Pats blogiausias scenarijus


Print

Ukrainos prezidentas Petro Porošenko viešai pareiškė, jog ukrainiečių tauta pasirengusi pačiam blogiausiam scenarijui – „plataus masto Rusijos puolimui“. Net jei tai nėra visiškai tikslus apibūdinimas turint omenyje sunkią šalies ekonominę padėtį, Ukrainos vadovo drąsa – pagirtina.

O ar Lietuva pasirengusi visiems blogiausiems scenarijams? Ar mes sugebame numatyti mus tykančias bėdas ir pavojus? Vieną iš galimų liūdnų scenarijų įvardijo „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas, portale delfi.lt atkreipdamas dėmesį į Rusijos tranzito per Lietuvos teritoriją keliamas grėsmes. Kaip pasielgtume, jei ir vėl prie Kauno stabtelėtų rusiškas traukinys, važiuojantis į Kaliningradą, o Rusija pareikalautų įsileisti kuopą rusiškų „karinių inžinierių“, neva sugebančių operatyviai ir kokybiškai suremontuoti transporto priemones?

Jei neįsileistume – pasielgtume teisingai. Tačiau teisingam žingsniui gali pritrūkti politinės drąsos.

Be to, šantažas įsileisti „karo inžinierius“ – ne pats blogiausias dalykas. Blogiausią variantą turėtume tuomet, jei paaiškėtų, jog prie Kauno neva netikėtai subyrėjęs traukinys gabena iki dantų ginkluotus „žaliuosius žmogeliukus“. O tie „žalieji žmogeliukai“ užsimanė pasivaikščioti po miestą, kol traukinys bus suremontuotas. Jei neleisime pasivaikščioti po Kauną, Rusija tokį mūsų elgesį traktuos kaip „grubų žmogaus teisių pažeidimą bei nepagarbą rusakalbiams“…

Štai tada ir paaiškėtų, koks tikrasis mūsų pasiruošimas „pačiam blogiausiam“.

XXX

Oficialioje Lietuvos VSD ataskaitoje rašoma, jog Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) rezidentūros darbuotojas Valerijus Katula buvo ėmęsis Lietuvoje itin agresyvios žvalgybinės veiklos mūsų pirmininkavimo Europos Sąjungai metu. Bet, sprendžiant iš paskutiniųjų panešimų, jis ir „toliau dirba Rusijos ambasadoje Vilniuje“. Kas tai – gera ar bloga žinia?

Neatmestina versija, jog didelio triukšmo kėlimas dėl pono V.Katulos nesuderinamo su „diplomato statusu“ elgesio atneštų daugiau žalos nei naudos. Nesmerktinas ir manymas, jog „vietoj išsiųstųjų Rusija čia pat atsiųs naujų šnipų, kuriuos bus sunku identifikuoti, todėl geriau tegul Lietuvoje dirba jau iššifruoti agentai“. Ir vis dėlto humaniškas Lietuvos elgesys su ponu V.Katula nėra „labai puikus scenarijus“. Šnipas yra šnipas. Geriau, jei Lietuvoje nebūtų nė vieno Rusijos šnipo.

Tuo pačiu metu kituose VSD pranešimuose teigiama, jog Lietuvoje sučiupti du Baltarusijos labui šnipinėję žmonės. Tai jau viltinga žinia. Mat 2004 – 2014-aisiais metais Lietuvos žvalgyba užsienio agentams buvo per daug draugiška: tyliai, be jokių suėmimų ir įkalinimų, iš šalies išsiuntė 11-a užsienio šnipų.

Kad Lietuvos slaptųjų tarnybų palankumas rusų šnipams – keistokas, tokios nuomonės atsargiai laikosi jau minėtas Rusijos slaptųjų tarnybų intrigų specialistas E.Lukasas. Jis sitikinęs, jog būtent teisinis užsienio šnipų persekiojimas – sveikintinas užsiėmimas. Juk šnipams grasindama antrankiais Lietuva imtųsi ir prevencijos. O vien tyliai išsiųsdama iš šalies šnipus tarsi sako: „nebijokite šnipinėti, vis tiek nebausime“.

XXX

Įtartinas ir viešumoje skersai – išilgai aptartas VSD biudžetas. Teisinga piktintis, jog mūsų VSD teturi tik tiek lėšų, jog negalėtų užsiimti … jokia rimtesne, sudėtingesne veikla. Teisinga, kai dėl tokios situacijos skundžiasi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas. Jis už tai gauna algą, kad rūpintųsi VSD pajėgumais.

Bet gal šią temą būtų buvę geriau aptarti ne taip viešai? Jei Lietuvos saugumas dėl pinigų stygiaus negalįs imtis rimtesnių operacijų, kam kalbėti taip, kad šią žinią išgirstų ir Rusijos ambasada Vilniuje?

XXX

Lietuvoje esama ir daugiau blogųjų scenarijų, kurie tarsi – ant delno. Bet kai kas iš mūsų nenori jų matyti. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasielgė teisingai, nenuvažiuodama į Varšuvą minėti Lenkijos nepriklausomybės dienos. O ko važiuoti į Lenkiją? Lenkija nėra mums draugiška valstybė. Lenkijoje – gajos antilietuviškos nuotaikos. Šantažuodama mus dėl lenkiškų raidžių, užrašų ar lenkų kortos Lenkija elgiasi labai panašiai kaip Vladimiro Putino Rusija – Ukrainoje. Beje, lenkiška ekspansija į mūsų pusę tęsiasi nebe pirmus metus. Ir ji – tikrai neatsitiktinė.

Nematyti tikrųjų lenkiškų tikslų – tiesiog negerbti savęs. Kai Lenkija liausis šaukusi „Vilnius – mūsų“, kai atsiprašys už pilsudskių ir želigovskių niekšybes, kai padėkos Lietuvai už sudarytas pačias geriausias lenkų tautinei mažumai sąlygas, kai ims bent minimaliai gerbti Punsko ir Seinų lietuvių teises, – štai tada ir nuvažiuosime.

Argi keblu perprasti akivaizdžias lenkiškas užmačias? Argi mūsų nenoras pasiduoti polonizacijai – kaltė? Bet politikas Vytautas Plečkaitis portale 15min.lt, užuot gyręs šalies vadovės principingumą, ją gėdina.

Keistas užsimėmimas – barti prezidentę dėl teisingo žingsnio. Verčiau visi kartu analizuokime, kodėl Varšuvoje jau keletą sykių iš eilės per Lenkijos nepriklausomybės dienos minėjimus kyla gausios riaušės? Kokių tikslų turi riaušininkai? Ar mūsų ambasada Varšuvoje žino, kaip Lietuvą traktuoja tų neramumų dalyviai ir organizatoriai, pasivadinę „Patriotų armija“?

XXX

Viena iš svarbių temų, apie kurias viešojoje erdvėje nėra ypatingai garsių diskusijų, – koncerno „Achema“ likimas. Po Bronislovo Lubio mirties labai svarbu, kad šis koncernas netaptų nuo „Gazprom“ dujų priklausomu įkaitu. Br.Lubys sugebėjo laviruoti. Ir nebankrutavo, ir neišdavė Lietuvos interesų. Ar naujieji savininkai sugebės išvengti „Gazpromo“ spendžiamų pinklių – dar nežinome.

Štai tokios diskusijos būtų labai prasmingos. Sveikintina, kad šios temos ėmėsi žurnalas „Valstybė“, primindamas, jog jei „Achema“ taps „Gazpromo“ pastumdėle, greičiausiai keisis ir jos išlaikomo laikaščio „Lietuvos žinios“ kryptis. Keisis ne Lietuvos labui.

 XXX

O štai Lietuvoje dar sykį kilusi diskusija dėl dvigubos pilietybės naudos arba žalos, – keistoka. Niekaip nesuvokiu, kodėl gausu manančiųjų, jog Lietuva, įtariai žvelgdama į dvigubas pilietybes, „kariauja su savimi“ arba „lietuvius rūšiuoja į ištikimus ir išdavikus“. Situacija nėra paprasta. Pirmausiai derėtų išsiaiškinti, ar dviguba pilietybė nepaskatins dar didesnės emigracijos ir dar atsainesnio požiūrio į lietuviškumą. Ir tik po to, atlikus rimtus tyrimus, – galėtume skelti iš peties.

Šių eilučių autorius mano, jog galimybė lengvai gauti dvigubą pilietybę sumažintų pagarbą Lietuvai. Žmogus negali turėti dviejų motinų. Tik išskirtiniais, labai retais atvejaus žmogus gali džiaugtis turįs dvi motinas, gali nuoširdžiai pasigirti jas vienodai stipriai mylįs. Ta pačia logika derėtų vadovautis ir žvelgiant į dvigubos pilietybės reiškinį. Dviejų valstybių neįmanoma mylėti vienodai stipriai. Vaizdžiai tariant, nesąžininga manyti, jog pilietybė – absoliuti žmogaus teisė, kur valstybei niekad nedera kištis.

O jei jau manome, jog dvigubą pilietybę galima dalinti ir į kairę, ir į dešinę, tada iš karto įteisinkime galimybę lietuviams, kalbu ironiškai, turėti ir trigubą ar net keturgubą pilietybę. Juk, kaip rašo kai kurie „išminčiai“, „nuo to laiko, kai buvo priimtas griežtas lietuviškas Pilietybės įstatymas, pasaulis kartu su Lietuva labai pasikeitė“. Lietuviai daug keliauja, keičia valstybes, kontinentus. Kai kam greitai neužteks ir dvigubos pilietybės. Vėl Lietuvai reikės taikytis prie daug keliaujančių ir dažnai keičiančių valstybes…

XXX

Jei mums vis tik knieti diskutuoti temomis, stiprinančiomis lietuviškumą, pirmiausiai išsiaiškinkime, kodėl 2014-aisiais metais gimstamumas Lietuvoje dar labiau sumažėjo ir tapo vienu iš mažiausių gimstamumų visame pasaulyje (pasaulio vidurkis: 2,5 vaiko – vienai motinai, Lietuvoje – vienai moteriai – 1,29 vaiko). 2001-aisiais metais vaikai Lietuvoje sudarė 24,4 proc. (nuo visų gyventojų), o 2014-aisiais – tik 18, 1 proc.

Ar mes žinome, kaip galėtume sustabdyti šį mažėjimą?

Tuoj mūsų nebeliks. O kai mūsų nebeliks, nebeliks ir „dvigubos pilietybės problemos". Lietuvos pilietybės tiesiog niekam nebereikės.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.11.17; 06:04


Prisijunkite prie diskusijos