Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės


Print

Nieko ypatingo nepasakysiu, jei priminsiu, jog Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, tad, iš pirmo žvilsnio, turinti užtektinai ir draugų, ir partnerių. Tačiau neapsigaukime.

Priklausymas šioms politinėms bei ekonominėms sąjungoms – puiki saugumo garantija. Tačiau tai nereiškia, kad visos NATO ir ES valstybės – nuoširdžios mūsų sąjungininkės. Puikiai žinome pavadinimus NATO ir ES valstybių, kurios tik apsimeta, tik vaizduoja, jog savuosius interesus derina su mūsiškiais lūkesčiais. Jei tik galėtų, tai visai neatsižvelgtų į teisėtus mūsų norus…

Azerbaidžanas galėtų tapti rimtu Lietuvos sąjungininku

Tikrųjų sąjungininkų Lietuva teturi keletą. Ši karti tiesa sako, jog privalome ne tik ypatingai kruopščiai branginti draugystę su JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir ieškoti naujų partnerių. Visomis kryptimis, visuose regionuose. Net ten, kur nesitikime jų rasti. Draugų per daug nebus.

Vienas iš rimtesnių Lietuvos partnerių galėtų tapti musulmoniškasis Azerbaidžanas. Pastarųjų penkerių metų domėjimąsis Azerbaidžanu leidžia šių eilučių autoriui manyti, jog oficialusis Baku norėtų rasti kuo daugiau Lietuvą ir Azerbaidžaną jungiančių aplinkybių. Ši musulmoniša valstybė kantriai, mandagiai beldžiasi į mūsų duris. Bet Lietuva apsimeta, jog nepastebi siunčiamų palankumo ženklų. Dažnusyk mes bendraujame taip, tarsi Azerbaidžanas negalėtų būti vertingas ir nuoširdus Lietuvos partneris.

O kartais elgiamės tiesiog nepadoriai, nes, kitas valstybes kritikuodami už dviveidystę, patys linkę vadovautis tais pačiais bjauriaisiais dvigubais standartais, netiesiogiai pripažindami, jog Azerbaidžano skausmas ir vargai mums – nė motais. Omenyje pirmiausiai turiu Lietuvos Seimo narės Dalios Kuodytės vizitą į Armėniją. Armėnijos spauda džiūgauja, esą Lietuvos parlamentarė rugsėjo pirmosiomis dienomis viešėjo ne tik Armėnijoje, bet ir Armėnijos okupuotame Kalnų Karabache.

Armėnija – džiūgauja, mums džiūgauti – nėra dėl ko. Nebent – verkti. Lietuva teisingai elgiasi, kai kritikuoja Rusiją, bandančią perbraižyti Moldovos, Gruzijos ar Ukrainos žemėlapius. Gerbdama valstybių neliečiamumo taisyklę ir šitos pagarbos reikalaudama iš Kremliaus Lietuva žengia ne tik teisingą, bet ir apdairų žingsnį, mat visuomet gali atsirasti įžūlių bei stiprių bepročių, kurie sumanys okupuoti, pavyzdžiui, Klaipėdos ir Vilniaus kraštą bei atsiriekti gabalą lietuviškų žemių tranzitui į Kaliningrado sritį.

Todėl čia viskas aišku: gerbdama valstybių teritorinio neliečiamumo principą mes, lietuviai, giname ne tiek kitų, kiek savąjį kailį. Juolab kad Ukrainos pavyzdys rodo: saugios nėra net tos valstybės, kurių teritorinį saugumą garantavo JAV ir Didžioji Britanija. 

Žodžiu, Lietuva bus neabejotinai saugesnė, jei Moldovai pavyks susigrąžinti Padniestrę, Gruzijai – Abchaziją, o Ukrainai – Krymą su Donbasu ir Luhansku. 

Lietuviškas dviveidiškumas

Tačiau kodėl Lietuva praranda politinę nuovoką, kai prabylama apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą? Kodėl Lietuva ne visuomet prisimena, jog Kalnų Karabachas ir septynetas greta esančių regionų iš Azerbaidžano atplėšti neteisėtai, pasitelkiant į pagalbą ne tik armėniškas, bet ir Rusijos karines pajėgas, – pažeidžiant visas tarptautines normas bei taisykles?

Nematau nieko blogo, kai Lietuvos Seimo draugystės su Armėnija grupei priklausantys parlamentarai svečiuojasi Jerevane, kai į Jerevaną susipažinti su politine, ekonomine ir socialine padėtimi važiuoja įtakingų Lietuvos leidinių redaktoriai. Tačiau visi Armėnijoje viešintys Lietuvos piliečiai, taip pat – ir Seimo narė Dalia Kuodytė, mano supratimu, privalėjo susilaikyti nuo bet kokių kelionių į Armėnijos okupuotąjį Kalnų Karabachą.

Nuo tokių kelionių susilaikyti – būtina

Susilaikyti nuo tokių kelionių turėtų ne tik Lietuvo Seimo nariai, bet ir Lietuvos žurnalistai, turistai, muzikantai, aktoriai. Visi. Žengdami bent mažytį žingsnelį į šiuo metu Azerbaidžanui nepriklausantį Kalnų Karabachą mes tarsi … sakome, jog pripažįstame šio krašto okupaciją. O tai – nesąžininga, neteisinga, amoralu.

Jei mes siekiame, kad visos kaimynės gerbtų mūsų valstybės sienas, kodėl šios taisyklės netaikome tuomet, kai kalbama apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą?

Sutikdami keliauti į armėnų okupuotą Kalnų Karabachą demonstruojame, jog dvigubi standartai – mums nesvetimi? Ko negalima Rusijai, tas leistina Rusijos kišenėje sėdinčiai, Rusijos karines bazes įsileidusiai Armėnijai? Atstumiame draugystės ieškantį Azerbaidžaną, kuris, beje, turtingas naftos resursais ir labai giminingas Turkijai, turinčiai vieną iš stipriausių kariuomenių NATO aljanse?

Azerbaidžanas elgiasi teisingai, neįsileisdamas į savo šalį lietuvių, kurie pabuvojo armėnų užgrobtose žemėse. O mums, kuriems vis dar vaidenasi, jog Kalnų Karabachas – armėniškos žemės, derėtų bent jau perskaityti į lietuvių kalbą 2013-aisiais išverstą Azerbaidžano pasiuntinio Moldovoje, teisės mokslų dakaro, mokslininko, diplomato, teisininko Namiko Alijevo veikalą „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karbachas“.

Diplomato Namiko Alijevo mokslinio veikalo svarba

Kuo svarbus ir reikšmingas šis mokslinis veikalas? Štai Azerbaidžano Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Lietuvoje pono Hasano Mammadzados pozicija. „N.Alijevas knygoje „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ detaliai, pasitelkdamas faktus, nagrinėja Kalnų Karabacho problemą nuo pat jos ištakų – nuo SSRS žlugimo laikotarpio, kuomet pasinaudojant vis didėjančia ekonomine ir politine suirute griūvančioje sovietų imperijoje, prieš Azerbaidžaną buvo suregztas sąmokslas, kuriame dalyvavo ne tik armėnų separatistai Kalnų Karabache ir jų įkvėpėjai Jerevane, bet ir aukščiausio lygmens SSRS vadovai, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą asmeniškai. Šio suokalbio kulminacija – Armėnijos įvykdyta karinė agresija prieš Azerbaidžaną, atplėšusi nuo jo ne tik Kalnų Karabachą, bet dar net 7 kaimyninius Azerbaidžano Respubikos rajonus“.

Lietuvoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius H.Mammadzada taip pat akcentuoja: „N.Alijevo studijoje pagrįstai ir aiškiai griaunamos visos neva „istorinės“ ir „teisinės“ armėnų pretenzijos į Kalnų Karabachą ir kitas okupuotas teritorijas. Remdamasis išskirtinai to meto įstatymais ir tarptautinės teisės normomis, autorius įrodo, kad vadinamosios „Kalnų Karabacho respublikos“ paskelbimas buvo neteisėtas, o Armėnijos karinės agresijos metu buvo vykdomi kariniai nusikaltimai ir nusikaltimai prieš žmoniškumą. Beje, šių nusikaltimų organizatoriai ir vykdytojai iki šiol nėra patraukti atsakomybėn“.

O štai O Azerbaidžano Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo pasiuntinio Vengrijoje prof. dr. Vilajato Gulijevo žodis: „Jau daugiau kaip 20 metų, tiksliau – nuo 1988-ųjų vasario, šis nuostabus mūsų Tėvynės kampelis kiekvienam Azerbaidžano gyventojui asocijuojasi su skausmu ir tragedija. „Garabag“ senovės azerbaidžaniečių kalba reiškia „juodasis sodas“. Tačiau šis kadaise žydėjęs sodas armėnų separatistų rankomis jau seniai virto baisiomis džiunglėmis, kuriose klesti terorizmas ir narkotikų prekyba, organizuotas nusikalstamumas ir tatutinė diskriminacija. XX amžiuje čia buvo įvykdyti etniniai valymai, vandalai sugriovė ir išniekino visus paminklus, sunaikino materialines vertybes, susijusias su tikraisiais Kalnų Karabacho šeimininkais“.

Tačiau azerbaidžaniečiai, prof. dr. V.Gulijevo tvirtinimu, šiandien vadovaujasi patarle, skelbiančia, jog „kraują nuplauna ne kraujas, bet vanduo“. Tai – labai svarbi aplinkybė, bylojanti apie Azeraidžano padorumą ir taikingumą – nenorą beprasmiškai kerštauti. Įsidėmėkime: nors Azerbaidžano karinis biudžetas dabar didesnis už visą Armėnijos valstybės biudžetą, oficialusis Baku nežvangina ginklais. Jis renkasi taikos, santarvės bei politinio dialogo kalbą.

Vadovaudamasis politinio dialogo principu, oficialusis Baku nuo pat 1994-ųjų gegužės mėnesio (tada pasirašytas Biškeko protokolas dėl ugnies nutraukimo) renkasi tik taikias derybas.

Svarbi ir mokslinio darbo „Tarptaurinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ vertėjo į lenkų kalbą – vieno garsiausių Lenkijos rusistų Stanislavo Uljašeko pastaba: „Esu tvirtai įsitikinęs, kad šis veikalas labai reikalingas, ir būtent Lenkijoje. Reikalas tas, jog pas mus priimta manyti, kad užuojautos yra vertos tik tokios daug iškentėjusios šalys kaip Gruzija ir Armėnija“…

Antiazerbaidžanietiški mitai ir išsigalvojimai

Būtent. Ne tik Lietuvoje, ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje apie Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius paskleista daug neteisingų, melagingų, klaidingų mitų. Vienas iš jų – apie Kalnų Karabachą, neva privalantį priklausyti Armėnijai.

Tie, kurie be išankstinių nusiteikimų perskaitys N.Alijevo knygą „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“, įsimins dešimtis argumentų, bylojančių apie azeraidžanietiškas Kalnų Karabacho šaknis. Lietuviai, įskaitant ir Lietuvos Seimo narių grupę, kurios paskirtis – palaikyti draugiškus santykius su Armėnija, neturėtų ignoruoti diplomato N.Alijevo pastebėjimų.

Pirmiausia dera žinoti, jog „armėnai negyveno Karabacho teritorijoje (taip pat ir jo kalnuose) bei kitose azerbaidžaniečių žemėse tūkstančius metų“. Egzistuoja daugybė istortinių šaltinių, patvirtinančių masinio Persijos ir Osmanų imperijos armėnų perkėlimo į azeraidžanietiškų chanatų (Jerevano, Nachičevanės, Karabacho) žemes 1825 metais faktą. Tuo metu, kai Karabacho chanatas buvo prijungtas prie Rusijos (1805-ieji), armėnai regione sudarė tik penktadalį gyventojų. Pasak Karabacho provincijos aprašymo, kurį Rusijos imperatoriaus valdininkai sudarė 1823 metais, „Karabacho chanate buvo 90000 gyventojų, vienas miestas ir daugiau kaip 600 kaimų, iš kurių tik 150 – armėniški. Šušoje gyveno 1948 azerbaidžaniečių ir 474 armėnų šeimos. Kaimuose atitinkamai – 12902 azerbaidžaniečių ir 4331 armėnų šeimos“.

Rusijos imperijos atstovai savo užrašuose, dokumentuose, laiškuose pažymi: „Nuo 1828 iki 1830 metų mes perkėlėme į Užkaukazę daugiau nei 40 tūkst. Persijos  ir 84 tūkst. Turkijos armėnų, įkurdinome juos geriausiose valstybinėse žemėse Elizavetpolio ir Erivano gubernijose, kur armėnų gyventojų dalis buvo niekingai maža…“

Armėnai sudarė tik nežymią tautinę mažumą

Taigi masinis armėnų perkėlimas į Pietų Kaukazą bei Karabachą prasidėjo per Rusijos ir Irano karus 1804 – 1813 ir 1826 – 1828 metais bei jiems pasibaigus. Ką tai reiškė? Iš 1 300 000 Užkaukazėje gyvenančių armėnų daugiau kaip vienas milijonas nebuvo tikrieji vietos gyventojai.

Bet net ir po masinių perkraustymų armėnai Pietų Kaukaze nesudarė daugumos gyventojų. Tai rodo carinės Rusijos užsienio reikalų ministro Sazonovo susirašinėjimas su vietininku Kaukaze, didžiuoju kunigaikščiu Nikolajumi Nikolajevičiumi: „O dėl plačios autonomijos suteikimo armėnams, tai nereikia pamiršti, kad Didžiojoje Armėnijoje (kalbama apie Rytų Turkiją), kurią dabar nukariavo Rusija, armėnai niekada nesudarė daugumos… Tokiomis sąlygomis armėnų autonomija lems tai, kad mažuma pavergs daugumą“.

Svarbus ir  1921-ųjų metų sovietinis dokumentas: „Remiantis nacionalinės taikos tarp musulmonų ir armėnų būtinybe bei ekonominių ryšių tarp aukštutinio ir pietinio Karabacho būtinybe, jo nuolatinio ryšio su Azerbaidžanu poreikiu, Kalnų Karabachą palikti Azerbaidžano SSR sudėtyje…“ Įsidėmėkime – neparašyta „atiduoti“, „perduoti“ ar „grąžinti“. Parašyta – „palikti“.

Žodis „palikti“ tik patvirtina, jog Kalnų Karabachas niekaip neatsiejamas nuo Azerbaidžano. Sovietai okupavo Azerbaidžaną visą – su Kalnų Karabachu.

Kruviniausioji fazė

Paskutinioji, bet viena iš kruviniausių armėnų ir azerbaidžaniečių konflikto dėl Kalnų Karabacho fazė prasidėjo 1988 metų vasarį. Tuomet iš Armėnijos Respublikos pasigirdo raginimai perleisti KKAS būtent Armėnijai. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, netrukus, kai  Armėnija paskelbė savo pretenzijas į Daglyg Garabagą (Kalnų Karabachą), armėnų valdžios paliepimu ir palaiminimu iš Armėnijos buvo prievarta deportuota apie 300 tūkst. ten gyvenusių azerbaidžaniečių. Šias deportacijas lydėjo žudynės, kankinimai, žmonių dingimo atvejai, turto naikinimas ir plėšimai.

1987 – 1989 metais Armėnijoje nužudyta 2016 azerbaidžaniečių. Tuo pat metu Armėnijos kurstomos separatistinės jėgos Azerbaidžano Kalnų Karabacho autonominėje srityje ėmė rengti mitingus, streikus ir kitas nepaklusnumo akcijas – kelti išėjimo iš Azerbaidžano ir prisijungimo prie Armėnijos lozungus.

Žlugus Sovietų Sąjungai Azerbaidžanas kartu su Kalnų Karabachu kaip sudėtine Azerbaidžano Respublikos teritorijos dalimi buvo priimtas į Jungtines Tautas, o Armėnija priimta į JT – be Kalnų Karabacho. ETPA pranešėjas Davidas Atkinsonas pažymėjo, kad „Azerbaidžano sienas tarptautinė bendruomenė pripažino 1991-aisiais, kartu su Kalnų Karabachu“.

„Visa tai reikėjo perlaužti“

2012-ųjų metų vasario 24 dieną tarptautinio Karnegio fondo ekspertas Tomas De Vaalas oficialiame fondo tinklapyje paskelbė straipsnį “Prezidentas, interviu ir tragiškos metinės“, kuriame pateikė visą 2000 metų gruodžio 15-osios dienos pokalbį su Armėnijos gynybos ministrtu S.Sargsjanu (vėliau – prezidentas) rusų kalba. Duodamas interviu S.Sargsjanas pripažino: „Iki Chodžaly įvykių azerbbaidžaniečiai manė, kad mes tik juokaukame. Azerbaidžaniečiai manė, jog armėnai – žmonės, kurie nepajėgs pakelti rankos pieš taikius gyventojus. Visa tai reikėjo perlaužti. Taip ir išėjo“.

Bet juk kryptingas civilių žudymas remiantis tautine priklausomybe – karo nusikaltimas ir nusikaltimas žmoniškumui. Ar šių eilučių autorius neteisingai suvokia karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui terminus?

Beje, 2006-ųjų pavasarį speciali ESBO misija nustatė, jog armėnų okupacijos metu Kalnų Karabache „išplėšta, sudeginta ir suniokota daugiau kaip 800 gyvenviečių, sunaikinta 6000 pramonės, žemės ūkio ir kitų įmonių, sugriauta daugiau nei 150000 gyvenamųjų namų, sunaikinti 4366 socialinės kultūrinės paskirties objektai, įskaitant 490 medicinos įstaigų, 927 bibliotekas, 2 muziejus, 6 valstybinius teatrus ir koncertų studijas“.

Kas tai, jei ne barbariškumas?

Apsišaukėlė respublika

Armėnijos okupuotose žemėse KKAS dabar sukurta vadinamoji Kalnų Karabacho (KKR) respublika. Tai – apsišaukėlė respublika. Nė viena pasaulio šalis nepripažino tokios valstybės kaip KKR. Ir Lietuva neturėtų padaryti nė menkiausios užuominos, leidžiančios įtarti, girdi, gal oficialusis Vilnius vis tik kategoriškai nesmerkia Armėnijos, okupavusios 20 proc. Azerbaidžano žemių ir privertusios vieną milijoną azerbaidžaniečių tapti pabėgėliais. Nė vienas sienų neliečiamumo principą gerbiantis lietuvis neturėtų dabar kelti kojos į armėnų valdomą Kalnų Karabachą. Neturėtume net pirkti prekių, pagamintų armėnų okupuotame Kalnų Karabache.

Deja, parlamentarė D.Kuodytė šią principinę nuostatą sulaužė. Parlamentarė nuvyko ne tik į Jerevaną, bet ir į armėnų okupuotą Kalnų Karabachą. Kaip šiuo akibrokštu ateityje pasinaudos Lietuvos priešai – pamatysime. Bet jau ir dabar aišku, kad mes įžeidėme mums niekad nieko blogo nepadariusį, mūsų draugystės nuoširdžiai ieškojusį Azerbaidžaną bei vieną galingiausių NATO valstybių – Turkiją.

Be kita ko, 1987 metais Kalnų Karabacho armėnai šventė 150-ąsias persikėlimo į azerbaidžaniečių žemes metines. Ta proga jie pastatė net specialų paminklą Maragašeno kaime. Užrašas ant paminklo bylojo, jog akmuo skirtas būtent 150-ųjų atsikėlimo į azerbaidžaniečių žemes sukakčiai paminėti.

Tačiau jau 1988 metais armėnai šį paminklą pakoregavo. Jis ėmė trukdyti armėnų šovinistams, įrodinėjantiems, neva Karabachas yra jų istorinė žemė (kaip ji galėjo būti istorine armėnų žeme, jei jie ten gyveno vos 150 metų?). Žodžiu, armėnų separatistai nusprendė sunaikinti visus įrodymus, jog Karabacho armėnai tėra ateiviai, atsikėlę į šią teritoriją prieš 150 metų. Ir užrašo, menančio apie 150-ies metų laikotarpį, nebeliko.

Azerbaidžaniečių skausmas dėl prarasto Kalnų Karabacho turėtų būti suprantamas ypač mums, per pastaruosius šimtmečius praradusiems daug savo žemių. Deja, pastarųjų dienų įvykiai byloja, jog tarp mūsų esama politikų, kuriems ši nuostata nėra šventa.

Taigi nuo šiol kiekvienas Lietuvos oponentas turės moralinę teisę prikaišioti, kad mes … ne visuomet gerbiame valstybių teritorinį vientisumą. Jie greičiausiai drąsiai ir įžūliai klausinės: jei Lietuva ignoruoja sienų neliečiamumo taisykles, tai kodėl jie, Lietuvos oponentai, turėtų gerbti Lietuvos teritorinį vientisumą?

Įšaldyti konfliktai naudingi tik agresoriams

Gelato mokslų akademijos prezidentas prof. Michailas Kurdianis (Gruzija) rašo  knygoje „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“, jog „vadinamieji įšaldyti konfliktai Pietų Kaukaze neišvengiamai virsta karais, nes jų „įšalas“ naudingas tik valstybėms agresorėms“. Profesorius pastebi, jog pats „įšaldyto konflikto“ terminas inspiruoja naujus konfliktus“.

Diplomatas N.Alijevas savo veikale akcentuoja, jog „bet koks mėginimas perdalyti pasaulyje egzistuojančias sienas gali virsti nesustabdoma sniego lavina, griaunančia viską savo kelyje. Labai klysta tas, kuris kurdamas šią laviną tikisi išgyventi ir pasiekti savo netoliaregiškus tikslus. Sienų perdalijimo procesas gali susprogdinti šį pasaulį, atvesti jį prie katastrofos, prie dar vieno pasaulinio karo“.

Nejaugi Lietuvos delegacijų, besisvečiuojančių Armėnijoje, atstovai šito nežino? 

Juk 2007-ųjų rugsėjo 13-ąją Azerbaidžanas ir Lietuva Vilniuje pasirašė partnerystės vystymo sutartį. Lietuva pripažino Azerbaidžano respublikos teritorinį vientisumą. Dar aiškiau tariant, Lietuva pripažino, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija. Lietuvos parašas – nieko vertas?

Tarptautinės organizacijos yra priėmusios keletą Azerbaidžano siekį susigrąžinti Kalnų Karabachą palaikančių rezoliucijų. Omenyje turimos keturios Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, Europos Parlamento sprendimai, Europos Tarybos, ESBO pareiškimai. Deja, nė viena iš šių rezoliucijų iki šiol – neįgyvendinta. Armėnija nepaklūsta šioms rezoliucijoms.

Jei Lietuva yra principinga, padori valstybė, ji teturi vieną išeitį – remti azerbaidžaniečių pastangas susigrąžinti Kalnų Karabachą.

Nuotraukoje: komentaro autorius Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

2014.09.02; 09:35


Prisijunkite prie diskusijos