės kaltųjų paieškos

Neseniai Rusijos visuomeninis-politinis leidinys Lenta.ru išspausdino tekstą su Azerbaidžaną kaltinančia antrašte – „При поддержке Азербайджана армян вынудили покинуть родину“. Rusiškai parašyta ne visada pavyksta tiksliai išversti į lietuvių kalba, tačiau šiuo atveju ir geriausias rusų kalbos žinovas sutriktų – „Su Azerbaidžano palaikymu armėnus privertė palikti tėvynę“? Su pagalba? Pritarimu? Toliau aišku: „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ (Их резали турки, убивали соседи-мусульмане и предавала Россия)… Fotografija „Armėnė ir jos vaikai trėmimo į Sirijos dykumą metu“… Galiausiai sužinome ir pokalbio temą: prieš 100 metų, suirus neseniai įkurtai Užkaukazės demokratinei federacinei respublikai, politiniame pasaulio žemėlapyje vėl atsirado nepriklausoma Armėnijos valstybė. Apie tai – leidinio žurnalisto pokalbis su Armėnijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, istorijos daktaru, profesoriumi Karenu Chačatrianu.

Taigi prieš 100 metų, kai radosi valstybė, kažin kas vertė armėnus palikti tėvynę, o Azerbaidžanas tuos nežinomus piktadarius palaikė? (Jeigu nebūtų palaikęs, tai gal nebūtų ir privertę?) Kas tie armėnus žudę kaimynai musulmonai – irgi azerbaidžaniečiai? Kadangi kabutės antraštėje reiškia pašnekovo žodžius, ieškome atsakymo, kur ir kaip istorikas tai pasakė.

Iš profesoriaus žodžių sužinome, kad Armėnijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta istorinės Rytų Armėnijos teritorijoje, kuri nuo XIX pradžios buvo Rusijos imperijos sudėtyje (1828 – 1840 metais Armėnų sritis, vėliau – Erivanės gubernija). Netrukus suprantamai iškilo reikalas dėl Rytų Armėnijos ir Vakarų Armėnijos suvienijimo ir 1919 m. gegužės 28 d., tai yra praėjus lygiai vieniems metams nuo Armėnijos respublikos paskelbimo, vyriausybė priėmė istorinį aktą dėl vieningos ir nepriklausomos Armėnijos. Reikalas, tiesa, neišdegė… Bet Azerbaidžanas dėl to, atrodo, nekaltas.

Štai: „Kaimynų nesantaika“. Žurnalistas sako, kad tą pačią 1918 m. gegužės 28 d. buvo paskelbta Azerbaidžano Demokratinė Respublika, ir klausia pašnekovo, kodėl iš pat pradžių santykiai tarp dviejų naujų valstybių, švelniai kalbant, nesusiklostė. Profesorius pradeda nuo to, kad tarp armėnų ir Kaukazo totorių, gyvenusių tose žemėse, kur susikūrė Azerbaidžano Respublika, nesutarimų bei pykčių būta ir Rusijos imperijos laikais. Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę, tarp jų iš karto kilo nesutarimai dėl sienų, privedę iki karo. Be teritorinių pretenzijų, – aiškina profesorius, – Azerbaidžane parodė visišką solidarumą su Turkijos politika pamėginti susidoroti ir su rytiniais armėnais, neleisti sukurti armėnų valstybės. Visa tai sutrukdė susiklostyti normaliems santykiams tarp dviejų naujai susikūrusių valstybių.

**Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.**

Toliau žurnalistas klausia, ar Nachičevanė bei Karabachas didžiųjų valstybių – Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų sprendimu irgi turėjo tekti nepriklausomai Armėnijai. Profesorius: anglų karinė atstovybė sutiko, kad Nachičevanę valdytų Armėnijos Respublika ir dėl to 1919 metų gegužės pradžioje buvo pasirašytas atitinkamas dokumentas. Deja, Turkijos ir Azerbaidžano palaikoma krašto musulmonų dauguma grasindama sunaikinimu netrukus privertė tūkstančius armėnų palikti savo gimtuosius židinius. Dėl Karabacho istorikas nieko nepaaiškino. Apskritai, armėnų istoriko žodžiais, turkų-armėnų kare 1920 metais Sovietų Rusija siuntė turkams ginklus, šelpė pinigais ir beveik iš visų pusių priešų supama armėnų respublika buvo pasmerkta. Be to, Armėnijos sąjungininkės – Vakarų valstybės parodė nusikalstamą neveikimą.

Taigi profesorius pasakė, kad sukurti „vieningą ir nepriklausomą Armėniją“ sutrukdė turkai, jiems ginklus tiekė Sovietų Rusija, turkų politikai pritarė Azerbaidžanas ir nė piršto dėl armėnų nepajudino Vakarų valstybės. Žurnalistui iš viso pasakyta svarbiausia pasirodė, kad Nachičevanėje armėnus privertė palikti gimtuosius židinius būtent Azerbaidžano palaikomi šiame krašte gyventojų daugumą sudarantys musulmonai.

Tai, kad teksto antraštėje neliko pašnekovo nurodytos Turkijos, galima suprasti: Maskva pastaruoju metu sutaria su Ankara, o vienas iš pagrindinių Rusijos naujienų internetinių leidinių, Lenta.ru, dabar laikomas Kremliaus projektu (nuo 2014 metų, kai atleido vyriausiąją redaktorę ir redakciją paliko daugiau kaip pusė žurnalistų). Kita vertus, ir su Azerbaidžanu Rusija nesipyksta. Ir vis dėlto viskas atrodo taip, tarytum kažin kas autoriaus ar redaktoriaus labai paprašė: užpliekite Azerbaidžanui! Juk sunku patikėti nesuprantant, jog ginklų tiekimas yra didesnė blogybė negu nežinia ką reiškiantis palaikymas.

Tekstas sukėlė skaitytojų diskusiją, o kai kurie jos dalyviai kaip reikiant susipliekė… Vienas komentatorius pasiskundė, kad moderatorius pašalino jo pirmą komentarą: šio straipsnio nereikėjo spausdinti, nes jis nieko neduoda abiem tautoms, tik kursto neapykantą. Straipsnis ne tik iškraipo faktus. Jis kaitina armėnų pyktį – mes nieko nenusikaltome, o mus nuskriaudė! Jis kursto azerbaidžaniečių neapykantą, nes jame rašoma, kad tokios tautos iki praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių iš viso nebuvo. Melas. Tačiau rusų leidiniai kaip mantrą kartoja armėnų peršamas pasibaisėtinas klastotes be jokių dvejonių ir gėdos… Kitas komentatorius Lenta.ru tekstą pavadino paskviliu: ar ne kartą šiame paskvilyje minėtų Turkijos ir Azerbaidžano ekspertai irgi gaus galimybę pasisakyti?

Azerbaidžaniečiams nusileidus, armėnai ėmė lipti ant galvos

Anot profesoriaus, „vieningos ir nepriklausomos Armėnijos“ teritorija turėjo apimti 160 tūkstančių kvadratinių kilometrų ir siekti Juodąją jūrą… Paprastai armėnų autorių rašomi straipsniai apie Pirmąją respubliką pradedami nuo išsamaus išvardijimo žemių, į kurias ji pretendavo. O pretendavo teisėtai, nes šiose teritorijose daugėjo armėnų gyventojų: pradedant 1917 metais turkų iškeldinti armėnai pradėjo grįžti į gimtąsias vietas, atstatinėti savo namus ir dirbti žemę. (dic.academic.ru). Visiems bėgėliams sugrįžus, armėnai Vakarų Armėnijoje būtų sudarę apie 2 milijonus žmonių (https://ru.wikipedia.org).

Iš tikrųjų nepriklausomos respublikos paskelbimo dieną armėnai nežinojo, kur eis jų valstybės sienos, neturėjo sostinės nei „Vakarų Armėnijoje“ (kur Rytų Anatolija), nei „Rytų Armėnijoje“ (Pietų Kaukaze). Tačiau rasime parašyta, kad valstybės kūrėjai pasirinko Jerevaną (tada Erivanę). Gegužės 29 d. Azerbaidžano nacionalinės tarybos posėdyje vyriausybės pirmininkas Fatali Choiskis pranešė apie derybas su Armėnų nacionalinės tarybos atstovais dėl Azerbaidžano ir Armėnijos sienų ir kitų dalykų: Armėnijai reikalingas politinis centras. Aleksandropolį (Giumrį) užėmus turkų kariuomenei, tam tetinka Erivanė (Эривань), todėl miesto perleidimas armėnams yra neišvengiamas. Kalbėję dar keturi tarybos nariai pripažino, kad Erivanės perleidimas yra istorinė būtinybė, neišvengiamas blogis. 16 narių balsavo už, vienas – prieš, trys – susilaikė. Tą pačią dieną Choiskis parašė užsienio reikalų ministrui Mamedui Gadžinskiui: Mes padarėme galą visiems ginčams su armėnais, jie priims ultimatumą ir nutrauks karą (iki kovo mėnesio iš Rytų Anatolijos pasitraukę armėnų ginkluoti būriai vien buvusioje Erivanės gubernijoje nusiaubė 198 gyvenvietes). Mes perleidome jiems Erivanę.

1918 m. liepos 31 d. Choiskis pasiuntė Stambulo derybose dalyvaujančios Azerbaidžano delegacijos pirmininkui Mamedui Rasulzadei žemėlapius su juose paženklintomis Azerbaidžano sienomis ir priesaku jas visais būdais ginti. Kaip antai: armėnams pareiškus pretenzijas į Karabachą, atsisakyti jiems perleisti Erivanę ir dalį Kazacho apskrities (Jelizavetpolio gubernijos rytiniame pakraštyje); armėnams laikantis anksčiau pasiekto žodinio susitarimo, galima būtų net perleisti jiems Erivanės apskrities dalį, žemėlapyje apibrėžtą punktyru…

**Azerbaidžano kareiviai iškėlę nacionalinę Azerbaidžano vėliavą**

Dabar daugelis Azerbaidžano istorikų ir politikų mano šį Azerbaidžano nacionalinės tarybos sprendimą buvus abejotiną ir net klaidingą. Esą Batumio derybose (truko nuo 1918 m. gegužės 11 d. iki birželio 4 d., kai buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Osmanų imperijos ir spėjusiomis savarankiškumą paskelbti Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikomis) Azerbaidžano atstovai sutiko perleisti Erivanę su kai kuriomis aplinkinėmis teritorijomis turkų spaudžiami. Savo ruožtu Armėnija įsipareigojo iškeldinti iš Baku armėnų karinius dalinius, nutraukti armėnų gaujų siautėjimą musulmonų gyvenamose apskrityse, garantuoti musulmonams teisę laisvai išpažinti tikėjimą ir mokytis gimtąja kalba Erivanėje ir kitose jai paliktose teritorijose (apie 12 tūkstančių kv. kilometrų); Armėnija turėjo atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui.

Armėnai nenutraukė karo, kaip to tikėjosi Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Choiskis. 1918 metų vasaros pradžioje iš Turkijos parsiradusi armėnų kariauna, vadovaujama Andraniko Ozaziano, įsibrovė į Zangezurą – buvusią Jelizavetpolio (Giandžios) gubernijos apskritį. Siaubė kaimus, žudė musulmonus, ginė juos iš namų. Prancūzų misija Kaukaze pripažino, kad Andraniko ir vietinio armėnų komiteto veiksmai prieš totorius buvo nežmoniški. Su Andraniko kariauna iš Turkijos atslinko 30 tūkstančių armėnų pabėgėlių: dalis liko Zangezure, o kiti patraukė į Erivanės apskritį.

Pasirašius Mudroso paliaubas (1918 m. spalio 30 d.), Turkija pasitraukė iš Pietų Kaukazo, užleisdama vietą Santarvės atstovams. Vokiečiai pareikalavo iš armėnų liautis puldinėjus Karabachą ir šie pritilo, tačiau neilgai tvėrė. Į Azerbaidžaną sugrįžusių britų karinės atstovybės vadas generolas Tomsonas pasiskelbė Baku generalgubernatoriumi ir tapo tikruoju krašto valdytoju. Gruodžio pradžioje jis pasiuntė Giandžios, Kazacho ir Džavanširo apskričių armėnų vadeivoms telegramas, reikalaujančias nustoti smurtavus prieš musulmonus. Telegramose įsakyta visiems armėnams pranešti: sėdėti savo namuose ir nekelti galvos. Nepaklusę šiam įsakymui atsakys už pralietą kraują ir piktadarystes. Metams baigiantis, Armėnija pradėjo karą su Gruzija…

Lenta.ru žurnalisto parašymas „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ reiškia, kad ir vidurinis šio sakinio narys yra valstybė. Jeigu turima galvoje karai, tai „juos“ žudė ir kaimynai krikščionys – Gruzijos kariuomenės kariai. Krikščionys šaudė vienas į kitą, o musulmonai, tai matydami, trynė delnus? 1918 m. gruodžio 20 d. Azerbaidžano nacionalinio parlamento nariai neeiliniame posėdyje su giliu dvasiniu jauduliu išklausė liūdną pranešimą apie kruvinus susirėmimus tarp kaimyninių Armėnijos ir Gruzijos respublikų. Ir pasiuntė jų vyriausybėms kreipimąsi, raginantį sustabdyti kraujo liejimą ir neleisti Užkaukazei vėl panirti į kruviną verpetą, nes šiame kraujyje ir gaisre – mūsų laisvės ir nepriklausomybės žūtis.

Patys muša, patys šaukia

Armėnų profesorius Lenta.ru žurnalistui kalba apie Vakarų valstybių – Santarvės narių nusikalstamą neveikimą. Tiesa, pripažįsta anglų karinės atstovybės palankumą armėnų pretenzijoms į Nachičevanę (Rusijos imperijoje – Erivanės gubernijos apskritis, dabar – autonominė respublika Azerbaidžano sudėtyje). Daugelį dešimtmečių sovietiniai istorikai tylėjo ir dabar ne per daugiausia rašoma apie kalbamuoju metu „istorinėse Armėnijos žemėse“ vietinių musulmonų nacionalinių tarybų paskelbtas dvi respublikas.

Kaip tik profesoriaus nurodytoje Nachičevanėje musulmonai 1918 m. lapkričio 3 d. paskelbė Arakso respubliką; kitų metų vasaros pradžioje armėnai ginklu užėmė Nachičevanės miestą anaiptol ne be „santarvininkų“ pritarimo. 1918-ųjų gruodžio mėnesį susikūrė musulmoniška Pietvakarių Kaukazo respublika su centru Karso mieste. 1919 metų pradžioje ten buvo išrinktas parlamentas, vėliau sudaryta vyriausybė, užsibrėžusi laikytis neutralumo ir gerų santykių su visomis valstybėmis – britų karinė atstovybė tam iš pradžių neprieštaravo; vyriausybė rengėsi pasiųsti savo atstovus į Taikos konferenciją. Tačiau 1919 m. balandžio 12 d. anglai suėmė 35 vietinio parlamento ir vyriausybės narius; tą pačią dieną į „Karso respubliką“ įžengė grįžtančiais pabėgėliais apsimetę armėnų kariai, vedęsi Erivanės paskirtą „srities gubernatorių“.

Armėnai iš kailio nėrėsi juodindami Karso ir Arakso respublikas Santarvės valstybių akyse – esą turkai nori išsaugoti savo įtaką šiuose kraštuose, atkirsti „Rytų Armėniją“ nuo „Vakarų Armėnijos“, o Azerbaidžanas veržiasi susilieti su Osmanų imperija į vieną musulmonų karaliją nuo Viduržemio jūros iki Indijos vandenyno. Armėnų ir gruzinų atakuojama „Karso respublika“ šaukėsi Azerbaidžano vyriausybės paramos, tačiau ši tegalėjo viena – protestuoti. 1919-ųjų vasarai baigiantis vyriausybės pavedimu Azerbaidžano delegacija Paryžiuje įteikė Taikos konferencijos pirmininkui protestą dėl Santarvės atstovų nuolaidžiavimo armėnams. Azerbaidžano atstovai nurodė būsiant teisinga Karso srities valdymą palikti „santarvininkų“ rankose ir išvesti iš ten kitų kariuomenių dalinius. Dėl Nachičevanės, Erivanės (dalies) ir dar dviejų apskričių, kur akivaizdžią gyventojų daugumą sudaro musulmonai – tos pačios tautybės, to paties tikėjimo, kalbantys ta pačia kalba, kaip ir tikrieji Azerbaidžano gyventojai, tai šios apskritys neabejotinai turi likti Azerbaidžano vyriausybės pavaldume.

Rusų kalba leidžiamas laikraštis „Azerbaidžan“ musulmonų padėtį pačioje Armėnijos Respublikoje 1919-ųjų metų vasarą pavadino tragiška. Prie Erivanės artinantis turkų kariuomenei, musulmonai – turtingiausių namų ir didžiausių sodų savininkai pasitraukė iš miesto. Jų paliktą turtą užgrobė iš Turkijos atplūdę armėnų pabėgėliai. Pripažinusius Armėnijos valdžią ir grįžtančius į Erivanę pakeliui apiplėšė ginkluoti armėnai. Sugrįžusių namų ir sodų savininkų armėnai pabėgėliai neįleido į jų valdas. Armėnų vyriausybė verčia tūkstančius nuskurdusių, alkanų, ligotų musulmonų gyventi po atviru dangumi. Musulmonų patirtų kančių neįmanoma aprašyti…

Rugpjūčio pabaigoje Armėnijos parlamento nariai socialistai-revoliucionieriai (iš 80 deputatų tik aštuoni nepriklausė „Dašnakcutiun“) pareikalavo iš vidaus reikalų ministro pasiaiškinti, kodėl daugelyje gyvenamųjų vietovių totorius gyventojus žudė, ginė iš namų, plėšė jų turtą, tuo tarpu vietinė administracija ne tik nestabdė, tačiau netgi pati dalyvavo plėšimuose ir pogromuose.

Karabachas: kas sužlugdė paliaubas

1919 metų pradžioje Paryžiaus taikos konferencija paskelbė, kad ginčytinose teritorijose bet kokie vienpusiai veiksmai neleistini ir bus griežtai tramdomi. Birželio pradžioje armėnai atidengė ugnį Šušos mieste. Gali būti, ginklo griebtasi nepavykus įvesti savo valdžią Karabache be triukšmo. To meto Armėnijos vyriausybės ir vietinių armėnų veikėjų susirašinėjime pabrėžiama: Ypatingai būtina imtis energingiausių veiksmų armėnų valdymui įvesti jų gyvenamose Karabacho dalyse. Tai yra itin neatidėliotinas uždavinys. Negalima gaišti nė valandos. Iš Erivanės į Karabachą pasiųsta komisija turėjo atgabenti daug pinigų ir šovinių, veikti be triukšmo ir slėpti tikrąją savo priklausomybę: Būtina, kad visi asmenys, įvedantys civilį valdymą, veiktų ne Respublikos vardu…

Į Šušos miesto armėnų kvartalą iš tikrųjų atgabeno daug ginklų, tačiau jie nepadėjo – krašto generalgubernatorius Chosrovas Sultanovas ryžtingai numalšino sukilimą, jam vadovavusius vietinio armėnų komiteto narius ištrėmė iš Karabacho. Apie armėnų nepritarimą sprendimui palikti Karabacho ir Zangezuro apskritis Azerbaidžano pavaldume generolas Tomsonas pasakė: Kai kurie armėnai labai nusivylę, kad britų okupacija nesuteikė jiems galimybės atsikeršyti. Jie nenori pripažinti to, kad viską nuspręs Taikos konferencija, o ne karinės pajėgos.

1919 m. rugpjūčio 15 d. 7-asis Karabacho armėnų suvažiavimas pritarė anksčiau pasirašytam laikinajam susitarimui su Azerbaidžano vyriausybe. Šio dokumento įžangoje sakoma, kad Karabacho kalnuotosios dalies pavaldumas priklausys nuo Taikos konferencijos sprendimų, tačiau bet kuriuo atveju armėnai ir musulmonai turės gyventi kartu. Iki priimant sprendimą Paryžiuje armėnų gyvenamos Karabacho sritys lieka Azerbaidžano Respublikos sienose. Visų gyventojų teisėms ginti prie generalgubernatoriaus administracijos įkuriama Taryba, į kurią azerbaidžaniečiai ir armėnai renka po tris atstovus. Armėnų bendruomenė renka savo nacionalinę tarybą. Gali būti kviečiami bendri azerbaidžaniečių ir armėnų atstovų suvažiavimai… Vyriausybė garantuoja, kad niekas nebus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, anksčiau dėl šito iš Karabacho išvykę armėnai gali sugrįžti ten, kur gyveno; garantuojama žodžio, spaudos, susivienijimų laisvė…

Rugpjūčio 25 d. kalbėdamas parlamento posėdyje Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Nasibas Usubekovas pasidžiaugė, kad Karabache pavyko sugrąžinti rimtį nepraliejus nė lašo kraujo. Po trijų mėnesių, pristatydamas parlamente vyriausybės veiksmų programą, jis siūlė Karabacho patyrimą (armėnų nacionalinės mažumos teisių pripažinimas, armėniškų mokyklų statyba ir kt.) taikyti ir maištininkų rankose tebesančioje kaimyninės Zangezuro srities dalyje. (Lapkričio 23 d. Azerbaidžanas ir Armėnija pasirašė susitarimą visus nesutarimus spręsti derybomis ir ginklo jėga nesikėsinti į kitos pusės kontroliuojamas teritorijas. Azerbaidžanui išvedus savo karius iš Zangezuro, armėnai užpuolė ir nusiaubė čia apie 40 musulmonų gyvenviečių.) Mes siekiame viską spręsti taikiai ir tai patvirtiname ne žodžiais, o darbais, – dar pasakė parlamente vyriausybės pirmininkas ir pareiškė viltį kaimynus paseksiant jų pavyzdžiu: – Mes turime atsiminti, kad ir Azerbaidžano, ir Armėnijos ateitis susijusi su tautinių mažumu teisių gerbimu.

Taika Karabache truko 7 mėnesius – armėnai vėl sukilo per 1920-ųjų pavasario lygiadienį, naktį iš kovo 22 į 23 d., kai musulmonai šventė savo Naujuosius metus. Armėnai užpuolė azerbaidžaniečių įgulas Šušoje, Hankendyje ir kitose vietovėse, užėmė Askerano tvirtovę pakeliui iš Šušos į Agdamą. Tai buvo ne sukilimas, o tikriausias nepaskelbtas karas. Iš Zangezuro pusės į Karabachą įsiveržė Armėnijos reguliariosios kariuomenės daliniai (Jerevanas oficialiai neigė Armėniją dalyvaujant šiuose įvykiuose). Baku pasiuntė į Karabachą beveik visą savo kariuomenę (iki 20 tūkstančių karių). Karas truko 12 dienų ir jį laimėjo azerbaidžaniečiai, tačiau pergalės vaisiai buvo kartūs. Baku galvas pakėlę bolševikai žvelgė į šiaurę, iš kur artinosi Raudonoji armija. Balandžio 27 d. vėlų vakarą Azerbaidžano nacionalinis parlamentas nutarė taikiai perduoti valdžią komunistams – kad nebūtų kraujo praliejimo. Maskvos bolševikų kariuomenė užėmė Baku be mūšių. Tūkstančiai azerbaidžaniečių karių tuo metu tebebuvo Karabache…

36 tomai tragedijos liudijimų

1918 m. liepos 15 d. Giandžioje įvykusiame Azerbaidžano vyriausybės posėdyje nutarta įsteigti Ypatingąją tyrimo komisiją. Tam paskatino Užsienio reikalų ministro Mamedo Gadžinskio pranešimas, kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia ginkluoti armėnų būriai ir kitos gaujos, prisidengusios bolševikų vardu, žvėriškai žudo taikius musulmonus, plėšia jų turtą, o Europą tepasiekia šių gaujų vadeivų skleidžiami melagingi pranešimai. Vyriausybė pavedė Ypatingajai tyrimo komisijai tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų prieš musulmonus gyventojus aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų kalbomis.

**Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų dalį pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje – jiems pasiuntė 6 tomus dokumentų, liudijančių apie armėnų dalyvavimą musulmonų masinėse žudynėse Baku, Šemachoje, Kuboje, taip pat apskrityse (уездах). Tą patį liudijantys dokumentai buvo pateikti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūroje. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų. Daugiau kaip pusė jų buvo suimta. Visus įtariamuosius amnestavo 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto.

Ypatingoji komisija nustatė, kad 1918 metų kovo 30 d. – balandžio 1 d. Baku mieste buvo nužudyta apie 12 tūkstančių musulmonų gyventojų. Žudynes sukurstę bolševikai siekė sutriuškinti Baku mieste vis daugiau šalininkų įgyjančią nacionalinę demokratinę partiją „Musavat“. Ši partija praėjusį rudenį įvykusiuose Baku tarybos rinkimuose gavo apie 40 procentų rinkėjų balsų. „Musavat“ siekė azerbaidžaniečių nacionalinės autonomijos, kurioje bolševikams nebuvo vietos. Sprendėsi Užkaukazės likimas, – aiškino, kodėl reikėjo pirma dingstimi ginklu užpulti musulmonų partiją, bolševikų vadas Stepanas Šaumianas. – Jiems paėmus viršų Baku, miestas būtų buvęs paskelbtas Azerbaidžano sostine.

Pats Šaumianas (ištikimo armėnų tautos sūnaus vardu nuo sovietinių laikų vadinama dabartinė „Kalnų Karabacho respublikos sostinė“ Stepanakertas) aiškino Baku kilus pilietinį karą. Jis parašė ataskaitoje savo vadams Maskvoje, kad armėnų partijos „Dašnakcutiun“ ginkluotų būrių (3-4 tūkstančiai žmonių) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Persų pasiuntinys, tuščiai mėginęs taikyti priešininkus ir gelbėti Persijos valdinius, visa tai pavadino musulmonų skerdynėmis, kurias sukurstė ginkluotos armėnų pajėgos. Didžiosios Britanijos pasiuntinys aiškino, kad bolševikai vieni niekada nebūtų ryžęsi pulti musulmonų; armėnų prisidėjimą prie bolševikų jis pavadino viena didžiausiu Armėnų nacionalinės tarybos klaidų jos istorijoje ir dėlto kalčiausia esanti armėnų politinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Armėnų vadeivų vedami baudėjų būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus Baku apylinkėse ir kituose Azerbaidžano miestuose. Ypač nukentėjo Šemacha, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkstančiai taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla; nusiaubta 72 kaimai apylinkėse. Kuboje taikius gyventojus žudė armėnų sudaromas būrys (1920 metų rudenį Armėnijoje valdžią užgrobę bolševikai nugalabijo šio būrio vadą Amazaspą ir kitus suimtus buvusius savo bendražygius neįprastu būdu – užkapojo kirviu, tuo tarpu šio būrio komisaras iškopė į aukščiausius Sovietų Sąjungoje postus – Anastazas Mikojanas)… Ypatingosios tyrimo komisijos duomenimis, Baku, kituose miestuose ir srityse iš viso nužudyta 30 tūkstančių musulmonų.

Ypatingoji komisija, suprantama, veikė Azerbaidžano respublikos sienose, o musulmonų žudynių buvusioje Erivanės gubernijoje aplinkybės daugeliu atveju taip ir liko nežinomos. Antai 1918 m. vasario 17 – 21 dienomis pulkininko Pirumovo vadovaujami armėnų reguliariosios kariuomenės daliniai nušlavė nuo žemės paviršiaus 21 azerbaidžaniečių kaimą. Nušlavė – nes griovė iš patrankų; gyventojų likimas – nežinomas… Akivaizdu štai kas: 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR priskaičiuota 12 tūkstančių azerbaidžaniečių, kai 1916 metais penkiose Erivanės gubernijos apskrityse, tekusiose sovietinei Armėnijai, gyveno 246,5 tūkstančio „Aderbeidžano totorių“. Per paskesnius dvejus metus sugrįžo 60 tūkstančių čia gyvenusių azerbaidžaniečių ir 1922 metais Armėnijos SSR jų gyveno 72 596 žmonės.

1921 metais Armėnijai tekusioje Zangezuro apskrities vakarinėje dalyje 6,5 tūkstančio azerbaidžaniečių sudarė vieną 1/10 visų gyventojų (armėnai – 89,5 %), kai tuo tarpu 1916 metais apskrityje jų buvo 119,5 tūkstančio (53,3%). 1992-1994 metų Armėnijos-Azerbaidžano karo metų armėnai okupavo ir likusias žemes, kadaise priklaususias Zangezuro apskričiai.

1919 ir 1920 metais kovo 31-oji Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje buvo minima kaip Nacionalinio gedulo diena. 1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, skelbiantį kovo 31-ąją Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai.

2018.05.23; 18:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Rusija pradeda atvirai globoti Kalnų Karabacho separatistus

**Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Ar mums svarbu žinoti, su kuo gegužės 19-ąją dieną buvo susitikęs Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) departamento direktorius Aleksejus Pavlovskis? Svarbu.

Prie Rusijos stalo – separatistai iš Pietų Kaukazo

Tąsyk oficialus Rusijos diplomatas oficialaus susitikimo metu viešai įžeidė tris valstybes – Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną. NVS departamento vadovas A.Pavlovskis bendravo su pasaulyje nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentu Rauliu Hadžimba bei Vakaruose nepripažįstamų Padniestrės, Pietų Osetijos ir Kalnų Karabacho respublikų atstovais.

Aukšto rango Rusijos diplomato bendravimas su nuo Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano karinėmis priemonėmis atplėštų teritorinių darinių administracijų pasiuntiniais byloja, kas tikrasis šių teritorinių ginčų įkvėpėjas bei kuratorius. Kad Rusija yra Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną griaunančių teritorinių karų organizatorius, rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo atsiųsta telegrama. Jei renginio organizatorius bei dalyvius sveikina Rusijos URM šefas, vadinasi, renginiui pritariama ir Kremliuje.

Beje, Rusija senokai pripažįsta nuo Gruzijos atplėštą Abchaziją nepriklausoma valstybe. Nuo pat 2008-ųjų metų Abchazija ir Pietų Osetija traktuojamos kaip savarankiškos atstovės Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS). Keista galbūt tik tai, kad į apsišaukėlės Abchazijos URM įkūrimo 25-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Suchumyje nebuvo pakviesti separatistai iš rytų Ukrainos.

Žodžiu, Lietuvai svarbu žinoti, kad Rusija viešai, oficialiai ir demonstratyviai remia Moldovą, Gruziją ir Azerbaidžaną skaldančius separatistinius judėjimus. Mums ypač svarbu įsiminti: aukšto rango Rusijos diplomatai globoja ir vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką (KKR).

**Rusijos užsienio reikalų ministerija**

Beje, Rusijos diplomatinis žingsnis pradėt viešai rodyti prielankumą jau ir armėnų separatistams – įsidėmėtinas. Mat Lietuvoje, susigaudančioje, kas, kodėl ir kaip kurstė nuo Moldovos ir Gruzijos atskilti Abchaziją, Pietų Osetiją ar Padniestrę, vis dar esama „filosofų“, kuriems nesuprantamos intrigos dėl Kalnų Karabacho. Kai kurie lietuvaičiai nepajėgia suprasti akivaizdžiausios tiesos – Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Visos civilizuotos pasaulio valstybės, įskaitant ir NATO bei Europos Sąjungos šalis, neįsivaizduoja Azerbaidžano be Kalnų Karabacho, o Armėnijos – su Kalnų Karabachu. Oficiali Lietuvos pozicija – lygiai tokia pati: Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Tie lietuviai, kurie tvirtina priešingai, prieštarauja oficialiai Lietuvos valstybės pozicijai.

Gal vis tik priminsiu pavardes tų, kurie, panašiai kaip ir Rusijos URM diplomatai, kadaise yra tiesiogiai – netiesiogiai bendravę su Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais. Laimė, tokių „žinovų“ nėra daug. Ir vis dėlto keletą pavardžių nurodysiu: Seimo narys Povilas Urbšys, buvusi Seimo narė Dalia Kuodytė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Dar galima būtų nurodyti ir Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavardę. Praėjusios kadencijos metu šis liberalas priklausė D.Kuodytės įkurtai parlamentinei draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, o būtent su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu) grupei. Žodžiu, netiesiogiai abejojo Azerbaidžano teise į Kalnų Karabachą ir taip pat netiesiogiai prieštaravo Lietuvos valstybės, gerbiančios Azerbaidžano teritorinį vientisumą, politikai.

Specialiai kurstomose Pietų Kaukazo intrigose mes, lietuviai, privalome neprarasti sveiko proto. Išlikime objektyvūs, santūrūs. Patikėti armėniškomis versijomis būtų ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Kam pyktis su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, juolab kad oficialusis Baku teisus, jei, remiantis Azerbaidžano URM spaudos sekretoriaus Himketo Gadžijevo žodžiais, azerbaidžaniečiai pareikš Rusijai kategorišką protestą dėl susitikimų su apsišaukėlės KKR atstovais. Akivaizdu, kad panašių protestų ateityje gali sulaukti ir Lietuva, jei savi „krikščioniškosios Armėnijos gerbėjai“ ir ateityje demonstruos palankumo ženklus separatistams iš KKR.

**Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto**

Nepamirškime: Armėnija – atkakli, gudri. Ji, sakykim, sumaniai slepia duomenis, leidžiančius įtarti, jog pirmieji Kalnų Karabacho nepriklausomybės nuo Azerbaidžano sumanytojai – galingoji Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB (remiuosi kad ir amerikiečių eksperto Grigorijaus Vinikovo nuomone). Šią temą vertėtų giliau panagrinėti (dirbtinai sukūręs tokį konfliktą Kremlius įgijo svertų šioms valstybėms daryti rimtą įtaką).

Vokiečių teismas liepė demontuoti

Vienas iš paskutiniųjų įžūlaus armėniško atkaklumo pavyzdžių – įvykiai Kelne. Sunku patikėti, bet armėnų diaspora, neturėdama leidimo, šiame Vokietijos mieste pastatė paminklą armėnų aukoms atminti. Balandžio 15-ąją iniciatyvinės grupės „Atminti genocidą“ aktyvistai surentė pusantro metro aukščio plieninę skulptūrą netoli Kelno katedros šalia Hohencolernų tilto.

Vokiškas leidinys DW skelbė, kad Kelno administracinis teismas įpareigojo paminklą išmontuoti. Pasak bylą nagrinėjusio teisėjo, paminklo kūrėjai neturi leidimo naudoti visuomeninius statinius ypatingais pagrindais, be to, jie negali pretenduoti gauti tokį leidimą. Teisė kurti memorialą nesusijusi su teise laisvai reikšti nuomone, nes toji teisė nereguliuoja paminklų statymo visuomeninėse vietose.

Šiuo konkrečiu atveju ne taip svarbu, ar iniciatyvinė grupė ginčys Kelno teismo nuosprendį Miunsterio žemės Aukščiausiajame administraciniame teisme. Svarbus pats faktas – armėnai įsigudrina armėniškąją istorijos traktuotę teigiančius paminklus pastatyti net be valdžios palaiminimo (sunku įsivaizduoti, kad Armėnijoje be leidimo būtų pastatytas bent vienas mažytis paminkliukas).

Pusę milijono dolerių kainuojantis kilimas

Kitas pavyzdys – senoviniai kilimai. Visiems suprantama, kad azerbaidžaniečiai moka austi kilimus. Taip pat vieša paslaptis, kad azerbaidžaniečiai kilimus audžia nuo seniausių laikų. Taip pat būtų kvaila tvirtinti, kad Kalnų Karabache šimtmečiais gyvenę azerbaidžaniečiai niekad neaudė savųjų specifinių kilimų. Bet šiandien Kalnų Karabachą užėmusios jėgos tvirtina, esą jei kilimo kilmė – Kalnų Karabachas, jis – būtinai armėniškas.

Armėniškos organizacijos pradėjo rodyti atvirą nepasitenkinimą, kai azerbaidžanietiškas kiliminis menas pateko į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Armėnijai neparanku, kad ypatinga azerbaidžanietiška kilimų audimo mokykla būtų pripažinta pasauline vertybe. Savo žodį bandė tarti įvairios armėniškų kilimų vertintojų draugijos, įsikūrusios armėnų gausiai apgyvendintame Los Andžele. Šios organizacijos karts nuo karto reiškia protestus dėl savąjį kilimų meną pasaulyje propaguojančio Azerbaidžano, tarsi azerbaidžaniečiai neturi teisės didžiuotis savo kilimais.

Armėnų diasporą Amerikoje išmuša iš pusiausvyros ir nuoroda, kad unikalūs, specifiniai Karabacho mokyklos kilimai priklauso ne kam kitam, o Azerbaidžanui. Tada ne šiaip keliama isterija, bet ir imama įžūliai reikalauti „nedelsiant nutraukti veiksmus, iškraipančius armėnų kultūrines tradicijas“.

Sakykim, „Sputnik Armenija“ pakomentavo armėniškosios diasporos atstovo (armėnų galerijos Paryžiuje direktoriaus Berdžemo Ačdžiano) nuomonę. Šis vyras tvirtino, kad „daug senovės armėnų kilimų buvo išvežti iš šalies XVIII–XIX amžiuose, bet dar daugiau dirbinių iškeliavo iš Armėnijos sovietiniu laikotarpiu. Tik nežymi dalis tų pavyzdžių liko tėvynėje“.

Taip, galima pritarti, kad daug vertingų egzempliorių – išvežta. Bet kas dėl to kaltas? Ir kodėl kiekvienas bent kiek vertingesnis kilimas būtinai priskiriamas armėniškai, o ne azerbaidžanietiškai mokyklai? Juk dar ne taip seniai (18-as, 19-as amžiai) net Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas (Irevanės chanatas) miestas, kur kilimus audė, suprantama, azerbaidžaniečių mokyklos atstovai.

Be abejo, kilimai visada laikyti vertinga preke, o apsukrumu pasižymintys armėnų verslininkai tuo puikiai naudojasi iki šiol. Pavyzdžiui, leidinys Aravot.am neseniai pranešė, kad iš Azerbaidžano į Armėniją per trečiąją šalį 2014 metais buvo įvežtas kilimas, kainuojantis pusę milijono JAV dolerių. Oficiali armėnų versija: „Senovės rankraščių institutas „Matenadaran“ 2014.10.15 kaip kultūros vertybę į Armėniją iš JAV įvežė 3,17 kv. m dydžio kilimą, kainuojantį 596 tūkst. dolerių. Kilimas 1940–50 m., „Šeki-Šamacha“, kilmės šalis – Azerbaidžanas“.

Taigi kilimas kol kas parduotas kaip azerbaidžanietiškas. Bet koks jo likimas bus ateityje? Ar neatsidurs armėnų festivalio ekspozicijoje Vašingtone jau kaip armėniškas?

Armėnų diasporos apetitai

Viešojoje erdvėje nūnai propaguojama mintis, esą tie, kurie domisi Armėnijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos interesais – šaunuoliai, o štai domėtis Azerbaidžanu – niekam tikęs sumanymas. Šia tendencinga propaganda nesistebėkime. Armėnijos diaspora – įtakinga, galinga.

Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų armėnų diaspora iš JAV atkakliai reikalauja finansinės paramos. Esą dabar pats metas skirti pinigus, nes naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – tikras demokratas, sugebėsiantis įveikti korupcijos vėžį – buvusio prezidento Seržo Sargsiano klanus.

Koks bus Vašingtono sprendimas šįmet – sunku pasakyti. Amerikiečius tikriausiai įtikins. Iškalbinga detalė: JAV veikiančių armėniškų organizacijų apetitai nuolat auga: jei praėjusiais metais prašyta 70 milijonų dolerių, tai dabar jau reikalaujama dvigubai daugiau – 140 milijonų JAV dolerių.

Jei oficialusis Vašingtonas skirs tiek lėšų, kiek trokšta armėniška diaspora, tikėtina, Pasaulyje dar labiau suaktyvės Armėnijos gynėjai.

Nenustebčiau, jei tokių atsirastų ir Lietuvoje. Padėtis – sudėtinga. Atkreipkite dėmesį, kiek Vilniuje veikia armėniškų restoranų bei šašlykinių! Ir prie autobusų stoties, ir Žirmūnų rajone, ir Nemenčinės plente… O azerbaidžanietiškų restoranų – nė vieno. Kiek Lietuvoje pastatyta armėniškų kryžių – net trijose vietose (Klaipėda, Šiauliai, Kauno regionas)? O kiek Lietuvoje stovi azerbaidžaniečiams svarbių paminklų? Nė vieno. Kiek armėniškų ir kiek azerbaidžanietiškų parodų surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje – azerbaidžaniečiai ir vėl atsilieka. Kiek Azerbaidžaną kritikuojančių ir kiek Armėniją kritikuojančių publikacijų per pastaruosius keletą metų pasirodė įtakinguose lietuviškuose portaluose? Ir vėl: Armėnija laimi. Ji beveik nekritikuojama. Ypač keista, jog nekritikuojama dėl to, kad okupavo svetimas žemes.

Šie faktai iškalbingi. Nepamirškime jų. Kaip ir Rusijos sprendimo į oficialų URM kuruojamą renginį pakviesti apsišaukėlės KKR atstovus.

2018.05.21; 04:30

Aktualijos

Prezidentė ragina Serbiją rinktis tarp ES ir Rusijos

**Bendra ES ir Vakarų Balkanų šalių lyderių nuotrauka. EPA-ELTA nuotr.**

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Serbijos bandymas atsistoti tarp dviejų skirtingų vertybinių pasaulių trukdys valstybei judėti pirmyn ir įsilieti į Europos Sąjungą.

Po penktadienį Belgrade įvykusio susitikimo su Serbijos Prezidentu Aleksandaru Vučičiumi D. Grybauskaitė žurnalistams sakė, kad nepaisant to, jog Serbija eina reformų keliu ir siekia tapti vakarietiška valstybe, tarp jos ir ES šalių išlieka nemažai nepaaiškinamų skirtumų.

Prezidentė pabrėžė, kad vertybių ir saugumo suvokimo nesuderinamumas, gali tapti reikšmingu trukdžiu valstybei suartėti su ES. Kaip vieną iš reikšmingiausių skirtumų ir Lietuvai jautriausių klausimų Prezidentė įvardijo tai, kad Serbija kartu su Rusija visai šalia Lietuvos sienų Baltarusijoje vykdė karines pratybas.

Pasak D. Grybauskaitės, Serbija turi pati padaryti sprendimą su kuo ir kur ji norėtų būti.

„Dvejonės arba buvimas tarp dviejų visiškai skirtingų vertybinių pasaulių išties trukdys šiai šaliai judėti pirmyn“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.

Prezidentė samprotavo Serbijos politikoje įžvelgianti panašių svyravimų, kokie buvo Viktoro Janukovičiaus valdomoje Ukrainoje ir Armėnijoje, iki jai prisijungiant prie Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos 2015 m.

„Mes matėme tokių pavyzdžių ir Ukrainos Prezidento Janukovičiaus laikotarpiu, mes matėme panašią situaciją Armėnijoje, kai Armėnija praktiškai priartėjusi prie asociacijos sutarties su Europa, staiga pasirašė prekybinius sąjunginius susitarimus su Rusija ir užkirto kelią sau link Europos Sąjungos. Matome kažkokius ženklus ir čia (Serbijoje – ELTA)“, – apibendrino D. Grybauskaitė.

Prezidentūros penktadienį išplatintame pranešime skelbiama, kad D. Grybauskaitės ir A. Vučičiaus susitikime aptartos Serbijos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, Serbijos ir NATO bendradarbiavimo, dvišaliai verslo santykiai ir Lietuvos investicijų Serbijoje apsauga.

Serbija į ES įstoti tikisi 2025 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.19; 06:59

Gordijo mazgas

Saulius Kizelavičius. Naujasis Armėnijos premjeras į valdžią atsiveda giminaičius

**Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.**

Įvykiai Armėnijoje klostosi keistokai. Kuo toliau – tuo įdomiau Ar nenutiks taip, kad naujasis Armėnijos lyderis susikompromituos dar greičiau, nei iškilo į politikos Olimpą?

Nikolos Pašiniano garbės žodis

Tiesa, vadovaudamas pirmąjam Vyriausybės posėdžiui Nikolas Pašinianas iškilmingai tvirtino pasitrauksiąs iš premjero posto, jei visuomenė liausis jį remti. „Kol jaučiu visuomenės paramą, ją naudosiu šalies plėtrai, o jei jos neteksiu, tai atsisakysiu premjero įgaliojimų“. Tokius naujojo premjero žodžius užfiksavo žurnalistai gegužės 11-ąją, kai buvo surengtas pirmasis Vyriausybės posėdis, vadovaujamas paties N.Pašiniano (ELTA).

Bet ar tikrai N.Pašinianas atsistatydins, jeigu praras populiarumą? Kiek Pasaulio istorija žino pavyzdžių, kai tautos pasitikėjimą praradę prezidentai pasitraukdavo savo valia, be kraujo praliejimo? Ir kiek žinome atvejų, kai susikompromitavę politikai valdžios krėsluose sėdėdavo iki paskutiniojo atodūsio? Į valdžią patekti – saldu, trauktis iš valdžios – niekas nenori.

Tad N.Pašiniano duotas garbės žodis dar nieko nereiškia. Pagyvensime – pamatysime. Beje, N.Pašinianas pradeda daryti klaidas. Arba kalbant korektiškai – priima dviprasmiškus sprendimus. Vienas iš įtartinųjų žingsnių – skelbti prieš protesto mitingų dalyvius smurtavusių policininkų pavardes. Lyg ir principinga laikysena. Bet ar verta persekioti iešmininkus? Ar pavardžių skelbimas nepaskatins nukentėjusiųjų kerštauti?

Ar bus teisiami policijos vadovai?

Svarbiausia nubausti policijos vadovus, liepusius mušti mitinguojančius. Dabar gi, regis, einama priešingu keliu. Puolama į atlapus eiliniams policijos darbuotojams. Ar bus teisiškai persekiojami jų viršininkai, – dar nežinia.

Priminsime: Armėnijos Specialioji tyrimų tarnyba pradėjo tirti mažų mažiausiai 50 baudžiamųjų bylų, susijusių su įgaliojimų viršijimu policininkams naudojant smurtą, ginklus arba specialiąsias priemones. Iki gegužės 16 d. nukentėjusiaisiais pripažinti 25 žmonės, tarp jų – vienas žurnalistas ir vienas advokatas.

Masinės manifestacijos Armėnijoje prasidėjo balandžio 13 dieną Jų dalyviai protestavo prieš buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano planus po dešimtmetį trukusio prezidentavimo dar tapti ir visagaliu ministru pirmininku. Balandžio 17-ąją dieną S. Sargsianas buvo išrinktas premjeru, bet jau balandžio 23 d. dėl protesto akcijų turėjo pasitraukti. Gegužės 8-ąją premjeru Armėnijos parlamente išrinktas opozicijos lyderis N. Pašinianas.

Tad jei į teisiamųjų suolą nesės Armėnijos policijos generolai ir pulkininkai, VRM ministrai bei viceministrai, tik policijos eiliniai, seržantai ir viršilos, – N.Pašiniano populiarumas tikrai smuks.

Kodėl reikia pertraukos?

Antrasis keistas N.Pašiniano sprendimas – raginimas neskubėti. Interfax yra pranešęs, jog Armėnijos premjeras N.Pašinianas „pastarosiomis dienomis dėl įvairių priežasčių paragino protestuojančius piliečius „padaryti pertrauką“.

„Mums visiems reikalinga pertrauka, kad galėtume ramiai pradėti svarstyti ir spręsti problemas. Mes viską sužlugdysime, jeigu mėginsime viską išspręsti iškart“, – aiškino N. Pašinianas. Jis manąs, jog piliečiai neteisūs, reikalaudami kuo greičiau atstatydinti susikompromitavusius aukšto rango pareigūnus. „Šį klausimą reikia spręsti etapais“, – įsitikinęs N. Pašinianas.

Šie N.Pašiniano žodžiai nuskambėjo, kai tautos atstovai surengė piktus protestus prie Armėnijos generalinės prokuratūros pastato, reikalaudami, kad atsistatydintų žinybos vadovas Artūras Davtianas (akcijos dalyviai užblokavo įėjimus į prokuratūrą). Panaši padėtis buvo susiklosčiusi ir prie Jerevano merijos – protestuotojai reikalavo Jerevano mero Tarono Margariano pasitraukimo (protestuotojai buvo įsiveržę vidun).

**Neramumai Jerevane. EPA – ELTA nuotr.**

Žinoma, valstybių gyvenimas klostosi taip, kad kai kurių procesų niekaip nepaskubinsi. Kai kada skubėjimas padaro daugiau žalos nei naudos. Bet esama situacijų, kai padėtį reikia keisti kardinaliai. Nes ilgai delsiant vadinamieji blogiukai taip įsitvirtina, taip sustiprėja, kad jų net ir jėga neiškrapštysi. Generalinio prokuroro ir sostinės mero kėdės svarbios bet kurios šalies gyvenime. Jei jos – nepatikimose rankose, lauk bėdos.

Premjero žmonos brolis – į valdžią

Bet keisčiausia, kad Armėnijos premjeras, dar nespėjęs apšilti kojų valdžioje, o jau į valdžią stumia žmones iš draugų ir giminių aplinkos. Štai Interfaxas skelbia, jog Armėnijos centrinė rinkimų komisija įteikė deputatų mandatus tiems politikams, kurie pakeis į Vyriausybę išėjusius „ELK“ parlamentinės frakcijos narius. Vietoj premjeru tapusio N.Pašiniano į parlamentą ateina Jerevano senolių tarybos lyderis Alenas Simonianas. O va į pirmojo vicepremjero postą užėmusio Ararato Mirzojano kėdę atsisės N.Pašiniano žmonos brolis – Gračja Akopianas.

Gal N.Pašiniano žmonos brolis bus labai puikus politikas, padarysiantis įspūdingą karjerą ir įeisiantis į Armėnijos istoriją kaip žymus veikėjas? Tačiau šis sprendimas verčia suklusti. N.Pašinianas premjeru dirba dar tik nepilnas dvi savaites. Jei tokių tempų bus laikomasi ir ateityje, kiek į valdžią draugų, pažįstamų ir giminių N.Pašinianas atitemps iki šių metų pabaigos? Juk protestavusiems armėnams iki gyvo kaulo nusibodo dvi kadencijas prezidentavusio S.Sargsiano giminės klanas.

Įsimintina, kad JAV teisėsauga neseniai iškėlė kriminalinę bylą S.Sargsiano broliams – Aleksandrui ir Levonui Sargsianams. Šią informaciją patvirtina armėnų laikraščiai. S.Sargsiano broliai įtariami į bankrotą dirbtinai nuvarę daug turtingų armėnų verslininkų. Kada Armėnijos generalinė prokuratūra susidomės S.Sargsiano brolių veikla?

2018.05.18; 09:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Atsargiai – armėniška repatriacija

Ką Lietuvai derėtų žinoti apie Nikolo Pašiniano valdomą Armėniją? Vilčių, jog ši Pietų Kaukazo šalis suks tikros demokratijos ir tikro teisingumo keliu net ir kardinaliai pasikeitus valdžioms, – mažoka. Jau sykį rašėme, kad naujasis šalies Ministras Pirmininkas bent kol kas demonstruoja nepagarbą tarptautinės bendruomenės reikalavimams grąžinti Kalnų Karabachą teisėtam šeimininkui (omenyje turimos keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, įpareigojančios Armėniją nedelsiant pasitraukti iš šių teritorijų).

Kodėl pamirštamos azerbaidžaniečių pabėgėlių teisės

Būkime atidūs: N.Pašinianas iki šiol neparodė nė mažiausios užuominos, jog atitrauks kariuomenę iš svetimų žemių. N.Pašiniano laikysena paskutiniosiomis dienomis leidžia įtarti, jog jis linkęs net aštrinti teritorinių pretenzijų temą. Vienas iš pirmųjų N.Pašiniano vizitų – simbolinis. Tai išvyka į Kalnų Karabachą, žinoma, neturint Azerbaidžano valdžios leidimo.

Tuo tarpu Vakarų šalių žurnalistai, aprašę naujojo premjero kelionę po Kalnų Karabachą (KK), pirmiausia paprašė oficialiojo Baku leidimo ir tik po to išskrido į šį regioną. Žodžiu, pasielgė civilizuotai – pagerbė ne tik Azerbaidžano, bet ir tarptautinės bendruomenės nuostatas, kam priklauso šios žemės. Jei Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, tai vizos reikia ieškoti Baku, o ne Jerevane. Kas gi čia neaiškaus ir nesuprantamo?

Be kita ko, N.Pašinianas jau prabilo, kad derybose dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo dalyvauti ne tik Vakarų, Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai, bet ir nūnai armėnų pajėgų kontroliuojamame Kalnų Karabache gyvenantys žmonės. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas siekia, kad prie derybų stalo sėstųsi dar ir Armėnijos kariškiai bei kolonistai. Šie reikalavimai primena Rusijos laikyseną – Kremlius labai panašiai elgiasi Kryme bei rytų Ukrainoje. Vos tik ten organizuojami rinkimai arba referendumai, tuoj pat pasiremiama kariškių bei kolonistų balsais.

**Masiniai protestai Armėnijos sostinėje Jerevane. EPA – ELTA nuotr.**

Žodžiu, N.Pašiniano reikalavimas, kad KK likimą lemtų ir ten dabar gyvenantys žmonės, – nesąžiningas. Nes Kalnų Karabache iki 1988 – 1994 karinės suirutės gyveno ne vien armėnai. Ten gyventa ir daug azerbaidžaniečių. Tik azerbaidžaniečiai nūnai iš ten išvyti. Jeigu N.Pašinianas – teisingas politikas, jis prie derybų stalo būtų raginęs susodinti ir azerbaidžaniečius, kadaise ne savo noru pasitraukusius iš Juodojo Sodo (toks yra Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos). Bet apie azerbaidžaniečių, iki šiol negalinčių grįžti į gimtuosius namus, teises ponas N.Pašinianas nė neužsiminė. Jei naująjam Armėnijos premjerui nusispjauti į šimtų tūkstančių priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, tarptautinė bendruomenė galėtų priminti Jerevanui, jog sąžiningose derybose abi pusės atstovaujamos lygiomis dalimis.

Kalnų Karabacho kolonizuoti negalima

Dabar – apie dar vieną armėnišką akibrokštą. Klastingą akibrokštą. Armėnijos diasporos ministras Mchitaras Airapetianas žada inicijuoti plataus masto armėnų repatriaciją.

Kaip praneša ELTA, M. Airapetianas neseniai tvirtino žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje: „Mes artimiausiu metu organizuosime didelę užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių repatriaciją. Tai, žinoma, reikalauja maksimalių pastangų ir kruopštaus darbo. Po revoliucijos žmonės pajuto viltį. Mūsų uždavinys – plėtoti šią atmosferą“, – sakė M. Airapetianas.

Repatriacija, žinoma, prasmingas užsiėmimas. Gyventojų skaičius Armėnijoje kasmet mažėja. Tą žino visi. Visiems žinoma ir aplinkybė, jog išvykimą skatinančios priežastys – ekonominės ir socialinės. Remiantis 2016 metų sausio 1-osios duomenimis, Armėnijos gyventojų skaičius pirmą kartą nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio nukrito žemiau 3 milijonų ribos.

**Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.**

Armėnijai norėtųsi palinkėt sėkmės susigrąžinant po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius (ką gali žinoti, gal Lietuvai teks ateityje remtis armėniška patirtimi susigrąžinant saviškius, jei tik deklaruojama Jerevano politika bus sėkminga). Ir vis dėlto sveikindami šią iniaciatyvą Vakarai pirmiausia turėtų suklusti: o kur perkelsite grįžtančius armėnus? Jei į sostinę Jerevaną ar Giumri, kur stovi Rusijos karinė bazė, – jokių prieštaravimų. Bet juk sugrįžtantieji tikriausiai bus raginami persikelti ir į Kalnų Karabachą, kuris pagal tarptautinę teisę Armėnijai nepriklauso bei dėl kurio tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bet kada gali kilti didelis karas.

Todėl NATO ir Europos Sąjungos atstovams, pripažįstantiems, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška, o ne armėniška teritorija, vertėtų paklausti ne tik Armėnijos diasporos ministro, bet ir paties premjero N.Pašiniano, kur jie siūlys įsikurti reptriantams. Net jei išgirsime oficialiojo Jerevano patikinimus, kad po pasaulį išsibarsčiusieji armėnai į Kalnų Karabachą nebus vežami, vien armėnišku garbės žodžiu nepasikliaukime.

Visiems žinoma, kad armėnai nenoriai keliasi į Kalnų Karabachą. Kalnų Karabache šiandien gyvenantys žmonės neturi šimtaprocentinių saugumo garantijų. Jie suvokia, kad vieną gražią dieną teks palikti šias žemes. Todėl ir neskuba įsikurti. Ir vis dėlto Armėnijai, su Rusijos pagalba okupavusiai Kalnų Karabachą, verkiant reikia šią teritoriją apgyvendinti saviškiais. Kad Azerbaidžanui kuo sunkiau būtų ją susigrąžinti. Štai kodėl Armėnija žūtbūt stengiasi parodyti pasauliui, kaip neva „klesti Azerbaidžano įtakos atsikratęs kraštas“. Bet meluoti nesiseka. Šiuo metu Juodasis Sodas greičiau panašus į dykras, kur tai ten, tai šen išsidėstę kariniai objektai bei mažytės civilių gyvenvietės.

Nenustebkime, jei kada nors paaiškės, kad Jerevanas slepia tikruosius duomenis apie KK populiaciją. Azerbaidžano slaptosios tarnybos tikriausiai pelnytai mano, kad ten – du kartus mažiau gyventojų nei tvirtina oficialusis Jerevanas. Todėl vakariečiams politikams, kurie rūpinasi Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinio vientisumo atstatymu, derėtų atkreipti dėmesį ir į neteisėtas Armėnijos pastangas kolonizuoti azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą.

Sirijos armėnai perkeliami į Juodąjį Sodą

Juk Armėnija jau seniai pusiau slapta, pusiau viešai į Kalnų Karabachą vilioja karo išvargintus Sirijos armėnus. Net armėniškame Lragir.am leidinyje pripažįstama, kad į Kalnų Karabachą kadaise buvo perkelta 40 armėnų šeimų iš Sirijos. Viena iš tokių – 2001-aisiais atsikėlusi Nerseso Demirčano šeima. Nors Sirijos armėnams žadamos įvairios lengvatos – tiek buities reikmenys, tiek socialinės pašalpos – šis armėnas Kalnų Karabche skursta. Jis nebežino, kur trauktis, kur prašyti pagalbos. Beje, iškalbinga detalė – jo istorija aprašyta ne azerbaidžanietiškoje, o armėniškoje spaudoje. Nors paprastai armėniški leidiniai linkę dabartinį gyvenimą Kalnų Karabache vaizduoti žymiai palankiau. Suprask, ten – rojus. Nors iki tikro rojaus – labai toli.

Žodžiu, įtarimai, jog Armėnija į Kalnų Karabachą vilioja daug Sirijos armėnų, – vieša paslaptis. O tai, kaip bežiūrėsime, grubus tarptautinės teisės pažeidimas. Tarptautiniai įstatymai draudžia okupantams kolonizuoti užkariautas žemes saviškiais (tik šitos taisyklės mažai kas laikosi).

Todėl nėra šimtaprocentinių garantijų, jog ir dabar į Kalnų Karabachą neplūstels po pasaulį išsibarsčiusios gausios armėnų diasporos atstovai. Jei NATO ir ES – principingos institucijos, jos turėtų perspėti naująjį premjerą N.Pašinianą: kolonizuoti Kalnų Karabacho negalima.

Pirmasis prisistatymas – Vladimirui Putinui

Bet N.Pašinianui tikriausiai nusispjauti į Vakarų perspėjimus. Juk pirmasis jo vizitas – pas amžinąjį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kaip skelbia ELTA, N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.

„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.

42 metų amžiaus Armėnijos premjeras padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.

Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.

Tad Armėnijos fronte – nieko naujo. Graži, taiki, daug vilčių teikusi armėniška revoliucija pradeda kelti daug abejonių – vardan ko ji kilo? Kad Jerevanas ir ateityje pataikautų Kremliui bei pyktųsi su Azerbaidžanu?

2018.05.17; 11:13

Trumposios naujienos

Demonstrantai įsiveržė į Jerevano meriją

Trečiadienį kelios dešimtys aktyvistų įsiveržė į Jerevano merijos pastatą ir reikalauja, kad atsistatydintų miesto administracijos vadovas Taronas Margarianas.

„Mes reikalaujame, kad meras T. Margarianas atsistatydintų. Gana bjauroti mūsų miestą. Jam algą moka mūsų piliečiai, o jis sukūrė korupcinę sistemą“, – sakė žurnalistams vienas iš aktyvistų Armanas Garibianas. Jerevano mero pavaduotojas Davidas Oganianas pakvietė visus demonstrantus į posėdžių salę ir pažadėjo, kad į jų klausimus atsakys pats T. Margarianas.

Kaip pranešama, padėtis Armėnijos sostinės merijos pastate yra įtempta.

Mero priešininkai jį kaltina neefektyviai dirbant ir neatsiskaitant piliečiams. Akcijos dalyviai, be kita ko, reiškia nepasitenkinimą skvero prie merijos tvarkymo darbais, kuriuos atliekant buvo iškirsti medžiai.

T. Margarianas – buvusios valdančiosios Respublikonų partijos narys. Ši partija perėjo į opoziciją, kai gegužės 8 d. Armėnijos premjeru buvo išrinktas Nikolas Pašinianas. T. Margirianas eina Jerervano mero pareigas nuo 2011 metų.

Informacijos šaltinis – ELTA

201805.16; 14:34

Politinės intrigos

Naujasis Armėnijos premjeras patikino V. Putiną, kad dvišaliai santykiai nesikeis

Naujasis Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pirmadienį patikino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad, jam atėjus į valdžią, Jerevano santykiai su Maskva išliks glaudūs.

N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.

42 metų amžiaus Armėnijos premjeras taip pat padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.

Naujuoju Armėnijos premjeru N. Pašinianas išrinktas praėjusią savaitę. Armėnija politinėje krizėje atsidūrė, kai N. Pašiniano vadovaujami gatvės protestai privertė atsistatydinti vos savaitę Armėnijos premjero poste išbuvusį eksprezidentą Seržą Sargsianą.

S. Sargsianas 10 metų ėjo Armėnijos prezidento pareigas, tačiau balandį pasibaigus antrajai ir paskutinei jo kadencijai, politikas buvo išrinktas naujuoju šalies premjeru. Tai sukėlė protestų bangą šalyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 02:00

Politinės intrigos

Armėnija: valdančiosios Respublikonų partijos būstinėje kilo muštynės

Pirmadienį Armėnijos valdančiosios Respublikonų partijos būstinėje Jerevane kilo muštynės. Tai pranešė laikraštis „Aikakan Žamanak“ („Armėnijos laikas“).

Leidinio duomenimis, peštynėse dalyvavo buvęs Jerevano meras, buvęs Armėnijos transporto ministras Gagikas Beglarianas ir dar vienas Respublikonų partijos narys.

Antradienį Armėnijos Nacionalinis Susirinkimas (parlamentas) rinks naują šalies premjerą. Į šį postą pretenduoja tik protestų judėjimo lyderis, opozicinės parlamento frakcijos „Elk“ vadovas Nikolas Pašinianas. Respublikonų partijos frakcija, gegužės 1 d. užblokavusi N. Pašiniano išrinkimą, pareiškė remsianti jo kandidatūrą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.07; 15:30

Trumposios naujienos

Armėnijos opozicijos lyderis N. Pašinianas neišrinktas premjeru

Politinė krizė Armėnijoje vėl aštrėja. Opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas parlamente nebuvo išrinktas naujuoju šalies premjeru. Specialiame parlamento posėdyje Jerevane prieš N. Pašinianą balsavo 55 deputatai, už buvo 45. Balsavime dalyvavo 100 parlamentarų iš 105. 42-ejų N. Pašinianas buvo vienintelis kandidatas.

Prieš tai ligšiolinės valdančiosios Respublikonų partijos frakcijos pirmininkas Vagramas Bagdasarianas paskelbė, kad jo partija nepritars kandidatūrai. Ligšiolinio premjero Seržo Sargsiano partija parlamente turi absoliučią daugumą – 58 mandatus iš 105.

N. Pašinianą rėmė kelios mažos partijos. Jis pats prieš balsavimą įspėjo dėl „politinio cunamio“, jei nebus išrinktas.

Opozicija tikėjos, kad prie vyriausybės vairo stojus N. Pašinianui, padėtis šalyje nurims. Armėnijoje daug savaičių tvyro politinė įtampa, peraugusi į mainius protestus ir 10 metų valdžioje esančio S. Sargsiano atsistatydinimą. N. Pašinianas žada kovoti su korupcija ir skurdu šalyje. Be to, jis nori pirmalaikių rinkimų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.02; 00:30

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Klausimai, kuriuos norėčiau pateikti Armėnijos opozicijai

**Armėnijos opozicija Jerevano gatvėse. EPA-ELTA nuotr.**

Dėl valdžios pasikeitimų Armėnijoje oficialusis Vilnius beveik nepergyveno. Lietuvos politikai elgėsi akivaizdžiai santūriai. Jokių skambių pareiškimų, raginančių laikytis demokratijos principų.

Svarbiausias klausimas – Kalnų Karabachas

Mūsų nenoras skubėt pareikšti kategorišką nuomonę – lyg ir suprantamas. Dar nežinia, kaip elgsis tie, kurie pakeis buvusį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą (prisiminkime pasaką apie Drakoną: „Maištininkas žuvo, tegyvuoja Drakonas“). Tačiau Lietuva net ir tais atvejais, kai svarstė, kas gi dedasi Jerevano gatvėse, vis tik domėjosi, drįstu manyti, ne pačiais svarbiausiais momentais.

Kad Armėnijoje būtų laikomasi demokratijos normų (niekas nemuštų taikiai mitinguojančių žmonių, nesodintų jų į kalėjimus) – svarbu. Gyvybiškai svarbu.

Bet demokratija, kaip bežiūrėsi, vis tik daugiau Armėnijos vidaus reikalas. Mano supratimu, ne mažiau aktualu, kaip opozicionieriai žada reaguoti į tarptautinės bendruomenės rekomendacijas bei reikalavimus užsienio politikos klausimais. Taip, omenyje turiu skausmingą Kalnų Karabacho temą. Mūsų, lietuvių, pirmasis klausimas turėtų būti toks: ar Armėnijos opozicijos lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, atsidūręs aukščiausiuose postuose, išvestų ginkluotąsias armėnų pajėgas iš Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančio Kalnų Karabacho? Juk NATO ir Europos Sąjungos valstybės vieningai gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą – pripažįsta, jog Kalnų Karabachas yra azerbaidžaniečių žemė. Tik armėnai šiuo metu ją neteisėtai užėmę.

Štai toks Lietuvos nerimas būtų suprantamas – mums gi rūpi Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo reikalai, tad kodėl neturėtų rūpėti Azerbaidžano reikalai? Juolab kad ir Lietuvos oficiali pozicija tokia pat kaip ir partnerių iš NATO ir ES: Kalnų Karabachą armėnai užėmę neteisėtai, pažeidžiant tarptautines ir humanitarines normas.

Antras ne mažiau svarbus galvos skausmas: ar opozicija sieks atsisakyti Armėnijoje dislokuotos Rusijos karinės bazės paslaugų?

Štai šie du galvosūkiai Lietuvai turėtų rūpėti pirmiausia. Juk nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso ir mūsų požiūris į oficialųjį Jerevaną. Jei jis nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų (puldinėja, apšaudo kaimyninį Azerbaidžaną), jei rusų kariškius laiko taikdariais (nesiruošia nutraukti sutarties dėl karinės bazės dislokavimo), tai tokia Armėnija vargu ar mums, lietuviams, gali būti patraukli.

Susirūpino demokratija

Deja, tokių klausimų niekas Lietuvoje iki šiol nekėlė. Viešojoje erdvėje nuskambėjo tik konservatorių Audroniaus Ažubalio ir Žygimanto Pavilionio pareiškimas. Jie viešai kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį kviesdami pasmerkti Armėnijos valdžios atliekamus veiksmus (omenyje turimas laikotarpis, kai eksprezidentas Seržas Sargsianas vis dar buvo premjeras, o Nikolą Pašinianą ir jo bendraminčius sodino į areštinę).

Konservatorius Ž.Pavilionis piktinosi: „Akivaizdžiai piliečių laisves ir teises varžantys Armėnijos Vyriausybės veiksmai reikalauja griežtos tarptautinės bendruomenės reakcijos, tačiau Lietuvos Vyriausybė iki šiol išlieka neišsakiusi savo pozicijos, nors protestai Armėnijoje vyksta jau 10 dienų“.

Konservatorius A.Ažubalis tvirtino: „Tikėdamiesi Lietuvos paramos demokratinių vertybių sklaidai ir apsaugai Rytų valstybėse, raginame išsakyti nedviprasmišką Lietuvos poziciją ir pasmerkti Armėnijos valdžios vykdomus pamatinius demokratijos, teisės viršenybės ir žmogaus teisių principus pažeidžiančius veiksmus, nukreiptus prieš šalies pilietinę visuomenę“, – sako A. Ažubalis.

Tik tiek. Tarsi Armėniją valdyti siekiančios opozicijos požiūris į Kalnų Karabachą ir Rusijos karinę bazę – mums nė motais.

Dar būtų galima prisiminti politologo Alvydo Medalinsko mintis, išdėstytas publikacijoje „Ar Lietuvoje gali būti pakartotas Armėnijos scenarijus?“ („Lietuvos žinios“). Autorius kelia, be kita ko, keistą klausimą: ar mūsų Prezidentė, pasibaigus antrąjai kadencijai, nepuls pretenduoti, panašiai kaip ir Seržas Sargsianas, į šalies premjero postą? Esą pasibaigus antrąjai prezidentavimo kadencijai Dalia Grybauskaitė tikriausiai nenorės trauktis iš aktyvios politikos. Tokiu atveju ji turėtų du variantus: arba ieškoti aukšto posto Europos Sąjungos institucijose, arba sėstis į Lietuvos premjero kėdę.

Štai tokias perspektyvas brėžė A.Medalinskas greičiausiai norėdamas įgelti prezidentei. Akivaizdu, kad toks palyginimas – ne itin korektiškas, nes S.Sargsiano rokiruotė keičiant prezidento postą į premjero kėdę asocijuojasi su Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo intrigomis manipuliuojant premjero – prezidento kėdėmis. O štai dėl Kalnų Karabacho ir rusų kariškių bazės ateities – nė užuominos.

Užsienio spaudoje

Užsienio spaudoje jau galima aptikti mano paminėtų svarbių klausimų. Štai portale Svoboda.org teko matyti Michailo Sokolovo laidą, kurioje dalyvavo politikai, politologai, istorikai Stepanas Grigorianas, Seržas Tankianas, Araratas Mirzojanas ir Arkadijus Dubnovas. Ir vis dėlto ten tik pergyventa, jog Rusija parduoda Azerbaidžanui pačius galingiausius, naujausius, taikliausius ginklus. Suprask, Rusija, nors ir Armėnijos sąjungininkė, vis tik tiekia ginklus Armėnijos priešams. Tačiau niekas iš laidos vedėjų nepasidomėjo, nejaugi Rusija neduoda ginklų Armėnijai? Šito klausimo niekas nekėlė tikriausiai tik todėl, kad būtų tekę pripažinti ne itin malonią tiesą: Rusija ir Armėnijai duoda užtektinai modernių ginklų. Duoda tiek, kiek reikia. Tik, skirtingai nei Azerbaidžanas, Armėnija tuos ginklus iš Rusijos gauna veltui, už dyką. O Azerbaidžanui tenka mokėti didelius pinigus. Štai koks skirtumas.

**Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.**

Ukrainietiškame leidinyje Gordon paskelbtoje Deniso Kondakovo publikacijoje svarstoma, kaip įvykiai klostysis vėliau? Autorius primena, kad buvęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas dažnai laikėsi ypač prorusiškos pozicijos. Pavyzdžiui, 2014-aisiais metais Jungtinėse Tautose armėnai palaikė Rusijos poziciją dėl Krymo – esą pusiasalis teisėtai atiteko Rusijai, esą referendumas Kryme surengtas sąžiningai, laikantis demokratijos normų. Į aukščiausius valdžios potus besitaikantis N.Pašinianas tarsi europietiško vektoriaus žmogus. Bet straipsnyje cituojamas istorikas Sergejus Markedonovas pabrėžia, kad N.Pašinianui, nori jis to ar ne, „teks atsigręžti veidu į Rusiją“.

Vokiškame leidinyje „Süddeutsche Zeitung“ („Visa valdžia liaudžiai“; autorius – Julijanas Hansas) rašoma, kad Armėnijai nepavyks atsiplėšti nuo Rusijos, nes Rusija – garantas, jog Azerbaidžanas negalėtų susigrąžinti Kalnų Karabacho jėga.

Emis Feris – Rotmanas leidinyje „The Washinton Post“ pastebi, kad opozicijos vadovas N.Pašinianas yra pareiškęs norįs draugiškų santykių su Europa, JAV, Rusija ir Iranu. Į šį N.Pašiniano pareiškimą, jei jis tikslus, būtina atkreipti dėmesį, nes opozicijos lyderis nekalba apie draugiškus santykius su Azerbaidžanu ir Turkija. E. Feris – Rotmanas mano, kad Armėnijai nepavyks tuo pačiu metu bičiuliautis ir su Vašingtonu, ir su Kremliumi. Bent jau šiuo metu, kol santykiai tarp JAV ir Rusijos – sudėtingi.

O tai, kad N.Pašinianas nepaminėjo Azerbaidžano ir Turkijos tarp valstybių, su kuriomis Jerevanas siektų bičiuliškų bendravimų, greičiausiai byloja apie gajas imperines ambicijas „Armėnija – nuo jūros iki jūros“.

Vakarai darytų didelę klaidą, jei Armėnijos valdžiai, kokia ji bebus, nekels tarptautinės bendruomenės patvirtinto reikalavimo – traukitės iš Azerbaidžano teritorijų, kurias okupavote su Rusijos kariuomenės pagalba.

Kol Kalnų Karabachas nebus grąžintas teisėtiems šeimininkams, ramybės Pietų Kaukaze nebus. O kol nėra taikos garantijų, keblu tikėtis stabilios demokratijos. Armėnija teturi vieną išmintingą sprendimą – Kalnų Karabacho okupaciją pripažinti klaida, grąžinti jį tikriesiems šeimininkams bei atnaujinti draugiškus santykius su savo artimiausiu kaimynu – Azerbaidžanu. Tada nebeliktų daug bėdų, rūpesčių, nesusipratimų. Bet ar Armėnijos opozicija pribrendusi tikroms permainoms?

2018.04.27; 08:23

SLAPTAI

Saulius Kizelavičius. Faktai, kurių Armėnija nenori prisiminti

Armėnija: didžiausi vagys dar laisvėje

Gruzijoje viešinti Angela Merkel kritikuoja rusų dalinių buvimą Pietų Osetijoje ir Abchazijoje

Saulius Kizelavičius. Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano įžūlumas

Gintaras Visockas. Tikri vyrai taip nesielgia

Gintaras Visockas. Kas iškepa skaniausius šašlykus?

Leonas Jurša. Armėnų monumentalioji klasta Kalnų Karabache

Gintaras Visockas. Generolo Manvelo Grigoriano tigrai ir vergai

Jungtinėse Tautose: kaip balsuoja Rusija su Šiaurės Korėja ir Pietų Sudanu, taip balsuoja ir Armėnija

Gintaras Visockas. Kada meluoja Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas?

Leonas Jurša. Azerbaidžano valstybingumo 100-metis: taikios kaimynystės pamatai

Gintaras Visockas. Rusija pradeda atvirai globoti Kalnų Karabacho separatistus

Prezidentė ragina Serbiją rinktis tarp ES ir Rusijos

Saulius Kizelavičius. Naujasis Armėnijos premjeras į valdžią atsiveda giminaičius

Gintaras Visockas. Atsargiai – armėniška repatriacija

Demonstrantai įsiveržė į Jerevano meriją

Naujasis Armėnijos premjeras patikino V. Putiną, kad dvišaliai santykiai nesikeis

Armėnija: valdančiosios Respublikonų partijos būstinėje kilo muštynės

Armėnijos opozicijos lyderis N. Pašinianas neišrinktas premjeru

Gintaras Visockas. Klausimai, kuriuos norėčiau pateikti Armėnijos opozicijai

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą