Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Saulius Kizelavičius
Pirmadienį BNS išplatino pranešimą, o internetinis leidinys 15min.lt pakartojo, esą Armėnijos premjero sūnus Ašotas atliks privalomąją karo tarnybą „neramiame Kalnų Karabacho regione“. Nevengti karinės tarnybos – gražus žingsnis. Bet, sutikite, tai – joks didvyriškumas. Taip turi būti. Taip turėtų būti. Karinę tarnybą atlikti privalo visų valdžios atstovų sūnūs, jei tik leidžia sveikata.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
O štai žinia, jog Ašotas tarnaus ne kur nors užnugaryje, bet būtent priešakinėse linijose – jau turi akivaizdžią politinę potekstę. Jūsų portalas ne sykį atkreipė skaitytojų dėmesį, jog Lietuva, kaip ir visos kitos NATO bei Europos Sąjungos valstybės, nepripažįsta Armėnijos teisės į Kalnų Karabachą. Šis, kaip teigia BNS ir 15min.lt, neramus regionas priklauso Azerbaidžanui. Tokia oficiali NATO ir ES pozicija. Be kita ko, Jungtinės Tautos ne sykį ragino oficialųjų Jerevaną trauktis iš Kalnų Karabacho išvedant visas savo karines pajėgas. Bet Armėnija nepaiso Vakarų raginimų, prašymų, reikalavimų. Todėl nusipelno pasmerkimo.
Akivaizdu, kad taikios revoliucijos keliu į valdžią atėjusio Armėnijos premjero, kuris dedasi esąs demokratas, sūnaus tarnyba Kalnų Karabache – tai toks pat gėdingas užsiėmimas, kaip ir tarnyba karinėse struktūrose, kurios okupavo Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teritorijas. Armėnai gali vadinti Kalnų Karabachą kaip tinkami. Bet Kalnų Karabachas taip ir liks pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui priklausančiu regionu. Ir visai nesvarbu, kad dabar ten daugumą sudaro armėnai (o kaip kitaip gali nutikti Armėnijos okupuotame krašte?). Pavyzdžiui, dabartinėje Kaliningrado srityje dauguma gyventojų – rusakalbiai. Bet ar ši tiesa paneigia tiesą, kad šios žemės – okupuotos, aneksuotos ir kolonizuotos? O jei persikelsime į Pietų Kaukazą ir atidžiau pažvelgsime į kalnus? Tą patį, ką Kremlius įgyvendino Kaliningrado srityje, Moldovoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, oficialusis Jerevanas, padedamas to paties Kremliaus, bando įdiegti ir Kalnų Karabache.
Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos” išleista dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.Facebook nuotraukoje: Armėnijos premjero sūnus Ašotas Pašinianas
Nuolat kartojamas posakis, jog Kalnų Karabache nūnai dauguma gyventojų – armėnų tautybės, todėl, suprask, Vakarams ir Azerbaidžanui būtina šią tikrovę priimti kaip neišvengiamą, – neteisinga. Literatūros šiuo klausimu jau turime net lietuviškai. Sakykim, Jūsų portale paskelbta Leono Juršos knygutė „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“, kurioje išsamiai išdėstyta, kaip šimtmečiais Rusija kolonizavo Kaukazą, dirbtinai keisdama nacionalinę Azerbaidžano sudėtį.
Nematyti skrupulingai išguldytų publicisto L.Juršos argumentų, paremtų neišgalvotomis praeities realijomis, pavyzdžiui, Turkmančajaus sutartimi tarp Rusijos ir Irano, – kvaila. O gal neigsite, kad 1828 metais buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis? Tik primityvus, politiškai angažuotas žmogus neigia akivaizdžius senovės įvykius.
Todėl Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sūnaus Ašoto karinė tarnyba „priešakinėse pozicijose“ – ne vien propagandinis žingsnis, kuriantis premjerui N.Pašinianui neva padoraus ir sąžiningumo politiko įvaizdį. Vakarams į demonstratyvų premjero sūnaus troškimą tarnauti „priešakinėse linijose“ pirmiausia derėtų žvelgti kaip į agresijos, nukreiptos prieš kaimyninę šalį, demonstravimą. Karinė tarnyba savo žemėje – šventas reikalas. Atlikti privalomąją karinę tarnybą neteisėtai okupuotame Kalnų Karabache, juolab tuo didžiuotis, – visai kas kita.
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Arūnas Spraunius
Publikacijoje „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ („slaptai.lt“ 11 27) žadėta papildyti „Rytų partnerystės“ temą iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ laiku ištrūkusių Baltijos šalių politikų (be abejo, ir Lietuvos) atsakomybės visų šios programos narių-šalių atžvilgiu tema. Todėl, kad tos šešios posovietinės šalys yra labai skirtingos. Pažadas galioja, kol kas tebelaukiama atsakymų, ką apie tai galvoja Lietuvos europarlamentarai. Kol laukiama, tinkama pateikti gana iliustratyvią to skirtingumo iliustraciją.
Pradėti norisi kiek iš toliau. Paskutinę lapkričio dieną televizijos kanalo „112 Ukraina“ eteryje trečiasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka priminė, jog Rusija Europos Sąjungoje (ES) parduoda 82 proc. savo energetinių resursų, ES energetinių poreikių struktūroje rusų eksportas tesudaro 30 proc., likusią dalį energetinių resursų Europa gauna iš Šiaurės jūros bei Afrikos. Prezidentas apibendrino, kad atsilygindama už rusiškas dujas bei naftą ES yra didžiausia Rusijos agresijos Donabase, Kryme, Kalnų Karabache, Abchazijoje, Pietų Osetijoje (papildykime – ir Padniestrėje) kreditorė.
Ukrainos žemėlapis
Šį tam tikra prasme beatodairišką pareiškimą galima ginčyti, vis dėlto agresijos posovietinėje erdvėje temą ir ypač požiūrį į ją dar sykį aktualizavo incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje jubiliejinėje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje. JJEBO pozicionuoja save 12-a Juodosios jūros baseino bei pietų Balkanų šalių (nebūtinai turinčių priėjimą prie Juodosios jūros) vienijančia tarptautine tarpvyriausybine organizacija, pašaukta skatinti bendradarbiavimą taikos, stabilumo bei klestėjimo regione labui. JJEBO pagrindai padėti 1992-ųjų birželio 25 dieną sutarties dėl Juodosios jūros baseino šalių ekonominio bendradarbiavimo pasirašymu, taigi Kijeve minėtas 25-etis organizacijos, kuriai antrą šių metų pusmetį pirmininkavo Ukraina.
Organizacijos misiją vienas jos generalinių sekretorių moldavų politikas Viktoras Cvirkunas 2013-aisiais yra apibrėžęs taip: JJEBO labai reikalinga Juodosios jūros baseino šalims, ypač sudėtingais laikais, kuomet kai kurios į ją įeinančios šalys yra nutraukusios ne tik politinius, bet ir diplomatinius ryšius, taigi organizacija yra gal net vienintelė platforma jų dialogui. Kokioms šalims ji tampa platforma dialogui, nesunku nuspėti iš JJEBO dalyvių sąrašo – tai Albanija, Armėnija, Azerbaidžanas, Bulgarija, Graikija, Gruzija, Moldova, Rumunija, Rusija, Serbija, Turkija ir Ukraina. Beje, įspūdingas yra organizacijos stebėtojų bei partnerių statusą turinčių šalių sąrašas, kur tarp 22 pozicijų atrasime JAV, Japoniją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Izraelį, Italiją, Pietų Korėją. Lyg ir byloja apie siekį turėti autoritetingos organizacijos įvaizdį. JJEBO save pabrėžtinai pozicionuoja kaip ekonominę organizaciją, vengiančią be kokios politikos, bei skelbia siekianti skatinti smulkaus ir vidutinio verslo vystymąsi regione. Jo projektams bei regioninei plėtrai finansuoti 1997 metų sausio 24 dieną JJEBO įsteigė Juodosios jūros prekybos bei vystymo banką, nuo 2012-ųjų remiama Konrado Adenauerio bei ERENET (vis dėlto pažymėkime – europietiškų) fondų organizuoja verslavimo mokymo programas.
Nors JJEBO kilmė pabrėžtinai ekonominė, dar klausimas, ar painiame šiuolaikiniame pasaulyje ir ekonominiuose klausimuose įmanoma išvengti geopolitikos. Su tuo ir teko susidurti Kijevo parlamentinės asamblėjos dalyviams. Ukrainos delegacija lapkričio 29-ąją pasiūlė planuojamoje priimti deklaracijoje pataisas, akcentuojančias neteisėtai organizacijos narių-šalių aneksuotų žemių grąžinimą be jokių išankstinių sąlygų bei jų teritorinio vientisumo atstatymą pagal tarptautinius standartus, kuriuos remia tokios organizacijos kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Europos Tarybos parlamentinė asamblėja bei Europos parlamentas.
Juodosios jūros regiono žemėlapis
Prieš klausimo svarstymą Armėnijos delegacija protestuodama paliko JJEBO posėdžių salę, vėliau savo demaršą argumentavusi protestu prieš pirmą kartą istorijoje nutikusį organizacijos tradicijų bei esmės pažeidimą. Kaip lapkričio 29 dieną skelbta Armėnijos nacionalinio susirinkimo interneto puslapyje, visoms delegacijoms apie valandą laukus 50-osios sesijos atidarymo paaiškėjo, jog JJEBO generalinio sekretoriaus bei Ukrainos delegacijos vadovės Liudmilos Denisovos iniciatyva visų delegacijų vadovai, išskyrus Armėnijos, buvo pakviesti aptarti „kažkokio klausimo“. Ukrainos delegacijos narys, Aukščiausiosios rados deputatas Refatas Čiubarovas vėliau paliudijo, kad Ukrainos delegacijos vadovė prieš posėdį pakvietė delegacijų vadovus aptarti ukrainiečių siūlomas pataisas, išskyrus armėnų, nes ukrainiečiams jų pozicija buvo ir taip absoliučiai aiški. Pasak politiko, Armėnijos delegacija irgi siūlė savo pataisas, tarkime, skatinančias susilaikyti nuo sankcijų kitoms JJEBO partnerėms. Galų gale už deklaraciją nubalsavo visos delegacijos, išskyrus armėnų. Šios šalies delegacijos vadovas vėliau iš tribūnos išreiškė pasipiktinimą, kad jai nebuvo leista dalyvauti deklaracijos pataisų aptarime, į ką Ukrainos delegacijos vadovė atrėmė, esą jei armėnai norėjo dalyvauti pataisų svarstyme, jai derėjo apie tai informuoti.
Armėnai situaciją kvalifikavo kaip įžeidimą ne tik jų, bet ir visų delegacijų, paragino visus nepasiduoti provokacijoms ir neaukoti ekonominės struktūros kai kurių valstybių politinių interesų naudai. Armėnijos parlamente ukrainiečių pataisos įvertintos kaip visiškai neatitinkančios tarptautinės teisės, nes jėgos nenaudojimo, pagarbos šalių teritoriniam vientisumui bei tautų laisvo apsisprendimo teisės normos svarstytinos viename pakete ir nė viena jų nėra prioritetinė. Lapkričio 30-ąją Armėnijos parlamento vicepirmininkas Eduardas Sharmazanovas žurnalistams pareiškė, kad priimtos deklaracijos formuluotės neprisideda prie Kalnų Karbacho problemos taikaus sureguliavimo, prieštarauja tarptautinei teisei, ES, Kalnų Karabacho konflikto sprendimo ESBO Minsko grupei bendrai vadovaujančių Prancūzijos, Rusijos ir JAV oficialiai pozicijai. Į asamblėją Kijevo nepakviestos Rusijos delegacijos vadovas Michailas Jemeljanovas situaciją įvertino kaip reglamento tradicijų bei parlamentinės demokratijos principų pažeidimą, kuris bus apsvarstytas ir įvertintas kitoje asamblėjoje.
R.Čiubarovas Armėnijos delegacijos demaršą susiejo su Maskvos įtaka – kadangi Rusijos delegacijos nebuvo, jos vaidmenį esą atliko armėnai. Pasak kito Ukrainos delegacijos nario, irgi Rados deputato Romano Semenuchos, kalbant apie JJEBO ekonominę raidą negalima ignoruoti saugumo situacijos regione, taigi ir problemų Azerbaidžane, Gruzijoje, Moldovoje bei Ukrainoje. Ir irgi pareiškė manąs, jog Armėnijos delegatų protestą sugestijavo Maskva ir kad armėnai nepriėmė sprendimo vien savarankiškai. R.Semenuchos žiniomis, Armėnijos delegacija iš anksto nesirengė balsuoti už pataisas, jos tikslas buvo torpeduoti deklaracijos priėmimą, akcentuojant vien ekonominį turinį ir ignoruojant saugumo problemas.
Ukrainos aukščiausiosios rados pirmininko Andrejaus Parubijo asamblėjos atidarymo bei uždarymo kalbose iš tiesų netrūko politinių akcentų, raginant JJEBO nares šalis susitelkti prieš Rusiją, nes vienos organizacijos narės agresyvi politika kitų narių atžvilgiu ir okupacinių karinių dalinių įvedimas į Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriją naikina šios organizacijos veiklos pagrindus. Pasak Ukrainos parlamento pirmininko, JJEBO turi susivienyti ir priversti Rusiją gerbti esminius taikaus sugyvenimo bei kaimynystės pricipus, nes Maskvos agresija gresia stabilumui Juodosios jūros regione bei trukdo JJEBO konstruktyviai partnerystei.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Atleiskite, o ką turėtų kalbėti lyderis parlamento šalies, kuri dėl išorės karinės agresijos nužudytaisiais jau prarado per 10 tūkstančių savo piliečių ir bent 20 proc. ekonomikos? Ir apskritai – kas smerktino autoritetingų tarptautinių institucijų pripažįstamoje teritorinį vientisumą palaikančioje deklaracijoje? Tarkime, ar kam pakaktų vaizduotės patikėti, kad dėl tokios deklaracijos kiltų problemų bet kur Europoje?
Grįžtama prie tos pačios, deja, geopolitinės istorijos – konfliktų židinių „Rytų partnerystės“ veikimo teritorijoje (ją beveik pilnai „dengia“ ir JJEBO galiojimo sfera), yra iš viso šeši, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė. Viename likusiame, kurio vardas Kalnų Karabachas, ta pati žinoma valstybė Rusija yra Armėnijos sąjungininkė (Giumri mieste ilgam dislokuota rusų karinė bazė) – armėnų separatistai su Maskvos karine pagalba iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. ES bei NATO pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu, ES yra paskelbusi pluoštą rezoliucijų, reikalaujančių armėnų ginkluotąsias pajėgas pasitraukti iš svetimų teritorijų, bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį.
Armėnija vengia dalyvauti Maskvos pastangose logistiškai izoliuoti Ukrainą. Na, ir pagaliau žinomi faktai, kai Jerevanas užsiima neretai nešvariu ir neteisėtu savo interesų lobavimu ES struktūrose (apie tai – galutinai baigiant temą Baltijos šalių politikų atsakomybės tema visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu). Atmetus politinę sofistiką, štai ir visas iš Sovietų Sąjungos paveldėtas geopolitinis turinys.
Klausimas vis tiek vertybinis, susijęs su solidarumu nuo imperinių Rusijos ambicijų kenčiančioms šalims bei skirtingu posovietinių respublikų santykiu į vakarietiškas demokratijos vertybes. Beje, iškart po „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas nuskubėjo į Minską, virūnių susitikimą Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas. Nors buvo pirmą kartą kviestas, Baltarusijos prezidentas Aleksnadras Lukašenka į Briuselį vykti nesiryžo. Savaip simboliška.
Šių metų liepos 7 dieną Azerbaidžano valstybės užsienio reikalų ministrasponas Elmaras MAMEDJAROVAS šalies informacinei agentūrai APA davė išsamų interviu „Europos teismo sprendimas turi reguliuoti ir pirmininkų veiklą“.
Kodėl jį išsivertėme į lietuvių kalbą, kodėl skelbiame be sutrumpinimų? Minėtasis Azerbaidžano URM vadovo interviu svarbus Lietuvai. Jame rasime naujų argumentų bei faktų, bylojančių, jog armėnai Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų aplinkinių rajonų iš Azerbaidžano atėmė neteisėtai, pažeidžiant visus tarptautinius įstatymus.
Aktualijų portalasSlaptai.lt tęsia pasakojimų apie sudėtingus turkų, azerbaidžaniečių santykius su armėnais ciklą. Šiandien Jūsų dėmesio centre – istoriko Gintaro Vaičiūno straipsnis, analizuojantis Nadžibos Mustafajevos monografiją „Tarptautinės teisės principai ir Kalnų Karabacho konfliktas“.
Nadžibos Mustafajevos monografija „Tarptautinės teisės principai ir Kalnų Karabacho konfliktas“ – aktuali tiems, kurie domisi Azerbaidžano Respublikos teisine kova už savo teritorinį vientisumą. Šioje monografijoje išsamiai nagrinėjami tokių tarptautinės teisės principų kaip jėgos nenaudojimo, valstybinių sienų neliečiamumo, teritorinio vientisumo, žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo teoriniai pagrindai bei jų veikimas praktikoje.
Nieko ypatingo nepasakysiu, jei priminsiu, jog Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, tad, iš pirmo žvilsnio, turinti užtektinai ir draugų, ir partnerių. Tačiau neapsigaukime.
Priklausymas šioms politinėms bei ekonominėms sąjungoms – puiki saugumo garantija. Tačiau tai nereiškia, kad visos NATO ir ES valstybės – nuoširdžios mūsų sąjungininkės. Puikiai žinome pavadinimus NATO ir ES valstybių, kurios tik apsimeta, tik vaizduoja, jog savuosius interesus derina su mūsiškiais lūkesčiais. Jei tik galėtų, tai visai neatsižvelgtų į teisėtus mūsų norus…
Azerbaidžanas galėtų tapti rimtu Lietuvos sąjungininku
Tikrųjų sąjungininkų Lietuva teturi keletą. Ši karti tiesa sako, jog privalome ne tik ypatingai kruopščiai branginti draugystę su JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir ieškoti naujų partnerių. Visomis kryptimis, visuose regionuose. Net ten, kur nesitikime jų rasti. Draugų per daug nebus.
