Honoraras – už Azerbaidžaną pamilusios žurnalistės galvą


Print

Slaptai.lt tęsia pasakojimus apie sudėtingus Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius. Šiandien mūsų dėmesio centre – 2014-aisiais rusų kalba išleista Tatjanos Čaladzės knyga „Karabahskaja otecestvennaja. Oni umirali cestno“.

Publicisto Leono Juršos parengta recenzija turėtų sudominti mūsų skaitytojus. Joje – daug sensacingų, mažai kam žinomų faktų: kodėl pavojinga palaikyti azerbaidžanietišką poziciją, kam reikalinga buvo Sumgaito tragedija, kodėl tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas nestabdė karo, kokios pozicijos laikėsi Andrėjus Sacharovas, Galina Starovoitova…

Svetima tarp savų

Daugiau kaip prieš dvi dešimtis metų, kai Latvijos žurnalistė Tatjana Čaladzė pirmą kartą apsilankė Azerbaidžane ir išvykdama pasakė, kad parašys tiesą apie Karabacho karą, išgirdo azerbaidžanietiškų abejonių: apie mus niekas nerašo, o jeigu rašo – tai neteisybę.

Spaudoje pasirodė Tatjanos Čaladzės knyga „Karabacho tėvynės karas. Jie žuvo  garbingai“, be kita, liudijanti, kad tos abejonės buvo pagrįstos. Iki tiesos kelias ilgas ir klotas erškėčiais (kai kada – tikriausiomis minomis).

Tatjana Čaladzė savo knygoje keliose vietose sako esanti bjauraus būdo – ji iš tų žurnalistų, kurie patiki tik pamatę savo akimis, pajutę savo kailiu, nors ir rizikuotų jį nusvilti. Agimimo laikais girdėjome Latvijoje rusų kalba einant tenykščio Liaudies fronto savaitraštį Baltijskoje vremia (Baltijos laikas), bet tik dabar sužinojau, kad 1992 metais šio leidinio vyriausiąja redaktore buvo kaip tik Tatjana Čaladzė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Taigi galėjo net nerašyti – tik vadovauti. Bet spalio mėnesį ji ėmė ir išskrido į Baku kaip savanorė nepaklusni reporterė. Knygoje aiškina, kad kelionei  į Azerbaidžaną, kuris tuo metu sunkiai gynėsi nuo Armėnijos atakų Kalnų Karabache ir kitose savo žemėse, ją paskatino Latvijos spaudos šališkumas nušviečiant šį karą.

Girdi, nuo rugsėjo pradžios parlamentinėje Dienoje  vienas po kito ėmė rodytis straipsniai, kurių autoriai akivaizdžiai palaikė armėnų pretenzijas, tuo tarpu apie Azerbaidžano argumentus – nė eilutės; armėnai daro teisingai, o azerbaidžaniečiai „pjauna vaikams galvas, jas kepa ir valgo…“  Išskrido į karą, palikusi sunerimusius artimiausius žmones – motiną ir dukrą.

Grįžusi į Rygą, lapkričio pirmomis dienomis parengė specialią Baltijskoje vremia laidą – vien apie karą Azerbaidžane. Parašė didelį reportažą į latvių, rusų ir vokiečių kalbomis leidžiamą savaitraštį Latvijas laiks, kuriame  irgi redaktoriavo. (Dabar knygoje prisimena, jog raidžių rinkėjos ir korektorės verkė skaitydamos pasakojimą apie Chodžaly gyvenvietės tragediją ir matydamos nuotraukose armėnų kareivių nužudytus vaikus.)

Netrukus dideli ir mažesni laikraščiai atsiliepė į reportažus iš Azerbaidžano ir visi vienodai: Čaladzė atspindi tik vieną pusę – azerbaidžaniečių, ir tuo kursto tautinę nesantaiką. Tatjaną iškvietė į Latvijos teisingumo ministeriją, kur pavaduotojas (beje, armėnas) pareiškė, kad ji sukomplikavo Latvijos ir Armėnijos santykius ir prieš ją bus imtasi priemonių.

Nežinomi žmonės rusiškai, be akcento ir su būdingu akcentu, jai grasino telefonu, ėjo laiškai su keiksmažodžiais; redakcijoje išdaužė langus. Pagaliau jai ištrinko galvą tiesioginėje TV laidoje ir kitą dieną Liaudies fronto dūma pašalino iš Baltijskoje vremia redaktorės pareigų; apie tai choru pranešė visi laikraščiai.

Po viso šito Tatjana Čaladzė vėl išskrido į Baku, šį kartą su laikraščių pundais – vežė savo reportažus tiems, apie kuriuos rašė. Atleista iš Baltijskoje vremia, Tatjana Čaladzė teberedaktoriavo savaitraštyje Latvijas laiks ir čia spausdino naujus reportažus iš Karabacho. Trečiadieniais turėdavo būti Rygoje redakcijoje, kad palydėtų į spaustuvę rytdienos numerį.

Knygoje prisimena vieno iš ypatingų trečiadienių – 1993 metų vasario 3-iosios – vakarą.  Susizgribusi, kad ne viską pasakė vairuotojui, nusivijo jį ir išbėgo į gatvę, kur susidūrė su dviem vyrukais su ant akių užsmauktomis megztomis kepurėmis. Toliau viskas kaip sulėtintame kine – vienas iš jų ištraukia ranką iš kišenės ir kreipia į mano pusę, tiesiai į mane. Akinantis blyksnis. Garso negirdžiu, tačiau suvokiu, kad į mane šaudo. Juntu, kad bėgu. Įbėgu į laiptinę ir girdžiu šūvio garsą… Vėliau vairuotojas sakys išeidamas matęs priešingoje gatvės pusėje du įtartinus tipus, stebinčius redakcijos langus (pirmajame aukšte).

Įvykio vieton atvykę policininkai rado dvi kulkas, viena pataikė į laukujų durų staktą. Tyrėjui klausinėjant, ar turinti priešų, gal ką įtarianti, atsakė, jog ji niekam nekliuvusi, kol palankiai nerašiusi apie Azerbaidžaną. Latvijos spauda šio pasikėsinimo (panašu, pagąsdinimo) nenutylėjo: vieni spėjo, jog tai – armėnų kerštas, kiti įtarė, jog azerbainiečiai nutarę ja atsikratyti, nes per brangiai užsiprašiusi už savo paslaugas, treti įžvelgė pačios surežisuotą inscenizaciją.

Netrukus Latvijas laiks buvo uždarytas (leidėjai tai aiškino finansiniais sunkumais) ir redaktorė liko be darbo. Iki tol Tatjaną Čaladzę kvietė bendradarbiauti latviški laikraščiai, į rusiškus (prorusiškus) ji pati nesiveržė dėl priešingų pažiūrų. Dabar jos, azerbaidžanietės, visi šalinosi it raupsuotosios, kaip rašo knygoje, mano mylimoje šalyje, kur aš su visu širdies įkarščiu kovojau už latvių tautos nacionalinį atgimimą, aktyviai veikiau pasipriešinime, pogrindyje spausdinau ir platinau atsišaukimus už Latvijos laisvę ir 1991 metų kruvinąjį sausį kartu su visais stovėjau barikadose, rizikuodama gyvybe. Aš negalėjau suprasti, kodėl mane pradėjo pjudyti. Niekas net memėgino manęs paneigti, nei vienu žodžiu laikraštyje aš neprasitariau, kad, girdi, mušk armėnus, jie niekšai. Aš paprasčiausiai parašiau, kas atsitiko Azerbaidžane, su faktais ir argumentais, su nuotraukomis.

Pasiryžimas pralaužti informacinę blokadą atsisuko prieš ją pačią – iš jos atėmė skaitytojus. Tatjana sugrįžo į Karabachą.

Karas yra karas

Antrąkart į Baku atskridusią Tatjaną pakvietė į televiziją, kur ji papasakojo, ką matė mūšių vietose, kas atsitiko Rygoje ir ką apie visa tai mano. Netrukus po to ji lydėjo Azerbaidžano delegaciją, kuri vyko į pasienį derybų su Armėnijos atstovais. Prasidedant deryboms žurnalistai buvo išprašyti už durų.

Knygoje Tatjana prisimena, jog lauke prie jos ėmė kibti armėnų kareiviai ir nuo jų apgynė atskubėję azerbaidžaniečių kariškiai; tada kažkuris iš armėnų šūktelėjo: …kam taip kalbėjai per televizorių! Tave reikia nužudyti!

Per pirmąsias komandiruotes Tatjana išmoko laikyti automatą, eiti voroje minų lauku, tvarstyti sužeistuosius. Dar bent kiek įgudo fotografuoti ir iš Rygos, kol redaktoriavo, atskraidindavo ne tik laikraščių pundus, bet ir išsipūtusius vokus su nuotraukomis tiems, kuriuos fotografavo ankstesnių kelionių metu aplankytose kovinėse pozicijose. Susikaupė krūva išfotografuotų juostelių, ir skaitytojų netekusiai Tatjanai kilo mintis išleisti frontinių fotografijų knygą. Man norėjosi parodyti, kaip iš tikrųjų gimtojoje žemėje, gausiai ją laistydami krauju, kovoja ir žūva azerbaidžaniečių kareiviai – dar vaikai, neapsiplunksnavę ir nepatyrę.

Sudaryti tokį albumą (jo rusišką pavadinimą „Karabach. Voina v licach“ keblu tiksliai išversti – gal „Karabachas. Žmonės kare“) pasirodė nepalyginti lengviau negu su juo pasiekti leidyklą, bet vargais negalais, vieniems trukdant, kitiems padedant, knygos maketas pagaliau atsidūrė spaustuvėje.

1993 metų liepos 24 d. po atkaklių mūšių armėnų ginkluotosios pajėgos užėmė griuvėsiais paverstą Agdamą; Tatjanai papasakojo, kaip apsuptyje žuvo jos pažįstamas sanitaras instruktorius Eldaras Asalijevas – sužeistas susisprogdino granata, kad nepapultų į nelaisvę. Aš jau seniai nustojau būti nepriklausoma žurnaliste, – prisimena knygoje tas tragiškas dienas Tatjana Čaladzė. – Mano gyvenimas, mano darbas, mano dvasinė būsena ėmė priklausyti nuo šito karo. Svetimas skausmas, svetimas karas tapo mano skausmu, mano karu, ir kaip kiekvienas kareivis aš karštai troškau jo pabaigos. Aš turėjau ką nors daryti. Aš vėl apsivilkau karinę uniformą ir išvažiavau į frontą. Ruošti antrąją knygos dalį. 

Kiekvienas autorius jaučiasi su kaupu atlygintas, kai pasirašo savo naujoje knygoje ir įteikia ją skaitytojui, juo labiau jeigu šis yra tos knygos herojus. Kai Tatjaną Čaladzę norėjo perkalbėti, kad iki azerbainiečių pozicijų Daškesano kalnuose tik į vieną pusę keturios valandos varginamo kelio (vis dėlto 2800 metrų aukštis), ji prisiprašė ten knygas nugabenti pati – kaip darė visur; sykiu ir padaryti nuotraukų antrajai knygos daliai. Tatjaną  įspėjo, kad nesidairytų  į prarajas šalia tako…

Nesulaikomai nešamą šlaitu ją pasivijo ir sugriebė likus keliems žingsniams iki putotais akmenimis pasišiaušiusios upės, kurią ji prieš kelias akimirkas matė iš aukštybių, skardžio; riedėjo fotoaparatai, plasnojo knygos. Pasak pačios žurnalistės, tai buvo vienintelės kovinės pozicijos, kurių ji su knygomis nepasiekė.

1993 metų rugsėjį į Agdamo rajoną nusikėlusiame fronte stojo paliaubos. Apsilankiusią viename iš karinių dalinių Tatjaną paprašė nuvežti knygų priešakinio bataliono kovotojams – nuotaikai pakelti, kovinei dvasiai sustiprinti; visur kariai apsidžiaugdavo šia dovana ir ne vienas, prašydamasis atostogų, raporte įrašydavo: nuvežti tėvams knygą. Taip buvo ir šį kartą. Atsidėkodami kariai sutiko žurnalistei parodyti priešakinius postus. Ten ji šnekučiavosi, fotografavo, o paskui su palydos kariais leidosi atgal.

Tada ir pastebėjo įkandin būrio sėlinančius ir jį supančius armėnų kareivius. Atsišaudydami azerbaidžaniečiai traukėsi atokiau stovinčios fermos link, kol pasislėpė jos sienose ir per radiją ėmė kviesti pastiprinimą. Armėnų paleista mina nugriovė pastato kampą. Tatjana paprašė vadą ginklo (Tau niekaip negalima pakliūti gyvai į nelaisvę, – sukosi galvoje kadaise naujo pažįstamo karininko jai pasakyti žodžiai) ir tas ištiesė pistoletą. Juos išgelbėjo atsiųstas pėstininkų šarvuotis, ant kurio kabarojantis vieną kareivį sužeidė minos skeveldra.

Sugrįžėlių laukė brigados štabo viršininkas, kuris apšaukė būrio vadą, kam vedėsi žurnalistę į postus, o ją pačią pavadino karve, kuri lenda kur nereikia. Kodėl tai atsitiko paliaubų metu? Kaip man vėliau  papasakojo,  – rašo Tatjana Čaladzė knygoje, – iš perimtos radiogramos paaiškėjo, kad armėnai per žiūronus pažino mane, kai fotogravau vaikinus postuose. Jie pranešė savo vadams ir šie įsakė mane sučiupti. Tarp kito, už mano paėmimą į nelaisvę buvo pažadėta labai didelė pinigų suma...

Visiškai nesinori tokių prisipažinimų laikyti pasigyrimu, kai žinai Karabache žuvus du rusų (nukovė snaiperiai) ir penkis Azerbaidžano žurnalistus.

Kieno vardan?

Rengdama antrąją fotografijų knygos dalį, Tatjana turėdavo vis sugrįžti  į Rygą (čia jai išryškindavo išfotografuotas juosteles), o kadangi tiesioginius skrydžius tarp Latvijos ir Azerbaidžano  sostinių panaikino, tekdavo keliauti per Maskvą. Domodedovo oro uoste iš Baku atskraidintus keleivius sutikdavo tarytum iš kažin kokios baisios vietos atskridusią nusikaltėlių gaują.

Tą kartą iš Baku atskridusiai Tatjanai Čaladzei du rusų muitininkai pareiškė turį patikrinti, ar nesiveža narkotikų ir ginklų. Nuodugniai iškratę bagažą, paėmė fotoaparatą ir kasetes su išfotografuotomis juostelėmis, dabar pareiškę turį žinių ten esant pornografiją, ir nusinešė. Netrukus grįžo, vienas rodė rankose jau išvyniotas juosteles, kitas jas eidamas vyniojo iš likusių kasečių: Mes buvome teisūs, ten tikrai pornografija! Numetė ant grindų apšviestas juosteles ir paragino kuo greičiau dingti.

Pražuvo 24 išfotografuotos juostelės – neįkainojamas turtas. Kažin kokioms jėgoms pasirodė reikalinga ne tik apiplėšti žurnalistą, paniekinti jo triūsą, bet ir apvogti istoriją!

Knygoje pateikiami paskutinio SSSR saugumo komiteto (KGB) pirmininko Vladimiro Kriučkovo apgailestavimai dėl kraujo praliejimo Sumgaite ir Baku, kuriais jis dalijosi su savo bendražygiu, vėliau parašiusiu prisiminimus. Kriučkovas aiškino iš partijos politbiuro, SSRS aukščiausiosios tarybos, KGB pranešimų žinojus apie bręstantį konfliktą, tačiau niekas nedavęs leidimo imtis kardomųjų veiksmų.

Kriučkovas apgailestavo per vėlai sužinojęs, jog į Sumgaitą pogromų kurstytojus atsiuntę draugai iš Armėnijos (draugais tada partijoje ar kokioje tarnyboje vadinti ir konkretūs veikėjai, ir anoniminiai –aut.) su konkrečia užduotimi: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu. (Tuo KGB vadas pripažino buvus klasikinę politinę provokaciją prisidengus svetima vėliava – aršiausias pogromų kurstytojas recidyvistas armėnas Grigorianas dėjosi azerbaidžaniečiu ir žudė savo tautiečius).

Iškalbingi ir Kriučkovo samprotavimai, kodėl provokacijos sumanytojai pasirinko būtent Sumgaitą: pabėgėlių tirštynėje nedaug tereikia masiniam nepasitenkinimui įžiebti, mažesniame mieste paprasčiau kontroliuoti ir nukreipti pogromininkus, čia mažiau policijos, provokacijos vykdytojams lengviau pasprukti į visas puses vedančiais nekontroliuojamais keliais, bet svarbiausia, – užbaigė Kriučkovas, – daugiau galimybių skubiai išvežti iš Azerbaidžano nufilmuotus Sumgaito žvėriškumų vaizdus

Vienas epizodas: armėnas Grigorianas įsakė išrengti armėnę ir išvesti į gatvę, kur ji buvo žvėriškai nukankinta, žinodamas, kad šį susidorojimą nufilmuos žmonių sumaištyje slapstęsis tariamas žurnalistas.

Tatjana Čaladzė knygoje pasakoja istoriją, kuri nutiko su Beirute gyvenančio armėno Daudo Heiriano „Užrašais“ apie Karabacho karą ir kuri akivaizdžiai atskleidžia (galima sakyti tiesiai: demaskuoja) visą propagandinio (informacinio, psichologinio) karo strategų veidmainiškumą. Iki 1993 metų Armėnijos ir Azerbaidžano kare išbuvęs korespondentas galėjo manytis gerai atlikęs savo pareigą: knygoje parodė armėnų kovotojų ryžtą, drąsą  ir tvirtybę. 1998 metais arabiškai parašytas veikalas buvo iškilmingai pristatytas Jerevane. Knygą išvertė į armėnų kalbą pavadinimu „Kryžiaus vardan“.

Ir tik tada nepailstantys propagandinio fronto kovotojai susigriebė, kad kai kurie knygos puslapiai verčia niekais jų pastangas įtikinti pasaulį užimant Hodžaly nebuvus taikių gyventojų skerdynių. Heirianas rašo, kaip armėnai brovėsi per pelkę žengdami lavonų klojiniu (Aš pastačiau koją ant 9-10 metų mergaitės kraujuotos krūtinės ir žengiau…), kaip degino lavonus (Man pasivaideno, kad iš degančių lavonų krūvos kažkas šaukiasi pagalbos…) ir kaip visa tai jį sukrėtė (Po šito aš negalėjau toliau eiti… O jie tęsė savo mūšius Kryžiaus vardan…). 

Smarkiai prašovusi pro šikšnelę, armėnų propaganda dabar nė girdėti nenori buvus tokią knygą.

Akademikas po padu

Tatjana Čaladzė savo knygoje dėl dešimčių tūkstančių žuvusių Karabacho kare ir šimtų tūkstančių, likusių be gimtos pastogės, negaili kaltinimų armėnams, neišskiriant ir tolimų protėvių (su kuo vargu ar galima sutikti) ir armėnų išeiviją, kuri visame pasaulyje papirkinėja valstybių veikėjus ir žiniasklaidą. Išsigandusius ir sutrikusius sovietinio Azerbaidžano vadovus, pritrūkusius ryžto tuo metu, kai dar galima buvo neleisti gaisrui įsisiautėti. Rusiją, kuri plieskiantis Kalnų Karabacho konfliktui savo neveikimu ciniškai išprovokavo nacionalinę tragediją. Rusijos armijos vadovybę, išdalijusią abiems pusėms buvusios sovietinės kariuomenės ginklus – armėnai  ir azerbaidžaniečiai pjautųsi peiliais, bet nebūtų lėktuvų, kuriuos valdo tie patys rusų pilotai –  samdiniai, mūšių, raketinių apšaudymų ir tankų atakų…

Knygos autorė daug karčių priekaištų pažeria Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui ir dar daugiau jo žmonai Jelenai Boner, armėnei (pati Boner, nemokėjusi armėniškai, savo gentiškumą yra apibūdinusi kiek sudėtingiau – Armėnijoje aš nustoju jaustis žyde. Tampu armėne… – aut.) – tai ji geranorišką, bet silpnavalį akademiką propagandiniame kare statyte pastatė jai reikalingoje fronto pusėje – armėnų.

Rašydama apie informacijos blokavimą prieš ketvirtį amžiaus tuometinėje dar komunistinėje, bet jau į perestroiką įžengusioje spaudoje Tatjana Čaladzė nurodo:savaitraštyje Moskovskije novosti, kuris laikytas glasnost (taigi demokratijos) šaukliu, per 1988-1989 metus nepasirodė nė vienos azerbaidžaniečiams palankios žinelės! Ir priešingai – armėnams naudingi pranešimai rodėsi kas antrame numeryje (1988-ųjų pabaigoje Armėniją nusiaubė žemės drebėjimas, bet tūlas skaitytojas ne visada skyrė humanitarinę paramą nuo politinės).

Kaip tik Moskovskije novosti (1988, 14 nr.) pasirodė akademiko Sacharovo laiškas SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui, raginantis Kalnų Karabachą susieti su Armėnija. Kaip žinome, Gorbačiovas nepaklausė nei Sacharovo, nei kito akademiko, savo padėjėjo Abelo Aganbegiano, dar praeitų metų rudenį Paryžiuje armėnų išeivijai viltingai pareiškusio: Aš būčiau patenkintas sužinojęs, kad Karabachas tapo armėniškas (reikėtų suprasti – atiteko Armėnijai). Aš pateikiau vieną pasiūlymą prezidentui (Gorbačiovui) šiuo reikalu.

Tarp naujųjų Rusijos demokratų,nusivylusių Gorbačiovo sprendimu, turėjo būti ir leningradietė Galina Starovoitova. Po metų, 1989-ųjų vasarą, prasidėjus kautynėms dėl vietos SSRS parlamente, Moskvoskije novosti  bus išspausdinta jos nuotrauka ir rinkiminis šūkis: Balsuokite už armėniškiausią kanditatą – Galiną Starovoitovą. Iš armėnų kanditatų rinkėjams ji žinoma kaip tvirta ir nuosekli neva teisingo KKAS (Kalnų Karabacho autonominės srities) problemos sprendimo šalininkė.

Dar po gero pusmečio Starovoitova, SSRS liaudies deputatė, tame pačiame Moskovskije novosti pasigirs: Vyksta realus ekonominio, socialinio ir kultūrinio Kalnų Karabacho integravimo į Armėniją darbas. (Dar po kiek laiko Starovoitova žuvo nuo pasamdyto žudiko kulkos, bet tai –  kita istorija).

O tada,1988-ųjų kovo pabaigoje, ji savo draugei skundėsi, kad buvo užėjusi pas Boner ir kad palamintasis (taip ji tarp savųjų vadino Sacharovą) priešinasi Gorbačiovui parašyti apie kai kuriuos Sumgaito įvykių faktus, kurių, matai, nėra bylos medžiagoje. Koks jam skirtumas, moteris ir vaikus žudė visur, ir butuose, ir gatvėse. Vienu nužudymu daugiau, vienu mažiau, kas iš to. Starovoitovai, ir ne jai vienai, visomis tiesomis ir netiesomis reikėjo, kad kaltė kristų azerbaidžaniečiams, ir Sacharovo spyriojimasis ją tiesiog siutino. Labai gali būti, kad Starovoitova kalbėjo kaip tik apie mūsų kalbamą laišką Gorbačiovui (rudeniop jis parašė dar vieną).

Krankliai viršum alyvmedžių

Kaip žinome, 2008 metų pavasarį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 62-osios sesijos delegatai priėmė rezoliuciją „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“. Joje sakoma, kad nė viena valstybė negali pripažinti padėties, kuri susiklostė okupavus Azerbaidžano teritorijas, ir tam pritarti. Generalinė Asamblėja paragino gerbti ir remti Azerbaidžano suverenitetą ir teritorinį vientisumą visuotinai pripažintose valstybinėse sienose; būtina nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano teritorijų.

Rodos, viskas aišku, ne kartą didžiosios valstybės siekė susodinti Armėniją ir Azerbaidžaną prie derybų stalo ir šios pastangos dedamos iki šiol (visai neseniai Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentus paragino ieškoti sutarimo, anksčiau jiems tarpininkavo JAV ir Rusija).

Tatjana Čaladzė savo knygoje siūlo pažvelgti, kaip dvidešimt metų trunkantį status quo vertina rusų žurnalas Nacionalinė gynyba, prisistatantis respektabiliu ir autoritetingu leidiniu (2012, 2 nr.). Straipsnyje Prasidėjusių metų karai aptariami karinių konfliktų židiniai, galintys įsiliepsnoti kiekvieną momentą.

Dėl Karabacho konflikto, kuriam autorius skiria nemažai vietos, tai, jo samprotavimais, čia taikus sprendimas neįmanomas. Karas neišvengiamai kils. Aptaręs galimus priešininkų sąjungininkus, autorius vis dėlto daro išvadą, kad bus kariaujama viena prieš vieną, tai yra Azerbaidžanas prieš Armėniją ir nepripažintą Kalnų Karabacho Respubliką (KKR). Tolesnė išvada: kadangi Azerbaidžanas dar neįgijo pergalei reikalingos karinės persvaros, todėl šiuo metu karas yra naudingas Armėnijai. Todėl Armėnijai ir KKR naudingiau kokiu nors būdu išprovokuoti Azerbaidžaną užpulti pirmą, be to, kuo greičiau. Paklauskime, o kas bus, jeigu Azerbaidžanas laimės? A, autorius turi atsakymą ir į šį klausimą. Tokiu atveju, – apgaileistaudamas atsako, – bus visiškai išlaisvintas kelias visiems naftotiekiams iš Baku į Vakarus.

Tik tiek bėdų? Straipsnio autorius – Rusijos politinės ir karinės analitikos instituto direktoriaus pavaduotojas; žurnale, kaip pats branginasi, skelbiama politinės ir karinės vadovybės pirmiesiems asmenims skiriama informacija.

Nuotraukoje: žurnalistė Tatjana Čaladzė ir jos knyga „Karabahskaja otecestvennaja. Oni umirali cestno“.

2015.02.11; 06:05


Prisijunkite prie diskusijos