Gegužės 28-oji – ne vien Azerbaidžano šventė


Print

Kur ir kaip norėčiau praleisti gegužės 28-ąją?

Atsakymas skaitytojui tikriausiai pasirodys neįprastas. Bet jis – nuoširdus.

Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmonikos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną. Tą šventę norėčiau pamatyti savo akimis.

Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas. Gegužės 28-oji šiai valstybei – svarbi, reikšminga. Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose.

Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų.

Štai kodėl gegužės 28-oji – ypatinga diena azerbaidžanietiškame kalendoriuje.

Pačiam išvysti tądien prasiveržiant azerbaidžanietiškus jausmus traukia todėl, kad jau teko viešėti šioje šalyje. Ir nė sykio nenusivilta.

Visos kelionės į Azerbaidžaną paliko neišdildomą įspūdį. Dalyvavau sostinėje kasmet rengiamo Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose. Skersai išilgai išvaikščiojau Baku senamiestį, kurio grindinys mena pirmojo Lietuvos konsulo Azerbaidžane rašytojo Vinco Krėvės – Mickevičiaus žingsnius. Apžiūrėjau įspūdingą Šachidų alėją, didingą paminklą Hodžaly aukoms. Išvydau senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą. Aplankiau Nachičevanės regioną, kurį dėl priešiškų Armėnijos veiksmų pasiekti įmanoma tik oru, Hodžavendą, kur šiuo metu gyvena daug nuo Armėnijos agresijos nukentėjusių pabėgėlių…

Štai po tų kelionių ir nutiko keistas dalykas. Kai Vilniaus centre išvystu virš Azerbaidžano ambasados besiplaikstančią šios šalies vėliavą, imu ilgėtis Azerbaidžano. Dažnai prisimenu Giandžoje po atviru dangumi surengtą šventę, į kurią pasveikinti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo svečių susirinko, regis, visas miestas. Azerbaidžaniečių nuoširdumui ir draugiškumui nebuvo ribų. Būtent Giandžoje patyriau, kas yra tikra, o ne dirbtina, ne suvaidinta, pagarba iš toli atvykusiam svečiui.

Giliai atmintin įsirėžė, kaip senuoju Šilko keliu su Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės Konsultacinės tarybos direktoriumi Orkhanu Akbarovu, vidaus ryšių skyriaus vadovu Nadiru Bairamovu bei tarptautinių ryšių skyriaus vadovu Ajazu Salmanovu važiavome aplankyti Hodžavende gyvenančių pabėgėlių, nukentėjusių nuo Armėnijos – Rusijos karinių veiksmų.

Prisimenu, kaip šnekučiavomės su Hodžavendo meru Eivazu Guseinovu, buvusiu azerbaidžaniečių savanorių bataliono vadu, narsiai gynusiu Azerbaidžano žemes nuo armėnų separatistų išpuolių. Prisimenu liūdnas senolės Azizovos Sevil, nepriklausomybės karuose netekusios vyro ir dviejų sūnų, akis…

Neįmanoma pamiršti Nahičevanės regiono, kur rūpestingi jauni gidai mums per keletą valandų stengėsi išguldyti visą sudėtingą šio unikalaus krašto istoriją.

Mums buvo parodytas iš Nahičevanės kilusio nacionalinio lyderio Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo muziejus. Mes lankėmės unikaliame, per 3700 eksponatų turinčiame kilimų muziejuje. Mes išvydome įspūdingas 18-ojo amžiaus Nachičevanės chanų rūmų „Xan sarayi“ sales. Nuo senovinių gynybinių įtvirtinimų bei bokštų tolumoje matėme Iraną, vaikštinėjome kalnuose giliai po žeme įrengtoje druskų gydykloje Duzdagh. Trumpam stabtelėjome prie liaudies herojus Bebeką ir Koroghlu įamžinančių paminklų, lipome legendomis apipintais Ordubado kalnais, restorane skanavome egzotiškus Nachičevanės patiekalus – plovą, lavašą, dolma…

Belieka tik apgailestauti, kad kelionėse, kad ir kaip besistengtum, neįmanoma visko pamatyti, visko įsiminti, visur – suspėti.

Hodžavendo meras E.Guseinovas būtų galėjęs kiaurą naktį pasakoti, kaip lemtingomis dienomis Azerbaidžano žemes su savanoriais gynė nuo daug sykių stipresnių užpuolikų. Bet mums reikėjo grįžti į Baku…

Nachičevanės gidai mielai būtų pratęsę pasakojimą apie svarbiausius krašto įvykius. Bet reikėjo skubėti į aerouostą. Todėl jie padovanojo keletą storų knygų, kuriose smulkiai užfiksuota Nachičevanės praeitis.

Baku muzikos akademijos rektorius prof. Farhadas Badalbeili galėjo dar mažiausiai keletą valandų dėstyti argumentus, bylojančius, kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškos žemės, kokią milžinišką klaidą padarė Armėnija, drauge su rusų kariuomene okupuodama Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų regionų, apie dvigubus Vakarų Europos standartus, taikomus azerbaidžaniečiams, apie skausmą, jog iki šiol negali aplankyti gimtojo Šušos miesto, išauginusio daug pasaulinio garso muzikų. Bet profesoriaus laukė studentai…

Latvijos žurnalistė Tatjana Čaladzė būtų galėjusi smulkiai paaiškinti, kaip atsitiko, kad, keletą sykių aplankiusi Azerbaidžaną ypač sunkiu laikotarpiu (kai iš Azerbaidžano buvo grobiamas Juodasis sodas – Kalnų Karabachas, o Europa dėjosi šio konflikto nepastebinti arba net sąmoningai palaikė agresyviosios, imperinėmis ambicijomis susirgusios Armėnijos pusę), pamilo šią šalį taip stipriai, jog pasiliko ten gyventi…

Taigi Azerbaidžano vienu ypu pažinti neįmanoma. Tačiau tam, kad jį pamiltum, kad juo susižavėtum, – užtenka vos kelių trumpų kelionių. Ugnies šalimi vadinamas Azerbaidžanas –  unikali valstybė. Ji labai draugiška mums, europiečiams. Visi paskutiniai grandioziniai Azerbaidžano renginiai – tai draugystės ryšių su Europa paieškos. Tarptautiniai Humanitariniai Forumai, seminarai apie skirtingų tautų ir religijų sugyvenimą, Eurovizija, europietiškos sporto žaidynės, šachmatų turnyrai – kas tai, jei ne noras bičiuliautis?

Didžiausia bėda, kad mes, europiečiai, ne visuomet tai pastebime, ne visada tai vertiname. Azerbaidžaną suprasti mums trukdo giliai sąmonėje įsirėžę stereotipai, esą Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiška žemė. O juk iš Azerbaidžano atimtas Kalnų Karabachas – tai tas pats, kas iš Moldovos atimti Padniestrę, iš Gruzijos atplėšti Abchaziją, iš Ukrainos pagrobti Krymą…

Jei vis tiek painu, galima pateikti ir ryškesnių pavyzdžių. Iš azerbaidžaniečių atimti Kalnų Karabachą – tai tokia pat niekšybė, kaip iš Lietuvos atimti – Vilniaus kraštą, iš Latvijos – Latgalijos žemes, o iš Estijos – Narvą…

Todėl gegužės 28-ąją azerbaidžaniečiams turėtume linkėti ne tik ekonominės, finansinės sėkmės. Jei Lietuvai svetimi dvigubi standartai, jei Lietuva sugeba suvokti, kur agresorius, o kur – separatizmo auka, mes privalome azerbaidžaniečiams palinkėt kuo greičiau susigrąžinti 1988 – 1992-aisiais prarastas teritorijas.

Gegužės 28-oji – ne vien draugystės su Europa ieškančio Azerbaidžano šventė. Gegužės 28-oji – ir Europos šventė, nes oficialusis Baku tiesia Europai bičiulystės ranką.

Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. 2013-ųjų ruduo, senoji Azerbaidžano sostinė Giandža.

2015.05.25; 02:06


Prisijunkite prie diskusijos