Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus


Print

Atidesni portalo slaptai.lt skaitytojai žino: šių metų spalio mėnesį, viešėdamas 4-ąjame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, turėjau dar ir unikalią galimybę aplankyti nuo Armėnijos agresijos nukentėjusius Hodžavendo rajono pabėgėlius.

Tiesa, apie šią išvyką jau rašiau straipsnyje „Ilga kelionė į Hodžavendą“.

Tačiau kiekvienas žurnalistine veikla užsiimantis kolega supranta: viename straipsnyje išguldyti visus įspūdžius, patirtus tokio pobūdžio kelionėse, – neįmanoma.

Klaidina Armėnijos ir Azerbaidžano dydžiai

Todėl apie Hodžavendą rašysiu dar ne vieną kartą. Bet šį sykį pradėsiu nuo … pabaigos. Per pastaruosius 30-imt metų susiformavusi žurnalistinė patirtis byloja, jog visuomet pravartu pasiteirauti pašnekovo, ar jis turįs priekaištų, nusistebėjimų, pastabų. Šios tradicijos laikiausi ir Azerbaidžane.

Taigi klausimą, kas neramina azerbaidžaniečius, pateikiau Bairamui Safarovui – Azerbaidžano Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės pirmininkui. Šį klausimą kėliau kalbėdamasis ir su Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės koordinacinės tarybos pirmininku Orkhanu Akbarovu. 

Mano klausimą, kokių pastabų azerbaidžaniečiai turi Europai, Lietuvai, išgirdo ir Baku muzikos akademijos rektorius prof. Farhadas Badalbeili, Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės narys.

Šis klausimas buvo pateiktas net Hodžavendo merui Eivazui Guseinovui, profesionaliam kariškiui, ir Hodžavende gyvenančiai pabėgėlei Azizovai Sevil, per Armėnijos – Rusijos agresiją netekusiai dviejų sūnų…

Azerbaidžaniečių atsakymai panašūs kaip du vandens lašai. Azerbaidžaniečiai įsitikinę, jog Europa tendencinga: net į didžiausius armėnų nusižengimus žiūri atlaidžiai, tarsi pro pirštus, o azerbaidžaniečiams priekaištauja net tuomet, kai jie – akivaizdžiai teisūs.

Proarmėniškai nusiteikusieji lietuvių skaitytojai, žinoma, numos ranka, esą kitokio atsakymo, viešėdamas Azerbaidžane, ir negalėjau sulaukti. Tačiau mums, lietuviams, siekiantiems elgtis sąžiningai, principingai, vis dėlto derėtų rimčiau susimąstyti, ką gi omenyje turi azerbaidžaniečiai, vartodami sąvoką „dvigubi standartai“.

Pasaulyje – daug konfliktų, neteisybės, painiavos. Net ir labai norėdama Lietuva nepajėgs užjausti visų nuskriaustųjų, įsigilinti į visus nesutarimus bei priešpriešas.

Bet įsiklausyti į azerbaidžanietiškus priekaištus – nepakenktų. Tai – vienas iš tų ne itin dažnų atvejų, kai nafta ir dujomis turtinga musulmoniška valstybė tarptautinėje arenoje elgiasi ne tik solidžiai, bet ir veržte veržiasi draugauti su Europa. Iš nieko nėra atėmusi nė pėdos žemės viduramžiais. Niekam negrasina ginklu ir dabar – nei savo kaimynams, nei Europai. Tiesiog išskirtinai taikiomis priemonėmis trokšta susigrąžinti žemes, kurios iš jų buvo atimtos ne viduramžiais, o visai neseniai – vos prieš du dešimtmečius.

Lietuva, o kartu – ir Europos Sąjunga, pasielgtų kvailai, jei atstumtų Azerbaidžaną. Tiesa, mus klaidina … Armėnijos ir Azerbaidžano valstybių dydžiai. Pažvelgę į žemėlapį matome, jog Armėnija – maža, o Azerbaidžanas – didelis. Žvelgdamas į žemėlapį dažnas iš mūsų mano, jog maža Armėnija, net ir labai norėdama, niekaip negalėtų nuskriausti didesnio Azerbaidžano.

Ir vis dėlto nuskriaudė. Nes žemėlapiuose neužfiksuoti faktai, bylojantys, kaip klastingai ir savanaudiškai Armėniją rėmė ir remia Rusijos ginkluotosios pajėgos. Žemėlapyje neužfiksuoti ir praėjusio amžiaus įvykiai, kai Prancūzija, Didžioji Britanija, Graikija ir carinė Rusija, ketindamos susilpninti Osmanų imperijos teritorijose besiformuojančią naująją Turkijos valstybę, klastingai kurstė armėnus kariauti prieš musulmonus. Mainais už pakeltą ginklą prieš musulmonus armėnams žadėta teisė sukurti savąją valstybę ne kur nors negyvenamoje saloje, bet teritorijose, kur senų seniausiai gyveno turkai ir jų artimiausi broliai azerbaidžaniečiai.  

Vien mokslinio pobūdžio veikalų nepakaks

Apie tikrąsias konfliktų su armėnais priežastis Azerbaidžanas šiandien leidžia daug mokslinio pobūdžio knygų rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, net armėnų ir lietuvių kalbomis (apie keletą tokių knygų portalas slaptai.lt numatęs paskelbti pažintinio pobūdžio recenzijų, apie Namiko Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo „Sumgaitas; 1988“ – jau rašėme).

Tačiau mokslinio pobūdžio veikalai turi trūkumą. Jie neprieinami plačiąjai auditorijai. Juose – daug skaičių, pavardžių, įvykių, neįprastų miestų pavadinimų, žemėlapių. Norint įsigilinti, reikia turėti ir laiko, ir jėgų. O šiais globalizacijos metais, kai galva ir taip plyšta nuo informacijos gausos, naivu tikėtis, jog Lietuvos skaitytojai masiškai pultų ieškoti tikrųjų turkų – azerbaidžaniečių nesutarimų su armėnais priežasčių. Juolab kad mes, lietuviai, patys dar iki galo neišsiaiškinę savųjų santykių su kaimynais lenkais ir baltarusiais.

Tad Azerbaidžanas, siekiantis Lietuvą sudominti savo temomis, turėtų leisti ir apibendrinimų knygas, kuriose jiems aktualus konfliktas būtų aprašytas populiariai, publicistiškai, neapkraunant skaitytojo faktų ir skaičių gausa.

O kol tokių apibendrinimų lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje nėra, pasistengsiu trumpai išguldyti savają nuomonę.

Kas pasakyta Ericho Faiglo veikale „Armianskaja mifomanija“

Pirmiausiai tarsiu keletą žodžių apie 2007-aisiais išleistą Ericho Faiglo (Erich Feigl) knygą „Armėnų mifomanija“. Man regis, joje radau atsakymą, kodėl musulmonai nėra linkę pasitikėti armėnais. Atsakymas labai svarbus: gyvendami tarp musulmonų armėnai nuolat rėmė … turkų priešus. Armėnų priešiškumas turkams ypač sustiprėdavo tuomet, kai Osmanų imperijai ir iš jos besiformuojančiai Turkijos valstybei ateidavo sunkios dienos – ją puldavo, pavyzdžiui, Rusija arba Didžioji Britanija su Prancūzija.

Tokiomis dienomis armėnai būtinai stodavo remti tuos, kurie teriodavo turkus. Armėnai remdavo turkų priešininkus ir materialiai, ir kurstydami maištus, ir pakeldami ginklą. Tad ar nuostabu, jog ilgainiui turkai ėmė ieškoti priemonių, kaip armėnus iškeldinti į šalies gilumą arba sutramdyti jėga?

O ar būta svarių priežasčių, kodėl krikščionys armėnai galėjo nekęsti musulmonų turkų ir azerbaidžaniečių? E.Faiglo knygoje „Armianskaja mifomanija“ radau teiginius, jog armėnų mažuma tuometinėse Osmanų imperijos platybėse naudojosi ypatinga pagarba ir privilegijomis. Armėnų niekas neskriaudė nei kaip krikščionių, nei kaip tautos. Jie buvo godojami kaip sumanūs prekybininkai. Apsukrūs, landūs, įžvalgūs prekybininkai Osmanų imperijai anuomet buvo reikalingi.

Taigi turime pirmąjį mums, lietuviams, netikėtą atradimą: armėnai tarp turkų geriausiai gyveno tuomet, kai Osmanų imperija buvo stipri, galinga ir su niekuo nekariavo. Iki pat XIX amžiaus pirmųjų dešimtmečių armėnai, gyvendami musulmonų apsuptyje, mokėjo laviruoti tarp „privilegijų ir pareigų“.

Įtikinama versija

Kas atsitiko, kad ilgainiui armėnai prarado suvokimą, jog, apart teisių, jie dar turi ir pareigų? Kodėl armėnai išdavė tuos, kurie, sudarydami akivaizdžią daugumą, jų neskriaudė? E.Faiglo moksliniame veikale rasite įtikinamą versiją. Ogi armėnams kilo idėja sukurti didžiąją Armėnijos valstybę, besidriekiančią nuo Juodosios iki Kaspijos jūrų. Jie sumanė susigrąžinti žemes, kurios jiems esą priklausė maždaug prieš du tūkstančius metų.

Kad armėnai pradėjo svajoti apie nuosavą valstybę, – nieko smerktino. Keista tik tai, kad savąją valstybę jie troško kurti senų seniausiai turkų ir azerbaidžaniečių tankiai apgyvendintose žemėse. Ir kūrė naudodami pačias bjauriausias priemones, įskaitant masinį kolaboravimą su turkus bei azerbaidžaniečius puolančiomis valstybėmis.

Turkai viso labo tik gynėsi

Dabartinių turkų ir armėnų priešpriešos užuomazgų galima aptikti nuo pat 1878-ųjų, kai Osmanų imperijai, iš visų pusių puolamai nedraugiškų valstybių, iškilo mirtinas pavojus prarasti laisvę. Osmanų imperijos musulmonams verkiant reikėjo tautinių mažumų paramos. Bet dabartinių turkų protėviai tokios paramos iš armėnų protėvių anuomet nesulaukė.

Būtent taip besirutuliojant įvykiams vargu ar buvo galima išvengti 1915-ųjų metų tragedijos, kai, remiantis skirtingais šaltiniais, žuvo nuo 800 tūkst. iki 1,5 milijono armėnų. Kai kurios Vakarų Europos valstybės šią datą mini kaip Armėnų genocido dieną. Prancūzija solidžiomis piniginėmis baudomis net baudžia savo piliečius, neigiančius tais metais buvus armėnų genocidą.

Bet „Armėnų mifomanijos“ autorius iškelia, man regis, svarbų retorinį klausimą: kas kaltas dėl 1915-ųjų skerdynių? Turkai, kuriems nusibodo armėniškos išdavystės ir kurie nusprendė jėga ginti savus interesus? Svarstytinas E.Faiglo samprotavimas, jog dėl tais metais pralieto armėnų kraujo kalta ir … Rusija, Didžioji Britanija bei Prancūzija. Būtent šios šalys šimtmečiais kurstė armėnų tautinę mažumą kariauti prieš Osmanų imperiją mainais į leidimą sukurti valstybę iš musulmonų atimtose žemėse. Jei Rusija, Didžioji Britanija ir Prancūzija nebūtų armėnams suteikusios sunkiai įgyvendinamų iliuzijų, armėnai greičiausiai būtų išvengę 1915-ųjų netekčių.

Štai citata iš E.Faiglo veikalo: „Tokios stambios valstybės kaip Didžioji Britanija, Rusija ir Prancūzija, siekusios susilpninti Osmanų imperiją, ciniškai išnaudojo savo tikslams armėnus. Nuo tada, kai Rytų Anatoliją užkariavo seldžiukai (XI ir XII amžiai) iki XIX amžiaus pirmųjų dešimtmečių armėnai ir turkai gyveno draugiškai“.

Knygos autorius, remdamasis įvairiais šaltiniais, tvirtina, jog „armėnų tragedijos priežasčių reikia ieškoti ne seldžiukų ir osmanų imperijos viduje, o išorėje“. Siekdama turėti išėjimą prie šiltųjų jūrų carinė Rusija „kurstė armėnus smogti turkams peilį į nugarą“.

O čia – dar keli vaizdingi palyginimai: „Nelaimės armėnus aplenkdavo, kol jie nepradėjo talkinti rusams ir nesudavė turkams smūgio į nugarą 1-ojo pasasulinio karo metais“; „Kiekvieną kartą, kai Rusijai reikėjo budelių, kad pačiai netektų susitepti rankų, ji į pagalbą kviesdavosi armėnus. Erzurumo užkariavimas 1839-aisiais – puikus tokio gudrumo pavyzdys. Armėnai panaudoti kaip penktoji kolona“…

O štai žodžiai, kuriuos 1923-ųjų metų sausio 23-ąją ištarė turkų delegacijos atstovas generolas Ismetas Ineniu: „Tai sąjungininkai atsakingi už tai, kas nutiko armėnams. Tai jie kurstė armėnus prieš turkus ir naudojo juos savo politiniams tikslams. Būtent dėl sąjungininkų armėnai patyrė badą, epidemijas ir emigraciją. Mes negalime dėl to nieko kaltinti, išskyrus Antantę. Jei armėnams priklauso kompensacija už tuos vargus, ją turi mokėti Vakarai“.

Išskirtinė turkų tolerancija

Beje, E.Faiglo veikale „Armianskaja mifomanija“ gausu faktų, kurie byloja apie išskirtinę musulmonų toleranciją. Toks teiginys lietuvių ausims – neįprastas. Mums nuolat buvo bandoma įpiršti priešingą nuostatą: girdi, „turkų žiaurumui nėra ribų“. Bet knygos autorius išvardina, kiek daug iki 1915-ųjų būta armėnų išpuolių prieš musulmonus. Knygoje taip pat aprašoma turkų reakcija į ginkluotus armėnų maištus bei provokacijas. Jei manote, jog šie nedelsiant atsakydavo šūviu į šūvį, – klystate. Turkai ilgai kentė armėnų išdavystes, naiviai tikėdamiesi, jog armėnai – atsikvošės.

Neatsikvošėjo. Knygoje „Armianskaja mifomanija“ išsamiai aprašytos kelios stambios armėnų karinės operacijos prieš musulmonus dar iki 1915-ųjų. Omenyje turiu Vano ir Mušos miestų tragedijas, kai buvo išžudyti visi alei vieno musulmonai (Vano mieste gyvybių neteko apie 30 tūkst. musulmonų; kai miestas buvo išvalytas nuo musulmonų, armėnų smogikai nedelsiant paskelbė įkurią Armėnijos respubliką Vaną).

Knygoje pasakojama apie Izmire gyvenusių armėnų suokalbį su didžiąją Graikiją musulmonų žemėse sukurti sumaniusiais graikais. Čia daug dėmesio skiriama armėnų kariškių išpuoliams 1818-aisiais, Zeituno neramumams, Erzurumo užkariavimui 1839 metais.

Galima prisiminti ir Sasuno tragediją. Šiame musulmoniškame mieste armėnai, bandydami įsiteikti didžiosioms valstybėms, žadančioms galimybę kurti didžiąją Armėniją, dirbtinai sukėlė maištą ir barbariškai plėšikavo nuo 1904-ųjų gegužės iki rugpjūčio mėnesio. Senuosiuose rankraščiuose užrašyta, jog tąsyk žuvo nuo 932 iki 1132 turkų ir tik – 19 armėnų. Bet Armėnija nūnai įrodinėja pasauliui, esą Sasune „musulmonai skerdė krikščionis“. 

Beje, net ir aprašant 1915-ųjų įvykius armėnai pamiršta pridurti, jog tų metų kovo mėnesį žuvo ne tik jie, armėnai, bet ir jų oponentai – turkai. Ir jei armėnų žuvo apie pusantro milijono, tai turkų tais metais žuvo dar daugiau. Skirtingi šaltiniai tvirtina, jog tragiškais 1915-aisiais metais gyvybių neteko nuo 1,5 iki 2,5 milijono turkų. Bent jau tokius skaičius savo knygoje mini E.Faiglas.

Užpuolikui suteikta malonė

O čia – atmintin įstrigęs dar vienas turkiškos tolerancijos pavyzdys. Turkų istorikai puikiai prisimena, kaip armėnų teroristai tais neramiais laikais bandė nužudyti įtakingą sultoną Abdul – Chamidą. Laimė, pasikėsinimas nepavyko. Per anksti sprogo bomba. Likęs gyvas turkų sultonas atleido žudikui, užuot pasmerkęs jį mirtinoms kančioms. Kalbant dar tiksliau, – užpuoliką paleido į laisvę prašydamas tik vieno – daugiau nekelti rankos prieš musulmonus.

Bet į turkišką geranoriškumą teroristas neatsakė tuo pačiu – geranoriškumu. Atsidūręs laisvėje jis ir toliau persekiojo turkus.

Turkijos pasirinkta taktika

Taigi ar teisinga stebėtis, kad tuometinė Osmanų imperijos vadovybė, matydama armėnų išdavystes, nusprendė iškeldinti maištininkus iš pasienio teritorijų į šalies gilumą, kur nebebūtų įmanoma rengti sukilimų? Kas gi nuostabaus, jei Osmanų imperijos pareigūnai nutarė suimti aršiausius armėniškų maištų bei provokacijų organizatorius? Mums, krikščionims, nepatinka, kai musulmoniška įtaka agresyviai veržiasi į mūsų žemes, tad kodėl musulmonams turėtų patikti agresyvi krikščionybės ekspansija į jų kontroliuojamas žemes?

Taip, tuometinis Osmanų imperijos vidaus reikalų ministras Talaat-paša įsakė areštuoti Stambule veikiančius armėnų partinius aktyvistus, kurstančius ginkluotus maištus pasienio regionuose. Bet juk tokie suėmimai buvo neišvengiamas atsakas į išdavystes. Ir suėmimai nebuvo masiniai.

Tiesa, proarmėniški istorikai bei komentatoriai sako, jog suimta apie 2350 armėnų (kai kuriuose armėniškuose leidiniuose šis skaičius dar labiau išpučiamas). Tuo tarpu E.Faiglas teigia, jog anuomet į kalėjimą buvo pasodinta maždaug 10 kartų mažiau armėnų kurstytojų – tik 213 asmenų. Kaip pasielgti lietuviui skaitytojui šiuo konkrečiu atveju? Tiesiog įsiminkime ir turkišką – azerbaidžanietišką versiją. Juk iki šiol buvome girdėję vien armėnų istorikų pateikiamus pasakojimus apie „turkų – azerbaidžaniečių žiaurumus“.

Taip, tuometinis Osmanų imperijos vidaus reikalų ministras Talaat-paša pasirašė įsaką dėl armėnų deportacijos iš regionų, kuriuos puldinėjo priešiškos valstybės. Bet juk panašu, jog armėnai nebūtų patyrę prievartos iš turkų pusės, jei nebūtų rengę išdavikiškų suokalbių. E.Faiglo veikale net užfiksuotas kapituliantiškas armėnų maištininkų terorizuojamo Vano miesto vietininko svarstymas, gal jiems, musulmonams, pasitraukti iš miesto ir būtent taip išvengti karinių susidūrimų su armėnais?

Osmanų imperija pasirinko kitokį kelią. Vargu ar mes, europiečiai, turime bent menkiausią moralinę teisę priekaištauti turkams, kad šie pasirinko būtent ne kapituliacijos, o kovos kelią.

Europietiškos nuolaidos armėnų teroristams

O dabar – keletas pastabų apie ryškiausius dvigubus standartus. Pirmąją tezę suformuluočiau šitaip: „jei teroristiniai aktai regiami prieš krikščionis – blogai, jei teroristiniai aktai rengiami prieš musulmonus – gerai“.

Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę turkams, 1896-aisiais užpuolusiems armėnišką banką ir iškėlusiems armėnams politinių reikalavimų? Jokie politiniai reikalavimai nebūtų išpildyti, o užpuolikai būtų arba suimti, arba nukauti. Vargu ar kas svarstytų galimybę pasigailėti turkų teroristų.

Tuo tarpu 1896-aisiais metais armėnų teroristai, užpuolę Osmanų imperijos banką, sulaukė žymiai palankesnio likimo. Banko valdytojas seras Edgaras Vinsentas buvo prievartaujamas nusileisti bent keliems armėnų teroristų reikalavimams, o 17-a užpuolikų, vadovaujamų Garegeno Pasdermadžano, saugiai išgabenti į Europą. Į Europą teroristai atplaukė Prancūzijai priklausančiu laivu.

Taigi Prancūzija 1896-aisiais tarsi skatino prieš musulmonus turkus rengiamas teroro akcijas.

Pasikėsinimą rengęs armėnas – išteisintas

Žodžiu, Europa elgėsi ciniškai, skatindama prieš turkus ir azerbaidžaniečius rengiamas teroristines atakas. Pavyzdžiui, koks triukšmas būtų kilęs Europoje, jei turkas teroristas 1921-aisiais Berlyne būtų nužudęs armėnų tautybės politiką ar kariškį, pagrįstai ar nepagrįstai siejamą su turkų žūtimis 1915-aisiais? Mirties bausmės toks išpuolikas vargu ar išvengtų nepaisant turkų advokatų bandymų jo veiksmus pateisinti „efekto būsena“.

O kas nutiko armėnų studentui Solomonui Teilerianui, 1921-aisiais Berlyne nušovusiam turkų vidaus reikalų ministrą Talaat-pašą, pasirašiusį įsakymus dėl armėnų maištus kursčiusių aktyvistų suėmimo ir maištininkų deportacijos į šalies gilumą? Armėnų žudikas buvo išteisintas. Europos teisėjai nusprendė, jog studentas negalėjo kitaip pasielgti, nes, matot, labai pergyveno dėl savo artimųjų žūčių, kurias, girdi, sukėlė minėtas Talaat-pašos įsakymas.

Europa nepadėkojo turkams

Pateikiu dar vieną ryškų dvigubų standartų pavyzdį. E.Faiglo veikale „Armianskaja mifomanija“ suregistruoti 29 teroro aktai, kuriuos armėnų smogikai surengė prieš turkų diplomatus ir politikus 1973 – 1994-aisiais metais Paryžiuje, Vatikane, Santa Barbaroje, Sidnėjuje, Belgrade, Vienoje, Otavoje, Lisabonoje, Briuselyje, Bostone, Los Andžele ir Ženevoje.

Atkreipkime dėmesį į datas – teroro aktai rengti didžiausiuose Europos miestuose visai neseniai. Tie išpuoliai buvo labai pavojingi. Jų metu žuvo ir niekuo dėti prancūzai, danai, vokiečiai… Bet ar Europa garsiai pasmerkė šias armėnų akcijas?

Garsių pasmerkimų viešojoje Europos erdvėje aptikti neteko. Kaip ir neteko išgirsti garsių europietiškų padėkų turkams, nusprendusiems į drastiškas armėnų priemones neatsakyti lygiai tokiu pat pavojingu būdu – žudant Amerikoje ir Europoje reziduojančius armėnų diplomatus bei politikus. Nesunku įsivaizduoti, kokia sumaištis galėjo kilti Europoje, jei turkai būtų nusprendę armėnų teroristams atsakyti tuo pačiu: „turko diplomato gyvybė – už armėno diplomato gyvybę“.

Dviveidiška Prancūzijos laikysena

Pasmerkti armėnų terorizmo apraiškas kai kurioms Europos valstybėms – keblu. Bent jau Prancūzijai, kur gyvena gausi ir įtakinga armėnų diaspora.

Tačiau tokiu atveju Prancūzija, jei jai rūpi padorumas, sąžiningumas ir tiesa, privalėtų prisipažinti negalinti objektyviai nagrinėti Armėnijos – Azerbaidžano konflikto. Ir vis dėlto oficialusis Paryžius pripažino 1915-ųjų tragediją kaip armėnų tautos genocidą.

Žinot, kaip šį prancūzišką žingsnį vertina Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės koordinacinės tarybos pirmininkas Orkhanas Akbarovas? Jo tvirtinimu, nagrinėjant 1915-ųjų įvykius – daug ginčytinų teiginių, kurių armėnai negali paremti konkrečiais, neginčijamais įrodymais. Anuomet juk nebuvo solidžių techninių priemonių, leidžiančių užiksuoti visas smulkmenas, nėra likę nė vieno gyvo liudininko, galų gale dažnai neatsižvelgiama į dešimtmečiais brendusias abipusio priešiškumo priežastis. Nepaisant šių aplinkybių Prancūzija parėmė armėnų prašymą 1915-uosius traktuoti kaip armėnų genocido metus.

Kodėl Hodžaly – ne genocidas?

O kai azerbaidžaniečiai paprašė genocidui prilyginti armėnų agresiją prieš Hodžaly azerbaidžaniečius 1992-ųjų vasario 26-ąją, – prancūzai apsimetė šio prašymo neišgirdę. Nors, pasak O.Akbarovo, azerbaidžaniečiai turi neginčijamų įrodymų, kaip tądien armėnų smogikai masiškai žudė visus Hodžaly miesto civilius gyventojus, nepasigailėdami net vaikų.

Azerbaidžano Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės pirmininkas Bairamas Safarovas įsitikinęs, jog akivaizdžiai proarmėniškai nusiteikusi Prancūzija neturėtų narplioti Kalnų Karabacho problemos. Bet Prancūzija neprisipažįsta esanti tendencinga, ji aktyviai dalyvauja visose tarptautinėse komisijose, siekiančiose taikiai sureguliuoti armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus. „Štai dėl tokių „pagalbininkų“ mes iki šiol ir negalime susigrąžinti 20 proc. prarastų žemių“, – ironizavo B.Safarovas. 

Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje sumušti azerbaidžaniečių studentai

Tęskime europietiškų dviveidysčių temą. Įsivaizduokime štai tokią situaciją: Prancūzijos parlamente azerbaidžaniečiams leidžiama surengti Hodžaly tragedijos minėjimą; į renginį pasiklausyti pranešimų netikėtai susirenka armėnų diasporos atstovai; pasipiktinę dėl tokio vizito azerbaidžaniečiai ima juos stumdyti, užgaulioti, mušti… Visa Europa, taip pat ir mes, lietuviai, net užkimę šauktume: toks elgesys – barbariškas, antidemokratiškas.

Bet kai Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje buvo terorizuojami azerbaidžaniečių atstovai, atėję į 2013-ųjų metų vasario 26-ąją armėnų surengtą renginį, europietiškoji Temidė incidento nepastebėjo.

Štai kaip tądien rutuliojosi įvykiai.

2013 metų vasario 26 dieną Azerbaidžano namų Paryžiuje vadovė Mirvari Fatalijeva ir studentas Viusalas Huseinovas buvo žiauriai sumušti per armėnų bendruomenės atstovų surengtą Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje renginį „25 metai po Sumgaito įvykių: Kalnų Karabacho tautos dabartinė situacija ir ateities perspektyvos“.

Renginio organizatorius – asamblėjos narys, žinomas savo proarmėniška pozicija, parlamentaras Fransua Rošbluanas. Renginio dalyviai, uždarę salės duris, sumušė azerbaidžianiečius studentus.

Į įvykio vietą atvyko policijos atstovai ir greitosios pagalbos gydytojai. Azerbaidžianietis studentas V. Huseinovas, stengdamasis apsaugoti tėvynainę nuo sužalojimų, prisiėmė daugiausia smūgių ir dėl to buvo sužalotas. Jam sužeisti vidaus organai, taip pat sulaužytas šonkaulis.

Po šio incidento nedelsiant iškelta baudžiamoji byla. Tačiau šiandien ji – sustabdyta.

Sumušti azerbaidžaniečiai, taip pat – ir M.Fatalijeva, portalo vesti.az žurnalistui Vigarui Gasanovui teigė: „Visiškai neseniai mes kreipėmės į Paryžiaus Aukščiausiąjį Teismą, prašydami pakartotinai kelti baudžiamąją bylą dėl mūsų sumušimo. Tai, kad Paryžiaus prokuratūra nutraukė baudžiamąją bylą nenubaudusi nusikaltėlių, sukėlė Prancūzijoje gyvenančių azerbaidžianiečių pasipiktinimą. Ir mes kreipėmės į aukštesnes instancijas. Įvykio vietoje buvo pakankamai žmonių, yra fotografijų ir gydytojų išvados, todėl mes nenurimsime, kol tie žmonės nebus sulaikyti ir nubausti“.

Kad azerbaidžaniečiai atkakliai gina savo garbę ir orumą – sveikintina. Bet kaip pavadinti prancūzų elgesį? Azerbaidžaniečių studentai tvirtina:„Tuo metu salėje buvo prancūzų, bet ir jie mums nepadėjo. Niekas mums nepadėjo“.

15-metis karo belaisvis – asmeninis armėnų generolo vergas

O dabar – dar vienas Europai garbės nedarantis palyginimas. Kaip Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų, kartu su savimi būtų parsivedęs ir dešimtis karo belaisvių? Europa net užkimusi šauktų – „ko norėti iš tų laukinių azerų“. O jei paaiškėtų, jog tas azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį, antiazerbaidžanietiškai nusiteikusieji dar labiau plyšautų.

Nė neabejoju, jog antiazerbaidžanietiškai nusiteikusios jėgos reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus ir konvencijas, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Azerbaidžano nemėgstantieji net reikalautų, kad Europa tokį generolą sučiuptų ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.

Nesiginčiju – tokia Europos reakcija man būtų suprantama ir priimtina.

Bet man nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskuba susidomėti tokia sensacija.

Na, nieko nepadarysi: nesusidomėjo – tai nesusidomėjo. Nepriversi susidomėti.

Oficialusis Baku pasielgė europietiškai

Bet tada mums, europiečiams, nederėtų labai emocingai stebėtis Azerbaidžano elgesiu amnestuojant saviškius. Prisiminkime tragišką istoriją, kai azerbaidžaniečių karininkas prieš keletą metų Vakarų Europos kariniame koledže susikivirčijo su armėnu kariškiu ir jį nužudė. Be abejo, Azerbaidžano valdžios gudrus sumanymas susigrąžinti karį bausmės atlikti namuose ir dar tą pačią dieną jį amnestuoti, – iššaukiantis.

Daugeliui iš mūsų nuoširdžiai atrodo, kad Azerbaidžanas neturėjo teisės taip pasielgti. Nusikaltėlis privalėjo sėdėti kalėjime. Bet jei žvelgsime atidžiau, amnestuodamas azerbaidžanietį karininką oficialusis Baku pasielgė ne barbariškai, o vadovaudamasis … europietiškais standartais.

Prisiminkime, kaip Europa dažnai ir masiškai į laisvę paleisdavo armėnų teroristus, puldinėjusius turkų bei azerbaidžaniečių politikus, ir Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo suteikta malonė neatrodys labai iššaukianti. Jei armėnas gali būti apimtas „efekto būsenos“, kodėl azerbaidžaniečiui negalima „nuoširdžiai pergyventi dėl artimųjų žūčių ir prarastų žemių“?

Armėnų nesutarimai su gruzinais

Taip pat nederėtų tikėti armėniškais mitais, esą armėnai negali kartu draugiškai gyventi tik su turkais ir azerbaidžaniečiais. Pasirodo, armėnai nesutaria ir su gruzinais. Nesutarimų su gruzinais priežastis – panaši į nesutarimų su azerbaidžaniečiais ir turkais priežastį. Armėnijoje esama jėgų, kurios įsitikinusios, jog Gruzijos regionai Džavachetija ir Kartli – armėniškos žemės, kurias būtina susigrąžinti.

Ši ekspansinė idėja kirba armėnų nacionalistų galvose labai seniai – dar nuo 1828-ųjų, kai carinė Rusija armėnus perkėlė gyventi į Užkaukazę – į Gruzijos ir Azerbaidžano žemes. Beje, tiek gruzinai, tiek azerbaidžaniečiai perkeltus armėnus priglaudė labai draugiškai.

Bet kai Gruzijai iškildavo bent menkiausias išorės pavojus, armėnai visuomet palaikydavo gruzinų priešus. Taigi gruzinai turi rimtą pretekstą nepasitikėti šia tautine mažuma, kažkodėl manančia, kad visos teritorijos, kur šiandien gyvena bent vienas armėnas, – armėniškos.

Istorikas, Suchumio valstybinio universiteto profesorius Guramas Marchulija tvirtina, jog būtent dėl armėnų siekio sukurti vadinamąją Didžiąją Armėniją nuo jūros iki jūros 1918-aisiais kilo karinis armėnų – gruzinų konfliktas. Gruzinai tiesiog nepanoro armėnams atiduoti savo teritorijų.

Žinoma ir tai, kad 1985-aisiais metais, susirinkę į Graikijos miestą Atėnus, armėnų diasporos atstovai viešai kėlė uždavinį – praplėsti Armėnijos teritoriją kitų valstybių sąskaita. Šio tikslo siekiama kryptingai, atkakliai. Pavyzdžiui, armėnai supirkinėja gruziniškas žemes ir ten masiškai siunčia gyventi savo žmones, taip pat veržiasi įsikurti teritorijose, kurias gruzinai prarado per 2008-ųjų karą su Rusija.  

Kam įdomi ši tema, gali perskaityti G.Marchulijos veikalą „Armiano – gruzinskije vzaimootnošenija v 1918 – 1920 metais“. Šis profesorius išleidęs ir daugiau mokslinio pobūdžio knygų. Argi viską išvardinsi?

Taip, visko nesudėsi į tegul ir ilgoką straipsnį.

Tačiau ką turėčiau atsakyti azerbaidžaniečiams, priekaištaujantiems Europai dėl dvigubų standartų?

Nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Gintaras Visockas, portalo slaptai.lt vyriausiasis redaktorius.

2014.11.18; 06:24


Prisijunkite prie diskusijos